Varnų puota

Eleina

Ir pro langus ėmė plūsti tekančios saulės spinduliai, Eleina atsisėdo ovoje ir pasirąžė. Išgirdusi ją judant, Gretčelė negaišuodama atsikėlė atnešti jai naktinio apsiausto. Per naktį oras kambariuose atvėso. Kai žiema suspaus mus savo gniaužtuose, bus dar blogiau, dingtelėjo jai. Žiemą čia bus šalta kaip kape. Eleina apsivilko apsiaustą ir susijuosė jį diržu.

— Židinys beveik užgesęs, — atkreipė ji tarnaitės dėmesį. — Būk gera, užmesk dar malkų.

— Kaip miledi pageidauja… — atsakė senė.

Eleinos kambariai Mergelės bokšte buvo erdvesni ir prabangesni už mažą miegamąjį, kuriuo ji turėjo tenkintis, kol buvo gyva ledi Lisa. Dabar ji turėjo savo persirengimo kambarį, išvietę ir tašyto balto akmens balkoną, iš kurio atsivėrė vaizdas į visą Slėnį. Kol Gretčelė kūrė židinį, Eleina basa nušlepsėjo per kambarį ir išėjo į lauką. Akmuo po kojomis buvo šaltas, be to, kaip visuomet tokiame aukštyje, pūtė žvarbus vėjas, bet prieš akis atsivėręs vaizdas leido jai trumpai viską pamiršti. Mergelės bokštas iš septynių lieknų Lizdo bokštų buvo pats ryčiausias, tad Eleina matė visą Slėnį, ryto šviesos nutviekstus ir rūko apgaubtus jo miškus, upes ir laukus. Apšviesti ryškios saulės, kalnai atrodė tarsi iš gryno aukso.

Kaip čia gražu! Aukštai jai virš galvos dunksojo sniego užklota Milžino Ieties viršukalnė — neaprėpiama akmens ir ledo karalija, ant kurios iškyšos stovinti pilis atrodė tarsi nykštukė. Nutįsę nuo bedugnės krašto, to paties, nuo kurio vasarą plūdo Elaizos Ašaros, kabojo dvidešimties pėdų ilgio varvekliai. Danguje virš užšalusio krioklio sklandė sakalas, žydro ryto dangaus fone plačiai ištiesęs melzganus sparnus. Ak, kaip norėčiau ir aš turėti sparnus.

Ji delnais atsirėmė į meniškai iškaltus akmeninius turėklus ir žvilgtelėjo per jų kraštą. Šešiais šimtais pėdų žemiau Eleina pamatė Dangų ir kalne iškirstus akmeninius, vingiuotus laiptus, pro Sniegą ir Akmenį vedančius iki pat slėnio dugno. Ji pažvelgė į pagrindinį Mėnulio Vartų bokštą ir kitus pilies bokštelius, mažyčius kaip vaikiški žaisliukai. Palei pilies sienas buvo matyti lordų pareiškėjų kariuomenės judėjimas: kariai lindo iš savo palapinių nelyginant skruzdės iš skruzdėlyno. Jeigu jie tikrai būtų skruzdės, pagalvojo ji, galėtume užminti juos ir sutraiškyti.

Prieš dvi dienas prie kitų lordų prisidėjo jaunasis lordas Hanteris su savo kariuomene. Nestoras Roisas uždarė jiems Vartus, tačiau jo pilies įgulą sudarė mažiau nei trys šimtai vyrų. Kiekvienas iš lordų pareiškėjų atsivedė po tūkstantį karių, o jie buvo šeši. Jų vardus Eleina žinojo taip pat gerai kaip savąjį. Benedaras Belmoras, Strongsongo lordas; Simondas Templtonas, Devynių Žvaigždžių riteris; Hortonas Redfortas, Redforto lordas; Anija Veinvud, Geležinių Ąžuolų pilies ledi; Gilvudas Hanteris, visų vadinamas Jaunuoju lordu Hanteriu, Longbouholo lordas. Ir Jonas Roisas, galingiausias iš jų visų, rūstusis Bronzinis Jonas, Ranestouno lordas, Nestoro pusbrolis ir vyresniosios Roisų giminės atšakos palikuonis. Lisai Arin nukritus ir žuvus, jie visi šeši susirinko Ranestoune, sudarė sąjungą ir prisiekė ginti lordą Robertą, Slėnį ir vienas kitą. Savo pareiškime apie lordą Gynėją jie neužsiminė, bet kalbėjo apie „netinkamą valdymą“, kuriam reikia padaryti galą, taip pat apie „netikrus draugus ir blogus patarėjus“.

Jai į kojas pūstelėjo šaltas vėjas. Eleina grįžo į vidų išsirinkti suknios, kurią vilkės per pusryčius. Petiras atidavė jai savo velionės žmonos drabužius — daugybę šilkinių, atlasinių ir aksominių suknių, taip pat kailinių, kurių gauti ji niekada nė nesvajojo, tačiau didžioji dalis šių rūbų Eleinai netiko; po daugybės nėštumų, persileidimų ir pagimdytų negyvų kūdikių ledi Lisa labai sustambėjo. Vis dėlto kelios senesnės suknios buvo pasiūtos jaunajai Lisai Tūli iš Riverano, o kitas Gretčelė persiuvo ir pataisė taip, kad tiktų Eleinai, kuri, nors buvo tik trylikos, ūgiu prilygo savo tetai, kai šiai buvo dvidešimt metų.

Tą rytą Eleinai į akis krito spalvinga, Tūliams būdingų raudonos ir mėlynos spalvos suknia kailiu puoštais rankogaliais ir apačia. Gretčelė padėjo jai įkišti rankas į per dilbius siauras, o per žastus pūstas rankoves ir surišo raištelius ant nugaros, o tada sušukavo ir susegė plaukus. Vakar vakare, eidama miegoti, Eleina vėl juos pasitamsino. Tetos duoti dažai pakeitė šviesiai rusvus Eleinos plaukus ir šie atrodė tamsokai rudi, bet gana greit šaknys vėl įgaudavo vario atspalvį. Ir ką reikės daryti, kai dažai baigsis? Mat jie buvo atgabenti iš Tirošio, iš anapus Siaurosios jūros.

Leidžiantis laiptais pusryčiauti, Eleiną ir vėl pribloškė Lizde tvyranti mirtina tyla. Jokia kita pilis visose Septyniose Karalystėse nebuvo tokia tyli. Tarnų Lizde buvo nedaug, visi jie buvo seni ir kalbėjo pašnibždomis, kad nesuerzintų jaunojo lordo. Kalno viršūnėje nebuvo nei žirgų, nei lojančių ir urzgiančių skalikų, nei kieme besikaunančių riterių. Net palei balkšvas akmenines sienas vaikščiojančių sargybinių žingsniai atrodė keistai prislopę. Eleina girdėjo vien tarp bokštų besiblaškantį, dejuojantį ir ūžaujantį vėją. Kai ji atvyko į Lizdą, dar girdėjo ir Elaizos Ašarų šniokštimą, bet dabar krioklys buvo užšalęs. Gretčelė sakė, jog ši tyla truks iki pavasario.

Ryto menėje virš virtuvės Eleina rado lordą Robertą vieną, mediniu šaukštu vangiai maišantį dubenį košės su medumi.

— Norėjau kiaušinių, — pamatęs ją papriekaištavo berniukas. — Norėjau trijų minkštai virtų kiaušinių ir kelių griežinėlių nugarinės.

Bet jie neturėjo nei kiaušinių, nei nugarinės. Lizdo aruoduose buvo avižų, kviečių ir miežių, kurių jiems būtų pakakę visiems metams, bet ar gaus šviežio maisto, priklausė tik nuo pavainikės merginos, vardu Mija Stoun, kuri šių gėrybių atgabendavo iš slėnio apačios. Lordams pareiškėjams kalno papėdėje įkūrus stovyklą, Mija niekaip negalėjo prasmukti. Lordas Belmoras, pirmasis iš šešių lordų pasiekęs Vartus, pasiuntė varną ir pranešė Mažajam Pirštui, kad maistą į Lizdą bus draudžiama gabenti tol, kol jis neatsiųs jiems lordo Roberto. Kol kas tai dar nebuvo apgultis, bet iki jos nedaug trūko.

— Kai atkeliaus Mija, gausi kiaušinių kiek panorėjęs, — pažadėjo mažajam lordui Eleina. — Ji atgabens kiaušinių, sviesto, melionų ir visokių kitokių skanėstų.

Tačiau berniukas vis tiek liko nepatenkintas.

— Kiaušinių norėjau šiandien.

— Mielasis, juk žinai, kad kiaušinių neturime. Prašau, valgyk košę, ji labai gardi.

Taip tarusi, Eleina pakabino šaukštą košės iš savo dubens.

Robertas stumdė šaukštą po savo dubenėlį, bet prie lūpų jo taip ir nepakėlė.

— Aš nenoriu valgyti, — galiausiai nusprendė jis. — Noriu grįžti į lovą. Visą naktį nemiegojau. Vis girdėjau dainuojant. Meisteris Koulmanas davė man migdančio vyno, bet vis tiek girdėjau dainuojant.

Eleina nuleido šaukštą.

— Jei kas nors būtų dainavęs, ir aš būčiau girdėjusi. Sapnavai košmarą, ir tiek.

— Ne, aš nesapnavau. — Lordo Roberto akyse pasirodė ašaros. — Marijonas ir vėl dainavo. Tavo tėvas sako, kad jis miręs, bet tai netiesa.

— Jis miręs. — Tokios berniuko kalbos Eleiną išgąsdino. Jis mažas ir ligotas, o jei dar ir išprotėjo? — Mielasis Robinai, jis miręs. Marijonas per daug mylėjo tavo ledi motiną ir po to, ką jai padarė, negalėjo gyventi, todėl žengė į dangų. — Kūno nematė nei Eleina, nei, juo labiau, Robertas, bet ji neabejojo, kad dainiaus jau nėra tarp gyvijų. — Jis tikrai miręs.

— Ir vis dėlto aš kiekvieną naktį jį girdžiu. Net kai užsidarau langines ir užsidedu ant galvos pagalvę. Tavo tėvui derėjo išpjauti jam liežuvį. Liepiau jam tai padaryti, o jis nepaklausė.

Jam reikėjo dainiaus liežuvio, kad šis prisipažintų.

— Būk geras berniukas ir valgyk košę, — primygtinai paprašė Eleina. — Maldauju… Dėl manęs…

— Nenoriu košės. — Robertas sviedė šaukštą į kitą menės galą. Šis atsitrenkė į kabantį gobeleną ir ant balto šilkinio mėnulio paliko košės dėmę. — Lordas nori kiaušinių!

— Lordas valgys košę ir dar padėkos, — jam už nugaros pasigirdo Petiro balsas.

Atsisukusi Eleina pamatė jį, kartu su meisteriu Koulmanu stovintį tarpduryje po arka.

— Turėtum klausyti lordo Gynėjo, milorde, — pasakė meisteris. — Tavo lordai vėliavininkai kopia į kalną pareikšti pagarbos, tad tau reikės jėgų.

Robertas krumpliais pasitrynė kairę akį.

— Išsiųskite juos atgal. Nenoriu jų matyti. Jei čia ateis, aš juos paskraidinsiu.

— Tavo ketinimas labai viliojantis, milorde, tik, gaila, pažadėjau, kad nieko bloga jiems neatsitiks, — tarė Petiras. — Šiaip ar taip, liepti jiems grįžti per vėlu. Dabar jie tikriausiai jau bus pasiekę Akmenį.

— Kodėl jie nepalieka mūsų ramybėje? — sudejavo Eleina. — Mes jiems nepadarėme nieko bloga. Ko jie iš mūsų nori?

— Tik lordo Roberto. Jo ir dar Slėnio. — Petiras šyptelėjo. — Jie atvyksta aštuoniese. Jiems vadovauja lordas Nestoras, be to, su jais yra ir Linas Korbrėjus. Seras Linas ne toks žmogus, kad liktų nuošalyje, jeigu jaučia, kad tuoj ims lietis kraujas.

Jo žodžiai Eleinos baimės toli gražu neišsklaidė. Dvikovose Linas Korbrėjus buvo nužudęs beveik tiek pat vyrų, kiek ir mūšio lauke. Ji žinojo, kad į riterius jis buvo pakeltas per Roberto maištą, kai iš pradžių kovėsi su lordu Jonu Arinu prie Kirų miesto vartų, o vėliau, jau perėjęs į pastarojo pusę, prie Trišakio, kur nužudė Dorno princą Levainą, baltąjį karaliaus sargybos riterį. Petiras papasakojo, kad princas Levainas jau buvo sunkiai sužeistas, kai mūšio banga jį nubloškė paskutiniam šokiui su Nelaiminga Ledi, bet tuoj pat pridūrė:

— Tačiau Korbrėjui apie tai geriau neužsiminti. Mat tam, kuris užsimena, netrukus suteikiama galimybė keliauti į pragaro menes ir paties Martelio paklausti, kaip viskas buvo iš tiesų.

Jei bent pusė to, ką Eleina išgirdo iš lordo Roberto sargybinių, buvo tiesa, Linas Korbrėjus buvo pavojingesnis už visus šešis lordus pareiškėjus, kartu sudėtus.

— Ko jam čia reikia? — paklausė Eleina. — Maniau, Korbrėjai palaiko tavo pusę.

— Lordas Lajonelis Korbrėjus į mano valdymą žiūri palankiai, — paaiškino Petiras, — bet jo brolis vaikšto savo keliais. Prie Trišakio, kai jųdviejų tėvas sužeistas parkrito, būtent Linas čiupo Nelaimingąją Ledi ir nužudė jo tėvą įveikusį vyrą. Kol Lajonelis nešė senį į užnugarį pas meisterius, Linas puolė dorniečius ne juokais grasindamas kairiajam Roberto kariuomenės sparnui, išardė jų rikiuotę ir nužudė Levainą Martelį. Tad mirdamas senasis lordas Ledi paliko savo jaunėliui sūnui. Lajoneliui atiteko tėvo žemės, titulas, pilis ir visos monetos, bet jis vis tiek jaučiasi taip, tarsi iš jo būtų buvusi atimtaprigimtinė teisė, o seras Linas… Na, Lajonelį jis myli tiek pat, kiek ir mane. Mat pats norėjo vesti Lisą.

— Man seras Linas nepatinka, — ryžtingai pareiškė Robertas. — Nenoriu jo čia matyti. Išsiųsk jį atgal. Aš niekada nesakiau, kad jis turi teisę ateiti. Tik ne čia. Motina sakydavo, kad Lizdas yra neįveikiamas.

— Tavo motina mirusi, milorde. Ir kol tau sukaks šešiolika metų, Lizdą valdysiu aš. — Tada Petiras kreipėsi į gerokai gunktelėjusią tarnaitę, stoviniuojančią prie laiptų į virtuvę: — Melą, atnešk mažajam lordui kitą šaukštą. Jis nori suvalgyti savo košę.

— Nenoriu! Tegul mano košė sau skrenda! — Šį kartą Robertas metė dubenį su visa koše ir medumi. Petiras Beilišas vikriai atšoko į šalį, bet meisteris Koulmanas nebuvo toks mitrus. Medinis dubuo dunkstelėjo jam į krūtinę, o ištiškusi košė apdrėbė pečius ir veidą. Jis suspigo, pamiršęs meisteriui deramą orumą, o Eleina atsisuko norėdama nuraminti mažąjį lordą, bet pavėlavo. Priepuolis jau buvo prasidėjęs. Paskėtriojęs rankomis, Robertas stvėrė pieno pilną ąsotį ir sviedė jį į kitą menės galą. Paskui, mėgindamas atsistoti, stumtelėjo atgal savo krėslą ir aukštielninkas ant jo užvirto. Viena koja pataikė Eleinai į pilvą, ir dar taip skaudžiai, kad jai net kvapą užgniaužė.

— Ak, tepadeda dievai… — išgirdo ji sakant pasibjaurėjimo neslepiantį Petirą.

Koše apdrabstytu veidu ir plaukais meisteris Koulmanas priklaupė prie savo globotinio, murmėdamas paguodos žodžius. Vienas košės gumulas lėtai nuslinko jo dešiniu skruostu nelyginant tiršta, pilkšvai rusva ašara. Šis priepuolis ne toks smarkus, kaip pereitas, dingtelėjo Eleinai, mėginančiai neprarasti vilties. Kai drebulys liovėsi, pakviesti Petiro atėjo du sargybiniai žydrais apsiaustais ir sidabriškais šarviniais marškiniais.

— Veskite jį į lovą ir dėlėmis nuleiskite kraują, — liepė lordas Gynėjas ir aukštesnysis sargybinis paėmė berniuką ant rankų. Ir aš galėčiau nunešti, pagalvojo Eleina. Jis ne sunkesnis už lėlę.

Prieš sekdamas paskui sargybinius, Koulmanas dar šiek tiek padelsė.

— Milorde, šį pasitarimą būtų geriausia atidėti kitai dienai. Po ledi Lisos mirties mažąjį lordą ištinka vis smarkesni priepuoliai. Dažnesni ir sunkesni. Nuleidžiu berniukui kraują taip dažnai, kaip tik drįstu, duodu migdančio vyno, sumaišyto su aguonpieniu, kad geriau miegotų, bet…

— Jis miega po dvylika valandų per parą, — pertraukė meisterį Petiras. — Reikalauju, kad bent kartais mažasis lordas nubustų.

Meisteris pirštais persibraukė plaukus ir ant grindų pleptelėjo keli košės dribsniai.

— Kai mažasis lordas pernelyg susijaudindavo, ledi Lisa duodavo jam žįsti krūtį. Anot didžiojo meisterio Ebrouso, motinos pienas turi daug gydomųjų savybių.

— Ar tai tavo patarimas, meisteri? Ieškoti Lizdo lordui ir Slėnio gynėjui žindyvės? Tik kada turėtume atjunkyti jį nuo krūties? Gal jo vestuvių dieną? Tuomet jis galėtų nuo žindyvės spenio pereiti tiesiai prie žmonos krūties. — Iš nuskambėjusio lordo Petiro juoko buvo visiškai aišku, ką jis apie tai mano. — Ne, nesutinku. Siūlau tau ieškoti kito sprendimo. Berniukas mėgsta saldumynus, tiesa?

— Saldumynus? — nustebo Koulmanas.

— Saldumynus. Riestainius ir pyragus, uogienes ir želė, medų iš korio. Galbūt reikėtų jam į pieną įberti truputį saldžios miegažolės? Ar mėginai? Tik žiupsnelį, kad nurimtų ir liautųsi taip bjauriai tirtėjęs.

— Žiupsnelį? — Meisteris nurijo seilę ir jo Adomo obuolys pakilo ir vėl nusileido. — Mažą žiupsnelį… Galbūt, galbūt… Ne per daug ir ne per dažnai… Taip, reikėtų pamėginti…

— Žiupsnelį, — linktelėjo lordas Petiras. — Prieš atvesdamas jį į menę susitikti su lordais.

— Kaip įsakysi, milorde.

Meisteris išskubėjo, sulig kiekvienu žingsniu tyliai dzingsint grandinei.

— Tėve, — kai jiedu liko vieni, paklausė Eleina, — ar valgysi pusryčiams košės?

— Košės negaliu pakęsti. — Ir jis nužvelgė Eleiną skvarbiu, tik Mažajam Pirštui būdingu žvilgsniu. — Pusryčiams mieliau rinkčiausi bučinį.

Tikra duktė nebūtų atsisakiusi pabučiuoti tėvo, tad Eleina priėjo prie Petiro ir jį pabučiavo: skubriai, lengvai pakštelėjo į skruostą ir tuoj pat atšlijo.

— Koks… klusnumas. — Mažasis Pirštas nusišypsojo, bet jo akys liko šaltos. — Na, taip jau susiklostė, kad turiu tau ir kitų užduočių. Pasakyk virėjai, kad paruoštų raudonojo vyno, paskaninto medumi ir razinomis. Ilgai kopę į kalną, mūsų svečiai bus sušalę ir ištroškę. Atvykusius turime juos pasitikti, pasiūlyti atsigaivinti ir užkąsti. Pavaišinti vynu, duona ir sūriu. Kokio sūrio mums dar liko?

— Aštraus baltojo ir dvokiančio melsvojo.

— Paimk baltojo. Ir bus geriausia, jei persirengsi.

Eleina nužvelgė savo suknią — tamsiai mėlyną ir ryškiai raudoną, simbolizuojančią Riveraną.

— Ji pernelyg…

— Pernelyg primena Tulius. Lordai pareiškėjai nebus patenkinti pamatę mano nesantuokinę dukterį, išdidžiai vaikščiojančią po namus ir vilkinčią mano velionės žmonos drabužiais. Išsirink kitą suknią. Ar turiu priminti, jog turėtum vengti žydros ir kreminės spalvos?

— Ne. — Žydra ir kreminė buvo Arinų giminės spalvos. — Sakai, jie atvyksta aštuoniese… Ir vienas iš jų — Bronzinis Jonas.

— Jis ir yra svarbiausias.

— Bronzinis Jonas mane pažįsta, — priminė ji Petimi. — Kai jo sūnus jojo į šiaurę apsivilkti juodo apsiausto, Bronzinis Jonas svečiavosi Vinterfele. — Ji lyg per miglą prisiminė beprotiškai įsimylėjusi serą Veimarą, bet tai buvo labai seniai, kai ji buvo dar maža kvaila mergaitė. — Ir tai nebuvo vienintelis kartas. Lordas Roisas matė… vėl matė Šansą Stark Karaliaus Uoste, karaliaus Rankos turnyre.

Petiras pirštu palietė jai pasmakrę.

— Neabejoju, kad Roisas žvilgtelėjo į gražų tavo veidelį, bet tas veidas buvo vienas iš tūkstančio. Turnyre dalyvaujantis vyras turi rimtesnių rūpesčių, nei įsiminti minioje šmėstelėjusį mergaitės veidą. Vinterfele Sansa buvo maža mergaitė vario spalvos plaukais. O mano duktė yra aukšta ir graži mergina ir jos plaukai kaštoniniai. Žmonės mato tai, ką tikisi pamatyti, Eleina. — Petiras pabučiavo jai į nosį. — Liepk Madei užkurti saulėtoje menėje židinį. Lordus pareiškėjus priimsiu joje.

— Ne aukštojoje menėje?

— Ne. Tesaugo mane dievai, bus geriau, jeigu jie manęs nematys prie aukštojo Arinų sosto, mat gali pamanyti, kad ketinu jame sėdėti. Tokios žemos kilmės užpakaliui kaip manasis nedera šokti aukštyn ir klestelėti ant tokių didingų pagalvių.

— Vadinasi, saulėtoji menė. — Ji neketino nieko daugiau sakyti, bet žodžiai patys išsprūdo. — Jei atiduotum jiems Robertą…

— …ir Slėnį?

— Slėnis ir taip priklauso jiems.

— Na taip, didžioji jo dalis. Bet ne visas. Aš labai mėgstamas Kirų mieste, be to, turiu kilmingų bičiulių. Graftoną, Linderlį, Lajonelį Korbrėjų, nors… tu teisi, jie nėra tokie įtakingi kaip pareiškimą pasirašę lordai. Bet kurgi mudviem eiti, Eleina? Gal grįžti į didingą mano tvirtovę Pirštuose?

Eleina susimąstė.

— Džofris atidavė tau Harenholą. Jis teisėtai priklauso tau, esi Harenholo lordas.

— Tik formaliai. Man reikėjo įtakingo titulo ir pilies, kad galėčiau vesti Lisą, o Lanisteriai nė negalvojo atiduoti man Kasterlių Uolos.

— Ne, bet pilis yra tavo.

— Ak, argi tai pilis? Klaidžios menės ir sugriauti bokštai, šmėklos ir skersvėjai. Pilis pernelyg nuniokota, kad ją būtų galima apšildyti, joje neįmanoma laikyti įgulos, be to, yra dar vienas mažmožis — užkeikimas.

— Užkeikimų būna tik dainose ir pasakojimuose.

Šie žodžiai Petirą, rodos, pralinksmino.

— Ar kas nors yra sudėjęs dainą apie Gregorį Kligeiną, mirštantį nuo užnuodytos ieties padarytos žaizdos? Arba apie samdomą kalavijuotį, kuriam, dar būdamas sveikas, seras Gregoris sąnarys po sąnario nukapojo rankas ir kojas? Pastarasis perėmė pilį iš sero Eimorio Lorčo, o šis buvo ją gavęs iš lordo Taivino. Vieną sudraskė lokys, kitą nužudė neūžauga. Girdėjau, kad ledi Vent taip pat mirė. Lotstounai, Strongai, Harovėjai… Harenholas „nudžiovino“ kiekvieną ranką, kuri prie jo prisilietė.

— Tuomet atiduok Harenholą lordui Frėjui.

Petiras nusijuokė.

— Galbūt tikrai reikėtų. O dar geriau būtų atiduoti pilį mūsų mielajai Sersėjai. Nors… neturėčiau blogai apie ją kalbėti, ji man siunčia kelis puikius gobelenus. Argi ji ne maloni?

Petirui paminėjus karalienės vardą, Eleina įsitempė.

— Ji nėra maloni. Ji mane baugina. Jei sužinotų, kur esu…

— …tai man tektų pašalinti ją iš žaidimo anksčiau, nei ketinau. Žinoma, su sąlyga, jei Sersėja pati nepasitrauks pirmoji. — Petiras šyptelėjimu padrąsino Eleiną. — Sostų žaidime net kukliausios figūros gali turėti savų norų. Kartais jos atsisako žengti žingsnį, kurį esi joms numatęs. Įsidėmėk tai, Eleina. Šios pamokos Sersėja Lanister kol kas neišmoko. O dabar… Ar neturėjai sutvarkyti poros reikalų?

Iš tiesų, Eleinai reikėjo vykdyti savo pareigas. Pirmiausia ji pasirūpino, kad medumi ir prieskoniais būtų pagardintas vynas, paskui rado tinkamą gabalą aštraus balto sūrio ir liepė virėjai iškepti duonos dvidešimčiai žmonių, jei kartais lordai pareiškėjai atsivestų daugiau žmonių, nei tikėtasi. Paragavę mūsų duonos ir druskos, jie taps svečiais ir negalės mūsų nuskriausti. Dvyniuose nužudę jos ledi motiną ir brolį, Frėjai sulaužė visus įmanomus svetingumo įstatymus, bet ji negalėjo patikėti, kad toks kilnus lordas kaip Jonas Roisas taip žemai pultų.

Tada Eleina nuėjo į saulėtąją menę. Ant jos grindų buvo patiestas myrietiškas kilimas, tad iškloti jų nendrėmis nebuvo jokio reikalo. Ji liepė dviem tarnams iš ožių ir lentų padaryti didelį stalą ir atnešti aštuonis sunkius, ąžuolinius, oda aptrauktus krėslus. Jei tai būtų buvusi puota, Eleina po krėslą būtų pastačiusi stalo galuose ir po tris iš abiejų šonų, tačiau tai nebuvo puota. Tad vienoje stalo pusėje ji pastatė šešis krėslus, o kitoje du. Tuo metu lordai pareiškėjai greičiausiai jau buvo pasiekę Sniegą. Net raitiems ant mulų, kopti jiems teko beveik visą dieną. O pėsčiomis ši kelionė trukdavo net kelias dienas.

Galėjo nutikti, kad lordų pokalbis užtruks iki vėlaus vakaro. Tad jiems reikės naujų žvakių. Kai Madė užkūrė židinį, Eleina nusiuntė ją žemyn ieškoti kvapnių vaško žvakių, kurias ledi Lisai padovanojo lordas Vekslis, siekęs jos rankos. Paskui Eleina grįžo į virtuvę įsitikinti, ar vynas ir duona paruošti. Rodės, darbai vyko sklandžiai, tad jai dar liko laiko išsimaudyti, išsitrinkti plaukus ir persirengti.

Eleinos dėmesį patraukė ryškiai raudono šilko suknia ir dar viena, pasiūta iš tamsiai mėlyno aksomo, su skersiniu sidabro įsiuvu, kurios būtų puikiai paryškinusios jos akių spalvą, bet galų gale ji prisiminė, kad Eleina yra tik nesantuokinė duktė ir jai nereikėtų rengtis prašmatniau, nei dera jos padėties merginai. Todėl išsirinko ėriuko vilnos tamsiai rudą paprasto kirpimo suknelę su vynuogių kekėmis ir jų lapais, aukso siūlais išsiuvinėtais ant korsažo, rankovių ir ant sijono krašto. Suknia atrodė kukli, tik šiek tiek prašmatnesnė už tarnaitei pritinkantį apdarą. Petiras atidavė Eleinai ir visus ledi Lisos papuošalus ir ji pamėgino užsisegti kelis vėrinius, bet visi jie atrodė pernelyg prabangiai. Galų gale Eleina pasirinko paprastą rusvai gelsvą aksominį kaspiną. Gretčelei atnešus sidabruotą veidrodį, suknios ir kaspino spalva, rodės, tobulai derėjo prie tamsiai rudų jos plaukų. Lordas Roisas tikrai manęs nepažins, pagalvojo Eleina. Aš pati save vos atpažįstu.

Pasijutusi beveik tokia pat drąsi kaip Petiras Beilišas, Eleina Stoun prisivertė nusišypsoti ir nulipo laiptais sutikti svečių.

Iš visų Septynių Karalysčių pilių tik į Lizdą pagrindinis įėjimas buvo iš donžono. Kalno šlaite iškirsti statūs akmeniniai laiptai vedė aukštyn pro pakeliui dunksančias Akmens ir Sniego pilis, o baigėsi pasiekę Dangaus pilį. Paskutinius šešis šimtus pėdų kelias buvo toks status, kad busimiesiems svečiams tekdavo nulipti nuo mulų ir rinktis. Jie galėjo keltis siūbuojančiu mediniu krepšiu, kuriuo būdavo gabenamos maisto atsargos, arba kopti stačia uola kabindamiesi į akmenyje iškirstas įrantas.

Lordas Redfortas ir ledi Veinvud, — seniausi iš lordų pareiškėjų, — pasirinko keltuvą. Juos užkėlus, krepšys dar kartą buvo nuleistas paimti apkūniojo lordo Belmoro. Kiti lordai nusprendė kopti uola. Eleina sutiko svečius Pusmėnulio menėje stovėdama prie maloniai šildančio židinio: pasveikino juos lordo Roberto vardu ir patiekė duonos, sūrio bei karšto prieskoniais pagardinto vyno sidabrinėse taurėse.

Petiras buvo jai davęs išsistudijuoti pergamento ritinėlį su herbais, tad, nors lordų veidai Eleinai nebuvo matyti, ji atpažino jų herbus. Herbas, kuriame buvo pavaizduota raudona pilis, žinoma, priklausė Redfortui, — neaukštam vyrui tvarkinga žila barzda ir švelniomis akimis. Ledi Anija tarp lordų pareiškėjų buvo vienintelė moteris ir vilkėjo tamsiai žalią apsiaustą su sulūžusiu Veinvudų ratu, išsiuvinėtu gagato karoliukais. Šeši sidabriniai varpai skaisčiai raudoname fone buvo Belmoro, — pilvoto vyro pakumpusiais pečiais, — herbas. Jo barzda buvo rusva, žilstelėjusi, baisiai netvarkinga, želianti iš kelių jo pagurklių. Simondo Templtono barzda, priešingai, buvo juoda ir smailėjanti. Devynių Žvaigždžių riterio nosis buvo didelė ir kumpa, akys žydros ir šaltos — jis atrodė nelyginant grakštus plėšrusis paukštis. Ant jo liemenės buvo matyti devynios juodos žvaigždės įstrižame aukso fone. Iš šermuonėlių kailių pasiūtas Jaunojo lordo Hanterio apsiaustas ją glumino, kol ji neatkreipė dėmesio į penkių vėduokle išskleistų sidabrinių strėlių segę, kuria jis buvo susegtas. Eleinai jis atrodė veikiau penkiasdešimtmetis, o ne keturių dešimčių metų vyras. Jo tėvas Longbouholą valdė beveik šešiasdešimt metų ir mirė taip staiga, jog žmonės pusbalsiu šnabždėjosi, ar tik naujasis lordas nebus pasirūpinęs greičiau gauti palikimą. Hanterio skruostai ir nosis buvo raudoni kaip obuoliukai, o tai aiškiai rodė, kaip jis mėgsta vynuogių vyną. Kai tik jo taurė ištuštėdavo, Eleina tuoj pasirūpindavo vėl ją pripilti.

Jauniausiam iš atvykėlių ant krūtinės puikavosi trys varnai ir kiekvienas iš jų naguose laikė po kraujo raudonumo širdį. Rusvi jo plaukai siekė pečius; viena neklusni garbanota sruoga buvo užkritusi skersai kaktos. Seras Linas Korbrėjus, dingtelėjo Eleinai ir ji nedrąsiai žvilgtelėjo į valingai suspaustas jo lūpas ir neramias akis.

Paskutiniai į menę įžengė Roisai: lordas Nestoras ir Bronzinis Jonas. Ranestouno lordas ūgiu prilygo Skalikui. Nors žilstelėjęs ir raukšlių išvagotu veidu, lordas Jonas vis dar atrodė taip, tarsi didelėmis gyslotomis savo rankomis galėtų lengvai suriesti į ožio ragą gerokai jaunesnius vyrus. Išvydusi randuotą ir rimtą Jono veidą, Sansa nejučia prisiminė jo viešnagę Vinterfele. Prisiminė jį, sėdintį prie stalo ir tyliai besikalbantį su jos motina. Sansa girdėjo Jono balsą, aidu atsimušantį į pilies sienas, kai šis parjojo iš medžioklės, už balno, per žirgo nugarą persimetęs nudobtą elnią. Ji matė Joną kieme su pratybų kalaviju rankose, parbloškusį jos tėvą ir besigręžiantį į serą Rodriką. Jis mane atpažins. Kaip galėtų neatpažinti? Sansa pasvarstė, ar nederėtų jai pulti jam po kojomis ir maldauti apsaugos. Jis niekada nekovojo užRobą, tad kodėl turėtų kautis už mane? Karas baigėsi, o Vinterfelas žlugęs.

— Lorde Roisai, — baikščiai pasiteiravo Eleina, — gal norėtumei taurės vyno, kad sušiltum?

Bronzinio Jono akys buvo pilkai melsvos, pusiau uždengtos vešlių jai nematytų blakstienų. Kai Jonas pažvelgė į Eleiną, jam aplink akis susimetė raukšlelės.

— Mergaite, ar aš tave pažįstu?

Eleina pasijuto tarsi liežuvį prarijusi, bet ją išgelbėjo lordas Nestoras.

— Eleina — nesantuokinė lordo Gynėjo duktė, — tiesiai paaiškino jis pusbroliui.

— Mažasis Mažojo Piršto pirštas netinginiavo, — kreivai šypsodamasis tarė Linas Korbrėjus. Belmoras nusijuokė, o Eleina pajuto, kad jai kaista skruostai.

— Kiek tau metų, mergaite? — paklausė ledi Veinvud.

— Ke-keturiolika, miledi. — Kuriam laikui jai visai išgaravo iš galvos, kiek Eleinai turėtų būti metų. — Ir aš nebe mergaitė, o kraujavusi mergina.

— Bet tikiuosi, kad dar nekalta. — Vešlūs Jaunojo lordo Hanterio ūsai visiškai uždengė jo burną.

— Kol kas dar ne, — tarė Linas Korbrėjus, tarsi Eleinos čia nebūtų. — Bet, sakyčiau, prisirpusi ir tinkama skinti.

— Ar Širdies Namuose tai laikoma mandagumu? — Anijos Veinvud plaukai buvo pražilę, aplink akis susimetusios raukšlės, bet iš tolo galėjai matyti, kad ji — kilminga dama. — Mergina jauna, gerai išauklėta ir patyrusi nemažai siaubo. Galvok, ką šneki, sere.

— Ką noriu, tą ir šneku, — atrėmė Korbrėjus. — Tegul ledi pati galvoja, ką sako. Man niekada nepatiko priekaištai, tai gali paliudyti ir daugybė mano nužudytų vyrų.

Ledi Veinvud nuo jo nusigręžė.

— Geriau vesk mus pas savo tėvą, Eleina. Kuo greičiau sutvarkysime šį reikalą, tuo geriau.

— Lordas Gynėjas laukia jūsų saulėtoje menėje. Gal lordai būtų tokie malonūs ir sektų paskui mane?

Iš Pusmėnulio menės jie užlipo stačiais marmuriniais laiptais, vedančiais pro abi požemines skliautuotas galerijas ir kalėjimus bei tris žudymo duobes, kurių lordai pareiškėjai apsimetė nepastebėję. Netrukus Belmoras pūtavo kaip kalvio dumplės, o Redforto veidas papilkėjo kaip ir jo pražilę plaukai. Jiems prisiartinus, laiptų viršuje budintys sargybiniai pakėlė vartų grotas. — Prašyčiau lordus eiti čia. — Ir Eleina nuvedė juos pasažu, papuoštu keliolika nuostabių gobelenų. Prie saulėtosios menės durų stovėjo seras Lotoras Brunas. Jis lordams atidarė duris ir įžengė jiems iš paskos.

Petiras sėdėjo prie stalo pasistatęs taurę vyno ir žiūrėjo į šiugždantį baltą pergamentą. Įėjus lordams pareiškėjams, jis pakėlė akis.

— Sveiki atvykę, milordai. Sveika ir tu, miledi. Žinau, jog kopimas labai vargina. Prašau sėstis. Eleina, mieloji, atnešk dar vyno mūsų kilniesiems svečiams.

— Klausau, tėve.

Eleina su malonumu atkreipė dėmesį į uždegtas žvakes. Menėje kvepėjo muskato riešutu ir kitais brangiais prieskoniais. Ji nuėjo atnešti ąsočio vyno, o tuo metu svečiai susėdo, išskyrus… Nestorą Roisą, kuris, prieš apeidamas stalą ir sėsdamasis į šalia lordo Petiro stovintį tuščią krėslą, šiek tiek padvejojo, ir Liną Korbrėjų, kuris, užuot atsisėdęs, liko stovėti prie židinio. Jam šildantis rankas, jo kalavijo rankenos buožę puošiantis inkrustuotas širdies formos rubinas rausvai spindėjo. Eleina matė, kaip jis šyptelėjo serui Lotorui Brunui. Seras Linas labai gražus, nors ir senyvas vyras, pagalvojo ji, bet jo šypsena man nepatinka.

— Kaip tik skaičiau įžymųjį jūsų pareiškimą, — prabilo Petiras. — Nuostabu. Jį parašęs meisteris tikrai turi kalbos dovaną. Tik gaila, kad ir aš nebuvau pakviestas pasirašyti šio dokumento.

Šie žodžiai svečius užklupo nepasiruošusius.

— Kviesti tave? — nustebo Belmoras. — Pasirašyti?

— Rašomąja plunksna moku darbuotis ne prasčiau už kitus ir niekas taip nemyli lordo Roberto, kaip aš. O jei kalbėsime apie tuos netikrus draugus ir blogus patarėjus, tai, žinoma, jų reikia kuo greičiau atsikratyti. Milordai, aš su jumis ir širdimi, ir darbais. Maldauju, parodykite, kur man pasirašyti.

Pildama vyną Eleina nugirdo Liną Korbrėjų prunkštelint. Kiti atrodė sutrikę, kol Bronzinis Jonas Roisas trakštelėjo pirštų sąnariais ir pasakė:

— Atvykome ne tavo parašo. Taip pat neketiname su tavimi varžytis iškalba, Mažasis Piršte.

— Ir labai gaila. Iškalbingi žodžiai man patinka. — Petiras stumtelėjo pergamentą. — Kaip norite. Gal pereikime prie reikalo? Ko milordai ir miledi iš manęs nori?

— Nieko. — Simondas Templtonas pervėrė lordą Gynėją šaltu žydrų akių žvilgsniu. — Norime, kad išsinešdintum.

— Išsinešdinčiau? — Petiras apsimetė nustebęs. — Kurgi aš eisiu?

— Karalius suteikė tau Harenholo lordo titulą, — priminė Jaunasis lordas Hanteris. — To turėtų pakakti bet kuriam vyrui.

— Upių kraštams reikia lordo, — tarė senasis Hortonas Redfortas. — Riveranas apsiaustas, tarp Brakeno ir Blekvudo vyksta atviras karas, o abiejuose Trišakio krantuose laisvai šlaistosi bastūnai vogdami, žudydami ir nieko nesibaimindami. Kur tik joji, visur tyso neužkasti lavonai.

— Tavęs pasiklausius, upių kraštai atrodo nuostabiai patrauklūs, lorde Redfortai, — atsakė Petiras, — bet taip jau susiklostė, kad turiu neatidėliotinų reikalų čia. Be to, reikia pagalvoti ir apie lordą Robertą. Norite, kad tempčiausi ligotą berniuką į tą skerdynių sūkurį?

— Jo šviesybė lordas liks Slėnyje, — trumpai drūtai pareiškė Jonas Roisas. — Ketinu pasiimti berniuką drauge į Ranestouną ir užauginti jį taip, kad taptų riteriu, kuriuo būtų galėjęs didžiuotis Jonas Arinas.

— Kodėl į Ranestouną? — mąsliai paklausė Petiras. — Kodėl ne į Geležinius Ąžuolus arba į Redfortą? Kodėl ne į Longbouholą?

— Visos šios pilys taip pat tiktų, — linktelėjo lordas Belmoras, — ir jo šviesybė lordas, atėjus laikui, apsilankys jose visose.

— Šit kaip? — lyg ir truputį abejodamas tarė Petiras.

Ledi Veinvud atsiduso.

— Lorde Petirai, jei tikiesi mus supriešinsiąs, gali net nešvaistyti jėgų. Kiekvienas iš mūsų čia kalba visų vardu. Ranestounas mums visiems puikiai tinka. Lordas Jonas užaugino ir išauklėjo tris puikius savo sūnus ir yra pats tinkamiausias žmogus globoti jaunajam lordui. Meisteris Helivegas gerokai vyresnis ir labiau patyręs už tavąjį meisterį Koulmaną, tad jam geriau seksis gydyti lordo Roberto negalavimus. Ranestoune berniukas mokysis kovos meno iš Stipruolio Šerno Stouno. Niekas negalėtų svajoti apie geresnį kovų meistrą. Septonas Lukosas patars lordui Robertui dvasiniais klausimais. Be to, Ranestoune jis sutiks kitų panašaus amžiaus berniukų — tinkamesnių į draugus nei senos moterys ir samdomi kalavijuočiai, kurie dabar palaiko jam draugiją.

Petiras Beilišas pasičiupinėjo barzdą.

— Neneigiu, jo šviesybei lordui reikia tinkamos draugijos. Tačiau Eleina toli gražu nėra sena moteris. Lordas Robertas prie mano dukters labai prisirišęs ir mielai pats tai patvirtins. Be to, jau paprašiau lordą Graftoną iriordą Linderlį atsiųsti man globoti savo sūnus. Abiejų šių lordų sūnūs panašaus amžiaus kaip lordas Robertas.

Linas Korbrėjus nusijuokė:

— Pora liokajų atžalų…

— Šalia Roberto turėtų būti ir šiek tiek vyresnis vaikinukas. Kad ir daug žadantis jaunas ginklanešys. Vaikinas, kuriuo lordas Robertas galėtų žavėtis ir kurio pavyzdžiu galėtų sekti. — Petiras kreipėsi į ledi Veinvud: — Tokį vaikinuką turi Geležiniuose Ąžuoluose, miledi. Gal sutiktum atsiųsti man Haroldą Hardingą?

Šie žodžiai Aniją Veinvud, rodos, gerokai pralinksmino.

— Lorde Petirai, esi įžūliausias iš visų mano sutiktų vagių.

— Neketinu to vaikinuko grobti, — išsigynė Petiras, — tačiau būtų gerai, jeigu jiedu su Robertu susidraugautų.

Palinkęs į priekį, įsiterpė Bronzinis Jonas Roisas:

— Būtų gražu ir derama, jei lordas Robertas susidraugautų su jaunuoju Hariu. Jo šviesybė lordas taip ir padarys… Ranestoune, mano rūpesčiu, būdamas mano globotiniu ir ginklanešiu.

— Atiduok mums berniuką, — tarė lordas Belmoras. — Tada galėsi netrukdomas palikti Slėnį ir vykti į teisėtai tau priklausantį Harenholą.

Petiras šiek tiek priekaištingai nužvelgė pašnekovą.

— Ar leidi suprasti, kad neatidavęs lordo Roberto galėčiau ir nukentėti, milorde? Nesuprantu, kodėl. Mano velionė žmona, rodos, manė, kad tikroji mano vieta — čia.

— Lorde Beilišai, — vėl prabilo ledi Veinvud. — Lisa Tūli buvo Jono Arino našlė ir jo vaiko motina, ji valdė Slėnį kaip regentė. O tu… Kalbėkime atvirai: tu nesi iš Arinų giminės, o lordo Roberto gyslomis neteka tavo kraujas. Kokią įsivaizduoji turįs teisę mus valdyti?

— Rodos, pamenu, kad Lisa mane paskyrė lordu Gynėju.

Jaunasis lordas Hanteris tarė:

— Lisa Tūli iš tiesų niekada nebuvo Slėnyje sava ir neturėjo teisės mūsų valdyti.

— O kaipgi lordas Robertas? — pasiteiravo Petiras. — Ar tavo šviesybė nori pasakyti, kad ledi Lisa neturėjo teisės ir į savo sūnų?

Iki šiol tylėjęs, dabar įsiterpė ir Nestoras Roisas:

— Kadaise tikėjausi pats vesti ledi Lisą. Tokių pačių ketinimų turėjo ir lordo Hanterio tėvas, ir ledi Anijos sūnus. Korbrėjus, galima sakyti, nesitraukė nuo jos visą pusmetį. Jei ji būtų pasirinkusi kurį nors iš mūsų, niekas neginčytų to žmogaus teisės būti lordu Gynėju. Bet taip jau susiklostė, kad ledi Lisa pasirinko lordą Mažąjį Pirštą ir sūnaus globą patikėjo jam.

— Lordas Robertas — ir Jono Arino sūnus, pusbroli, — priminė Bronzinis Jonas, rūsčiai žvelgdamas į vyriausiąjį pilies valdytoją. — Jis priklauso Slėniui.

Petiras apsimetė visiškai sutrikęs.

— Lizdas — tokia pati Slėnio pilis kaip ir Ranestounas. Nebent kas nors pilį perkėlė į kitą vietą…

— Gali juokauti, kiek tau patinka, Mažasis Piršte, — atrėžė lordas Belmoras. — Berniukas vis tiek turi vykti su mumis.

— Nemalonu tave nuvilti, lorde Belmorai, bet mano įsūnis liks čia, su manimi. Kaip visi puikiai žinote, berniukas silpnos sveikatos. Tokia kelionė jį labai išvargins. Kaip jo įtėvis ir lordas Gynėjas, negaliu leisti jums pasiimti lordo Roberto.

Simondas Templtonas krenkštelėjęs tarė:

— Kiekvienas iš mūsų kalno papėdėje turi po tūkstantį karių, Mažasis Piršte.

— Ką gi, jie įkūrė stovyklą puikioje vietoje…

— Ir, jei reikės, galime sutelkti jų dar daugiau.

— Grasini man karu, sere? — nė kiek neišsigandęs paklausė Petiras.

Bronzinis Jonas pareiškė:

— Mes turime pasiimti lordą Robertą.

Akimirką atrodė, jog derybininkai atsidūrė aklavietėje, bet tuomet prabilo nuo židinio atsisukęs Linas Korbrėjus:

— Nuo visų šių kalbų man jau bloga. Jei dar klausysitės Mažojo Piršto gražbyliavimų, jis įkalbės jus nusivilkti apatinius. Šį reikalą galima sutvarkyti tik plienu.

Ir jis išsitraukė ilgąjį kalaviją.

Petiras skėstelėjo rankomis.

— Aš neginkluotas, sere.

— Padėtį nesunku pakeisti. — Nuo dulsvai pilkšvos Korbrėjaus kalavijo geležtės, tokios tamsios, kad ji Šansai priminė Ledą, didįjį tėvo kalaviją, šmaukštelėjimo žvakės liepsna ėmė virpčioti. — Tavo obuolių valgytojas turi kalaviją. Pasakyk, kad duotų jį tau arba išsitrauk tą durklą.

Eleina pamatė, kad Lotoras Brunas siekia savo kalavijo rankenos, bet geležtėms dar nesusikirtus ne juokais įtūžęs iš savo vietos pakilo Bronzinis Jonas.

— Kišk kalaviją į makštis, sere! Tu Korbrėjus, ar Frėjus? Mes čia svečiai…

Ledi Veinvud nepatenkinta pridūrė:

— Taip nedera.

— Kišk kalaviją į makštis, Korbrėjau, — pritarė ir Jaunasis lordas Hanteris. — Darai visiems mums gėdą.

— Liaukis, Linai, — ne taip griežtai papriekaištavo ir Redfortas. — Ginklu nieko nepasieksime. Grąžink Nelaimingąją Ledi į makštis.

— Mano Ledi ištroškusi kraujo, — vis dar spyriojosi seras Linas. — Kai ima šokti, jai patinka gauti bent lašą.

— Tavo Ledi troškulio nenumalšins. — Bronzinis Jonas pastojo Korbrėjui kelią.

— Lordai pareiškėjai… — nusišaipė Linas Korbrėjus. — Jums reikėjo pasivadinti šešiomis senėmis.

Įsikišęs tamsųjį kalaviją į makštis, Linas juos paliko nepraeidamas petimi pastūmė Bruną, tarsi šio tarpduryje išvis nebūtų buvę: Eleina girdėjo tolstant jo žingsnius.

Anija Veinvud ir Hortonas Redfortas susižvalgė. Hanteris iki dugno išmaukė savo taurę ir pakėlė, kad ją vėl pripiltų.

— Lorde Beilišai, — tarė seras Simondas, — turi mums atleisti už tokį jėgos parodymą.

— Turiu? — nustebęs šaltai paklausė Mažasis Pirštas. — Jūs jį čia atsivedėte, milordai.

Bronzinis Jonas pamėgino įsiterpti:

— Tikrai neketinome…

— Jūs jį čia atsivedėte. Tikrai turėčiau teisę pašaukti savo sargybinius ir visus jus suimti.

Hanteris taip staiga atsistojo, kad vos neišmušė Eleinai iš rankų siaurakaklio ąsočio.

— Pažadėjai, kad būsime saugūs!

— Taip. Džiaukitės, jog esu garbingesnis už kai kuriuos kitus. — Eleina dar niekada nebuvo girdėjusi Petiro taip piktai kalbančio. — Skaičiau jūsų pareiškimą ir išklausiau jūsų reikalavimus. Dabar išklausykite manuosius. Atitraukite savo kariuomenes nuo šio kalno. Grįžkite namo ir palikite mano sūnų ramybėje. Neneigsiu, Slėnis buvo valdomas netinkamai, bet tai buvo Lisos, o ne mano darbas. Duokite man bent metus ir pažadu, kad, lordui Nestorui padedant, nė vienas iš jūsų nebeturės kuo skųstis.

— Kalbi gražiai, — pareiškė Belmoras, — tik ar galime tavimi pasitikėti?

— Drįstate mane vadinti nepatikimu? Ne aš vykstant deryboms išsitraukiau kalaviją. Pareiškime rašote ginantys lordą Robertą, o iš tiesų neduodate jam maisto. Tai negali tęstis. Nesu karys, bet, jei nenutrauksite apsiausties, kovosiu su jumis. Be jūsų, Slėnyje yra ir kitų lordų, be to, Karaliaus Uostas taip pat atsiųs karių. Jei norite karo, pasakykite tai dabar ir Slėnis paplūs krauju.

Eleina pamatė, kad lordų pareiškėjų akyse šmėstelėjo abejonė.

— Vieneri metai — neilgas laikotarpis, — vis dar svyruodamas pasakė lordas Redfortas. — Galbūt… Jei mus patikinsi…

— Niekas iš mūsų nenori karo, — pripažino ledi Veinvud. — Ruduo baigiasi ir turime pasiruošti žiemai.

Belmoras krenkštelėjo.

— Bet po metų…

— …jei po metų neįvesiu Slėnyje tvarkos, pats pasitrauksiu iš lordo Gynėjo pareigų, — pažadėjo jiems Petiras.

— Man tai atrodo visiškai garbinga, — įsiterpė lordas Nestoras Roisas.

— Bet neturi būti jokių atsakomųjų veiksmų, — primygtinai įspėjo Templtonas. — Jokių kalbų apie išdavystę ar maištą. Turi prisiekti, kad taip nesielgsi.

— Mielai, — linktelėjo Petiras. — Noriu turėti draugų, o ne priešų. Jei pageidaujate, galiu parašyti raštą, kad jums atleidžiu. Net ir Linui Korbrėjui. Jo brolis — geras žmogus, tad nėra reikalo užtraukti nešlovę visai šiai kilmingai giminei.

Ledi Veinvud kreipėsi į savo bičiulius lordus:

— Milordai, galbūt turėtume pasitarti?

— Nėra reikalo. Ir taip aišku, kad jis laimėjo. — Bronzinis Jonas atidžiai nužvelgė Petirą Beilišą. — Man tai nepatinka, bet, rodos, išsiderėjai sau tuos vienerius metus. Geriau išnaudok šią progą, milorde. Ne visus mus pavyks apkvailinti. — Ir jis taip valdingai atidarė duris, kad vos nenuplėšė jų nuo vyrių.

Paskui vyko šiokia tokia puota, nors Petirui teko atsiprašyti, kad vaišės tokios kuklios. Vilkėdamas rusvą ir mėlyną liemenę į puotos menę įtipeno Robertas ir gana vykusiai suvaidino mažojo lordo vaidmenį. Tačiau Bronzinis Jonas to nematė; jis jau buvo pasekęs Lino Korbrėjaus pavyzdžiu, palikęs Lizdą ir pradėjęs leistis žemyn. Kiti lordai liko pilyje nakvoti.

Jis juos tiesiog užbūrė, tą vakarą gulėdama lovoje ir klausydamasi už langų kaukiančio vėjo, pagalvojo Eleina. Ji nebūtų galėjusi pasakyti, iš kur tas įtarimas, bet dingtelėjus šiai minčiai niekaip negalėjo užmigti. Eleina vartėsi lovoje nusitvėrusi tą mintį nelyginant šuo seną kaulą. Pagaliau neištvėrusi atsikėlė, apsirengė ir paliko Gretčelę miegoti vieną.

Petiras dar būdravo ir rašė laišką.

— Eleina, — nustebo jis, — mieloji. Kas taip vėlai tave čia atvijo?

— Turiu sužinoti. Kas bus po metų?

Jis padėjo ant stalo rašomąją plunksną.

— Redfortas ir Veinvud jau seni. Vienas kuris, o gal ir abu gali mirti. Gilvudą Hanterį nužudys jo broliai. Greičiausiai jaunasis Harlanas, kuris pasiuntė myriop ir lordą Eoną. Visada sakau: ką pradėjai, reikia baigti. Belmoras godus ir leisis paperkamas. Su Templtonu man teks susidraugauti. Bijau, kad Bronzinis Jonas taip ir liks priešiškai nusiteikęs, bet, jei liks vienas, didelės grėsmės nekels.

— O seras Linas Korbrėjus?

Petiro Beilišo akyse šokčiojo atsispindinčios žvakių liepsnelės.

— Seras Linas liks nesutaikomas mano priešas. Apie mane jis visuomet kalbės su panieka ir neapykanta visiems, kuriuos tik sutiks, ir ginklu prisidės prie kiekvieno sąmokslo, kuriuo bus siekiama mane nuversti.

Dabar Eleinos įtarimas virto įsitikinimu.

— Ir kaip tu jam už tokią tarnystę atsilyginsi?

Mažasis Pirštas garsiai nusijuokė.

— Auksu, berniukais ir pažadais, kuo gi dar? Seras Linas neišrankus, mieloji. Jis mėgsta auksą, berniukus ir… žudyti.