Ko mano knygose nera

AUŠVICAS

Niekada nerašiau, kas nutiko per pirmą selekciją Aušvico stotyje. Nerašiau dėl paprastos priežasties: iki šiol nesu tikras, ar tik nebūsiu to įsikalbėjęs.

Buvo taip: dr. Mengele pasuko mane už pečių ne dešinėn, taigi nukreipė ne prie paliekamų gyventi, o kairėn, prie pasmerktųjų dujų kameron. Tarp žmonių, anksčiau nukreiptų kairėn, nepastebėjau nė vieno pažįstamo, tačiau puikiai mačiau, kad porą jaunų kolegų jis pasiuntė dešinėn, todėl, apėjęs esesininką, jam už nugaros vis dėlto pasukau dešinėn. Dievas žino, kaip man šovė ta mintis ir iš kur atsirado tiek drąsos.

Dar vieno dalyko iki šiol nesu paskelbęs vokiečių kalba: vietoj nepriekaištingų savo drabužių gavau seną, sudriskusį, nudėvėtą surdutą, akivaizdžiai priklausiusį dujomis nunuodytam vyrui. Vienoje kišenėje aptikau hebrajiškos maldaknygės lapą, jame — įskaitomą pagrindinę žydų maldą „Klausyk, Izraeli“ („Sema Izrael“). Vienoje iš knygų, kurią parašiau anglų kalba, svarstau, ar galėjau kaip nors kitaip aiškinti šį „atsitiktinumą“, suvokti jį ne kaip tokį iššūkį: nuo šiol išgyventi tai, ką buvau parašęs? Juk anksčiau drabužiuose slėpiau prarastąjį knygos rankraštį, dabar — maldaknygės lapą. Visai kraupu pasidaro pagalvojus, kad įstengiau išgelbėti, išnešti laisvėn lapelius, kuriuose buvau rekonstravęs knygos rankraštį, o maldaknygės lapas išlaisvinimo dieną staiga prapuolė.

Minėjau vieną banditą. Aušvice jis pasidarė kapu[57], beje, kaip ir daugybė kitų kriminalinių nusikaltėlių. Paskui įvyko toks epizodas. Buvo numatyta išvežti šimto vyrų grupę, aš turėjau būti šimtasis. Staiga minėtas banditas puola kitą kalinį, apiberia jį smūgiais, spyriais įstumia į šimto vyrų grupę, ištempdamas iš jos mane. Nešvankiai apkeikia kitą kalinį, tarsi šis išsisukinėdamas būtų išstūmęs mane į priekį.

Kol supratau, kas įvyko, vyrų šimtinė jau buvo išžygiavusi. Matyt, mano globėjas banditas suuodė, kad tie žmonės pasmerkti dujų kamerai ar kad jų pervežimas susijęs su didžiausia grėsme gyvybei. Esu tikras, kad už savo gyvybę turiu dėkoti ir šiam banditui.

Kitą kartą, jau stovykloje Kaufering III, man gyvybę išgelbėjo Benscheris, vėliau tapęs Miuncheno televizijos aktoriumi. Išmainiau cigaretę į jo sriubą — be jokių tirščių, bet kvepiančią rūkyta mėsa. Kol sriaubiau, jis mane įkalbinėjo, prisaikdino įveikti anuomet mane užvaldžiusią pesimistinę nuotaiką; stebėdamas kitus kalinius, įsitikinau, kad tokią nuotaiką neišvengiamai lydi kapituliacija ir anksčiau ar vėliau — mirtis.

Paskui Tiurkheime susirgau šiltine, buvau netoli mirties. Visą laiką galvojau tik apie tai, kad mano knyga nepasirodys. Vis dėlto galiausiai įstengiau jos atsižadėti. Ko vertas gyvenimas, svarsčiau, jei jo prasmė priklauso nuo to, išleidi knygą ar ne? Kaip tik tada, kai Abraomas buvo pasirengęs paaukoti sūnų, savo vienintelį vaiką, pasirodė avinas. O aš turėjau įstengti paaukoti savo dvasios kūdikį — matyt, tik po to buvau pripažintas vertu kada nors išleisti knygą — tą pačią Sielogydą.

Dėmėtąją šiltinę jau buvau išgyvenęs, bet pradėjau — dažniausiai naktimis — patirti savotiškus kvėpavimo sutrikimus, tokius skausmingus, kad tiesiog užgniauždavo kvapą. Nevilties apimtas, kartą vidury nakties patraukiau į kitą baraką ieškoti vyriausiojo stovyklos gydytojo, vengrų kolegos dr. Raczo, irgi kalinio. Niekada nepamiršiu to siaubingo išgyvenimo: bene šimtą metrų, skiriančių mudviejų barakus, visiškoje tamsoje turėjau nušliaužti pilvu, nes naktį išeiti iš barako buvo griežčiausiai draudžiama. Sargybinis iš bokštelio galėjo mane pastebėti ir paleisti kulkosvaidžio ugnį. Reikėjo rinktis vieną iš dviejų mirties galimybių — uždusti ar būti nušautam.

Niekada nesapnavau abitūros egzaminų, tačiau iki šiol tebesapnuoju esąs koncentracijos stovykloje. Matyt, stovykla ir buvo man tikrasis brandos egzaminas. Neprivalėjau jo laikyti, galėjau išvengti, laiku emigruodamas į Ameriką. Galėjau plėtoti logoterapiją Amerikoje, ten užbaigti savo gyvenimo darbą, atlikti gyvenimo uždavinį, tačiau to nepadariau. Atsidūriau Aušvice. Tai buvo experimentum crucis. Kaip tik stovykloje atlikau pirminių išties žmogiškų gebėjimų transcenduoti save ir atsitraukti nuo savęs Guos ypač pabrėžiu pastaraisiais metais) egzistencinę verifikaciją ir validaciją. Ši empirija patvirtino, kad vadinamoji „valia siekti prasmės“ arba savęs transcendavimas, būtent žmogaus konkrečios būties (Dasein) pastanga peržengti save siekiant ko nors, kas jau nėra ji pati, yra survival value[58], kalbant amerikiečių psichologijos terminais. Ceteris paribus[59] išgyvendavo tie žmonės, kurie orientavosi į ateitį, į ateityje įgyvendintiną prasmę. Tai patvirtino amerikiečių armijos ir jūrų laivyno psichiatrai Nardini ir Liftonas, dirbdami karo belaisvių stovyklose Japonijoje ir Šiaurės Korėjoje.

Esu įsitikinęs, kad išgyventi man pačiam ypač padėjo pasiryžimas atkurti prarastą rankraštį. Pradėjau šį darbą, susirgęs dėmėtąja šiltine, mat ketinau budrauti ir naktį, kad nemirčiau nuo kraujagyslių kolapso. Keturiasdešimtmečio proga vienas bičiulis padovanojo man pieštuko galiuką ir keletą mažučių SS formuliarų, tad karščiuodamas pradėjau keverzoti kitoje pusėje kertinius žodžius, — remdamasis šia stenograma ir ketinau atkurti Sielogydą.

Ta keverzonė išties labai pravertė, kai vėliau nuo ketinimo perėjau prie veiksmo ir užrašiau antrąją knygos redakciją, jau papildytą teoriją patvirtinančiais pavyzdžiais, apimančiais net ir tokias ribines aplinkybes kaip Aušvicas. Papildomą skyrių apie koncentracijos stovyklos psichologiją parengiau jau ten, stovykloje.

Pirmojo tarptautinio psichoterapijos kongreso Olandijos mieste Leidene dalyviams papasakojau, kaip iš tikrųjų vyko šis atsitraukimas nuo savęs par excellence: „Vis mėginau atsitraukti nuo visų mus supančių kančių, stengiausi jas objektyvuoti. Antai prisimenu, vieną rytą, išžygiavęs iš stovyklos, jau bemaž nepajėgiau kęsti alkio, šalčio ir skausmo, kurį kėlė nuo bado išputusios, todėl į atvirus batus sugrūstos, šąlančios ir pūliuojančios pėdos. Padėtis atrodė beviltiška. Tada įsivaizdavau, kad stoviu didelėje, gražioje, šiltoje ir šviesioje auditorijoje, pasirengęs susidomėjusiems klausytojams skaityti pranešimą tema „Psichoterapinės patirtys koncentracijos stovykloje“ — kongrese[60] iš tikrųjų perskaičiau taip pavadintą pranešimą — ir kalbu apie tai, ką kaip tik dabar išgyvenu. Patikėkite, ponios ir ponai, tą akimirką negalėjau viltis, kad vieną dieną man bus leista iš tikrųjų skaityti tokį pranešimą.“

Per trejus metus patyriau keturias koncentracijos stovyklas — Terezienštato, Aušvico, Kaufering III ir Tiurkheimo. Išlikau gyvas; šeimos, neskaitant sesers, likimą galima būtų nusakyti Rilkės žodžiais: Viešpats kiekvienam skyrė jo paties mirtį. Tėvas mirė Terezienštato stovykloje man ant rankų, mama atsidūrė Aušvice ir patraukė į dujų kamerą, brolis, kiek žinau, pateko į Aušvico stovyklos filialą ir žuvo kasyklose.

Neseniai mano sena bičiulė Ema Felmayer atsiuntė eilėraštį, kurį 1946-ais metais atidaviau jai, užrašęs ant recepto blanko; eilėraštis atspindi anuometinę mano nuotaiką:

Suteikiant man Teksaso sostinės Ostino garbės piliečio vardą, taip kreipiausi į miesto burmistrą: „Tiesą sakant, nelabai dera jums skelbti mane garbės piliečiu. Veikiau man derėtų paskelbti jus garbės logoterapeutu. Jei tiek jaunuolių iš Teksaso, taip pat ir iš jūsų miesto, nebūtų rizikavę gyvybe ar net jos paaukoję, vaduodami mane ir daugybę kitų kalinių iš Tiurkheimo koncentracijos stovyklos (tai padarė Teksaso daliniai!), po 1945-ųjų metų nebūtų Viktoro Franklio, taigi nebūtų ir logoterapijos.“ Burmistro akyse sužvilgo ašaros.

Išvaduotas iš stovyklos grįžau į Vieną. Paskui nuolat išgirsdavau klausimą: „Ar tau ir taviškiams Vienoje per mažai padaryta?“ Juk tėvas mirė Terezienštato stovykloje, motina atsidūrė Aušvico dujų kameroje, brolis irgi žuvo Aušvice, pirmoji žmona dvidešimt penkerių metų mirė Bergen-Belzene. Atsakydavau priešpriešiniu klausimu: „Kas ir ką man padarė?“ Viena baronienė, katalikė, nepaisydama mirtino pavojaus, daug metų savo bute Vienoje slėpė mano pusseserę. Anksčiau tik probėgšmais pažinojau advokatą socialistą, nebuvau jam padaręs nieko gera, niekojam iš manęs nereikėjo, tačiau jis, kai tik galėdavo, slapta atnešdavo man ko nors pavalgyti (beje, tas advokatas — Bruno Pittermannas, vėliau tapęs vicekancleriu). Tad kodėl turėčiau atsukti Vienai nugarą?