Varnų puota

Briene

Prieblandos Slėnio vartai buvo užverti ir užšauti. Priešaušrio migloje miesto sienos blausiai švytėjo. Per pylimą tarsi sargybiniai vaiduokliai slinko ūko draiskanos. Anapus vartų buvo išsirikiavusi gera dešimtis dengtų ir jaučių traukiamų vežimų, laukiančių saulėtekio. Brienė atsistojo į eilę už ropių. Jai maudė blauzdas, tad gera buvo nulipti nuo kumelės ir ištiesti kojas. Netrukus iš miško atidardėjo dar vienas vežimas. Kol dangus ėmė šviesėti, laukiančiųjų eilė nusidriekė per ketvirtį mylios.

Valstiečiai smalsiai žvilgčiojo į ją, bet nė vienas nesiryžo kalbinti. Tai aš turėčiau su jais pasikalbėti, tarė sau Brienė, tačiau jai visuomet buvo sunku šnekėtis su svetimais žmonėmis. Net vaikystėje ji buvo drovi mergaitė. O ilgus metus kentusi panieką tapo tik dar drovesnė. Privalau paklausti jų apie Šansų. Kaip kitaip jų rasiu? Ji krenkštelėjo.

— Geroji moterie, — užkalbino Brienė ropių vežime sėdinčią valstietę, — gal matei kelyje mano seserį? Jauną, trylikos metų merginą, gražią, mėlynomis akimis ir rusvais plaukais? Ji galėjo joti kartu su įkaušusiu riteriu.

Moteris papurtė galvą, o jos vyras tarė:

— Jei traukė keliu, lažinuosi, kad ji jau ne mergelė. Ar ta vargšelė turi vardą?

Brienė nesumojo, ką atsakyti. Reikėjo sugalvoti jai kokį nors vardų. Būtų tikęs bet koks, tačiau Brienei niekas neatėjo į galvą.

— Neturi? Na, keliuose bevardžių mergelių netrūksta.

— O kapinėse jų dar daugiau, — pridūrė jo žmona.

Išaušus ant tvirtovės pylimų pasirodė sargybiniai. Ūkininkai sulipo į vežimus ir vadelėmis paragino arklius bei jaučius. Brienė taip pat sėdo į balną ir žvilgtelėjo per petį. Dauguma laukusiųjų eilėje į Prieblandos Slėnį buvo valstiečiai, atgabenę parduoti vaisių ir daržovių. Per keliolika žmonių už jos, raiti ant gerai šeriamų ristūnų, laukė keli turtingi miestiečiai, o eilės gale Brienės žvilgsnis užkliuvo už lieso vaikinuko ant keršo arklio. Nei dviejų riterių, nei sero Šedriko Pamišusios Pelės niekur nebuvo matyti.

Vos pažvelgę į vežimus, sargybiniai mojo jiems, kad važiuotų, bet kai prie vartų prijojo Brienė, vyrai ją sustabdė.

— Stok! — riktelėjo kapitonas. Du vyrai ilgais šarviniais marškiniais sukryžiavo ietis ir užtvėrė jai kelią. — Ko atjojai į miestą?

— Ieškau Prieblandos Slėnio lordo arba jo meisterio.

Kapitono akys nukrypo į Brienės skydą.

— Juodasis Lotstonų šikšnosparnis. Toks ženklas garbės nedaro.

— Skydas ne mano. Ketinu prašyti, kad jį perdažytų.

— Šit kaip? — Kapitonas persibraukė per šeriais apžėlusį smakrą. — Mano sesuo tuo užsiima. Rasi ją name dažytomis durimis priešais „Septynis kalavijus“. — Jis mostelėjo sargybiniams. — Įleiskite ją, vaikinai. Tai moteris.

Už vartų plytėjo turgaus aikštė, kurioje anksčiau už ją į miestą patekę valstiečiai iš vežimų krovė ir įkyriai siūlė pirkti savo ropes, geltonus svogūnus ir maišus miežių. Kiti atvykėliai prekiavo ginklais bei šarvais ir, sprendžiant iš kainų, kurias šūkčiojo jai jojant pro šalį, prašė tikrai nedaug. Po kiekvieno mūšio kartu su maitlesiais varnais į laukę ateina ir plėšikautojai. Brienė vedė savo kumelę pro šarvinius marškinius, vis dar aplipusius sudžiūvusiu rudu krauju, pro įlenktus šalmus, kalavijus ištrupėjusiais ašmenimis. Čia buvo galima įsigyti ir drabužių bei apavo: odinių batų, kailinių ir suteptų medžiaginių apsiaustų su įtartinomis skylėmis. Daugumą ženklų Brienė pažinojo. Šarvine pirštine apmautas kumštis, briedis, balta saulė, dviašmenis kirvis buvo šiauriečių ženklai. Tačiau mūšyje žuvo ir Tarlio vyrų, ir daug karių, atvykusių iš audrų kraštų. Brienė matė raudonus ir žalius obuolius, skydą, ant kurio buvo pavaizduoti trys Leigudų žaibai, puošnią žirgo gūnią su išsiuvinėtais Ambrosų ragais. Ant daugybės skydų, segių ir palaidinių buvo matyti paties lordo Tarlio ženklas — žingsniuojantis medžioklis. Varnams nesvarbu, ar draugas, ar priešas…

Čia už grašius galėjai nusipirkti iš pušies ar liepos pagamintų skydų, tačiau Brienė prajojo pro šalį. Ji nusprendė pasilikti sunkų, ąžuolinį, Džeimio duotą skydą, — tą, kurį jis pats iš Harenholo parsigabeno į Karaliaus Uostą. Pušinis skydas turėjo savų pranašumų. Jis buvo lengvesnis, todėl ir paprasčiau valdomas, be to, minkštame medyje dažniau įstrigdavo priešo kirvis ar kalavijas. Bet jei pajėgdavai jį išlaikyti, ąžuolinis skydas patikimiau tave saugodavo.

Prieblandos Slėnis buvo pastatytas prie uosto. Į šiaurę nuo miesto dunksojo klinčių uolos; pietuose akmenuotas kyšulys saugojo inkarą nuleidusius laivus nuo audrų, atslenkančių iš Siaurosios jūros. Pilis buvo iškilusi tiesiai priešais uostą: stačiakampį pagrindinį jos bokštą ir mažesnius, apvalius bokštus galėjai matyti iš bet kurios miesto vietos. Žmonių prisigrūdusiose, akmenimis grįstose gatvelėse eiti buvo lengviau nei joti, tad Brienė paliko savo kumelę arklidėse ir toliau traukė pėsčia, skydą pasikabinusi ant nugaros ir po viena pažastimi pasispaudusi kelioninę patalynę.

Rasti kapitono seserį nebuvo sunku. „Septyni kalavijai“ buvo didžiausia miesto užeiga, — keturių aukštų pastatas, iškilęs virš gretimų namų, — o dvivėrės priešais ją dunksančio namo durys buvo įmantriai išdažytos. Ant jų buvo pavaizduota pilis rudenėjančiame miške, tarp auksu ir rusvai bei rausvai apsigobusių medžių. Ant senų ąžuolų kamienų vyniojosi gebenės ir net gilės buvo nupieštos stropiai ir su meile. Įsižiūrėjusi atidžiau, medžių lapijoje Brienė pamatė ir gyvų padarų: gudrią rudauodegę lapę, du žvirblius ant šakos, o miško tankmėje — šerno metamą šešėlį.

— Tavo durys labai gražios, — tarė Brienė tamsiaplaukei moteriai, kuri, išgirdusi beldimą, atidarė duris. — Kokia pilis ant jų pavaizduota?

— Visos, — paaiškino kapitono sesuo. — Vienintelė man pažįstama pilis — Danfortas prie Uosto. Pati sugalvojau, kaip turėtų atrodyti pilis. Be to, niekada nesu mačiusi nei drakono, nei grifo, nei vienaragio. — Moteris kalbėjo linksmai, bet, Brienei parodžius savo skydą, jos veidas apsiniaukė. — Mano senelė sakydavo, kad apniukusiomis naktimis, kai nebūna matyti mėnulio, iš Harenholo atskrenda milžiniški šikšnosparniai ir neša blogus vaikus Pamišėlei Denelei, kuri juos grūda į puodą virti. Kartais girdžiu juos klebenant langines. — Susimąsčiusi ji prikando lūpą. — Ką nupiešti vietoj šikšnosparnio?

Tarto ženklas buvo keturi rožiniai ir žydri laukai su juose pavaizduota geltona saule ir mėnulio pjautuvu. Bet, kol žmonės mano, kad ji žudikė, Brienė nedrįso šio ženklo rodyti.

— Tavo durys priminė man seną skydą, kadaise matytą tėvo ginklinėje.

Tad Brienė pamėgino kuo geriau prisiminti tą ženklą ir jį apibūdinti.

Moteris linktelėjo.

— Skydą perdažysiu tuojau pat, bet dažams išdžiūti reikės laiko. Jei nori, nusisamdyk kambarį „Septyniuose kalavijuose“. Rytą atnešiu tau skydą.

Prieblandos Slėnyje Brienė nakvoti neketino, bet gal visa tai tik į gera. Ji nežinojo, ar lordas šiuo metu pilyje ir ar sutiks ją priimti. Padėkojusi tapytojai, Brienė aikštės grindiniu patraukė į užeigą. Virš jos durų, po geležiniu smaigu kabėjo septyni kalavijai. Kalkių skiedinys, kuriuo jie buvo nutepti, trūkinėjo ir byrėjo, tačiau Brienė žinojo jų reikšmę. Kalavijai simbolizavo septynis Darklino sūnus, vilkėjusius baltus karaliaus sargybos apsiaustus, lokia kita karalystėje gyvenusi giminė negalėjo tuo pasigirti. Tie septyni sūnūs buvo giminės pasididžiavimas. O dabar jie — tik ženklas virš užeigos durų. Įžengusi į svečių menę, Brienė paprašė šeimininką kambario ir kubilo vandens išsimaudyti.

Šeimininkas nusiuntė ją į antrą aukštą ir moteris su rudu apgamu ant veido atvilko medinį kubilą, o paskui ėmė nešti vandenį.

— Ar Prieblandos Slėnyje dar liko Darklinų? — lipdama į kubilą paklausė Brienė.

— Na, Darkų tikrai liko, aš — viena iš jų. Mano vyras sako, kad prieš ištekėdama buvau Dark — tamsi, o ištekėjusi dar labiau patamsėjau, — pajuokavo L — Jei Prieblandos Slėnyje mesi akmenį, būtinai pataikysi į Darką, Darkvudą arba Dargudą, bet kilmingieji Darklinai visi mirę. Paskutinis Darklinų giminės palikuonis buvo lordas Denis, mielas kvaištelėjęs jaunuolis. Ar žinojai, kad Darklinai prieš atplaukiant andalams buvo Prieblandos Slėnio karaliai? Sunku patikėti, bet ir aš turiu karališko kraujo. Argi nematai? Turėčiau reikalauti, kad visi svečiai sakytų: „Tavo malonybe, dar vieną bokalą alaus“, „Tavo malonybe, reikia išpilti naktipuodžius ir atnešk prakurų, tavo sumauta malonybe, nes židinys blėsta.“ — Ji vėl nusijuokė ir išpylė iš kibiro raskutinį vandens šlakelį. — Na štai. Ar vanduo pakankamai karštas?

— Bus gerai.

Vanduo buvo drungnas.

— Atneščiau daugiau, bet vis tiek išsilaistys. Tokia stambi mergina kaip tu vargiai įtilps į kubilą.

Tik į tokį ankštą ir mažą kubilą kaip šis. Harenhole kubilai buvo didžiuliai, ištašyti iš akmens. Pirtyje nuo kylančių vandens garų tvyrojo rūkas, ir Džeimis žingsniavo per tą ūkaną nuogas kaip ką tik gimęs, bet atrodė pusiau lavonas, pusiau dievas. Jis įlipo pas mane į kubilą, rausdama prisiminė Brienė. Čiupusi gabalą kieto šarminio muilo, ji ėmė trintis juo pažastis, mėgindama vėl įsivaizduoti Renlio veidą.

Kol vanduo atvėso, Brienė kaip įmanydama švariau nusiprausė. Tada apsivilko tuos pačius drabužius, kuriais vilkėjo prieš maudydamasi, ant klubų tvirtai prisijuosė kardasaitį, bet šarvinių marškinių nesivilko ir šalmo nesidėjo, kad Danforte neatrodytų tokia grėsminga. Gera buvo pagaliau ištiesti kojas. Sagybiniai prie pilies vartų vilkėjo odines palaidines su ženklu, kuriame buvo pavaizduoti du sukryžiuoti karo kūjai ant balto pagrindo.

— Norėčiau pasikalbėti su jūsų lordu, — tarė jiems Brienė.

Vienas iš sargybinių nusijuokė.

— Jei jau taip, tai šauk garsiai.

— Lordas Raikeris su Rendilu Tarliu išjojo į Mergelių Duburį, — paaiškino kitas. — Pilies valdytoju jis paskyrė serą Rufą Lyką, kad rūpintųsi ledi Raiker ir vaikais.

Ir sargybiniai nuvedė ją pas Lyką. Seras Rufas buvo žemaūgis, kresnas vyras žila barzda, o kairė jo koja baigėsi strampu.

— Prašau atleisti, kad neatsistosiu, — tarė jis.

Brienė padavė serui Rufui laišką, bet Lykas nemokėjo skaityti, tad nusiuntė ją pas meisterį — plikį dėmėtu viršugalviu ir šiurkščiais rudais ūsais.

Išgirdęs Holardo vardą, meisteris suirzęs susiraukė.

— Kiek kartų dar reikės traukti tą pačią giesmę? — Matyt, Brienę išdavė jos veidas. — Manai, kad tu pirma atvykai ieškoti Dontoso? Greičiau jau dvidešimt pirma. Auksiniai apsiaustai su rašytiniu lordo Taivino nurodymu atjojo čia praėjus vos kelioms dienoms po karaliaus nužudymo. O ką tu čia turi?

Brienė parodė jam laišką su Tomeno antspaudu ir vaikišku parašu. Meisteris ilgai mykė, krapštė vašką ir pagaliau atidavė laišką.

— Rodos, tikras. — Jis klestelėjo ant aukštos kėdės ir pamojo Brienei sėstis ant kitos. — Sero Dontoso nepažinojau. Iš Prieblandos Slėnio jis iškeliavo dar būdamas vaikas. Tiesa, kadaise Holardai buvo didinga giminė. Žinai, koks buvo jų ženklas? Trys auksinės karūnos mėlyname fone su ryškiai raudonu ir rožiniu apvadu. Didvyrių amžiuje Darklinai buvo menki karaliai ir trys iš jų vedė Holardų moteris. Vėliau nykštukinę jų karalystę prarijo kita, gerokai didesnė, bet Darklinai liko gyvi ir Holardai jiems tarnavo, nors ir… nenoriai. Žinai šią istoriją?

— Šiek tiek esu apie tai girdėjusi.

Brienės meisteris sakydavo, kad būtent Prieblandos Slėnio maištas išvarė karalių Eirį iš proto.

— Prieblandos Slėnio žmonės tebemyli lordą Denį, nors per jį patyrė daug sielvarto. Dėl visko jie kaltina ledi Seralą, jo myrietę žmoną. Žmonės ją vadina nėriniuota gyvate. Jei tik lordas Darklinas būtų vedęs merginą iš Stauntonų arba Stokvortų giminės… na, pati numanai, ką pasakytų prasčiokai. Jie tvirtina, girdi, nėriniuota gyvatė tol leido vyrui į ausį myrietiškus nuodus, kol šis sukilo prieš karalių ir paėmė jį į nelaisvę. Imant karalių į nelaisvę, jo kovų meistras, seras Saimonas Holardas, nukovė serą Gveiną Gauntą iš karaliaus sargybos. Pusę metų Eiris buvo laikomas štai šioje pilyje, o karaliaus ranka, sutelkęs didžiulę kariuomenę, laikė apsiautęs Prieblandos Slėnį. Lordui Taivinui pakako karinės galios šturmuoti miestui, bet lordas Denis pasiuntė jam žinią, jog pamatęs bent menkiausią puolimo ženklą nužudys karalių.

Brienė prisiminė, kas buvo toliau.

— Karalius buvo išgelbėtas, — pasakė ji. — Jį išlaisvino Baristanas Narsusis.

— Taip ir buvo, — linktelėjo meisteris. — Praradęs įkaitą, lordas Denis neleido lordui Taivinui jėga užimti miesto: jis liovėsi priešinęsis ir atidarė vartus. Tada puolė ant kelių ir meldė atleidimo, bet karalius nebuvo nusiteikęs atleisti. Lordui Deniui, taip pat jo broliams, seseriai, dėdėms, pusbroliams, pusseserėms ir visiems kilmingiems Darklinams buvo nukirstos galvos. Nėriniuota gyvatė buvo sudeginta gyva, — vargšė moteris! — nors, tiesa, iš pradžių jai buvo išplėštas liežuvis ir moteriškumas, kuriuo ji, kaip buvo kalbama, pavergė savo lordą vyrą. Pusė Prieblandos Slėnio dar ir šiandien pasakytų, kad Eiris pasielgė su ja pernelyg švelniai.

— O koks likimas ištiko Holardus?

— Jie neteko žemių ir buvo sunaikinti, — pasakė meisteris. — Kai tai nutiko, buvau Citadelėje ir kaldinausi grandinę, bet paskui skaičiau ataskaitas apie jų teismus ir jiems skirtas bausmes. Seras Jonas Holardas, pilies valdytojas, buvo vedęs lordo Denio seserį ir mirė kartu su žmona ir jųdviejų jaunesniuoju sūnumi, kuris buvo pusiau Darklinas. Robinas Holardas tarnavo ginklanešiu ir, sučiupus karalių, šokinėjo aplink jį pešiodamas barzdą, lis mirė ant kankinimų suolo. Serą Saimoną Holardą vaduodamas karalių nužudė seras Baristanas. Holardų žemės buvo atimtos, pilis sugriauta, jiems priklausantys kaimai paleisti pelenais. Kaip ir Darklinų, Holardų giminė buvo išnaikinta.

— Liko tik Dontosas.

— Tiesa. Jaunasis Dontosas buvo sero Stefono Holardo, sero Saimono brolio dvynio, sūnus. Seras Stefonas mirė nuo karštinės keleri metai prieš Maištą ir jame nedalyvavo. Aišku, Eiris vis tiek būtų nurentęs vaikinui galva, bet seras Baristanas paprašė jaunuolio pasigailėti. Karalius negalėjo atsakyti jį išgelbėjusiam žmogui, tad Dontosas išvyko į Karaliaus Uostą ir tarnavo ginklanešiu. Kiek žinau, į Prieblandos Slėnį jis daugiau niekada negrįžo ir… kodėl būtų grįžęs? Jis čia neturėjo nei žemių, nei giminaičių, nei pilies. Jei Dontosas ir ta šiaurietė mergina padėjo nužudyti mūsų mieląjį karalių, tai, man rodos, jiedu norės, kad nuo teisingumo juos skirtų kuo daugiau lygų. Jei tau būtinai reikia, pasidairyk jų Senmiestyje arba kitame Siaurosios jūros krante. Ieškok jų Dorne arba prie Sienos. Kitaip sakant, kur nors kitur. — Jis atsistojo. — Girdžiu, kad mane šaukia varnai. Atleisk, bet jau turiu atsisveikinti.

Kelias atgal į užeigą atrodė ilgesnis nei nuo užeigos į Danfortą, nors galbūt Brienei tik taip atrodė, nes subjuro nuotaika. Buvo akivaizdu, kad Prieblandos Slėnyje Sansos ji neras. Jei seras Dontosas pasiėmė ją į Senmiestį arba jiedu drauge perplaukė Siaurąją jūrą, kaip, rodos, manė meisteris, tai Brienės pastangos buvo beviltiškos. Kam ji būtų keliavusi į Senmiestį? — klausė ji savęs. Meisteris visiškai nepažįsta nei Sansos, nei Holardo. Ji nebūtų vykusi pas svetimus.

Karaliaus Uoste Brienė susirado vieną iš buvusių Sansos tarnaičių, dirbančią skalbėja viešnamyje.

— Anksčiau tarnavau lordui Renliui, paskui miledi Šansai ir abu pasirodė esą išdavikai, — neslėpdama kartėlio pasiskundė moteris, vardu Brela. — Daugiau manęs joks lordas nesamdys, tad tenka skalbti kekšių skalbinius. — Tačiau kai Brienė paklausė apie Šansą, moteris atsakė: — Pasakysiu tą patį, ką sakiau lordui Taivinui. Ta mergina nuolat melsdavosi. Ji eidavo į septą ir kaip tikra ledi uždegdavo žvakes, tačiau beveik kiekvieną naktį slapta išsmukdavo į dievų giraitę. Ji tikrai grįžo į šiaurę. Ten, kur jos dievai.

Bet šiaurė buvo plati, o Brienė nenumanė, kuriuo iš savo tėvo vėliavininkų Sansa būtų linkusi labiausiai pasitikėti. O gal, užuot prisiglaudusi pas vėliavininkus, ji ieškotų savo kraujo giminaičių? Nors visi jos broliai ir sesuo buvo žuvę, Brienė žinojo, kad Sansa dar turi dėdę ir prie Sienos, Nakties sargyboje, tarnaujantį netikrą brolį. Kitas dėdė, Edmuras Tūlis, Dvyniuose buvo paimtas į nelaisvę, bet jo dėdė, seras Brindenas, tebevaldė Riveraną. O ledi Ketlinos jaunesnioji sesuo valdė Slėnį. Savas kraujas yra savas. Sansa galėjo pabėgti pas kurį nors iš jų. Tik pas kurį?

Siena, žinoma, buvo per toli, be to, ten buvo šalta ir niūru. O kad pasiektų Riveraną, merginai būtų tekę keliauti per karų draskomus upių kraštus ir prasigauti pro Lanisterių apsiausties žiedus. Vykti į Lizdą būtų buvę paprasčiau, ir ledi Lisa tikrai būtų sutikusi dukterėčią išskėstomis rankomis…

Prieš akis besidriekiantis skersgatvis darė posūkį. Brienė ne ten pasuko. Ji atsidūrė akligatvyje, purviname kiemelyje, kuriame prie žemo akmeninio šulinio žemę knaisiojo trys kiaulės. Pamačiusi Brienę, viena iš jų kriuktelėjo ir vandenį semianti senė įtariai nužvelgė atėjūnę.

— Ko čia ieškai?

— Ėjau į „Septynis kalavijus“…

— Turi grįžti atgal ir prie septos pasukti į kairę.

— Dėkoju.

Brienė apsisuko eiti ir, žengusi kelis žingsnius, kaktomuša susidūrė su žmogumi, atskubėjusiu iš už kampo. Nuo susidūrimo jis prarado pusiausvyrą ir šleptelėjo sėdyne į purvą.

— Atleisk, — sumurmėjo Brienė. Jis buvo visai jaunas vaikinas — liesas, tiesiais, plonais plaukais ir su miežiu, iškilusiu ant vienos akies voko. — Neužsigavai? — Ji ištiesė ranką norėdama vaikinukui padėti atsikelti, bet jis, remdamasis į žemę kulnais ir alkūnėmis, paropojo tolyn. Jam negalėjo būti daugiau nei dešimt ar dvylika metų, nors dėvėjo grandelinius šarvus ir turėjo ilgąjį kalaviją, įkištą į makštis ir pakabintą ant nugaros. — Ar aš tave pažįstu? — paklausė Brienė. Vaikinuko veidas jai atrodė kažkur matytas, nors niekaip negalėjo prisiminti, kur.

— Ne. Nepažįsti. Tu niekada… — Jis šiaip taip atsistojo. — A-a-atleisk, miledi… Aš nežiūrėjau. Tai yrą žiūrėjau, bet žemyn. Sau po kojomis.

Taip taręs, vaikinas apsisuko ir nėrė, iš kur atėjęs.

Brienei jis pasirodė kažkoks įtartinas, tačiau ji neketino jo vaikytis po Prieblandos Slėnį. Šįryt mačiau jį prie miesto vartų, staiga prisiminė ji. Jis jojo ant keršo arklio. Ir vis tiek jai atrodė, kad buvo mačiusi jį ir anksčiau, tik… kur?

Kai Brienė vėl grįžo į „Septynis kalavijus“, svečių menė buvo sausakimša. Arčiausiai židinio sėdėjo keturios septonės per kelionę suteptais ir sudulkėjusiais drabužiais. Kiti suolai buvo nusėsti miestiečių, iš dubenėlių sriūbčiojančių karštą krabų troškinį su duonos gabalėliais. Užuodus tą kvapą, Brienei sugurgė pilvas, bet ji nematė nė vienos laisvos vietos. Staiga už nugaros išgirdo sakant: „Čionai, miledi, sėskis į mano vietą.“ Tik kai jis nušoko nuo suolo, Brienė susivokė, kad ją užkalbino neūžauga. Vyrukas buvo ne aukštesnis kaip penkių pėdų. Jo nosis buvo lyg svogūnas, ant jos buvo matyti išsiplėtusios kraujagyslės, dantys raudoni nuo rūgštlapių kramtymo, jis vilkėjo rudais, šiurkštaus audinio šventojo brolio drabužiais, o ant storo jo kaklo tabalavo geležinis Kalvio kūjelis.

— Sėdėk, — tarė ji, — aš galiu pastovėti kaip ir tu.

— Na taip, bet mano galva tikrai nedunkstelės į lubas.

Neūžauga kalbėjo tiesmukai, bet pagarbiai. Brienė matė ant jo viršugalvio išskustą apskritimą. Tokias tonzūras turėjo daug šventųjų brolių. Septonė Roelė kartą jai paaiškino, jog tos tonzūros rodo, kad broliai neturi ko slėpti nuo Tėvo. „Argi Tėvas nemato per plaukus?“ — paklausė Brienė. Kaip paika buvo taip klausti. Ji nebuvo nuovoki mergaitė; septonė Roelė visada taip sakydavo. Beveik taip pat kvailai ji jautėsi ir dabar, todėl užėmė neūžaugos vietą suolo gale, mostelėjo ranka prašydama troškinio ir atsigręžė mažajam vyrui padėkoti.

— Tarnauji kurioje nors Prieblandos Slėnio šventykloje, broli?

— Tarnavau arčiau Mergelių Duburio, miledi, bet vilkai mus padegė ir išrūkė, — atsakė vyras, krimsdamas duonos žiauberę. — Kaip įmanydami atstatėme šventyklą, bet pasirodė samdomi kalavijuočiai… Negaliu pasakyti, kieno jie buvo vyrai, bet išsiginė mūsų kiaules, o brolius išžudė. Pasislėpiau išpuvusio rąsto kiaurymėje, o kiti buvo pernelyg dideli ir ten netilpo. Ilgai užtrukau, kol visus juos palaidojau, bet Kalvis suteikė man jėgų. Baigęs darbą, išsikasiau kelias vyresniojo brolio slėptas monetas ir vienui vienas iškeliavau.

— Sutikau kitų brolių, traukiančių į Karaliaus Uostą.

— Taip, keliuose jų šimtai. Ir ne tik brolių. Ir septonų, ir prasčiokų. Visi jie žvirbliai. Gal ir aš žvirbliukas. Kalvis sutvėrė mane gana mažą, — sukikeno jis. — O kokia tavoji liūdna istorija, miledi?

— Ieškau sesers. Ji kilminga, vos trylikos metų, graži mergina mėlynomis akimis ir rudais plaukais. Galėjai sutikti ją, keliaujančią su vyru. Riteriu arba galbūt juokdariu. Tam, kas padės man ją rasti, atsilyginsiu auksu.

— Auksu? — Brolis nusišypsojo jai, paverdamas raudoną nuo rūgštlapių burną. — Man pakaktų ir dubenėlio krabų troškinio, tik bijau, kad niekuo negaliu padėti. Juokdarių sutikau daugybę, gražių merginų — gerokai mažiau. — Pakreipęs galvą, neūžauga valandėlę susimąstė. — Kaip tik prisiminiau, kad Mergelių Duburyje buvo juokdarys, iš pirmo žvilgsnio apsirengęs purvinais skarmalais, bet po tuo purvu buvo matyti juokdario kostiumas.

ArDontosas Holardas vilkėjo juokdario kostiumą? Niekas Brienei nesakė, kad vilkėjo, bet… niekas nesakė ir kad nevilkėjo. Tačiau kam vyras rengtųsi skarmalais? Gal pasprukus iš Karaliaus Uosto jį ir Šansą ištiko kokia nors nelaimė? Taip tikrai galėjo nutikti, nes keliuose buvo pavojinga. Ir vis dėlto gal tai visai ne jis.

— Ar to juokdario nosis buvo raudona sutrūkinėjusiomis gyslelėmis?

— Negaliu pasakyti. Prisipažįstu, beveik nekreipiau į jį dėmesio. Palaidojęs brolius, atvykau į Mergelių Duburį tikėdamasis rasti laivą, kuris nugabentų mane į Karaliaus Uostą. Ten, prieplaukoje, pirmą kartą jį ir pamačiau. Iš jo veido buvo matyti, jog kažką slepia, be to, jis uoliai vengė lordo Tarlio kareivių. Paskui dar kartą jį sutikau „Dvokiančioje žąsyje“.

— “Dvokiančioje žąsyje“?

— Bjauri vietelė, — pripažino neūžauga. — Lordo Tarlio vyrai saugo Mergelių Duburio uostą, bet „Žąsyje“ niekada netrūksta jūreivių, o šie garsėja tuo, kad gerai sumokėjus slapta išgabena žmones savo laivais. Tas juokdarys ieškojo žmogaus, galinčio per Siaurąją jūrą perplukdyti tris žmones. Dažnai matydavau jį ten, besikalbantį su galerų irklininkais. Kartais jis padainuodavo juokingą dainelę.

— Tris žmones? Ne du?

— Tris, miledi. Galiu prisiekti Septynetu.

Tris, pagalvojo Brienė. Šansą, serą Dontosą… Bet kas galėjo būti tas trečias? Kipšas?

— Ar juokdarys rado tokį laivą?

— Šito pasakyti negaliu, — atsakė jai mažasis vyras, — bet vieną vakarą jo ieškoti į „Žąsį“ atėjo lordo Tarlio kareiviai, o dar po kelių dienų girdėjau kitą tipelį giriantis, kad apmulkino juokdarį, ir mačiau jį kaip įrodymą visiems kaišiojant auksą. Jis buvo įkaušęs ir visus vaišino alumi.

— “Apmulkino juokdarį“, — mąsliai pakartojo Brienė. — Ką jis norėjo tuo pasakyti?

— Nežinau. Bet jo vardas buvo Vikruolis Dikas, tai aš gerai pamenu. — Neūžauga skėstelėjo rankomis. — Bijau, kad tai viskas, kuo galiu tau pasitarnauti, nebent pageidautum mažojo vyro maldų.

Brienė tesėjo duotą žodį ir nupirko jam dubenį karšto troškinio, šviežios, dar šiltos duonos ir taurę vyno. Kol jis, stovėdamas šalia, valgė, Brienė apmąstė, ką išgirdusi. Ar galėjo prie jų prisidėti Kipšas? Jei Sansos pabėgimą surengė Tirionas Lanisteris, o ne Dontosas Holardas, tuomet jiems būtinai reikėjo keltis per Siaurąją jūrą. Sudorojęs savo troškinį, mažasis vyras suvalgė ir tai, kas liko nuo Brienės.

— Turėtum valgyti daugiau, — tarė jis. — Tokia stuomeninga moteris turi rūpintis, kad išsaugotų jėgas. Nuo čia iki Mergelių Duburio netoli, bet pastaruoju metu keliuose tyko pavojai.

Žinau. Tai buvo tas pats kelias, kur žuvo seras Kleosas Frėjus ir juodu su seru Džeimiu pagrobė Kruvinieji Juokdariai. Džeimis mėgino mane nužudyti, prisiminė ji, nors buvo sulysęs, nusilpęs, o jo rankos sukaustytos. Nepaisant to, jam vos nepasisekė, bet visa tai įvyko prieš Zolui nukertant jam plaštaką. Zolas, Rordžas ir Šegvelis būtų išprievartavę ją pusšimtį kartų, jei seras Džeimis nebūtų jiems pasakęs, kad ji verta tiek safyrų, kiek pati sveria.

— Miledi… Atrodai liūdna. Galvoji apie seserį? — Neūžauga patapšnojo jai per ranką. — Nebijok, Senolė nušvies tau kelią pas ją. Mergelė tavo seserį apsaugos.

— Meldžiuosi, kad taip ir būtų.

— Bus, pamatysi. — Jis nusilenkė. — O dabar man jau metas. Kol pasieksiu Karaliaus Uostą, manęs dar laukia ilgas kelias.

— Turi arklį? Arba mulą?

— Dvi mules. — Mažasis vyras nusijuokė. — Štai jos, mano kojų galuose, los neša mane ten, kur noriu.

Jis nusilenkė ir nerangiai nukrypavo prie durų.

Neūžaugai išėjus, Brienė dar pasiliko prie stalo, pasėdėjo su taure praskiesto vyno. Ji retai gerdavo vyną, bet buvo atkreipusi dėmesį, kad sunkią akimirką jis nuramina skrandį. O kur man keliauti? — paklausė ji savęs. Gal i Mergelių Duburį ieškoti Vikruolio Diko užeigoje, vadinamoje „Dvokiančia žąsimi“?

Kai anąsyk lankėsi Mergelių Duburyje, miestas atrodė nusiaubtas, jo lordas užspeistas savo pilyje, o miestiečiai žuvę, pabėgę arba išsislapstę. Ji prisiminė sudegintus namus, tuščias gatves, išlaužtus ir sutriuškintus vartus. Paskui jų žirgus sėlino laukiniai šunys, o šaltinio maitinamame duburyje, davusiame šiam miestui vardą, tarsi didžiulės balkšvos vandens lelijos plūduriavo išpampę lavonai. Džeimis uždainavo „Šešias mergeles dubury o kai paprašiau nutiltu tik nusijuokė. Be to, Mergelių Duburyje tebebuvo Rendilas Tarlis, tad Brienei juolab vertėjo to miesto vengti. Galbūt jai būtų buvę geriau lipti į laivą ir plaukti į Kirų miestą arba Baltąjį Uostą. Bet galėčiau atlikti abu šiuos darbus. Užsukti į )yDvokiančią žąs\ pasišnekėti su tuo Vikruoliu Diku, o tada Mergelių Duburyje susirasti laivų, kuris nuplukdytų mane į šiaurę.

Svečių menėje ėmė retėti. Klausydamasi pašnekesių prie kitų stalų, Brienė persilaužė pusiau riekę duonos. Žmonės daugiausia aptarinėjo lordo Taivino Lanisterio mirtį.

— Sklinda kalbos, kad jį nužudė sūnus, — pasakė miestietis, iš pirmo žvilgsnio kurpius, — tas niekšas neūžauga.

— O karalius dar visai vaikas, — tarė vyriausia iš keturių septonių. — Kas valdys, kol jis užaugs?

— Lordo Taivino brolis, — atsakė sargybinis. — Arba galbūt lordas Tairelis. Arba Karalžudys.

— Tik jau ne jis, — paprieštaravo užeigos šeimininkas. — Tik ne tas priesaikos laužytojas.

Taip taręs, jis nusispjovė į židinio ugnį. Brienė išmetė iš rankų duoną ir nusibraukė nuo kelnių trupinius. Ji išgirdo užtektinai.

Tą naktį ji vėl sapnavo atsidūrusi Renlio palapinėje. Visos žvakės palengva blėso, o aplink spaudė stiprus šaltis. Per žalzganą tamsą kažkas šmėstelėjo, — kažkas bjaurus ir siaubingas puolė karalių. Brienė norėjo valdovą apginti, bet jos rankos ir kojos buvo sustirusios, sušalusios ir vien pakelti rankai reikėjo daugiau jėgų, nei ji turėjo. Bet kai kalavijo šešėlis pervėrė žalius plieninius kaklo šarvus ir plūstelėjo kraujas, ji pamatė, kad mirštantis karalius — ne Renlis, o Džeimis Lanisteris ir kad jinai jį apvylė.

Kapitono sesuo rado Brienę svečių menėje gurkšnojančią pieną su medumi ir trimis įmuštais ir išplaktais žaliais kiaušiniais.

— Gražiai nudažei, — pagyrė Brienė, kai moteris parodė jai dažais dar kvepiantį skydą.

Ant jo buvo veikiau piešinys nei herbas, ir jį išvydusi Brienė mintimis persikėlė į tolimą praeitį, į vėsią ir tamsią savo tėvo ginklinę. Ir prisiminė, kaip pirštų galais braukė per suskeldėjusius ir apiblukusius dažus, per žalius medžių lapus, per krintančios žvaigždės paliktą brydę.

Ji kapitono seseriai sumokėjo pusantro karto daugiau, nei buvo sutarta, nusipirko iš virėjo duonos džiūvėsių, sūrio ir miltų ir išėjo iš užeigos persimetusi tą skydą per petį. Iš miesto Brienė išvyko pro šiaurinius vartus, lėtai jojo per laukus ir pro ūkius, prie kurių vyko įnirtingiausi mūšiai, kai Prieblandos Slėnį iš šiaurės užpuolė vilkai.

Iš vakariečių, audrų krašto vyrų ir Žemupio riterių suburtai Džofrio kariuomenei vadovavo lordas Rendilas Tarlis. Šiose apylinkėse žuvusių jo karių palaikai buvo pargabenti į miestą ir jie kaip didvyriai atgulė Prieblandos Slėnio septų rūsiuose. Žuvę šiauriečiai, — o jų buvo gerokai daugiau, — buvo palaidoti bendrame kape prie jūros. Į akmenų krūsnį, žyminčią jų amžino poilsio vietą, nugalėtojai įbedė grubiai tašytą medinį ženklą. Ant jo tebuvo parašyta: „ČIA GULI VILKAI.“ Brienė stabtelėjo prie to kapo ir tyliai pasimeldė už juos, už ledi Ketliną Stark, už jos sūnų Robą ir visus kartu su jais žuvusius vyrus.

Ji prisiminė naktį, kai ledi Ketlina sužinojo, kad nužudyti jos sūnūs, du jauniausi berniukai, kuriuos buvo palikusi Vinterfele, kad būtų saugūs. Brienė iš karto suprato, jog nutiko kažkas siaubinga. Ledi Ketlinos ji paklausė, ar yra kokių nors žinių apie jos sūnus.

— Nebeturiu daugiau sūnų, tik Robą, — atsakė ledi Ketlina.

Jos balsas skambėjo taip, tarsi kas nors būtų suvaręs jai į pilvą peilį ir jį sukinėjęs. Brienė ištiesė per stalą ranką norėdama ją paguosti, tačiau ranka, dar nepasiekusi senosios moters pirštų, sustingo, mat Brienė išsigando, kad ledi Ketlina krūptelėjusi atšlis. Ledi Ketlina apvertė plaštakas delnais į viršų ir parodė Brienei randus — jie vagojo delnus ir pirštus, kadaise baisiai sužalotus peiliu. Tada ėmė šnekėti apie savo dukteris.

— Sansa buvo jaunutė ledi, — tarė ji, — visada mandagi ir norinti įtikti. Jai patiko pasakojimai apie riterišką narsą. Kai suaugs, ji bus gražesnė už mane, pamatysi. Dažnai pati šukuodavau jai plaukus. Jos plaukai buvo rudi, tankūs ir švelnūs… jų raudonis deglų šviesoje tviskėjo nelyginant varis.

Kalbėjo ji ir apie Ariją, jaunesnę savo dukterį, bet Arija buvo dingusi be žinios, greičiausiai žuvusi. O Sansa… Rasiu ją, miledi, prisiekė Brienė nerimstančiam ledi Ketlinos šešėliui. Niekada nesiliausiu ieškojusi Jei reikės, paaukosiu visą savo gyvenimą, garbę ir svajones, bet ją rasiu.

Už mūšio lauko kelias driekėsi jūros pakrante, tarp nerimstančių pilkšvai žalių bangų ir neaukštų kalkakmenio kalvų grandinės. Tuo keliu Brienė traukė ne viena. Per daugelį lygų besitęsiančioje pakrantėje buvo įsikūrę žvejų kaimeliai ir žvejai šiuo keliu gabendavo į turgų žuvį. Ji prasilenkė su žuvų pardavėja ir jos dukterimis, grįžtančiomis namo su tuščiomis pintinėmis ant pečių. Kadangi dėvėjo šarvus, iš tolo kaimietės palaikė Brienę riteriu ir susivokė tik pamačiusios jos veidą. Tuomet mergaitės ėmė šnabždėtis ir į ją dėbčioti.

— Gal matėte kelyje trylikos metų merginą? — pasiteiravo jų Brienė. — Kilmingą merginą mėlynomis akimis ir rudais plaukais? — Pasikalbėjusi su Šedriku ji buvo atsargesnė, bet vis tiek turėjo ieškoti Sansos. — Ji galėjo keliauti su juokdariu.

Bet merginos tik papurtė galvas ir, delnais prisidengusios burnas, ėmė kikenti.

Pirmame kaime, į kurį Brienė įkėlė koją, šalia jos kumelės bėgo basi vaikiščiai. Įžeista žuvų pardavėjų kikenimo, ji užsidėjo šalmą, kad kaimiečiai laikytų ją riteriu. Vienas berniukas pasiūlė jai pirkti jūrų moliuskų, kitas krabų, o trečias — savo seserį.

Iš antrojo berniuko Brienė nusipirko tris krabus. Vos jai išjojus iš kaimo pradėjo lyti ir pakilo vėjas. Artinasi audra, pagalvojo ji, žvelgdama į jūrą. Lietaus lašai caksėjo į plieninį šalmą ir jojant jai užgulė ausis, tačiau būti čia vis tiek buvo geriau nei ant laivo denio.

Valandą pajojus į šiaurę, ties suvirtusių akmenų krūva, nedidelės pilies griuvėsiais, kelias šakojosi. Dešinė jo atšaka driekėsi pajūriu, vingiuodama pakrante link Skeltnagio kyšulio, — niūraus, pelkėto ir pušimis apaugusio nederlingo žemės ploto; kairė kelio atšaka per kalvas, laukus ir miškus vedė į Mergelių Duburį. Palengva įsilijo. Brienė nusėdo iš balno ir nuvedė kumelę toliau nuo kelio, ketindama pasislėpti nuo lietaus pilies griuvėsiuose. Per sužėlusias gervuoges, piktžoles ir vinkšnas dar buvo galima įžiūrėti pilies pamatus, bet akmenys, iš kurių kadaise buvo sumūrytos sienos, gulėjo išsibarstę nelyginant vaikiškos kaladėlės. Tačiau dalis didžiojo bokšto tebestovėjo. Trisieniai jo bokšteliai buvo iš pilko granito kaip ir sugriuvusios pilies sienos, bet dantyti jų kraštai buvo iškalti iš gelsvo smiltakmenio. Trys karūnos, tarė sau Brienė, lietui lyjant žvelgdama į tuos bokštelius. Trys auksinės karūnos. Tai kadaise buvo Holardų pilis. Tikriausiai joje gimė ir seras Dontosas.

Per išsibarsčiusius akmenis ji nusivedė kumelę prie pagrindinio įėjimo į bokštą. Iš durų buvo likę tik surūdiję geležiniai vyriai, bet stogas atrodė vis dar sveikas ir viduje buvo sausa. Brienė pririšo kumelę prie sienoje įmūryto deglų laikiklio, nusiėmė šalmą ir krestelėjusi paleido plaukus. Ieškodama sausų malkų laužui užkurti, ji išgirdo artėjant arklį. Brienė instinktyviai žingtelėjo į šešėlius, kad tas, kas jojo keliu, jos nepamatytų. Juk būtent šiame kelyje ji ir seras Džeimis pateko į nelaisvę. Brienė neketino dar kartą to patirti.

Raitelis pasirodė esąs smulkaus sudėjimo vyrukas. Pamišusi Pelė, vos užmetusi akį pagalvojo Brienė. Nežinia kaip; bet jis mane pasekė. Ji nejučia uždėjo plaštaką ant kalavijo rankenos ir susigriebė svarstanti, ar seras Šedrikas mano ją būsiant lengvu grobiu tik dėl to, kad ji — moteris. Kadaise šią klaidą padarė ir lordo Grandisono pilies valdytojas Hamfris Vagstafas. Išdidus šešiasdešimt penkerių metų senis į vanago snapą panašia nosimi ir senatvės dėmių išmarginta galva. Jųdviejų sužadėtuvių dieną jis Brienę įspėjo, jog tikisi, kad jiedviem susituokus ji elgsis kaip dera moteriai. „Nepakęsiu, kad mano ledi žmona staipytųsi užsivilkusi vyro šarvus. Ir tu man paklusi, o jei ne, turėsiu iškaršti tau kailį.“

Brienė tada buvo šešiolikos ir neprastai valdė kalaviją, nors, nepaisant narsos pratybų aikštėje, vis dar buvo drovi. Ir vis dėlto ji išdrįso pasakyti serui Hamfriui, kad karšti leisis tik vyrui, kuris pranoks ją dvikovoje. Senasis riteris išraudo kaip vėžys, bet sutiko užsivilkti šarvus ir parodyti moteriškei jos vietą. Jiedu kovėsi bukais turnyriniais ginklais, tad Brienės vėzdas buvo be dyglių. Ji sulaužė serui Hamfriui raktikaulį, du šonkaulius ir sužlugdė jų sužadėtuves. Jis buvo trečias ir paskutinis Brienės sužadėtinis. Daugiau tėvas nevertė jos tekėti.

Jei ant kulnų jai iš tiesų lipo seras Šedrikas, greičiausiai Brienės laukė dvikova. Ji neketino nei keliauti drauge su juo, nei leisti, kad sekdamas iš paskos jis rastų Šansą. Jis atrodė šiek tiek pasipūtęs, mat neprastai valdo kalaviją, pamanė Brienė, bet yra neaukšto ūgio. Man bus lengviau jį pasiekti, be to, turėčiau būti už jį stipresnė.

Jėga Brienė nenusileido daugumai riterių, be to, senasis jos kovų meistras sakydavo, kad ji vikresnė, nei tokia augalota moteris turėtų būti. Dievai nepagailėjo jai ir ištvermės, kurią seras Gudvinas laikė pačia kilniausia dovana. Dvikova su kalavijais ir skydais labai vargino ir pergalę dažniausiai švęsdavo ištvermingesnis vyras. Seras Gudvinas mokė ją kautis atsargiai, tausoti jėgas, o priešams leisti jas švaistyti įnirtingai puolant.

— Vyrai visuomet manys, kad tu silpnesnė, nei iš tiesų esi, — kartą paaiškino jis, — be to, būdami išdidūs, jie norės įveikti tave greitai, kad niekas nesakytų, girdi, moteris atėmė iš jų paskutines jėgas.

Iškeliavusi į platų pasaulį, Brienė netruko įsitikinti, kad tai tiesa. Net Džeimis Lanisteris netoli Mergelių Duburio ošiančiame miške puolė ją kaip pašėlęs. Jei dievai bus geri, Pamišusi Pelė padarys tą pačią klaidą. Gal jis ir patyręs riteris, tarė sau Brienė, bet Džeimiui Lanisteriui neprilygsta. Taip pagalvojusi, ji išsitraukė iš makštų kalaviją.

Bet prie kelio išsišakojimo artinosi ne sero Šedriko kaštoninis ristūnas, o vos kojas bepavelkantis, senas keršas kuinas, kuriuo jojo liesas berniokas. Pamačiusi arklį, Brienė sumišusi įsikišo kalaviją į makštis. Čia tik vaikinukas, pamanė ji, bet paskui pamatė po pakeltu gobtuvu slepiamą jo veidą. Tai vaikinas iš Prieblandos Slėnio, tas, kurį mane atsitrenkė. Tai jis.

Vaikinukas į pilies griuvėsius nė nepažvelgė, tik įsistebeilijo pirma į vieną kelio atšaką, paskui — į kitą. Kelias akimirkas padvejojęs, jis pasuko kuiną kalvų link ir nuplumpino toliau. Brienė žiūrėjo į jį, lietuje tolstantį ir dingstantį iš akių, ir staiga prisiminė, kad matė jį ir Rosbyje. Jis mane seka, suprato ji, bet šį žaidimą moku ir aš. Ji atrišo kumelę, sėdo į balną ir nujojo jam iš paskos.

Vaikinukas jodamas žiūrėjo į žemę ir matė, kaip kelyje įspaustas provėžas užpildo vanduo. Lietus užgožė artėjančios Brienės keliamą triukšmą, be to, ir per pakeltą gobtuvą vaikinas negalėjo visko gerai girdėti. Jis nė karto neatsigręžė, tad Brienė pririsnojusi kalavijo geležtės plokštuma sušėrė kuinui per pasturgalį.

Arklys atsistojo piestu, o paliegėlis vaikinukas išlėkė iš balno, jo apsiausto skvernai suplazdėjo nelyginant sparnai. Jis dribtelėjo į dumblą ir liko gulėti purvinas, su nurudusia žole tarp dantų, kol priėjusi prie jo Brienė sustojo. Be jokios abejonės, tai buvo tas pats vaikinas. Ji atpažino ant akies voko pūpsantį miežį.

— Kas tu toks? — paklausė ji.

Vaikinas kelis kartus be garso žioptelėjo. Jo akys buvo išpūstos kaip kukuliai.

— P-p-a, — tegebėjo ištarti jis. — P-p-a. — Jis visas tirtėjo ir nuo to tarškėjo jo grandeliniai šarvai. — P-p-a. P-p-a.

— “Prašau“? — tarė Brienė. — Mėgini pasakyti: „Prašau“? — Ji kilstelėjo kalavijo geležtės smaigalį prie jo Adomo obuolio. — Prašau atsakyti, kas esi ir kodėl mane seki.

— Ne „p-p-a prašauJis įsikišo į burną pirštą, iškabino gabalą dumblo ir nusispjovė. — P-p-a Podas. Mano vardas p-p-a Podrikas p-p-a Peinas.

Brienė nuleido kalaviją. Staiga jai to vaikino pagailo. Ji prisiminė vieną dieną Ivenfole ir jauną riterį, laikantį rankoje rožę. Jis tą rožę atnešė padovanoti man. Bent jau taip jai pasakė septonė. Jai tik reikėjo gražiai sutikti jį savo tėvo pilyje. Jis buvo aštuoniolikos metų, ilgais rudais plaukais, krintančiais jam ant pečių. O ji buvo dvylikos, įsprausta į naują ankštą, kietai suveržtą suknią su granatais nusagstytu korsetu. Jiedu buvo vienodo ūgio, tačiau Brienė negalėjo nei pažvelgti jam į akis, nei ištarti paprastų žodžių, kurių buvo išmokiusi septonė. „Sere Ronetai. Sveikas atvykęs į mano lordo tėvo menę. Malonu pagaliau išvysti tavo veidą.“

— Kodėl seki paskui mane? — griežtai paklausė ji vaikino. — Ar tau liepta mane šnipinėti? Kieno žmogus esi: Veirio ar karalienės?

— Ne. Nei Veirio, nei karalienės. Niekam nepriklausau.

Brienė pamanė, kad jam dešimt metų, bet nustatydama vaiko amžių ji dažnai apsirikdavo. Vaikinai jai visuomet atrodydavo jaunesni, nei būdavo iš tiesų, galbūt dėl to, kad ji pagal savo amžių visuomet būdavo augesnė. „Baisiai augalota, — sakydavo septonė Roelė, — ir tokia vyriška…“

— Berniukui joti šiuo keliu vienam pavojinga.

— Tik n e ginklanešiui. Aš jo ginklanešys. Rankos ginklanešys.

— Lordo Taivino? — Brienė kaipmat išsitraukė kalaviją.

— Ne. Ne to rankos. Ankstesnio. Jo sūnaus. Kartu su juo koviausi mūšyje. Šaukiau: „Pusžmogi! Pusžmogi!“

Kipšo ginklanešys… Brienė net nežinojo, kad Tirionas jį turėjo. Tirionas Lanisteris nebuvo riteris. Jos nuomone, visai tikėtina, kad jis galėjo turėti tarną ar net porą tarnų, kurie jam dirbo, dar pažą, taurininką ir ką nors, kas padėdavo jam apsirengti. Bet ginklanešį7.

— Kodėl seki paskui mane? — tarė ji. — Ko nori?

— Noriu surasti;^. — Vaikinukas atsistojo. — Jo ledi. Tu jos ieškai. Brela man pasakė. Ji — jo žmona. Ne Brela, ledi Sansa. Pamaniau, jei ją rasiu… — Staiga jo veidą iškreipė sielvartas. — Aš jo ginklanešys, — pakartojo Podrikas, o jo veidu žliaugė lietaus vanduo, — bet jis man e paliko.