Varnų puota

Džeimis

Apsivilkęs baltais drabužiais, seras Džeimis Lanisteris stovėjo šalia tėvo karsto ant pakylos, visais penkiais rankos pirštais spausdamas auksinio didžiojo kalavijo rankeną.

Temstant Didžiojoje Beiloro septoje tirštėjo prieblanda ir darėsi nejauku. Pro aukštai iškirstus langus įkypai krintantys saulės spinduliai niūria raudona spalva nudažė Septyneto atvaizdus virš galvos. Prie altorių virpčiodamos degė kvapiosios žvakės, o šoninėse navose krito tamsūs šešėliai ir slinko marmurinėmis grindimis. Išėjus paskutiniams giedotojams, vakarinių giesmių aidai nutilo.

Kitiems išsivaikščiojus, septoje liko tik Beilonas Svonas ir Loras Tairelis. — Niekas negali budėti septynias dienas ir naktis, — prabilo seras Beilonas. — Kada paskutinį kartą miegojai, milorde?

— Leisk šį vakarą tave pakeisti, — pasisiūlė seras Loras.

— Jis nebuvo tavo tėvas. — Tu jo nenužudei. Tai padariau aš. Gal Tirionas ir paleido į jį mirtiną arbaleto strėlę, bet tai aš paleidau Tirioną. — Palikite mane ramybėje.

— Kaip milordas įsakys… — tarstelėjo Svonas.

Seras Loras atrodė lyg ir nusiteikęs dar pasiginčyti, bet seras Beilonas paėmė jį už parankės ir išsivedė. Džeimis girdėjo tolstant ir visiškai nutylant jųdviejų žingsnius. Ir tuomet su savo lordu tėvu jis vėl liko vienas, apsuptas žvakių, krištolo ir šleikščiai salsvo mirties kvapo. Nuo šarvų svorio jam maudė nugarą, o kojos buvo beveik nutirpusios. Džeimis krustelėjo ir pirštais stipriau suspaudė auksinio didžiojo kalavijo rankeną. Valdyti kalavijo jis negalėjo, bet galėjo jį laikyti. Džeimiui tvinkčiojo nukirsta plaštaka. Tai buvo gana keista. Prarastą ranką jis jautė beveik geriau nei visą savo kūną.

Ranka trokšta kalavijo. Man reikia ką nors nužudyti. Pradžiai — Veirį, tik pirmiausia turiu rasti akmenį, po kuriuo jis pasislėpė.

— Liepiau eunuchui nuvesti jį į laivą, o ne į tavo miegamąjį, — kreipėsi jis į lavoną. — Jo rankos suteptos krauju ne mažiau kaip… kaip Tiriono.

Jo rankos suteptos krauju ne mažiau kaip… ir mano, norėjo pasakyti Džeimis, bet žodžiai įstrigo jam gerklėje. Kad ir ką Veiris padarė, aš jam liepiau.

Tą naktį Džeimis laukė eunucho jo kambariuose ir pagaliau nusprendė neleisti savo mažajam broliui mirti. Laukdamas viena ranka galando durklą ir plienu slystančio akmens džeržgimas jį keistai ramino. Išgirdęs žingsnius, jis atsistojo šalia durų. Veiris įėjo skleisdamas levandų tualetinio vandens ir pudros kvapą. Jam už nugaros buvęs Džeimis žingtelėjo arčiau, įspyrė Veiriui į pakinklį, keliais prispaudė krūtinę ir, pakišęs durklo ašmenis po švelniu baltu smakru, privertė pakelti galvą.

— Nagi, lorde Veiri, — maloniai tarė Džeimis, — gera tave čia sutikti.

— Sere Džeimi? — sušvokštė Veiris. — Išgąsdinai mane.

— Ir norėjau išgąsdinti. — Jis pasuko durklą ir geležte nuriedėjo lašas kraujo. — Pamaniau, galėtum padėti man iškrapštyti brolį iš celės, kol seras Uinas dar nenurentė jam galvos. Sutinku, ta galva šlykšti, bet Tirionas turi ją tik vieną…

— Taip… na… jei tik… patrauktum durklą… Taip, švelniai, milorde, prašyčiau švelniai… Oi, tu man įdūrei… — Eunuchas persibraukė kaklą ir įsistebeilijo į kraują ant pirštų. — Visada bjaurėjausi matydamas savo kraują…

— Greitai dar labiau pasibjaurėsi, nebent sutiktum man padėti.

Veiris šiaip taip atsisėdo.

— Tavo brolis… Jeigu Kipšas nepaaiškinamai pradings iš celės, neišvengsime k-klausimų. Man t-teks baimintis dėl savo gyvybės…

— Tavo gyvybė — mano rankose. Man nerūpi, kokių paslapčių žinai. Jei Tirionas mirs, ir tu neilgai gyvensi, pažadu.

— Oi… — Eunuchas ėmė čiulpti kraują nuo pirštų. — Prašai baisaus dalyko… Paleisti Kipšą, kuris nužudė mūsų mylimą karalių. O gal tiki, kad jis nekaltas?

— Kaltas ar nekaltas, — kaip paskutinis kvailys pasakė Džeimis, — o Lanisteriai skolingi nelieka.

Ištarti šiuos žodžius buvo visai lengva.

Nuo tos nakties jis nesudėjo bluosto. Dar ir dabar Džeimiui akyse stovėjo neūžauga brolis, apšviestas deglo, atkišęs nosies liekaną, išsišiepęs.

— Prakeiktas aklas ir luošas kvaily, — nesitverdamas pykčiu suniurnėjo Džeimis.

„Sersėja — paskutinė kekšė, ji dulkinosi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, net su Mėnuliuku. O aš esu pabaisa, kaip visi ir sako. Taip, nužudžiau tavo netikėlį sūnų“, — ausyse skambėjo brolio žodžiai.

Jis niekada nesakė ketinantis nužudyti mūsų tėvą. Jei būtų apie tai užsiminęs, būčiau jam neleidęs. Tada aš būčiau karaliaus žudikas, o ne jis.

Džeimis svarstė, kur pasislėpė Veiris. Šnabždūnų vadovas pasielgė apdairiai ir savo kambariuose daugiau nepasirodė, niekas jo nerado ir Raudonojoje pilyje. Galėjo būti, jog eunuchas, užuot pasilikęs atsakinėti į nemalonius klausimus, įlipo į laivą kartu su Tirionu. Jei taip, tuomet jie abu dabar atviroje jūroje ir laivo kajutėje iš vieno ąsočio gurkšnoja Arboro auksinį.

Nebent brolis Veirį nužudė ir paliko jo lavoną pūti pilies požemiuose. Kol po žeme bus rasti Veirio kaulai, gali praeiti ne vieneri metai. Džeimis buvo ten nusileidęs su gera dešimtimi sargybinių, nešinų deglais, virvėmis ir žibintais. Jie valandų valandas apgraibomis klaidžiojo vingiuotais koridoriais, siaurais plyšiais, kuriais galėjai tik ropoti, rado slaptų durų, laiptų ir šulinių, besileidžiančių į akliną tamsą. ^Retai Džeimis jausdavosi toks luošas, koks pasijuto požemiuose. Žmogui atrodo savaime suprantama, kad turi dvi rankas. Kad ir lipant kopėčiomis. O jam buvo sunku net ropoti; ne veltui sakoma, kad žmogus ropoja keturpėsčias. Taip pat jis negalėjo lipti laikydamas deglą, kaip lipo kiti.

Ir viskas veltui. Jie aptiko tik tamsą, dulkių ir žiurkių. Ir po žeme tūnančius drakonus. Džeimis prisiminė geležinio drakono gerklėje matęs niūriai žioruojančias oranžines žarijas. Šulinio dugne, kur susiėjo pustuzinis tunelių, patalpą šildė pilna žarijų gorė. Ant grindų jis rado gerokai apsitrynusią mozaiką, vaizduojančią trigalvį Targarienų giminės drakoną, sudėliotą iš juodų ir raudonų plytelių. „Pažįstu tave, Karalžudy, — rodės, sakė pabaisa. — Visą laiką čia buvau ir laukiau tavęs ateinant.“ Ir tas balsas Džeimiui rodės pažįstamas, jis skambėjo it geležis ir kadaise priklausė Reigarui, Drakono Uolos princui.

Kai tą kartą Raudonosios pilies kieme Džeimis atsisveikino su Reigaru, diena buvo vėjuota. Princas buvo užsivilkęs savo juodus kaip naktis šarvus su trigalviu drakonu, žėrinčiu ant rubinais inkrustuoto antkrūtinio.

— Tavo malonybe, — maldavo jo Džeimis, — leisk šį kartą karalių saugoti Dariui arba serui Baristanui. Jų apsiaustai tokie pat balti kaip maniškis.

Princas Reigaras papurtė galvą.

— Mano karališkasis valdovas tavo tėvo bijo labiau nei mūsų pusbrolio Roberto. Jis nori, kad būtum šalia, tada lordas Taivinas negalės jo nuskriausti. Tokiu metu nedrįsau atimti jam šio ramsčio.

Džeimis pajuto, kaip pyktis suspaudė jam gerklę.

— Nesu ramstis. Aš — karaliaus sargybos riteris.

— Tai ir saugok karalių, — atrėžė seras Jonas Daris. — Apsivilkęs šį apsiaustą prisiekei paklusti.

Reigaras uždėjo ranką Džeimiui ant peties.

— Po šio mūšio ketinu sušaukti tarybą. Bus permainų. Jau seniai norėjau jų imtis, bet… Na, nereikia kalbėti apie kelius, kuriais nėjai. Pasišnekėsime, kai grįšiu.

Tai buvo paskutiniai Reigaro Targarieno jam pasakyti žodžiai. Už vartų buvo susirinkusi kariuomenė, o dar viena iš šiaurės traukė Trišakio link. Tad Drakono Uolos princas sėdo ant žirgo, užsidėjo aukštą juodą šalmą ir išjojo sutikti savo pražūties.

Jis nėnenujautė, kad pasakė šventą tiesą. Po mūšio buvo daug permainų.

— Eiris manė, kad, jei būsiu šalia, jam nieko bloga nenutiks, — tarė jis tėvo lavonui. — Argi ne juokinga?

Rodės, lordas Taivinas irgi taip manė: jis šypsojosi plačiau nei pirma. Ko gero, gulėti karste jam patinka.

Keista, bet Džeimis visai nesielvartavo. Kur mano ašaros? Kur mano įniršis? Įniršio Džeimiui Lanisteriui niekada netrūko.

— Tėve, — vėl kreipėsi jis į lavoną, — pats man sakei, kad vyro ašaros išduoda, koks jis silpnas, tad nesitikėk, kad dėl tavęs verksiu.

Tą rytą pro karsto pakylą išsirikiavę vorele praėjo kone tūkstantis lordų ir ledi, o po pietų — keli tūkstančiai prasčiokų. Jie vilkėjo tamsius drabužius, jų veidai buvo rimti, bet Džeimis numanė, jog dauguma slapta džiaugėsi matydami mirties įveiktą šį didį vyrą. Net Vakaruose lordą Taiviną labiau gerbė, nei mylėjo, o Karaliaus Uosto žmonės dar prisiminė miesto plėšimą.

Iš visų gedėtojų, rodės, labiausiai sielvartavo didysis meisteris Paišelis.

— Tarnavau šešiems karaliams, — po antrų pamaldų, įtariai uosdamas orą aplink lavoną, pasakė jis Džeimiui, — bet čia prieš mus guli didingiausias vyras iš visų mano pažinotų. Lordas Taivinas nenešiojo karūnos, ir vis dėlto buvo tikras karalius.

Be barzdos Paišelis atrodė ne tik senas, bet ir paliegęs. Nuskusti barzdą buvo žiauriausia, ką Tirionas galėjo jam padaryti, pagalvojo Džeimis, kuris žinojo, ką reiškia prarasti dalį savo kūno — dalį, kuri buvo tavo asmenybės esmė. Paišelio barzda buvo puiki, balta kaip sniegas ir švelni kaip ėriuko vilna, vešlūs šeriai dengė skruostus, smakrą ir beveik siekė jo diržą. Kalbėdamas didysis meisteris buvo pratęs ją glostyti. Su barzda jis atrodė išmintingas, be to, ji slėpė tai, kas buvo nemalonu akiai: nukarusią, seniui po smakru tabaluojančią odą, plonas niurzglio lūpas, trūkstamą dantį ir daugybę karpų, raukšlių bei senatvinių dėmių. Nors Paišelis barzdą mėgino atsiželdinti, jam nepavyko. Ant suvytusių skruostų ir menko smakro styrojo tiktai šerių kuokšteliai — tokie skysti, kad po jais Džeimis įžiūrėjo rausvą dėmėtą odą.

— Sere Džeimi, per savo gyvenimą mačiau siaubingų dalykų, — kalbėjo senis. — Karų, mūšių, bjauriausių žmogžudysčių… Kai buvau dar vaikas ir gyvenau Senmiestyje, pilkasis maras nušlavė pusę miesto ir tris ketvirtadalius Citadelės gyventojų. Lordas Haitaueris sudegino uoste visus laivus, uždarė vartus ir įsakė sargybiniams žudyti visus, kurie mėgintų bėgti, — ir vyrus, ir moteris, ir žindomus kūdikius. Kai maras baigėsi, žmonės nužudė jį. Tą pačią dieną, kai tik jis vėl atidarė vartus, miestiečiai nutempė jį nuo žirgo ir perrėžė gerklę ir jam, ir jaunajam jo sūnui. Dar ir šiandien Senmiesčio neišmanėliai, išgirdę jo vardą, garsiai nusispjauna, nors Kventonas Haitaueris darė tai, ką reikėjo daryti. Ir tavo tėvas toks buvo. Vyras, kuris daro tai, ką reikia daryti.

— Ar dėl to dabar jis atrodo toks patenkintas savimi?

Nuo lavono sklindantis dvokas spaudė Paišeliui ašaras.

— Kūnas… kai kūnas džiūsta, raumenys įsitempia ir kelia lūpas aukštyn. Tai ne šypsena, tai tik… mirtis ir džiūvimas. — Jis sumirksėjo mėgindamas atsikratyti ašarų. — Prašyčiau man atleisti. Aš labai pavargęs.

Užgulęs savo lazdą, Paišelis palengva iššlepsėjo iš septos. Ir jis palengva miršta, suvokė Džeimis. Nenuostabu, kad Sersėja pavadino Paišelį niekam tikusiu.

Žinoma, mielajai jo sesutei rodės, kad bent pusė dvariškių niekam tikę ir nepatikimi; Paišelis, karaliaus sargyba, Taireliai, Džeimis… net seras Ilinas Peinas, budeliu tarnavęs nebylusis riteris. Kadangi neturėjo liežuvio, tvarkyti reikalus požemiuose Peinas buvo patikėjęs savo pavaldiniams, bet Sersėja vis tiek kaltino jį dėl to, kad Tirionas paspruko. Tai nėjo, o mano darbas, vos neprisipažino jai Džeimis. Bet, užuot tai pasakęs, jis tik pažadėjo kuo daugiau išpešti iš vyriausiojo požeminio kalėjimo prižiūrėtojo — gunktelėjusio senio, vardu Reniferis Longvotersas.

— Matau, tave stebina mano vardas, — Džeimiui atėjus jo išklausinėti, sukikeno vyriausiasis prižiūrėtojas. — Tiesa, tai labai senas vardas. Girtis nemėgstu, bet mano gyslomis teka karališkas kraujas. Esu princesės palikuonis. Kai buvau dar visai vaikas, tėvas papasakojo man giminės istoriją. — Sprendžiant iš senatvinių dėmių išmargintos galvos ir žilais šeriais apžėlusio smakro, Longvotersas jau seniai nebuvo vaikas. — Ji buvo didžiausias Mergelių bokšto lobis. Ją pamilo didysis admirolas, lordas Oukenfistas, nors buvo jau vedęs. Jųdviejų nesantuokinį sūnų tėvo garbei ji pavadino „Votersu“, ir berniukas užaugęs tapo puikiu riteriu, kaip vėliau ir jo sūnus, kuris pasivadino Longvotersu, kad žmonės nemanytų, jog yra prasčiokas. Taigi mano gyslomis teka truputis drakonų kraujo.

— Tikrai, vos nesupainiojau tavęs su Eigonu Užkariautoju, — nusišaipė Džeimis. Juodųjų Vandenų įlankoje „Votersas“ buvo įprastas pavainikių vardas, tad senieji Longvotersai greičiausiai buvo kilę iš kokios nors neįtakingos riterių giminės, o ne iš princesės. — Bet taip jau susiklostė, kad turiu svarbesnių reikalų nei aiškintis tavo kilmę.

Longvotersas nuleido galvą ir tarė:

— Pasprukusį kalinį.

— Ir dingusį prižiūrėtoją.

— Rugenas, — papildė Džeimį senis, — požeminio kalėjimo prižiūrėtojas. Jis buvo atsakingas už trečią aukštą, juodąsias celes.

— Papasakok man apie jį, — teko paprašyti Džeimiui. Prakeikta komedija. Kas buvo Rugenas, jis žinojo geriau už Longvotersą.

— Susivėlęs, apsileidęs, šiurkščiakalbis. Prisipažįstu, aš jo nemėgau. Kai prieš dvylika metų čia atėjau, Rugenas jau tarnavo. Jį paskyrė karalius Eiris. Bet turiu pasakyti, jog tas vyras retai čia būdavo. Užsiminiau apie tai savo ataskaitose, milorde. Tikrai užsiminiau, duodu žodį, karališko kraujo turinčio vyro žodį.

Dar kartę užsimink apie tą karališką kraują, ir aš tau jį praliesiu, pagalvojo Džeimis.

— Kas tas ataskaitas matė?

— Vienos iš jų keliauja pas iždininką, kitos — pas šnabždūnų vadovą. Be to, visas jas gauna vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas ir karaliaus budelis. Požemiuose ši tvarka gyvuoja nuo seno. — Longvotersas pasikrapštė nosį. — Rugenas būdavo čia tuomet, kai jo prireikdavo, milorde. Reikia tai pripažinti. Juodosios celės beveik nenaudojamos. Prieš uždarant ten mažąjį milordo brolį, juodojoje celėje neilgai kalėjo didysis meisteris Paišelis, o dar anksčiau — išdavikas lordas Starkas. Ten buvo ir dar trys nekilmingi vyrai, bet lordas Starkas atidavė juos Nakties sargybai. Nemaniau, kad paleisdamas tuos tris jis elgėsi gerai, bet dokumentai buvo tvarkingi. Ataskaitoje parašiau ir tai, gali pats įsitikinti.

— Papasakok apie kalėjimo prižiūrėtojus, kurie užmigo.

— Prižiūrėtojus? — prunkštelėjo Longvotersas. Jie ne prižiūrėtojai, o viso labo kalėjimo sargai. Karūna moka atlyginimą dvidešimčiai kalėjimo sargų, milorde, dviem dešimtims, bet per tą laiką, kai čia tarnauju, niekada neturėjome jų daugiau kaip dvylikos. Be to, mums skirtos šešios požeminio kalėjimo prižiūrėtojų vietos, po dvi kiekviename aukšte, tačiau iš tiesų dirba tik trys.

— Tu ir dar du vyrai?

Longvotersas nepatenkintas vėl prunkštelėjo.

— Aš esu vyriausiasis požeminio kalėjimo prižiūrėtojas. Kalėjimo prižiūrėtojų viršininkas. Mano darbas — vesti apskaitą. Jei milordas norėtų žvilgtelėti į mano knygas, pamatytų, kad visi skaičiai sutampa. — Longvotersas užmetė akį į didelę, priešais gulinčią knygą odiniais viršeliais. — Šiuo metu turime keturis kalinius pirmame požeminio kalėjimo aukšte ir vieną antrame, neskaitant milordo brolio. — Senis susiraukė. — Kuris, žinoma, pabėgo. Tai tiesa. Išbrauksiu jį.

Ir, paėmęs plunksną, senis ėmė ją smailinti.

Šeši kaliniai, suirzęs pagalvojo Džeimis, o mes mokame atlyginimą dvidešimčiai kalėjimo sargų, šešiems požeminio kalėjimo prižiūrėtojams, vyriausiajam požeminio kalėjimo prižiūrėtojui, viso kalėjimo viršininkui ir karaliaus budeliui.

— Noriu pasikalbėti su tais dviem sargais.

Reniferis Longvotersas liovėsi smailinti plunksną ir sutrikęs pažvelgė į Džeimį.

— Pasikalbėti, milorde?

— Juk girdėjai.

— Girdėjau, milorde, žinoma, kad girdėjau, tik… tiesa, milordas gali kalbėtis su kuo panorėjęs, man nedera sakyti, kad negali. Sere, atleisk už įžūlumą, bet nemanau, kad tau patiks su jais šnekėtis. Jie negyvi, milorde.

— Negyvi? Kieno įsakymu?

— Maniau, kad tavo arba… galbūt karaliaus? Aš ir neklausiau. Ne mano… reikalas klausinėti karaliaus sargybos vyrų.

Šie žodžiai buvo tarsi druska ant žaizdos; Sersėja savo kruviną darbą atliko jo vyrų rankomis — jų ir savo brangiųjų Ketlblekų.

— Jūs besmegeniai, kvailiai! — vėliau Džeimis piktai aprėkė Borosą Blauntą ir Osmundą Ketlbleką požemiuose, kuriuose trenkė krauju ir mirtimi. — Ar bent suvokėte, ką darote?

— Darėme tai, kas mums buvo liepta, milorde. — Seras Borosas buvo žemesnis už Džeimį, bet stambesnis. — Tai buvo jos malonybės įsakymas. Tavo sesers.

Seras Osmundas užsikišo nykštį už kardasaičio.

— Ji pasakė, kad kalėjimo sargai turi miegoti amžinai. Tad aš ir mano broliai tuo pasirūpinome.

Tai jau tikrai. Vienas lavonas kniūbsčias ir išsikėtojęs tysojo ant stalo, tarsi per puotą gėrimų padauginęs vyras, tik jam po galva telkšojo kraujo, o ne vyno bala. Antrasis kalėjimo sargas dar spėjo atsistoti nuo suolo ir išsitraukti durklą, bet tą akimirką kažkas pervėrė jam krūtinę ilgojo kalavijo geležte. Jo mirtis buvo šiurpesnė ir kankinosi jis ilgiau. Sakiau Veiriui, kad per šį pabėgimą niekas neturi nukentėtu pagalvojo Džeimis, bet tą patį turėjau pasakyti ir savo broliui, ir seseriai.

— Negerai padarėte, sere.

Seras Osmundas gūžtelėjo.

— Niekas jų nepasiges. Galėčiau lažintis, kad jie buvo susimokę su tuo, kurio dabar niekas niekur neranda.

Ne, galėjo pasakyti jam Džeimis. Veiris primaišė jiems į vyną migdomųjų.

— Net jei ir buvo, dabar galėtume išpešti iš jų tiesą. — …ji dulkinasi su Lameliu, Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, su Mėnuliuku… — Jei iš prigimties būčiau įtarus, tikriausiai imčiau svarstyti, kodėl taip skubėjote pasirūpinti, kad tie du kalėjimo sargai niekada nebūtų apklausti? Gal jums reikėjo juos nutildyti, kad nuslėptumėte savo dalyvavimą šiame sąmoksle?

— Mes?! — netekęs žado vos ištarė Ketlblekas. — Mes tik vykdėme karalienės įsakymą. Duodu prisiekusio brolio garbės žodį.

Džeimis pajuto, kad jam niežti įsivaizduojamą delną. Jis tarė:

— Atsivesk Osnį su Osfrydu ir sutvarkykite šį jovalą. Ir kai kitą kartą mano mieloji sesutė įsakys tau ką nors žudyti, pirmiausia ateik pas mane. O jei ne, geriau nesirodyk man akyse, sere.

Šie žodžiai skambėjo Džeimiui ausyse net stovint Beiloro septos prieblandoje. Visi langai jam virš galvos užtemo ir jis matė tik blausią tolimų žvaigždžių šviesą. Saulė nusileido. Nepaisant kvapiųjų žvakių, mirties tvaikas stiprėjo. Tas kvapas Džeimiui Lanisteriui priminė tarpeklį žemiau Auksinio Danties, kuriame pirmomis karo dienomis jis pasiekė šlovingą pergalę. Rytą po mūšio varnai vaišinosi ir nugalėtojų, ir nugalėtųjų lavonais, kaip kadaise, po mūšio prie Trišakio, vaišinosi ir Reigaro Targarieno palaikais. Ko verta karūna, jei karaliaus lavoną kapoja varnai?

Džeimis numanė, kad aplink septynis bokštus ir didįjį Beiloro septos kupolą varnai tikriausiai jau suka ratus, plaka juodais sparnais tamsos gaubiamą orą ir ieško kelio į vidų. Kiekvienas varnas Septyniose Karalystėse turėtų pareikšti tau pagarbą, tėve. Tu gerai juos maitinai — nuo Kastamero iki Juodiįjų Vandenų. Ši mintis lordui Taivinui patiko; jo šypsena dar labiau išplatėjo. Po perkūnais, jis išsišiepęs kaip jaunikis prieš gultuves.

Mintis buvo tokia absurdiška, kad Džeimis garsiai nusijuokė.

To juoko aidas nuvilnijo per šonines navas, kriptas ir koplyčias, tarsi būtų juokęsi ir jose užmūryti mirusieji. Kodėl ne? Juk tai juokingiau ir už komediją — štai stoviu ir budžiu prie tėvo, prie kurio nužudymo prisidėjau, išsiuntęs vyrus sučiupti brolio, kurį padėjau išlaisvinti… Jis įsakė serui Adamui Marbrandui apieškoti Šilko gatvę.

— Žvilgtelėk po kiekviena lova, juk žinai, kaip mano broliui patinka viešnamiai.

Bet auksiniams apsiaustams labiau rūpėjo žvalgytis kekšėms po sijonais, o ne po jų lovomis. Džeimis pagalvojo, kiek mergvaikių gims po šios beprasmės paieškos.

Staiga jis prisiminė Brienę iš Tarto. Kvaila, užsispyrusi ir bjauri bobšė. Kažin, kur ji dabar. Tėve, suteik jai jėgų. Tai buvo beveik malda, tik… ar jis šaukėsi dievo, Tėvo Aukštybėse, kurio paauksuotas atvaizdas, apšviestas žvakių, tviskėjo iškilęs aukštai ant septos sienos priešais? O gal Džeimis meldėsi prieš jį gulinčiam lavonui? Argi svarbu? Nei vienas, nei kitas niekada nesiklausė. Nuo tos dienos, kai įstengė pakelti kalaviją, Džeimio dievas buvo Karžygys. Kiti galėjo būti tėvai, sūnūs, sutuoktiniai, bet tik ne Džeimis Lanisteris, kurio kalavijas buvo auksinis kaip ir jo plaukai. Jis buvo karys ir daugiau niekuo negalėjo tapti.

Reikėtų pasakyti Sersėjai tiesą, prisipažinti, kad aš išleidau mūsų mažąjį broliuką iš celės. Šiaip ar taip, Tirionas nedvejodamas išklojo tiesą. Aš nužudžiau tavo niekšą sūnų, o dabar dar eisiu sudoroti tėvo. Prieblandoje Džeimis girdėjo Kipšą kvatojantis. Jis pasuko galvą pasižiūrėti, bet iš ten sklido vien jo paties juoko aidas. Džeimis užsimerkė ir iš karto vėl atmerkė akis. Negalima užmigti. Mat užmigęs būtų sapnavęs. Ak, kaip Tirionas kikeno… paskutinė kekšė… dulkinasi su Lanseliu ir Osmundu Ketlbleku…

Vidurnaktį girgžtelėjusios atsivėrė Tėvo durys ir vorele įėję keli šimtai septonų pradėjo religines apeigas. Vieni vilkėjo sidabrinius bažnytinius drabužius ir buvo užsidėję krištolines diademas, simbolizuojančias Pamaldžiausiuosius; kuklūs jų broliai savo krištolus buvo susivėrę ant odinių dirželių ir pasikabinę ant kaklo, susijuosę baltus drabužius diržais iš septynių skirtingų spalvų gijų. Pro Motinos duris iš savo vienuolyno įžengė baltosios septonės po septynias vienoje gretoje, tyliai giedodamos, o nuo Pašaliečio laiptų vorele ėmė leistis tyliosios seserys. Mirties tarnaitės buvo apsirengusios šviesiai pilkais drabužiais, pasikėlusios gobtuvus ir skaromis apsimuturiavusios veidus taip, kad buvo matyti tik akys. Atėjo ir gausus būrys brolių tamsiai ir šviesiai rudais, pilkšvais ir net nedažytos šiurkščios drobės apsiaustais, surištais ilgomis kanapinėmis virvėmis. Vieni ant kaklo buvo pasikabinę geležinį Kalvio kūjį, kiti rankose nešėsi elgetų dubenėlius.

Niekas iš Pamaldžiausiųjų nekreipė į Džeimį dėmesio. Jie septoje apsuko ratą — pasimeldė prie kiekvieno iš septynių altorių ir pagarbino septynis dievybės pavidalus. Kiekvienam dievui jie atnašavo auką, kiekvienam pagiedojo po giesmę. Malonūs ir iškilmingi jų balsai kilo aukštyn. Džeimis užsimerkė pasiklausyti, bet, ėmęs svirduliuoti, greitai vėl atsimerkė. Aš labiau išvargęs, nei maniau.

Jis jau daug metų nebuvo dalyvavęs budynėse. Be to, tuomet buvau jaunesnis, penkiolikos metų vaikinas. Anąkart jis nedėvėjo šarvų, tik paprastą baltą tuniką. O septa, kurioje praleido naktį, buvo bent tris kartus mažesnė už bet kurią iš septynių šoninių Didžiosios Beiloro septos navų. Padėjęs savo kalaviją Karžygiui ant kelių, Džeimis tąkart nusiėmė šarvus, sukrovė jam prie kojų ir atsiklaupė priešais altorių ant kietų akmeninių grindų. Kai ėmė švisti, jo keliai buvo iki kraujo nutrinti ir skaudėjo. „Visiems riteriams tenka lieti kraują, Džeimi, — pamatęs jo žaizdas, pasakė seras Arturas Delnas. — Kraujas — mūsų pamaldumo įrodymas/⁴ Ėmus švisti seras Arturas palietė jam petį kalaviju; blyškūs ginklo ašmenys buvo tokie aštrūs, kad vos prisilietę perrėžė Džeimiui tuniką ir jam vėl ėmė srūti kraujas. Bet Džeimis to nė nepajuto. Atsiklaupė berniukas, atsistojo riteris. Jaunasis Liūtas, ne Karalzudys.

Tačiau tai buvo seniai ir tas berniukas buvo miręs.

Džeimis negalėjo pasakyti, kada baigėsi pamaldos. Galbūt jis užsnūdo stovėdamas. Kai vorele išsirikiavę maldininkai išėjo, Didžiojoje septoje vėl įsiviešpatavo tyla. Tamsoje tarsi žvaigždžių siena degė žvakės, nors oras buvo pradvisęs mirtimi. Džeimis pajudino pirštus, spaudžiančius auksinio kalavijo rankeną. Gal vis dėlto reikėjo leisti, kad seras Loras jį pakeistų? Sersėjai tai nebūtų patikę. Gėlių riteris vis dar buvo labai jaunas, pasipūtęs ir tuščiagarbis, tačiau giliai širdyje kilnus ir turėjo tapti didžiu vyru, atliksiančiu Baltosios knygos vertus žygdarbius.

Baltoji knyga lauks jo, baigusio budėti, o atverstas jam skirtas puslapis bus tarsi nebylus priekaištas. Užuot prirašęs melo, geriau sukaposiu tą prakeiktą knygą į gabalus. Ir vis dėlto, jei nebūtų melavęs, ką dar jis galėjo užrašyti, jei ne tiesą?

Priešais Džeimį stovėjo moteris.

Vėl lyja, dingtelėjo jam, pamačiusiam, kokia ji visa permirkusi. Vanduo tekėjo jai nuo apsiausto ir telkėsi į balutes prie kojų. Kaip ji čia pateko? Nė negirdėjau, kaip įėjo. Ji buvo apsirengusi kaip užeigos tarnaitė: sunkiu šiurkščios ir nemokšiškai įvairiais rudos spalvos atspalviais nudažytos drobės apsiaustu spūrančiais kraštais. Jos veidą slėpė gobtuvas, bet žalių jos akių ežeruose Džeimis matė šokčiojant žvakių liepsnas, o kai moteris žingtelėjo, jis ją atpažino.

— Sersėja… — Jis kalbėjo lėtai, kaip žmogus, ką tik pabudęs iš sapno ir nesusigaudantis, kur esąs. — Kuri dabar valanda?

— Vilko valanda. — Jo sesuo nusismaukė gobtuvą ir parodė veidą. — Galbūt nuskendusio vilko. — Ir labai meiliai nusišypsojo Džeimiui. — Pameni, kai pirmą kartą atėjau pas tave taip apsirengusi? Tai buvo kažkokia niūri užeiga Žebenkšties skersgatvyje ir aš persirengiau tarnaite, kad prasmukčiau pro tėvo sargybinius.

— Pamenu. Tai buvo Ungurio skersgatvis. — Ji iš manęs kažko nori. — Kodėl atėjai čia tokiu metu? Ko nori iš manęs?

Paskutinis Džeimio ištartas žodis palengva tildamas nuaidėjo per visą septą — manęsmanęsnęsnęsnęs. Akimirką Džeimis drįso viltis, jog sesuo tetrokšta, kad jis ją apkabintų ir paguostų.

— Kalbėk tyliau. — Ji kalbėjo keistai… vos atgaudama kvapą ir, rodos, išsigandusi. — Džeimi, Kevanas atmetė mano siūlymą. Jis netaps karaliaus ranka, jis… žino apie mudu. Tiesiai pasakė.

— Atmetė tavo siūlymą? — Tai Džeimį nustebino. — Iš kur jis gali žinoti? Jis tikriausiai skaitė Stanio laišką, bet tai nereiškia, kad…

— Ir Tirionas žinojo, — priminė jam sesuo. — Nežinia, ko ir kam pripasakojo tas niekšas neūžauga? Dėdė Kevanas — tai mažiausia bėda. Bet aukštasis septonas… Storuliui žuvus, Tirionas uždėjo karūną jam. Gali būti, kad ir jis žino. — Ji žingtelėjo artyn. — Turi tapti Tomeno ranka. Meisu Taireliu aš nepasitikiu. O jei jis prisidėjo prie tėvo nužudymo? Jis galėjo susimokyti su Tirionu. Ko gero, Kipšas jau pakeliui į Haigardeną…

— Ne.

— Būk mano ranka, — maldavo Sersėja, — ir Septynias Karalystes mudu valdysime kartu, kaip karalius ir karalienė.

— Buvai Roberto karalienė. Bet ne mano.

— Būčiau buvusi, jei tik būčiau drįsusi. Bet mūsų sūnus…

— Tomenas nėra mano sūnus, kaip ir Džofris nebuvo, — ryžtingai tarė Džeimis. — Tu ir juos pavertei Roberto vaikais.

Jo sesuo krūptelėjo.

— Prisiekei amžinai mane mylėsiąs. Kokia čia meilė, jei verti maldauti?

Net per šlykštų lavono tvaiką Džeimis užuodė nuo sesers sklindančią baimę. Jis troško apkabinti ją ir pabučiuoti, įsikniaubti į auksines jos garbanas ir pažadėti, jog niekas niekada daugiau jos nenuskriaus, bet… Tik ne čia, pagalvojo jis, tik ne čiay ne dievų ir tėvo akivaizdoje.

— Ne, — atsakė Džeimis. — Aš negaliu. Nebūsiu ranka.

— Man tavęs reikia. Man reikia savo antrosios pusės. — Aukštai virš galvos Džeimis girdėjo į langus barbenančius lietaus lašus. — Tu — tai aš, o aš — tai tu. Man reikia, kad būtum su manimi. Manyje. Prašau, Džeimi. Maldauju.

Džeimis žvilgtelėjo į lordą Taiviną norėdamas įsitikinti, ar šis užsirūstinęs nesikelia iš karsto, bet tėvas gulėjo nejudėdamas, atšalęs ir pūvantis.

— Buvau gimęs mūšio laukui, o ne tarybos posėdžių menei. O dabar jau nė kautis netinku…

Nuspurusia ruda rankove Sersėja nusibraukė ašaras.

— Ką gi, puiku. Jei trokšti atsidurti mūšio lauke, aš tau padėsiu. — Ir ji Įniršusi vėl pasikėlė gobtuvą. — Buvau kvaila, kad čia atėjau. Buvau kvaila, kad tave mylėjau.

Tyloje jos žingsniai garsiai nuaidėjo, o kojos ant marmuro grindų paliko šlapius pėdsakus.

Galima sakyti, kad aušra Džeimį užklupo netikėtai. Kai kupolo stiklas ėmė šviesėti, ant septos sienų, grindų ir kolonų staiga sutvisko vaivorykštės, užliejusios lordo Taivino palaikus blausia, įvairiaspalve šviesa. Karaliaus rankos palaikai akivaizdžiai iro. Jo veidas įgavo žalsvą atspalvį, akys įkrito į juodas gilias akiduobes. Skruostuose atsivėrė plyšiai, o pro puikių auksinių ir tamsiai raudonų šarvų sujungimus besisunkiantis skystis telkėsi po kūnu.

Pirmieji tai pamatė septonai, grįžę į rytmetines pamaldas. Sukdami nosis į šalį, jie sugiedojo savo giesmes, sukalbėjo maldas, o vienam iš Pamaldžiausiųjų pasidarė taip silpna, kad jį teko išvesti iš septos. Tuoj atėjo pulkas novicijų, mosuojančių smilkytuvais, ir ore pasklido tiek daug smilkalų, jog karsto pakyla atrodė apgaubta dūmų. Šioje kvapnioje migloje vaivorykštės pranyko, bet dvokas, — salsvas yrančio kūno kvapas, nuo kurio Džeimiui darėsi bloga, — liko.

Atidarius duris pirmiausia, kaip ir dera, pro jas įžengė Taireliai. Mardžerė atnešė didelę puokštę aukso spalvos rožių. Demonstratyviai padėjo jas lordo Taivino karsto kojūgalyje, bet vieną gėlę pasiliko ir, prisikišusi ją prie nosies, atsisėdo. Taigi ši mergina ne tik graži, bet ir protinga. Tomenui galėjo tekti ir gerokai prastesnė karalienė. Kitiems taip ir nutiko. Mardžerės freilinos pasekė jos pavyzdžiu.

Palaukusi, kol visi susėdo, į septą kartu su Tomenu įėjo Sersėja. Šalia jų žingsniavo seras Osmundas Ketlblekas su baltais emaliuotais šarvais ir apsivilkęs baltą vilnonį apsiaustą.

..ji dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, su Mėnuliuku…

Pirtyje Džeimis buvo matęs Ketlbleką nuogą, buvo matęs juodais plaukais apžėlusią jo krūtinę ir šiurkščią plaukų tankmę tarpkojyje. Jis įsivaizdavo Ketlbleko krūtinę, prispaustą prie jo sesers krūtinės, ir tuos plaukus, braižančius švelnią jos krūtų odą. Ji taip nedarytų. Kipšas melavo. Garbanotas auksas ir juoda viela — susipynę, prakaituoti. Sulig kiekvienu stūmiu — sukąsti Ketlbleko dantys ir įdubę skruostai. Džeimiui ausyse skambėjo sesers dejonės. Ne. Tai melas.

Paraudusiomis akimis, išblyškusi, Sersėja užlipo laiptais priklaupti prie tėvo ir trūktelėjusi parklupdė šalia Tomeną. Išvydęs lavoną, berniukas pasibjaurėjęs atšoko, bet, dar nespėjusį pasitraukti, motina pastvėrė jį už riešo. „Melskis“, — sušnabždėjo ji ir Tomenas mėgino melstis. Tačiau berniukui tebuvo aštuoneri, o lordas Taivinas atrodė siaubingai. Kartą beviltiškai atsidusęs, jis ėmė kūkčioti. „Liaukis!“ — sušnypštė Sersėja. Tomenas nusisuko ir pasilenkęs ėmė žiaukčioti. Nukritusi karūna nusirito marmurinėmis grindimis. Pasidygėjusi jo motina atsitraukė, ir staiga karalius tekinas, kiek tik nešė jo, aštuonmečio, kojos, pasileido prie durų.

— Sere Osmundai, pakeisk mane, — Ketlblekui pasišovus vytis karalių, įsakmiai tarė Džeimis.

Jis padavė serui Osmundui auksinį kalaviją ir nuskubėjo paskui karalių. Pasivijo jį Žibintų menėje, matant daugiau nei dviem dešimtims apstulbusių septonių.

— Atsiprašau, — ėmė verkšlenti Tomenas. — Rytoj man geriau pavyks. Mama sako, jog karalius turi rodyti pavyzdį, bet tas kvapas mane supykino.

Taip nieko nebus. Per daug ištemptų ausų ir smalsių akių.

— Geriau išeikime laukan, tavo malonybe.

Džeimis išsivedė berniuką iš menės į patį gryniausią ir gaiviausią orą, kokio retokai būdavo Karaliaus Uoste. Aikštės pakraščiuose buvo išrikiuota keturiasdešimt auksinių apsiaustų saugoti arklių ir neštuvų. Jis pasivedė karalių į šalį, toliau nuo visų, ir pasisodino ant marmuro laiptų.

— Aš neišsigandau, — užsispyręs tikino berniukas. — Mane supykino tas kvapas. Ar tau nuo jo ne bloga? Ir kaip tu ištveri, dėde… sere?

[Jodžiau savo pūvančią ranką, kai Vargas Houtas privertė mane nešioti ją ant kaklo kaip pakabuką.

— Jei reikia, žmogus gali ištverti beveik viską, — paaiškino Džeimis sūnui. Uodžiau kepantį žmogų, kai karalius Eiris sudegino jį su visais šarvais. — Pasaulyje yra daugybė siaubingų dalykų, Tomenai. Gali su jais kovoti, gali iš jų juoktis arba žiūrėti jų nematydamas… užsisklęsti savyje.

Tomenas susimąstė.

— Kartais… kartais užsisklęsdavau savyje, — prisipažino berniukas, — kai Džofis…

— Džofris. — Prie jųdviejų stovėjo Sersėja, o vėjas plakė jai į kojas drabužio skvernus. — Tavo brolis buvo vardu Džofris. Jis niekada nebūtų padaręs man tokios gėdos.

— Aš nenorėjau. Neišsigandau, mama. Tik kad tavo lordas tėvas taip bjauriai dvokė…

— Manai, man tas kvapas buvo malonesnis? Ir aš turiu nosį. — Čiupusi už ausies, ji privertė sūnų atsistoti. — Ir lordas Tairelis turi nosį. Bet ar matei jį šventojoje septoje žiaukčiojantį? Arba ledi Mardžerę, klykiančią kaip kūdikis?

Džeimis atsistojo.

— Gana, Sersėja.

Karalienė išplėtė šnerves.

— Sere… Ką čia veiki? Jei gerai prisimenu, prisiekei stovėti prie tėvo, kol baigsis budynės.

— Jos baigtos. Tik pažvelk į jį.

— Ne. Sakei, budėsi septynias dienas ir septynias naktis. Lordas vadas tikriausiai dar geba suskaičiuoti iki septynių? Suskaičiuok savo rankų pirštus ir pridėk dar du.

Sprukdami nuo bjauraus tvaiko septoje, žmonės ėmė plūsti į aikštę.

— Kalbėk tyliau, Sersėja, — įspėjo Džeimis. — Ateina lordas Tairelis.

Šiuos žodžius karalienė išgirdo. Ji prisitraukė Tomeną arčiau savęs. Meisas Tairelis jiedviem nusilenkė.

— Tikiuosi, jo malonybė sveikas?

— Karalius palaužtas sielvarto, — tarė Sersėja.

— Kaip ir mes visi. Jei galėčiau kuo nors padėti…

Aukštai virš galvų garsiai kranktelėjo varnas. Jis tupėjo ant karaliaus Beiloro statulos, tiksliau — ant šventos jo galvos.

— Dėl Tomeno gali padaryti labai daug, milorde, — įsiterpė Džeimis. — Gal suteiksi jos malonybei garbę ir po vakarinių pamaldų su ja pavakarieniausi?

Sersėja pervėrė brolį įtūžio kupinu žvilgsniu, tačiau bent kartą susiprotėjo prikąsti liežuvį.

— Vakarienė? — Tairelis, rodos, sutriko. — Na, manau… žinoma, mums bus didelė garbė. Mano ledi žmonai ir man.

Karalienė prisivertė nusišypsoti ir ištarti kelis malonius žodžius. Bet kai Tairelis nuėjo, o Tomeną nusivedė seras Adamas Marbrandas, ji piktai kreipėsi į Džeimį:

— Gal tu girtas, sere? O gal sapnuoji? Prašau man paaiškinti, kodėl turiu vakarieniauti kartu su tuo besočiu kvailiu ir jo pusprote žmona? — Vėjo gūsis pajudino auksinius jos plaukus. — Neskirsiu jo karaliaus ranka, jei tu to sieki…

— Tairelis tau reikalingas, — pertraukė ją Džeimis, — bet ne čia. Paprašyk jo, kad Tomeno vardu užimtų Vėtrų Gūžtą. Pamalonink jį, pasakyk, kad tau jis reikalingas mūšio lauke pakeisti tėvui. Meisas mano esąs didis kovotojas. Arba jis užims tau Vėtrų Gūžtą, arba susimaus ir apsikvailins. Abiem atvejais laimėsi tu.

— Vėtrų Gūžtą? — Sersėja, rodos, susimąstė. — Taip, bet… lordas Tairelis tiesiai pasakė, kad neišvyks iš Karaliaus Uosto, kol Tomenas neves Mardžerės.

Džeimis atsiduso.

— Tuomet tegul ją veda. Praeis dar ne vieneri metai, kol Tomenas sulauks tokio amžiaus, kad galėtų sutvirtinti santuoką. O iki to laiko santuoką visuomet galima panaikinti. Leisk Taireliui dalyvauti tose vestuvėse, o tada išsiųsk jį pažaisti karo.

Sesers veide šmėstelėjo mąsli šypsena.

— Ir apsiaustis būna pavojinga, — sumurmėjo ji. — Tai rizikingas žingsnis, tad net ir per apsiaustį Haigardeno lordas gali žūti.

— Taip gali nutikti, — pripažino Džeimis. — Ypač, jei ilgainiui jo kantrybė išseks ir jis nuspręs šturmuoti pilies vartus.

Sersėja mąsliai pažvelgė į brolį.

— Žinai, — tarė ji, — šį kartą prabilai kaip tėvas…