Varnų puota

Sersėja

Septonė Mele buvo žilaplaukė bobpalaikė aštriais, kaip kirviu ištašytais veido bruožais ir nuolat kietai sučiauptomis lūpomis, tarsi būtų buvusi kažkuo nepatenkinta. Lažinuosi, kad ji dar nekalta, pamanė Sersėja, ir per tiek metų ta jos mergystės plėvė tapo stangri ir stora kaip kietinta oda. Ją lydėjo šeši Aukštojo Žvirblio riteriai, nešini rombiniais skydais, ant kurių buvo pavaizduotas jų atkurto ordino simbolis — vaivorykštės spalvų kalavijas.

— Septone… — Sersėja sėdėjo žemiau Geležinio sosto apsivilkusi žalio šilko suknią su auksiniais nėriniais. — Perduok jo aukštajai šventenybei, kad jis mus erzina. Jis per daug sau leidžia. — Ant jos pirštų ir gelsvuose kaip auksas plaukuose tviskėjo smaragdai. Visų dvariškių ir miestiečių žvilgsniai buvo nukreipti į ją, tad Sersėja stengėsi, kad lordo Taivino dukterį jie matytų kuo dažniau. Kai ši komedija baigsis, žmonės žinos turintys tik vieną karalienę. Bet pirma turime sušokti, pataikydami į taktų kiekvienų žingsnį. — Ledi Mardžerė mano sūnui yra ištikima ir švelni žmona, jo padėjėja ir patarėja. Jo aukštoji šventenybė neturėjo jokios priežasties nei kišti prie jos nagų, nei uždaryti į celes Mardžerės ir jos pusseserių, kurias mes taip mylime. Reikalauju, kad jis tuoj pat visas jas paleistų.

Rūsti septonės Melės veido išraiška nė trupučio nesušvelnėjo.

— Perduosiu tavo malonybės žodžius jo aukštajai šventenybei, bet, kad ir kaip man būtų gaila, turiu pasakyti, jog jaunoji karalienė ir jos kompanionės negali būti paleistos, kol nebus įrodyta, kad jos nekaltos. Jei tik iš viso tai bus įrodyta…

— Nekaltos? Pakanka vien pažvelgti į jų mielus jaunus veidus ir aiškiai matyti, kad jos visiškai nekaltos.

— Mielas veidelis dažnai slepia nusidėjėlės širdį.

Į pokalbį įsiterpė prie tarybos posėdžių stalo sėdintis lordas Meriveteris.

— Kokiu nusikaltimu ir kas tas jaunas mergeles kaltina? — pasiteiravo jis. Septonė jam atsakė:

— Mega Tairel ir Elinora Tairel kaltinamos geidulingumu, sanguliavimu ir sąmokslu prieš karalystę. Ala Tairel kaltinama tapusi jų gėdingo elgesio liudininke ir padėjusi jį slėpti. Visi šie kaltinimai gula ir ant karalienės Mardžerės pečių, be to, ji dar įtariama svetimavimu ir karalystės išdavimu. Sersėja priglaudė delną prie krūtinės.

— Sakyk, kas apie mano marčią skleidžia tokius bjaurius gandus?! Netikiu nė vienu tavo žodžiu. Mano mielasis sūnus myli ledi Mardžerę iš visos širdies ir ji negalėtų būti tokia žiauri, kad atsilygintų jam neištikimybe.

— Šiuos kaltinimus meta rūmuose tarnaujantis riteris. Seras Osnis Ketlblekas pačiam aukštajam septonui priešais Tėvo altorių išpažino sanguliavęs su karaliene.

Prie tarybos posėdžių stalo sėdintis Haris Sviftas aiktelėjo, o didysis meisteris Paišelis nusisuko. Pakilo toks triukšmas, tarsi į sosto menę būtų įleista tūkstantis vapsvų. Kai kurios menės balkonuose stovinčios ledi ėmė trauktis ketindamos išeiti, o joms iš paskos slinko vora neįtakingų lordų bei riterių, stoviniavusių kitame menės gale. Auksiniai apsiaustai netrukdė jiems išeiti, tačiau karalienė buvo liepusi serui Osfrydui įsiminti visus, kurie paspruko. Staiga nuo Tairelių rožės ėmė sklisti ne toks malonus kvapas.

— Žinoma, seras Osnis — jaunas ir sveikas vyras, — tarė karalienė, — bet taip pat ir ištikimas riteris. Jei tvirtina, kad yra įsivėlęs… ne, negali būti. Juk Mardžerė dar mergelė!

— Ne, ne mergelė. Jo aukštosios šventenybės pageidavimu pati ją patikrinau. Jos mergystės plėvė sudarkyta. Tai patvirtins ir septonė Eglantina, ir septonė Melisenta, ir karalienės Mardžerės septonė Naisterika, kuri už dalyvavimą karalienės paleistuvystėje taip pat buvo uždaryta į celę. Ledi Mega ir ledi Elinora taip pat buvo patikrintos. Abi jos nebe mergelės.

Vapsvos ėmė dūgzti taip garsiai, kad karalienei buvo sunku mąstyti. Tikiuosi, jaunajai karalienei ir jos pusseserėms tie pasijodinėjimai patiko.

Lordas Meriveteris trenkė kumščiu į stalą.

— Ledi Mardžerė jos malonybei karalienei ir jos velioniui tėvui šventai prisiekė esanti nekalta. Daugybė dvariškių tai girdėjo. Jos nekaltybę patvirtino ir lordas Tairelis, ir ledi Olena, kurios geru vardu nė vienas iš mūsų nedrįstume abejoti. O tu nori, kad patikėtume, jog visi šie kilnūs žmonės melavo?

— Galbūt jie taip pat buvo apgauti, milorde, — gūžtelėjo septonė Mele. — Šito nežinau. Bet patikrinau karalienę ir galiu prisiekti, jog sakau tiesą.

Sersėja pamėgino įsivaizduoti, kaip ši surukusi senė kiša savo raukšlėtus pirštus į rožinį Mardžerės plyšelį, ir šis vaizdas buvo toks juokingas, kad ji vos neprunkštelėjo.

— Reikalaujame, kad jo aukštoji šventenybė leistų apžiūrėti mano marčią mūsų meisteriams ir įsitikinti, ar šiose apkalbose yra bent menkiausias tiesos grūdas. Didysis meisteri Paišeli, palydėk septonę Melę atgal į Mylimojo Beiloro septą ir, sužinojęs tiesą apie Mardžerės mergystę, grįžk pas mus.

Paišelis išbalo kaip drobė. Susirinkus tarybai tas bjaurus senas kvailys niekaip neužsičiaupia, o dabar, kai man reikia, kad tartų kelis žodžius, prarado kalbos dovanų, pagalvojo karalienė, nors senis netrukus vis dėlto atitoko.

— Man nėra jokio reikalo tyrinėti jos… jos intymių vietų, — netvirtai tarė jis. — Apgailestauju, bet turiu pasakyti… Karalienė Mardžerė nėra mergelė. Ji įsakė man atnešti mėnulio arbatos, ir ne vieną kartą.

Po šių žodžių kilo toks triukšmas, apie kokį Sersėja galėjo tik svajoti.

Šio triukšmo nesisekė nutildyti net karališkajam šaukliui, daužančiam lazda į menės grindis. Kelias akimirkas karalienė nesiėmė nieko, tik mėgavosi riksmais ir jaunosios karalienės nešlove. Bet, šurmuliui užsitęsus, ji, nutaisiusi rūsčią veido išraišką, atsistojo ir liepė auksiniams apsiaustams visus išlydėti iš menės. Mardžerė Tairel pražuvo, džiūgaudama tarė sau Sersėja. Ją, išeinančią pro karaliaus duris už Geležinio sosto, apsupę lydėjo baltieji riteriai: Borosas Blauntas, Merinas Trentas ir Osmundas Ketlblekas, — paskutiniai mieste likę karaliaus sargybos vyrai.

Prie durų stovėjo Mėnuliukas laikydamas barškutį ir didelėmis apvaliomis akimis spoksojo į kilusį sąmyšį. Gal jis ir paikas juokdarys, bet bent jau stengiasi išlaikyti orumą. Megei Varlei taip pat derėjo vilkėti margą juokdarės kostiumą, nes apie ateitį ji ničnieko neišmanė. Sersėja meldė dievų, kad ta sena apgavikė klyktų degdama pragaro ugnyje. Jos išpranašauta ateisianti jaunoji karalienė buvo sužlugdyta, tad, jei neišsipildė ši pranašystė, toks pat likimas galėjo ištikti ir visas kitas. Nebus nei auksinių įkapių, nei valonkaro — pagaliau išsivadavau iš tavo pagiežingo švokštimo.

Keli likę mažosios tarybos nariai nusekė paskui karalienę. Haris Sviftas atrodė tarsi apdujęs. Žengdamas pro duris jis kluptelėjo ir būtų pargriuvęs, jei Oranas Votersas nebūtų sučiupęs jo už rankos. Net Ortonas Meriveteris nervinosi ir nerado sau vietos.

— Prasčiokai jaunąją karalienę garbina, — tarė jis. — Jiems visa tai nepatiks. Baiminuosi, kad neprasidėtų neramumai, tavo malonybe.

— Lordas Meriveteris teisus, — pritarė lordas Votersas. — Jei tavo malonybė sutiks, liepsiu nuleisti į vandenį likusius naujuosius mūsų dromonus. Pamatę tuos laivus Juoduosiuose Vandenyse su karaliaus Tomeno vėliavomis ant stiebų, miestiečiai prisimins, kas juos valdo, ir bus apsaugoti, jei kartais vėl kiltų neramumų.

Visa kita Votersas nutylėjo; atsidūrę Juoduosiuose Vandenyse, jo dromonai galėjo sustabdyti Meisą Tairelį ir neleisti jam perkelti savo kariuomenės per upę, panašiai kaip Tirionas kadaise neleido prasmukti Staniui. Šioje Vesteroso pusėje Haigardenas savo karo flotilės neturėjo. Jis kliovėsi Redvaino laivynu, o šis dabar kaip tik grįžo į Arborą.

— Išmintingas žingsnis, — pareiškė karalienė. — Kol ši audra nurims, noriu, kad tavo laivai turėtų įgulą ir būtų nuleisti į vandenį.

Seras Haris Sviftas buvo toks išblyškęs ir taip gausiai išpiltas prakaito, jog, rodės, tuoj nualps.

— Kai ši žinia pasieks lordo Tairelio ausis, jo įtūžiui nebus ribų. Gatvėse ims lietis kraujas…

Geltonpūkio viščiuko riteris, mąsliai tarė sau Sersėja. Tavo ženklas turėtų būti kirminas, sere. Viščiukas tau per drąsus. Jei Meisas Tairelis negebėjo užpulti net Vėtrų Gūžtos, ar gali įsivaizduoti, kad jis kada nors galėtų pulti dievus? Kai jis liovėsi plepėti, Sersėja tarė:

— Kraujas neturi būti pralietas. Asmeniškai ketinu tuo pasirūpinti. Pati nueisiu į Beiloro septą pasikalbėti su karaliene Mardžere ir aukštuoju septonu. Žinau, jog Tomenas abu juos myli ir norėtų, kad aš juodu sutaikyčiau.

— Kad sutaikytum? — Seras Haris nusibraukė nuo kaktos prakaitą savo aksominio drabužio rankove. — Jei tik taika išvis dar įmanoma… Tavo malonybė nepaprastai drąsi.

— Būtinai reikės teismo, — pridūrė karalienė, — kad būtų galima paneigti tas niekšingas apkalbas bei melą ir parodyti pasauliui, jog mūsų mieloji Mardžerė yra nekalta ir mes visuomet žinojome ją tokią esant.

— Na taip, — linktelėjo Meriveteris, — bet tas aukštasis septonas, laikydamasis senosios Tikėjimo tradicijos teisti žmones, gali užsimanyti pats skelbti nuosprendį karalienei.

Tikiuosiyjog taip ir nutiks, pagalvojo Sersėja. Toks teismas tikriausiai nežiūrės palankiai į išdavikę karalienę, kuri mielai žergiasi prieš dainius ir niekina šventus Mergelės ritualus norėdama nuslėpti savo gėdą.

— Neabejoju, kad visi sutariame, jog svarbiausia išsiaiškinti tiesą, — pasakė ji. — O dabar, milordai, prašyčiau man atleisti. Turiu pasimatyti su karaliumi. Šią sunkią akimirką jis neturėtų būti vienas.

Grįžusi pas Tomeną, motina rado jį žaidžiantį su kačiukais. Dorkasa iš kailių atraižėlių pasiuvo jam pelytę ir virvele pririšo prie seno meškerykočio galo. Kačiukams patiko vaikytis tą pelę, o berniukas nieko taip nemėgo, kaip trūkčiodamas valkioti ją grindimis ir leisti gyvūnėliams persekioti grobį. Jis, rodos, labai nustebo, kai Sersėja suspaudė jį glėbyje ir pabučiavo į kaktą.

— Kas atsitiko, mama? Kodėl verki?

Nes esi saugus, norėjo pasakyti ji sūnui. Nes tau niekada nieko bloga nenutiks.

— Klysti. Liūtai niekada neverkia. — Apie Mardžerę ir jos pusseseres ji sumetė galėsianti papasakoti ir vėliau. — Turiu tau pasirašyti kelis įsakymus.

Kad karalius nesijaudintų, karalienė įsakymų suimti tekstuose vardų nepaminėjo. Tomenas pasirašė dokumentus be juose įrašytų vardų ir, kaip visada, patenkintas įspaudė savo antspaudą į stingstančio vaško balutes. Po to Sersėja išsiuntė sūnų iš menės su Džoslina Svift.

Rašalui dar neišdžiuvus, atėjo seras Osfrydas Ketlblekas. Sersėja pati įrašė vardus: serą Taladą Ilgąjį, Džalabarą Kso, Arfininką Hamišą, Hju Kliftoną, Marką Malendorą, Bajardą Norkrosą, Lambertą Ternberį, Horą Redvainą, Hoberį Redvainą ir tokį storžievį, vardu Votas, vadinantį save Mėlynuoju Bardu.

— Tiek daug… — seras Osfrydas pasklaidė įsakymus, į juose įrašytus žodžius žvelgdamas budriai tarsi į tarakonus, ropojančius per pergamentą. Nė vienas iš Ketlblekų nemokėjo skaityti.

— Dešimt. Turi šešis tūkstančius auksinių apsiaustų. Manyčiau, bus gana suimti dešimčiai nusižengėlių. Kai kurie iš jų, jei laiku išgirdo sklindančias kalbas, jau gali būti ir pasprukę. Bet tai visai nesvarbu: mat pabėgimas tik patvirtintų jų kaltę. Serui Taladui truputį trūksta košės galvoje, tad jis gal mėgins jums priešintis. Pasirūpink, kad nežūtų neprisipažinęs ir kad nesužeistum kitų. Galimas daiktas, kai kurie iš jų yra nekalti.

Sersėjai buvo svarbu, kad dvyniai Redvainai būtų pripažinti nekaltais ir išteisinti. Tai tik parodytų, kad kitiems kaltinamiesiems paskelbtas nuosprendis tikrai yra teisingas.

— Dar saulei nepatekėjus visus juos suimsime, tavo malonybe. — Seras Osfrydas truputį padvejojęs pridūrė: — Prie Beiloro septos durų renkasi minia…

— Kokia minia? — Sersėją erzino bet kokia nenumatyta aplinkybė. Ji prisiminė lordą Votersą kažką užsiminus apie neramumus. Nepagalvojau, kaip į šiuos įvykius gali reaguoti prasčiokai. Mardžerę jie labai myli. — Kiek žmonių susirinko?

— Truputį per šimtą. Jie šūkauja reikalaudami, kad aukštasis septonas paleistų jaunąją karalienę. Jei nori, galime juos išvaikyti.

— Ne. Tegul laido gerkles, kol užkims, Aukštojo Žvirblio jų riksmai nepaveiks. Jis klauso tik dievų. — Truputį juokinga buvo matyti jo aukštąją šventenybę, užspeistą prie septos durų susirinkusios įtūžusios minios, juolab kad visai neseniai panaši minia uždėjo jam ant galvos krištolinę karūną. Kurtę jis, nieko nelaukęs, pardavė. — Dabar Tikėjimas turi savų riterių. Tegul jie septą ir gina. Beje, nepamiršk uždaryti miesto vartų. Be mano leidimo niekas neturi teisės nei įeiti, nei išeiti iš Karaliaus Uosto, kol šis reikalas nebus išspręstas.

— Kaip įsakysi, tavo malonybe.

Seras Osfrydas nusilenkė ir išėjo ieškoti žmogaus, galinčio perskaityti jam karaliaus įsakymus.

Tą dieną iki saulės laidos visi įtariamieji nusižengėliai buvo suimti ir įkalinti. Kai jie atėjo pas Arfininką Hamišą, šis nualpo, o seras Taladas Ilgasis, kol pagaliau buvo sutramdytas, sužeidė tris auksinius apsiaustus. Sersėjos nurodymu, dvyniai Redvainai buvo įkalinti patogioje bokšto menėje. Kitiems teko tenkintis požeminiu kalėjimu.

— Hamišui sunku kvėpuoti, — tą vakarą užsukęs pas karalienę, pranešė Kiburnas. — Jis prašosi apžiūrimas meisterio.

— Perduok jam, kad meisterio sulauks tik viską prisipažinęs. — Sersėja valandėlę susimąstė. — Jis per senas, meilužiu būti negalėjo, bet neabejoju, kad jam buvo liepta groti ir dainuoti, kol Mardžerė linksminosi su kitais vyrais. Mums reikia išpešti iš jo smulkmenas.

— Padėsiu Hamišui jas prisiminti, tavo malonybe.

Kitą dieną ledi Meriveter padėjo Sersėjai deramai apsirengti, mat ši ketino aplankyti jaunąją karalienę.

— Žiūrėk, kad suknia nebūtų per daug prabangi ar spalvinga, — įspėjo ji. — Paieškok dievobaimingai moteriai tinkamo drabužio, kuris nepapiktintų aukštojo septono. Jis tikriausiai reikalaus kartu melstis.

Pagaliau Sersėja išsirinko minkštos vilnos suknią uždara apykakle, dengiančią jos kūną nuo kaklo iki pat kulkšnių, ant kurios korsažo ir rankovių aukso siūlais buvo išsiuvinėtos vos kelios vynuogių šakelės, kad bent kiek sušvelnintų griežtą tamsų drabužį. Gera buvo ir tai, kad ant rudos vilnos nesimatys purvo, kuriuo Sersėja, priversta klauptis, neišvengiamai turėjo išsitepti suknią.

— Kol guosiu savo marčią, tu pasišnekėk su trimis pusseserėmis, — pasakė ji Tenai. — Jei pavyks, patrauk savo pusėn Alą, tik kalbėdama būk atsargi. Ne vien dievai gali tavęs slapta klausytis.

Džeimis visada sakydavo, kad sunkiausia — paskutinės minutės prieš mūšį, kai lauki prasidėsiančių skerdynių. Išėjusi į lauką Sersėja pamatė pilką ir blausų dangų. Patekti į liūtį ir atvykti į Beiloro septą permerkta iki paskutinio siūlo ir susitaršiusi ji negalėjo. Vadinasi, teks vykti neštuvuose. Sersėja pageidavo, kad ją lydėtų Lanisterių giminės sargybiniai ir Borosas Blauntas.

— Mardžerės prasčiokų miniai gali pritrūkti nuovokos, kad atskirtų vieną Ketlbleką nuo kito, — tarė ji serui Osmundui, — o aš negaliu leisti, kad kalaviju skintumeis kelią per prasčiokų galvas. Geriau kol kas laikykis atokiau nuo žmonių akių.

Joms keliaujant per Karaliaus Uostą, Teną staiga apniko abejonės.

— Tas teismas… — tyliai tarė ji. — O jei Mardžerė pareikalaus, kad dėl jos kaltės arba nekaltumo būtų sprendžiama dvikova?

Sersėjos veide šmėstelėjo šypsena.

— Mardžerė — karalienė ir jos garbę privalo ginti karaliaus sargybos riteris. Juk kiekvienas vaikas Vesterose žino, kad princas Eimonas Drakono riteris kovėsi už savo seserį, karalienę Neiris, kad paneigtų sero Morgilo jai mestus kaltinimus. Bet kadangi seras Loras taip sunkiai sužeistas, bijau, kad princo Eimono vaidmuo turėtų tekti kažkuriam iš prisiekusių brolių. — Sersėja gūžtelėjo. — Tik… kuriam? Seras Aris ir seras Beilonas iškeliavę į Dorną, Džeimis Riverane, seras Osmundas yra ją kaltinančio vyro brolis, vadinasi, lieka tik… o varge…

— Borosas Blauntas ir Merinas Trentas, — nusijuokė ledi Tena.

— Taip, o seras Merinas pastaruoju metu taip pat sirguliuoja. Primink man, kad, kai grįšime į pilį, jam tai pasakyčiau.

— Priminsiu, mieloji mano. — Tena paėmė Sersėjos ranką ir ją pabučiavo. — Meldžiuosi, kad niekada tavęs neįžeisčiau. Įsiutusi būni… siaubinga.

— Kiekviena motina padarytų tą patį, jei tektų ginti savo vaikus, — tarė Sersėja. — Kada ketini atsivesti į dvarą savo sūnų? Jo vardas Raselas, ar ne? Jis galėtų praktikuotis drauge su Tomenu.

— Žinau, berniukas labai apsidžiaugtų, bet pastarosios dienos tokios neramios, tad pamaniau, jog bus geriausia palaukti, kol praeis pavojus.

— Ilgai laukti neteks, — pažadėjo Sersėja. — Siųsk žinią į Longteiblą ir liepk Raselui susikrauti į skrynią geriausią liemenę ir medinį kalaviją. Kai Mardžerės galvelė nuriedės nuo trinkos, Tomenui kaip tik reikės naujo jauno bičiulio, kad būtų lengviau pamiršti netektį.

Prie Beiloro Palaimintojo statulos jiedvi išlipo iš neštuvų. Karalienei buvo malonu matyti, jog kaulai ir visa kita čia buvusi bjaurastis pašalinta. Seras Osfrydas nemelavo: minia nė iš tolo nebuvo tokia gausi ir maištinga kaip žvirbliai. Žmonės stoviniavo susibūrę į grupeles, niūriai žvilgčiojo į Didžiosios septos duris, kurias, apsiginklavę kuokomis ir išsirikiavę viena eile, saugojo septonai novicijai. Plieno ginklų nematyti, atkreipė dėmesį Sersėja. Jai buvo sunku nuspręsti, ar tai išmintinga, ar… kvaila.

Niekas nė nemėgino jos sulaikyti. Ir prasčiokai, ir novicijai prasiskyrė ir abi su Tena praleido, Įžengusias į septą, Žibintų menėje jas pasitiko trys riteriai dryžuotais, vaivorykštės spalvų Karžygio Sūnų ordino apsiaustais.

— Atėjau pasimatyti su savo marčia, — pasakė jiems Sersėja.

— Jo aukštoji šventenybė tavęs laukė. Aš seras Teodanas Ištikimasis, anksčiau vadinęsis seru Teodanu Velsu. Prašyčiau tavo malonybę sekti paskui mane.

Aukštasis Žvirblis, kaip visuomet, klūpojo. Šį kartą jis meldėsi priešais Tėvo altorių. Karalienei priėjus, melstis jis nesiliovė ir vertė ją nekantriai laukti, kol baigs. Tik tada atsistojo ir jai nusilenkė.

— Tavo malonybe… Kokia liūdna diena…

— Labai liūdna. Ar leisi mums pasišnekėti su Mardžere ir jos pusseserėmis?

Sersėja nusprendė būti klusni ir romi; mat, turint reikalų su šiuo vyru, tokiu elgesiu buvo galima daugiausia pasiekti.

— Jei taip nori… Bet paskui ateik pas mane, dukra. Mudviem reikia pasimelsti. Kartu.

Jaunoji karalienė buvo uždaryta viršutiniame siauro Didžiosios septos bokšto kambaryje. Jos celė buvo aštuonių pėdų ilgio ir šešių pločio, be baldų. Joje buvo tik šiaudų prikimštas čiužinys, maldų suolelis, didelis ąsotis vandens, „Septynkampė žvaigždė“ ir žvakė, kuria pasišviečiant būtų galima ją skaityti. Vienintelis langas atrodė ne kažin kiek platesnis už šaudymo angą.

Atėjusi Sersėja rado Mardžerę basą ir drebančią, apsivilkusią šiurkštaus audinio sesers naujokės drabužį. Jos garbanos buvo susivėlusios, o kojos murzinos.

— Jos nuvilko mano drabužius, — kai jiedvi liko dviese, pasiskundė jaunoji karalienė. — Vilkėjau dramblio kaulo spalvos suknią su nėriniais, gėlavandeniais perlais išsiuvinėtu korsažu, bet septonės drįso prikišti prie manęs nagus ir išrengė nuogai. Mano pusseseres — taip pat. Mega vienai septonei vožė, ši susvirduliavusi užkrito ant žvakių ir jos drabužis užsiliepsnojo. Tačiau labiausiai nerimauju dėl Alos. Ji buvo mirtinai išbalusi ir taip įbauginta, kad net verkti negalėjo.

— Vargšė mergaitė. — Kambaryje kėdžių nebuvo, todėl Sersėja atsisėdo šalia jaunosios karalienės ant šiaudinio čiužinio. — Ledi Tena nuėjo su Ala pasišnekėti ir pasakyti, kad mes jos nepamiršome.

— Jis net neleido man jų pamatyti, — atvirai piktinosi Mardžerė. — Jis laiko mus po vieną, atskirtas. Kol neatėjai tu, niekam nebuvo leidžiama kelti pas mane kojos, išskyrus septones. Viena iš jų ateina čia kas valandą ir vis klausia, ar nenorėčiau išpažinti savo svetimavimo nuodėmių. Jos man net miegoti neleidžia. Pažadina ir reikalauja prisipažinti. Vakar naktį išpažinau septai Unelai, kad trokštu iškabinti jai akis.

Gailūy kad to nepadarei, pagalvojo Sersėja. Jei būtum atėmusi regėjimo dovaną vargšei senai septonei, Aukštasis Žvirblis tikrai būtų įtikėjęs tavo kaltumu.

— Labai panašiai jie kvočia ir tavo pusseseres.

— Jei taip, tebūnie jie prakeikti, — tarė Mardžerė. — Tegul visus juos praryja septyni pragarai. Ala tokia švelni ir drovi, kaip jie drįsta su ja taip elgtis? O Mega… Žinau, ji kvatojasi garsiai kaip prieplaukos kekšė, bet giliai širdyje vis dar jaučiasi esanti maža mergaitė. Myliu jas visas, o jos myli mane. Jei tas žvirblis įsivaizduoja, kad privers jas meluoti mano nenaudai…

— Bijau, kad kaltinamos ir jos. Visos trys.

— Mano pusseserės? — Mardžerė išblyško. — Ala ir Mega, galima sakyti, dar mergaitės. Tavo malonybe, tai… tai tiesiog šlykštu. Ar mus iš čia išvaduosi?

— O, kad galėčiau! — gailiai šūktelėjo Sersėja. — Jo aukštoji šventenybė jūsų saugoti pastatė man nepažįstamus riterius. Kad jus išlaisvinčiau, man reikėtų atsiųsti auksinius apsiaustus, pralieti kraują ir taip išniekinti šią šventą vietą. — Sersėja paėmė Mardžerę už rankos. — Ir vis dėlto aš nesėdėjau rankų sudėjusi. Surinkau visus vyrus, kuriuos seras Osnis įvardijo kaip tavo meilužius. Neabejoju, kad jie jo aukštajai šventenybei paliudys, kad esi nekalta, ir tavo teisme prisieks, kad kalba tiesą.

— Mano teisme? — dabar jau tikrai išsigandusi paklausė mergina. — Ar teismas būtinas?

— O kaip kitaip įrodysi esanti nekalta? — Sersėja drąsinamai spustelėjo Mardžerei ranką. — Žinoma, turi teisę pati nuspręsti, koks tas teismas bus. Esi karalienė. Karaliaus sargybos riteriai yra prisiekę tave ginti.

Mardžerė iš karto suprato anytos mintį.

— Kalbi apie teisingumą, kurį lemtų dvikova? Gaila, Loras sužeistas, kitaip jis…

— Be jo, yra dar šeši broliai.

Mardžerė įsistebeilijo į Sersėją, o tada patraukė ranką.

— Ar tai pokštas? Borosas — bailys, Merinas — senas ir lėtas, tavo brolis luošas, kiti du — išvykę į Dorną, o Osmundas — tikras Ketlblekas. Loras turi du brolius, o ne šešis. Jei mano teisumą teks įrodinėti dvikova, noriu, kad mano vardu kautųsi Garlanas.

— Seras Garlanas nėra karaliaus sargybos brolis, — priminė Mardžerei karalienė. — Kai reikia ginti karalienės garbę, įstatymai ir papročiai reikalauja, kad už ją kautųsi vienas iš septynių prisiekusių karaliaus sargybos vyrų. Bijau, kad aukštasis septonas to primygtinai reikalaus. — Aš jau tuo pasirūpinsiu.

Mardžerė atsakyti neskubėjo, bet rudos jos akys prisimerkė, tarsi būtų kažką įtarusi.

— Blauntas ar Trentas? — pagaliau mąsliai tarė ji. — Kautis tektų kažkuriam iš jųdviejų. Tau tai patiktų, ar ne? Ir vieną, ir kitą Osnis Ketlblekas sudorotų kaip šiltą vilną.

Po septyniais pragarais… Sersėja apsimetė įsižeidusi.

— Užduodi man širdį, dukrele. Aš tik noriu…

— …vėl turėti sūnų vien sau. Jis niekada neturės žmonos, kuriai tu nepuoselėsi neapykantos. Be to, ačiū dievams, kad nesu tavo duktė. Palik mane vieną.

— Elgiesi paikai. Atėjau čia norėdama tau padėti.

— Padėti nuvaryti į kapus. Prašiau, kad išeitum. O gal turėsiu šauktis savo sargybinių, kad ateitų ir vilkte išvilktų, tu bjauri, klastinga kale intrigante?

Sersėja oriai kilstelėjo savo suknios sijonus.

— Matyt, jie tave neapsakomai įbaugino. Atleidžiu tau už visus tavo ištartus žodžius. — Čia, kaip ir dvare, niekada negalėjai žinoti, kas dar tavęs klausosi. — Tavimi dėta, taip pat bijočiau. Didysis meisteris Paišelis prisipažino nešiojęs tau mėnulio arbatą, o tavo Mėlynasis Bardas… Tavimi dėta, miledi, melsčiausi Senolei prašydama išminties, o Motinai — prašydama gailestingumo. Bijau, jog netrukus tau labai prireiks jų abiejų.

Keturios suvytusios raukšlėtos septonės nulydėjo karalienę bokšto laiptais žemyn. Tos senės atrodė viena už kitą silpnesnės. Pasiekusios pirmą aukštą, jos leidosi toliau, į pačią Visenijos kalvos širdį. Laiptai baigėsi gerokai po žeme, o tenai buvo matyti liepsnojantys deglai, apšviečiantys ilgą koridorių.

Aukštasis septonas laukė Sersėjos mažoje, septynkampėje, audiencijų menėje. Kambarys buvo skurdus ir kuklus, nuogomis akmenų sienomis. Jame stovėjo grubiai tašytas stalas, trys kėdės ir maldų suolelis. Sienose buvo iškirsti Septyneto veidai. Sersėjos nuomone, tie veidai buvo žiaurūs ir negražūs, bet iš jų sklido sunkiai nusakoma galia, ypač iš onikso, malachito ir geltono mėnulio akmens akių, kurios teikė tiems veidams gyvybės.

— Kalbėjai su karaliene, — tarė aukštasis septonas.

Sersėja vos ne vos atsispyrė pagundai atrėžti: „Aš esu karalienė.“

— Kalbėjausi.

— Visi žmonės nusideda, net karaliai ir karalienės. Ir pats esu nusidėjęs ir sulaukęs atleidimo. Tačiau neišpažinus nuodėmės sulaukti atleidimo neįmanoma. O karalienė neprisipažins.

— Gal ji nenusidėjo?

— Nusidėjo. Šventosios septonės ją ištyrė ir patvirtino, kad jos mergystės plėvė suplėšyta. Ji gėrė mėnulio arbatą, norėdama sunaikinti gimdoje augantį sanguliavimo vaisių. Pateptasis riteris prisiekė savo kalaviju sugulęs ir su ja, ir su trimis jos pusseserėmis. Jis tvirtina, jog karalienė turėjusi ir kitų vyrų, ir pasakė daug paprastų ir kilmingų vyrų vardų.

— Mano auksiniai apsiaustai visus juos suėmė ir įgrūdo į požemius, — patikino jį Sersėja. — Kol kas apklaustas tik vienas — dainius, vadinantis save Mėlynuoju Bardu. Bet tai, ką jis papasakojo, tikrai kelia nerimą. Nepaisant to, meldžiuosi, jog, kai mano marti bus atvesta į teismą, vis dėlto bus įrodyta, kad ji nekalta. — Sersėja kiek padvejojo. — Tomenas savo jaunąją karalienę labai myli, tavo šventenybe, tad manau, kad jam arba jo lordams gali būti sunku atlikti teisėjų pareigą. Gal teismui galėtų vadovauti Tikėjimas?

Aukštasis Žvirblis sulenkė rankas per alkūnes ir suglaudė pirštų galiukus.

— Ir aš apie tą patį galvojau, tavo malonybe. Kadaise Meigoras Žiaurusis uždraudė Tikėjimui turėti kalavijus, o Džaheiris Taikintojas atėmė iš mūsų teisingumo svarstykles. Tik… kam iš tiesų derėtų teisti karalienę, jei ne Septynetui Danguje ir tiems, kurie, prisiekę dievams, gyvena žemėje? Šį reikalą turi aiškintis šventasis teismas ir septyni jo teisėjai. Trys iš jų turėtų būti moterys. Mergelė, motina ir senolė. Kas geriau už jas galėtų perprasti moterišką nedorybę?

— Taip būtų geriausia. Žinoma, Mardžerė turi teisę reikalauti, kad jos kaltę arba nekaltumą lemtų dvikova. Jei taip nutiktų, jos kovotojas būtų vienas iš septynių prisiekusių Tomeno sargybos brolių.

— Karaliaus sargybos riteriai teisėtai būdavo karaliaus ir karalienės kovotojai nuo Eigono Užkariautojo laikų. Šiuo klausimu tarp karaliaus ir Tikėjimo jokių nesutarimų nėra.

Tarsi palaužta sielvarto, Sersėja delnais užsidengė veidą. Kai vėl pakėlė galvą, vienoje jos akyje spindėjo ašara.

— Tai iš tiesų liūdnos dienos, — tarė ji, — tačiau man malonu, kad mudu visiškai sutariame. Jei Tomenas čia būtų, žinau, jog tau padėkotų. Mudu drauge turime išsiaiškinti tiesą.

— Taip ir bus.

— Man reikia grįžti į pilį. Jei leisi, pasiimsiu ir serą Osnį Ketlbleką. Mažoji taryba norės jį apklausti ir pati išgirsti jo metamus kaltinimus.

— Ne, — papurtė galvą aukštasis septonas.

Tai buvo tik vienas žodis, vienas žodelytis, bet Sersėja pasijuto taip, tarsi kas būtų šliūkštelėjęs jai į veidą šalto ledinio vandens. Ji sumirksėjo, o jos pasitikėjimas savimi truputėlį sumenko.

— Pažadu, kad seras Osnis bus akylai saugomas.

— Jis ir čia akylai saugomas. Eime. Aš tau parodysiu.

Sersėja pajuto į ją įbestas iš nefrito, malachito ir onikso padarytas Septyneto akis ir staiga ją iš baimės nukrėtė šiurpas. Aš karalienė, tarė sau ji. Lordo Taivino duktė. Nors ir nenoromis, ji nusekė paskui aukštąjį septoną.

Seras Osnis kalėjo visai netoli. Jo celėje buvo tamsu, o durys buvo geležinės ir sunkios. Aukštasis septonas išsitraukė raktą joms atrakinti ir nuo sienos pasiėmė deglą, kad galėtų apšviesti kambario vidų.

— Ženk pirma, tavo malonybe.

Celėje Osnis Ketlblekas kybojo nuogas, pakabintas ant grandinių, pervertų per lubose įtvirtintus žiedus. Jis buvo nuplaktas. Jo nugara ir pečiai buvo nučaižyti beveik iki kraujo, bet kirčių žymės ir rumbai buvo matyti ir ant kojų bei sėdmenų.

Karalienė vos galėjo į jį žiūrėti. Ji atsisuko į aukštąjį septoną.

— Ką padareiV.

— Kuo nuoširdžiausiai mėginome išgauti tiesą.

— Jis tau pasakė tiesą. Laisva valia atėjo pas tave ir išpažino nuodėmes.

— Na taip. Išpažino. Esu išklausęs daugybę išpažinčių, tavo malonybe, bet retai girdėjęs, kad nusidėjėlis taip savo kalte didžiuotųsi.

— Tu jį nuplakei.

— Be kančios nebus atgailos. Kaip sakiau serui Osniui, jokiam vyrui nederėtų vengti rimbo. Retai jaučiuosi esąs taip arti dievo nei tuomet, kai esu plakamas už savo nedorybes, nors mano nuodėmės sunkumu nė iš tolo neprilygsta sero Osnio nusikaltimams.

— B-bet, — sumikčiojo karalienė, — pamokslauji apie Motinos gailestingumą…

— To saldaus pienelio seras Osnis galės paragauti nukeliavęs į aną pasaulį. „Septynkampėje žvaigždėje“ aiškiai rašoma, jog visos nuodėmės turi būti atleistos, bet už nusikaltimus laukia bausmė. Osnis Ketlblekas kaltas dėl karalystės išdavimo ir žmogžudystės, o už karalystės išdavimą skiriama mirties bausmė.

fis tik žynys ir neturi teisės taip elgtis.

— Tikėjimas neturi teisės bausti žmogaus mirties bausme, kad ir koks sunkus būtų jo nusikaltimas.

— Kad ir koks sunkus būtų jo nusikaltimas… — lėtai, pasverdamas kiekvieną žodį, pakartojo aukštasis septonas. — Keista, tavo malonybe, bet kuo uoliau darbuojamės rimbu, tuo labiau sero Osnio nusikaltimai keičiasi. Dabar jis dievagojasi Mardžerės Tairel nė pirštu nepalietęs. Ar ne, sere Osni?

Osnis Ketlblekas atsimerkė. Pamatęs priešais stovinčią karalienę, jis apsilaižė sutinusias lūpas ir tarė:

— Siena… Žadėjai išsiųsti mane prie Sienos…

— Jis pamišo, — numojo ranka Sersėja. — Atėmei jam protą.

— Sere Osni, — tvirtai ir aiškiai paklausė aukštasis septonas, — ar sanguliavai su karaliene?

— Taip. — Osnis pajudino antrankiais sukaustytas rankas ir grandinės tyliai sužvangėjo. — Su ta, kuri dabar čia stovi. Ją krušau ir ji pasiuntė mane nužudyti senojo aukštojo septono. Jis niekada neturėjo sargybinių. Atėjęs radau jį miegantį ir, uždėjęs ant veido pagalvę, uždusinau.

Sersėja staiga apsisuko ir spruko.

Aukštasis septonas mėgino ją sučiupti, bet jis buvo tik senas žvirblis, o ji — Uolos liūtė. Ji nustūmė senį, išlėkė pro duris ir garsiai jas užtrenkė. Ketlblekai, man reikia Ketlblekų, atsiųsiu Osfrydą su auksiniais apsiaustais ir Osmundą su karaliaus sargybos vyrais, Osnis iš karto viską paneigs, jie jį išlaisvins ir šiuo aukštuoju septonu atsikratysiu taip pat, kaip atsikračiau prieš jį buvusiu. Kelią Sersėjai pastojo keturios senos septonės ir sučiupo ją raukšlėtomis rankomis. Vieną karalienė pargriovė, kitai nagais nuarė veidą ir pasiekė laiptus. Pusę jų įveikusi, staiga prisiminė Teną Meriveter. Ir sunkiai šnopuodama sustojo kaip įbesta. „Septynete, gelbėk mane, — ėmė melstis. — Tena viską žino. Jei jie įkalins Teną ir ims ją plakti…“

Sersėja nubėgo iki septos, bet toliau nespėjo. Ten jos jau laukė moterys — dar daugiau septonių ir tyliųjų seserų, gerokai jaunesnių nei požemyje likusios senės.

— Aš — karalienei — norėdama pro jas prasibrauti, suriko ji. — Už tai, ką dabar darote, nukirsiu galvas, visoms nukirsiu galvas! Praleiskite!

Bet, užuot praleidusios, jos mėgino karalienę sulaikyti. Sersėja pasileido prie Motinos altoriaus, bet dvi dešimtys septonių ir tyliųjų seserų ją pačiupo ir besispardančią laiptais užtempė į bokštą. Celėje trys tyliosios seserys ją palaikė, o septonė, vardu Skolera, išrengė. Nuvilko net apatinius. Kita septonė švystelėjo jai moteriškus šiurkštaus audimo drobės marškinius.

— Neturite teisės taip su manimi elgtis! — vis nesiliovė ant jų šaukti Sersėja. — Esu Lanister, paleiskite mane, mano brolis jus nužudys, Džeimis kalaviju perkirs jus nuo gerklės iki šakumo, paleiskite mane! Esu karalienei.

— Geriau tegul karalienė meldžiasi, — pasakė septonė Skolera ir jos paliko ją nuogą šaltoje ir niūrioje celėje.

Bet Sersėja nebuvo romioji Mardžerė Tairel ir neketino nei vilktis jai paliktų marškinių, nei susitaikyti su tuo, jog yra įkalinta. Aš jiems parodysiu, ką reiškia uždaryti liūtę į narvą, tarė sau ji. Marškinius karalienė suplėšė į skutelius, radusi didelį ąsotį su vandeniu tėškė jį į sieną, o paskui sukūlė ir naktinį puodą. Kai vis tiek niekas neatėjo, ėmė kumščiais trankyti duris. Apačioje, aikštėje, buvo jos palyda: dešimt Lanisterių giminės sargybinių ir Borosas Blauntas. Išgirdę šūksnius, jie ateis ir išvaduos mane, o tada tą prakeiktą Aukštąjį Žvirblį, supančiotą grandinėmis, mes nutempsime į Raudonąją pilį.

Karalienė spardėsi, rėkė, šaukė ir prie durų, ir prie lango, kol gerklę paskaudo. Niekas nei atsiliepė, nei atskubėjo jos gelbėti. Celę ėmė gaubti sutemos. Be to, darėsi šalta. Sersėja ėmė drebėti. Kaip jie gali mane čia palikti neužkūrę židinio ugnies? Juk aš -jų karalienė. Ir Sersėja ėmė gailėtis suplėšiusi jai duotus marškinius. Kampe ant šiaudų čiužinio buvo padėta antklodė — plonos rudos vilnos ir gerokai apdriskusi. Ji buvo šiurkšti, braižė odą, bet daugiau karalienė nieko neturėjo. Tad palindo po apklotu, kad nustotų drebėti, ir, kadangi buvo išsikankinusi, netrukus užmigo.

Paskui Sersėja pajuto sunkią ją purtančią ir žadinančią ranką. Celėje buvo tamsu, nors į akį durk, ir prie jos su žvake rankoje klūpojo stambi bjauri moteris.

— Kas tu? — paklausė Sersėja. — Atėjai manęs paleisti?

— Aš septonė Unela. Atėjau, kad papasakotum man apie visas savo žmogžudystes ir visus sanguliavimus.

Sersėja nustūmė jos ranką.

— Liepsiu tau nukirsti galvą. Nedrįsk manęs liesti. Dink iš čia.

Moteris atsistojo.

— Tavo malonybe… Grįšiu po valandos. Galbūt tuomet jau būsi pasiruošusi išpažinti nuodėmes.

Viena valanda, antra, trečia… Taip praėjo ilgiausia naktis, kokią Sersėja Lanister iki šiol buvo praleidusi, išskyrus gal tik Džofrio vestuvių naktį. Nuo rėkimo jai taip skaudėjo gerklę, jog sunku buvo ryti. Celėje buvo šalta kaip kape. Naktipuodį Sersėja sudaužė, tad dabar jai teko šlapintis atsitūpus kampe ir žiūrėti, kaip šlapimas teka celės grindimis. Vos tik užsimerkdavo, jai prieš akis iškildavo Unela, purtanti ją už peties ir klausianti, ar kartais ji nenori išpažinti nuodėmių.

Išaušus Sersėjai nė kiek nepalengvėjo. Saulei tekant, septonė Mele atnešė jai dubenį skystos pilkšvos avižų košės. Sersėja paleido tą dubenį jai į galvą. Bet kai septonės atnešė didelį ąsotį šviežio vandens, Sersėja pasijuto tokia ištroškusi, kad turėjo atsigerti. Paskui, kai jos atnešė kitus marškinius, pilkus ir trenkiančius pelėsiais, Sersėja juos apsivilko ir prisidengė nuogumą. O dar tą patį vakarą, kai vėl atėjo Mele, Sersėja pavalgė duonos, žuvies ir pareikalavo vyno, kad galėtų užgerti maistą. Bet sulaukė ne vyno, o septonės Unelos — ši užsukdavo kas valandą ir vis klausdavo, ar karalienė pasiruošusi išpažinti nuodėmes.

Kas galėjo nutikti? — svarstė Sersėja, kai menkas pro langą matomo dangaus rėželis vėl ėmė tamsėti. Kodėl niekas neatėjo manęs iš čia ištraukti? — Ji negalėjo patikėti, jog Ketlblekai paliks likimo valiai savo brolį. Be to, ką veikė jos taryba? — Bailiai ir išdavikai. Kai iš čia išeisiu, daugumą jų liepsiu nukirsdinti, o į jų vietą rasiu geresnių vyrų.

Tą dieną ji tris kartus girdėjo iš žemai plytinčios aikštės kylančius šauksmus, bet minia skandavo Mardžerės vardą, o ne jos.

Auštant antrai dienai ir Sersėjai laižant ant dubens dugno prilipusios košės likučius, staiga plačiai atsivėrė celės durys ir pro jas įžengė lordas Kiburnas. Karalienė vos susilaikė nepuolusi jam ant kaklo.

— Kiburnai, — sušnabždėjo ji, — o dievai, kaip džiaugiuosi tave matydama. Išvesk mane iš čia.

— To man niekas neleis. Stosi prieš šventąjį Septyneto teismą už žmogžudystę, išdavystę ir sanguliavimą.

Sersėja buvo tokia išsekusi, kad iš pradžių šie žodžiai jai pasirodė tikra nesąmonė.

— Tomenas… Papasakok apie mano sūnų. Ar jis vis dar karalius?

— Taip, tavo malonybe. Jis gyvas, sveikas ir saugus už Meigoro tvirtovės sienų, be to, jį saugo karaliaus sargyba. Bet Tomenas jaučiasi vienišas. Neramus. Vis klausinėja, kur tu ir kur jo jaunoji karalienė. Kol kas niekas jam nepapasakojo apie tavo… apie tavo…

— …sunkumus? — pabaigė mintį ji. — O koks likimas laukia Mardžerės?

— Ir ji stos prieš teismą. Teisėjai, kurie skelbs nuosprendį tau, paskui teis ir ją. Kaip tavo malonybė liepei, Mėlynąjį Bardą atidaviau aukštajam septonui. Dabar jis čia, kažkur žemiau mūsų. Mano šnabždūnai praneša, kad jie vaikiną plaka rimbu, bet kol kas jis gieda mūsų išmokytą giesmelę.

Tą pačią giesmelę. Sersėja taip norėjo miego, kad jai buvo sunku galvoti. VotaSy tikrasis jo vardas — Votas. Jei dievai bus geri, Votas mirs plakamas ir Mardžerė niekaip negalės paneigti jo liudijimo.

— O kur mano riteriai? Seras Osfrydas… Aukštasis septonas ketina nužudyti jo brolį Osnį, jo auksiniai apsiaustai turi ko nors imtis…

— Osfrydas Ketlblekas miesto sargybai nebevadovauja. Karalius pašalino Osfrydą iš šių pareigų ir į jo vietą paskyrė Drakono vartų kapitoną, Hamfrį Votersą.

Sersėja jautėsi tokia pavargusi, kad iki galo nesuvokė šių žodžių svarbos.

— Kodėl Tomenas taip pasielgė?

— Berniukas dėl to nekaltas. Tiesiog tarybos nariai pakiša jam po nosimi dokumentus, o jis pasirašo juos ir užantspauduoja karališkuoju antspaudu.

— Mano tarybos nariai… Kas? Kas tai padarė? Juk ne tu?

— Deja, mane iš tarybos pašalino, nors tęsti darbą su eunucho šnabždūnais kol kas leidžia. Dabar karalystę valdo Haris Sviftas ir didysis meisteris Paišelis. Jie išsiuntė varną į Kasterlių Uolą nunešti laiško, kuriame kviečia tavo dėdę grįžti į dvarą ir tapti karaliaus regentu. Jei seras Kevanas ketina sutikti, tuomet geriau tegul pasiskubina. Meisas Tairelis nutraukė Vėtrų Gūžtos apsiaustį ir su kariuomene grįžta į miestą, be to, gavau pranešimą, kad Rendilas Tarlis su savo pajėgomis iš Mergelių Duburio žygiuoja į pietus.

— Ar lordas Meriveteris tam pritarė?

— Meriveteris atsisakė savo,vietos karaliaus taryboje ir spruko į Longteiblą kartu su žmona, kuri, beje, pirmoji ir pranešė mums apie tavo malonybei mestus… kaltinimus.

— Teną jie paleido. — Tai buvo pati geriausia žinia nuo tos akimirkos, kai Aukštasis Žvirblis ištarė savo lemtingą: „Ne.“ Tena ją pražudytų. — O lordas Votersas? Jo laivai… jei sutelktų laivų įgulas ant kranto, jam pakaktų vyrų…

— Vos tik žinia apie tavo malonybę užgriuvusius sunkumus pasiekė upę, lordas Votersas pakėlė bures, nuleido į vandenį irklus ir išplukdė flotilę į jūrą. Seras Haris baiminasi, kad jis prisidės prie lordo Stanio. Paišelis mano, jog Votersas plaukia į Brastos Akmenis ir ketina tapti piratu.

— Ak, visi mano puikieji dromonai… — Sersėja vos nenusijuokė. — Mano tėvas sakydavo, kad benkartai iš prigimties klastingi. O, kad būčiau jo paklausiusi! — Ją nukrėtė šaltis. — Man galas, Kiburnai.

— Ne. — Jis paėmė Sersėją už rankos. — Dar yra vilties. Tavo malonybė turi teisę per dvikovą įrodyti esanti nekalta. Mano karaliene, tavo kovotojas pasiruošęs. Septyniose Karalystėse nėra tokio vyro, kuris jam prilygtų. Jei tik įsakysi…

Šį kartą ji nusijuokė. Tai buvo juokinga, labai, baisiai juokinga.

— Dievai niekais verčia visas mūsų viltis ir planus. Turiu kovotoją, kurio niekas negali įveikti, bet man uždrausta naudotis jo paslaugomis. Aš karalienė, Kiburnai. Mano garbę gali ginti tik prisiekęs karaliaus sargybos brolis.

— Suprantu… — Šypsena Kiburno veide užgeso. — Tavo malonybe, nežinau, ką daryti. Neįsivaizduoju, ką tau patarti…

Net išsekusi ir įbauginta, karalienė suvokė negalinti leisti, kad jos likimą spręstų žvirblių teismas. Taip pat negalėjo tikėtis, jog įsikiš Kevanas, juolab po jųdviejų paskutinio nemalonaus pokalbio. Teisingumas turi būti įvykdytas per dvikovę. Kito kelio nėra.

— Kiburnai, jei mane bent kiek myli, maldauju, išsiųsk mano vardu žinią. Jei gali, paleisk varną. Jei negali, pasiųsk raitelį. Perduok žinią į Riveraną mano broliui. Pranešk, kas nutiko, ir parašyk… parašyk…

— Ką parašyti, tavo malonybe?

Ji virpėdama apsilaižė lūpas.

— Parašyk: „Nedelsdamas grįžk. Padėk man. Gelbėk mane. Dabar man tavęs reikia kaip niekad. Myliu tave. Myliu tave. Myliu tave. Nedelsdamas grįžk.“

— Kaip įsakysi. „Myliu tave“ — tris kartus?

— Tris. — Sersėja turėjo pasiekti brolio širdį. — Jis atjos. Žinau, kad grįš. Turi grįžti. Džeimis — vienintelė mano viltis.

— Karaliene… — neryžtingai tarė Kiburnas, — gal… pamiršai? Džeimis neturi dešinės plaštakos. Jei kausis už tave ir pralaimės…

Tada mudu paliksime šį pasaulį kartu, kaip kadaise kartu į jį atėjome.

— Jis nepralaimės. Tik ne Džeimis. Tik ne dvikovą, nuo kurios baigties priklauso mano gyvybė.