Ko mano knygose nera

IŠVAŽIAVIMO VIZA

Turėjau ištisus metus laukti vizos, kad galėčiau vykti į JAV. Pagaliau, prieš pat Jungtinėms Amerikos Valstijoms įsitraukiant į karo veiksmus, gavau raštišką kvietimą atvykti į JAV konsulatą ir užsisakyti vizą. Sunerimau: ar galiu palikti tėvus vienus? Juk žinojau, koks likimas jų laukia, — deportacija į koncentracijos stovyklą. Pasakyti jiems adieu, tiesiog palikti tokio likimo valiai? Juk viza būtų galiojusi tik man!

Dvejodamas išeinu iš namų, kiek pasivaikščioju svarstydamas:;,Argi tai ne tipiška situacija, kai reikia dangaus ženklo?“ Grįžtu namo, mano žvilgsnį patraukia nedidelis marmuro gabalas ant stalo.

— Kas čia? — klausiu tėvo.

— Čia? A, šiandien radau sudegintos sinagogos griuvėsiuose. Marmuro gabalas, nuskilęs nuo Dievo įsakymų plokštės. Jei įdomu, galiu pasakyti, kuriam iš dešimties Dievo įsakymų priklauso čia iškalta hebrajiška raidė. Šia raide prasideda vienintelis įsakymas.

— Kuris? — toliau kamantinėju tėvą.

— Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte… — atsako tėvas.

Taip pasilikau „krašte“ — su tėvais, praleidau vizos užsakymo terminą. Tokia istorija apie nediduką marmuro gabalą.

Galbūt giliai širdyje jau seniai buvau nusprendęs pasilikti ir orakulo žinia iš tikrųjų tebuvo sąžinės balso aidas. Kitaip tariant, savotiškas projekcinis testas. Galbūt kitas žmogus mano vietoje būtų pamatęs tik marmuro gabalą, CaC0 (kalcio karbonatą), — tačiau argi ir tada tai nebūtų projekcinis testas, tegul ir tik šio žmogaus egzistencinio vakuumo projekcija?..

Šioje vietoje dar norėčiau pridurti, kaip netrukus panaudojau psichoterapinę techniką, — galbūt vien dėl jos mano ir tėvų deportacija buvo atidėta metams. Vieną rytą mane pažadino telefono skambutis iš gestapo, Slaptosios valstybės policijos. Nustatytą valandą turėjau atvykti į štabą. Paklausiau:

— Ar pasiimti baltinių pamainą?

— Žinoma, — toks atsakymas reiškė, kad namo nebegrįšiu, būsiu išsiųstas į koncentracijos stovyklą. Nuėjau į štabą, ten mane tardė esesininkas. Jį domino vienas ponas, kuris šnipinėjo, o paskui pabėgo užsienin. Atsakiau, kad pavardę esu girdėjęs, bet jokių ryšių su juo neturėjau. Galiausiai esesininkas paklausė:

— Juk jūs psichoterapeutas? Kaip gydoma agorafobija?

Paaiškinau. Vėl klausimas:

— Žinote, mano draugą kamuoja agorafobija. Ką jam pasakyti?

Atsakiau:

— Pasakykite, kad kaskart, apėmus baimei, jis tartų sau: bijau nualpti gatvėje? Puiku, kaip tik to noriu: bemat nualpsiu, tuoj pat subėgs žmonės, negana to, mane ištiks smūgis — insultas ir infarktas — ir taip toliau, ir taip toliau.

Žodžiu, pateikiau instrukciją, kaip „draugui“ reikėtų taikyti paradoksaliosios intencijos techniką. Žinoma, seniai atspėjau, kad jis kalbėjo apie save.

Veikiausiai ši (netiesioginė) logoterapija buvo veiksminga. Niekaip kitaip negaliu paaiškinti tos aplinkybės, kad paskui dar ištisus metus mano tėvai ir aš galėjome likti Vienoje, nebuvome išsiųsti į koncentracijos stovyklą.