Ko mano knygose nera

TILLY

Likęs Vienoje, turėjau progą ligoninėje susipažinti su Tilly Grosser, vėliau tapusia mano pirmąja žmona. Ji buvo medicinos seselė profesoriaus Donatho skyriuje. Tilly netrukus patraukė mano dėmesį, nes, kaip anuomet maniau, buvo panaši į ispanę šokėją. Tačiau iš tikrųjų suartėjome todėl, kad ji panoro, jog ją įsimylėčiau, ketindama atkeršyti už savo geriausią draugę, su kuria buvau pradėjęs megzti romaną, bet paskui persigalvojau. Bemat atspėjau motyvą ir tiesiai išrėžiau. Tai akivaizdžiai padarė įspūdį.

Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad abipusį mudviejų ryšį lėmė anaiptol ne šios aplinkybės — vedžiau ją ne todėl, kad buvo tokia graži, ji ištekėjo už manęs ne todėl, kad buvau „toks protingas“, — tuo, kad ne šie dalykai buvo santuokos motyvas, mudu labai didžiavomės.

Žinoma, Tilly grožis padarė įspūdį, tačiau imponavo jos esybė; gal — prigimtinis protas, takto jausmas? Norėčiau pateikti pavyzdį: vieną naktį turėjo baigtis Tilly motinos apsauga nuo deportacijos, — šią apsaugą jai teikė dukters, ligoninės seselės, pareigos. Tokia apsauga giminaičiams buvo atšaukta. Prieš pat vidurnaktį, baigiantis terminui, nuaidi skambutis; mudu su Tilly kaip tik esame pas jos motiną. Nė vienas nesiryžtam atidaryti — spėjam, kad laukia šaukimas deportacijai. Galiausiai atrakinam duris — kas stovi už jų? Religinės bendruomenės pasiuntinys, reikalaujantis, kad kitą rytą uošvė, kaip naujai paskirta padėjėja, pradėtų tarnybą iškraustant baldus iš ką tik deportuotų žydų butų. Jis įteikia ir atitinkamą pažymėjimą, automatiškai užtikrinantį tolesnę apsaugą nuo deportacijos.

Pasiuntinys išeina, vėl sėdime trise, vis susižvalgydami spindinčiomis akimis; pirmoji prabyla Tilly — ir ką ji pasako: „Na, argi Dievas ne visur?“ Gražiausia teologija ir trumpiausia summa theologiae, pasak Akviniečio, kokią kada nors esu girdėjęs!

Kas paskatino mane vesti Tilly? Vieną dieną ji ruošė pietus mano (mano tėvų) namuose Černingasėje, kai suskambo telefonas. Išgirdau skubų kvietimą į Rotšildo ligoninę: ką tik atvežtas migdomaisiais apsinuodijęs pacientas, vidaus ligų specialistai jo atsisakė kaip beviltiško, — ar nenorėčiau išmėginti savųjų smegenų chirurgijos triukų? Nelaukiau net kavos, įsimečiau į bumą kelias kavos pupeles ir jas kramtydamas nuskubėjau į taksi stovėjimo aikštelę.

Grįžtu po dviejų valandų — bendri pietūs žlugo. Žinoma, maniau, kad kiti jau papietavę, tėvai iš tikrųjų buvo pavalgę. Tilly laukė ir pasitiko ne tokiais žodžiais: „Pagaliau grįžai, laukiau, kad kartu papietautume.“ Ne, ji paklausė: „Kaip sekėsi operacija, kaip jaučiasi pacientas?“ Tą pačią akimirką nusprendžiau, kad ši mergina bus mano žmona, — ne todėl, kad ji man buvo tas ar anas, tiesiog todėl, kad ji buvo ji.

Jau koncentracijos stovykloje, regis, per dvidešimt trečiąjį Tilly gimtadienį, padovanojau jai kažkokį vargais negalais prasimanytą mažmožį ir parašiau: „Tavo šventės dieną linkiu sau, kad liktum ištikima sau.“ Taigi dvigubas paradoksas: jos gimimo dieną palinkėjau pats sau, kad ji būtų ištikima ne man, o sau.

Mudu ir dar viena pora buvome paskutiniai Vienos gyventojai žydai, kuriems nacionalsocialistinė valdžia leido susituokti. Paskui žydų civilinės metrikacijos biuras buvo tiesiog panaikintas. Antroji pora — dr. Edelmannas, mano vidurinės mokyklos profesorius, bemaž prieš du dešimtmečius jau dalyvavęs mano gyvenime, ir jo sužadėtinė.

Paskui žydams, net ir oficialiai susituokusiems, buvo uždrausta turėti vaikų — ne oficialiai, bet de facto. Tiesiog buvo išsiuntinėta instrukcija, kad nuo šiol kiekviena žydė, kuriai nustatytas nėštumas, turi būti nedelsiant siunčiama į koncentracijos stovyklą. O Gydytojų rūmai gavo nurodymą netaikyti žydėms įstatymų, draudžiančių nutraukti nėštumą. Tilly buvo priversta paaukoti mūsų negimusį kūdikį. Mano knyga Nebylus šauksmas alkstant prasmės (The Unheard Cry for Meaning) skirta jam.

Susituokę religinėje bendruomenėje po chupa, vadinamuoju dangumi, kaip žydai neturėjome teisės važiuoti taksi pas fotografą, būtiną tokią dieną, tad ėjome pėsčiomis — Tilly su baltu nuotakos šydu. Paskui žingsniavome namo, tiesa, dar stabtelėjome prie netoliese esančio knygyno, kurio vitrinoje pastebėjau knygą pavadinimu Norime tuoktis. Ilgai dvejoję ryžomės įeiti, Tilly vis dar su nuotakos šydu, abu su geltonomis žvaigždėmis. Negalėjau atsisakyti malonumo ir paraginau ją pareikalauti knygos. Norėjau paskatinti Tilly pasitikėti savimi, taigi ji stovėjo ten su baltu nuotakos šydu ir geltona žydų žvaigžde ant krūtinės ir klausiama pardavėjo, ko norėtų, nuraudusi atsakė: „Norime tuoktis.“

Mūsų vestuvinė nuotrauka pasitarnavo man irpo karo. Buvau pirmas austras, kuriam okupacinė valdžia po Antrojo pasaulinio karo leido išvažiuoti į užsienį skaityti pranešimo kongrese. Kongresas vyko Ciuriche. Dar ir pasienyje nebuvo aišku, ar gausiu vizą. Šveicariškų pinigų neturėjau, todėl iš stoties mane turėjo paimti namų, kuriuose ketinau apsistoti, šeimininkai. Tai buvo šeima, priglaudusi emigracijos Šveicarijoje metais Gustavą, mano pirmos žmonos brolį. Iš Insbruko pasiunčiau telegramą į Ciurichą, pranešdamas, kad atpažinimo ženklas — palto kilpon įkištas koncentracijos stovyklos kalinių draugijos ženklelis, raudonas trikampis viršūne žemyn.

Ciuricho stotyje Enge ilgai, bet veltui laukiau, kol kas nors mane sutiks. Niekas nepriėjo. Netrukus stoties peronas ištuštėjo. Galiausiai iš miglos išniro damos figūra, lėtai, neryžtingai ji artinosi su nuotrauka rankoje, pakaitomis žiūrėdama į ją ir į mane.

— Ar jūs — ponas daktaras Franklis? — paklausė. Tada pamačiau, kad, laimė, dama pasiėmė vestuvinę nuotrauką, kurioje buvau aš ir Tilly vestuvių suknele. Jei ne ta nuotrauka, niekaip nebūtų supratusi, kad aš tai aš.

Stotyje buvo begalė žmonių su palto kilpon įkištu raudonu trikampiu viršūne žemyn, tad ji niekaip neįstengė išsiaiškinti, kuris iš jų — dr. Franklis. Paaiškėjo, kad tą vakarą prasidėjo vadinamoji „žiemos pagalba“, labdaros rinkimo akcija, ir kiekvienas, įmetęs monetą į jam ištiestą skardinę, gaudavo mokėjimo patvirtinimą, raudoną trikampį viršūne žemyn. Akcijos trikampis buvo didesnis už maniškį, taigi labiau krito į akis.