Ko mano knygose nera

TĖVAI

Mano motina kilusi iš patricijų giminės, nuo seno gyvenusios Prahoje, — vokiečių kalba rašęs Prahos rašytojas Oskaras Wieneris[1] (kurį Meyrinkas[2] įamžino romane Golemas) buvo jos dėdė. Jį, jau seniai apakusį mačiau nusibaigiant Terezienštato koncentracijos stovykloje. Reikėtų pridurti, kad tarp motinos protėvių buvo XII a. gyvenęs Raši[3], taip pat „Maharalis“[4], žymusis Prahos „didysis rabis Löwas“. Aš pats priklausau dvyliktajai kartai po „Maharalio“. Visa tai liudija genealoginis medis, į kurį kartą turėjau progos pažvelgti.

Nedaug trūko, kad į pasaulį būčiau atėjęs garsiojoje Vienos kavinėje Café Siller. Čia gražią pavasario sekmadienio popietę 1905-ų metų kovo 26 d. mama pajuto pirmuosius sąrėmius. Mano gimimo diena sutampa su Beethoveno mirties diena, ta dingstimi vienas bendramokslis kartą piktai išrėžė: „Nelaimė retai vaikšto viena.“

Mama buvo geros širdies ir be galo romi. Tad iš tikrųjų negaliu suprasti, kodėl buvau toks „įgrisus“ vaikas, kaip girdėjau pasakojant. Kūdikystėje neužmigdavau, kol mama vietoj lopšinės nepadainuodavo „Seniai seniai“[5] — tekstas buvo visiškai nesvarbus. Mama pasakojo nuolat dainuodavusi „Nurimk pagaliau, apgailėtinas vaike, — seniai seniai laikas, seniai seniai laikas“ ir pan. Šiaip ar taip, melodija būtinai turėjo būti ta pati.

Tėvų namams jaučiau tokį emocinį prieraišumą, kad nakvojant darbovietėje, t. y. įvairiose ligoninėse, pirmas savaites, mėnesius ar net metus mane kamavo siaubingas ilgesys. Iš pradžių stengiausi nakvoti namie bent kartą per savaitę, paskui — kartą per mėnesį, galiausiai — kasmet gimimo dieną.

Kai tėvas mirė Terezienštate, likau vienas su mama; nuo tada laikiausi tokio principo: visada susitikęs ir atsisveikindamas su ja pabučiuodavau, — tai buvo garantija, kad būsime atsisveikinę geruoju, jei mus kas nors išskirtų.

Paskui išsiskyrimas įvyko, turėjau su pirma žmona Tilly keliauti į Aušvicą, tad atsisveikindamas paskutinę akimirką paprašiau mamos: „Prašau, palaimink mane.“ Niekada nepamiršiu to iš širdies gelmių išsiveržusio šauksmo, kurį tegaliu pavadinti aistringu: „Taip, taip, laiminu tave“, — ir ji palaimino. Po savaitės pati atsidūrė Aušvice ir pateko tiesiai į dujų kamerą.

Stovykloje labai dažnai galvodavau apie mamą, tačiau kaskart mėgindamas įsivaizduoti susitikimo akimirką, neatsispirdavau vaizdiniui, kuris atrodė vienintelis deramas, būtent pulti ant kelių ir pabučiuoti jos suknelės kraštą.

Minėjau, kad mama buvo geraširdis ir labai romus žmogus, o tėvo charakteris, sakyčiau, buvo veikiau priešingas. Gyvenimą, taip pat ir pareigą, jis suvokė spartietiškai. Aš irgi esu perfekcionistas, kaip tik tėvas mane taip išauklėjo. Penktadienio vakarais jis versdavo mudu su vyresniu broliu skaityti maldą hebrajiškai. Suklydus — dažniausiai taip ir nutikdavo, — anaiptol nebausdavo, tačiau negaudavome premijos. Ją pelnydavome tik perskaitę tekstą visiškai tobulai. Dešimties helerių premiją pavykdavo gauti porą kartų per metus.

Tėvo gyvenimo sampratą galima būtų pavadinti ne tik spartietiška, bet ir stoiška, jei ne jo polinkis į pyktį. Kartą, apimtas pykčio priepuolio, pliekdamas mane jis sulaužė lazdą. Vis dėlto laikiau ir tebelaikau jį teisingumo įsikūnijimu. Reikia pridurti, kad tėvas visada mums teikdavo saugumo jausmą.

Apskritai atsigimiau veikiau į tėvą. Tačiau turbūt iš motinos paveldėjau savybes, kurios kartu su tėvo savybėmis sukūrė įtampą mano charakterio struktūroje. Kartą Insbruko universitetinės psichiatrijos klinikos psichologas, tyręs mane Rorschacho testu, pasakė, kad niekada nieko panašaus nėra matęs, niekada nėra susidūręs su tokiu kraštutiniu racionalumu ir, antra vertus, radikaliu emocionalumu. Matyt, pirmąjį paveldėjau iš tėvo, antrąjį — iš mamos.

Tėvas buvo kilęs iš Pietų Moravijos, anuomet priklausiusios Austrijai-Vengrijai. Beturtis knygrišybos meistro sūnus badmiriaudamas buvo bebaigiąs medicinos studijas, bet vis dėlto dėl finansinių priežasčių turėjo jų atsisakyti ir stoti valstybės tarnybon, tad galiausiai išsitarnavo direktoriaus postą socialinio administravimo ministerijoje. Prieš numirdamas iš bado Terezienštato stovykloje, ponas direktorius kartą buvo užtiktas iš tuščios statinės nagais krapštantis bulvių lupenų likučius. Puikiai supratau tėvą vėliau, po Terezienštato ir Aušvico koncentracijos stovyklų atsidūręs Kauferinge, kur teko baisiai badauti: ten aš pats kartą iš sušalusios žemės nagais iškrapščiau mažulytį morkos gabalėlį.

Kiek laiko tėvas buvo privatus ministro Josepho Marijos von Barnreitherio[6] sekretorius. Anuomet ministras rašė knygą apie bausmės atlikimo reformą ir su tuo susijusią asmeninę patirtį Amerikoje. Tėvui, anksčiau dešimtmetį dirbusiam parlamento sekretoriumi, jis diktavo knygos rankraštį savo dvare ar pilyje Bohemijoje. Ministras atkreipė dėmesį, kad kviečiamas valgyti tėvas visada atsisako, ir vieną dieną pasiteiravo, kodėl jis taip elgiasi. Tėvas paaiškino valgąs tik ritualinį maistą — iki Pirmojo pasaulinio karo mūsų šeima iš tikrųjų valgė tik tokį maistą. Nuo tol ministro Barnreitherio įsakymu jo karieta kasdien du kartus leisdavosi žemyn į gretimą miestelį ir atgabendavo košerinio maisto tėvui, kad jam nereikėtų toliau misti vien duona, sviestu ir sūriu.

Kartą ministerijos, kurioje anuomet dirbo tėvas, skyriaus vadovas paprašė jį stenografuoti posėdį. Tėvas atsisakė nurodydamas, kad tą dieną didžiausia žydų šventė, Jom Kipuras. Privalu visą parą pasninkauti, melstis ir, žinoma, nevalia dirbti. Skyriaus vadovas pagrasino tėvui drausmine nuobauda. Vis dėlto tėvas atsisakė dirbti per žydų šventę ir iš tikrųjų buvo nubaustas.

Beje, nors ir būdamas religingas, tėvas nevengė mąstyti kritiškai. Nedaug trūko, kad būtų pasidaręs pirmu žymiu liberaliu Austrijos žydu, srovės, vėliau Amerikoje pavadintos „reformų žydija“, atstovu. Apsiribodamas tuo, ką pasakiau apie principus, turiu išplėtoti tai, ką sakiau apie stoicizmą: žygiuojant iš Baušovico stoties į Terezienštato stovyklą, tėvas ant nugaros nešė didelę kartono dėžę su paskutine manta. Keletą kartų jis pasakė panikos apimtiems žmonėms: „Tik linksmas būki, o Dievas pasirūpins.“ Pasakė šypsodamasis. Tiek apie mano charakterio logines ištakas.

Kalbant apie tėvo kilmę, jo protėviai, matyt, gyveno Elzase ir Lotaringijoje. Per vieną karo žygį Napoleono armija įžengė į tėvo gimtąjį miestą Pietų Moravijoje (pusiaukelėje tarp Vienos ir Briuno), grenadieriai buvo apgyvendinami miestiečių namuose; vienas kareivis priėjo prie miestietės merginos ir paminėjo konkrečią pavardę; mergina atsakė, kad tai jos šeimos pavardė. Kareivis apsigyveno šioje šeimoje, papasakojo esąs iš Elzaso ir Lotaringijos; giminaičiai pavedę jam surasti merginos šeimą ir perduoti sveikinimus. Matyt, atitinkamas protėvis išvyko iš Elzaso ir Lotaringijos apie 1760-us metus.

Tarp daiktų, kuriuos įstengiau nusigabenti į Terezienštatą, buvo ir morfijaus ampulė. Ją suleidau tėvui, kaip gydytojas matydamas, kad jam gresia plaučių edema, taigi dusulys prieš pat mirtį. Tėvas, anuomet jau 81-ių metų, buvo bemaž nusibadavęs. Vis dėlto prireikė dviejų plaučių uždegimų, kad gyvybė išblėstų.

— Ar skauda? — paklausiau.

— Ne.

— Ar dar ko nors norėtum?

— Ne.

— Ar norėtum man ką nors pasakyti?

— Ne.

Pabučiavau jį ir išėjau. Žinojau, kad gyvo daugiau nepamatysiu. Tačiau patyriau nuostabiausią jausmą, nuostabesnio neįmanoma įsivaizduoti: jaučiausi padaręs tai, ką privalėjau. Dėl tėvų likau Vienoje, dabar palydėjau tėvą myriop, apsaugodamas nuo nereikalingų mirties kančių.

Gedinčią mamą aplankė čekų rabinas Ferda, gerai pažinojęs tėvą. Girdėjau, Ferda guosdamas pasakė, kad tėvas buvo cadikas, taigi „teisuolis“. Vadinasi, neapsirikau vaikystėje jausdamas, kad teisingumas — būdingas tėvo bruožas. Vis dėlto, matyt, jo teisingumo samprata rėmėsi dieviškuoju teisingumu. Antraip būtų neįsivaizduojamas šūkis, kurį ne kartą girdėjau iš jo lūpų: „Dievas pageidauja, aš neprieštarauju.“