Ko mano knygose nera

SUSITIKIMAI SU ŽYMIAIS FILOSOFAIS

Vienas brangiausių mano paties išgyvenimų — diskusija, užsimezgusi Martinui Heideggeriui[62] pirmą kartą atvykus į Vieną ir aplankius mane. Svečių knygoje jis įrašė: „Prisiminimui apie gražų ir pamokomą apsilankymo priešpietį.“ Verta užrašyti ir jo dedikaciją po nuotrauka, įamžinusia mūsų lankymąsi Vienos vyninėje: šia dedikacija jis norėjo pabrėžti mūsų pažiūrų giminystę: „Kas praėjo, nueina. Kas buvo, ateina.“ (Das Vergangene geht. Das Gewesene kommt.)

Ne tik šiuo atveju patyriau, kad išties didūs žmonės, kuriais žaviuosi, buvo man atlaidūs, — užuot pagrįstai kritikavę, jie žiūrėjo pro pirštus į mano nepakankamas pastangas, visada sugebėdavo anapus jų įžvelgti ką nors pozityvaus. Taip nutiko ne tik su Martinu Heideggeriu, bet ir su Ludwigu Binswangeriu[63], Karlu Jaspers[64] ir Gabrieliu Marcelin[65].

Kartą aplankęs Karlą Jaspersą Bazelyje, išgirdau: „Pone Frankli, žinau visas jūsų knygas, tačiau viena, apie koncentracijos stovyklą, — jis parodė į tą knygą savo bibliotekoje — priklauso prie nedaugelio didžių žmonijos knygų.“

O Gabrielis Marcelis parašė pratarmę prancūziškajam mano knygos vertimui.