Varnų puota

Semvelis

Paskutinis kelionės tarpsnis buvo pavojingiausias. Kaip tirošiai juos ir įspėjo, Redvaino sąsiauryje knibždėte knibždėjo greitųjų karo laivų. Didžiajai Arboro flotilės daliai išplaukus į kitą Vesteroso kraštą, geležiniai apsiautė Rajamsportą, užėmė Vyno miestą ir Jūrų Žvaigždės uostą ir naudojosi jais kaip forpostais, iš kurių puldinėjo į Senmiestį plaukiančius prekybinius laivus.

Tris kartus greitieji ilglaiviai buvo pastebėti ir iš varno lizdo. Bet du iš jų buvo gerokai atsilikę, tad „Cinamono vėjas“ nesunkiai nuo jų paspruko. Trečias pasirodė prieš saulėlydį ir ketino juos atkirsti nuo Šnabždesių sąsiaurio. Kai jie pamatė kylant bei leidžiantis irklus ir iki putų plakant vario spalvos jūros vandenis, Kodža Mo į laivo bokštelius nusiuntė savo šaulius, ginkluotus auksamedžio didlankiais, iš kurių paleistos strėlės lėkė toliau ir taikliau, nei paleistos iš dornietiško kukmedžio lankų. Ji palaukė, kol ilglaivis priartėjo per du šimtus jardų, o tada įsakė šaudyti. Šernas iššovė drauge su jais ir šį kartą, — bent jau jam taip atrodė, — jo strėlė pasiekė laivą. Pakako vienos salvės. Ilglaivis pasuko į pietus ieškoti romesnio grobio.

Jiems įplaukus į Šnabždesių sąsiaurį, jūrą ir dangų jau gaubė vis tirštėjančios sutemos. Džilė stovėjo laivo pirmagalyje laikydama kūdikį ir stebeilydamasi į pilį, stūksančią ant uolų.

— Trys Bokštai, — pasakė jai Šernas, — Kosteinų giminės rezidencija.

Vakaro danguje spindinčių žvaigždžių fone ir virpančiais, pro langus matomais deglų žiburiais pilis atrodė didingai, bet Šernui buvo liūdna į ją žiūrėti. Mat jų kelionė beveik baigėsi.

— Ji labai aukšta, — tarė Džilė.

— Palauk, kol pamatysi Haitauerio pilį.

Dalos kūdikis ėmė verkti. Džilė praskleidė tuniką ir padavė berniukui krūtį. Žindydama ji šypsojosi ir glostė švelnius kaip pūkas, rudus kūdikio plaukus. Ilgainiui šį vaiką ji mylės taip paty kaip ir tą, kurį paliko prie Sienos, suprato Šernas. Jis vylėsi, jog dievai bus palankūs abiem berniukams.

Geležiniai prasmuko net į nuo jūros vėjų apsaugotus Šnabždesių sąsiaurio vandenis. Kitą rytą, vėl leidęsis į kelionę ir plaukdamas į Senmiestį, „Cinamono vėjo“ korpusas ėmė trankytis į lavonus, dreifuojančius pasroviui jūros link. Kai kurie jų plukdė pulką maitlesių varnų, kurie, garsiu krankimu reikšdami nepasitenkinimą, pakildavo į orą kaskart, kai burlaivio pirmagalys dunkstelėdavo į juokingai išpampusius jų sielius. Pakrantėse buvo matyti sudeginti javų laukai ir pelenais paleisti kaimai, o seklumos ir smėlio salelės buvo nusėtos laivų lūženų. Dauguma jų buvo prekybiniai ir žvejų laiveliai, bet jie matė ir apleistų ilglaivių ir net dviejų didelių dromonų nuolaužas. Vienas buvo sudegęs iki pat vaterlinijos, o kito dromono korpuso šone žiojėjo tarano pramušta skylė.

— Čia jūrų mūšis, — pasakė Ksondas. — Neseniai.

— Kas galėtų būti toks kvailas ir plėšikauti taip arti Senmiesčio?

Ksondas parodė seklumose įstrigusį, pusiau nuskendusį ilglaivį. Jo gale nusvirusi karojo suodžiais ištepta ir apdriskusi vėliava. Tokio ženklo Šernas dar niekada nebuvo matęs: vėliavoje buvo pavaizduota raudona akis su juoda lėliuke, o virš jos — dviejų varnų laikoma juodos geležies karūna.

— Kieno čia vėliava? — paklausė Šernas.

Ksondas nieko neatsakė, tik gūžtelėjo.

Kita diena išaušo šalta ir ūkanota. „Cinamono vėjui“ palengva plaukiant pro dar vieną nusiaubtą žvejų kaimelį, iš rūko išniro palengva link jų artėjanti karo galera. Ji buvo pavadinta „Medžiotoja“, o jos priekį puošė medinė lieknos, lapais apsikaišiusios ir ietimi užsimojusios mergelės statula. Po kelių akimirkų iš abiejų galeros šonų pasirodė dvi mažesnės galeros, nelyginant du kurtai, išdidžiai sekantys paskui šeimininką. Šernui labai palengvėjo pamačius, kad ant jų plevėsuoja karaliaus Tomeno vėliava, kurioje buvo pavaizduotas elnias ir liūtas, o po ja — kita vėliava: baltas laiptuotas Senmiesčio bokštas su ugnies karūna.

„Medžiotojos“ kapitonas buvo aukštas vyras šviesiai pilku apsiaustu, kurio kraštai buvo apsiūti raudono atlaso liepsnomis. Jis priplukdė savo galerą taip, kad ji plaukė greta „Cinamono vėjo“, tada liepė pakelti irklus ir riktelėjo, kad lips ant jų laivo denio. Kol jo arbaletininkai ir Kodžos Mo šauliai, kuriuos skyrė siauras vandens ruožas, nenuleido vieni nuo kitų akių, kapitonas su keliais riteriais žengė ant „Cinamono vėjo“ denio, pasisveikindamas linktelėjo Kuhurui Mo ir paprašė jo parodyti triumus. Tėvas su dukra trumpai pasitarė ir sutiko.

— Atsiprašau, — apžiūrėjęs laivą tarė kapitonas. — Gaila, kad doriems žmonėms tenka kęsti tokį nemandagų elgesį, bet geriau jau būti nemandagiems, nei įsileisti į Senmiestį geležinius. Vos prieš dvi savaites tie prakeikti niekšai sąsiauryje pagrobė prekybinį tirošių laivą. Įgulą išžudė, persirengė jų drabužiais ir, radę jų dažų, visais įmanomais atspalviais nusidažė žandenas. Prasmukę pro gynybines sienas, jie ketino padegti uostą ir, kol gesinsime gaisrą, iš vidaus atverti miesto vartus. Ir jiems būtų pavykę, jei netyčia nebūtų susitikę „Bokšto ledi“, kurios irklininkų kapitonas buvo vedęs tirošę. Pamatęs jų žalias ir skaisčiai raudonas barzdas, kapitonas pasveikino juos tirošių kalba, bet nė vienas iš prakeiktų geležinių negebėjo jam ta kalba atsakyti.

Šernas pasijuto priblokštas.

— Nejaugi jie įsivaizduoja užpulsiantys ir nusiaubsiantys Senmiestį!

„Medžiotojos“ kapitonas jį smalsiai nužvelgė.

— Jie ne šiaip sau plėšikai. Kai tik galėdavo, geležiniai visuomet plėšikaudavo. Atplaukdavo iš jūros, puldavo staiga, pasigrobdavo aukso, merginų ir iškėlę bures dingdavo, bet retai pasirodydavo daugiau nei vienas arba du jų ilglaiviai, o apie kelis nebūdavo nė kalbos. O dabar mus puldinėja šimtai jų laivų, atplaukiančių iš Skydo salų ir iš aplink Arborą dunksančių uolų. Jie užėmė Akmeninio Krabo pakrantės seklumas, Kiaulių salą ir Undinės Rūmus, be to, įsikūrė Arklio Pasagos uoloje ir Pavainikio Lopšyje. Be lordo Redvaino flotilės mums trūksta karo laivų su jais susiremti.

— O ką veikia lordas Haitaueris? — nė nepajuto, kaip leptelėjo Šernas. — Mano tėvas visada sakydavo, kad jis turtingas kaip Lanisteriai ir galėtų vadovauti tris kartus didesnei kariuomenei nei kuris kitas iš Haigardeno vėliavininkų.

— Jei apginkluotų savo karius grindinio akmenimis, surinktų jų ir dar daugiau, — tarė kapitonas, — bet kalavijuočiai geležiniams nieko negali padaryti, nebent jų vadas įsigudrintų vaikščioti vandens paviršiumi.

— Haitaueris turi kažką daryti.

— Suprantama. Lordas Leitonas užsidarė savo bokšto viršūnėje kartu su Pamišėle Mergele ir ieško išeities burtų knygose. Gali būti, kad jis iškapstys kariuomenę iš po žemių. O gal ir ne. Beiloras stato galeras, Guntoras tvarkosi uoste, Gartas moko naujokus, o Hamfris iškeliavo į Lysą pasamdyti karo laivų. Jei jam pavyktų gauti padorią flotilę iš savo kekšės sesers, į geležinių smurtą galėtume pradėti atsakyti tuo pačiu. O kol kas mums belieka saugoti įlanką ir laukti, kol ta kalė karalienė iš Karaliaus Uosto paleis nuo pasaito lordą Paksterį.

Paskutiniai kapitono ištarti žodžiai buvo persmelkti tokios neapykantos, kad ji Šerną pribloškė dar labiau nei tų žodžių turinys. Jei Karaliaus Uostas praras Senmiestį ir Arborą, subyrės visa karalystė, pagalvojo jis žvelgdamas į tolstančią „Medžiotoją“ ir ją lydinčias galeras.

Ir nė nepajuto, kaip ėmė svarstyti, ar iš tiesų Rago Kalva yra saugi? Tarlių žemės driekėsi toli nuo jūros, tankiai miškais apaugusiomis kalvomis, per kelis šimtus lygų į šiaurės rytus nuo Senmiesčio ir labai toli nuo bet kokios pakrantės. Jų neturėjo pasiekti nei geležiniai, nei jų ilglaiviai, nors jo lordas tėvas ir buvo išvykęs kariauti į upių kraštus, o pilies įgula buvo gana menka. Jaunasis Vilkas, žinoma, panašiai galvojo ir apie Vinterfelą, kol vieną naktį tas Teonas Perbėgėlis nepamėgino šturmuoti pilies sienų. Šernas negalėjo pakelti minties, jog taip toli tempė Džilę ir jos kūdikį norėdamas, kad jiedu būtų tikrai saugūs, o dabar teks juos palikti vienus pačiame karo sūkuryje.

Likusią kelionės dalį jis vijo šalin jį apnikusias abejones ir svarstė, ką turėtų daryti. Suprantama, galėtų pasilikti Džilę Senmiestyje. Šio miesto gynybinės sienos buvo gerokai storesnės ir sunkiau įveikiamos nei jo tėvo pilies sienos, be to, čia buvo tūkstančiai gynėjų, o ginti Rago Kalvos lordas Rendilas, atsiliepęs į savo siuzereno šaukimą ir iškeliaudamas į Haigardeną, buvo palikęs vos saujelę vyrų. Bet, jei taip pasielgtų, jam reikėtų Džilę kur nors patikimai paslėpti; Citadelė neleido savo novicijams turėti žmonų ar meilužių — bent jau viešai su jomis rodytis. Be to, jei dar ilgiau pasiliksiu su Džile, vargu ar išvis rasiu jėgų jai palikti. O Šernas privalėjo ją palikti arba mesti tarnybą. Daviau priesaiką, priminė sau jis. Jei dezertyruosiu, man nukirs galvą ir kokia Džilei iš to bus nauda?

Paskui jis pagalvojo, ar nepaprašius Kodžos Mo ir jos tėvo, kad paimtų tyržmogę merginą kartu į Vasaros salas. Bet tai irgi buvo pavojinga. Išplaukęs iš Senmiesčio, „Cinamono vėjas“ vėl turės kirsti Redvaino sąsiaurį ir šį kartą sėkmė galėjo nuo jo nusigręžti. O jei nurims vėjas ir keliautojai iš Vasaros salų atsidurs štilio apimtoje jūroje? Jei pasakojimuose, kuriuos jis girdėjo, esama bent kiek tiesos, Džilė galėjo būti paimta į nelaisvę kaip vergė arba sūrioji žmona, o jos kūdikis tikriausiai išmestas į jūrą, kad netrukdytų.

Turime vykti į Rago Kalvą, pagaliau nusprendė Šernas. Kai pasieksime Senmiestį, pasamdysiu vežimą, arklius ir pats ją ten nuvešiu. Nuvykęs į Rago Kalvą, jis galės pats įsitikinti, kokios pilies gynybinės sienos ir kokia palikta įgula, ir jei kas nors, ką pamatys, jam nepatiks arba sukels rūpestį, jis galės tiesiog apsisukti ir grąžinti Džilę į Senmiestį.

Į Senmiestį jie atkeliavo šaltą ir drėgmės persmelktą rytą, tvyrant tokiam tirštam rūkui, kad Haitauerio švyturys rodėsi lyg vienas iš miesto žiburių. Skersai visos prieplaukos buvo ištempta grandinė, prie kurios suposi keliasdešimt laivų. Tuoj už jų rikiavosi karo laivai, inkarus išmetę prie trijų didelių dromonų ir virš visų iškilusio lordo Haitauerio keturių denių flagmano, pavadinto „Senmiesčio šlovė“. „Cinamono vėjas“ buvo dar kartą patikrintas. Šį kartą ant denio žengė lordo Leitono sūnus Guntoras sidabro spalvos apsiaustu ir pilkais, emaliuotais žvyniniais šarvais. Seras Guntoras kelerius metus mokėsi Citadelėje ir mokėjo Vasaros salų žmonių kalbą, tad jiedu su Kuhuru Mo užsidarė kapitono kajutėje ir pasišnekėjo prie keturių akių.

Naudodamasis šia proga, Šernas atskleidė Džilei savo planus.

— Pirmiausia eisiu į Citadelę, įteiksiu Jono laiškus ir papasakosiu jiems apie meisterio Eimono mirtį. Tikiuosi, jog didieji meisteriai atsiųs vežimą jo palaikams pargabenti. Paskui rasiu arklius, dengtą vežimą ir nuvešiu tave pas savo motiną į Rago Kalvą. Grįšiu kaip galėdamas greičiau, bet tau gali tekti palaukti iki rytojaus.

— Iki rytojaus, — pakartojo ji ir pabučiavo Šerną, kad jam sektųsi.

Pagaliau seras Guntoras išėjo iš kapitono kajutės ir davė ženklą pakelti grandinę, kad „Cinamono vėjas“ galėtų plaukti toliau iki prieplaukos. Švartuojant laivą Šernas prisidėjo prie Kodžos Mo ir trijų jos lankininkų netoli trapo, o Vasaros salų žmonės stovėjo pasipuošę apsiaustais iš plunksnų, kuriuos vilkėdavo tik išlipę į krantą. Su duksliais juodais drabužiais, su pablukusiu apsiaustu ant pečių ir baltų druskos dėmių numargintais batais šalia jų Šernas jautėsi apsileidęs.

— Ar ilgai stovėsite uoste?

— Gal dvi dienas, o gal ir visas dešimt. Ką gali žinoti… Stovėsime tol, kol iškrausime triumus ir vėl juos prikrausime prekių. — Kodža Mo plačiai nusišypsojo. — Be to, mano tėvas turi aplankyti pilkuosius meisterius. Reikia parduoti tas knygas.

— Ar Džilė gali likti laive, kol grįšiu?

— Džilė gali likti kiek panorėjusi. — Ji pirštu bakstelėjo Šernui į pilvą. — Ji valgo gerokai mažiau nei kai kurie kiti…

— Nesu toks storas kaip anksčiau, — ėmė gintis Šernas. Tam pasitarnavo ši kelionė į pietus. Vis reikėjo eiti sargybą, o valgyti gaudavai tik vaisių ir žuvies… Vasaros salų gyventojai vaisius ir žuvį labai mėgo.

Trapu Šernas perėjo drauge su šauliais, bet, iškėlę koją į krantą, jie išsiskirstė kas sau. Šernas vylėsi, jog kelią į Citadelę dar atsimena. Senmiesčio gatvelės priminė labirintą, o laiko klaidžioti jis neturėjo.

Ore tvyrojo drėgmė, tad grindinio akmenys buvo šlapi ir slidūs, o gatvelės buvo apgaubtos rūko ir atrodė paslaptingos. Šernas kaip įmanydamas jų vengė ir laikėsi paupiu einančio kelio, vingiuojančio palei Medaus ir Vyno upę ir vedančio į pačią miesto širdį. Jam patiko tvirtai remtis kojomis į žemę, o ne vaikščioti besisupančiu deniu, bet žingsniuodamas vis tiek jautėsi nepatogiai. Šernas jautė, kad visi į jį žiūri, stebeilijasi pro langus ir iš balkonų, lydi žvilgsniais stovėdami tamsiuose tarpduriuose. „Cinamono vėjyje“ jis visus pažinojo. O čia, kur bepasisukdavo, matė vien svetimus žmones. Dar prasčiau Šernas pasijuto pagalvojęs, jog galbūt jį mato kas nors, kas jį pažįsta. Senmiestyje lordą Rendilą Tarlį pažinojo dauguma, bet retas kuris mėgo. Šernas nežinojo, kas būtų buvę blogiau: būti atpažintam kurio nors iš lordo tėvo priešų ar… draugų. Tad pasikėlė apsiausto gobtuvą ir paspartino žingsnį.

Abipus Citadelės vartų aukštai iškilę dunksojo žali sfinksai liūto kūnais, erelio sparnais ir gyvačių uodegomis. Vienas iš jų buvo vyro, kitas — moters veidu. Tuoj už jų stovėjo Raštinė, į kurią Senmiesčio žmonės traukė ieškodami patarnautojų, galinčių surašyti jų testamentus arba perskaityti gautus laiškus. Atvirose būdelėse nuobodžiaudami sėdėjo keli raštininkai, laukiantys klientų. Kitose būdelėse buvo prekiaujama knygomis. Šernas stabtelėjo prie tos, kurioje buvo pardavinėjami žemėlapiai, ir pasižiūrėjo į pieštą Citadelės planą, — mat norėjo rasti trumpiausią kelią į Senešalo dvarą.

Prie statulos, vaizduojančios karalių Deironą Pirmąjį, raitą ant didžiulio akmeninio žirgo, pakėlusį virš galvos kalaviją ir nukreipusį jo smaigalį link Dorno, takas šakojosi. Ant Jaunojo Drakono galvos tupėjo žuvėdra, o ant kalavijo ašmenų — dar dvi. Šernas pasirinko kairę, paupiu einančią atšaką.

Ašaringojoje prieplaukoje jis pamatė du patarnautojus, padedančius seniui įlipti į laivą ir išlydinčius jį į trumpą kelionę iki Kruvinosios salos. Paskui jį įlipo jauna motina, nešina klykiančiu kūdikiu, ne kažin kiek vyresniu už Džilės berniuką. Po prieplauka kažkokio virėjo padėjėjai braidė po seklumas rinkdami varles. Pro jį link septos nuskuodė būrelis raudonskruosčių novicijų. Man reikėjo atvykti čia, kai buvau toks jaunas, kaip dabar jie, pagalvojo Šernas. Jei būčiau pabėgęs išpūtęs ir pasivadinęs svetimu vardu, galbūt man būtų pavykę pasislėpti tarp kitų novicijų. O tėvas būtų galėjęs apsimesti, jogDikonas — vienintelis jo sūnus. Abejoju, ar jis būtų varginęsis manęs ieškoti, nebent sprukdamas būčiau nušvilpęs mulą, kad turėčiau kuo joti. Tada jis būtų mane radęs, bet tik tam, kad susigrąžintų gyvulį.

Priešais Senešalo dvarą žyniai mokė deramo elgesio vyresnįjį novicijų.

— Vogti iš virtuvės maistą… — aiškino vienas žynys patarnautojams, pasiruošusiems apmėtyti nusižengėlį supuvusiomis daržovėmis. Jie visi smalsiai nužvelgė pro šalį einantį Šerną ir jam už nugaros tarsi burė besiplaikstantį juodą apsiaustą.

Pravėręs duris, jis įžengė į menę akmeninėmis grindimis ir aukštais skliautiniais langais. Kitame menės gale ant pakylos sėdėjo vyras nuovargio paženklintu veidu, plunksna kažką skrebendamas didelėje knygoje. Nors jis vilkėjo meisterio drabužį, ant kaklo grandinės neturėjo. Šernas krenkštelėjo.

— Labas rytas…

Vyras pakėlė akis ir tai, ką pamatė, rodos, jam nepatiko.

— Nuo tavęs trenkia novicijumi.

— Tikiuosi netrukus juo tapti. — Šernas išsitraukė Jono Snou duotus laiškus. — Kartu su meisteriu Eimonu vykome čia nuo Sienos, bet jis pakeliui mirė. Jei galėčiau pasikalbėti su senešalu…

— Kuo tu vardu?

— Semvelis. Semvelis Tarlis.

Vyras įrašė vardą į didžiąją knygą ir plunksna mostelėjo į suolą prie sienos.

— Sėskis. Kai ateis laikas, būsi pakviestas.

Šernas įsitaisė ant suolo.

Lankytojai ateidavo ir išeidavo. Vieni tik kai ką pranešdavo; kiti pasikalbėdavo su vyru ant pakylos ir jiems būdavo leidžiama eiti pro raštininkui už nugaros esančias duris bei lipti stačiais vingiuotais laiptais; treti sėdosi ant suolų šalia Šerno ir laukė, kol bus ištartas jų vardas. Keli iš tų, kurie buvo pakviesti, atėjo vėliau už Šerną, jis tuo buvo beveik tikras. Taip nutikus ketvirtą ar penktą kartą, jis atsistojo ir vėl perėjo menę.

— Ar ilgai dar turėsiu laukti?

— Senešalas — svarbus žmogus.

— Atkeliavau net nuo Sienos.

— Vadinasi, tau nebus sunku žengti dar kelis žingsnius. — Raštininkas mostelėjo plunksna. — Iki ano suolo po langu.

Šėmas grįžo prie suolo. Praėjo dar valanda. Kiti ateidavo, šnektelėdavo su vyru ant pakylos, kelias minutes palaukdavo ir būdavo pakviečiami eiti toliau. Per tą laiką durų sargas į Šerną nė nepažvelgė. Vakarėjant rūkas lauke sutirštėjo ir pro langus įkypai krito blausūs saulės spinduliai. Šernas nuobodžiaudamas ėmė žiūrėti į šviesos pluoštų apšviestas dulkes. Jis nusižiovavo kartą, paskui antrą. Pasikrapštė ant delno trūkusią pūslę, paskui atlošė galvą ir užsimerkė.

Ir, matyt, užsnūdo. Atitoko tik raštininkui garsiai ištarus kažkieno vardą. Šernas pašoko nuo suolo, bet, supratęs, jog kviečiamas ne jis, vėl atsisėdo.

— Turi įsprausti Lorkasui į delną monetą, kitaip lauksi čia tris dienas, — pasakė kažkas jam už nugaros. — Ko Nakties sargybos broliui prireikė Citadelėje?

Šerną užkalbinęs vaikinas buvo lieknas, gležnas, jaunas ir gražus, mūvėjo elnenos kelnes ir dulsvai žalsvą liemenę, nusagstytą geležinėmis smeigėmis. Jo kūno oda buvo šviesiai rudos, alaus spalvos, akys didelės, juodos, o vešlūs, juodi ir garbanoti plaukai viršugalvyje jau ėmę slinkti.

— Lordas vadas atstato apleistas pilis, — paaiškino Šernas. — Mums reikia daugiau meisterių, kad prižiūrėtų varnus… Sakai, turėčiau jam įsprausti į delną monetą?

— Užteks ir grašio. Už sidabrinį elnią Lorkasas užneš tave pas senešalą pasisodinęs ant nugaros. Jis jau penkias dešimtis metų dirba čia patarnautoju. Ir nekenčia novicijų, ypač — kilmingų novicijų.

— Iš kur žinai, kad aš kilmingas?

— O iš kur tu žinai, kad aš — pusiau dornietis? — paklausė vaikinas šypsodamasis, tyliai tęsdamas žodžius, kaip įprasta dorniečiui.

Šernas ėmė raustis kišenėse ieškodamas monetos.

— Ar tu novicijus?

— Patarnautojas. Alerasas, dar vadinamas Sfinksu.

Išgirdęs šį vardą, Šernas krūptelėjo.

— Sfinksas — ne mįslė, o jos minėjas, — leptelėjo jis. — Gal žinai, ką tai reiškia?

— Ne. Ar tai — mįslė?

— Gaila, bet ir pats nežinau. Aš Semvelis Tarlis. Šernas.

— Malonu susipažinti. O kokiu reikalu Semvelis Tarlis atvyko pas didįjį meisterį Teobaldą?

— Ar jis — senešalas? — sutrikęs paklausė Šernas. — Meisteris Eimonas sakė, kad jo vardas Norenas…

— Šis jau antras, išrinktas po Noreno. Mat kiekvienais metais renkamas naujas senešalas. Šias pareigas jie leidžia užimti kuriam nors iš didžiųjų meisterių, o senešalu išrinktas meisteris į šį postą žiūri kaip į lengvą užduotį, leidžiančią atsipūsti nuo tiesioginio darbo. Šiais metais juodą akmenėlį ištraukė didysis meisteris Valgreivas, bet jis, rodos, jau visai nukvakęs, tad Teobaldas tiesiog pasisiūlė pabūti senešalu vietoj jo. Teobaldas storžievis, bet geras žmogus. O tu… užsiminei apie meisterį Eimoną?

— Na taip.

— Apie Eimoną Targarieną?

— Kadaise toks buvo jo vardas. Bet dauguma žmonių jį vadino meisteriu Eimonu. Mums keliaujant į pietus, jis mirė. Iš kur apie jį žinai?

— Kaipgi nežinosi? Jis buvo ne tik seniausias iš visų meisterių. Jis buvo seniausias žmogus Vesterose ir istorinių įvykių matė daugiau, nei didysis meisteris Perestanas aprašė savo knygose. Jis būtų galėjęs labai daug mums papasakoti apie savo tėvo ir dėdės valdymą. Ar žinai, kiek jam buvo metų?

— Šimtas dveji.

— Ką jis, tokio garbingo amžiaus, veikė jūroje?

Paklaustas Šernas kelias akimirkas patylėjo dvejodamas, ką turėtų atskleisti, o ką nutylėti. Sfinksas — ne mįslė, o jos minėjas. Ar meisteris Eimonas galėjo turėti omenyje šį Sfinksą? Tai atrodė neįtikėtina.

— Lordas vadas Snou išsiuntė jį, kad išgelbėtų jam gyvybę, — pasverdamas kiekvieną žodį, ėmė pasakoti Šernas.

Jis nenoriai kalbėjo apie karalių Stanį ir Melisandrą iš Ašajaus, ketindamas nieko daugiau nesakyti, bet žodis po žodžio įsišneko ir nė pats nepajuto, kaip papasakojo apie Mensą Plėšiką ir jo tyržmogius, apie karališkąjį kraują ir drakonus, o galų gale išklojo Viską ir apie numirėlius Pirmųjų Žmonių Kumštyje, apie Kitą, raitą ant kritusio arklio, apie Senojo Lokio nužudymą Krasterio pilyje, apie Džilę ir jųdviejų kovą, apie Vaiduoklių mišką ir Mažąjį Polą, apie Šaltarankį, varnus, apie tai, kaip Jonas tapo lordu vadu, apie „Juodąjį strazdą“, Dareoną, Bravosą, Kvarte Ksondo matytus drakonus, apie „Cinamono vėją“ ir apie viską, ką prieš mirtį pašnabždėjo meisteris Eimonas. Jis neužsiminė tik apie paslaptis, kurias buvo prisiekęs saugoti: apie Braną Starką ir jo bendrakeleivius ir apie Jono Snou sukeistus kūdikius.

— Dabar vienintelė viltis — Daneiris, — baigdamas pasakė jis. — Eimonas sakė, kad Citadelė turi tuoj pat nusiųsti jai meisterį ir, kol dar nevėlu, parsigabenti ją namo, į Vesterosą.

Alerasas jo įdėmiai klausėsi. Kartais sumirksėdavo, bet nei juokėsi, nei pertraukinėjo. Šernui nutilus, Alerasas laiba rusva ranka švelniai palietė jam dilbį ir tarė:

— Pasitaupyk savo grašį, Šernai. Teobaldas nepatikės nė puse to, ką ketini jam pasakyti, bet yra meisterių, kurie galbūt patikės. Gal eitum su manimi?

— Kur?

— Pasikalbėti su didžiuoju meisteriu.

„Turi jiems pasakyti, Šernai, — liepė meisteris Eimonas. — Turi viską papasakoti didiesiems meisteriams.“

— Gerai. — Nešinas moneta, pas senešalą jis galėjo grįžti ir rytoj. — Ar toli teks eiti?

— Netoli. Į Varnų salą.

Varnų salai pasiekti valties jiems neprireikė; salą su rytine pakrante jungė medinis ir toli gražu ne naujas pakeliamasis tiltas.

— Paukštidė — seniausias Citadelės pastatas, — jiedviem žingsniuojant virš lėtai tekančių Medaus ir Vyno upės vandenų, pasakė Alerasas. — Legenda byloja, kad Didvyrių amžiuje tai buvo pilis lordo pirato, kuris ten sėdėjo ir plėšė upe žemyn plaukiančius laivus.

Šernas matė, kad pastatas apsamanojęs, apaugęs vynuogienojais, o ant dantytų apsauginių sienų vaikštinėja ne lankininkai, o varnai. Niekas neprisiminė, kada paskutinį kartą tas tiltas buvo pakeltas.

Pilyje buvo vėsu ir tvyrojo prieblanda. Kieme plačiai išsišakojęs ošė didžiulis burtmedis, augęs čia jau tais laikais, kai buvo pastatyta pilis. Jo kamiene išdrožinėtas veidas taip pat buvo apaugęs skaisčiai raudonomis samanomis, nukarusiomis nuo blyškių medžio šakų. Pusė šakų atrodė nudžiūvusios, bet kitur šlamėjo raudoni lapai ir būtent ant gyvųjų šakų mėgo tupėti varnai. Ant medžio jų buvo daugybė, o dar daugiau buvo sutūpę aukštai ant skliautuotų langų, kurių eilė juosė visą kiemą. Žemė buvo marga nuo jų išmatų. Jiedviem einant per kiemą, vienas varnas praplasnojo virš galvų, o kiti kranksėdami garsiai šnekėjosi.

— Didysis meisteris Valgreivas įsikūręs vakariniame bokšte, po baltąja paukštidė, — pasakė Šernui Alerasas. — Balti ir juodi varnai pešasi kaip dorniečiai ir pasienio žemių gyventojai, tad jie paukščius laiko atskirtus.

— Ar didysis meisteris Valgreivas supras, ką jam sakau? — abejodamas paklausė Šernas. — Sakei, kad jam aptemęs protas.

— Kai kuriomis dienomis jis nieko nesupranta, o kartais jo sąmonė prašviesėja, — paaiškino Alerasas, — bet tu susitiksi ne su Valgreivu.

Jis atidarė duris į šiaurinį bokštą ir ėmė lipti laiptais. Šernas klūpčiodamas nusekė jam iš paskos. Iš viršaus sklido murmesiai ir purpimas, o kartais jo ausis pasiekdavo piktas riktelėjimas, — mat varnai piktinosi, kad juos pažadino.

Laiptų viršuje prie ąžuolinių geležimi kaustytų durų sėdėjo šviesiaplaukis, išblyškęs, maždaug Šerno amžiaus jaunuolis, dešine akimi atidžiai stebeilydamasis į žvakės liepsną. Kairę buvo uždengusios kelios sruogos šviesių, gelsvai pilkšvų plaukų.

— Ką mėgini įžiūrėti? — paklausė jo Alerasas. — Savo likimą? O gal mirtį?

Šviesiaplaukis jaunuolis mirksėdamas nusisuko nuo žvakės.

— Nuogas moteris, — pasakė, — O kas čia toks?

— Semvelis. Būsimas novicijus. Atėjo pasimatyti su Magu.

— Citadelėje viskas ne taip, kaip anksčiau, — nusiskundė šviesiaplaukis. — Dabar jie priima bet ką. Ir tamsiaveidžius šunis, ir dorniečius, ir kiauliaganius, ir luošius, ir bepročius, o dabar — dar ir banginį juodais drabužiais. O aš maniau, kad leviatanai — pilki.

Ant vieno peties jis buvo užsimetęs žaliomis ir auksinėmis juostomis išmargintą apsiaustą su gobtuvu. Vaikinas buvo labai gražus, bet jo žvilgsnis atrodė gudrus, o burna liudijo esant jį piktą.

Šernas jį pažino.

— Leo Taireli… — Ištaręs šį vardą, Šernas vėl pasijuto kaip septynerių metų berniukas, kuris tuoj prisišlapins kelnes. — Aš Šernas iš Rago Kalvos. Lordo Rendilo Tarlio sūnus.

— Šit kaip? — Leo dar kartą atidžiai jį nužvelgė. — Gal ir nemeluoji. Tavo tėvas mums sakė, kad tu miręs. O gal jis tik norėjo, kad būtum miręs? — Leo plačiai išsišiepė. — Ar tu vis dar bailys?

— Ne, — pamelavo Šernas. Mat taip jam buvo įsakęs Jonas. — Nusidanginau už Sienos ir koviausi mūšiuose. Dabar mane vadina Šernu Žudiku.

Šernas ir pats nesuprato, kodėl taip pasakė. Žodžiai patys išsprūdo.

Leo nusijuokė, bet, jam nespėjus atsakyti, durys už nugaros prasivėrė.

— Įeik, Žudike, — sududeno tarpduryje sustojęs vyras. — Ir tu, Sfinkse. Vikriau.

— Šernai, — pasakė Alerasas, — tai didysis meisteris Marvinas.

Marvino kaklas buvo storas kaip buliaus ir ant jo kabojo iš įvairaus metalo nukaldinta grandinė. Jei ne ji, šis vyras būtų buvęs panašesnis į prieplaukos vagį, o ne į meisterį. Jo galva, palyginti su kūnu, buvo per didelė, palinkusi į priekį, atsikišusi, o smakras labai stambus, — žodžiu, jis atrodė taip, tarsi ketintų kam nors nusukti sprandą. Nors buvo neaukštas ir kresnas, jo krūtinė ir pečiai buvo platūs, pilvas kietas ir atsikišęs, suveržtas raišteliais odinukės, kurią jis vilkėjo vietoj dukslaus meisterio apdaro. Jam iš ausų ir šnervių kyšojo šiurkštūs žili plaukai. Jo kakta buvo iškili, nosis ne kartą lūžusi, o dantis raudonomis dėmėmis išmarginę rūgštlapiai. Be to, tokių stambių rankų kaip jo Šernas nebuvo matęs.

Šernui dvejojant, viena iš tų rankų čiupo jį už žasto ir trūktelėjusi įsitempė pro duris. Šernas atsidūrė didelėje ir apvalioje menėje. Visur buvo prikrauta knygų ir pergamento ritinėlių: jais buvo užversti stalai, o ant grindų sukrautų knygų stirtos siekė keturias pėdas. Akmeninės sienos buvo nukabinėtos išblukusiais gobelenais ir apiplyšusiais žemėlapiais. Židinyje, po variniu katiliuku, kūrenosi ugnis. Tai, kas jame virė, rodos, prisvilo. Be šio židinio, vienintelis šviesos šaltinis buvo menės viduryje pastatyta aukšta juoda žvakė.

Jos liepsna buvo nemaloniai ryški. Kažkokia keista. Ji nevirptelėjo net tuomet, kai didysis meisteris Marvinas taip smarkiai užtrenkė duris, kad vėjo gūsis nupūtė nuo gretimo stalo dokumentus. Be to, ši liepsna keistai keitė spalvas. Balta atrodė akinanti kaip ką tik iškritęs sniegas, geltona — kaip auksas, raudona — kaip ugnis, o šešėliai buvo juodi, tarsi pasaulyje atsiradusios skylės. Šernas nejučia įsistebeilijo į tą žvakę. Ji buvo trijų pėdų aukščio, laiba kaip kalavijo ašmenys, išvagota, susukta, blizgi ir juoda.

— Ar tai…

— …obsidianas? — paklausė už Šerną kitas menėje esantis vyras, išblyškęs, stambus jaunuolis papurtusiu veidu, nuolaidžiais pečiais, putliomis rankomis, arti viena kitos įstatytomis akimis ir su riebalų dėmėmis ant drabužio.

— Vadink jį drakonų stiklu. — Didysis meisteris Marvinas kelias akimirkas nukreipė žvilgsnį į žvakę. — Ji dega, bet netirpsta.

— O kas maitina liepsną? — paklausė Šernas.

— Kas maitina drakono pučiamą ugnį? — Marvinas įsitaisė aukštame krėsle. — Visų Valyrijos burtų ištakos — tai kraujas arba ugnis. Friholdo burtininkai, vos pažvelgę į šias stiklo žvakes, mato, kas vyksta už kalnų, jūrų ir dykumų. Jie gali įsibrauti į žmogaus sapnus ir pasiųsti jam regėjimą, kalbėtis vieni su kitais būdami skirtinguose pasaulio kraštuose ir sėdėdami prie šių žvakių. Kaip manai, ar tai galėtų būti naudinga, Žudike?

— Jei tai įmanoma, tuomet mums nereikėtų varnų.

— Tik po mūšių. — Didysis meisteris atsiplėšė nuo ryšulio vieną rūgštlapį, susikimšo į burną ir ėmė čiaumoti. — Papasakok man viską, ką sakei mūsų dorniečiui Sfinksui. Beveik viską ir taip žinau, bet galbūt kelias smulkmenas būsiu praleidęs…

Didysis meisteris nebuvo iš tų, kurių lengva neklausyti. Kelias akimirkas padvejojęs, Šernas iš naujo viską papasakojo, o Marvinas, Alerasas ir kitas novicijus atidžiai jo klausėsi.

— Meisteris Eimonas manė, kad pranašystė išsipildė Daneiris Targarien asmenyje… jos asmenyje, ne Stanio, ne princo Reigaro ir ne mažojo princo, kurio galva buvo suknežinta į sieną.

— “Gims tarp druskos ir rūko, po kraujuojančia žvaigžde.“ Žinau tą pranašystę. — Marvinas nusisuko ir išspjovė ant grindų rožinių seilių. — Bet ja netikiu. Džorganas iš Senojo Giso kartą rašė, jog pranašystė — kaip klastinga moteris. Ji paima tavo kotą į burną, tu dejuoji iš malonumo ir sakai sau: „Kaip puiku, kaip nuostabu, kaip gera…“ — o tada ji grybšteli dantimis ir tavo dejonės virsta riksmu. Džorganas tvirtino, kad tokia ir pranašystės esmė. Pranašystė visuomet nukąs tau kotą. — Jis patylėjo, pakramtė rūgštlapį. — Ir vis dėlto…

Alerasas žingtelėjo prie Šerno.

— Jei būtų turėjęs sveikatos, Eimonas būtų pas ją keliavęs. Jis norėjo, kad nusiųstume pas Daneiris meisterį, kuris jai patartų, ją gintų ir saugiai parlydėtų namo.

— Šit kaip? — gūžtelėjo didysis meisteris Marvinas. — Gal ir gerai, kad jis mirė nepasiekęs Senmiesčio. Kitaip pilkosioms avims būtų tekę jį nužudyti, o mūsų brangiesiems meisteriams grąžyti savo suvytusias rankas.

— Nužudyti? — Šernas apstulbo. — Kodėl?

— Jei pasakysiu kodėl, jiems tikriausiai teks nužudyti ir tave. — Marvinas bjauriai išsiviepė, o jam tarp dantų buvo matyti besisunkiančios rūgštlapio sultys. — Kaip manai, kas praeitą kartą išžudė visus drakonus? Narsūs, kalavijais ginkluoti drakonų žudikai? — Jis nusispjovė. — Citadelėje kuriamame pasaulyje nėra vietos nei burtams, nei pranašystėms, nei stiklinėms žvakėms, o juo labiau drakonams. Pamąstyk, kodėl Eimonui Targarienui buvo leista tuščiai iššvaistyti gyvenimą prie Sienos, nors jis tikrai galėjo tapti didžiuoju meisteriu? Dėl jo kraujo, štai kodėl. Jis buvo nepatikimas. Kaip ir aš.

— Ką dabar darysi? — paklausė Alerasas Sfinksas.

— Keliausiu į Vergų įlanką ir užimsiu Ėimono vietą. Burinis laivas, atplukdęs Žudiką, puikiausiai tiks ir man. Neabejoju, kad pilkosios avys, įsodinusios į galerą, pasiųs savo žmogų. Bet, jei vėjai bus palankūs, aš nuvyksiu pas ją pirmas. — Marvinas vėl žvilgtelėjo į Šerną ir suraukė antakius. — O tu… turi likti čia ir nusikaldinti grandinę. Ir, tavimi dėtas, paskubėčiau. Netrukus ateis laikas, kai tavęs reikės prie Sienos. — Tada jis kreipėsi į novicijų papurtusiu veidu. — Parūpink Žudikui sausą celę. Jis ten nakvos ir padės tau prižiūrėti varnus.

— B-bet… — sumikčiojo Šernas, — kiti didieji meisteriai… senešalas… ką man jiems pasakyti?

— Pasakyk, kad jie geri ir išmintingi. Dar pasakyk, kad Eimonas liepė tau atsiduoti jų valiai. Pasakyk jiems, kad visada svajojai, jog vieną gražią dieną tau bus leista pasikabinti ant kaklo grandinę ir tarnauti aukštesniam gėriui, pasakyk, kad tarnystė — didžiausia garbė, o klusnumas — didžiausia dorybė. Tik neprasižiok apie pranašystes arba drakonus, nebent nori, kad jie tau užnuodytų košę. — Marvinas nusikabino nuo vagio šalia durų kabantį suteptą odinį apsiaustą ir apsivilkęs stropiai jį susisiautę. — Sfinkse, rūpinkis juo.

— Gerai, — linktelėjo Alerasas, bet didysis meisteris jau buvo išėjęs. Jie išgirdo jį batais kaukšintį laiptais.

— Kur jis išėjo? — suglumęs paklausė Šernas.

— Į prieplauką. Magas ne iš tų, kurie gaišta laiką. — Alerasas šyptelėjo. — Man apie tave buvo pranešta. Susitikome ne atsitiktinai, Šernai. Magas nusiuntė mane tavęs atvesti, kol dar nepasikalbėjai su Teobaldu. Jis žinojo, kad atvyksi.

— Iš kur?

Alerasas galva mostelėjo į stiklinę žvakę.

Kelias akimirkas Šėmas stebeilijosi į keistą blyškią liepsną, o paskui sumirksėjo ir nusisuko. Už lango tirštėjo sutemos.

— Vakariniame bokšte, tiesiai po maniške, yra tuščia miegamoji celė, iš kurios laiptai veda į Valgreivo kambarius, — pasakė jaunuolis papurtusiu veidu. — Jei paukščių kranksėjimas tau netrukdo, gali apsigyventi joje. Pro jos langą atsiveria puikus vaizdas į Medaus ir Vyno upę. Ar tiks?

— Tikriausiai. — Juk Šernui reikėjo kur nors miegoti.

— Atnešiu tau kelias vilnones antklodes. Net ir čia akmeninės sienos naktį gerokai atvėsta.

— Ačiū tau. — Tas išblyškęs jaunuolis papurtusiu veidu Šernui kažkodėl nepatiko, bet jis nenorėjo pasirodyti nemandagus, tad pridūrė: — Tiesą sakant, mano vardas ne Žudikas. Aš Šernas. Semvelis Tarlis.

— O aš Peitas, — prisistatė jaunuolis, — kaip tas kiauliaganys…