Ko mano knygose nera

SUSIDŪRIMAS SU PSICHOANALIZE

Vis dėlto mano retorikos pratimai ir mokykliniai rašiniai vis labiau virto traktatais apie psichoanalizę. Bendramoksliams pateikdavau vis daugiau šios srities žinių. Antai kiekvienas žinojo, kas nutiko mūsų logikos profesoriaus nesąmoningumo srityje, kai vieną dieną jis per pamoką padarė riktą, vietoj „kategorijos sąvokos“ (Gattungsbegriffe) pasakydamas „apvaisinimo veiksmai“ (Begattungsgriffe).

Aš pats pradžioje žinių sėmiausi iš tokių garsių tiesioginių Freudo[26] mokinių, kaip Eduardas Hitschmannas[27] ir Paulis Schilderis[28]; metų metus lankiau pastarojo paskaitas, kurias jis skaitė jau Wagnerio-Jaureggo[29] vadovaujamoje universitetinėje psichiatrijos klinikoje.

Netrukus pradėjau susirašinėti su Sigmundu Freudu. Išsamus, kelias disciplinas apimantis skaitymas tiekė man medžiagos, kuri kaupėsi ir, mano požiūriu, galėjo būti įdomi Freudui. Į kiekvieną laišką jis nedelsdamas atsakydavo.

Deja, po poros dešimtmečių atsidūriau koncentracijos stovykloje, gestapas konfiskavo visus jo laiškus ir atvirukus (mūsų susirašinėjimas truko keletą metų), taip pat ir porą ligos istorijų, kurias jaunasis Freudas sukūrė ir savo ranka užrašė universitetinėje psichiatrijos klinikoje, — jas man padovanojo klinikos archyvaras, kai vėliau pats ten dirbau.

Vieną dieną sėdėjau ant suolo pagrindinėje Praterio alėjoje, anuomet mėgstamoje mano darbo vietoje, ir užrašinėjau savo mintis apie tai, kaip atsirado „pritarimo ir neigimo raiška pasitelkiant mimiką“. Rankraštį pridėjau prie vieno laiško, kurį šiaip ar taip siunčiau Freudui. Nemenkai nustebau sulaukęs Freudo atsakymo, kad jis persiuntė rankraštį žurnalui Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse ir kad tikisi, jog aš nebūsiąs prieš.

Po kelerių metų, 1924-ais metais, straipsnis ir buvo paskelbtas šiame žurnale. Tiesa, mano pirmoji publikacija pasirodė jau 1923 metais, būtent vieno dienraščio priede jaunimui. Gana pikantiška, kad šis pradedančiojo psichiatro plunksnos darbas prasideda kaip tik tokiu teiginiu: nesą nieko, ko autorius nekęstų labiau už sveiką protą (žinoma, omeny turėjau aklai perimtus mąstymo būdus).

Mano pažįstami žino, kad nesantaika su Freudu nesutrukdė man išreikšti deramą pagarbą. Galbūt tai paliudija šis faktas: būdamas. Austrijos draugijos hebrajų universitetui Jeruzalėje remti viceprezidentas, per valdybos posėdį aptariant finansinę auką universiteto pastatui ir to pastato pavadinimo klausimą, pasiūliau pavadinti jį Sigmund Freud Hall.

Su Freudu ne tik susirašinėjau, kartą jį atsitiktinai sutikau. Jau buvau medicinos studentas, ne vidurinės mokyklos mokinys. Vos spėjau prisistatyti, jis bemat paklausė:

— Viktoras Franklis, Viena, 2 rajonas, Čemingasė 6, butas 25, — ar ne tiesa?

— Tiesa, — patvirtinau.

Metų metus susirašinėjęs, mano adresą jis žinojo atmintinai.

Susitikimas buvo atsitiktinis ir jau per vėlyvas: buvau patekęs Alfredo Adlerio įtakon, Adleris jau pritarė, kad mano antrasis mokslinis darbas būtų paskelbtas leidinyje Internationale Zeitschrift für Individualpsychologie. Mėginimas aptarti, kokį įspūdį man padarė Freudas, ypač lyginant su itin kontrastingu Adlerio įspūdžiu, nuvestų pernelyg toli. Kurtas Eissleris[30], kurio žinioje yra Freudo archyvas, kartą atvyko iš Niujorko į Vieną, aplankė mane, paprašė išsamiai ir nuodugniai prisiminti šį susitikimą, įrašė prisiminimus į magnetofono juostą ir įtraukė ją į Freudo archyvą.