Varnų puota

Sersėja

Diena buvo šalta, lietinga ir niūri. Ilgai pylė kaip iš kibiro, o kai liovėsi, debesys vis tiek neskubėjo sklaidytis. Saulės jie taip ir neišvydo. Toks bjaurus oras atbaidė nuo išvykos net jaunąją karalienę. Užuot su savo vištomis ir sargybinių palyda išsiruošusi pasijodinėti, visą dieną ji su savo draugija praleido Mergelių bokšte klausydamasi Mėlynojo Bardo dainų.

Sersėja dieną praleido ne kažin kiek geriau, bet vakare viskas ėmė keistis. Pilkam dangui ėmus juoduoti, jai buvo pranešta, kad „Mieloji Sersėja“ su vakarinio potvynio banga parplaukė į uostą ir kad Oranas Votersas laukia už durų maldaudamas jį priimti.

Karalienė iš karto pasiuntė sargybinius jo atvesti. Vos tik jis įžengė į Sersėjos menę, ji suprato, kad naujienos geros.

— Tavo malonybe, — plačiai šypsodamasis tarė Oranas, — Drakono Uola tavo.

— Nuostabu. — Karalienė suspaudė jam rankas ir pabučiavo į abu skruostus. — Žinau, kad ir Tomenas bus labai patenkintas. Vadinasi, galime atitraukti lordo Redvaino flotilę ir išvyti geležinius iš Skydo salų.

Su kiekvienu varnu iš Žemupio juos pasiekė vis baisesnės naujienos. Rodos, užėmę naujas uolas, geležiniai nė nemanė sustoti. Gerai ginkluoti, jie siaubė Manderio pakrantes ir nuplaukė taip toli, kad net puolė Arborą ir jį supančias mažesnes salas. Vandenyse prie namų Redvainai buvo palikę vos keliolika karo laivų ir dabar visi jie buvo nugalėti ir užimti arba nuskendę. Negana to, pastaruoju metu ėmė sklisti gandai, jog tas beprotis, vadinantis save Euronu Varnaakiu, siunčia ilglaivius į šiaurę, į Šnabždesių sąsiaurį, link Senmiesčio.

— Kai „Mieloji Sersėja“ kėlė bures, lordas Paksteris krovė maistą ir pašarą kelionei namo, — pranešė lordas Votersas. — Numanau, kad dabar dauguma jo flotilės laivų jau bus jūroje.

— Tikėkimės, kad jų kelionė bus sklandi, o oras — geresnis nei šiandien. — Karalienė pasisodino Votersą į antrą krėslą prie lango. — Ar už šią pergalę turime būti dėkingi serui Lorui?

Voterso šypsena užgeso.

— Kai kas būtent taip ir sakys, tavo malonybe.

— Kai kas? — Sersėja pašaipiai į jį žvilgtelėjo. — Bet ne tu?

— Narsesnio riterio nesu matęs, — paaiškino Votersas, — bet pergalę buvo galima laimėti nepraliejus nė lašo kraujo, o jis ją pavertė skerdynėmis. Žuvo apie tūkstantį vyrų, — na, gal kiek daugiau ar mažiau. Dauguma jų — mūsiškiai. Ir ne tik eiliniai kariai, tavo malonybe, bet ir riteriai, ir jauni lordai — patys geriausi ir narsiausi.

— O seras Loras?

— Jis buvo tūkstantis pirmas. Po mūšio vyrai serą Lorą nunešė į pilį, bet jis labai sunkiai sužeistas. Ir netekęs tiek kraujo, kad meisteriai net nedėjo jam prie kūno dėlių.

— Ak, kaip liūdna… Tomenas labai nusimins. Jis mūsų šauniuoju Gėlių riteriu taip žavėjosi…

— Ir prasčiokai jį mėgo, — linktelėjo admirolas. — Lorui mirus, daug mergelių visoje karalystėje varvins ašaras į savo sklidinas vyno taures.

Karalienė žinojo, kad jis teisus. Tą dieną, kai seras Loras išplaukė, jo išlydėti prie Purvo vartų susirinko trys tūkstančiai prasčiokų ir trys ketvirtadaliai iš jų buvo moterys. Pamačiusi jas, Sersėja pajuto panieką. Norėjo aprėkti tas moteris, išvadinti jas avimis ir pasakyti, kad iš sero Loro jos negali tikėtis nieko, nebent šypsenos ir gėlės. Tačiau, užuot laidžiusi gerklę, ji paskelbė Lorą Tairelį narsiausiu Septynių Karalysčių riteriu ir šypsojosi, kai Tomenas įteikė jam brangakmeniais puoštą kalaviją, su kuriuo šis turėjo stoti į mūšį. Paskui karalius serą Lorą apkabino, nors Sersėja to nenumatė, bet dabar tai nebuvo svarbu. Dabar ji galėjo sau leisti būti kilni. Loras Tairelis gulėjo mirties patale.

— Pasakok, — įsakė Sersėja. — Noriu žinoti viską nuo pradžios iki galo.

Kai Oranas Votersas baigė kalbėti, kambaryje jau tvyrojo tiršta prieblanda. Karalienė uždegė kelias žvakes ir nusiuntė Dorkasą į virtuvę atnešti duonos, sūrio ir virtos jautienos su krienais. Jiedviem vakarieniaujant, ji paprašė Orano papasakoti viską dar kartą, kad galėtų teisingai prisiminti kiekvieną smulkmeną.

— Šiaip ar taip, nenoriu, jog mūsų brangioji Mardžerė išgirstų šią žinią iš svetimo žmogaus, — tarė ji. — Pati viską jai pasakysiu.

— Tavo malonybė labai kilni, — šypsodamasis linktelėjo Votersas.

Jo šypsena piktdžiugiška, dingtelėjo karalienei. Oranas nebuvo toks panašus į princą Reigarą, kaip jai iš pradžių rodėsi. Jo plaukai tokie pat, bety jei sklandantys gandai teisingi, tokiais plaukais gali pasigirti bene pusė Lyso kekšių. Reigaras buvo vyras. O Votersas — tik suktas vaikėzas. Ir vis dėlto savotiškai naudingas…

Mardžerė sėdėjo Mergelių bokšte su trimis pusseserėmis gurkšnodama vyną ir mėgino perprasti kažkokį naują, iš Volančio atkeliavusį žaidimą. Nors buvo jau vėlu, sargybiniai Sersėją įleido nedvejodami.

— Tavo malonybe, — prabilo Sersėja, — bus geriausia, jei šią naujieną sužinosi iš manęs. Iš Drakono Uolos grįžo Oranas. Tavo brolis — didvyris.

— Aš visada tai žinojau. — Mardžerė, rodės, nė kiek nenustebo. Ir ko jai stebėtis? Nuo tos akimirkos, kai Loras pasiprašė paskiriamas vadu, šito ji ir tikėjosi. Ir vis dėlto, kai Sersėja baigė pasakoti ir nutilo, ant jaunosios karalienės skruostų spindėjo ašaros.

— Redvainas buvo liepęs kalnakasiams iškasti po pilies sienomis tunelį, bet Gėlių riteris taip ilgai laukti nenorėjo. Be abejo, jis galvojo apie tavo lordo tėvo žmones, vargstančius Skydų salose. Lordas Votersas sako, kad nepraėjus nei pusei dienos nuo tos akimirkos, kai perėmė vadovavimą ir kai lordo Stanio pilies valdytojas atsisakė apsiausties baigtį nulemti stojęs į dvikovą, seras Loras įsakė pulti. Taranu pralaužus pilies vartus, Loras pirmas puolė pro jų spragą. Votersas pasakoja, kad jis jojo tiesiai drakonui į nasrus — vilkintis baltais drabužiais, sukdamas virš galvos dygliuotą kuoką, į kairę ir į dešinę sėdamas mirtį.

Mega Tairel dabar jau kūkčiojo nė nesistengdama tvardytis.

— Kaip jis žuvo? — paklausė ji. — Kas jį nužudė?

— Ši garbė neteko niekam, — atsakė Sersėja. — Viena arbaleto strėlė pervėrė serui Lorui šlaunį, o kita petį, bet jis narsiai kovėsi toliau, nors ir plūsdamas krauju. Vėliau jis gavo smūgį vėzdu, kuris jam sulaužė kelis šonkaulius. O paskui… bet ne, tai, kas baisiausia, geriau nutylėsiu.

— Pasakyk, — paprašė Mardžerė. — Aš įsakau.

Įsakai? Sersėja kelias akimirkas padvejojo ir nutarė praleisti šį žodį pro ausis.

— Pralaužus pagrindinę gynybinę sieną, pilies gynėjai pasitraukė į vidinį bokštą. Loras vadovavo ir tam puolimui. Ir buvo apipiltas verdančiu aliejumi.

Ledi Ala išbalo kaip drobė ir išlėkė iš kambario.

— Lordas Votersas tikina, jog meisteriai daro, ką gali, tik… bijau, kad tavo brolis per smarkiai apdegė. — Norėdama paguosti, Sersėja apkabino Mardžerę. — Jis išgelbėjo karalystę. — Bučiuodama jaunąją karalienę į skruostą, Sersėja pajuto jos ašarų sūrumą. — Visus sero Loro žygdarbius Džeimis surašys į Baltąją knygą, o dainiai trauks apie jį dainas tūkstantį metų.

Mardžerė taip ryžtingai išsivadavo iš glėbio, kad Sersėja vos neparvirto.

— Mirties patale — dar toli gražu ne miręs, — tarė jaunoji karalienė.

— Ne, bet meisteriai sako…

— Mirties patale — tai dar ne miręs!

— Aš tik noriu, kad tu ne…

— Žinau, ko tu nori. Išeik.

Ką gi, dabar supranti, kaip jaučiausi tą naktį, kai mirė Džofris. Sersėja šaltai ir mandagiai nusilenkė.

— Mieloji martele. Labai tave užjaučiu. Paliksiu tave sielvartauti vieną.

Tą naktį ledi Meriveter neatėjo ir Sersėja jautėsi per daug nerami, kad užmigtų. Jei lordas Taivinas dabar mane matytų, suprastų turintis įpėdinę, ir ne bet kokią, o vertą paveldėti Uolą, pagalvojo ji, gulėdama lovoje su Džoslina Svift, įsikniaubusia į gretimą pagalvę ir tyliai knarkiančia. Netrukus Mardžerė verks kruvinomis ašaromis — kokiomis turėjo apverkti mirusį Džofrį. Meisas Tairelis tikriausiai taip pat verks, bet pykti ant jos neturės už ką. Šiaip ar taip, ji nepadarė nieko bloga, tik pagerbė Lorą savo pasitikėjimu. Jis klūpodamas ir matant pusei jos dvariškių pats prašė paskirti jį kariuomenės vadu.

Kai Laras mirs, reikės kur nors pastatyti jo statulą ir surengti tokias laidotuves, kokių Karaliaus Uostas dar neregėjo. Prastuomenei tai patiktų. Tomenui taip pat. Gali būti, kad vargšelis Meisas man net padėkos. O jo ledi motina… jei dievai bus geri, ši žinia ją pribaigs.

Tokio gražaus saulėtekio Sersėja nebuvo mačiusi jau kelerius metus. Saulei patekėjus, netrukus atėjo Tena ir prisipažino, jog naktį praleido guosdama Mardžerę ir jos kompaniones, gerdama vyną, verkdama ir pasakodama prisiminimus apie Lorą.

— Mardžerė vis dar tvirtai tiki, kad jis nemirs, — karalienei velkantis suknią, tinkamą pasirodyti dvare, pareiškė myrietė. — Broliui gydyti ji ketina siųsti savo meisterį. O jos pusseserės meldžia Motinos malonės.

— Ir aš pasimelsiu. Rytoj palydėsi mane į Beiloro septą ir mudvi už narsųjį Gėlių riterį uždegsime šimtą žvakių. — Karalienė kreipėsi į tarnaitę: — Dorkasa, atnešk mano karūną. Naująją.

Naujoji karūna buvo lengvesnė už senąją, nukaldinta iš šviesiai gelsvo aukso ir papuošta smaragdais, tviskančiais kaskart jai pasukus galvą.

— Šiandien rytą audiencijos dėl Kipšo prašo keturi vyrai, — įleistas Džoslinos pranešė seras Osmundas.

— Net keturi?

Karalienė maloniai nustebo. Į Raudonąją pilį nuolat ateidavo visokių žmonių, tikinančių, jog turi žinių apie Tirioną, bet sulaukti keturių per vieną dieną buvo neįprasta.

— Tiesa, — pridūrė Osmundas. — Vienas iš jų atnešė tau galvą.

— Jį priimsiu pirmiausia. Nuvesk jį į mano menę.

Maldauju, tegul šį kartą nebūna klaidos. Leisk man pagaliau atkeršyti, kad Džojas galėtų ilsėtis ramybėje. Septonai tvirtino, kad dievams septynetas yra šventas. Jei tai tiesa, galbūt ši septinta galva suteiks jai taip trokštamą sielos ramybę?

Paaiškėjo, kad tas vyras buvo tirošis; neaukštas, kresnas, trenkiantis prakaitu, su pataikūniška, Veirį jai primenančia šypsena veide ir dvišake, žalia ir rožine spalva nudažyta barzda. Sersėjai tas tirošis iš karto nepatiko, tačiau ji buvo nusiteikusi numoti ranka į visus jo trūkumus, jei atneštoje dėžėje tikrai bus Tiriono galva. Dėžė buvo iš kedro, inkrustuota dramblio kaulo vynuogienojais ir gėlėmis, balto aukso vyriais ir sąsagomis. Puikus daiktas, bet karalienei rūpėjo tik dėžės turinys. Dėžė bent jau erdvi. Tiriono galva, turint omenyje menką jo stotą ir žemą ūgį, buvo absurdiškai didelė.

— Tavo malonybe, — žemai lenkdamasis sumurmėjo tirošis, — matau, esi tikrai tokia žavinga, kaip kalba žmonės. Apie tavo grožį ir taurią širdį spaudžiantį sielvartą esame girdėję net mes, gyvenantys anapus Siaurosios jūros.

Niekas tau nesugrąžins jauno narsaus sūnaus, tačiau viliuosi galėsiąs pasiūlyti bent jau vaisto, padėsiančio apmalšinti tavo kančią. — Jis priglaudė ranką sau prie krūtinės. — Atnešu tau teisingumą. Atnešu tavo valonkaro galvą.

Išgirdus senosios valyrų kalbos žodį, Sersėją nukrėtė šiurpas, bet, kita vertus, sužibo ir mažutė viltis.

— Kipšas jau nėra mano brolis, jei išvis kada buvo, — pareiškė ji. — Neketinu ištarti nė jo vardo. Kadaise tas vardas buvo labai garbingas, bet neūžauga jį suteršė.

— Tirošyje mes jį vadiname Raudonrankiu, nes jo pirštai sutepti krauju. Karaliaus ir tėvo krauju. Kai kas pasakoja, girdi, jis, braudamasis į šį pasaulį ir aštriais nagais draskydamas įsčias, nužudė ir savo motiną.

Kokia nesąmonė, dingtelėjo Sersėjai.

— Tai tiesa, — garsiai ištarė ji. — Jei šioje skrynioje tikrai yra Kipšo galva, pakelsiu tave į lordus ir dovanosiu derlingų žemių ir pilių. — Titulai dabar nebuvo verti nė tiek, kiek dulkės po kojomis, o sugriautų pilių, vienišų dunksančių tarp nebedirbamų laukų ir sudegintų kaimų, taip pat netrūko. — Mano dvariškiai laukia. Atidaryk dėžę ir leisk pamatyti, kas yra jos viduje.

Tirošis plačiu mostu pakėlė dėžės antvožą ir šypsodamasis pasitraukė. Viduje, ant mėlyno aksominio paminkštinimo, pūpsojo nykštuko galva ir spoksojo į karalienę.

Sersėja atidžiai įsižiūrėjo.

— Čia ne mano brolis. — Burnoje ji pajuto nusivylimo kartėlį. Rodos, naivu buvo tikėtis tokios sėkmės, juolab po to, kas nutiko torui Dievai niekada nebūna tokie geru — Šio vyro akys rudos. Tiriono viena akis buvo juoda, o kita žalia.

— Na taip, akys… Tavo malonybe, tikrosios tavo brolio akys truputį… apiro. Tad drįsau pakeisti jas stiklinėmis, tik… kaip sakai, netinkamai parinkau spalvą.

Šie žodžiai karalienę tik dar labiau suerzino.

— Gal tavo atgabentos galvos akys ir stiklinės, bet manosios — tikrai ne. Ant Drakono Uolos sienų yra chimerų, panašesnių į Kipšą nei ši galva. Beje, kur dantys?

Išgirdęs karalienės žodžiuose įtūžio gaidelę, vyras susigūžė.

— Jis turėjo puikius auksinius dantis, tavo malonybe, bet mes… Apgailestauju…

— Ne, dar ne. Bet tuoj gailėsies. — Turėčiau liepti jį pasmaugti. Priversti jį beviltiškai gaudyti orą, kol pajuoduos veidas, kaip kad nutiko mano mylimam sūnui. Šie žodžiai sukosi Sersėjai ant liežuvio galo.

— Aš tiesiog apsirikau. Visi neūžaugos atrodo tokie panašūs, be to… Meldžiu tavo malonybę atkreipti dėmesį, kad jam trūksta nosies…

— Trūksta, nes tu ją nukirtai.

— Ne!

Kaktą išmušęs prakaitas išdavė, jog tirošis prisimelavo, o dabar ginasi.

— Taip. — Ir Sersėja prabilo apsimestinai meiliai: — Bent jau susiprotėjai ją nukirsti. Prieš tave atkeliavęs kvailys mėgino mane įtikinti, girdi, neūžaugai nosį ataugino kažkoks nevykęs burtininkas. Ir vis dėlto, man rodos, kad lieki skolingas šiam nykštukui nosį. Lanisterių giminė skolinga nelieka, tad ir tau nederėtų. Sere Merinai, nuvesk tą apgaviką pas Kiburną.

Seras Merinas paėmė tirošį už parankės ir, vis dar prieštaraujantį, ištempė iš menės. Kai jiedu išėjo, Sersėja kreipėsi į Osmundą Ketlbleką.

— Sere Osmundai, išnešk šį daiktą, kad aš jo nematyčiau, ir atvesk kitus tris, kurie tvirtina turintys žinių apie Kipšą.

— Klausau, tavo malonybe.

Deja, tie trys žinianešiai pasirodė esantys tokie pat apsišaukėliai kaip ir tirošis. Vienas sakė, jog Kipšas slepiasi viename Senmiesčio viešnamių, burna tenkindamas vyrų įgeidžius. Tai būtų buvęs keistas ir juokingas vaizdas, bet Sersėja jo žodžiais nė akimirką nepatikėjo. Antras vyras tvirtino matęs neūžaugą Bravose, vaidinantį komediantų spektaklyje. Trečias primygtinai kartojo, girdi, Tirionas tapo upių kraštų atsiskyrėliu ir apsigyveno ant vienos iš vaiduoklių lankomų kalvų. Kiekvienam iš jų karalienė atsakė tą patį.

— Jei būsite tokie malonūs ir kelis narsius mano riterius palydėsite pas tą neūžaugą, dosniai jums atsilyginsiu, — pažadėjo ji. — Žinoma, jei ten tikrai bus Kipšas. Jei ne… Na, mano riteriai negali pakęsti nei apgaulės, nei kvailių, siunčiančių juos vaikytis šešėlių. Gali būti, kad prarasite liežuvius.

Ir staiga visi trys žinianešiai jau nebebuvo tikri tuo, ką pasakojo, ir pripažino, jog galbūt matė visai kitą neūžaugą.

Sersėja niekada nepagalvojo, kad pasaulyje tiek daug neūžaugų.

— Ar kiekviename žingsnyje gali sutikti tuos mažus išsigimėlius? — priekaištingai tarė ji, sargybai vedant iš menės paskutinį žinianešį. — Kiek jų apskritai yra?

— Mažiau nei anksčiau, — tarė ledi Meriveter. — Ar man bus suteikta garbė palydėti tavo malonybę į dvarą?

— Jei tik galėsi pakęsti tą nuobodybę, — atsakė jai Sersėja. — Robertas buvo kvailys ir neišmanėlis, bet dėl vieno dalyko neklydo. Valdyti karalystę — labai varginantis darbas.

— Man liūdna matyti tavo malonybę taip nukamuotą rūpesčių. Siūlau tiesiog pabėgti ir pasilinksminti, o šias varginančias audiencijas palikti karaliaus rankai. Galėtume persirengti tarnaitėmis ir praleisti dieną tarp prasčiokų klausydamosi, ką jie šneka apie Drakono Uolos užėmimą. Žinau, kurioje užeigoje dainuoja Mėlynasis Bardas, kai nelinksmina jaunosios karalienės draugijos, ir kuriame rūsyje burtininkas šviną paverčia auksu, vandenį — vynu, o merginas — vaikinais. Galbūt jis galėtų užburti ir mudvi? Ar tavo malonybei patiktų vienai nakčiai pavirsti vyru?

Jei būčiau vyras, būčiau Džeimis, pagalvojo Sersėja. Jei būčiau vyras, šią karalystę galėčiau valdyti savoy o ne Tomeno vardu.

— Patiktų, bet tik jei tu liktum moterimi, — tarė ji įsitikinusi, jog Tena šitai ir nori išgirsti. — Tu tikra nedorėlė ir ne juokais mane gundai, bet kokia būčiau karalienė, jei palikčiau karalystės reikalus tvarkyti Hariui Sviftui, kuriam tirta rankos?

Tena suraukė lūpas.

— Tavo malonybė per daug stropi.

— Tokia jau esu, — pripažino karalienė, — ir vakare dėl to gailėsiuosi. — Ji įsikibo ledi Meriveter į parankę ir pridūrė: — Eikš.

Tą dieną pirmas būti priimtas įsiprašė Džalabaras Kso, kaip ir pritiko princo tremtyje statusą turinčiam vyrui. Ir vis dėlto, nors vilkėdamas spalvingą plunksnų apsiaustą jis atrodė nuostabiai, pas karalienę atėjo vien nuolankiai prašyti. Sersėja išklausė jau įprasto jo maldavimo duoti karių bei ginklų, kad galėtų susigrąžinti Raudonosios Gėlės slėnį, o tada tarė:

— Jo malonybė pats kariauja, prince Džalabarai. Ir dabar tikrai neturi atliekamų vyrų, kurių galėtų tau duoti. Galbūt ateinančiais metais…

Taip jam visuomet sakydavo Robertas. Ateinančiais metais ji ištars jam: „Niekada“, — bet tik ne šiandien. Drakono Uola buvo jos.

Paskui atėjo lordas Halinas iš Alchemikų gildijos prašyti, kad dabar, kai sala vėl priklauso karaliui, jo piromantams būtų leista išperinti drakono kiaušinius, kurių galbūt ras Drakono Uoloje.

— Jei tų kiaušinių ir būtų likę, Stanis būtų juos pardavęs, kad galėtų susimokėti jį remiantiems maištininkams, — pasakė jam karalienė.

Kad ši mintis beprotiška, ji apdairiai nutylėjo. Nugaišus paskutiniam Targarienų drakonui, visi tokie mėginimai baigdavosi mirtimi, didžiule nelaime arba nešlove.

Po Halino į audiencijų menę sugužėjo būrys pirklių, maldaujančių, kad karalius tarpininkautų jiems derybose su Bravoso Geležiniu banku. Bravosiečiai, atrodo, reikalavo grąžinti likusias skolas ir nesutiko skolinti dar. Mums reikia savo banko, nusprendė Sersėja, Lanisporto Auksinio banko. Galbūt, kai Tomeno padėtis Geležiniam soste bus tvirta, ji taip ir padarys. O kol kas tik patarė pirkliams sumokėti Bravoso palūkininkams, kas jiems priklauso.

Tikėjimo atsiųstai delegacijai vadovavo senas Sersėjos bičiulis, septonas Reinardas. Per mieštąjį atlydėjo šeši Karžygio Sūnūs; iš viso jie atėjo septyni, o šis skaičius buvo šventas ir palankus. Naujasis aukštasis septonas, — arba „aukštasis žvirblis“, kaip jį praminė Mėnuliukas, — įsikibęs laikėsi septyneto. Riteriai juosėjo kardasaičius, išmargintus septyniomis išilginėmis, Tikėjimą simbolizuojančiomis juostomis. Krištolas puošė ir jų ilgųjų kalavijų rankenų buožes, ir šalmų viršų. Jie turėjo rombo formos skydus, kuriais niekas nesinaudojo nuo Užkariavimo laikų ir ant kurių puikavosi Septyniose Karalystėse šimtmečius nematytas ženklas: tamsos fone ryškiai tviskantis visų vaivorykštės spalvų kalavijas. Anot Kiburno, Karžygio Sūnų ordinui savo gyvybe ir kalaviju jau buvo prisiekę beveik šimtas riterių ir kasdien ateidavo vis naujų. Visa ši gauja apsvaigusi nuo dievų. Kas galėjo pagalvoti, kad karalystėje jų tiek daug?

Dauguma prisiekusiųjų buvo namuose tarnavę ir apskritai vietos pasaulyje neradę riteriai, tačiau keli buvo ir kilmingi: jaunesnieji sūnūs, neįtakingi lordai, nuodėmes išpirkti trokštantys seniai. Ir, žinoma, Lanselis. Kai Kiburnas papasakojo, kad jos idiotas pusbrolis atsisakė pilies, žemių, atleido žmoną ir grįžo į miestą prisidėti prie kilnaus ir galingo Karžygio Sūnų ordino, iš pradžių Sersėja pamanė, kad meisteris juokauja. Bet dabar pusbrolis kartu su kitais pamaldžiais kvailiais stovėjo prieš ją.

Sersėjai tai visai nepatiko. Be to, ji negalėjo pakęsti ir neapsakomo „aukštojo žvirblio“ šiurkštumo bei nedėkingumo.

— Kur aukštasis septonas? — paklausė ji Reinardo. — Kviečiausi jį.

Septonas Reinardas apgailestaudamas tarė:

— Užuot atėjęs pats, jo aukštoji šventenybė atsiuntė mane ir liepė tavo malonybei perduoti, jog Septynetas pašaukė jį kovoti su nedorybėmis.

— Kaip jis kovos su tomis nedorybėmis? Gal Šilko gatvėje pamokslaudamas apie skaistybę? Ar jam atrodo, kad pasiklausiusios jo pamokslų kekšės vėl virs mergelėmis?

— Tėvas ir Motina mūsų kūnus sukūrė tokius, kad vyras ir moteris galėtų susijungti ir pradėti santuokinius vaikus, — atsakė Reinardas. — Moteris, prekiaujanti šventu savo kūnu, yra žemai puolusi ir nuodėminga.

Šie šventeiviški plepalai gal būtų buvę įtikinamesni, jei karalienė nebūtų žinojusi, kad septonas Reinardas turi „draugių“ kiekviename iš Šilko gatvėje įsikūrusių viešnamių. Aišku, jis nusprendė, jog kartoti aukštojo septono giesmelę bus daug geriau nei plauti grindis.

— Nedrįsk man pamokslauti, — įspėjo jį karalienė. — Viešnamių savininkės skundžiasi, ir jos teisios.

— Kodėl teisieji turi klausytis nusidėjėlių šnekų?

— Tos nusidėjėlės pildo karaliaus iždą, — tiesiai rėžė karalienė, — jų monetomis moku atlygį savo auksiniams apsiaustams ir statau laivus, kurie gins mūsų pakrantes. Be to, nereikia pamiršti ir prekybos. Jei Karaliaus Uoste nebus viešnamių, prekybiniai laivai plauks į Prieblandos Slėnį arba Kirų miestą. Jo aukštoji šventenybė žadėjo, kad mano miesto gatvėse bus ramu. Jei iš paprastų vyrų atimsi kekšes, jie ims prievartauti kitas moteris. Tad nuo šiol tegul jo aukštoji šventenybė meldžiasi septoje, kaip ir dera.

Karalienė dar tikėjosi išklausyti ir lordo Džailso, bet vietoj jo papilkėjusiu veidu, sutrikęs atėjo didysis meisteris Paišelis ir pasakė, kad Rosbis labai silpnas ir nepasikelia iš lovos.

— Deja, baiminuosi, jog lordui Džailsui netrukus teks prisidėti prie garbingų savo protėvių. Tegul Tėvas teisia jį teisingai.

Jei Rosbis mirs, Meisas Tairelis ir jaunoji karalienė vėl mėgins man įpiršti Gartą Apkūnųjį.

— Lordas Džailsas kosčioja jau daug metų, bet dėl kosulio niekada nebuvo iškilęs pavojus jo gyvybei, — papriekaištavo Sersėja. — Jis prakosėjo pusę Roberto valdymo ir visus Džofrio valdymo metus. Ir jei dabar miršta, tai tik todėl, jog kažkas geidžia jo mirties.

Negalėdamas patikėti tuo, ką girdi, didysis meisteris sumirksėjo.

— Tavo malonybe… K-kas galėtų trokšti lordo Džailso mirties?

— Gal jo įpėdinis. — Arba jaunoji karalienė. — Gal moteris, kurią jis kadaise paniekino. — Arba Mardžerė, Meisas ir Erškėčių karalienė. Kodėl ne? Džailsas stovi jiems skersai kelio. — Gal senas priešas. O gal — naujas. Kad ir… tu.

Senis išbalo kaip drobė.

— Ta-tavo malonybė juokauja. Aš… aš… išvaliau jo šviesybei lordui vidurius, nuleidau kraują, dėjau šuteklius, tryniau vaistažolių užpilais… Nuo ūkanų žolės jam mažiau skauda, o saldžiamiegė šiek tiek lengvina kosulį, bet… bijau, kad jis jau atkosti kruvinus plaučių gabalėlius.

— Man nesvarbu. Grįši pas lordą Džailsą ir pasakysi, kad draudžiu jam mirti.

— Kaip tavo malonybė įsakys. — Paišelis nerangiai nusilenkė.

Prašančiųjų audiencijos buvo daugybė ir kiekvienas vis nuobodesnis.

Vakare, kai visi jie pagaliau išėjo, Sersėja, kartu su sūnumi valgydama kuklią vakarienę, berniukui pasakė:

— Tomenai, kai prieš miegą meldiesi, padėkok Motinai ir Tėvui, kad esi dar vaikas. Karaliauti — sunkus darbas. Patikėk, valdyti karalystę tau nepatiktų. Visi tave kapoja nelyginant maitlesiai varnai. Kiekvienas trokšta atsiplėšti gabalą tavo kūno.

— Taip, mama, — liūdnai tarė Tomenas. Sersėja suprato, kad jaunoji karalienė papasakojo jam apie serą Lorą. Seras Osmundas sakė, kad berniukas verkė. Jis dar labai jaunas. Kai sulauks Džofo amžiaus, net neprisimins, kaip Loras atrodė. — Bet aš neprieštaraučiau, kad jie mane kapotų, — pridūrė sūnus. — Turėčiau kasdien su tavimi eiti į sosto menę ir klausytis. Mardžerė sako…

— Mardžerė per daug plepa, — kaip kirviu nukirto Sersėja. — Jei galėčiau, mielai išplėščiau jai liežuvį.

— Nekalbėk taip! — staiga suriko Tomenas, o apskritas jo veidas nuraudo kaip žarija. — Nekišk nagų prie jos liežuvio. Neliesk jos. Karalius esu aš, o ne tu.

Sersėja priblokšta įsistebeilijo į sūnų.

— Ką pasakei?!

— Karalius esu aš. Aš nuspręsiu, kam išlupti liežuvį, o ne tu. Neleisiu tau skriausti Mardžerės. Neleisiu. Draudžiu tau tai daryti.

Čiupusi už ausies, Sersėja nutempė klykiantį sūnų prie durų, už kurių rado sargybą einantį serą Borosą Blauntą.

— Sere Borosai, jo malonybė užsimiršo. Būk malonus, palydėk jo malonybę į jo miegamąjį ir atvesk Peitą. Noriu, kad šį kartą Tomenas pats nuplaktų berniuką. Jis privalo darbuotis tol, kol Peitui abu sėdmenys pasrus krauju. Jei jo malonybė atsisakys ar bent žodžiu paprieštaraus, pasišauk Kiburną ir liepk išlupti Peitui liežuvį, kad jo malonybė suprastų, kaip brangiai tenka mokėti už akiplėšiškumą.

— Kaip įsakysi, — atsiduso seras Borosas, nesmagiai žvelgdamas į karalių. — Tavo malonybe, prašau eiti su manimi.

Sutemoms apgaubus Raudonąją pilį, Džoslina karalienės miegamajame užkūrė židinį, o Dorkasa uždegė žvakes šalia lovos. Sersėja atidarė langą norėdama įsileisti gryno oro ir pamatė, kad debesys vėl apniaukė dangų ir užstojo žvaigždes.

— Kokia tamsi naktis, tavo malonybe… — sumurmėjo Dorkasa.

Tikrai, pagalvojo Sersėja, bet ne tokia tamsi kaip Mergelių bokšte arba Drakono Uoloje, kur Loras Tairelis tyso nuplikytas ir kraujuodamas, arba šios pilies rūsiuose įrengtose juodosiose celėse. Karalienė nesuprato, kodėl prisiminė požemius. Mat buvo nusprendusi apie Falisę daugiau negalvoti. Dvikova… Falisei turėjo pakakti košės galvoje ir už tokio kvailio netekėti. Iš Stokvorto juos pasiekė žinia, kad ledi Tanda mirė nuo plaučių uždegimo, kuris prasidėjo dėl lūžusio klubo kaulo. Dabar ledi Stokvort tapo Lolisė Beprotė, o Stokvorto lordu — seras Bronas. Tanda mirė, o Džailsas guli mirties patale. Gerai, kad turime Mėnuliukų, kitaip dvare neliktų nė vieno juokdario. Padėjusi galvą ant pagalvės, karalienė nusišypsojo. Bučiuodama Mardžerei skruostų, jaučiau sūrias jos ašaras…

Sersėja ir vėl susapnavo tą patį sapną: tris merginas rudais apsiaustais, senę nukarusiu pagurkliu ir palapinę, kurioje tvyrojo mirties kvapas.

Senės palapinė skendėjo tamsoje, o jos viršus buvo aukštas ir su smailia viršūne. Ji nenorėjo žengti į vidų nei tada, kai jai buvo dešimt metų, nei dabar, bet kitos mergaitės nenuleido nuo jos akių, tad Sersėja negalėjo apsisukti ir nueiti. Sapne, kaip ir tikrovėje, jos buvo trise. Storulė Džeinė Farman kaip visada vilkosi uodegoje. Jau ir taip buvo stebuklas, kad ji tiek toli nuėjo. Melara Heterspun buvo drąsesnė, vyresnė ir gražesnė, nors ir strazdanota. Susisupusios į šiurkščios drobės apsiaustus ir pasikėlusios gobtuvus, jos visos trys slapčia išslinko iš lovų ir patraukė per aikštę, kurioje vyko turnyras, ieškoti burtininkės. Melara nugirdo tarnaites šnabždantis, girdi, ji galinti užkeikti vyrą arba priversti jį įsimylėti, pašaukti demonus ir išpranašauti ateitį.

Gyvenime mergaitės ėjo sulaikiusios kvapą, svaigstančiomis galvomis, šnabždėdamosi, ir susijaudinusios, ir išsigandusios. Sapne viskas buvo kitaip. Sapne palapines gaubė šešėliai, o riteriai ir tarnai tebuvo figūros iš rūko. Mergaitės ilgai vaikštinėjo, kol rado senės palapinę. O kai rado, visi deglai jau geso. Sersėja matė, kad mergaitės susigūžusios šnabždasi. „Grįžkite, — mėgino paraginti jas Sersėja, — apsisukite ir grįžkite. Jums čia nėra ko veikti.“ Tačiau, nors ir krutino lūpas, žodžių ištarti jai nesisekė.

Praskleidusi palapinės atvartą, lordo Taivino duktė į palapinę įžengė pirma, o paskui ją įėjo Melara. Džeinė Farman įslinko paskutinė ir, kaip buvo įpratusi, mėgino pasislėpti už jųdviejų..

Palapinėje tvyrojo įvairūs kvapai. Cinamono ir muskato riešuto. Raudonųjų, baltųjų ir juodųjų pipirų. Migdolų pieno ir svogūno. Gvazdikėlių, citrinžolių, brangaus šafrano ir dar keistesnių ir retesnių prieskonių. Šviesa sklido tik iš basilisko galvos gorės su žarijomis, ji buvo dulsvai žalia ir jos apšviestos sienos atrodė šaltos, negyvenamos ir apipelijusios. Ar taip buvo ir gyvenime? To Sersėja neprisiminė.

Sapne burtininkė miegojo, kaip ir prieš daugelį metų tikrovėje. Tegul sau miega, norėjo sušukti karalienė. Kvailelės, niekada nežadinkite miegančios burtininkės. Tačiau, netekusiai žado, jai beliko tik žiūrėti, kaip viena iš mergaičių nutraukė apsiaustą, spyrė į raganos lovą ir tarė:

— Kelkis, norime, kad išpranašautum mums ateitį.

Megei Varlei atsimerkus, Džeinė Farman išsigandusi suklykė ir stačia galva nėrė iš palapinės į nakties tamsą. Kresna, kvaila ir romi Džeinė, nesveikai išblyškusi, stora ir bijanti kiekvieno šešėlio. Bet iš tiesų ji buvo išmintinga. Džeinė tebegyveno Gražiojoje saloje. Ji ištekėjo už vieno iš savo brolio vėliavininkų ir pagimdė keliolika vaikų.

Senės akys buvo gelsvos, apsitraukusios kažkokia bjaurastimi. Lanisporte sklido kalbos, kad, kai Megės vyras parsivežė ją iš rytų kartu su prieskonių kroviniu, ji buvo jauna ir graži, bet Mėgę paženklino bėgantys metai ir piktosios dvasios. Ji buvo neaukšta, apkūni, karpota, padribusiu pagurkliu ir skruostais. Dantų nebeturėjo, o jos krūtys siekė kelius. Priėjus arčiau, į nosį dūrė ligos kvapas, o kai prabilo, jai iš burnos keistai ir bjauriai dvokė.

— Lauk iš čia, — gergždžiančiu balsu sušnabždėjo ji mergaitėms.

— Atėjome, kad išpranašautum mums ateitį, — tarė jaunoji Sersėja.

— Eikite lauk, — vėl sušvokštė senė.

— Girdėjome, jog gali nuspėti ateitį, — prabilo Melara. — Mes tik norime sužinoti, ką gausime į vyrus.

— Eikite lauk… — trečią kartą sušvokštė Megė.

Paklausykite jos! — būtų sušukusi karalienė, jei nebūtų praradusi kalbos dovanos. Dar galite sprukti. Bėkite iš čia, kvailelės!

Bet mergaitė šviesiomis garbanomis tik įsisprendė į šonus.

— Išpranašauk mums ateitį, o jei ne, nueisiu pas savo lordą tėvą ir paprašysiu, kad už neklusnumą nuplaktų.

— Prašau, — ėmė maldauti Melara, — išpranašauk mums ateitį ir išeisime.

— Kai kas iš jūsų apskritai neturi ateities, — šiurpiu, dusliu balsu burbtelėjo Megė. Užsimetusi ant pečių apsiaustą, ji pamojo mergaitėms prieiti. — Jei nenorite nešdintis, ateikite. Kvaišos. Taip, ateikite. Turiu pajusti jūsų kraujo skonį.

Melara išblyško, o Sersėja nė nemirktelėjo. Liūtė nebijo varlės, kad ir kokia sena ir bjauri ji būtų. Jai derėjo eiti lauk, reikėjo senės paklausyti, reikėjo sprukti. Bet, užuot taip ir padariusi, ji paėmė Megės duotą durklą ir rantuotais ašmenimis drykstelėjo sau nykščio pagalvėlę. Tada įpjovė pirštą ir Melarai.

Žalioje, prieblandos gaubiamoje palapinėje kraujas atrodė veikiau juodas nei raudonas. Jį pamačius, bedantės Megės lūpos ėmė virpėti.

— Šen, — tarė senė, — duok šen.

Kai Sersėja ištiesė ranką, ragana ėmė čiulpti kraują spausdama žaizdą švelniomis kaip kūdikio dantenomis. Karalienė dar prisiminė, kokia keista ir šalta buvo burtininkės burna.

— Gali klausti trijų dalykų, — paragavusi kraujo vėl prabilo senė. — Bet mano atsakymai tau nepatiks. Klausk arba eik šalin.

Išeik, sapnuodama tarė sau karalienė, prikąsk liežuvį ir bėk. Bet mergaitei nepakako sveiko proto suvokti, jog burtininkės reikia bijoti.

— Kada ištekėsiu už princo? — paklausė ji.

— Niekada. Ištekėsi už karaliaus.

Šviesiaplaukė garbanė sutriko ir nepatenkinta susiraukė. Vėliau daug metų ji raminosi, jog šie žodžiai reiškia tik tai, kad už Reigaro ji neištekės tol, kol nenumirs jo tėvas Eiris.

— Vadinasi, vis dėlto tapsiu karaliene? — uždavė antrą klausimą mergaitė.

— O taip. — Geltonose Megės akyse šmėstelėjo piktdžiuga. — Būsi karaliene… kol pasirodys kita, jaunesnė ir gražesnė, kuri tave sužlugdys ir atims visa, kas tau brangu.

Mergaitė net nukaito iš pykčio.

— Tegul tik pamėgina. Liepsiu savo broliui ją nužudyti. — Net ir dabar ji neketino liautis, nes buvo labai užsispyrusi. Mat turėjo dar vieną klausimą, dar vieną galimybę žvilgtelėti į savo ateitį. — Ar mudu su karaliumi turėsime vaikų? — pasmalsavo ji.

— O taip. Jis susilauks šešiolikos, o tu trijų.

Šie žodžiai Sersėjai nuskambėjo kaip gryna nesąmonė. Perpjautas nykštys tvinkčiojo, ant kilimo lašėjo kraujas. Argi tai įmanoma? — norėjo pasakyti ji, bet savo tris klausimus jau buvo uždavusi.

Bet tuo senės kalba su ja nesibaigė.

— Auksinės bus jų karūnos, auksinės ir įkapės, — pridūrė Megė. — O kai imsi skęsti savose ašarose, valonkaras suspaus tavo blyškų kaklą ir uždusins.

— Kas tas valonkaras? Kokia nors pabaisa? — Mergaitei auksinėmis garbanomis ši pranašystė visai nepatiko. — Tu melagė, karpota varlė, sena susmirdusi siaubūnė, netikiu nė vienu tavo žodžiu. Eime, Melara. Neverta jos klausytis.

— Ir aš turiu tris klausimus, — užsispyrė draugė. Kai Sersėja trūktelėjo ją už rankos, ši išsivadavo iš jos gniaužtų ir kreipėsi į senę.

— Ar ištekėsiu už Džeimio? — nė kiek nesivaržydama paklausė.

Kvaila mergše, net ir dabar pykdama pagalvojo karalienė, Džeimis net nežino, kad tu gyveni. Tais laikais jos broliui rūpėjo vien kalavijai, šunys, žirgai ir… dvynė sesuo.

— Neištekėsi nei už Džeimio, nei už ko nors kito, — atsakė Megė. — Tavo nekaltybę sugrauš kirminai. Dar šiąnakt mirsi, mažute. Ar jauti mirties alsavimą? Ji visai arti.

— Jaučiame tik tavo dvokiantį alsavimą, — atrėžė Sersėja.

Ant stalo, prie burtininkės alkūnės, stovėjo indas su kažkokiu tirštu vaistiniu užpilu. Sersėja jį čiupo ir šliūkštelėjo senei į akis. Tikrovėje Megė kažką suriko keista svetima kalba ir prakeikė jas, sprunkančias iš palapinės. O sapne jos veidas ištirpo, išgaravo tarsi žalio rūko draiskanos ir iš jo liko tik dvi geltonos šnairuojančios akys — mirties akys.

Valonkaras suspaus tavo blyškų kaklų, išgirdo karalienė, bet šiuos žodžius pakartojo jau ne senė. Sapne iš miglos išniro rankos, storos ir stiprios, ir apsivijo jai kaklą. Viršum jų pleveno jo veidas, nedraugiškai žvelgdamas į Sersėją skirtingų spalvų akimis. Ne! — pamėgino surikti karalienė, bet neūžaugos pirštai užspaudė jai gerklę ir nuslopino priešinimąsi. Ji spardėsi ir mėgino rėkti, bet nieko nelaimėjo. Netrukus jai iš gerklės ėmė sklisti toks pat garsas, kokį leido jos sūnus, — siaubingas sunkiai traukiamo oro švokštimas, ženklinęs paskutinį Džofo atodūsį.

Sersėja pabudo tamsoje gaudydama kvapą, su aplink kaklą apsivyniojusia antklode. Nubloškė ją taip ryžtingai, kad audeklas įplyšo, ir giliai bei sunkiai alsuodama atsisėdo. Tai tik sapnas, tarė sau karalienė, senas sapnas ir susijaukusi antklodė. Tik tiek.

Tena vėl nakvojo pas jaunąją karalienę, tad šalia jos miegojo Dorkasa. Sersėja šiurkščiai papurtė tarnaitei petį.

— Kelkis ir surask Paišelį. Jis tikriausiai pas lordą Džailsą. Tuoj pat man jį atvesk.

Vis dar užsimiegojusi, Dorkasa išsirito iš lovos, kluptelėjo ir, basomis kojomis šiurendama meldus, nuskubėjo per miegamąjį pasiimti drabužių.

Po nepakeliamai ilgo laukimo, vilkdamas kojas, įėjo didysis meisteris Paišelis ir sustojo prieš karalienę nulenkęs galvą, mirksėdamas užmiegotomis akimis ir tramdydamas žiovulį. Rodės, didžiulė ir sunki meisterio grandinė, kabanti ant raukšlėto kaklo, lenkia jį prie žemės. Kiek siekė SersėJos atmintis, Paišelis visada buvo senas, tačiau anksčiau vis tiek atrodė puikiai: vilkėjo prabangiais drabužiais, laikėsi oriai ir elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Dėl vešlios žilos barzdos nesunkiai galėjai palaikyti jį labai išmintingu vyru.

Bet Tirionas tą barzdą nuskuto, o atžėlė vos keli vargani šiurkščių plaukų kuokštai, nedengiantys net rausvo padribusio pagurklio. Tai jau ne vyras, pagalvojo ji, o griuvena. Juodoji celė išsunkė iš jo paskutines jėgas. Juodoji celė ir Kipšo skustuvas.

— Kiek tau metų? — nei iš šio, nei iš to paklausė Sersėja.

— Aštuoniasdešimt ketveri, tavo malonybe.

— Man labiau patiktų, jei būtum jaunesnis.

Senis apsilaižė lūpas.

— Kai konklava paskyrė mane didžiuoju meisteriu, buvau vos keturiasdešimt dvejų. Kai jie išrinko Ketą, šiam buvo aštuoniasdešimt, o Elendorui — beveik devynios dešimtys. Didžiajam meisteriui tenkančios pareigos ir rūpesčiai palaužė jų sveikatą ir jie abu mirė tais pačiais metais, kai buvo paskirti. Paskui didžiuoju meisteriu tapo Merionas, kuriam tebuvo šešiasdešimt šešeri, bet pakeliui į Karaliaus Uostą jis persišaldė ir mirė. Tada Eigonas paprašė Citadelės, kad atsiųstų jaunesnį vyrą. Jis buvo pirmas karalius, kuriam tarnavau.

O Tomenas bus paskutinis.

— Man reikia vaistų. Kad lengviau užmigčiau.

— Taurė vyno prieš miegą dažniausiai…

— Gėriau vyno, besmegeni mulki! Man reikia ko nors stipresnio. Ko nors, kad nesapnuočiau.

— Tavo… Tavo malonybė nenori sapnuoti?

— Juk ką tik sakiau. Ar tavo ausys tokios pat silpnos kaip ir kotas? Ar gali sutaisyti man tokio vaistinio gėrimo, ar man vėl reikės prašyti lordo Kiburno, kad tave pavaduotų?

— Nereikės. Nėra reikalo čia painioti to… painioti Kiburno. Miegas be sapnų. Atnešiu tau užpilo.

— Gerai. Gali eiti. — Bet, Paišeliui ketinant žengti prie durų, karalienė jį sulaikė. — Dar kai kas… Kas Citadelėje manoma apie pranašystes? Ar apskritai galima išpranašauti ateitį?

Senis akimirką padvejojo. Pakėlęs raukšlėtą ranką, užsimiršęs apsičiupinėjo krūtinę, tarsi būtų glostęsis barzdą, kurios nebeturėjo.

— Ar įmanoma išpranašauti ateitį? — mąsliai pakartojo didysis meisteris. — Galbūt. Senosiose knygose yra užrašyta burtų… Bet geriau tavo malonybė klaustų, ar išmintinga pranašauti ateitį? Į šį klausimą atsakyčiau: „Ne.“ Kai kurias duris geriausia laikyti uždarytas.

— Žiūrėk, išėjęs stropiai uždaryk manąsias.

Širdies gilumoje Sersėja žinojo, kad išgirs iš didžiojo meisterio atsakymą, niekam tikusį kaip ir jis pats.

Kitą rytą ji pusryčiavo drauge su Tomenu. Berniukas atrodė gerokai klusnesnis. Rodos, Peito plakimas jį gerokai paveikė. Jiedu valgė kiaušinienę, skrudintą duoną, šoninę ir raudonuosius apelsinus, ką tik atplukdytus iš Dorno. Sersėjos sūnus atsinešė savo kačiukus. Žiūrėdama, kaip jie Tomenui prie kojų išdykauja, Sersėja pasijuto truputį geriau. Kol aš gyva, Tomenui nieko bloga nenutiks. Jei reikėtų, ji išžudytų pusę Vesteroso lordų ir visus iki vieno prasčiokus, kad tik jos sūnus būtų saugus.

— Eik su Džoslina, — jiedviem pavalgius, tarė karalienė sūnui.

Tada liepė pakviesti Kiburną.

— Ar ledi Falisė dar gyva?

— Ar gyva?.. Taip… Tik… gal ne visai gerai jaučiasi.

— Suprantu. — Sersėja valandėlę pamąstė. — Tas Bronas… Man nepatinka mintis, kad priešas taip arti. Jis galingas tik dėl Lolisės. Jei galėtume ištraukti į viešumą vyresniąją jos seserį…

— Deja… — papurtė galvą Kiburnas. — Bijau, kad ledi Falisė valdyti Stokvorto negebės. Ji savarankiškai net nepavalgo. Man malonu pranešti, kad jos dėka daug ką sužinojau, bet šios pamokos nemažai kainavo. Tikiuosi, neviršijau tavo malonybės duotų nurodymų?

— Ne. — Kad ir ką ji ketino daryti, buvo jau per vėlu. Galvoti apie šiuos dalykus nebuvo prasmės. Bus geriau, jei ji mirs, tarė sau karalienė. Falisė nebūtų norėjusi gyventi viena, be vyro. Nors jis buvo avigalvis, ta kvailė jį, rodos, mylėjo. — Turiu dar vieną reikalą. Praeitą naktį sapnavau baisų sapną.

— Kartais visi sapnuojame košmarus.

— Sapnavau raganą, pas kurią būdama dar mergaitė iš tikro lankiausi.

— Miško raganą? Dauguma jų — visiškai nepavojingos. Jos šiek tiek išmano apie žoles, yra neblogos pribuvėjos, bet šiaip…

— Ji buvo kitokia. Pas ją lankydavosi pusė Lanisporto, kad paburtų arba duotų vaistinių gėrimų. Ji buvo motina kažkokio visiškai neįtakingo lordo ir žmona turtingo pirklio, kuriam iškilti padėjo mano senelis. To lordo tėvas susipažino su ja prekiaudamas rytuose. Kai kas sako, kad ta moteris jį apkerėjo, nors greičiausiai jai pakako vienintelio „burto“ — plyšio tarp kojų. Ji ne visada taip bjauriai atrodė, — na, bent jau sklando tokie gandai. Tos moters vardo nepamenu. Jis ilgas, rytietiškas ir kažkoks keistas. Prasčiokai vadindavo ją Mege.

— Mage ?

— Tu jį taip tari? Ta moteris iš piršto iščiulpdavo lašą kraujo ir pasakydavo, kas tavęs laukia ateityje.

— Būrimas iš kraujo — tai pati juodžiausia magija. Kai kas sako, jog ir pati galingiausia.

Sersėja nenorėjo to klausytis.

— Ta Megė ištarė keletą pranašysčių. Iš pradžių aš iš jų juokiausi, bet… ji išpranašavo vienos iš mano kambarinių mirtį. Mergaitė tada buvo vienuolikos metų, sveika kaip ridikas ir saugi už Uolos sienų. Tačiau netrukus įkrito į šulinį ir prigėrė.

Melara maldavo jos niekada nešnekėti apie tai, ką jos tą naktį išgirdo burtininkės palapinėje. „Jei apie tai nekalbėsime, greitai viską pamiršime ir visa atrodys tik blogas sapnas, — kalbėjo Melara. — O košmarai niekada neišsipildo.“ Anuomet jiedvi buvo tokios jaunos, kad šie žodžiai nuskambėjo beveik kaip didi išmintis.

— Vis dar gedi savo vaikystės draugės? — paklausė Kiburnas. — Ar tai neduoda tau ramybės, tavo malonybe?

— Melaros? Ne. Beveik nė neprisimenu, kaip ji atrodė. Bet… Megė žinojo, ir kiek vaikų turėsiu aš, ir kiek nesantuokinių vaikų susilauks Robertas. Ji tai žinojo, nors jo pirmas nesantuokinis vaikas gimė tik po daugybės metų. Ta ragana išpranašavo, kad būsiu karalienė, bet pridūrė, jog atsiras kita… Sakė: „Jaunesnė ir gražesnė.“ Kita karalienė, kuri atims viską, ką myliu.

— Ir tu nori užbėgti šiai pranašystei už akių?

Labiau už viską pasaulyje, pagalvojo ji.

— Tik… ar įmanoma?

— O taip. Be jokios abejonės.

— Bet kaip?

— Manau, tavo malonybė žino, kaip.

Ir tai buvo tiesa. Visada tai žinojau, dingtelėjo Sersėjai, net būdama palapinėje. „Tegul tik pamėgina. Liepsiu savo broliui ją nužudyti.“

Tačiau žinoti, ką reikia daryti, buvo viena, o žinoti, kaip tai padaryti, visai kas kita. Džeimiu dabar jau nebegalėjo pasitikėti. Geriausia būtų, jei jaunoji karalienė staiga susirgtų, bet… dievai retai būna tokie paslaugūs. Kas belieka? Peilis, pagalvė, taurė žolės, vadinamos širdies pražūtimi, nuoviro? Visi šie būdai sukeltų įtarimą. Kai miegodamas miršta senis, niekas nieko bloga nepagalvoja, bet rytą lovoje radus negyvą šešiolikmetę merginą tikriausiai nebūtų išvengta nemalonių klausimų. Be to, Mardžerė viena niekada nemiegodavo. Net serui Lorui vaduojantis mirtimi, ją dieną ir naktį saugodavo kalavijai.

Bet kalavijas… dviašmenis. Tie patys vyrai, kurie Mardžerę saugo, gali įstumti ją ir į pražūtį. įrodymai turėtų būti tokie akivaizdūs, kad net Mardžerės lordui tėvui neliktų nieko kita, tik pritarti dukters nukirsdinimui. Tai nebus lengva. Žinodami, kad nuo trinkos nusiris ir jų galvos, jos meilužiai nebus linkę prisipažinti. Nebent…

Kitą dieną karalienė kieme sutiko Osmundą Ketlbleką, besikaunantį su vienu iš Redvainų dvynių. Su kuriuo, karalienė pasakyti negalėjo; jai niekada nesisekė jų atskirti. Kelias minutes ji žiūrėjo į besipraktikuojančius vyrus, o tada pasikvietė serą Osmundą.

— Truputį pasivaikščiokime, — įsakmiai tarė. — Pasakyk man tiesą. Nenoriu klausytis pagyrų ir tuščių kalbų, girdi, Ketlblekas triskart geresnis už bet kurį kitą riterį. Tavo atsakymas gali daug ką lemti. Pašnekėkime apie tavo brolį, Osnį. Ar jis tikrai geras kovotojas?

— Geras. Pati matei jį kaunantis. Jis ne toks stiprus, kaip mudu su Osfrydu, bet vikrus ir žudo nedvejodamas.

— Jei prireiktų, ar nugalėtų serą Borosą Blauntą?

— Borosą Pilvūzą? — prunkštelėjo seras Osmundas. — Kiek jam metų? Keturios dešimtys? Penkios? Jis dažniausiai girtas, o ir išsiblaivęs storas kaip statinė. Jei kada ir mokėjo kautis, tuos įgūdžius seniai prarado. Taip, tavo malonybe, jei seras Borosas nusipelnė mirti, Osnis su šia užduotimi nesunkiai susitvarkys. Bet… kodėl? Ar Borosas nusikalto?

— Ne, — pasakė karalienė.

Bet Osnis nusikals.