Varnų puota

Arija

Kiekvieną naktį prieš užmigdama ji į pagalvę murmėdavo savo maldą.

„Sere Gregori, — sakydavo, — Dunsenai, Rafai Meiluti, sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja…“ Būtų šnabždėjusi ir Perkėlos Frėjų vardus, jei tik būtų juos žinojusi. Vieną dieną aš juos sužinosiu, tarė ji sau, ir tada visus tuos žmones nužudysiu.

Juodo ir Balto namuose nebuvo įmanoma šnabždėti taip tyliai, kad niekas negirdėtų.

— Vaike, — vieną dieną tarė malonusis vyras, — kokius vardus kiekvieną vakarą kartoji?

— Nekartoju jokių vardų, — išsigynė ji.

— Meluoji, — pareiškė jis. — Kai bijo, visi meluoja. Vieni daugiau, kiti mažiau. O kai kurie įsikimba į vieną vienintelį melą ir kartoja jį taip dažnai, jog pradeda tikėti, kad tai tiesa, nors… giliai širdyje visada žino, kad tai melas, be to, jis visuomet atsispindi jų veiduose. Papasakok man apie tuos vardus. Arija prikando lūpą.

— Tai visai nesvarbu.

— Svarbu, — atkakliai laikėsi savo nuomonės malonusis vyras. — Papasakok, mergaite.

Papasakok, o jei ne, mes tave iš čia išvarysime, Arija suprato iš tiesų jį sakant.

— Tai žmonės, kurių nekenčiu. Žmonės, kuriems trokštu mirties.

— Šiuose namuose tokių maldų girdime daugybę.

— Žinau, — linktelėjo Arija.

Kartą Džakenas Hagaras išmokė ją trijų tokių maldų. Man tik reikėjo jas pašnibždėti…

— Ar dėl to pas mus ir atkeliavai? — toliau klausinėjo malonusis vyras. — Kad išmoktum mūsų meno ir galėtum nužudyti tuos žmones, kurių taip nekenti?

Arija nežinojo, ką jam atsakyti.

— Galbūt.

— Tuomet atėjai ne ten, kur reikia. Ne tavo galioje spręsti, kas gyvens, o kas mirs. Ši dovana priklauso Jam, Daugiaveidžiui. Mes esame tik jo tarnai, prisiekę vykdyti jo valią.

— Hm… — Arija pažvelgė į pasieniuose stovinčias statulas, prie kurių kojų mirguliavo degančios žvakės. — O kuris tai dievas?

— Kodėl klausi? Jis — tai jie visi, — paaiškino žynys juodais ir baltais drabužiais.

Savo vardo jis Arijai taip ir nepasakė. Neprisistatė jai ir beglobė mergaitė didelėmis akimis ir sustingusiu veidu, kuris Arijai priminė kitą mergaitę, vardu Kiaunė. Kaip ir Arija, beglobė gyveno šventyklos požemyje kartu su trimis patarnautojais — dviem tarnais vyrais ir virėja, vardu Urna. Urna dirbdama mėgo šnekėti, tik Arija nesuprato nė vieno jos ištarto žodžio. Kiti taip pat arba neturėjo vardų, arba buvo nusprendę jų nesakyti. Vienas tarnas buvo labai senas, kuprotas, kaip lankas sulinkusia nugara. Kitas buvo įraudusiu veidu, plaukų prižėlusiomis ausimis. Arija laikė juos nebyliais, kol neišgirdo meldžiantis. Patarnautojai buvo jaunesni. Vyresnysis buvo maždaug jos tėvo amžiaus; kiti du negalėjo būti daug vyresni už Šansą, kuri kadaise buvo jos sesuo. Patarnautojai taip pat vilkėjo juodus ir baltus drabužius, tik šie buvo be gobtuvų ir juodi kairėje pusėje, o balti dešinėje. Maloniojo vyro ir beglobės mergaitės rūbų spalvos buvo išdėstytos priešingai. Arija gavo tarnaitės drabužius: nedažytos vilnos tuniką, dukslias kelnes, lininius apatinius ir iš audeklo pasiūtas šlepetes.

Bendrąją kalbą mokėjo tik malonusis vyras.

— Kas esi? — kasdien klausdavo jis Arijos.

— Niekas, — atsakydavo ji — Arija iš Starkų giminės, Arija Nenuorama, Arija Arkliaveidė. Dar ji buvo Arė ir Kiaunė, Bandelė ir Druskė, taurininke Nen, pilkoji pelytė, avis, Harenholo šmėkla, bet… ne iš tiesų, ne širdies gilumoje. Mat širdies gilumoje ji buvo Arija iš Vinterfelo, lordo Edardo Starko ir ledi Ketlinos duktė, kadaise turėjusi brolių, kurių vardai buvo Robas, Branas ir Rikonas, seserį, vardu Sansa, didvilkę Naimiriją ir netikrą brolį, Joną Snou. Giliai širdyje ji buvo ne šiaip sau mergaitė, bet… ne tokio atsakymo laukė malonusis vyras.

Nemokėdama čionykštės kalbos, su kitais Arija susikalbėti negalėjo. Bet ji klausėsi žmonių ir, dirbdama jai patikėtą darbą, tyliai kartojo girdimus žodžius. Nors ir aklas, jauniausias patarnautojas rūpinosi žvakėmis. Jis eidavo per šventyklą avėdamas minkštomis šlepetėmis, apsuptas murmėjimo senų moterų, kasdien ateinančių čia pasimelsti. Net ir nieko nematydamas, jis visuomet žinodavo, kurios žvakės užgesusios.

— Tas vaikinas vadovaujasi uosle, — kartą paaiškino malonusis vyras. — Be to, ten, kur dega žvakė, oras šiltesnis.

Jis paragino Ariją užsimerkti ir pačiai patirti tą jausmą.

Rytais, prieš pusryčius jie melsdavosi suklaupę aplink tylų, juodą baseinėlį. Kartais maldai vadovaudavo malonusis vyras. Kitomis dienomis tai darydavo beglobė. Arija mokėjo vos kelis žodžius bravosiečių kalba, — tuos, kurie sutapo su plačiausiai paplitusios valyrų kalbos žodžiais. Todėl Daugiaveidžiui dievui ji kalbėjo savo maldą, kuri skambėjo taip: „Sere Gregori, Dunsenai, Rafai Meiluti, sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja…“ Ji melsdavosi tylomis. Jei Daugiaveidis dievas buvo tikras dievas, jis turėjo ją išgirsti.

Į Juodo ir Balto namus šio dievo garbintojai ateidavo kasdien. Dauguma iš jų įžengdavo ir sėdėdavo vieni; prie vieno kito altoriaus uždegdavo žvakių, melsdavosi prie baseinėlio, kartais verkdavo. Kai kurie atsigerdavo iš juodos taurės ir eidavo miegoti; bet dauguma negerdavo. Čia nebuvo pamaldų ir neskambėjo nei paprastos, nei šlovinančios giesmės dievo rūstybei numaldyti. Šventykla niekuomet nebūdavo pilna. Kartais Daugiaveidžio dievo garbintojas pareikšdavo norintis šventoriuje pasimatyti su žyniu, bet tai nutikdavo nedažnai.

Pasieniais stovėjo trisdešimt skirtingų, žvakių apsuptų dievų. Arija atkreipė dėmesį, kad senės labiausiai mėgo Verkiančią Moterį; turtingiems vyrams labiau patiko Nakties Liūtas, vargšams — Keliautojas su Gobtuvu. Kareiviai degdavo žvakes Bakalonui, Blyškiajam Vaikui, jūrininkai — Blausiai kaip Mėnulis Mergelei ir Juodajam Karaliui. Pašalietis taip pat turėjo savo šventovę, bet pas jį beveik niekas neateidavo. Dažniausiai jam prie kojų mirguliavo tik viena žvakė. Malonusis vyras paaiškino, kad tai nesvarbu.

— Jis turi daug veidų ir daug ausų, kuriomis klausosi.

Kalva, ant kurios dunksojo šventykla, buvo išvarpyta daugybės uoloje iškirstų takų. Pirmo aukšto celėse miegojo žyniai ir patarnautojai, o antrojo — Arija ir tarnai. Į žemiausią, trečią aukštą buvo draudžiama kelti koją visiems, išskyrus žynius. Mat ten buvo šventa vieta.

Kai nedirbdavo, Arija galėjo laisvai vaikštinėti — ir vaikštinėdavo — po šventyklos požemius ir sandėlius, tik neturėjo teisės išeiti iš šventyklos arba leistis į rūsį trečiame aukšte. Ji rado kambarį, pilną ginklų ir šarvų: puošnių šalmų ir keistų senų antkrūtinių, ilgųjų kalavijų, durklų ir peilių, arbaletų ir ilgų iečių su lapo pavidalo antgaliais. Kitas požemis buvo prigrūstas drabužių: storų kailinių ir puikiausių, bent penkiasdešimties spalvų šilkų, suverstų šalia dvokiančių skudurų ir apdriskusių grubaus audimo drapanų. Turi būti ir kambarių su brangenybėmis, nusprendė ji. Arija įsivaizdavo stirtas auksinių lėkščių, pilnus maišus sidabro, mėlynų kaip jūra safyrų ir stambių žalsvų perlų vėrinius.

Vieną dieną Ariją netikėtai užklupo malonusis vyras ir paklausė, ką ji čia veikia. Mergaitė pamelavo, jog pasiklydo.

— Meluoji. O blogiausia, kad neįtikinamai. Kas esi?

— Niekas.

— Ir vėl meluoji… — atsiduso jis.

Jei būtų pagavęs meluojančią, Vyžė būtų ją kaip reikiant sumušęs, bet Juodo ir Balto namuose viskas buvo kitaip. Kai padėdama virtuvėje pasipainiodavo po kojomis, Urna kartais taukštelėdavo Arijai šaukštu, bet šiaip niekas nekėlė prieš ją rankos. Jie kelia rankas tik žudyti, dingtelėjo Arijai.

Su virėja Arija sutarė visai neblogai. Urna įbrukdavo jai į ranką peilį ir pirštu parodydavo svogūną, o Arija jį supjaustydavo. Urna stumtelėdavo ją prie tešlos kauburio, ir Arija ją minkydavo, kol virėja liepdavo liautis („liautis“ buvo pirmas jos išmoktas bravosiečių žodis). Urna paduodavo jai žuvį, ir Arija ją išskrosdavo, išimdavo kaulus ir pavoliodavo virėjos sugrūstuose riešutuose. Kaip paaiškino malonusis vyras, sūrokuose vandenyse aplink Bravoso salą knibždėte knibždėjo įvairiausių žuvų ir vėžiagyvių. Iš pietų į lagūną lėtai rusvus vandenis plukdė upė, vingiuojanti per didžiulius, seklius, potvynio vandens paliktus, meldais apžėlusius dumblinus plotus. Tose vietose netrūko jūrų moliuskų ir širdučių, midijų ir muskažuvių, varlių ir vėžlių, dumblinių ir leopardinių krabų bei krabų laipiotojų, raudonųjų, juodųjų ir dryžuotųjų ungurių, nėgių ir austrių. Visos šios gėrybės dažnai puikuodavosi ant išdrožinėto medinio stalo, prie kurio valgydavo Daugiaveidžio dievo tarnai. Kartais vakarienei patiekiamą žuvį Urna pagardindavo jūros druska ir grūstais pipirais, o kartais išvirdavo ungurių su kapotais česnakais. Ypatingomis progomis virėja paskanindavo valgį net šafranu. Pyragėliui čia patiktų, pagalvojo Arija.

Vakarienė buvo mėgstamiausias jos laikas. Arija jau neprisiminė, kada vakarais eidavo miegoti tuščiu pilvu. Būdavo vakarų, kai malonusis vyras leisdavo Arijai klausinėti. Kartą ji pasiteiravo, kodėl visi į šventyklą ateinantys žmonės atrodo tokie taikingi; mat jos namuose mirti žmonės labai bijojo. Arija prisiminė, kaip verkė tas spuoguotas ginklanešys, kai ji suvarė jam į pilvą durklo geležtę, ir kaip seras Eimoris Lorčas maldavo pasigailėti, kai Ožys liepė įmesti jį į meškos duobę. Prisiminė ji ir kaimą prie Dievų Akies, kurio gyventojai, vos tik Kutulis ėmė reikalauti aukso, paleido gerkles rėkti, klykti ir inkšti.

— Mirtis — ne pats baisiausias dalykas, — atsakė malonusis vyras. — Tai Jo dovana mums, visų troškimų ir kančių pabaiga. Gimimo dieną Daugiaveidis dievas kiekvienam iš mūsų siunčia juodąjį angelą, lydintį mus per gyvenimą. Kai mūsų nuodėmės ir kančios tampa per didele našta, angelas paima mus už rankos ir išsiveda į nakties šalį, kur žvaigždės spindi gerokai ryškiau nei čia. Tie, kurie ateina atsigerti iš juodosios taurės, ieško savo angelų. Jei tie žmonės bijo, žvakės juos paguodžia. Apie ką galvoji, uosdama degančių žvakių aromatą, mano vaike?

Apie Vinterfelų, būtų galėjusi pasakyti Arija. Užuodžiu sniegų, dūmus ir pušų spyglius. Užuodžiu arklides. Užuodžiu Hodoro juokų, pratybų aikštėje besikaunančius Jonų ir Robų, ir Šansų, dainuojančių apie kažkokių kvaišų gražuolę mergelę. Užuodžiu kriptas, kur sėdi akmeniniai karaliai, užuodžiu kepamų karštų duonų, užuodžiu dievų giraitę. Užuodžiu savo vilkę, jos kailį, tarsi ji tebebūtų šalia.

— Nieko neužuodžiu, — atšovė Arija norėdama pažiūrėti, ką jis pasakys.

— Meluoji, — tarė vyras, — bet, jei nori, gali ir toliau saugoti savo paslaptis, Arija iš Starkų giminės. — Šis vyras taip ją vadindavo tik tuomet, kai būdavo ja nepatenkintas. — Juk žinai, kad gali palikti šventyklą. Nesi viena iš mūsų, bent jau kol kas. Gali grįžti namo kada tik panorėjusi.

— Sakei, kad, jei išeisiu, grįžti nebegalėsiu.

— Tai tiesa.

Šie žodžiai Ariją nuliūdino. Ir Sirijus taip sakydavo, prisiminė ji. Nuolatos tai kartodavo. Sirijus Forelis išmokė ją naudotis Adata ir dėl jos žuvo.

— Nenoriu išeiti.

— Tuomet pasilik, tik nepamiršk, kad… Juodo ir Balto namai — ne našlaičių prieglauda. Visi po jų stogu gyvenantys žmonės privalo tarnauti. Kaip mes čia sakome, Valar dohaeris. Jei nori, lik, bet žinok, kad reikalausime iš tavęs klusnumo. Nuolatinio ir besąlygiško. Jei negali paklusti, turi išeiti.

— Galiu paklusti.

— Pažiūrėsime.

Arija ne tik padėdavo Urnai, bet turėjo ir kitų užduočių. Šluodavo šventyklos grindis; patarnaudavo prie stalo ir pilstydavo gėrimus; rūšiuodavo krūvas mirusiems priklausiusių drabužių, tuštino jų kapšus ir skaičiuodavo stirtas keistų monetų. Kas rytą ji žingsniuodavo šalia maloniojo vyro, kuris ^apeidavo šventyklą ieškodamas mirusiųjų. Tyli kaip šešėlis, prisiminusi Sirijų sakydavo sau Arija. Ji nešdavo žibintą storomis geležies durelėmis. Prie kiekvienos nišos praverdavo dureles ir jiedu patikrindavo, ar joje nėra lavonų.

Rasti mirusiuosius buvo visai nesunku. Jie ateidavo į Juodo ir Balto namus, valandą, dieną arba metus pasimelsdavo, tada išgerdavo saldaus juodo vandens iš baseinėlio ir išsitiesdavo ant akmeninės lovos, stovinčios už kurio nors dievo. Paskui užsimerkdavo, užmigdavo ir jau niekada nepabusdavo.

— Daugiaveidžio dievo dovana gali turėti daugybę pavidalų, — sakydavo jai malonusis vyras, — bet čia ji visuomet švelni.

Jiedviem radus velionį, jis pasimelsdavo, įsitikindavo, jog gyvybė tikrai apleido kūną, o tada Arija nuėjusi pakviesdavo tarnus, kurių darbas buvo nunešti lavonus į požemius. Tenai šventyklos patarnautojai mirusius išrengdavo ir nuprausdavo kūną. Mirusių žmonių drabužiai, pinigai ir kiti vertingi daiktai keliaudavo į saugyklą, kur būdavo išrūšiuojami. Atšalę jų kūnai būdavo nešami į žemesnę šventovę, į kurią turėjo teisę įžengti tik žyniai; kas ten vykdavo, Arijai nebuvo leista žinoti. Kartą, bevalgant vakarienę, jai kilo siaubingas įtarimas, tad nuleido peilį ir įtariai įsistebeilijo į blyškios balsvos mėsos griežinį. Išvydęs jos veide siaubą, malonusis vyras Ariją nuramino:

— Tai kiauliena, vaikeli. Tik kiauliena.

Arijos lova buvo kieta kaip akmuo ir priminė Harenholą bei tą gultą, ant kurio miegojo, kai šveisdavo laiptus Vyžei. Čiužinys buvo prikimštas ne šiaudų, o skudurų ir dėl to gumbuotesnis nei tas, ant kurio ji miegodavo Harenhole, bet, kita vertus, ne toks šiurkštus. Antklodžių jai buvo leista pasiimti tiek, kiek nori: storų, vilnonių, raudonų, žalių ir languotų. Be to, Arija turėjo atskirą celę. Joje mergaitė laikė savo turtą: sidabrinę šakutę, susiplojusią skrybėlę, pirštines be pirštų, dovanotas „Titano dukters“ jūreivių, savo durklą, aulinius batus, diržą, kelias monetas, drabužius, kuriais vilkėjo… Ir Adatą.

Nors pareigų turėjo tiek, kad laiko pratyboms likdavo labai mažai, ištaikiusi progą Arija tobulino įgūdžius kaudamasi su savo šešėliu, krentančiu nuo uždegtos mėlynos žvakės šviesos. Vieną vakarą atsitiktinai pro šalį ėjusi beglobė mergaitė pamatė Ariją švytruojant kalaviju. Ji nepratarė nė žodžio, bet kitą dieną malonusis vyras palydėjo Ariją į jos celę.

— Visų šių daiktų privalai atsikratyti, — pareiškė jis, turėdamas omenyje jos mantą.

Arija pasijuto priblokšta.

— Šie daiktai mano.

— O kas tu esi?

— Niekas.

Vyras paėmė sidabrinę šakutę.

— Ji priklauso Arijai iš Starkų giminės. Visi šie daiktai priklauso jai. Čia jiems ne vieta. Ir Arijai čia ne vieta. Jos vardas pernelyg išdidus, o pas mus išdidumui nėra vietos. Mes visi čia tarnai.

— Aš tarnauju, — įsižeidusi atsakė Arija. Sidabrinę šakutę ji labai mėgo.

— Tu vaidini tarnaitę, bet giliai širdyje vis tiek esi lordo duktė. Vadiniesi kitais vardais, bet naudojiesi jais taip atsainiai, tarsi vilkėtum sukneles. O po visais tais vardais visuomet slypi Arija.

— Aš nevilkiu suknelių. Vilkint paiką suknių neįmanoma kautis.

— O kodėl nori kautis? Ar tu — samdoma žudikė, vaikštinėjanti gatvelėmis ir trokštanti pralieti kraują? — Jis atsiduso. — Prieš gerdama iš šaltos taurės, privalai visą save paaukoti Daugiaveidžiui dievui. Paaukoti savo kūną. Sielą. Visų save. Jei negali prisiversti to padaryti, turi palikti šiuos namus.

— Geležinė moneta…

— …buvo mokestis už tai, kad galėtum čia įžengti. Toliau turi mokėti pati, ir labai brangiai.

— Aukso neturiu.

— To, ką siūlome, už auksą nenusipirksi. Teks mokėti labai brangiai — visa savimi. Žmonės renkasi įvairius kelius, vedančius per šį ašarų ir kančių slėnį. Mūsų kelias — pats sunkiausias. Nedaugelis gali juo eiti. Tam reikia nepaprastos kūniškos ir dvasinės tvirtybės ir kietos bei stiprios širdies.

Mano krūtinėje vietoj širdies žioji skylėj pagalvojo ji, be to, daugiau neturiu kur eiti.

— Aš stipri. Stipri kaip tu. Ir tvirta.

— Manai, kad čia tau vienintelė vieta, — tarė vyras, tarsi perskaitęs jos mintis. — Klysti. Kokio nors pirklio namuose galėtum rasti geresnę tarnaitės vietą. O gal mieliau taptum kurtizane, kad apie tavo grožį būtų kuriamos dainos? Tik tark žodį ir išsiųsime tave pas Juodąjį Perlą arba Prieblandos Dukterį. Miegosi ant rožių žiedlapių, vilkėsi šilkines, einant šiugždančias suknias ir įtakingi lordai maldaus tavo mergystės kraujo. O jei trokšti šeimos ir vaikų, tik pasakyk ir rasime tau vyrą. Kokį nors sąžiningą pameistrį, turtingą senį, jūrininką — ką tik panorėsi.

Bet Arija nieko nenorėjo. Ji nepratarė nė žodžio, tik papurtė galvą.

— O gal svajoji apie Vesterosą, mergaite? Rytoj į Kirų miestą, Prieblandos Slėnį, Karaliaus Uostą ir Tirošį išplaukia Luko Presteino „Šviesioji ledi“. Gal jos denyje rasti vietos ir tau?

— Ką tik atvykau iš Vesteroso. — Kartais Arijai atrodydavo, kad nuo tos dienos, kai paspruko iš Karaliaus Uosto, praėjo visa amžinybė, o kartais, — kad tai nutiko vakar, bet ji tvirtai žinojo nenorinti ten grįžti. — Jei nepageidaujate manęs čia matyti, išeisiu, bet tikrai nekeliausiu tenai.

— Ko noriu aš, visiškai nesvarbu, — tarė malonusis vyras. — Gal Daugiaveidis dievas atvedė tave čionai, kad būtum Jo įrankis, bet, žiūrėdamas į tave, matau tik vaiką ir… dar blogiau — mergaitę. Per šimtus metų daug kas tarnavo Jam, Daugiaveidžiui, tačiau vos keli Jo tarnai buvo moterys. Moterys teikia pasauliui gyvybę. O mes duodame mirties dovaną. Niekas negali daryti ir viena, ir kita.

Jis mėgina mane įbauginti, toptelėjo Arijai, kaip ir aną kartą, kai parodė kirminą.

— Tai man visai nerūpi.

— O turėtų rūpėti. Jei pasiliksi, Daugiaveidis dievas atims iš tavęs ausis, nosį ir liežuvį. Atims tavo liūdnas, pilkas ir tiek daug mačiusias akis. Jis atims tau plaštakas ir pėdas, kojas ir rankas, taip pat intymią kūno vietą. Pasiglemš tavo viltis ir svajones, meilę ir neapykantą. Tie, kurie pradeda tarnauti Jam, turi atsižadėti visko, kas anksčiau buvo neatskiriama jų asmenybės dalis. Ar galėsi tai padaryti? — Vyras pirštais suėmė jai smakrą ir atidžiai pažvelgė į akis, — taip atidžiai, kad Arija net suvirpėjo. — Ne, — pridūrė jis, — nemanau, kad galėsi.

Arija nustūmė jo ranką.

— Jei norėčiau, galėčiau.

— Taip kalba Arija iš Starkų giminės, kapinių kirminų valgytoja.

— Galiu atsisakyti visko, ko tik panorėsiu!

Vyras mostelėjo į jos mantą.

— Tai pradėk nuo visų šių daiktų.

Tą vakarą, po vakarienės, Arija grįžo į savo celę, nusivilko drabužį, pašnibždomis ištarė visus vardus, bet bluosto sudėti negalėjo. Kramtydama lūpą, ji vis vartėsi ant skudurų prikimšto čiužinio. Jautė, kad ten, kur kadaise buvo širdis, dabar žioji tuštuma.

Vidurnaktį ji vėl atsikėlė, apsivilko Vesterose dėvėtus drabužius ir prisijuosė kardasaitį. Prie vieno klubo jai kabojo Adata, prie kito — durklas. Užsidėjusi skrybėlę nulėpusiais kraštais, užsikišus! už kardasaičio pirštines be pirštų ir laikydama sidabrinę šakutę, Arija tyliai užlipo laiptais. Arijai iš Starkų giminės čia nėra vietos, tarė sau ji. Arijos vieta buvo Vinterfele, o Vinterfelas… buvo sunaikintas. Sningant ir pučiant baltiems vėjams, vienišas vilkas miršta, o gauja lieka gyva. Tik ji neturėjo gaujos. Jos gaują išžudė jie — seras Ilinas, seras Merinas ir karalienė, — o kai ji pamėgino suburti naują, visi jos nariai išsilakstė: ir Pyragėlis, ir Gendris, ir Jorinas, ir Lomis Žaliarankis, ir net Harvinas, kuris tarnavo jos tėvui. Arija stumtelėjo duris ir pro jas žengė į naktį.

Nuo tos dienos, kai peržengė šventyklos slenkstį, dabar ji pirmą kartą išėjo į lauką. Dangus buvo apsiniaukęs, žemę nelyginant nuspurusi balsva antklodė gaubė rūkas. Šiek tiek toliau, dešinėje, Arija išgirdo nuo kanalo sklindantį irklo pliauškėjimą. Bravosas, „Paslaptingasis Miestas } pagalvojo ji. Šis pavadinimas miestui labai tiko. Ji vogčia nulipo stačiais laiptais ir, brisdama per rūko draiskanas, pasiekė dengtą prieplauką. Ūkana buvo tokia tiršta, kad Arija negalėjo įžiūrėti vandens, tik girdėjo bangas, švelniai besiplakančias į akmeninius polius. Tolumoje ūkaną rėžė blausi šviesa; ji pamanė, jog tai — naktinis laužas raudonųjų žynių šventykloje.

Tebelaikydama rankoje sidabrinę šakutę, prie kanalo krašto Arija sustojo. Visa šakutė buvo nukaldinta iš tikro sidabro. Tai ne mano šakutė. Jis davė jų Druskei. Arija neryžtingai ją numetė, išgirdo negarsų pliumptelėjimą ir šakutė nuskendo.

Tada atėjo eilė skrybėlei nusvirusiais kraštais ir pirštinėms. Šie daiktai taip pat priklausė Druskei. Iš kapšelio Arija iškratė į delną monetas; septynis sidabrinius elnius, devynias varines žvaigždes, kelis grašius ir dar smulkesnes monetas. Švystelėjo į vandenį ir jas. Tada įmetė į kanalą batus. Šie pliūkštelėjo garsiausiai. Paskui juos nuskriejo durklas, — tas pats, kurį ji pasiėmė iš šaulio, maldavusio Skaliką pasigailėjimo. Kanale atsidūrė ir jos kardasaitis. Ir apsiaustas, ir tunika, ir kelnės, ir net apatiniai drabužiai. Viskas, išskyrus Adatą.

Arija stovėjo prieplaukos gale išblyškusi, pašiurpusia oda, virpėdama rūke. Rankoje laikoma Adata, rodės, jai kažką šnabždėjo. Durk jiems smaigaliUy kuždėjo kalavijas, ir nesakyk Šansai! Ant kalavijo geležtės buvo matyti Mikėno palikta žymė. Tai tik kalavijas. Jei Arijai būtų prireikę kalavijo, šventyklos požemiuose būtų radusi jų šimtus. Adata buvo per maža, kad galėtų būti vadinama tikru kalaviju, ji, galima sakyti, tebuvo žaislas. Kai Jonas nukaldino jai Adatą, Arija dar buvo maža paika mergaitė.

— Tai tik kalavijas, — šį kartą garsiai ištarė ji.

Tačiau… tai buvo netiesa.

Adata buvo Robas, Branas ir Rikonas, jos motina ir tėvas, ir net Sansa. Adata buvo pilkos Vinterfelo sienos ir jo žmonių juokas. Adata buvo vasaros sniegas, Senosios auklės istorijos, širdamedis raudonais lapais ir bauginančiu veidu, šiltas žemės ir sodo žolės kvapas ir garsas šiaurės vėjo, trankančio jos kambario langines. Adata buvo Jono Snou šypsena. Jis taršydavo man plaukus ir vadindavo „sesute“, prisiminė Arija ir staiga jos akyse pasirodė ašaros.

Kalno vyrams paėmus ją į nelaisvę, kalaviją pasivogė Poliveris, bet, kai jiedu su Skaliku įžengė į užeigą kryžkelėje, paaiškėjo, jog kalavijas ten. Dievai norėjo, kad jį turėčiau. Ne Septynetas, ne Jis, Daugiaveidis, o jos tėvo dievai — senieji šiaurės dievai. Daugiaveidis dievas gali pasiimti viską, pagalvojo Arija, tik ne kalaviją.

Nuoga, tarsi ką tik gimusi, ji užtapnojo laiptais, rankose spausdama Adatą. Įveikus pusę laiptų, vienas iš jos užmintų akmenų krustelėjo. Arija priklaupė ir pirštais ėmė gremžti aplink jo kraštus. Iš pradžių akmuo nepasidavė, bet ji atkakliai darbavosi toliau, nagais ardama trupantį kalkinį skiedinį. Pagaliau akmuo sujudėjo. Arija įsikibo į jį abiem rankomis ir dejuodama iš visų jėgų trūktelėjo. Jai prieš akis atsivėrė ertmė.

— Čia būsi saugi, — tarė ji Adatai. — Be manęs, niekas daugiau nežinos, kur esi. — Ji įgrūdo kalaviją ir jo makštis į ertmę po laiptų pakopa, o tada vėl užstūmė akmenį, kad neišsiskirtų iš visų kitų akmenų. Lipdama į šventyklą, suskaičiavo pakopas, kad žinotų, kur rasti ginklą. Mat galėjo būti, kad vieną gražią dieną jai vėl prireiks Adatos. — Vieną gražią dieną… — sušnabždėjo ji sau.

Arija nė žodžiu neužsiminė maloniajam vyrui, ką padarė, bet jis ir taip viską žinojo. Kitą vakarą po vakarienės jis atėjo į jos celę.

— Vaikeli, — tarė, — eikš, pasėdėk su manimi. Noriu tau papasakoti istoriją.

— Kokią istoriją? — nepatikliai paklausė ji.

— Istoriją apie mūsų ištakas. Jei tapsi viena iš mūsų, bus geriau, jei žinosi, kas mes tokie ir iš kur atsiradome. Galbūt žmonės puse lūpų pasakoja apie beveidžius Bravoso vyrus, bet mes esame senesni už Paslaptingąjį Miestą. Mes gyvenome anksčiau, nei iškilo Titanas, nei buvo demaskuotas Uteras, gyvenome anksčiau už Įkūrimą. Mes klestėjome Bravose, apgaubti šiaurės rūkų, tačiau kilę esame iš Valyrijos, iš vargšų vergų, plušėjusių giliose kasyklose po Keturiolika Liepsnų, kurios kadaise nušviesdavo Friholdo naktis. Dauguma kasyklų — tai drėgnos ir šaltos vietos, iškirstos niūriose požeminėse uolose, bet Keturiolika Liepsnų buvo gyvi kalnai, išvagoti išsilydžiusio akmens gyslų ir turintys ugnines širdis. Tad senosios Valyrijos kasyklos visuomet buvo karštos ir kuo gilesnės buvo šachtos, tuo jose buvo karščiau. Vergai liedavo prakaitą tarsi krosnyje. Akmenys aplink juos buvo tokie karšti, jog negalėjo prie jų prisiliesti. Oras dvokė siera ir, vergams jį įkvepiant, degino plaučius. Be to, kad ir kokie stori būdavo sandalų padai, jiems nudegdavo ir pūslėm nueidavo pėdos. Kartais, kai ieškodami aukso kiaurai prakirsdavo sieną, imdavo veržtis garai arba verdantis vanduo, arba rasdavo besilydančius akmenis. Kai kurių šachtų lubos buvo tokios žemos, kad vergai negalėjo stovėti išsitiesę ir jiems tekdavo lenktis arba ropoti. Be to, toje raudonoje tamsoje buvo kirmių.

— Žemės kirminų? — suraukusi antakius pasitikslino Arija.

— Ugnies kirmių. Kai kas sako, kad jie buvo panašūs į drakonus, mat kirmiai taip pat pučia ugnį. Tik, užuot sklandę danguje, jie braudavosi per uolienas ir žemę. Pasak senų legendų, Keturiolikoje Liepsnų kirmių buvo dar prieš pasirodant drakonams. Kirmių jaunikliai ne didesni už liesą tavo ranką, bet ilgainiui jie gali užaugti milžiniški ir… nemėgsta žmonių.

— Ar jie žudė vergus?

— Šachtose, ten, kur uolienos buvo įskilusios arba gausiai išvarpytos skylių, dažnai būdavo randama sudegusių ir apanglėjusių kūnų. Ir vis dėlto kasyklos vis gilėjo. Vergai žūdavo dešimtimis, bet jų šeimininkams tai buvo nė motais. Raudonas ir geltonas auksas bei sidabras buvo vertinami labiau už vergų gyvybę, mat vergai Friholde buvo pigūs. Per karą valyriečiai pasiėmė jų tūkstančius. Taikos metu jie vergus augino ir jais rūpinosi ir tik patys blogiausi būdavo siunčiami mirti raudonoje tamsoje.

— Ar vergai nesukilo ir nekovojo?

— Kai kurie mėgino, — linktelėjo malonusis vyras. — Maištai kasyklose buvo gana dažni, bet vergai ne kažin ką tepasiekė. Senojo Friholdo drakonų lordai puikiai išmanė burtus ir prasčiokai tokio pavojaus vengė. Beveidis Vyras buvo pirmasis, neišsigandęs jų raganysčių.

— Kas jis buvo? — nespėjusi gerai pagalvoti, leptelėjo Arija.

— Niekas, — atsakė vyras. — Vieni sako, kad jis pats buvo vergas. Kiti tvirtina jį buvus žemvaldžio sūnų, kilusį iš kilmingos giminės. Atsiras ir tokių, kurie tau sakys, kad jis buvo prižiūrėtojas, pasigailėjęs savo globotinių. O tiesa yra ta, kad niekas nieko tikrai nežino. Kad ir kas buvo tas vyras, jis vaikštinėjo tarp vergų ir girdėdavo šiuos meldžiantis. Kasyklose prakaitą liejo daugybės tautybių žmonės ir kiekvienas iš jų meldėsi savo dievui ir savo kalba, tačiau visi prašė to paties. Jie meldė laisvės ir kad baigtųsi kančios. Suprantamo ir paprasto dalyko. Bet jų dievai neatsiliepė, o vergai ir toliau kentėjo. „Ar visi jų dievai kurti?“ — stebėjosi tas vyras, kol… vieną naktį raudonoje tamsoje jam šmėstelėjo išganinga mintis.

Visi dievai turi savo įrankių — vyrų ir moterų, kurie jiems tarnauja ir padeda vykdyti jų valią žemėje. Vergai šaukėsi ne šimto skirtingų dievų, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodė, o vieno dievo, turinčio šimtą veidų, o jis… buvo to dievo įrankis. Tą pačią naktį jis pasirinko nelaimingiausią iš vergų, uoliausiai meldusį laisvės, ir jį išvadavo. Tai buvo pirmoji dovana.

Arija nejučia pasitraukė nuo maloniojo vyro.

— Jis nužudė vergą7, — Tai atrodė neteisinga. — Jam derėjo nužudyti vergų šeimininkus!

— Tą dovaną jis įteikė ir vergų šeimininkams, bet… apie tai papasakosiu tau rytoj. Tai pati geriausia istorijos dalis, kurios dar niekam nesu pasakojęs. — Pakreipęs galvą jis paklausė: — O kas esi tu, mergaite?

— Niekas.

— Meluoji.

— Iš kur žinai? Ar tu burtininkas?

— Nereikia būti burtininku, kad atskirtum tiesą nuo melo, nebent esi aklas. Pakanka išmokti perprasti žmogaus veido išraišką. Pažvelgti jam į akis. Į burną. Į raumenis tarp žandikaulio ir ausies ir tarp sprando bei pečių. — Ir vyras dviem pirštais švelniai ją palietė. — Kai kurie melagiai mirksi. Kiti spokso nemirksėdami. Treti nusuka akis. Kai kurie laižo lūpas. O dauguma, prieš ištardami melagingus žodžius, delnu prisidengia burną, tarsi norėdami nuslėpti apgavystę. Kiti ženklai būna sunkiau pastebimi, bet jų visuomet yra. Apsimestinė ir nuoširdi šypsena gali atrodyti labai panašios, bet iš tiesų skiriasi kaip sutema nuo aušros. Ar gebi atskirti sutemą nuo aušros?

Arija linktelėjo, nors ir nebuvo tikra, ar gebėtų.

— Vadinasi, gali išmokti atskirti melą… O kai išmoksi, niekas nieko negalės nuo tavęs nuslėpti.

— Išmokyk mane.

Jei būtinai reikės, ji ir toliau bus niekuo. Mat niekas neturi širdies vietoje tuščios ertmės.

— Ji tave visko išmokys, — prie durų pasirodžius beglobei mergaitei, tarė malonusis vyras. — Pirmiausia — Bravoso kalbos. Kokia iš tavęs nauda, jei nemoki kalbėti ir nieko nesupranti? O tu išmokysi ją savo kalbos. Jūs abi turite mokytis viena iš kitos. Ar sutinki?

— Sutinku, — linktelėjo Arija ir nuo tos akimirkos tapo Juodo ir Balto namų naujoke. Ji atidavė tarnaitės drabužius ir gavo plačią mantiją — baltą ir juodą, pasiūtą iš minkšto kaip sviestas audinio, primenančio seną, raudoną, kadaise Vinterfele turėtą antklodę. Po mantija ji vilkėjo plono balto lino apatinius ir juodą žemiau kelių siekiančią tuniką.

Nuo tos dienos ji ir beglobė mergaitė ėmė leisti laiką drauge, liesdamos ir pirštais rodydamos daiktus, stengdamosi išmokyti viena kitą bent kelių žodžių kiekviena savo kalba. Iš pradžių jos mokėsi paprastų žodžių, tokių kaip „taurė“, „žvakė“ ir „batas“; paskui atėjo laikas sudėtingesniems žodžiams, o galiausiai ir sakiniams. Kartą Sirijus Forelis liepė Arijai stovėti ant vienos kojos, kol ši ėmė visa virpėti. Vėliau pasiuntė ją vaikytis kačių. Ji šoko vandens šokį kapodama medžių šakas, tik vietoj kalavijo laikydama rankoje lazdą. Visa tai buvo sunku, bet mokytis kalbos pasirodė esą dar sunkiau.

Net siūti įdomiau nei mokytis kalbų, tarė sau Arija po vakaro, kai pamiršo pusę žodžių, kuriuos manė jau išmokusi, o kitą pusę ištarė taip klaikiai, kad beglobė mergaitė ėmė iš jos juoktis. Mano sakiniai kreivi ir šleivi, kokie kadaise buvo dygsniai. Jei ta mergaitė nebūtų buvusi tokia mažutė ir sulysusi, Arija būtų išmalusi jai kvailą snukį. Bet, užuot taip ir padariusi, tik prikando lūpą. Aš per kvaila išmokti ir per kvaila mesti šį reikalą.

Bendrosios kalbos beglobė mergaitė mokėsi sparčiau. Vieną dieną per vakarienę ji atsisuko į Ariją ir paklausė:

— Kas tu?

— Niekas, — bravosiečių kalba atsakė Arija.

— Meluoji, — tarė beglobė mergaitė. — Turėtum meluoti labiau geriau.

Arija nusijuokė.

— “Labiau geriau“? Turbūt norėjai pasakyti tiesiog „geriau“, kvailute.

— Geriau, kvailute. Aš tau parodysiu.

Kitą dieną jos pradėjo žaisti melagių žaidimą: paeiliui užduodavo viena kitai klausimus. Kartais jiedvi atsakydavo tiesą, o kartais meluodavo. Ta, kuri klausdavo, turėdavo pasakyti, ar atsakymas teisingas, ar ne. Beglobė mergaitė, rodės, visuomet žinojo, kaip yra iš tiesų. O Arijai teko spėlioti. Dažniausiai spėdama ji apsirikdavo.

— Kiek tau metų? — bendrąja kalba paklausė jos beglobė mergaitė.

— Dešimt, — atsakė Arija ir pakėlė visus dešimt pirštų. Ji manė esanti dešimties, nors tiksliai buvo sunku pasakyti. Mat bravosiečiai dienas skaičiavo kitaip nei Vesterose gyvenantys žmonės. Kiek Arija žinojo, jos gimimo diena buvo praėjusi.

Beglobė mergaitė linktelėjo. Arija pasekė jos pavyzdžiu ir, sutelkusi visas bravosiečių kalbos žinias, paklausė:

— O kiek tau metų?

Beglobė parodė dešimt pirštų. Paskui dar du kartus po dešimt ir pagaliau šešis. Jos veidas liko ramus kaip vandens paviršius nutykus vėjui. Jai negali būti trisdešimt šešeri, pamanė Arija. Juk ji dar mergaitė.

— Meluoji, — tarė Arija.

Tačiau beglobė mergaitė papurtė galvą ir dar kartą parodė tris kartus po dešimt pirštų ir dar šešis. Tada ištarė „trisdešimt šeši“ ir privertė Ariją šiuos žodžius pakartoti.

Rytojaus dieną Arija papasakojo maloniajam vyrui, ką primygtinai tvirtina beglobė mergaitė.

— Ji nemeluoja, — tyliai nusijuokęs tarė žynys. — Ta, kurią vadini „beglobe mergaite“, iš tiesų yra moteris, paaukojusi savo gyvenimą Daugiaveidžiui dievui. Ji atidavė Jam visą save, visa, kuo būtų galėjusi tapti, visus savyje turėtus gyvenimus.

Arija prikando lūpą.

— Ar ir aš būsiu kaip ji?

— Ne, — tarė jis, — nebent pati to norėsi. Tokia, kokią ją matai, ši moteris tapo paveikta nuodų.

Nuodų… Dabar Arija suprato. Kiekvieną vakarą pasimeldusi beglobė išpildavo akmeninio ąsočio turinį į juodojo baseinėlio vandenį.

Beglobė mergaitė ir malonusis vyras toli gražu nebuvo vieninteliai Daugiaveidžio dievo tarnai. Kartais Juodo ir Balto namuose apsilankydavo ir kitų žmonių. Kad ir tas apkūnus vyrukas nuožmiomis juodomis akimis, kumpa nosimi ir plačia burna, pilna pageltusių dantų. Arba tas, toks griežtas, kuris niekada nesišypsodavo; jo akys buvo blyškios, lūpos putlios ir tamsios. Dar gražuolis vyras, kuris kaskart, kai jį pamatydavo, nešiojo vis kitokios spalvos barzdą ir jo nosis būdavo vis kitokia, bet jis vis tiek atrodydavo gražus. Šie trys atvykdavo dažniausiai, tačiau užsukdavo ir kitų: žvairys, įtaką praradęs lordas ir badmirys. Kartą žvairys ir apkūnusis vyrukas atėjo drauge. Urna nusiuntė Ariją pilstyti jiems gėrimų.

— Kai nepilstai, turi stovėti tyli kaip akmuo, — įspėjo ją malonusis vyras. — Ar įstengsi?

— Taip.

Prieš mokydamasi judėti, turi išmokti būti tyli ir rami, kadaise Karaliaus Uoste mokė ją Sirijus Forelis ir ji šią pamoką išmoko. Harenhole ji tarnavo Ruzo Boltono taurininke ir, jei išlaistydavo vyną, būdavo plakama.

— Gerai, — tarė malonusis vyras. — O dar geriau būtų, jei būtum akla ir kurčia. Gali išgirsti šnekant visokių dalykų, bet jie turi tau pro vieną ausį įeiti, o pro kitą išeiti. Tiesiog nesiklausyk jų.

Tą vakarą Arija išgirdo tikrai nemažai, tačiau beveik viskas buvo pasakyta bravosiečių kalba ir ji suprato vos vieną žodį iš dešimties. Tyli kaip akmuo, pakartojo sau ji. Sunkiausia buvo susilaikyti nežiovavus. Paryčiui ji mintimis ėmė klaidžioti visai kitur. Stovėdama ten ir laikydama siaurakaklį ąsotį, įsivaizdavo esanti vilkė, laisvai skuodžianti mėnesienos apšviestu mišku kartu su iš paskos tapsinčia didžiule gauja.

— Ar visi kiti vyrai — žyniai? — kitą rytą paklausė Arija maloniojo vyro. — Ar tai buvo tikrieji jų veidai?

— O kaip tu manai, mergaite?

Ji manė, kad ne.

— Ar Džakenas Hagaras taip pat žynys? Gal žinai, ar Džakenas grįš į Bravosą?

— Kas? — visiškai nesuprasdamas, apie ką Arija kalba, paklausė jis.

— Džakenas Hagaras. Jis man davė tą geležinę monetą.

— Žmogaus tokiu vardu nepažįstu, vaikeli.

— Paklausiau jo, kaip pasikeitė veidą, o jis man paaiškino, jog tai padaryti ne sunkiau, nei pasirinkti naują vardą, jei tik žinai, kaip.

— Jis taip sakė?

— Ar parodysi man, kaip pasikeisti veidą?

— Jei taip nori… — Jis pirštais suėmė Arijai smakrą ir pasuko galvą. — Išpūsk skruostus ir iškišk liežuvį.

Arija išpūtė skruostus ir iškišo liežuvį.

— Štai. Tavo veidas jau pasikeitė.

— Ne tai turėjau omenyje. Džakenas naudodavosi burtais.

— Už visus burtus tenka daug ką paaukoti, vaikeli. Kad taptum tikru burtininku, turi daugelį metų melstis, aukotis ir mokytis.

— Daugelį metų? — nusiminusi ir nustebusi paklausė ji.

— Jei tai būtų paprasta, visi būtų burtininkai. Prieš pasileisdama bėgti, turi išmokti vaikščioti. Kam reikia burtų ten, kur pakanka vaidybos triukų?

— Aš nemoku net ir vaidybos triukų.

— Tuomet praktikuokis keisti veido išraišką. Po tavo oda yra raumenys. Išmok jais naudotis. Tai — tavo veidas. Tavo skruostai, tavo lūpos ir ausys. Šypsenos ir suraukti antakiai neturėtų užklupti tavęs nelyginant viesulas. Šypsena turi būti tarnaitė ir pasirodyti tik kviečiama. Mokykis valdyti savo veidą.

— Parodyk man, kaip.

— Išpūsk skruostus. — Ji išpūtė. — Pakelk antakius. Ne, aukščiau. — Arija padarė kaip liepiama. — Gerai. Pažiūrėsime, ar ilgai tau pavyks išlaikyti tokią veido išraišką. Tikriausiai neilgai. Rytoj vėl pamėgink. Požemiuose rasi myrietišką veidrodį. Atsisėdusi prieš jį kasdien po valandą mokykis. Akis, šnerves, skruostus, ausis, lūpas — viską išmok valdyti. — Jis vėl suėmė jai smakrą. — Kas tu esi?

— Niekas.

— Meluoji. Apgailėtinai ir niekingai meluoji, mergaite.

Kitą dieną ji susirado myrietišką veidrodį, kas rytą bei vakarą sėdėjo prieš jį iš abiejų pusių užsidegusi po žvakę ir vaipėsi. Valdyk savo veidą, kartojo sau Arija, ir tuomet galėsi meluotu.

Netrukus malonusis vyras liepė jai padėti kitiems patarnautojams ruošti lavonus. Šis darbas nė iš tolo nebuvo toks sunkus, kaip šepečiu šveisti laiptus Vyžei. Kartais, kai numirėlis būdavo stambaus sudėjimo arba apkūnus, Arijai tekdavo įtempti visas jėgas, kad įveiktų jo kūno svorį, bet dauguma mirusiųjų buvo seni ir raukšlėti, vieni kaulai ir oda. Prausdama numirėlius Arija į juos žiūrėjo ir svarstė, kas pastūmėjo šiuos žmones ateiti prie juodojo baseinėlio. Ji prisiminė Senosios auklės pasakotą istoriją apie tai, kaip kartais ilgąją žiemą žmonės, jau atgyvenę savo amžių, pareikšdavo traukiantys į medžioklę. „Jų dukterys pravirkdavo, jų sūnūs nusigręždavo į židinio ugnį, — nuskambėjo jai ausyse Senosios auklės balsas, — bet niekas nemėgindavo jų nei sulaikyti, nei klausti, kokius žvėris jie ketina medžioti tuose giliuose sniegynuose, kaukiant šaltiems vėjams.“ Arija klausė savęs, kažin, ką prieš traukdami į Juodo ir Balto namus savo sūnums ir dukterims sakydavo senieji bravosiečiai?

Mėnulis pasikeitė du kartus, bet Arija jo net nematė. Ji tarnavo: prausė mirusiuosius, vaipėsi prieš veidrodžius, mokėsi bravosiečių kalbos ir stengėsi nepamiršti, kad yra niekas.

Vieną dieną ją pasikvietė malonusis vyras.

— Tavo tartis siaubinga, — pasakė jis, — bet jau išmokai užtektinai žodžių, kad galėtum suprantamai pasakyti, ko nori. Pats metas laikinai mus palikti. Deramai mūsų kalbą išmoksi tik kalbėdama ja kasdien, nuo aušros iki sutemų. Turi išeiti.

— Kada? — paklausė ji vyro. — Ir kur?

— Dabar, — atsakė jis. — Išėjusi iš šios šventyklos, rasi daugybę jūroje išsibarsčiusių Bravoso salų. Išmokėme tave žodžių „midijos“, „širdutės“ ir „moliuskai“, ar ne?

— Išmokėte.

Ji pakartojo tuos žodžius bravosiečių kalba, kaip įmanydama taisyklingiau.

Matydamas Arijos pastangas, malonusis vyras šyptelėjo.

— Bus gerai. Krovinių prieplaukoje, žemiau Nuskendusio Miesto, rasi žuvų pardavėją, vardu Bruską, gerą žmogų skaudama nugara. Jam reikia mergaitės, kuri stumdytų jo karutį ir pardavinėtų uoste stovinčių laivų jūreiviams jo širdutes, moliuskus ir midijas. Tu ir būsi ta mergaitė. Supratai?

— Taip.

— O jei Bruskas paklaus, kas tu tokia, ką jam atsakysi?

— Niekas.

— Ne. Už šių namų sienų toks atsakymas netiks.

Arija sutriko.

— Galėčiau būti Druskė iš Druskos įlankos.

— Ternesijus Teris ir „Titano dukters“ įgula Druskę pažįsta. Savo kalba išsiskiri iš kitų, tad turi prisistatyti kaip mergaitė iš Vesteroso, tik… manau, kaip kita mergaitė.

Arija prikando lūpą.

— Gal galėčiau būti… Katė?

— Katė… — malonusis vyras susimąstė. — Galėtum. Bravose Kačių pilna. Dar vienos niekas ir nepastebės. Taigi esi Katė, našlaitė iš…

— Karaliaus Uosto.

Arija su tėvu du kartus buvo lankiusis Baltajame Uoste, bet Karaliaus Uostą pažinojo geriau.

— Labai gerai. Tavo tėvas buvo galeros irklininkų vadas. Kai tavo motina mirė, jis pasiėmė tave drauge į jūrą. Kai mirė ir jis, laivo kapitonas neturėjo kur tavęs dėti, todėl išlaipino Bravose. O koks buvo to laivo pavadinimas?

— “Naimirija“.

Tą vakarą Arija paliko Juodo ir Balto namus. Prie vieno jos klubo, paslėptas po apsiaustu, — sulopytu ir išblukusiu, tinkamu našlaitei, — kabojo peilis ilga geležte. Batai spaudė jai pirštus, o tunika buvo tokia nuspurusi, kad vėjas košė ją kiaurai. Bet jai prieš akis plytėjo Bravosas. Nakties oras kvepėjo dūmais, druska ir žuvimi. Kanalai buvo kreivi, gatvelės — dar kreivesnės. Arijai einant pro šalį, žmonės smalsiai ją nužvelgdavo, o elgetaujantys vaikai šūkčiojo žodžius, kurių ji nesuprato. Netrukus Arija visiškai pasiklydo.

— Sere Gregori, — monotoniškai prabilo ji, žingsniuodama per akmeninį, keturių arkų laikomą tiltą. Stabtelėjusi viduryje tilto, ji pamatė Skudurininko uoste prišvartuotų laivų stiebus. — Dunsenai, Rafai Meiluti, sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja…

Ėmė lyti. Arija užvertė galvą, kad lietaus lašai nupraustų veidą, ir pasijuto tokia laiminga, kad užsimanė šokti.

— Valar morgulis, — tarė ji, — valar morgulis, valar morgulis.