Varnų puota

Džeimis

Naujasis Riverano lordas buvo taip supykęs, kad net drebėjo.

— Mus apgavo, — pareiškė jis. — Šis vyras mus apmulkino! — Jam iš burnos tiško rožinės seilės, be to, jis dūrė pirštu į Edmurą Tūlį. — Nukirsiu tau galvą! Pagal paties karaliaus raštą Riveraną valdau aš, aš…

— Emonai, — įsiterpė jo žmona, — lordas vadas žino apie karaliaus raštą. Apie karaliaus raštą žino ir seras Edmuras. Apie karaliaus raštą žino ir visi arklininkai.

— Aš esu lordas ir liepsiu jį nukirsdinti!

— Už kokį nusikaltimą? — Kad ir koks buvo sulysęs, vis dėlto Edmuras atrodė panašesnis į lordą už Emoną Frėjų. Jis vilkėjo pašiltintą raudonos vilnos liemenę su ant krūtinės išsiuvinėtu šokančiu upėtakiu. Avėjo juodus aulinius batus, mūvėjo mėlynas kelnes. Kaštoninius plaukus buvo išsitrinkęs ir susitvarkęs, o rusvą barzdą tvarkingai pasikirpęs. — Dariau viską, ko iš manęs reikalavote.

— Šit kaip? — Nuo tos akimirkos, kai Riverano pilies vartai atsivėrė, Džeimis Lanisteris nebuvo sudėjęs bluosto ir dabar jam skaudėjo galvą. — Nepamenu prašęs, kad leistum serui Brindenui pasprukti.

— Reikalavai atiduoti pilį, o ne dėdę. Ar aš kaltas, kad tavo vyrai leido jam prasmukti pro apsiausties žiedą?

Džeimis nebuvo nusiteikęs pokštauti.

— Kur jis? — neslėpdamas susierzinimo paklausė.

Jo vyrai tris kartus apvertė aukštyn kojomis Riveraną, tačiau Brindeno Tūlio nerado.

— Jis man neužsiminė, kur ketina keliauti.

— O tu ir neklausei. Kaip jam pavyko pasprukti?

— Žuvys moka plaukti. Net ir juodos, — šyptelėjęs tarė Edmuras. Džeimiui baisiai knietėjo auksine plaštaka trenkti jam per veidą. Keli išmušti dantys tikrai būtų atgrasę Edmurą nuo šypsenų. Kaip žmogus, kuris visą likusį gyvenimą turėjo praleisti kalėjime, Edmuras atrodė pernelyg savimi patenkintas.

— Kasterlių Uoloje turime tokių mažų požeminio kalėjimo celių, į kurias žmogų galima įgrūsti nelyginant šarvų rinkinį. Jose negali nei pasisukti, nei atsisėsti, nei pasilenkęs pasiekti pėdų, kai kojų pirštus ima graužti žiurkės. Gal dar pagalvotum ir atsakytum į mano klausimą iš naujo?

Šypsena lordo Edmuro veide išblėso.

— Davei žodį, kad su manimi bus elgiamasi garbingai, kaip dera elgtis su kilmingu vyru.

— Taip ir bus, — linktelėjo Džeimis. — Tose celėse verkšlendami baigė savo dienas kilmingesni už tave riteriai ir gerokai įtakingesni lordai. Net vienas kitas karalius, jei teisingai prisimenu tos pilies istoriją. Jei pageidausi, tavo žmona galės įsikurti gretimoje celėje. Nenorėčiau jūsų išskirti.

— Jis išplaukė, — apsigalvojęs niūriai tarstelėjo Edmuras. Jo akys buvo žydros kaip ir jo sesers, Ketlinos, ir Džeimis jose matė tokią pat neapykantą, kokią buvo regėjęs ledi Stark akyse. — Mes pakėlėme Vandens vartų grotas. Ne iki viršaus, o tik per tris keturias pėdas. Tiek, kad po vandeniu atsirastų spraga, o vartai atrodytų uždaryti. Mano dėdė — puikus plaukikas. Kai sutemo, jis pranėrė žemiau grotų smaigų.

Ir, be abejonės, taip pat prasprūdo pro mūsų apsiausties žiedą. Apniukusi naktis, nuobodžiaujantys sargybiniai ir juoda žuvis juodame vandenyje, plaukianti pasroviui. Jei Rutigeris arba Ju ir girdėjo kokį pliaukštelėjimą, tikriausiai pagalvojo, jog tai vėžlys arba upėtakis. O Edmuras laukė beveik visą dieną ir tik tada nuleido vėliavą su Starkų didvilkiu rodydamas, kad pasiduoda. Perimant pilį kilo geroka sumaištis ir tik kitą rytą Džeimiui buvo pranešta, kad Juodosios Žuvies tarp belaisvių nėra.

Priėjęs prie lango, Džeimis įsistebeilijo į upę. Buvo giedra rudens diena, vandens paviršius ribuliavo apšviestas saulės spindulių. Dabar Juodoji Žuvis jau tikriausiai nuplaukė žemyn upe apie dešimtį lygų.

— Turi jį rasti, — primygtinai tarė Emonas Frėjus.

— Rasime, — apsimesdamas, kad tuo nė kiek neabejoja, pasakė Džeimis. — Jau dabar mano šunys ir pėdsekiai jo ieško. — Seras Adamas Marbrandas vadovavo paieškai pietiniame upės krante, o seras Dermotas iš Lietaus Miško — šiauriniame. Jis svarstė, ar į paiešką neįtraukus ir upių lordų, bet Vensas, Paiperis ir į juos panašūs mieliau linkę padėti Juodajai Žuviai pasprukti, nei supančioti jį geležinėmis grandinėmis. Apskritai Džeimis didelių vilčių nepuoselėjo. — Šiek tiek laiko Juodoji Žuvis gali nuo mūsų slapstytis, — vis dėlto tarė jis, — bet pagaliau vis tiek išners į paviršių.

— O jei jis pamėgins susigrąžinti mano pilį?

— Turi dviejų šimtų vyrų įgulą. — Tiesą sakant, tokiai piliai įgula buvo per gausi, bet lordas Emonas gerokai prisibijojo. Tačiau jam bent jau nereikėjo sukti galvos, kaip tuos vyrus išmaitinti; Juodoji Žuvis Riveraną paliko puikiai aprūpintą maistu, kaip ir gyrėsi. — Abejoju, ar taip sunkiai nuo mūsų pasprukęs seras Brindenas slapta parsėlins atgal.

Nebent kaip bastūnų gaujos vadas. Džeimis buvo tikras, kad Juodoji Žuvis ketina tęsti kovą.

— Tai — tavo rezidencija, — priminė savo vyrui ledi Džena. — Tu ir turi ją ginti. Jei negali to padaryti, padėk pilį ir liuoksėk atgal į Uolą.

Lordas Emonas pirštais pasitrynė lūpas. Ant jų liko rožinių ir gličių nuo rūgštlapio seilių.

— Žinoma. Riveranas mano ir niekas iš manęs jo neatims.

Ledi Dženos tempiamas iš menės, jis dar kartą įtariu žvilgsniu pervėrė Edmurą Tūlį.

— Ar daugiau nieko nenori man pasakyti? — paklausė Džeimis Edmuro, kai jiedu liko dviese.

— Tai buvo mano tėvo menė, — tarė Tūlis. — Iš šios menės jis išmintingai ir teisingai valdė upių kraštus. Mėgo sėdėti prie šito lango. Pro jį krito daug šviesos, o pakėlęs galvą jis matydavo upę. Kai tėvui nuvargdavo akys, jis paprašydavo, kad Keitė jam paskaitytų. Kadaise mudu su Mažuoju Pirštu prie šių durų pastatėme pilį iš medinių kaladėlių. Tu niekada nesuprasi, kaip man bjauru matyti tave šioje menėje, Karalžudy. Niekada nesuprasi, kaip tave niekinu.

Bet jis klydo.

— Mane niekina geresni vyrai už tave, Edmurai. — Džeimis pakvietė sargybinį. — Nuvesk jo šviesybę į bokštą ir pasirūpink, kad gautų valgyti.

Riverano lordas tylėdamas išėjo. Rytoj jis turėjo iškeliauti į vakarus. Jo palydai buvo paskirtas vadovauti seras Forlėjus Presteris, o sargybą turėjo sudaryti šimtas vyrų, iš kurių dvi dešimtys buvo riteriai. Sargybę bus geriau padvigubinti. Kol pasieks Auksinį Dantį, lordas Berikas gali pamėginti Edmurą išlaisvinti. Trečią kartą imti Tūlio į nelaisvę Džeimis nenorėjo.

Grįžęs į Hosterio Tūlio krėslą, jis prisitraukė arčiau Trišakio žemėlapį ir prispaudė jį auksine plaštaka. Kur sprukčiau, jei būčiau Juodoji Žuvis?

— Lorde vade… — Tarpduryje stovėjo sargybinis. — Už durų laukia ledi Vesterling ir jos duktė, kaip ir liepei.

Džeimis stumtelėjo žemėlapį į šalį.

— Atvesk jas.

Bent jau mergina niekur nedingo. Džeinė Vesterling buvo Robo Starko karalienė — mergina, už kurią jis sumokėjo gyvybe. Su pilve augančiu vilkiuku, ji galėjo pasirodyti esanti pavojingesnė ir už Juodąją Žuvį.

Bet Džeinė neatrodė pavojinga. Ji buvo liekna ir liauna, ne vyresnė nei penkiolikos ar šešiolikos, veikiau nerangi nei grakšti. Jos klubai buvo siauri, krūtys kaip obuoliai, ant galvos pūpsojo vešlūs kaštoniniai plaukai, o akys — rudos ir romios kaip elnės. Kaip vaikas, ji gana gražu nusprendė Džeimis, bet ne tokia mergina, dėl kurios verta prarasti karalystę. Merginos veidas atrodė papurtęs, o ant kaktos buvo matyti šašas, šiek tiek paslėptas po užkritusią rusvų plaukų garbana.

— Kas tau atsitiko? — paklausė Džeimis.

Mergina nusuko galvą.

— Nieko, — pasiskubino atsakyti jos motina, griežto veido moteris, vilkinti žalio aksomo suknią. Ilgą ir ploną jos kaklą puošė auksinių jūros kriauklelių vėrinys. — Ji nenorėjo atiduoti karūnos, kurią jai uždėjo tas maištininkas, o kai pamėginau nuimti ją nuo galvos jėga, užsispyrėlė man priešinosi.

— Ta karūna mano, — šniurkščiodama tarė Džeinė. — Neturėjai teisės. Robas liepė nukaldinti ją man. Aš jį mylėjau.

Dar akimirka, ir motina būtų skėlusi dukteriai antausį, bet tarp jųdviejų įsiterpė Džeimis.

— Nė negalvok apie tai, — įspėjo jis ledi Sibelę. — Sėskitės. Abi. — Mergina susirangė krėsle nelyginant įbaugintas žvėrelis, o jos motina atsisėdo ištiesinusi pečius ir aukštai iškėlusi galvą. — Gal norėtumėte vyno? — paklausė jų Džeimis. Džeinė nieko neatsakė.

— Ačiū, ne, — tarstelėjo motina.

— Kaip norite. — Ir Džeimis kreipėsi į dukterį: — Užjaučiu dėl netekties. Turiu pripažinti, kad tavo vyrui drąsos netrūko. Bet turiu tavęs kai ko paklausti. Ar laukiesi jo kūdikio, miledi?

Džeinė pašoko nuo krėslo ir būtų pabėgusi iš menės, jei prie durų budintis sargybinis nebūtų pastvėręs jos už rankos.

— Ne, nesilaukia, — pasakė ledi Sibelė, o jos duktė tuo metu vis dar mėgino ištrūkti ir pasprukti. — Pasirūpinau tuo, kaip tavo lordas tėvas ir prašė.

Džeimis linktelėjo. Taivinas Lanisteris buvo ne toks žmogus, kad nenumatytų tokių smulkmenų.

— Paleisk merginą, — liepė jis sargybiniui. — Kol kas mano pokalbis su ja baigtas. — Džeinei kūkčiojant ir bildant laiptais žemyn, Džeimis mąsliai nužvelgė jos motiną. — Vesterlingų giminei atleista, o tavo brolis Rolfas tapo Kastamero lordu. Ko dar iš mūsų norite?

— Tavo lordas tėvas žadėjo rasti tinkamus jaunikius Džeinei ir jos jaunesniajai seseriai. Jis man prisiekė rasiąs lordus arba įpėdinius ir nesiūlysiąs nei jaunesniųjų sūnų, nei dvaro riterių.

Lordus arba įpėdinius. Na, žinoma… Vesterlingai buvo sena ir garsi giminė, bet ledi Sibelė prieš vedybas vadinosi Spaiser ir buvo kilusi iš prasisiekėlių pirklių. Džeimis neaiškiai prisiminė, kad jos senelė, rodos, buvo kažkokia iš rytų atkeliavusi pusiau pamišusi ragana. Be to, Vesterlingų giminė buvo nuskurdusi. Šiaip jau Sibelės Spaiser dukterys nebūtų galėjusios nė svajoti apie geresnius jaunikius nei jaunesnieji sūnūs, bet Lanisteriams pridėjus didelę puodynę aukso, žuvusio maištininko našle, žinoma, galėjo susidomėti ir koks nors lordas.

— Vestuvių sulauksi, — patikino ją Džeimis, — bet, prieš antrą kartą tekant, Džeinei teks dvejus metus palaukti.

Jei ta mergina pernelyg greitai vėl gautų vyrą ir nuo jo pastotų, neišvengiamai imtų sklisti gandai, kad vaiko tėvas — Jaunasis Vilkas.

— Turiu dar ir du sūnus, — priminė jam ledi Vesterling. — Rolamas čia, su manimi, o Reinaldas buvo riteris ir su maištininkais išjojo į Dvynius. Jei būčiau žinojusi, kas ten atsitiks, niekada nebūčiau jo išleidusi, — šiek tiek priekaištingai tarė ji. — Reinaldas nieko nežinojo apie… apie susitarimą su tavo lordu tėvu. Gali būti, kad jis dabar belaisvis Dvyniuose.

Arba žuvęs. Valderis Frėjus, matyt, irgi nieko nežinojo apie… susitarimą.

— Aš pasiklausinėsiu. Jei seras Reinaldas yra tarp belaisvių, mes už jį sumokėsime išpirką.

— Buvome sutarę ir dėl jo vedybų. Jis turėjo gauti nuotaką iš Kasterlių Uolos. Tavo lordas tėvas sakė, kad, jei viskas susiklostys taip, kaip tikimės, Reinaldas galės džiaugtis santuoka su Džoja.

Net iš kapo mirties sustingdyta lordo Taivino ranka stumdo mus kaip marionetes.

— Džoja yra mano velionio dėdės Geriono nesantuokinė duktė. Jei nori, sužadėtuves galime paskelbti, bet vestuvių teks palaukti. Kai paskutinį kartą mačiau Džoją, jai tebuvo gal devyneri, gal dešimt metų.

— Nesantuokinė jo duktė? — Ledi Sibelė susiraukė, tarsi būtų prarijusi citriną. — Nori, kad Vesterlingas vestų… pavainikę?

— Nelabai noriu, kad Džoja tekėtų už intrigas rezgančios ir kailį nuolat verčiančios kalės vaiko. Ji verta geresnio jaunikio. — Džeimis būtų mielai pasmaugęs šią moterį jos pačios jūrų kriauklių vėriniu. Džoja buvo miela mergaitė, nors ir vieniša; iš visų savo dėdžių jos tėvą Džeimis mėgo labiausiai. — Tavo duktė dešimt kartų geresnė ir kilnesnė už tave, miledi. Rytoj išvyksi drauge su Edmuru ir seru Forlėjumi. O iki tol geriau nelįsk man į akis.

Jis pašaukė sargybinį, ir ledi Sibelė išėjo nepatenkinta, piktai sučiaupusi lūpas. Džeimiui beliko tik spėlioti, kiek lordas Geivenas žino apie žmonos intrigas. Ar daug mes, vyrai, apskritai žinome?

į kelionę išsiruošusius Edmurą ir Vesterlingus lydėjo keturi šimtai raitų vyrų; paskutinę minutę Džeimis padidino sargybą dvigubai. Kelias mylias jis pats juos lydėjo, mat norėjo pasikalbėti su seru Forlėjumi Presteriu. Nors šiam ant pečių kėpsojo stambi kaip jaučio galva, o šalmą puošė ragai, iš tiesų seras Forlėjus buvo lėtas ir ramaus būdo žmogus, neaukštas, santūrus ir atkaklus. Smailianosis, praplikęs, žilstelėjusia ruda barzda, jis atrodė veikiau kaip užeigos šeimininkas, o ne kaip riteris.

— Mes nežinome, kur yra Juodoji Žuvis, — priminė jam Džeimis, — bet jei jis galės išlaisvinti Edmurą, tikrai taip ir padarys.

— Taip nenutiks, milorde. — Kaip ir daugumą užeigos šeimininkų, apmulkinti serą Forlėjų buvo sunku. — Žvalgai ir raitininkai iššukuos kelio, kuriuo traukiame, prieigas, o nakčiai įkūrę stovyklą pastatysime įtvirtinimus. Paskyriau dešimt vyrų, geriausių savo lankininkų, kurie nuo Tūlio nesitraukia nei dieną, nei naktį. Jei Edmuras bent pėdą išsuktų iš kelio, jie paleis tiek strėlių, kad net tikra motina jo nepažintų ir palaikytų ežiu.

— Gerai. — Džeimiui nebuvo svarbu, ar Tūlis saugiai pasieks Kasterlių Uolą, bet… geriau jau mirtų, nei paspruktų. — Pasirūpink, kad lankininkai saugotų ir lordo Vesterlingo dukterį.

Seras Forlėjus, rodos, sutriko.

— Geiveno mergaitę? Juk ji…

— … Jaunojo Vilko žmona, — baigė jo mintį Džeimis, — ir, jei paspruktų, keltų mums daug didesnį pavojų už Edmurą.

— Kaip pasakysi, milorde. Saugosime ją.

Apsisukus grįžti į Riveraną ir lenkiant koloną, Džeimiui teko raitam prarisnoti pro Vesterlingus. Jam jojant pro šalį, lordas Geivenas pasisveikindamas niūriai linktelėjo, o ledi Sibelė pervėrė Džeimį šaltu kaip ledas žvilgsniu. Džeinė jo net nematė. Našlė jojo nuleidusi akis, pasikėlusi gobtuvą. Drabužiai, kuriuos ji vilkėjo po sunkiomis apsiausto klostėmis, buvo puikiai pasiūti, bet apiplyšę. Ji susiplėšė juos norėdama parodyti, kad gedi, suprato Džeimis. Jos motinai tai tikriausiai nepatiko. Kažin, ar Sersėja, sužinojusi apie jo žūtį, susiplėšytų suknių?

Iš karto į pilį jis negrįžo, o vėl persikėlė per Akmenvartį ir užsuko pas Edviną Frėjų aptarti šio prosenelio laikomų belaisvių perdavimo. Riveranui pasidavus, po kelių valandų Frėjų kariuomenė ėmė skirstytis: lordo Valderio vėliavininkai ir laisvieji raiteliai traukė į žemę įbestas savo vėliavas ir suko žirgus namo. Likusieji Frėjai ketino įkurti stovyklą, bet Edviną ir jo netikrą dėdę Džeimis rado pastarojo palapinėje.

Jiedu sėdėjo užsikvempę ant žemėlapio ir karštai ginčijosi, bet, pamatę įėjusį Džeimį, liovėsi.

— Lorde vade… — šaltai ir mandagiai pasisveikino Riversas.

Bet Edvinas rėžė tiesiai:

— Tavo rankos suteptos mano tėvo krauju, sere.

Džeimis truputį suglumo.

— Ką čia šneki?

— Juk tu išsiuntei jį namo, ar ne?

Kažkas turėjo tai padaryti.

— Ar serui Raimanui kas nors nutiko?

— Seras Raimanas pakartas su visa savo palyda, — paaiškino Valderis Riversas. — Bastūnai sučiupo juos per dvi lygas į pietus nuo Gražiojo Turgaus.

— Dondarionas?

— Arba jis, arba Toras, arba ta moteris, vadinama Akmenširde.

Džeimis susiraukė. Raimanas Frėjus buvo kvailys, bailys bei girtuoklis ir niekas negalėjo labai gedėti dėl jo žūties, juo labiau jo giminaičiai Frėjai. Sprendžiant iš sausų Edvino akių, net Raimano sūnūs neketino ilgai gedėti tėvo. Ir vis dėlto… tie bastūnai vis labiau įžūlėja, jei drįsta pakarti lordo Valderio įpėdinį tokioje vietoje, kurios nuo Dvynių neskiria nė dienos kelias raitomis.

— Kiek vyrų Raimanas turėjo? — paklausė Džeimis.

— Tris riterius ir keliolika ginkluotų raitelių, — tarė Riversas. — Tarsi bastūnai būtų žinoję, kad jis grįš į Dvynius su menka palyda.

Edvinas suraukė lūpas.

— Galiu lažintis, kad čia nagus bus prikišęs mano brolis. Kai bastūnai nužudė Meretą ir Petirą, jis leido jiems pabėgti, ir dabar jau aišku, kodėl. Dabar, kai tėvas negyvas, Juodajam Valderiui užvaldyti Dvynius trukdau tik aš.

— Bet įrodymų neturi, — tarė Valderis Riversas.

— Man jų ir nereikia. Pažįstu savo brolį.

— Tavo brolis dabar Sigarde, — gynė savo nuomonę Riversas. — Kaip jis galėjo žinoti, kad seras Raimanas sumanys grįžti į Dvynius?

— Kažkas jam pranešė, — įpykęs atrėžė Edvinas. — Gali neabejoti, kad mūsų stovykloje jis turi savo šnipų.

O tu turi šnipų Sigarde. Džeimis žinojo, kad Edvinas ir Juodasis Valderis labai nesutaria, bet jam buvo nė motais, kuris taps savo prosenelio įpėdiniu ir Perkėlos lordu.

— Atleisk, kad nutraukiu tavo gedulą, — dalykiškai tarė Džeimis, — bet turime aptarti ir kitus reikalus. Kai grįši į Dvynius, būk malonus ir pasakyk lordui Valderiui, jog karalius Tomenas reikalauja atiduoti visus belaisvius, sučiuptus per Kruvinąsias vestuves.

Seras Valderis susiraukė.

— Belaisviai turi savo vertę, sere.

— Jei būtų beverčiai, jo malonybė nereikalautų jų atiduoti.

Frėjus ir Riversas susižvalgė. Edvinas tarė:

— Mano lordas senelis tikėsis, kad už tuos belaisvius jam bus atlyginta.

Ir jam bus atlyginta, kai tik man ataugs nukirsta plaštaka, pagalvojo Džeimis.

— Visi mes ko nors tikimės, — švelniai tarė jis. — Sakyk, ar tarp tų belaisvių yra ir seras Reinaldas Vesterlingas?

— Jūrų kriauklelių riteris? — piktai prunkštelėjo Edvinas. — Tą vaikiną rasi Žaliosios Šakos dugne, jis šeria žuvis.

— Kai mūsų vyrai atėjo pribaigti didvilkio, jis buvo kieme, — pasakė Valderis Riversas. — Valenas liepė atiduoti kalaviją ir seras Reinaldas klusniai tai padarė, bet arbaletininkams ėmus leisti strėles į vilką, jis čiupo Valeno kirvį ir išlaisvino tą pabaisą iš tinklo, kurį mūsiškiai buvo užmetę. Valenas sako, kad viena strėlė Reinaldui pervėrė petį, o kita susmigo į vidurius, bet jam vis tiek kažkaip pavyko pasiekti apsauginę sieną, užlipti ant jos ir pūkštelėti į upę.

— Ant laiptų jis paliko kraujo šliūžę, — pridūrė Edvinas.

— Ar paskui radote jo lavoną? — paklausė Džeimis.

— Radome daugybę lavonų. Bet, kelias dienas išbuvę upėje, jie visi atrodė labai panašūs.

— Girdėjau, kad ir pakaruokliai po kelių dienų supanašėja, — išeidamas pasakė Džeimis.

Iki kito ryto iš Frėjų stovyklos liko tik musės, arklių mėšlas ir sero Raimano kartuvės, vienišos riogsančios Akmenvarčio pakrantėje. Džeimio pusbrolis norėjo žinoti, ką daryti su jomis ir su sumeistrautais apsiausties mechanizmais: taranais, kiaulėmis, bokštais bei svaidyklėmis. Daivenas pasiūlė visus juos nugabenti į Raventrį ir panaudoti tenai. O Džeimis jam liepė sudeginti viską, pradedant nuo kartuvių.

— Su lordu Titu susitarsiu. Apsiausties bokšto neprireiks.

Daivenas, užsiželdinęs vešlią barzdą, plačiai nusišypsojo.

— Pasiūlysi jam dvikovą, pusbroli? Kažin, ar taip sąžininga. Titas jau senas ir žilas.

Senas, žilas ir su abiem rankomis.

Tą naktį jiedu su seru Ilinu kovėsi tris valandas. Šį kartą Džeimiui sekėsi neblogai. Jei kova būtų buvusi tikra, Peinas būtų nužudęs jį tik du kartus. Šiaip jau Džeimis „žūdavo“ bent po keletą kartų, o kai kuriomis naktimis ir dar daugiau.

— Jei praktikuosiuosi dar vienerius metus, galbūt kausiuosi ne blogiau už Peką, — pasakė Džeimis, o seras Ilinas išleido panašų į juoką klaksėjimą. — Eime, išgersime dar puikiojo raudonojo Hosterio Tūlio vyno.

Vynas įeidavo į jųdviejų naktinį ritualą. Prie vyno taurės seras Ilinas buvo puikus kompanionas. Jis niekada Džeimio kalbančio nepertraukdavo, niekada neprieštaraudavo, niekada nesiskųsdavo, neprašydavo malonių ir nepasakodavo ilgų beprasmių istorijų. Jis tik gėrė ir klausėsi.

— Man reikėjo išlupti liežuvius visiems savo draugams, — pildydamas taures tarė Džeimis, — ir giminaičiams. Tylinti Sersėja būtų buvusi labai miela. Nors bučiuojantis jos liežuvio man būtų trūkę. — Jis gurkštelėjo. Vynas buvo tamsiai raudonas, saldus ir stiprus. Tekėdamas stemple, jis šildė Džeimiui visą kūną. — Nepamenu, kada pradėjome bučiuotis. Iš pradžių tie bučiniai buvo visai nekalti. O paskui… — Džeimis išgėrė taurę iki dugno ir pastatęs stumtelėjo į šalį. — Tirionas kadaise man pasakojo, kad dauguma kekšių bučiuotis atsisako. Jis sakė, girdi, jos dulkinasi kaip patrakusios, bet jų lūpų skonio taip ir nepajunti. Kaip manai, ar mano sesuo bučiuojasi su Ketlbleku?

Seras Ilinas neatsakė.

— Nemanau, kad man derėtų nužudyti savo prisiekusį brolį. Būtų geriau jį iškastruoti ir išsiųsti prie Sienos. Taip jie pasielgė su Lukamoru Gašliuoju. Žinoma, seras Osmundas kastruojamas nesileis. Be to, nereikia pamiršti ir jo brolių. Tie broliai gali būti pavojingi. Kai Eigonas Nevertasis nukirsdino Terensą Toiną už tai, kad šis miegojo su jo meiluže, Toino broliai nėrėsi iš kailio mėgindami Eigoną nužudyti. Drakono riterio dėka visos jų pastangos nuėjo perniek, bet vis dėlto keršyti jie norėjo. Taip rašoma Baltojoje knygoje. Viskas ten parašyta, tik nutylėta, ką daryti su Sersėja.

Seras Ilinas pirštu persibraukė gerklę.

— Ne, — papurtė galvą Džeimis. — Tomenas neteko brolio ir vyro, kurį laikė savo tėvu. Jei nužudyčiau dar ir jo motiną, dėl to jis imtų manęs nekęsti, o… jaunutė meilutė jo žmona tą neapykantą panaudotų Haigardeno naudai.

Seras Ilinas nusišypsojo, bet Džeimiui jo šypsena nepatiko. Bjauri šypsena. Ir siela bjauru.

— Per daug kalbi, — pasakė jis Peinui.

Kitą dieną seras Dermotas iš Lietaus Miško grįžo į pilį tuščiomis rankomis. Paklaustas, ką rado, jis atsakė:

— Vilkų. Šimtus prakeiktų valkatų. — Vilkai papjovė du jo sargybinius. Išnėrė iš tamsos ir juos užpuolė. — Ginkluoti vyrai, po kietinta oda apsivilkę šarvinius marškinius, o vis dėlto… baimės nepažįstantys žvėrys. Prieš mirdamas Džeitas spėjo pasakyti, kad gaujai vadovauja milžiniška vilkė. Anot jo, didvilkė. Be to, vilkai įsisuko ir į mūsų žirgų gretas. Prakeikti bjaurybės papjovė mano mylimą bėrį.

— Ratu aplink stovyklą sukrauti ir sukurti laužai būtų lengvai juos nubaidę, — tarė Džeimis, bet giliai širdyje tuo abejojo. Ar galėjo serą Dermotą nuskriausti ta pati didvilkė, kuri netoli kryžkelės sužeidė Džofrį?

Bet kitą rytą, numojęs ranka į vilkus, seras Dermotas pasiėmė pailsėjusius arklius, dar daugiau vyrų ir vėl išjojo ieškoti Brindeno Tūlio. Tos pačios dienos popietę Trišakio lordai atėjo pas Džeimį prašyti leidimo grįžti į savo valdas. Jis leido. Be to, lordas Paiperis pasiteiravo apie savo sūnų Marką.

— Už visus belaisvius bus sumokėta išpirka, — pažadėjo Džeimis.

Upių lordams išjojant, lordas Kardas Vensas dar stabtelėjo ir tarė:

— Lorde Džeimi, turėtum joti į Raventrį. Kol prie pilies vartų stovi Jonas su savo kariuomene, Titas niekada nepasiduos, bet žinau, kad klusniai priklaups prieš tave.

Džeimis padėkojo jam už patarimą.

Paskui išjojo Stipruolis Šernas. Jis norėjo grįžti į Darį ir, kaip buvo žadėjęs, kautis su bastūnais.

— Beldėmės vos ne į kitą sumautos karalystės galą ir… ko? Kad įbaugintum Edmurą Tūlį ir jis prileistų kelnes? Iš tokio nutikimo dainos nesudėsi. Man reikia kautis. Noriu pričiupti Skaliką. Jį arba klajojantį lordą.

— Skaliko galva tavo, jei tik gebėsi ją pasiimti, — pasakė Džeimis, — tačiau Beriką Dondarioną reikia paimti gyvą ir parvaryti į Karaliaus Uostą. Reikia, kad tūkstančiai žmonių matytų jį išleidžiant paskutinį atodūsį, kitaip jis niekada nebus miręs.

Stipruolis Šernas nepatenkintas paniurnėjo, bet paskui sutiko. Kitą dieną jis iškeliavo kartu su savo ginklanešiu, riteriais ir Bebarzdžiu Džonu Betlėjumi, kuris nusprendė, jog gaudyti bastūnus svarbiau, nei grįžti pas savo negražią žmoną. Greičiausiai jai žėlė barzda, kurios trūko Betlėjui.

O Džeimiui dar liko daug Ką išsiaiškinti su pilies įgula. Jie visi iki vieno prisiekė nieko nežinoję nei apie sero Brindeno planus, nei apie tai, kur jis galėjo patraukti.

— Jie meluoja, — primygtinai kartojo Emonas Frėjus, bet Džeimis manė kitaip.

— Jei niekam neatskleidi savo planų, niekas negali tavęs išduoti, — atkreipė jis Emono dėmesį. Ledi Džena pasiūlė kelis įgulos vyrus iškvosti kaip reikiant. Džeimis nesutiko. — Pažadėjau Edmurui, kad, jei pasiduos, pilies įgula nenukentės.

— Ak, kaip kilnu, — nusišaipė jo teta, — bet čia reikia kietos rankos, o ne kilnumo.

Paklausk Edmuroy koks esu kilnus, pagalvojo Džeimis. Paprašyk, kad papasakotų apie svaidyklę. Kažkodėl jam neatrodė, jog, rašydami savo istorijas, meisteriai galėtų supainioti jį su princu Eimonu, Drakono riteriu. Keista, bet Džeimis jautėsi patenkintas. Karas beveik baigėsi. Drakono Uola pasidavė, Vėtrų Gūžta netrukus taip pat turėjo būti paimta, — tuo Džeimis nė kiek neabejojo, — o Stanis pasirodė prie Sienos. Šiauriečiai jo nemylės, kaip nemylėjo ir audrų lordai. Jei Stanio nesunaikins Ruzas Boltonas, jį pribaigs žiema.

O čia, Riverane, Džeimis sutvarkė reikalus, galima sakyti, nepakėlęs ginklo nei prieš Starkus, nei prieš Tulius. Kai ras Juodąją Žuvį, galės grįžti į Karaliaus Uostą, nes jo vieta ten. Mano vieta — šalia karaliaus. Šalia savo sūnaus. Kažin, ar Tomenas norėtų tai sužinoti? Dėl šios tiesos berniukas prarastų sostą. Ko norėtum labiau, vaike: tėvo ar sosto? — Gaila, bet atsakymo Džeimis nežinojo. Jis mėgsta ženklinti dokumentus savo antspaudu. Žinoma, berniukas juo tikriausiai ir nepatikėtų. Tuo pasirūpino mano mieloji sesuo, apgavikė. Džeimis pagalvojo, kad reikėtų kaip nors išplėšti Tomeną iš jos nagų, kol berniukas netapo antru Džofriu. O tai padarius, reikėtų iš naujo suburti jam ir mažąją tarybą. Jei Sersėją pavyktų nustumti į šalį, galbūt seras Kevanas sutiktų tapti Tomeno ranka. O jei ne, — ką gi, Septyniose Karalystėse galvotų vyrų netrūksta. Puikiausiai tiktų ir Forlėjus Presteris arba Rolandas Kreikholas. Jei Taireliams numaldyti reikėtų kito žmogaus, ne vakariečio, visada būtų galima kreiptis į Matį Rovaną arba… net į Petirą Beilišą. Mažasis Pirštas buvo ir malonus, ir protingas vyras, bet pernelyg žemos kilmės, kad galėtų kelti rimtą grėsmę įtakingiesiems lordams, juolab neturėdamas savo kariuomenės. Jis būtų puikus karaliaus ranka…

Kitą rytą, netekusi šarvų ir ginklų, iškeliavo Tūlio įgula. Kiekvienam vyrui buvo leista pasiimti maisto trims dienoms ir drabužius, kuriuos vilkėjo, tik pirma jis turėjo iškilmingai prisiekti, kad nekels ginklo nei prieš lordą Emoną, nei prieš Lanisterių giminę.

— Jei bent vienas iš dešimties šios priesaikos laikysis, gali manyti, kad tau pasisekė, — pareiškė ledi Džena.

— Puiku. Geriau turėti devynis priešininkus nei dešimt. Mat dešimtas gali būti kaip tik tas, kuris mane nužudys.

— Kiti devyni taip pat greitai tave nužudys.

— Vis geriau, nei mirti lovoje. — Arba išvietėje.

Du įgulos vyrai nusprendė su kitais neiškeliauti. Seras Desmondas Grelis, senasis lordo Hosterio kovų meistras, nusprendė stoti į Nakties sargybą. Jo pavyzdžiu pasekė ir Robinas Rigeris, Riverano sargybos kapitonas.

— Šioje pilyje gyvenau keturias dešimtis metų, — pasakė Grelis. — Sakai, kad esu laisvas, tik… kur man eiti? Aš pernelyg senas ir storas, kad tapčiau klajojančiu riteriu. Bet prie Sienos visada reikia žmonių.

— Daryk, kaip nori, — numojo ranka Džeimis, nors tai jį labai erzino.

Mat šiems dviem vyrams jis leido pasilikti šarvus bei ginklus ir paskyrė keliolika Gregorio Kligeino vyrų, kad palydėtų juos į Mergelių Duburį. Vadovauti būriui Džeimis pavedė Rafordui, dar vadinamam Meilučiu.

— Pasirūpink, kad Mergelių Duburį belaisviai pasiektų gyvi ir sveiki, — liepė jis Rafordui, — o jei ne, tai, ką seras Gregoris padarė Ožiui, bus tik menka išdaiga, palyginti su tuo, ką aš padarysiu tau.

Praėjo dar kelios dienos. Lordas Emonas susikvietė į Riverano pilies kiemą visus saviškius bei lordo Edmuro žmones ir beveik tris valandas aiškino, ko dabar, tapęs jų lordu ir šeimininku, iš jų tikisi. Retkarčiais Emonas mostelėdavo savo pergamentu, o arklininkai, tarnaitės ir kalviai klausėsi jo tvyrant niūriai tylai ir merkiant įkyriam lietui.

Lordo Emono klausėsi ir dainius — tas pats, kurį Džeimis buvo pasiėmęs iš sero Raimano Frėjaus. Džeimis rado jį stovintį tarpduryje, kur neužlijo lietus.

— Jo šviesybė lordas turėjo tapti dainiumi, — tarė jis. — Jo kalba jau dabar ilgesnė ir už keliautojo baladę, bet nemanau, kad jis bent kartą nutilo atsikvėpti.

Džeimis nė nepajuto, kaip nusijuokė.

— Kol gali kramtyti, lordui Emonui kvėpuoti nereikia. Ketini sudėti apie jį dainą?

— Pašiepiamą. Pavadinsiu ją „Kalbantis su Žuvimi“.

— Tik nedainuok jos girdint mano tetai. — Anksčiau į dainių Džeimis beveik nekreipė dėmesio. Mat šis buvo žemaūgis vyrukas, mūvintis žalias apdriskusias kelnes, vilkintis šiek tiek šviesesnę, bet taip pat žalią nuspurusią tuniką, užadytą rudos odos lopais. Jo nosis buvo ilga ir smaili, o šypsojosi jis plačiai, kaip sakoma, išsišiepęs iki ausų. Jam ant sprando krito ploni, rudi, susitaršę ir nežinia kada trinkti plaukai. Jam penkiasdešimt metų, pagalvojo Džeimis, jis keliaujantis dainius ir jau gerokai gyvenimo nuvargintas.

— Kai tave pasiėmiau, argi nebuvai sero Raimano šeimynykštis? — paklausė jis.

— Buvau pasamdytas tik dvięm savaitėms.

— Tikėjausi, kad iškeliausi kartu su Frėjais.

— Šitas, stovintis ant pakylos, taip pat Frėjus, — tarė dainius, smakru mostelėdamas į lordą Emoną, — o ši pilis atrodo puiki ir jauki, kaip tik tinkama žiemoti. Baltadantis Vatas su seru Forlėjumi iškeliavo namo, tad pamaniau, kodėl nepamėginus užimti jo vietos? Vato balsas toks skambus ir malonus, kad tokie kaip aš negali nė tikėtis jam prilygti. Bet aš moku dukart daugiau nešvankių dainų už jį. Prašau milordo atleisti…

— Turėtum puikiai sutarti su mano teta, — šyptelėjo Džeimis. — Jei tikiesi šioje pilyje žiemoti, pasistenk, kad tavo muzika ir dainos patiktų ledi Dženai. Čia viską sprendžia ji.

— Ne tu?

— Mano vieta — šalia karaliaus. Aš čia ilgai neužsibūsiu.

— Liūdna tai girdėti, milorde. Moku ir geresnių dainų už „Kastamero lietų“. Galėčiau tau padainuoti… ak, apie viską…

— Kitą kartą, — tarė Džeimis. — Gal turi vardą?

— Esu Tomas Septynstygis, milorde. — Dainius kilstelėjo kepurę. — Bet dauguma vadina mane Tomu Septynetu.

— Dainuok gražiai, Tomai Septynete.

Tą naktį Džeimiui prisisapnavo, kad jis vėl Didžiojoje Beiloro septoje budi prie tėvo palaikų. Septoje buvo tylu ir tamsu, bet staiga iš šešėlių išniro moteris ir palengva prisiartino prie karsto.

— Sese… — tarstelėjo jis.

Tačiau tai buvo ne Sersėja. Ji vilkėjo vien pilkus drabužius, matyt, buvo tylioji sesuo. Jos veido bruožus slėpė gobtuvas ir šydas, bet Džeimis matė žaliose jos akyse atsispindint degančias žvakes.

— Sese, — pakartojo jis, — ko tau iš manęs reikia. — Paskutinis jo ištartas žodis aidu nuvilnijo per visą septą: „reikia-kia-kia-kia…“

— Nesu tavo sesuo, Džeimi. — Pakėlusi ranką, moteris nusismaukė gobtuvą. — Ar jau mane pamiršai?

Kaip galiu pamiršti tą, kurios niekada nepažinojau? Bet žodžiai įstrigo Džeimiui gerklėje. Jis tą moterį pažinojo, bet jau praėjo tiek daug laiko…

— Ar pamirši ir savo lordą tėvą? Kaip tik svarstau, ar apskritai jį pažinojai. — Jos akys buvo žalios, plaukai — tarsi suvyti iš aukso gijų. Džeimis negalėjo pasakyti, kiek jai metų. Penkiolika, dingtelėjo jam, o gal — penkiasdešimt? Moteris užlipo laiptais ir atsistojo aukščiau prie karsto. — Jis nepakentė pašaipų. Jų mano tėvas nemėgo labiausiai.

— Kas tu? — Džeimis turėjo to paklausti ir išgirsti atsakymą.

— Svarbiausia, kas esi tu?

— Tai tik sapnas.

— Šit kaip? — Moteris šyptelėjo. — Susiskaičiuok rankas, vaikeli.

Viena. Viena plaštaka, stipriai spaudžianti kalavijo rankenos buožę. Tik viena.

— Sapnuose visuomet turiu dvi rankas.

Džeimis kilstelėjo dešinę ranką ir lyg apdujęs įsistebeilijo į bjaurią jos bigę.

— Mes visi svajojame apie dalykus, kurių negalime turėti. Taivinas svajojo, kad jo sūnus bus didis riteris, o jo duktė — karalienė. Jis svajojo, kad jo vaikai bus tokie stiprūs, narsūs ir gražūs, kad niekas niekada iš jų nesijuoks.

— Aš ir esu riteris, — pasakė jai Džeimis, — o Sersėja — karalienė.

Moters skruostu nusirito ašara. Ji vėl pasikėlė gobtuvą ir atsuko jam nugarą. Džeimis ją šaukė, bet ji jau žengė tolyn, o grindimis vilkdamasis jos sijonas tyliai dainavo lopšinę. Nepalik manęs! — norėjo sušukti Džeimis, tačiau moteris, žinoma, jau seniai buvo pranykusi.

Jis pabudo tamsoje visas drebėdamas. Kambaryje buvo nemaloniai šalta. Dešinės rankos bige Džeimis nubloškė šalin antklodes. Jis pamatė, kad ugnis židinyje užgesusi, o langas atlapotas. Perėjęs visiškoje tamsoje skendintį kambarį, jis viena ranka ėmė grabinėti langines, norėdamas jas uždaryti, bet, stovėdamas prie lango, įmynė į kažką šlapia. Išsigandęs Džeimis atšoko. Pirmiausia pagalvojo apie kraują, tačiau kraujas negalėjo būti toks šaltas.

Tai buvo vėjo pro atvirą langą įpūstas sniegas.

Dabar, užuot užvėręs langines, jis plačiai jas atvėrė. Apačioje kiemas buvo užklotas plona balta antklode, storėjančia tiesiog jam akyse. Ant tvirtovės sienų dantų augo kepurėlės. Snaigės sukosi tyliai, kelios iš jų, vėjo atpūstos prie lango, nusileido jam ant veido ir ištirpo. Džeimis matė, kaip jam iš burnos virsta garas.

Sniegas upių kraštuose. Jei sninga čia, vadinasi, gali snigti ir Lanisporte, ir Karaliaus Uoste. Žiema traukia į pietus, o mūsų grūdų aruodai apytuščiai. Laukuose dar likusių javų derlius buvo pasmerktas žūti. Apie naują sėją ir viltį nuimti dar vieną derlių negalėjo būti nė kalbos. Džeimis nejučia ėmė svarstyti, ką darytų jo tėvas, norėdamas išmaitinti karalystės žmones, bet netrukus susigriebė, kad tėvas miręs.

Prašvitus paaiškėjo, kad sniego pridrėbta iki kulkšnių, o dievų giraitėje — dar daugiau, ypač ten, kur prie medžių kamienų buvo suneštos pusnys. Pasidavę šiems šaltiems ir baltiems kerams, ginklanešiai, arklininkai ir kilmingi pažai vėl pasijuto esantys vaikai ir kiemeliuose bei ant gynybinių sienų užvirė mūšis sniego gniūžtėmis. Džeimis girdėjo juos juokiantis. Ne taip seniai jis ir pats būtų spaudęs gniūžtes ir laidęs jas į pro šalį krypuojantį Tirioną arba grūdęs Sersėjai už suknios apykaklės. Bet… kad suspaustum gerą gniūžtę, reikia abiejų rankų.

Kažkas pasibeldė į Džeimio kambario duris.

— Pažiūrėk, kas ten, Pekai.

Atėjo senasis Riverano meisteris, suvytusioje rankoje laikydamas gautą žinią. Vimanas atrodė išbalęs kaip balčiausia drobė.

— Žinau, — tarė Džeimis, — atskrido baltas varnas iš Citadelės. Prasidėjo žiema.

— Ne, milorde. Sulaukėme paukščio iš Karaliaus Uosto. Leidau sau… Nežinojau… — Ir jis padavė laišką.

Džeimis perskaitė jį sėdėdamas prie lango, apšviestas šalto ir sniegingo ryto šviesos. Kiburno kalba buvo glausta ir dalykiška. Sersėjos žinia — karštligiška ir jausminga: „Nedelsdamas grįžk. Padėk man. Gelbėk mane. Dabar man tavęs reikia kaip niekad. Myliu tave. Myliu tave. Myliu tave. Nedelsdamas grįžk“

Vimanas stoviniavo prie durų ir laukė, be to, Džeimis jautė, kad ir Pekas nenuleidžia nuo jo akių.

— Ar milordas malonės atsakyti? — nutraukė užsitęsusią tylą meisteris.

Ant laiško nukrito snaigė. Jai tirpstant rašalas išskydo. Džeimis susuko pergamentą į ritinėlį taip standžiai, kaip viena ranka įstengė, ir padavė jį Pekui.

— Ne, — atsakė. — Įmesk jį į ugnį.