Ko mano knygose nera

LOGOTERAPIJOS PRADMENYS

Tuo tarpu pirmosios Freudo biografijos autorius Fritzas Wittelsas[39], Maximilianas Silbermannas ir aš įkūrėme Akademinę medicininės psichologijos draugiją, aš buvau išrinktas jos viceprezidentu. Prezidentu iš pradžių buvo Silbermannas, vėliau — Fritzas Redlichas[40] ir Peteris Hofstatteris[41] Tačiau į draugijos tarybą įėjo Freudas, Schilderis ir visi kiti, turėję rangą ir vardą trečio dešimtmečio Vienoje, psichoterapijos Mekoje. 1926-ais metais šios draugijos būrelyje skaitydamas pranešimą, pirmą kartą akademinėje viešuomenėje kalbėjau apie logoterapiją. Alternatyvų apibūdinimą „egzistencinė analizė“ vartoju tik nuo 1933-ių metų. Tada jau daugmaž susisteminau savo idėjas.

Antai jau 1929-ais išskyriau tris vertybių grupes arba tris galimybes iki paskutinės akimirkos, iki paskutinio atodūsio išgauti iš gyvenimo prasmę. Būtent galime atlikti veiksmą, sukurti kūrinį, — arba ką nors išgyventi, patirti susitikimą ir meilę. Tačiau net ir susidūrę su nepakeičiamu likimu (nepagydoma liga, neoperuotina karcinoma), galime išgauti iš gyvenimo prasmę, paliudydami žmogiškiausiąją gebą — paversti kančią žmogišku laimėjimu.

Kaip žinia, Wolfgangas Soucekas oficialiai pavadino logoterapiją trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi. Galima sakyti, kad logoterapijos kūrėjas savo kailiu patvirtino pagrindinį biogenetinį Haeckelio dėsnį, teigiantį, jog ontogenezė trumpai pakartoja filogenezę: šiaip ar taip, juk aš pats asmeniškai perėjau pirmąsias dvi Vienos psichoterapijos kryptis. Perėjau netgi pagreitintai: kaip sakiau, 1924-ais metais Freudo iniciatyva jo leidinyje Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse pasirodė mano straipsnis. Jau po metų, 1925-ais, paskelbiamas kitas straipsnis, šįsyk Adlerio iniciatyva ir jo žurnale. Taigi galiu tvirtinti prisidėjęs prie psichoterapijos raidos, antra vertus, šen bei ten esu ir užbėgęs už akių. Paminėsiu tik paradoksaliąją intenciją, kurią praktikavau jau 1929-ais ir vienoje 1939-ų metų publikacijoje aprašiau kaip tik šiuo pavadinimu. Įžymūs elgesio terapijos žinovai nuolat nurodo, kad paradoksaliąja intencija užbėgau už akių gydymo metodams, orientuotiems į mokymosi teoriją ir atsiradusiems po kelių dešimtmečių, būtent septintajame dešimtmetyje. Be to, jau 1947-ais metais knygoje Psichoterapija praktikoje (Psychotherapie in der Praxis) detaliai aprašiau potencijos sutrikimų gydymo techniką; aštuntajame dešimtmetyje Mastersas ir Johnso[42] paskelbė ją kaip „naują“ sekso terapiją.

Apie elgesio terapiją apskritai neleisiu pasakyti nieko blogo. Ji padėjo man kebliomis aplinkybėmis kovojant, taip sakant, su psichoanalize ir, žinoma, su psichologistine individualiąja psichologija. Kai šiedvi kryptys tampa priešais ir pešasi, „trečioji (Vienos kryptis) juokiasi“. Visada džiaugiuosi, kai logoterapijai neprireikia kritikuoti kitų krypčių, kad ir kokia teisinga ir pagrįsta būtų toji kritika.

Šiaip ar taip, Gordonas Allportas[43] knygos Man's Search for Meaning (Žmogus ieško prasmės) pratarmėje pačią logoterapiją apibūdino kaip „reikšmingiausią psichologinį mūsų dienų judėjimą“. Juanas Battista Torello savo ruožtu pavadino ją paskutine išties tikra sistema psichoterapijos istorijoje. Jei tai tiesa, sakyčiau, logoterapijos sistema stovi petys į petį su išties labai susisteminta Szondi[44] likimo analize, — žinoma, darant prielaidą, kad kalbant apie tokius skirtingus lygmenis, kaip Szondi ir mano teorijos, galima stovėti petys į petį. Mano požiūriu, Szondi testas tėra malonus draugijos žaidimas, ir nieko daugiau.

Torello kartą pasakė, kad į psichiatrijos istoriją įeisiu kaip žmogus, kuris ėmėsi gydyti šimtmečio ligos, būtent beprasmybės jausmo. Logoterapija iš tikrųjų buvo sukurta itin atsižvelgiant į šį tikslą.

Tačiau klausiamas apie galutines priežastis, pastūmėjusias mane kurti logoterapiją, apie giliausias ištakas, slapčiausią motyvacijos pagrindą, tegaliu nurodyti vienintelį motyvą, paskatinusį ir leidžiantį toliau nenuilstamai darbuotis, būtent gailestį, kurį jaučiu šioje prastoje šakoje — psichoterapijoje — plintančio šiuolaikinio cinizmo aukoms. Sakydamas „šaka“, noriu pabrėžti psichoterapijos komercializavimą, o žodžiu „prasta“ — nevalyvumą moksliniu požiūriu. Širdį suspaudžia matant priešais sėdintį žmogų, ne tik kenčiantį psichiškai, bet ir sužalotą psichoterapijos. Kova su depersonalizuojančiomis ir dehumanizuojančiomis tendencijomis, kurias skatina psichoterapijos psichologizmas, raudona gija driekiasi per visus mano darbus.

Mes, logoterapeutai, išvystėme vieną ar kitą techniką. Tokiomis technikomis pripažintos paradoksalioji intencija ir kiek mažiau bendro vardiklio technika. Pradėjęs kalbąapie bendro vardiklio techniką prisimenu, kad šiandien žymi rašytoja Ilse Aichinge[45], dar būdama medicinos studentė, atėjo pas mane, — atsiuntė ją, regis, Hansas Weigelis. Merginą kamavo dilema, ar toliau rašyti pradėtą romaną — kaip tik jis vėliau ją išgarsino — ir nutraukti medicinos studijas, ar geriau baigti studijuoti. Po ilgėlesnio pokalbio nusprendėme, kad galbūt mažiau keblu nutraukti studijas ir paskui jas pratęsti, nei atidėti romano rašymą. Tad bendras vardiklis buvo toks: kas labiau nukentės, padarius pertrauką, — studijos ar romanas.

O kalbant apie paradoksaliąją intenciją, prisimenu kartą panaudojęs šią techniką kad išvengčiau baudos, mat kaip tik pervažiavau sankryžą degant geltonam šviesoforo signalui. Staiga išnyra policininkas, kurio anksčiau nepastebėjau, aš privažiuoju prie šaligatvio, išlipu ir oriai besiartinantį policininką pasitinku saviplakos srautu: „Jūs teisus! Ir kaip galėjau šitaip pasielgti, šito neįmanoma nei atleisti, nei pateisinti. Daugiau tikrai niekada taip nesielgsiu, tai bus man pamoka, toks elgesys besąlygiškai baustinas.“

Policininkas pradeda kiek įmanydamas mane raminti ir guosti: kiekvienam gali pasitaikyti, jis irgi įsitikinęs, kad daugiau niekada taip nesielgsiu.

Dabar grįžkime prie mano psichiatrijos mokymosi ir klajonių metų. Būtent atsitraukimo nuo Individualiosios psichologijos draugijos.