Ko mano knygose nera

...IR JAUSMAS

Anksčiau sakiau, kad esu racionalistas, taigi proto žmogus. Vis dėlto jau užsiminiau, kad esu ir jausmo žmogus.

Antrojo pasaulinio karo metais, psichikos ligonių eutanazijos laikais, dar prieš patekdamas į koncentracijos stovyklą sapnavau jaudinantį sapną. Nuoširdžiai atjausdamas psichikos ligonius, vieną naktį susapnavau: eutanazijai pasmerkti žmonės stoja į eilę prie dujų kameros, aš, kiek pasvarstęs, savanoriškai prisijungiu prie jų. Akivaizdi paralelė su žymaus lenkų pediatro Januszo Korczako poelgiu — jis savanoriškai žengė su jam patikėtais našlaičiais į dujų kamerą. Jis taip pasielgė, aš tik sapnavau.

Sau galiu įskaityti nebent tai, kad puikiai jį suprantu. Anksčiau užsiminiau suvokiąs, kad nedaug turiu išties gerų savybių, galbūt vienintelę: nepamirštu patirto gėrio ir atleidžiu patirtą blogį.

Kokių norų turėjau gyvenime? Prisimenu, studijuodamas norėjau turėti daugiau nei turėjau, būtent nuosavą automobilį, nuosavą namą ir privačią docentūrą. Automobilį jau įsigijau, namo — ne (tiesa, nupirkau namą mūsų dukrai, jos šeimai). Privatdocentu irgi pasidariau, įgijau net ekstraordinarinio profesoriaus titulą.

Ko dar norėčiau? Galiu pasakyti labai konkrečiai: mielai būčiau pirmas užkopęs į kokią nors viršūnę. Vieną kartą „virvės brolis“ Rudolfas Reifas kvietė mane kaip tik tokiam kopimui. Tačiau anuomet dirbdamas Šteinhofe negalėjau pasiimti atostogų. Beje, toks kopimas, mano požiūriu, yra vienas iš trijų labiausiai jaudinančių dalykų, kiti du — žaidimas kazino ir smegenų operacija.

Kaip matėme, apskritai įžeidimus ištveriu, — galbūt todėl, kad turiu gabumų gyvenimo menui. Laikausi principo, kurį nuolat rekomenduoju ir kitiems: ištikus kokiam nors nemalonumui, puolu ant kelių (žinoma, tik vaizduotėje) ir prašau, kad ateityje nenutiktų didesnės blogybės.

Juk esama ne tik vertybių, bet ir blogybių hierarchijos, — kaip tik pastarąją reikėtų prisiminti tokiais atvejais. Kartą Terezienštato stovykloje ant tualeto sienos perskaičiau posakį: „Nepaisyk nieko, džiaukis kiekvienu menkniekiu.“ Taigi reikia matyti ir pozityvius dalykus, — bent jau norėdamas būti gyvenimo menininkas, turi juos matyti.

Vis dėlto svarbu ne vien tai, ko geriau nepatirti ateityje, taigi ne vien minėta malda sukrėtimo atveju, bet ir tai, ko pavyko išvengti praeityje. Kiekvienas turėtų būti dėkingas ir už tokius laimingus atsitikimus, turėtų nuolat juos prisiminti ir švęsti jų metines, — kaip minėtas užrašų knygelę pametęs vyras.

Beje, dar visai jaunas, bene trylikos ar keturiolikos metų, norėjau parašyti kitą trumpą istoriją. Jos turinys toks: žmogus atranda vaistą, kurio išgėręs pasidarai nepaprastai protingas. Farmakologijos pramonei labai rūpi šis atradimas, atradėjas visur ieškomas, tačiau jo rasti nepavyksta, mat, pats išgėręs vaistų, jis pasidarė toks protingas, kad pasitraukė į sengirę, taip sakant, spoksoti sau į bambą, šiaip ar taip, vienatvėn. Žodžiu, tapo išminčiumi ir nė iš tolo nenorėjo girdėti apie komercinį savo išradimo panaudojimą. Šios trumpos istorijos niekada neužrašiau, tačiau bene penkiolikmetis sukūriau ir užrašiau du eilėraščius, kuriuos tebeprisimenu. Pirmasis toks:

Ne sykį įtikinau kitus, kad antrasis eilėraštis — citata iš Vedantos[9], taigi indiškosios metafizikos ir mistikos fragmentas. Eilėraštis toks:

Labai pravartu būti ne tik sąmojingam, bet ir nuovokiam. Antai kartą per patologijos egzaminą žodžiu profesorius Mareschas manęs paklausė, kaip atsiranda skrandžio opa; atsakydamas pateikiau kažkokią knygose skaitytą teoriją. Išklausęs profesorius pasakė:

— Gerai, tačiau yra ir kitų teorijų, — ar žinote?

— Be abejo, — atsakiau ir išdėsčiau kitą teoriją.

— O kas šios teorijos autorius? — pasiteiravo profesorius.

Sutrikęs dvejojau, kol jis pats pagelbėjo, ištardamas kažkokią garsią pavardę.

— Žinoma, — susigriebiau, — ir kaip galėjau pamiršti?

Iš tikrųjų tą teoriją tiesiog išgalvojau egzamino aplinkybėmis, anksčiau jos negirdėjęs.