Varnų puota

Kanalų katė

Ji pabudo prieš saulėtekį mažame pastogės kambarėlyje, kuriame gyveno kartu su Brusko dukterimis.

Katė kasryt nubusdavo pirmoji. Po antklodėmis drauge su Talėja ir Brėja visuomet būdavo šilta ir jauku. Ji girdėjo merginas tyliai alsuojant. Kai sujudėjusi atsisėdo ir ėmė apgraibomis ieškoti šlepečių, Brėja užsimiegojusi kažką priekaištingai sumurmėjo ir apsivertė ant kito šono. Nuo pilkų akmeninių sienų skleidžiamo šalčio Katei pašiurpo oda. Tamsoje ji greitai apsirengė. Jai per galvą velkantis tuniką, Talėja atsimerkė ir paprašė:

— Kate, būk gera, atnešk mano drabužius.

Mergina buvo nerangi, smailiomis alkūnėmis, vien oda ir kaulai, ir nuolat skųsdavosi, kad jai šalta.

Katė atnešė drabužius, ir Talėja įsirangę į juos po patalais. Tada jos drauge ištempė iš lovos stambią jos seserį, nors užsimiegojusi Brėja svaidėsi grasinimais.

Kai visos trys kopėčiomis nulipo iš pastogės kambarėlio, Bruskas ir jo sūnūs jau sėdėjo laivelyje, besisupančiame siaurame kanale už namo. Kaip ir kiekvieną rytą, Bruskas šūktelėjo mergaitėms, kad pasiskubintų. Jo sūnūs padėjo Talėjai ir Brėjai įlipti į laivelį. Katė turėjo atrišti laivelį nuo polio, numesti virvę Brėjai ir batu apauta koja stumtelėti jį nuo kranto. Brusko sūnūs užgulė kartis. Katė įsibėgėjusi liuoktelėjo per vis platėjantį tarpą, skiriantį krantą ir laivelio denį.

Paskui jai ilgai nereikėjo nieko daryti, tik sėdėti ir žiovauti, kol Bruskas su sūnumis stūmėsi per skystančią priešaušrio tamsą, vingiuodami nedidukų kanalų labirintu. Diena, rodės, bus tokia, kokių retai pasitaiko: gaivi, giedra ir šviesi. Bravose oras būdavo trejopas: rūkas — blogai, lietus — dar blogiau, o lijundra — blogiausia. Tačiau kartais rytas išaušdavo rausvas ir žydras, o oras būdavo gaivus ir kvepėdavo jūra. Tokias dienas Katė mėgo labiausiai.

Išplaukę į platų, tiesų vandens kelią, vadinamą Ilguoju kanalu, jie pasuko į pietus, link žuvų turgaus. Katė sėdėjo sukryžiavusi kojas, kovodama su žiovuliu ir mėgindama prisiminti ją aplankiusio sapno smulkmenas. Sapnavau, kad vėl esu vilkė. Lengviausiai ji prisiminė kvapus: medžių ir žemės, savo gaujos brolių, arklio, elnio ir žmogaus; kiekvienas iš jų buvo vis kitoks, tik aštrus ir erzinantis baimės tvaikas visuomet toks pat. Pasitaikydavo naktų, kai sapnai apie vilkus būdavo tokie tikroviški, jog net pabudusi girdėdavo savo brolius kaukiant, o kartą Brėja sakė, jog Katė, blaškydamasi po antklodėmis, per miegus kažką murmėjo. Ji numojo ranka pamaniusi, kad tai viso labo paikas melas, kol Talėja neėmė antrinti seseriai.

Neturėčiau sapnuoti vilkųrXzxt sau mergina. Dabar aš katė, o ne vilkė. Kanalų Katė. Sapnai apie vilkus priklausė Arijai iš Starkų giminės. Ir vis dėlto, kad ir kaip stengėsi, giliai širdyje atsikratyti Arijos jai nepavyko. Nesvarbu, ar miegodavo po šventykla, ar pastogės kambarėlyje su Brusko dukterimis, naktimis ją vis tiek persekiojo sapnai apie vilkus, ir ne tik apie juos.

Sapnai apie vilkus buvo geri. Juose ji būdavo vikri ir stipri, vydavosi grobį, o jai ant kulnų lipdavo gaujos nariai. Katei nepatiko kitas sapnas, kuriame ji vaikščiojo ne keturiomis, o dviem kojomis. Ten ji ieškodavo motinos klupinėdama po dumblo, kraujo ir ugnies dykynę. Tame sapne visuomet lydavo, ji girdėdavo motiną klykiant, bet pabaisa šuns galva neleisdavo Katei skubėti jos gelbėti. Tame sapne ji nuolat verkdavo nelyginant maža įbauginta mergaitė. Katės neverkia, sakydavo ji sau, kaip ir vilkės. Tai tik paikas sapnas.

Ilguoju kanalu Brusko laivelis praplaukė po pažaliavusiais variniais Tiesos rūmų kupolais ir aukštais keturkampiais Presteinų ir Antarionų pilių bokštais, o tada nėrė po didžiulėmis pilkomis gėlo vandens upės arkomis ir pasiekė vadinamąjį Dumbliną Miestą, kurio pastatai buvo mažesni ir ne tokie įspūdingi. Vėliau kanalą užkimšdavo pramoginės valtelės ir baržos, bet priešaušrio prieblandoje jie sutiko vos porą laivų. Bruskui patikdavo atvykti į žuvų turgų Titanui dundant ir skelbiant saulėtekį. Tas garsas aidu nuvilnydavo per visą lagūną palengva silpdamas, bet vis tiek pažadindavo miegantį miestą.

Kai Bruskas su sūnumis pririšo laivelį prieplaukoje, žuvų turguje jau būriavosi silkių pardavėjai ir menkėmis prekiaujančios moterys, austrių ir jūrų moliuskų gaudytojai, tarnai, virėjai, smulkių namų ūkių šeimininkės ir uoste stovinčių laivų jūreiviai — visi jie rėksmingai derėjosi vieni su kitais ir apžiūrinėjo šio ryto laimikį. Bruskas ėjo nuo vieno laivo prie kito rinkdamasis kiautuotuosius vėžiagyvius ir kartkartėmis lazda barkštelėdamas į statinę ar pintinę. „Šitą, — sakydavo jis. — Taip. — Barkšt. — Šitą. — Barkšt. — Ne, ne tą. Šitą.“ — Barkšt. Jis nebuvo iš tų, kurie tuščiažodžiauja. Talėja sakydavo, kad tėvas žodžių šykštus kaip ir monetų. Austrės, jūrų moliuskai, krabai, midijos, kartais krevetės… Bruskas pirkdavo viską, jo sprendimas priklausė nuo to, kokia prekė tą dieną atrodydavo geriausia. Lazda barkštelėtas pintines ir statinaites jie turėdavo nunešti į laivą. Bruskui skaudėjo nugarą ir jis negalėjo kelti nieko, sunkesnio už bokalą rusvo alaus.

Kai jie atsišvartuodavo ir išplaukdavo namo, Katė visuomet dvokdavo sūrymu ir žuvimi. Prie to tvaiko ji taip priprato, kad jo beveik neužuosdavo. Ir dirbo noriai. Kai nuo kilnojimo įskausdavo raumenis arba nuo statinaitės svorio imdavo mausti nugarą, ji sakydavo sau, kad tai padeda jai sustiprėti.

Kai visos statinės būdavo sukrautos, Bruskas pamodavo jiems grįžti ir jo sūnūs kartimis parstumdavo laivelį Ilguoju kanalu namo. Brėja ir Talėja sėdėdavo pirmagalyje ir šnabždėdavosi. Katė žinojo, kad jos kalbasi apie Brėjos vaikiną, — tą patį, su kuriuo tėvui užmigus ji lipdavo ant stogo susitikti.

— Prieš grįždama pas mus, sužinok tris naujus dalykus, — išsiųsdamas į miestą liepė Katei malonusis vyras.

Ir ji visada sužinodavo. Kartais tai tebūdavo trys nauji bravosiečių kalbos žodžiai; kartais ji perpasakodavo iš jūreivių išgirstas istorijas apie stebuklus, kurie įvyko plačiame, šlapiame, už Bravoso salų plytinčiame pasaulyje, apie karus, rupūžių lietus ir išsiritusius drakonus. Kartais Katė išmokdavo tris naujus pokštus, tris naujas mįsles arba tris vieno ar kito amato gudrybes. O kartais ji sužinodavo kokią nors paslaptį.

Bravosas buvo miestas, kur paslaptys labai tiko, tai buvo rūkų, kaukių ir šnabždesių miestas. Mergaitė sužinojo, jog bene šimtą metų paslaptis buvo net ir tai, kad šio miesto esama, o kur jis yra, niekas nežinojo net tris šimtus metų.

— Devyni laisvieji miestai yra buvusios Valyrijos sūnūs, — paaiškino jai malonusis vyras, — o Bravosas — iš namų pabėgęs pavainikis. Esame mišrūnai, vergų, kekšių ir vagių palikuonys. Mūsų protėviai atkeliavo čia iš pusšimčio šalių ieškodami prieglobsčio nuo drakonų lordų, kurie juos pavertė vergais. Jie atsinešė ir pusšimtį dievų, bet vienas dievas visiems buvo bendras.

— Daugiaveidis.

— Ir daugiavardis, — pridūrė malonusis vyras. — Kohore jis vadinamas Juoduoju Ožiu, Ji Ti — Nakties Liūtu, Vesterose — Pašaliečiu. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus būna priverstas jam nusilenkti, nesvarbu, ar jis garbina Septynetą, ar Šviesos Valdovą, Mėnulio Motiną, Nuskendusį Dievą ar Didįjį Piemenį. Jam priklauso visa žmonija, kitaip… kur nors pasaulyje gyventų nemirtinga tauta. Ar esi girdėjusi apie tautą, kurios žmonės gyvena amžinai?

— Ne, — papurtė galvą ji. — Visi žmonės turi mirti.

Juodojo mėnulio naktį Katei slapta grįžus į šventyklą, malonusis vyras visuomet jos laukdavo.

— Ką naujo sužinojai nuo tos dienos, kai paskutinį kartą mus palikai? — visuomet paklausdavo jis.

— Sužinojau, ką Aklasis Bekas deda į karštą padažą, kurio užpylęs parduoda austres, — atsakydavo ji. — Žinau, kad „Mėlynojo žibinto“ mimai ketina suvaidinti spektaklį „Sielvartaujantis lordas“, o „Laivo“ mimai nori atsakyti jiems vaidinimu „Septyni girti irklininkai“. Žinau, kad prekiautojas senomis knygomis Lotas Lomelis nakvoja pirklių kapitono Moredo Presteino namuose, kai tik garbusis pirklių kapitonas išvyksta į kelionę, ir dingsta iš tų namų, kai tik „Pikčiurna“ parplaukia.

— Tokius dalykus naudinga žinoti. O kas tu esi?

— Niekas.

— Meluoji. Tu Kanalų Katė, gerai tave pažįstu. Eik ir pamiegok, vaikeli. Rytoj tavęs laukia tarnyba.

— Visi žmonės turi tarnauti.

Ir ji tarnavo, tarnavo tris dienas iš trisdešimties. Per juodąjį mėnulį ji buvo niekas, Daugiaveidžio dievo tarnaitė, vilkinti juodą baltą drabužį. Šalia maloniojo vyro ji žingsniuodavo per kvapnią tamsą, nešdama geležinį žibintą. Ji prausė mirusiųjų kūnus, tikrindavo jų drabužius ir skaičiuodavo jų monetas. Būdavo dienų, kai ji ir vėl padėdavo Urnai gaminti valgį, kapodavo didelius baltus grybus ir darinėdavo žuvį. Bet tik per juodąjį mėnulį. Visas kitas dienas ji buvo našlaitė, avinti gerokai nudėvėtais ir jai per dideliais auliniais batais* vilkinti rudą apsiaustą nuspurusiais kraštais, vinguriuojanti karutį per Skudurininko uostą ir šūkaujanti: „Midijos, širdutės ir jūrų moliuskai!“

Ji žinojo, kad šiąnakt bus juodasis mėnulis; jau vakar vakare buvo matyti tik plonytis kraštelis. „Ką naujo sužinojai nuo tos dienos, kai paskutinį kartą mus palikai?“ — vos ją pamatęs, paklaus malonusis vyras. „Žinau, kad Brusko duktė Brėja, tėvui užmigus, ant stogo susitinka su vaikinu, — atsakys ji. — Talėja sako, kad Brėja leidžiasi jo liečiama, nors jis viso labo stogų žiurkė, o visos stogų žiurkės tikriausiai yra vagys.“ Tačiau tai buvo tik vienas dalykas. Katei reikėjo dar dviejų naujienų. Bet ji visai nesijaudino. Vaikštinėdama prie laivų visada ką nors sužinosi.

Jiems grįžus namo, Katė padėjo Brusko sūnums iškrauti laivelį. Bruskas ir jo dukterys padalijo nupirktus vėžiagyvius į tris karučius ir gražiai juos išdėliojo per kelis sluoksnius paklotų dumblių pataluose.

— Kol visko neparduosite, negrįžkite, — kaip ir kiekvieną rytą pasakė Bruskas mergaitėms ir šios nudardino karučius šūkaudamos ir girdamos savo prekę.

Brėja stumdavo karutį į Raudonąjį uostą pardavinėti savo gėrybių jūreiviams, kurių laivai buvo prisišvartavę tenai. Talėja mėgino laimę gatvelėse aplink Mėnulio tvenkinį arba pardavinėdavo vėžiagyvius prie šventyklų Dievų saloje. O Katė, kaip ir visas kitas devynias dienas iš dešimties, traukė į Skudurininko uostą.

Raudonuoju uostu buvo leidžiama naudotis tik bravosiečiams iš Nuskendusio Miesto ir Jūrų lordo rūmų; laivams iš gretimų miestų ir viso plačiojo pasaulio teko plaukti į Skudurininko uostą — gerokai skurdesnį, audringesnį ir nešvaresnį už Raudonąjį. Be to, čia buvo ir daug triukšmingiau, nes jo prieplaukose ir gatvelėse grūdosi jūreiviai ir pirkliai iš pusšimčio šalių, maišydamiesi su tais, kurie jiems tarnavo ir kurie iš jų gyveno. Tai buvo mėgstamiausia Katės vieta visame Bravose. Jai patiko klegesys ir keisti kvapai, patiko matyti, kokie laivai su vakarinio potvynio banga įplaukė į uostą, o kokie jį paliko. Ji mėgo ir jūreivius: smarkuolius tirošius storais balsais ir dažytomis žandenomis; šviesiaplaukius lysiečius, visuomet įkyriai prašančius nuleisti kainą; žemaūgius ir drūtus, plaukuotus jūreivius iš Ibeno uosto, dusliai niurnančius ir besiplūstančius. Bet labiausiai Katei patiko atvykėliai iš Vasaros salų glotnia ir tamsia kaip tikmedis kūno oda. Jie vilkėjo plunksnuotus raudonus, žalius ir geltonus apsiaustus, o aukšti į gulbes panašių jų laivų stiebai ir baltos burės atrodė nuostabiai.

Kartais čia užsukdavo ir vesterosiečių: irklininkų ir jūreivių, tarnaujančių karakuose iš Senmiesčio, prekybinėse galerose iš Prieblandos Slėnio, Karaliaus Uosto, Kirų miesto ir pilvotuose, vyną gabenančiuose koguose iš Arboro. Katė žinojo, kaip bravosiečių kalba vadinamos midijos, vėžiagyviai ir jūrų moliuskai, bet eidama per Skudurininko uostą ji šūkavo savo prekes vadindama taip, kaip įprasta prekeiviams, ypatinga prieplaukų, krantinių, jūreivių smuklių šnekta, kurią sudarė šiurkštus keliolikos kalbų žodžių ir frazių kratinys, papildomas rankų mostais ir — dažniausiai įžeidžiamais — gestais. Juos Katė mėgo labiausiai. Kiekvienam prie jos įkyriai pristojusiam vyrui ji suraičiusi atkišdavo špygą įr išvadindavo „asilo myžle“ arba „kupranugarės pinda“.

— Gal ir nesu mačiusi kupranugarės, — sakydavo ji tiems vyrams, — bet jos pindą lengvai pažįstu iš kvapo.

Kartais tokie žodžiai kurį nors iš vyrų supykdydavo, bet tokiems atvejams Katė turėjo pasiruošusi peilį siaurais ašmenimis. Ji rūpinosi, kad peilis visuomet būtų pagaląstas, ir mokėjo juo naudotis. To vieną popietę, „Laimingajame uoste“ laukdamas, kol atsilaisvins Lana, ją išmokė Raudonasis Rogas. Jis Katei parodė, kaip paslėpti peilį rankovėje, kaip prireikus greit išsitraukti ir kaip perpjauti piniginę taip vikriai ir švariai, kad monetos dingtų greičiau, nei savininkas jų pasiges. Net malonusis vyras sutiko, kad tai žinoti naudinga; juolab naktį, kai visur šmižinėja peštukai ir stogų žiurkės.

Prieplaukose Katė susirado ir draugų: nešikų ir aktorių, virvininkų ir burių lopytojų, smuklininkų, aludarių, kepėjų, elgetų ir kekšių. Jie pirkdavo iš Katės jūrų moliuskus ir kiautuotus vėžiagyvius, pasakodavo jai tiesą apie Bravosą ir meluodavo kalbėdami apie savo gyvenimą, o kai Katė mėgindavo prabilti bravosietiškai, juokdavosi iš jos kalbos. Bet ji į tai nekreipė dėmesio. Užuot pykusi, Katė visiems jiems parodydavo špygą ir išvadindavo kupranugarės pindomis, o įžeistieji garsiai kvatodavosi. Giloras Dotaras išmokė Katę nešvankių dainų, o jo brolis Gilenas pasakė, kur geriausiai kimba unguriai. Mimai iš „Laivo“ parodė jai, kaip stovi didvyris, ir išmokė ištraukų iš „Roino dainos“, „Dviejų Užkariautojo žmonų“ ir „Smarkuolės pirklio ponios“. Plunksna vadinamas smulkutis vyras liūdnomis akimis, kurdavęs visas nešvankias „Laive“ vaidinamas pjeses, pasisiūlė Katę išmokysiąs, kaip bučiuojasi moteris, bet Taganaras užvožė jam menke ir mokslai baigėsi. Pokštininkas Kosomas pamokė ją rankų miklumo. Jis prarydavo peles, o tada išsitraukdavo jas iš ausų.

— Tai — magija, — sakydavo jis.

— Ne magija, — atšaudavo Katė. — Pelė visą laiką buvo tavo rankovėje. Mačiau, kaip ji kruta.

„Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės“ — tai buvo stebuklingi Katės žodžiai, tad, juos ištarusi, ji gebėdavo prasmukti beveik visur. Ji buvo laivuose iš Lyso, Senmiesčio bei Ibeno uosto ir pardavinėdavo austres tiesiog ant denio. O būdavo dienų, kai stumdavo savo karutį pro įtakingiesiems priklausančius bokštus, siūlydama keptų jūrų moliuskų prie vartų stovintiems sargybiniams. Kartą, girdama savo prekes, ji garsiai šūktelėjo ant Tiesos rūmų laiptų, o kai kitas pardavėjas pamėgino ją nuvyti, Katė apvertė jo karutį ir austrės pažiro ant gatvės grindinio. Jūrų gėrybes iš jos pirkdavo muitininkai iš Muitų uosto bei irkluotojai iš Nuskendusio Miesto, kurio apsemtų kupolų ir bokštų viršūnės kyšojo iškilusios virš žalsvų lagūnos vandenų. Kartą, kai Brėja ėmė kraujuoti ir liko lovoje, Katė nustūmė jos karutį į Raudonąjį uostą pardavinėti krabų ir krevečių irklininkams iš pramoginės Jūrų lordo baržos, kurios denyje nuo pirmagalio iki paskuigalio buvo prisigrūdę besijuokiančių žmonių. Kitomis dienomis ji palei gėlo vandens upę nusigaudavo iki Mėnulio tvenkinio. Tada pardavinėdavo jūrų gėrybes pasipūtėliams bravosiečiams dryžuotais atlasiniais drabužiais ir raktininkams bei teismo valdininkams, vilkintiems dulsvus, rudus ir pilkus apsiaustus. Bet ji visuomet grįždavo į Skudurininko uostą.

„Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės! — šūkavo mergaitė, stumdama karutį per prieplauką. — Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės!“ Priviliota jos šūksnių, paskui mergaitę ėmė pėdinti suskretusi, šviesiai ruda katė. Netrukus prisidėjo dar viena — liūdna, pilka ir susivėlusi, vietoj uodegos teturinti strampą. Katės mėgdavo Katės skleidžiamą kvapą. Kartais saulei leidžiantis paskui ją sekdavo net keliolika kačių. Retsykiais mergaitė švystelėdavo joms austrę ir žiūrėdavo, kuri iš kačių paspruks pasičiupusi grobį. Ji atkreipė dėmesį, kad stambūs katinai varžytuves laimi retai; grobis dažniausiai atitenka mažesniam ir vikresniam gyvūnui — liesam, alkanam ir ryžtingam. Tokiam kaip ašy sakydavo sau Katė. Jos numylėtinis buvo sudžiūvęs senas katinas iškąsta ausimi, jis priminė mergaitei katiną, kurį ji kitados vaikėsi aplink Raudonąją pilį. Nors ne, tai buvo kita mergaitė, o ne aš.

Katė atkreipė dėmesį, kad iš čia prisišvartavusių laivų šiandien du jau buvo išplaukę, bet atvyko penki nauji; nedidelis irklinis laivas, pavadintas „Begėdė beždžionėlė“; didžiulis ibeniečių banginių medžioklės laivas, nuo kurio trenkė degutu, krauju ir banginių taukais, du gerokai nukentėję kogai iš Pentoso ir siaura žalia galera iš senojo Volančio. Katė stabtelėjo prie kiekvieno trapo ir garsiais šūksniais pirma prekybininkams įprasta, paskui Vesteroso bendrąja kalba paskelbė parduodanti savo prekes. Vienas ibeniečių įgulos narys nusikeikė taip garsiai, kad nubaidė visas kates, o vienas iš pentosiečių irklininkų paklausė, kiek kainuoja moliuskas jos tarpkojyje, bet prie kitų laivų Katei sekėsi geriau. Žaliosios galeros šturmanas prarijo kelias austres ir papasakojo, jog kapitoną nužudė Lyso piratai, užpuolę juos netoli Brastos Akmenų ir mėginę užgrobti laivą.

— Tai to niekšo Sano darbas, tai buvo jis su „Senosios Motinos sūnumi“ ir savo didžiule „Valyriete“. Tik per plauką išnešėme sveiką kailį.

„Begėdė beždžionėlė“, pasirodo, buvo atplaukusi iš Kirų miesto, o visą jos įgulą sudarė vyrai iš Vesteroso, kuriems buvo malonu su kuo nors pasikalbėti bendrąja kalba. Vienas iš jų paklausė, kaip čia atsitiko, kad mergaitė iš Karaliaus Uosto pardavinėja moliuskus ir midijas Bravoso prieplaukose, tad Katė papasakojo iš anksto sumanytą istoriją.

— Užtruksime čia keturias dienas, — kreipėsi į ją kitas, — ir keturias ilgas naktis. Kur vyrams nueiti, kad galėtų šiek tiek pasilinksminti?

— “Laive“ mimai ketina rodyti vaidinimą „Septyni girti irklininkai“, — atsakė jiems Katė, — „Taškuotame rūsyje“, prie Nuskendusio Miesto vartų, vyksta ungurių kovos. Arba, jei norite, galite traukti prie Mėnulio tvenkinio, kur naktimis dvikovose kaunasi Bravoso peštukai.

— Taip, pramogų netrūksta, — įsiterpė kitas jūreivis, — bet iš tiesų Votas teiravosi, kur rasti moterį?

— Geriausios kekšės įsikūrusios „Laimingajame uoste“, ten, kur prišvartuotas mimų „Laivas“, — mostelėjo ji. Kitos prieplaukoje dirbančios kekšės buvo labai piktos ir ką tik iš jūros atplaukę jūreiviai nežinodavo, kurios. Svornė buvo pavojingiausia iš visų. Sklido kalbos, kad ji apiplėšė ir nužudė keliolika vyrų, o jų lavonus nuvilkusi įmetė į kanalą ir pašėrė ungurius. Girta Duktė blaivi būdavo visai miela, bet jei išgerdavo vyno, buvo geriau su ja nesusidėti. O Vėžininkė Džeinė iš tiesų buvo vyras. — Ieškokite Merės. Tikrasis jos vardas Meralina, bet visi ją vadina Mere.

Kaskart, kai Katė stumdavo karutį pro viešnamį, Merė nupirkdavo iš jos gerą dešimtį austrių ir padalydavo jas merginoms. Visi sutarė, kad Merės širdis gera. „Ir širdis gera, ir papai didžiausi visame Bravose“, — mėgdavo pasigirti ji.

Jos merginos taip pat buvo mielos; ir Drovioji Betanė, ir Jūreivio Žmona, ir vienaakė Ina, iš vieno kraujo lašo galinti išpranašauti žmogui ateitį, ir smulkutė gražutė Lana, ir net Asadora — ibenietė, kuriai ant viršutinės lūpos žėlė ūsiukai. Gal jos ir nebuvo gražuolės, bet su Kate visuomet elgdavosi maloniai.

— Į „Laimingąjį uostą“ eina visi nešikai, — patikino Katė „Begėdės beždžionėlės“ vyrus. — „Vaikinai iškrauna laivus, — sako Merė, — o mano merginos „iškrauna“ vyrukus, kurie susigundo su jomis plaukti.“

— O kur pačios geriausios kekšės, apie kurias dainiai traukia dainas? — pasiteiravo jauniausias iš beždžionėlių — rudaplaukis strazdanotas vaikinukas, ne vyresnis nei šešiolikos. — Ar jos tokios gražuolės, kaip kalbama? Kur man vieną iš jų rasti?

Vaikinuko bičiuliai jūrininkai sužiuro į jį ir ėmė juoktis.

— Po septyniais pragarais, vaikine, — tarė vienas iš jų. — Gal pats kapitonas ir nusisamdytų kurtizanę, bet tik pardavęs šį prakeiktą laivą. Tokios kekšytės skirtos lordams ir į juos panašiems, o ne tokiems kaip mes.

Bravoso kurtizanės garsėjo visame pasaulyje. Dainiai apie jas kūrė dainas, auksakaliai ir juvelyrai apipildavo jas dovanomis, meistrai maldaudavo suteikti jiems garbę ir ką nors užsisakyti, turtingiausi pirkliai mokėjo karališkas sumas, kad galėtų su jiems į parankę įsikibusia kurtizane pasirodyti pokyliuose, šventėse ir mimų vaidinimuose, o peštukai dėl jų vieni kitus žudydavo. Kartais, stumdama karutį kanalų pakrantėmis, Katė matydavo kurią nors iš kurtizanių praplaukiant pro šalį, matyt, skubant praleisti vakarą su meilužiu. Kiekviena kurtizanė turėjo savo laivelį ir tarnų, kurie, darbuodamiesi kartimis, plukdydavo ją į susitikimus. Poetė visuomet rankoje laikydavo knygą, Mėnesiena vilkėdavo tik baltais ir sidabriniais drabužiais, o Juodosios Vandenų Karalienės niekas nematė be Undinių — keturių jaunų, skaisčių, ką tik pirmą kartą kraujavusių mergelių, kurios palaikė jai draugiją ir rūpinosi šukuosena. Kurtizanės buvo viena už kitą gražesnės. Net Ledi su Šydu buvo gražuolė, nors jos veidą išvysdavo tik tie, kuriuos ji pasirinkdavo savo meilužiais.

— Kartą kurtizanei pardaviau tris širdutes, — pasakė Katė jūreiviams. — Ji pasišaukė mane lipdama iš savo laivelio.

Bruskas jau iš pat pradžių buvo ją įspėjęs, kad nedrįstų lįsti į akis kurtizanei, nebent ši pati ją užkalbintų, tačiau ta moteris jai nusišypsojo ir sumokėjo sidabrinėmis monetomis dešimt kartų daugiau, nei buvo vertos širdutės.

— O kuri iš jų tave pasišaukė? Gal Širdučių Karalienė?

— Juodasis Perlas, — tarė ji jūreiviams.

Merė sakė, kad Juodasis Perlas — pati garsiausia iš visų kurtizanių.

— Jos gyslomis teka drakonų kraujas, — paaiškino jai ta moteris. — Pirmasis Juodasis Perlas buvo piratų karalienė. Ji tapo Vesteroso princo meiluže ir pagimdė dukterį, kuri užaugusi taip pat tapo kurtizane. Anos duktė, anūkė ir proanūkė taip pat buvo kurtizanės, o dabar atėjo šitos eilė. Ką ji tau pasakė, Kate?

— Ji pasakė: „Paimsiu tris širdutes.“ Ir dar paklausė: „Gal turi ir karšto padažo, mažute?“ — tarė mergaitė.

— O ką tu atsakei?

— Atsakiau: „Ne, neturiu, miledi“ ir „Nevadink manęs mažute. Mano vardas Katė.“ Būtų gerai, jei turėčiau karšto padažo. Bekas turi ir austrių parduoda tris kartus daugiau nei Bruskas.

Apie Juodąjį Perlą Katė papasakojo ir maloniajam vyrui.

— Tikrasis jos vardas — Belegerė Averis, — paaiškino jam Katė. Tai buvo viena iš trijų jos sužinotų naujienų.

— Tai tiesa, — tyliai tarė žynys. — Jos motina buvo Belonara, bet pirmoji, pasivadinusi Juoduoju Perlu, taip pat buvo vardu Belegerė.

Tačiau Katė suprato, kad vyrams iš „Begėdės beždžionėlės“ kurtizanės motinos vardas nė motais. Užuot apie tai pasakojusi, ji pasiteiravo jūreivių, kas nauja Septyniose Karalystėse, ir apie karą.

— Karas? — nusijuokė vienas iš jų. — Koks karas? Nėra jokio karo.

— Bent jau ne Kirų mieste, — pritarė jam kitas. — Ir ne Slėnyje. Mažasis lordas apsaugojo mus nuo karo, kaip anksčiau ir jo motina.

Kaip anksčiau ir jo motina… Slėnio ledi buvo tikra jos motinos sesuo.

— Ledi Lisa, — paklausė Katė, — ar ji…

— …ar mirusi? — baigė jos mintį strazdanotasis vaikinukas, kuriam galvoje buvo vien kurtizanės. — Tikrai taip. Ją nužudė jos pačios dainius.

— Hm…

Tai ne mano reikalas. Kanalų Katė niekada neturėjo tetos. Niekada. Keitė pakėlė karučio rankenas ir, dardėdama per akmenų grindinį, pasuko tolyn nuo „Begėdės beždžionėlės“. „Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės! — vėl ėmė šūkčioti ji. — Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės!“ Didžiąją dalį jūrų moliuskų ji pardavė nešikams, iškraunantiems didelį, iš Arboro vyną atgabenusį kogą, o likusius nupirko vyrai, remontuojantys per audras gerokai nukentėjus} myrietišką prekybinį laivą.

Paėjusi krantine toliau, ji rado Taganarą, kuris sėdėjo nugara atsirėmęs į polį šalia Kaso, Ruonių Karaliaus. Jis iš Katės nupirko kelias midijas, o Kasas riktelėjo ir leido Katei timptelėti peleką.

— Turėtum dirbti kartu su manimi, Kate, — paragino ją Taganaras, čiulpdamas midijas iš jų kiautų. Girtai Dukteriai peiliu perdūrus Mažajam Narbui ranką, jis žvalgėsi naujo partnerio. — Mokėsiu tau daugiau nei Bruskas, be to, nedvoksi žuvimi.

— Kasui patinka nuo manęs sklindantis kvapas, — tarė Katė. Tarsi pritardamas, Ruonių Karalius vėl riktelėjo. — Ar Narbo plaštaka nesugijo?

— Trys pirštai nebesilanksto, — baigęs valgyti vieną midiją, o antros dar nepradėjęs, pasiskundė Taganaras. — Kokia nauda iš kišenvagio, negalinčio naudotis pirštais? Narbas puikiai parinkdavo kišenes, bet pasirinkti kekšių jam nesisekė.

— Ir Merė taip sako, — linktelėjo Katė. Ji mėgo Mažąjį Narbą, nors jis ir buvo vagis. — Kuo jis dabar užsiims?

— Sako, kad eis irkluoti. Jo nuomone, dviejų pirštų tam pakanka, o Jūrų lordui visuomet trūksta irklininkų. Bet aš jam sakau: „Narbai, ne. Ta jūra — šaltesnė už mergelę ir žiauresnė už kekšę. Jau geriau nusikirsk plaštaką ir eik elgetauti.“ Kasas supranta, kad aš teisus. Ar ne, Kasai?

Ruonis riktelėjo, ir Katė nejučia nusišypsojo. Ji švystelėjo gyvūnui dar vieną širdutę ir nuėjo savo keliais.

Katei pasiekus „Laimingąjį uostą“, įsikūrusį gatvelėje priešais kanale inkarą nuleidusį „Laivą“, darbo diena, galima sakyti, buvo baigta. Keli mimai, susėdę ant plaukioti netinkamo gremėzdiško laivo denio, leido per rankas odmaišį su vynu, bet, pamatę Katės karutį, nulipo į krantinę austrių. Katė jų paklausė, kaip sekėsi vaidinti „Septynis girtus irklininkus“. Džosas Niūrusis papurtė galvą ir tarė:

— Kvensė pagaliau užtiko Alakvą lovoje su Šioj a. Jie puolė vienas kitą ginkluoti mimų kalavijais ir abu mus paliko. Rodos, šį vakarą vaidinsime tik „Penkis girtus irklininkus“.

— Kadangi irklininkų trūksta, turime būti girtesni, — pareiškė Mirmelis. — Pagaliau gavau užduotį, kurią galiu atlikti…

— Mažasis Narbas irgi nori būti irklininkas, — pasakė jiems Katė. — Jei jį priimsite, būsite šešiese.

— Geriau kulniuok pas Merę, — paragino ją Džosas. — Juk žinai, kaip jai subjūra nuotaika, kai negauna austrių.

Tačiau įsmukusi į viešnamį ji rado Merę, sėdinčią svečių menėje, užsimerkusią ir besiklausančią Dareono, grojančio medine arfa. Kambaryje buvo ir Ina, ji pynė Lanai puikius, ilgus ir geltonus plaukus. Dar viena paika daina apie meilę. Lana visada maldaudavo dainiaus traukti tas savo paikas meilės dainas. Iš visų kekšių ji buvo jauniausia, tik keturiolikos metų. Katė žinojo, kad už ją Merė iš vyrų lupa tris kartus daugiau nei už kitas merginas.

Katė pyktelėjo, pamačiusi čia sėdintį begėdį Dareoną, pirštais braukiantį per arfos stygas, o akimis ryte ryjantį Laną. Kekšės jį vadino juoduoju dainiumi, bet dabar jis, galima sakyti, nevilkėjo nė vieno juodo drabužio. Dainomis užsidirbęs pinigų, juodas varnas virto povu. Šiandien pečius jis buvo apsigobęs prabangiu, ryškiai raudonu apsiaustu su atlaso pamušalu, apsivilkęs dryžuotą baltą ir alyvinę tuniką, be to, mūvėjo spalvingas bravosietiškas kelnes, bet turėjo ir šilkinį apsiaustą, ir dar vieną — aksominį, tamsiai raudoną, su aukso spalvos pamušalu. Juodi buvo tik Dareono batai. Katė girdėjo jį Lanai sakant, jog visus senuosius drabužius jis įmetė į kanalą. „Tamsių drabužių daugiau nedėvėsiu“, — pareiškė Dareonas.

Jis juk Nakties sargybos vyras, pagalvojo ji, Dareonui dainuojant apie paiką ledi, šokančią nuo kažkokio kvailo bokšto vien todėl, kad žuvo jos kvailys princas. Ta ledi turėtų pasiųsti myriop tuos, kurie nužudė jos princų. O dainius turėtų būti prie Sienos. Kai Dareonas pirmą kartą užsuko į „Laimingąjį uostą“, Arija jo vos nepaklausė, ar nepasiimtų jos kartu į Rytų sargybą, bet laiku išgirdo jį Betanei sakant, kad grįžti neketina. „Kietos lovos, sūdyta menkė ir nesibaigiantys budėjimai — štai kokia Siena, — paaiškino Dareonas. — Be to, Rytų sargyboje tokių gražuolių kaip tu nė su žiburiu nerasi. Kaip galėčiau tave palikti?“ Tada Katė išgirdo, kaip jis tą patį pakartojo Lanai, o paskui dar vienai iš „Kačių prieglaudos“ kekšių ir pagaliau, kai vieną vakarą grojo ir dainavo „Septynių žibintų namuose“, net Lakštingalai.

Gaila, kad nebuvau čia tą vakarą, kai storulis jam trenkė. Tai prisiminusios, Merės kekšės vis dar kvatodavosi. Ina sakydavo, kad storasis vyrukas išrausdavo kaip vėžys kiekvieną kartą, kai ji prie jo prisiliesdavo, bet kai sukėlė muštynes, Merė liepė išvilkti jį laukan ir įmesti į kanalą.

Katei galvojant apie tą storulį vyruką ir prisiminus, kaip išgelbėjo jį nuo Tero ir Orbelio, prie jos priėjo Jūreivio Žmona.

— Jis gražiai dainuoja, — tyliai sumurmėjo ji bendrąja Vesteroso kalba. — Matyt, dievai jį mylėjo, jei davė tokį balsą ir tokį gražų veidą.

Jo veidas gražus, bet širdis pikta, dingtelėjo Arijai, bet ji prikando liežuvį. Neseniai Dareonas vedė Jūreivio Žmoną, kuri į lovą eidavo tik su tais vyrais, už kurių ištekėdavo. Kartais „Laimingajame uoste“ per naktį įvykdavo trejos arba net ketverios vestuvės. Tuoktuvių ceremonijai dažniausiai vadovaudavo linksmuolis, vyno prisiplempęs raudonasis žynys, vardu Izelinas. Tiesa, kartais jį pavaduodavo Eustachijus, buvęs Užjūrio septos septonas. Jei šalia nebūdavo nei žynio, nei septono, viena iš kekšių nubėgdavo į „Laivą“ ir atsivesdavo mimą. Merė nuolat kartojo, kad mimai yra geresni žyniai už tikruosius, ypač Mirmelis.

Vestuvės būdavo triukšmingos ir linksmos, vynas liedavosi per kraštus. Jei tuo metu Katė pro šalį stumdavo karutį, Jūreivio Žmona primygtinai reikalaudavo savo naujojo vyro nusipirkti kelias austres, kad įtvirtinant santuoką jam nenulinktų kotas. Ji buvo šauni ir greitai imdavo juoktis, bet Katei rodės, jog giliai širdyje slepia liūdesį.

Kitos kekšės papasakojo, kad tomis dienomis, kai žydėdavo jos raudonoji gėlelė, Jūreivio Žmona lankydavosi Dievų saloje ir pažinojo visus ten gyvenančius dievus, net ir tuos, kurie Bravose buvo seniai pamiršti. Jos sakydavo, girdi, Jūreivio Žmona ten vyksta melstis už savo pirmąjį, tikrąjį vyrą, be žinios dingusį jūroje, kai ji dar buvo visai mergaitė, ne vyresnė už Laną. „Ji tikisi, kad jei ras reikiamą dievą, galbūt jis pakreips vėjus taip, kad šie parplukdytų jos seną meilę, — paaiškino ilgiausiai ją pažįstanti vienaakė Ina, — bet nujaučiu, jog taip niekada nebus. Jos meilė miręs, jaučiu tos mirties skonį jos kraujyje. Jei kada nors pas ją ir grįš, tai tik lavonas.“

Dareono daina pagaliau baigėsi. Nutilus paskutiniams arfos garsams, Lana atsiduso, o dainius padėjo į šalį instrumentą ir pasisodino ją ant kelių. Vos jam pradėjus glamonėti merginą, Katė garsiai tarė:

— Jei kas nors nori, turiu austrių.

Merė atsimerkė.

— Gerai, — pasakė, — duok jas čia, mergaite. Ina, atnešk duonos ir acto.

Kai Katė išėjo iš „Laimingojo uosto“ su monetų pilnu kapšu ir tuščiu karučiu, kuriame tebuvo likę druskos ir jūrų dumblių, už eilės laivų stiebų raudona saulė leidosi į blandą. Kartu išėjo ir Dareonas. Žingsniuodamas greta, jis Katei pasisakė tą vakarą žadėjęs dainuoti „Žaliojo ungurio“ užeigoje.

— Kiekvieną kartą, kai groju „Unguryje“, gaunu sidabrinių monetų, — pasigyrė Dareonas, — o kartais ten užsuka ir kapitonų, ir laivų savininkų. — Jie perėjo nedidelį tiltą ir, šešėliams tolydžio ilgėjant, patraukė siaura kreiva gatvele. — Greitai dainuosiu Raudonajame uoste, o netrukus — ir Jūrų lordo rūmuose, — tauškė jis. Stumiamas per grindinio akmenis, tuščias Katės karutis tarškėjo barškėjo primindamas savotišką muziką. — Vakar su kekšėmis valgiau silkę, bet po metų sų kurtizanėmis gardžiuosiuosi imperatorišku krabu.

— O kas nutiko tavo broliui? — paklausė Katė. — Tam storuliui. Ar jis rado laivą, plaukiantį į Senmiestį? Jis pasakojo ketinęs išplaukti su „Ledi Ušanora*.

— Mes visi ketinome. Tai buvo lordo Snou įsakymas. Sakiau Šernui: „Palik tą senį“, bet tas storas kvailys manęs neklausė. — Jo plaukus nušvietė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. — Ką gi, dabar jau per vėlu.

— Tikra tiesa, — linktelėjo Katė, jiedviem žengiant į kitos vingiuotos gatvelės prieblandą.

Kol Katė pasiekė Brusko namus, virš siaurojo kanalo jau telkėsi vakaro ūkanos. Ji pastatė karutį, skaičiavimo kambaryje rado Bruską ir jam prieš nosį ant stalo dunkstelėjo kapšą. Paskui nusiavė ir bilstelėjusi numetė ant grindų aulinius batus.

Bruskas patapšnojo kapšą.

— Gerai. O koks čia bildesys?

— Numečiau batus.

— Gerus batus sunku rasti, — tarė jis, — bet šie man per maži.

Bruskas pakėlė vieną batą ir prisimerkęs atidžiai jį apžiūrėjo.

— Šiąnakt bus juodasis mėnulis, — priminė jam Katė.

— Tada geriau melskis. — Bruskas stumtelėjo batus į šalį ir iškratė iš kapšo monetas, ketindamas jas suskaičiuoti. — Valar dohaeris.

Valar morgulis, pagalvojo ji.

Jai žingsniuojant Bravoso gatvėmis rūkas tirštėjo. Stumtelėjusi burtmedžio duris, į Juodo ir Balto namus ji įžengė šiek tiek drebėdama. Šį vakarą, mirgėdamos tarsi nukritusios žvaigždės, degė vos kelios žvakės. Tamsoje visi dievai buvo svetimi.

Nusileidusi į požemius, ji atsirišo nuspurusį Katės apsiaustą, per galvą nusivilko žuvimi dvokiančią Katės tuniką, nusispyrė sūrymu išteptus Katės batus, nusimetė Katės apatinius ir pasinėrė į citrinomis kvepiantį maudynių vandenį, kad nusiplautų net menkiausius Kanalų Katės kvapo likučius. Išnirusi prie skruostų prilipusiais rudais plaukais, ji išsimuilino ir trynėsi odą tol, kol ši paraudo ir Katės nebeliko. Tada apsirengė švariais drabužiais, įsispyrė į minkšto audinio šlepetes ir patraukė į virtuvę prašyti iš Urnos kokio nors maisto. Žyniai ir patarnautojai buvo jau pavalgę, bet virėja paliko jai gražų gabalėlį keptos menkės ir grūstų geltonųjų ropių. Ji viską godžiai prarijo, išplovė lėkštę ir nuėjo padėti beglobei taisyti nuodų.

Bene vienintelė jos užduotis buvo nešioti: užlipti kopėčiomis ir surasti beglobei reikalingų žolių bei lapų.

— Saldžiamiegė iš visų nuodų švelniausia, — paaiškino jai beglobė, piestoje kažką stropiai grūsdama. — Keli jos grūdeliai numaldo besidaužančią širdį, nuo jų liaujasi drebėjusios rankos, o žmogus jaučiasi ramus ir stiprus.

Žiupsnelis saldžiamiegės garantuoja, kad žmogus miegos visą naktį ir nieko nesapnuos. Trys žiupsneliai — ir miegas niekada nesibaigia. Saldžiamiegė labai saldi, tad geriausia berti jos į pyragus, pyragaičius arba į medumi gardinamą vyną. Štai, pauostyk, kaip salsvai kvepia. — Trumpai leidusi pauostyti saldžiamiegės dvelksmą, beglobė liepė jai užlipti kopėčiomis ir surasti raudono stiklo buteliuką. — Šis nuodas žiauresnis, tačiau beskonis ir bekvapis, todėl jį lengviau nuslėpti. Jis vadinamas Lyso ašaromis. Ištirpdytas vyne arba vandenyje, jis suėda žmogui vidurius ir žarnas, tad nuo jo mirštama lyg nuo vidurių negalavimo. Pauostyk. — Arija įkvėpė, bet nieko neužuodė. Beglobė stumtelėjo ašaras į šalį ir atidarė akmeninį indą storais šonais. — Į šią košelę įmaišyta basilisko kraujo. Virtai mėsai ji suteikia malonų skonį, bet praryta ir žvėrims, ir žmonėms sukelia beprotybės kvaitulį. Paragavusi basilisko kraujo, pelė puola liūtą.

Arija prikando lūpą.

— Ar ši košelė veikia ir šunis?

— Visus šiltakraujus gyvūnus.

Beglobė jai pliaukštelėjo.

Arija kilstelėjo ranką prie skruosto labiau nustebusi, nei užsigavusi.

— Už ką?!

— Tik Arija Stark, apie ką nors galvodama, prikanda lūpą. Ar tu Arija iš Starkų giminės?

— Aš esu niekas, — piktai atsakė ji. — O kas tu?

Arija nesitikėjo sulauksianti iš beglobės atsakymo, bet sulaukė.

— Gimiau senoje giminėje, buvau vienintelis vaikas ir savo kilmingo tėvo įpėdinė, — atsakė beglobė. — Motina mirė, kai buvau dar visai maža, ir aš jos neprisimenu. Kai man buvo šešeri, tėvas vėl vedė. Antroji jo žmona buvo man maloni tol, kol pati nepagimdė dukters. O tada užsimanė, kad mirčiau ir kad mano tėvo turtai atitektų jos kūnui ir kraujui. Jai derėjo melsti Daugiavėidžio dievo malonės, tačiau ji nebūtų galėjusi atnašauti jo reikalaujamos aukos. Todėl nusprendė nunuodyti mane pati. Nuo tų nuodų likau tokia, kokią dabar mane matai, bet nenumiriau. Kai gydytojai Raudonųjų Rankų namuose pasakė mano tėvui, ką ji padarė, jis atėjo čia ir sudėjo auką: paaukojo visą savo turtą ir… mane. Daugiaveidis dievas išgirdo jo maldą. Buvau atvesta tarnauti į šią šventyklą, o mano tėvo žmona gavo dovaną.

Arija įdėmiai ją nužvelgė.

— Ar tai tiesa?

— Mano žodžiuose yra tiesos.

— Bet yra ir melo?

— Juose yra ir netiesos, ir perdėjimų.

Visą laiką, kol beglobė pasakojo šią istoriją, Arija stebėjo jos veidą, bet mergina neišsidavė nė menkiausiu ženklu.

— Daugiaveidis dievas paėmė iš tavo tėvo ne visą, o tik du trečdalius turto.

— Tiesa. Aš truputį perdėjau.

Arija plačiai nusišypsojo, bet suvokusi tai gnybtelėjo sau skruostą. Valdyk veido išraišką, subarė ji save. Šypsena yra mano tarnaitė, ji turi pasirodyti tik mano liepiama.

— O kuri dalis buvo melas?

— Jokia. Apie melą melavau.

— Šit kaip? Arba meluoji dabar.

Tačiau, beglobei nespėjus atsakyti, į kambarį šypsodamasis įžengė malonusis vyras.

— Tu pas mus grįžai…

— Juodasis mėnulis…

— Taip. Ką naujo sužinojai nuo tos dienos, kai paskutinį kartą mus palikai?

Sužinojau trisdešimt naujų dalykų, vos nepasakė ji.

— Trys Mažojo Narbo pirštai nesilanksto. Jis ketina tapti irklininku.

— Naudinga žinia. Ką dar sužinojai?

Arija prisiminė savo dieną.

— Kvensė susikovė su Alakvu ir abu paliko „Laivą“, bet, manau, grįš.

— Manai ar žinai.

— Tik manau, — turėjo pripažinti ji, nors iš tiesų tuo nė kiek neabejojo. Mimams, kaip ir kitiems žmonėms, reikėjo valgyti, o Kvensė ir Alakvas buvo pernelyg prasti aktoriai ir „Mėlynajam žibintui“ netiko.

— Gerai, — linktelėjo malonusis vyras. — O trečia naujiena?

Šį kartą Arija ilgai negalvojo.

— Dareonas mirė. Juodasis dainius, nakvodavęs „Laimingajame uoste“. Iš tiesų jis buvo pabėgęs iš Nakties sargybos. Kažkas perrėžė jam gerklę ir įstūmė į kanalą, bet pasiliko batus.

— Gerus batus sunku rasti.

— Tiesa.

Arija kaip įmanydama stengėsi, kad jos veidas liktų rimtas.

— Svarstau, kas galėjo tai padaryti?

— Arija iš Starkų giminės.

Ji žvelgė jam į akis, į burną, į raumenis prie žandikaulių.

— Ta mergaitė? Maniau, ji jau paliko Bravosą. Kas esi?

— Niekas.

— Meluoji. — Jis kreipėsi į beglobę: — Gerklė išdžiūvo. Būk gera, atnešk taurę vyno man ir šilto pieno mūsų draugei Arijai, kuri taip netikėtai pas mus sugrįžo.

Žingsniuodama per miestą šventyklon, Arija svarstė, ką pasakytų malonusis vyras, jei ji papasakotų jam apie Dareoną. Galbūt ant jos supyktų, o gal jam patiktų, kad ji davė dainiui Daugiaveidžio dievo dovaną. Šį pokalbį ji įsivaizdavo gal pusšimtį kartų, lyg pasirodymui besiruošianti aktorė. Bet niekada nepagalvojo apie šiltą pieną.

Beglobei atnešus pieno, Arija jį išgėrė. Tas pienas buvo truputį prisvilęs ir karstelėjęs.

— Dabar eik miegoti, vaikeli, — liepė malonusis vyras. — Rytoj tavęs laukia tarnyba.

Tą naktį ji sapnavo vėl esanti vilkė, bet tas sapnas skyrėsi nuo ankstesnių. Šį kartą su ja nebuvo gaujos. Ji šmižinėjo viena, pėdino namų stogais ir tyliai sėlino kanalų pakrantėmis, rūke persekiodama šešėlius.

Kitos dienos rytą ji nubudo apakusi.