Ko mano knygose nera

APIE SENĖJIMĄ

Nemanau, kad senėjimas yra blogybė. Esu linkęs sakyti, kad senėjimas man nieko nereiškia tol, kol galiu įsivaizduoti, kad sendamas atitinkamai ir bręstu. Tokį brendimą liudija aplinkybė, kad užbaigęs rankraštį kaskart jau po dviejų savaičių esu juo nepatenkintas. Bemaž neaprėpiamos kompensacijos procesų platybės.

Kalbėdamas apie tai, visada prisimenu kopimo Preinervando uola epizodą: mano vedlys, Himalajų ekspedicijų vadovas Nazas Gruberis sėdi ant uolos iškyšulio ir laiko virvę laukdamas, kol užkopsiu; staiga jis sako: „Žinote, pone profesoriau, neįsižeiskite: dabar žiūrėdamas į jus matau, kad jėgų visai neturite, atsigriebiate rafinuota alpinizmo technika; turiu pripažinti, iš jūsų galima pasimokyti.“ Šitaip sako žmogus, įveikęs Himalajus, — ir ką, turėčiau nesipuikuoti?

Galiausiai senatvė — vienas iš žmogaus konkrečiosios būties (Dasein) laikinumo aspektų; tačiau iš tikrųjų laikinumas tėra vienintelė didi paskata būti atsakingam, pripažinti, kad atsakinga būtis yra pagrindinis ir esminis konkrečiosios būties bruožas.

Todėl galbūt šiame autobiografiniame eskize derėtų pakartoti logoterapinę maksimą, kurią kartą suformulavau sapne, užrašiau nubudęs, paskui paskelbiau Sielogydoje. „Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą, o pirmąjį būtum elgęsis taip blogai, kaip dabar ketini.“ Iš tikrųjų toks tariamai autobiografinis žvilgsnis į savo gyvenimą sustiprina atsakingos būties suvokimą.