Ko mano knygose nera

SUSITIKIMAS SU INDIVIDUALIĄJA PSICHOLOGIJA

Grįžkime prie Adlerio: 1925-ais metais mano straipsnis „Psichoterapija ir pasaulėžiūra“ (Psychotherapie und Weltanschauung) paskelbiamas leidinyje Internationale Zeitschrift für Individualpsychologie. 1926-ais metais pasirodė kitas straipsnis. Taip pačiais metais Tarptautiniame individualiosios psichologijos kongrese Diuseldorfe turėjau skaityti pagrindinį referatą apie individualiosios psichologijos principus, tačiau jau neįstengiau laikytis ortodoksinės linijos: pareiškiau nesutinkąs, kad, anot teorijos apie „aranžuojantį neurozės pobūdį“, neurozė iš tikrųjų visur ir visada tėra priemonė siekiant tikslo. Pabrėžiau alternatyvią galimybę interpretuoti neurozę (ne vien „kaip priemonę“, bet ir) „kaip apraišką“, taigi ne tik instrumentinį, bet ir ekspresyvų neurozės aspektą.

Tai buvo pirmoji mano kelionė su paskaitomis, važiuodamas į Diuseldorfą sustojau Frankfurte prie Maino, grįždamas atgal — Berlyne. Sunku patikėti, veikiau juokinga, bet Frankfurte prie Maino aš, dvidešimt vienerių metų medicinos studentas, Socialistinio darbininkų jaunimo kvietimu vėl skaičiau paskaitą apie gyvenimo prasmę. Į paskaitą iš susitikimo vietos atžygiavo ištisos jaunuolių kolonos su vėliavomis. Grįždamas atgal skaičiau paskaitą Individualiosios psichologijos draugijoje Berlyne.

1927-ais metais mano santykiai su Adleriu darėsi vis labiau įtempti. Patekau dviejų vyrų — Rudolfo Allerso ir Oswaldo Schwarzo[34] — įtakon, jie ne tik imponavo man kaip žmonės, bet apskritai padarė neišdildomą poveikį. Allerso vadovaujamas pradėjau eksperimentuoti juslių fiziologijos laboratorijoje. Psichosomatinės medicinos ir medicininės antropologijos pagrindėjas Schwarzas savo ruožtu pagerbė mane, parašydamas pratarmę knygai, kurią turėjau pateikti Hirzelio leidyklai, leidusiai individualiosios psichologijos veikalus. Vis dėlto šios knygos išleisti nepavyko, mat buvau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos (1939-ais metais leidinyje Schweizerische medizinische Wochenschrift pasirodė pagrindinių šios „abortuotos“ knygos idėjų santrauka). Pratarmėje Schwarzas rašė, kad mano knyga psichoterapijos istorijoje prilygsta Kanto Grynojo proto kritikai filosofijos istorijoje. Jis iš tikrųjų buvo tuo įsitikinęs.

Daugmaž tuomet galutinai permačiau ir savo paties psichologizmą. Mane sukrėtė Maxas Scheleris[35], jo Etikos formalizmą (Formalismus in der Ethik) nešiojausi tarsi Bibliją. Buvo pats laikas sukritikuoti savo paties psichologizmą. Išmintingasis bohemietis, adlerininkas Alexanderis Neueris jau anksčiau mane buvo pasikvietęs pokalbiui į Vienos literatų kavinę Herrenhof. Iš pradžių išdėstė, kad keli mano rankraščiai, jo manymu, liudija, jog prie mano prioritetų priklauso Maxo Plancko mėginimas išspręsti valios laisvės problemą ir geštaltpsichologijos pagrindėjai. Tačiau paskui, taip pat remdamasis mano rankraščiais, jis aistringai pasmerkė mane kaip „dvasios renegatą“. Tai padarė savo. Jokie kompromisai man jau buvo nepriimtini.

Paskui vieną tų pačių 1927-ų metų vakarą Allersas ir Schwarzas coram publico pagrindė iš anksto paskelbtą pareiškimą apie jųdviejų išstojimą iš Individualiosios psichologijos draugijos. Posėdis vyko Vienos universiteto Histologijos instituto didžiojoje auditorijoje. Paskutinėse eilėse sėdėjo keletas Freudo sekėjų, piktdžiugiškai stebėjusių spektaklį: dabar Adleriui nutiko taip pat, kaip anksčiau Freudui — juk Adleris kadaise išstojo iš Vienos psichoanalitinio susivienijimo. Tad ir vėl įvyko „skilimas“. Žinoma, psichoanalitikų dalyvavimas tik padidino Adlerio jautrumą.

Allersui ir Schwarzui baigus dėstyti savo samprotavimus, ore tvyrojo didžiulė įtampa. Kaip reaguos Adleris? Veltui laukėme. Jis nepasisiūlė kalbėti kaip paprastai. Slinko slogios minutės. Kaip ir Adleris sėdėjau pirmoje eilėje, mudu skyrė viena jo mokinė, irgi priešgyniaujanti jo teorijai; Adleris puikiai žinojo apie tokias mudviejų nuostatas. Galiausiai jis pasisuko į mudu ir pasišaipė: „Na, didvyriai?“ Tuo norėdamas pasakyti, kad nereikėtų būti bailiems, turėtume drąsiai apsispręsti ir pasisakyti.

Tad man neliko nieko kito, tik pasisakyti ir visų akivaizdoje išdėstyti, kiek reikia pastangų, kad individualioji psichologija išaugtų iš psichologizmo. Negana to, padariau klaidą, išreikšdamas solidarumą su Schwarzu, priešo — psichoanalitikų — akivaizdoje pavadindamas jį net „mokytoju“. Dabar jau nieko negelbėjo tvirtinimai, kad nematau jokio pagrindo išstoti iš Individualiosios psichologijos draugijos, nes individualioji psichologija pati pajėgi išsivaduoti iš psichologizmo. Veltui mėginau tarpininkauti Allersui, Schwarzui ir Adleriui.

Nuo to laiko Adleris neištardavo man nė žodžio ir neatsakydavo sveikinamas, kai vakarais kaip ir anksčiau įžengdavau į Café Siller ir artindavausi prie nuolatinių lankytojų stalo, kur jis sėdėdavo. Negalėjo pakęsti, kad nepalaikiau jo besąlygiškai.

Keletą kartų primygtinai rekomendavo man išstoti iš draugijos, aš kaip ir anksčiau nemačiau tam jokio pagrindo. Galiausiai po poros mėnesių buvau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos pagal visas taisykles.

Ši „tremtis“ manbuvo labai reikšminga. Iki jos ištisus metus leidau individualiosios psichologijos žurnalą Žmogus kasdienybėje (Der Mensch im Alltag), kuris tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau turėjo nustoti ėjęs. Apskritai praradau savo forumą. Tik nedaugelis individualiosios psichologijos atstovų liko man ištikimi jei ne mokslo, tai bent žmogišku požiūriu. Šiame kontekste su dėkingumu prisimenu anksti išėjusį Erwiną Wexbergą[36], Rudolfą Dreikursą[37] ir last but nat least Alfredo Adlerio dukrą Alexandrą.

Užtat dabar jau niekas neturėtų man prikaišioti, kad logoterapija tėra Adlerian psychology at its best, taigi nesą jokio pagrindo jos laikyti tyrimo kryptimi sui generis ir suteikti jai specialų pavadinimą. Į tokius priekaištus dažniausiai atsakau: kas kitas, jei ne pats Adleris, turėjo teisę spręsti, ar logoterapija iš tikrųjų tebėra individualioji psichologija, ar seniai nustojo ja buvusi? O jis primygtinai reikalavo, kad būčiau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos. Roma locuta causa finita[38].