Varnų puota

Brienė

Į rytus nuo Mergelių Duburio kalvų šlaitai buvo labai statūs ir tankiai apXaugę pušimis, primenančiomis susitelkusią, nebylią, pilkai žalią kariuomenę.

Anot Vikruolio Diko, pakrantės kelias buvo trumpiausias ir patogiausias, tad įlankos vandenys jiems iš akių pradingdavo retai. Miesteliai ir kaimai, kuriuos jie keliaudami prieidavo, buvo vis mažesni ir vis toliau vienas nuo kito. Vakare jie rasdavo kokią nors užeigą. Krabas miegojo bendroje lovoje su kitais keliautojais, o Brienė sau ir Podrikui nuomodavosi kambarį.

— Jei visi miegotume vienoje lovoje, būtų pigiau, miledi, — vis kartojo Vikruolis Dikas. — Tarp mudviejų galėtum padėti savo kalaviją. Senasis Dikas visiškai nepavojingas. Kilnus kaip riteris ir doras kaip ilgiausia diena.

— Dienos jau trumpėja, — atkreipė jo dėmesį Brienė.

— Na taip, gali būti. Jei nepasitiki manimi, gulinčiu lovoje, galiu susirangyti ir miegoti ant grindų, miledi.

— Tik ne ant mano grindų.

— Hm… Galima pamanyti, kad tu manimi nė trupučio nepasitiki.

— Pasitikėjimą reikia pelnyti. Kaip ir auksą.

— Kaip nori, miledi, — gūžtelėjo Krabas, — bet tenai, šiaurėje, kai kelias baigsis, tau vis tiek teks Diku pasitikėti. Jei norėčiau, kalaviju priversčiau tave atiduoti auksą ir niekas man nesutrukdytų.

— Tu neturi kalavijo. O aš turiu.

Ji užtrenkė Dikui prieš nosį duris ir stovėjo klausydamasi, kol įsitikino, kad jis nuėjo. Kad ir koks vikruolis, vis dėlto Dikas Krabas neprilygo nei Džeimiui Lanisteriui, nei Pamišusiai Pelei, nei netgi Hamfriui Vagstafui. Jis buvo liesas, prastai maitinosi, o šarvus jam atstojo įdaužtas ir aprūdijęs lengvas šalmas. Užuot juosėjęs kalaviją, jis nešiojosi seną durklą ištrupėjusią geležte. Kol Brienė būdravo, Dikas nekėlė jai jokios grėsmės.

— Podrikai, — tarė ji, — ateis laikas, kai užeigų niekur nebus ir neturėsime kur prisiglausti. Aš mūsų vedliu nepasitikiu. Kai įkursime stovyklą, ar galėsi saugoti mane miegančią?

— Būdrauti, miledi? Sere… — Jis susimąstė. — Turiu kalaviją. Jei Krabas mėgins tave skriausti, nužudysiu jį.

— Ne, — griežtai paprieštaravo ji. — Nė negalvok su juo kautis. Prašau tik vieno: kad, kol miegosiu, nenuleistum nuo jo akių, o jei Krabas darys ką nors įtartina, nedelsdamas mane pažadintum. Aš greitai prabundu, pamatysi.

Kas iš tiesų esąs, Krabas pasirodė rytojaus dieną jiems sustojus pagirdyti žirgų. Brienė užlindo už krūmų nusišlapinti. Ir tupėdama išgirdo Podriką sakant:

— Ką darai? Dink iš čia.

Atlikusi reikalus, ji apsimovė kelnes ir, grįžusi į kelią, rado Vikruolį Diką besivalantį miltuotus pirštus.

— Mano balnakrepšiuose drakonų nerasi, — pasakė ji. — Auksą laikau prie savęs.

Dalis monetų buvo prie diržo pririštame kapše, o likusios paslėptos dviejose kišenėse, įsiūtose į drabužius. Didelis išsipūtęs kapšas jos balnakrepšyje buvo pripiltas didesnių ir mažesnių variokų, skatikų, smulkių sidabrinių monetų, žvaigždžių ir… smulkaus malimo baltų miltų, dėl kurių kapšas atrodė dar didesnis. Tuos miltus ji pirko iš virėjo „Septyniuose kalavijuose“ tos pačios dienos rytą, kai išjojo iš Prieblandos Slėnio.

— Dikas nieko pikto nenorėjo, miledi. — Jis pajudino miltuotus pirštus norėdamas parodyti, kad neturi ginklo. — Ketinau tik pažiūrėti, ar tikrai turi man pažadėtus drakonus. Pasaulis pilnas melagių, pasiruošusių apgauti sąžiningą žmogų. Bet tu, žinoma, ne tokia.

Brienė slapta vylėsi, kad vedlys iš jo geresnis nei vagis.

— Geriau jokime.

Ir ji vėl sėdo į balną.

Jiems kartu keliaujant Dikas dažnai užtraukdavo dainą; tiesa, nė vienos nepadainuodavo nuo pradžios iki galo — pasirinkdavo kelias eilutes vienos, posmelį kitos… Brienė nujautė, jog Krabas mėgina ją sužavėti, kad prarastų budrumą. Kartais ragindavo ją ir Podriką dainuoti drauge, bet veltui. Vaikinukas buvo pernelyg drovus, jo liežuvis — medinis, o Brienė išvis nedainuodavo. „Ar dainuodavai savo tėvui? — kartą Riverane paklausė jos ledi Stark. — Ar dainuodavai Renliui?“ Ne, Brienė niekada nedainuodavo, nors norėjo… tikrai norėjo…

Kai nedainuodavo, Vikruolis Dikas šnekėjo: džiugino juos Skeltnagio kyšulio sakmėmis. Jis pasakojo, kad kiekviename niūriame slėnyje kadaise gyveno po lordą ir niekas jų nesiejo, išskyrus nepasitikėjimą pašaliniais. Jų gyslomis tekėjo tamsus ir stiprus Pirmųjų Žmonių kraujas.

— Skeltnagį mėgino užimti andalai, bet vieniems iš jų leidome nukraujuoti slėniuose, o kitus paskandinome pelkėse. Tik kas iš to… Tai, ko jų sūnūs nepasiekė kalavijais, gražiosios jų dukterys pasiekė bučiniais. Jos nutekėjo į gimines, kurių andalams nepavyko pavergti, — štai kaip.

Prieblandos Slėnio karaliai iš Darklinų giminės pamėgino Skeltnagio kyšuliui primesti savo valdžią; jų pavyzdžiu pasekė ir Mutonai iš Mergelių Duburio, o vėliau — ir išdidieji Seltigarai iš Krabo salos. Tačiau Skeltnagio kyšulio gyventojai geriau už bet kokį įsibrovėlį pažinojo savo pelkes ir miškus, tad, kai priešai imdavo juos spausti, pasislėpdavo kalvose, gausiai išvarpytose urvų. Kai nekariaudavo su atėjūnais, norinčiais užimti jų žemę, jie kaudavosi vieni su kitais. Kruvini jų tarpusavio vaidai buvo tokie seni ir nepanaikinami kaip tarp kalvų telkšančios pelkės. Kartais koks nors didis kovotojas įvesdavo kyšulyje taiką, bet ši niekada netrukdavo ilgiau nei vienos kartos gyvenimą. Vienas iš tokių didžių vyrų buvo Luciferas Hardis, kiti du — broliai Brunai. Dar įtakingesnė buvo senoji Skilusių Kaulų giminė, bet didingesni už juos visus buvo Krabai. Dikas vis dar netikėjo, kad Brienė niekada negirdėjo apie serą Klarensą Krabą ir jo žygdarbius.

— Kam man reikėtų meluoti? — paklausė jo Brienė. — Kiekviename krašte yra didvyrių. Saloje, iš kurios kilusi aš, dainiai kuria dainas apie serą Galadoną iš Morno, Tobulą Riterį.

— Apie serą Gala… Apie ką tokį? — prunkštelėjo Dikas. — Kaip gyvas nesu apie jį girdėjęs. Po galais, kodėl jis buvo toks jau tobulas?

— Seras Galadonas buvo toks narsus kovotojas, kad jį įsimylėjo pati Mergelė. Kaip savo meilės įrodymą, ji padovanojo jam stebuklingą kalaviją. Tas kalavijas buvo pavadintas Teisingąja Mergele. Joks paprastas kalavijas negalėjo įdaužti jo geležtės ir joks skydas neatlaikydavo jo smūgio. Seras Galadonas didžiavosi nešiodamasis Teisingąją Mergelę, bet iš makštų išsitraukė ją tik tris kartus. Kaudamasis su paprastu mirtingu vyru Mergelės jis neimdavo, mat tas kalavijas buvo toks galingas, jog dvikova nebūtų buvusi sąžininga.

Krabui šis pasakojimas pasirodė juokingas.

— Tobulas Riteris? Sprendžiant iš to, ką papasakojai, jis buvo Tobulas Kvailys. Po perkūnais, kokia nauda iš stebuklingo kalavijo, jei vis tiek negali juo naudotis?

— Garbė, — atsakė ji. — Čia svarbiausia garbė.

Išgirdęs šį žodį, Krabas dar garsiau nusijuokė.

— Seras Klarensas Krabas tavo Tobulu Riteriu būtų nusišluostęs plaukais apžėlusį užpakalį, miledi. Jeigu jiedu kada nors būtų susitikę, tai, patikėk, ant Šnabždesių lentynos būtų atsiradusi dar viena kraujais aptekusi galva. „Man reikėjo išsitraukti tą kalaviją, — sielvartingai būtų kalbėjusi ji kitoms galvoms. — Turėjau pasinaudoti stebukinguoju kalaviju.“

Brienė nesusilaikiusi šyptelėjo.

— Gal taip ir būtų buvę, — sutiko ji, — bet seras Galadonas nebuvo kvailys. Susidūręs su aštuonių pėdų ūgio ant tauro jojančiu priešininku, jis tikriausiai būtų išsitraukęs Teisingąją Mergelę. Kalbama, jog kartą jis tuo kalaviju nukirto drakoną.

Bet Vikruoliui Dikui tai įspūdžio nepadarė.

— Ir Skilę Kaulai patiesė drakoną, bet stebuklingo kalavijo jam neprireikė. Jis tiesiog sumezgė pabaisos kaklą į mazgą, tad kaskart, kai ši išpūsdavo iš nasrų ugnį, ta ugnis nusvilindavo jos uodegą.

— O ką darė Skilę Kaulai, kai atėjo Eigonas ir jo seserys? — pasiteiravo jo Brienė.

— Tada jis jau buvo miręs. Miledi turėtų tai žinoti. — Krabas šnairomis į ją žvilgtelėjo. — Savo seserį, vardu Visenija, Eigonas pasiuntė į šiaurę, į Skeltnagio kyšulį. Apie Hareno mirtį lordai buvo girdėję. Jie nebuvo kvaili, todėl sudėjo kalavijus jai prie kojų. Karalienė priėmė juos kaip saviškius ir pasakė, kad jiems nebūtina prisiekti ištikimybės nei Mergelių Duburiui, nei Krabo salai, nei Prieblandos Slėniui. Mat prakeiktų Seltigarų tai nebūtų atgrasę, jie ir toliau būtų siuntę vyrus į rytines pakrantes rinkti mokesčių. Jei mokesčių rinkėjų atvykdavo gerokas būrys, keli grįždavo, o šiaip… mes lenkėmės tik saviems lordams ir karaliui. Tikram karaliui, ne Robertui ir į jį panašiems. — Jis nusispjovė. — Krabų, Brunų, Pelkinių buvo ir su princu Reigaru prie Trišakio, ir karaliaus sargyboje. Hardis, Keivas, Pinas, trys Krabai, Klementas, Rupertas ir Klarensas Mažasis. Jis buvo šešių pėdų ūgio, bet, palyginti su tikruoju seru Klarensu, žemulis. Kaip ir dera Skeltnagio kyšulio gyventojams, mes visi esame gerieji drakonų žmonės.

Jiems traukiant į šiaurės rytus pakeleivingų žmonių pasitaikydavo sutikti vis rečiau ir pagaliau jie prijojo vietovę, kur nebuvo jokių užeigų. Čia pakrante vedantis kelias buvo apaugęs žole, neišvagotas provėžų. Tą naktį jie prisiglaudė žvejų kaimelyje. Brienė davė kaimiečiams kelis variokus, kad leistų jiems pernakvoti daržinėje ant šieno. Ji ir Podrikas nieko nelaukę užlipo į pastogę ir užsitraukė kopėčias.

— Po galais, palikote mane čia, apačioje, vieną, juk galiu ir jūsų arklius pavogti! — šūktelėjo ant žemės stovėdamas Krabas. — Bus geriau, jei nuleidusi kopėčias užsikelsi ir žirgus, miledi. — Brienei nekreipiant dėmesio, jis pridūrė: — Rodos, šiąnakt lis. Smarkus ir šaltas lietus. Judu su Podu miegosite jaukiai ir šiltai įsitaisę, o vargšas senas Dikas, likęs čia, apačioje, vienas, tirtės iš šalčio. — Jis papurtė galvą kažką burbėdamas ir ėmė taisytis migį šieno kupetoje. — Tokios nepatiklios mergelės dar nesu matęs.

Brienė susirangė po apsiaustu, o jai prie šono jau žiovavo Podrikas. Ne visada buvau tokia įtari! — atsakydama norėjo šūktelėti ji Krabui. Kai buvau maža, tikėjau, kad visi vyrai yra kilnūs kaip mano tėvas. Net ir tie, kurie jai sakydavo, kokia ji graži mergaitė, kokia aukšta, kokia nuovoki ir protinga ir kaip grakščiai ji šoka. Bet septonė Rela atvėrė jai akis. „Jie taip šneka tik todėl, kad nori pelnyti tavo lordo tėvo palankumą, — paaiškino jai moteris. — Tiesą suprasi pažvelgusi į žiūrimąjį stiklą, o ne klausydamasi, ką mala vyrų liežuviai.“ Tai buvo žiauri pamoka, kurią gavusi Brienė baisiai raudojo, bet kartu ir užsigrūdino tam, kas vėliau nutiko Haigardene, kai seras Hailas ir jo draugai ėmė žaisti savo žaidimą. Mergelė šiame pasaulyje turi būti įtari, kitaip ji neilgai bus mergelė, ėmus lyti pagalvojo ji.

Bendrose riterių turnyro kautynėse prie Karčiojo tilto ji susirado savo „gerbėjus“ ir vieną po kito juos nugalėjo: ir Farou, ir Ambrosą, ir Gauruotį, ir Marką Malendorą, ir Reimondą Neilandą, ir Vilą Gandrą. Ji nubloškė nuo žirgo Harį Sojerį, suskaldė Robinui Poteriui šalmą ir apdovanojo jį bjauriu randu. Kritus paskutiniam iš jų, Motina atsiuntė jai Koningtoną. Tą kartą seras Ronetas rankoje laikė kalaviją, o ne rožę. Kiekvienas kirtis, kuriuo Brienė jį pavaišindavo, buvo mielesnis už bučinį.

Tą dieną paskutinis jos įtūžį pajuto Loras Tairelis. Jis Brienės niekada nemergino ir apskritai net kreiva akimi į ją nežiūrėjo, bet tądien ant jo skydo buvo nupieštos trys auksinės rožės, o Brienė jų nekentė. Pamačiusi gėles, ji įtūžo ir pasijuto kupina jėgų. Miegoti nuėjo galvodama apie jųdviejų dvikovą ir apie tai, kaip seras Džeimis apgaubia jai pečius vaivorykštiniu apsiaustu ir po smakru jį susega.

Kitą rytą tebelijo. Jiems papusryčiavus Vikruolis Dikas pasiūlė laukti, kol lietus liausis.

— O kada jis liausis? Rytoj? Po dviejų savaičių? O gal tuomet, kai vėl ateis vasara? Ne. Turime apsiaustus ir mūsų laukia ilgas kelias.

Merkė visą dieną. Siauras keliukas, kuriuo jie jojo, netrukus virto purvyne. Keli medžiai, kuriuos jie matė, stirksojo pliki, o nesiliaujantis lietus nukritusius jų lapus suplakė į šliuksinčią rudą paklotę. Nors ir su voverės kailių pamušalu, Diko apsiaustas permirko ir Brienė matė, kad jis dreba. Staiga jai to vyro pagailo. Aiškiai matyti, kad pastaruoju metu jam trūko maisto. Ji ėmė abejoti, ar kažkur iš tiesų yra kontrabandininkų urvas arba sugriuvusi Šnabždesių pilis. Alkani vyrai gali iškrėsti bet ką. Ši kelionė galbūt sąmokslas, skirtas jai apmulkinti. Toks įtarimas ją suerzino.

Kurį laiką atrodė, jog nesiliaujantis lietaus šnarėjimas vienintelis garsas pasaulyje. Nieko nepaisydamas, vikruolis Dikas atkakliai jojo į priekį. Brienė atidžiai stebėjo jį, susikūprinusį, tarsi tas lenkimasis arčiau balno gugos būtų galėjęs apsaugoti jį nuo drėgmės. Šį kartą sutemus pašonėje nebuvo nei kaimo, nei medžių, galėjusių teikti jiems užuoglaudą. Keliauninkams teko nakčiai įsikurti tarp didžiulių akmenų, per penkiasdešimt jardų toliau nuo potvynio vandens žymės. Akmenys bent jau saugojo nuo vėjo.

— Šiąnakt bus geriau budėti, miledi, — pasakė Krabas Brienei, mėginančiai iš jūros išmestų sausuolių kaip nors įkurti laužą. — Tokioje vietoje kaip ši gali būti šliuksėtojų.

— Šliuksėtojų? — Brienė įtariai jį nužvelgė.

— Pabaisų, — mėgaudamasis šiuo žodžiu, paaiškino Vikruolis Dikas. — Kol neprieini arčiau, jie atrodo kaip žmonės, bet jų galvos per didelės, o ten, kur tikriems žmonėms želia plaukai, jiems auga žvynai. Jie balsvi kaip žuvies pilvas ir su plėvėmis tarp pirštų. Šliuksėtojai visada šlapi ir atsiduoda žuvimi, bet už storų atsikišusių lūpų turi dvi eiles žalių ir aštrių kaip pjūklas dantų. Kai kas sako, girdi, Pirmieji Žmonės visus juos išžudė, bet tokiomis kalbomis netikėk. Jie ateina naktį grobti neklaužadų mažų vaikučių tapsėdami plėvėtomis pėdomis ir šliuksėdami. Mergaites pasilieka giminei tęsti, o berniukus suvalgo — sudrasko tais aštriais žaliais dantimis. — Jis plačiai nusišypsojo Podrikui. — Jie tave sudorotų, vaikine. Gyvą suėstų.

— Tegul tik pamėgina, aš juos nugalabysiu. — Podrikas delnu palietė savo kalaviją.

— Pamėgink. Imk ir pamėgink. Šliuksėtojų taip lengvai neįveiksi. — Dikas pamerkė akį Brienei. — Ar tu — negera mergaitė, miledi?

— Ne.

Tik kvaila. Kad ir kiek kibirkščių Brienė įskėlė su savo titnagu ir plienu, medis buvo pernelyg drėgnas ir neįsidegė. Prakurai rūko, ir tiek. Suirzusi ji atsisėdo nugara atsirėmusi į akmenį, tvirčiau susisupo į apsiaustą ir susitaikė su mintimi, jog teks praleisti šaltą ir drėgną naktį. Kramtydama bryzelį kietos sūdytos jautienos, ji svajojo apie šiltą maistą, o Vikruolis Dikas pasakojo, kaip seras Klarensas Krabas įveikė šliuksėtojų karalių. Jis puikus pasakotojaSy turėjo pripažinti Brienė, bet linksminti kalbomis mokėjo ir Markas Malendoras su savo beždžionėle.

Lijo ir saulėlydžio jie nematė, be to, neregėjo ir patekant mėnulio, mat dangus buvo apniukęs ir pilkas. Naktis buvo tamsi, be žvaigždžių. Pritrūkęs istorijų, Krabas atsigulė miegoti. Netrukus užknarkė ir Podrikas. Brienė sėdėjo atsirėmusi į riedulį ir klausėsi bangų šniokštimo. Ar tu prie jūros, Sansa? — svarstė ji. Ar Šnabždesiuose lauki laivo, kuris niekada neatplauks? Kas tave lydi? Jis sakė, kad plaukti norėjo trys žmonės. Ar prie judviejų su seru Dontosu prisidėjo Kipšas, ar radai savo mažąją sesutę?

Diena buvo ilga ir Brienė jautėsi pavargusi. Net sėdint atsirėmus į riedulį, net aplink tyliai šnarant lietui, nejučia jai ėmė merktis akys. Du kartus ji buvo beužsnūstanti. Antrą sykį pabudo beveik tą pačią akimirką besidaužančia širdimi, įsitikinusi, kad prie jos stovi kažkas aukštas ir milžiniškas. Brienės kojos ir rankos buvo sustirusios, apsiausto skvernai užkritę ant kulkšnių ir jas tarsi supančioję. Keliais spyriais ji išsivadavo iš pančių ir atsistojo. Vikruolis Dikas susirangęs gulėjo prie akmens, gana giliai įsirausęs į šlapią, sunkų smėlį, ir miegojo. Sapnas. Tai buvo tik sapnas.

Galbūt ji suklydo palikusi serą Kreitoną ir serą Iliferį. Rodos, jie buvo sąžiningi vyrai. Jei su manimi būtų jojęs Džeimis… — pagalvojo Brienė, bet Džeimis buvo karaliaus sargybos vyras ir privalėjo saugoti karalių. Be to, ji troško būti su Renliu. Prisiekiau, kad jį apsaugosiu, ir neapsaugojau. Paskui pažadėjau už jį atkeršyti ir… neatkeršijau. Užuot vykdžiusi pažadą, pabėgau su ledi Ketlina, bet apvyliau ir ją. Pasikeitė vėjo kryptis ir dabar lietaus lašai ritosi jos skruostais.

Kitą dieną kelias dar susiaurėjo ir iš pradžių virto akmenuotu takeliu, o paskui beveik visiškai išnyko. Prieš vidurdienį prie vėjo nugairintos uolos papėdės jis staiga baigėsi. Aukštai, ant tos uolos, dunksojo nedidelė pilis, niūriai žvelgdama į jūros bangas, o apniukusio pilko dangaus fone buvo matyti trys kreivi jos bokštai.

— Ar tai Šnabždesiai? — paklausė Podrikas.

— Ar ji tau panaši į prakeiktus griuvėsius? — atšovė Krabas ir nusispjovė. — Tai Siaubūno Guolis, buvusi senojo lordo Bruno rezidencija. Tačiau čia kelias baigiasi. Nuo čia mus ves tik pušys.

Brienė atidžiai apžiūrėjo uolą.

— Kaip mes ant jos užjosime?

— Paprastai. — Vikruolis Dikas pasuko savo arklį. — Laikykis arčiau Diko. Šliuksėtojai linkę grobti atsiliekančius.

Netrukus paaiškėjo, kad kelias aukštyn — tai status, akmenuotas ir slaptas takas, iškirstas uolos plyšyje. Didžioji jo dalis buvo atsiradusi natūraliai, tačiau šen bei ten buvo iškirsti kopimą lengvinantys laiptai. Iš abiejų pusių juos supo stačios uolų sienos, per šimtmečius nugairintos vėjo ir išėsdintos sūraus vandens. Kai kur jos buvo įgavusios beveik stebuklingus pavidalus. Jiems kopiant kelis juos parodė Vikruolis Dikas.

— Štai žmogėdros galva, matai? — tarė jis ir, pamačiusi ją, Brienė nusišypsojo. — O ten — akmeninis drakonas. Antras sparnas jam nutrupėjo dar tais laikais, kai mano tėvas buvo mažas berniukas. Virš jo kybo nusvirę speniai, kaip kokie raganos papai. — Ir jis atsigręžęs užmetė akį į Brienės krūtinę.

— Sere… Miledi… — sunerimęs prabilo Podrikas. — Ten raitelis.

— Kur?

Ant uolų jokio raitelio nebuvo matyti.

— Ant kelio. Ne akmeninis raitelis. Tikras. Jis seka paskui mus. Antai, — parodė vaikinas.

Sėdėdama balne, Brienė atsisuko. Jie buvo užkopę taip aukštai, kad jiems prieš akis atsivėrė daugybė jūros pakrantės lygų. Žirgas risnojo tuo pačiu keliu kaip ir jie, tik porą mylių atsilikęs. Ir vėl? Brienė įtariai nužvelgė Vikruolį Diką.

— Nešnairuok į mane, — tarė Krabas. — Tas raitelis, kad ir kas jis toks, su senuoju Vikruoliu Diku neturi nieko bendra. Tikriausiai kuris nors iš Bruno vyrų grįžta iš karo. Arba tai dainius, keliaujantis iš vienos pilies į kitą. — Jis pasukęs galvą nusispjovė. — Po galais, aišku viena: jis — ne šliuksėtojas. Tie padarai nejodinėja.

— Ne, — linktelėjo Brienė. Bent jau dėl to jiedu sutarė.

Paskutinis šimtas tako pėdų pasirodė pačios stačiausios ir klastingiausios. Po arklių kanopomis slydo palaidi nugludinti akmenukai ir tarškėdami akmeniniu taku ritosi žemyn. Išlindę iš uolos plyšio, jie atsidūrė prie pilies sienų. Nuo parapeto viršaus į juos stebeilijosi žmogus, paskui staiga dingo. Brienei dingtelėjo, jog tai galėjo būti moteris, tad ji Vikruoliui Dikui taip ir pasakė.

Jis pritarė.

— Brunas per senas vaikščioti ant sienų, o visi jo sūnūs ir vaikaičiai išvykę į karus. Pilyje liko tik moterys ir keli snarglėti vaikai.

Ji jau žiojosi vedlio pasiteirauti, kurį iš karalių lordas Brunas palaiko, bet dabar tai nebuvo svarbu. Bruno sūnūs išvykę; ko gero, kai kurie iš jų iš viso negrįš. Šiąnakt čia svetingumo nesulauksime. Pilyje, pilnoje senių, moterų ir vaikų, tikrai niekas neskubės atverti vartų nepažįstamiems ir ginkluotiems keliauninkams.

— Kalbi apie lordą Bruną, lyg jį pažinotum, — tarė ji Vikruoliui Dikui.

— Galbūt kadaise ir pažinojau.

Brienė žvilgtelėjo į jo liemenės priekį. Toje vietoje, nuo kurios buvo nuplėštas kažkoks ženklas, draikėsi keli palaidi siūlai ir buvo matyti apspuręs tamsesnės medžiagos lopinys. Ji neabejojo, kad jų vedlys — dezertyras. Gal paskui juos sekantis raitelis vienas iš jo ginklo brolių?

— Turime negaišuodami joti toliau, — paragino juos Vikruolis Dikas, — kol Brunas nepradėjo svarstyti, ką veikiame prie jo pilies sienų. Prakeiktą arbaletą geba užtaisyti net moteris. — Dikas mostelėjo į smiltainio kalvas mišku apaugusiais šlaitais, dunksančias tolumoje už pilies. — Toliau kelių nėra, tik upokšniai ir miško žvėrių takai, bet tegul miledi nesibaimina. Vikruolis Dikas šias vietas pažįsta.

Tačiau Brienė to ir bijojo. Uolos viršūnėje pūtė gūsingas vėjas, bet ji užuodė tik… paspęstus spąstus.

— Kur tas raitelis?

Mat ir jis netrukus turėjo užjoti ant uolos, nebent jo žirgas mokėjo žingsniuoti vandens paviršiumi.

— Kodėl jis tau parūpo? Jei tai koks nors kvailys iš Mergelių Duburio, gali būti, kad net neras to prakeikto tako. O jei ir ras, miškuose nuo jo paspruksime. Ten nebus kelių, kuriais jis galėtų paskui mus sekti.

Tik mūsų pėdsakai. Brienė ėmė svarstyti, ar nebūtų geriau pasitikti tą raitelį čia, su kalaviju rankoje. Bet jei tai keliaujantis dainius arba kuris nors iš lordo Bruno sūnųf aš visiškai apsikvailinsiu. Ir ji pagalvojo, jog Krabas teisus. Jei rytoj raitelis vis dar mus seks, galėsiu pasitikti jį tada.

— Tegul bus, kaip tu nori, — tarė ji sukdama kumelę link medžių.

Jiems už nugarų likusi lordo Bruno pilis vis tolo ir netrukus išnyko iš akių. Visur aplink, tarsi žalios, dangų siekiančios ietys, stovėjo didžiulės eglės ir išlakios pušys. Miško paklotė buvo iš nubyrėjusių spyglių, stora kaip pilies siena, be to, ant jos buvo prikritę pušų kankorėžių. Ji visiškai nuslopino arklių kanopų bildesį. Lynojo, paskui liovėsi, vėl ėmė lynoti, bet per pušų šakas ant jų užkrito vos keli lašai.

Mišku jie keliavo daug lėčiau. Brienė bakštino kumelę, ragindama ją risnoti per žalzganą prieblandą, ir jojo zigzagais lenkdama medžius. Ji suprato, kad pasiklysti čia tikrai nesunku. Kad ir kur žvilgtelėdavo, miškas visur atrodė toks pat. Net oras, rodės, kažkoks pilkai žalias ir nejudantis. Eglių šakos braižė jai rankas, o jų spygliai garsiai šnarėjo slysdami per neseniai perdažytą skydą. Kuo toliau, tuo labiau ją slėgė ši šiurpi tyla.

Tyla kėlė nerimą ir Dikui. Vakare, ėmus temti, jis pamėgino uždainuoti. „Buvo kartą lokys, lokys! Juodas ir rudas plaukų kamuolys…“ — dusliai, tarsi būtų apsivyniojęs burną vilnonėmis kelnėmis, užtraukė jis. Jo žodžius, kaip ir vėją bei lietų, sugėrė pušys. Netrukus Dikas dainuoti liovėsi.

— Čia nejauku, — pasiskundė Podrikas. — Čia negera vieta.

Brienė jautė tą patį, bet tai pripažinus niekas nebūtų pasikeitę.

— Pušynas niūrus. Kita vertus, tai tik miškas. Čia mums nėra ko bijoti.

— O kaip šliuksėtojai? O galvos?

— Gudrus vaikinas, — nusijuokė Vikruolis Dikas.

Brienė suirzusi dėbtelėjo į savo palydovą.

— Nėra nei jokių šliuksėtojų, — paaiškino ji Podrikui, — nei galvų.

Jie tai jodavo kalvos šlaitu aukštyn, tai nuo jo leisdavosi. Netrukus Brienė pagavo save besimeldžiant, kad Vikruolis Dikas būtų doras žmogus ir tikrai žinotų, kur juos veda. Mat ji pati net nebuvo tikra, ar dabar vėl galėtų rasti jūrą. Ir dieną, ir naktį dangus buvo pilkas, apsiniaukęs ir jame nebuvo matyti nei saulės, nei žvaigždžių, padedančių rasti kelią.

Tą vakarą stovyklą jie įkūrė anksti, — nusileidę nuo kalvos ir atsidūrę prie žvilgančios, žalsvos pelkės krašto. Nutvieksta pilkšvai žalios šviesos, jiems prieš akis plytinti žemė atrodė gana tvirta, bet kai pamėgino joti toliau, arkliai įklimpo iki paslėpsnių. Teko apsisukti ir, šiaip taip išsikapanojus, grįžti ant tvirtesnės žemės.

— Nieko, — patikino juos Krabas. — Grįšime į kalvos viršūnę ir nusileisime kitu šlaitu.

Kitą dieną buvo tas pats. Jie jojo laviruodami tarp pušų ir klampynių, virš galvos plytėjo apniukęs dangus, nuolat lijo, jie aplenkdavo įgriuvas, urvus ir apsamanojusius senųjų tvirtovių griuvėsius. Kiekviena akmenų krūva turėjo savo istoriją ir Vikruolis Dikas visas jas papasakojo. Pasak jo, kiekviena pušis buvo aplaistyta Skeltnagio kyšulio vyrų krauju. Netrukus Brienės kantrybė ėmė sparčiai sekti.

— Ar dar ilgai reikės joti? — pagaliau paklausė ji. — Rodos, jau pamatėme visas iki vienos Skeltnagio kyšulyje augančias pušis.

— Toli gražu ne, — papurtė galvą Krabas. — Jau beveik atvykome. Matai, miškas retėja. Esame netoli Siaurosios jūros.

Gal tas kvailys, pas kurį jis žadėjo nuvesti, bus mano pačios atspindys kokio nors tvenkinio vandens paviršiujey dingtelėjo Brienei, tačiau dabar, kai jie sukorė tokį ilgą kelią, apsisukti ir grįžti taip pat nebuvo prasmės. Ir vis dėlto ji turėjo pripažinti, kaip baisiai pavargo. Ilgai sėdėjus balne, jos šlaunys pasidarė kietos kaip geležinės, be to, pastarosiomis naktimis ji miegodavo tik po keturias valandas, kol prie jos budėdavo Podrikas. Jei Vikruolis Dikas ketina juos nužudyti, Brienė neabejojo, kad tai turi įvykti čia, vietovėje, kurią jis gerai pažinojo. Gali būti, kad Krabas veda juos į kokį nors plėšikų urvą, kuriame turi giminaičių, klastingų kaip ir jis. O galbūt Dikas tiesiog vedžioja juos ratais laukdamas, kol pasivys tas raitelis. Nuo tos dienos, kai prajojo lordo Bruno pilį, daugiau jie to vyro nematė, tačiau tai dar nereiškė, kad jis jų ir toliau neseka.

Matyt, man teks jį nužudyti, tarė sau Brienė vieną naktį žingsniuodama po stovyklavietę. Vien pagalvojusi apie tai, ji pasijuto nesmagiai. Senasis Brienės kovų meistras visuomet abejodavo, ar jai užteks tvirtumo stoti į mūšį. „Tavo rankos stiprios kaip vyro, — ne kartą jai sakė seras Gudvinas, — bet širdis minkšta kaip ir visų mergelių. Lieti prakaitą pratybų aikštėje su buku kalaviju rankoje — tai viena, o suvaryti pėdą išgaląsto plieno žmogui į pilvą ir išvysti jo akyse gęstančią gyvybę — visai kas kita.“ Kad užsigrūdintų, seras Gudvinas siųsdavo Brienę pas jos tėvo mėsininką pjauti ėriukų ir skersti paršelių. Paršeliai žviegdavo, o ėriukai bliaudavo nelyginant persigandę vaikai. Kol gyvulius paskersdavo, Brienė pro ašaras nelabai ką įžiūrėdavo, o jos drabužiai taip primirkdavo kraujo, kad ji atiduodavo juos tarnaitei sudeginti. Bet seras Gudvinas vis dar abejojo. „Paršelis ir lieka paršelis. Su žmogumi — viskas kitaip. Kai buvau toks jaunas kaip tu ir tarnavau ginklanešiu, turėjau draugą — stiprų, vikrų, stropų, puikų kovotoją pratybų aikštėje. Visi žinojome, kad vieną gražią dieną jis taps puikiu riteriu. O tada kilo karas su Brastos Akmenimis. Mačiau, kaip mano draugas parklupdė savo priešininką ir išmušė jam iš rankų kirvį, bet, užuot baigęs dvikovą, akimirką sudelsė. Kautynėse akimirka prilygsta visam gyvenimui. Parklupdytas vyras išsitraukė durklą ir surado mano draugo šarvuose plyšį. Jo jėga, vikrumas, narsa, sunkiu darbu įgyti kovos įgūdžiai… visa tai nuėjo šuniui ant uodegos, nes, kai reikėjo žudyti, jam sudrebėjo ranka. Nepamiršk to, mergaite.“

Nepamiršiu, čia, pušyne, pažadėjo Brienė jo dvasiai. Ji atsisėdo ant akmens, išsitraukė kalaviją ir ėmė jį galąsti. Nepamiršiu ir melsiuosi, kad man ranka nesudrebėtų.

Rytojaus diena išaušo niūri, šalta ir apniukusi. Tekant saulės jie nematė, bet, kai tamsa virto prieblanda, Brienė suprato, kad laikas vėl balnoti arklius. Vikruoliui Dikui rodant kelią, jie vėl jojo per pušyną. Brienė sekė jam iš paskos, o Podrikas ant savo kuino traukė paskutinis.

Staiga jiems prieš akis iškilo pilis. Ką tik jie buvo tankmėje ir matė vien lygų lygas besidriekiantį mišką. Bet, apjoję didžiulį riedulį, priekyje rado proskyną. Dar už mylios miškas netikėtai baigėsi. Už jo plytėjo dangus, jūra ir… ant uolos krašto dunksojo sena apgriuvusi pilis, seniai apleista ir apžėlusi piktžolėmis.

— Tai Šnabždesiai, — tarė Vikruolis Dikas. — Įsiklausykite. Gal išgirsite kalbant galvas.

Podrikui net lūpa atvipo.

— Jau girdžiu…

Ir Brienė jas girdėjo. Tai buvo tylus ir švelnus murmėjimas, rodos, sklindantis ne tik iš pilies, bet ir iš po žemės. Artinantis prie uolų tas garsas stiprėjo. Tai jūra, staiga susivokė Brienė. Vanduo uolų pažemyje išgraužė ertmes ir šniokšdamas plūdo požeminiais urvais bei tuneliais.

— Jokių galvų nėra, — pasakė ji. — Tu girdi šnabždant bangas.

— Bangos nešnabžda. Tai galvos.

Pilis buvo sumūryta iš senų, neskaidytų akmenų, iš kurių kiekvienas buvo šiek tiek kitoks. Jų plyšiai buvo storai apkerpėję, o iš pamatų kyšojo sužėlę medeliai. Prie daugumos senų pilių būdavo dievų giraitės. Iš pirmo žvilgsnio, Šnabždesiai tik tą giraitę ir turėjo. Brienė žingine privedė savo kumelę prie uolos krašto, kur buvo nuvirtusi apsauginė siena. Čia dunksanti krūva suskilusių akmenų buvo apžėlusi vešliomis, nuodingomis raudonosiomis gebenėmis. Pririšusi kumelę prie medžio, Brienė atsargiai priėjo kuo arčiau prarajos. Žemai, už penkiasdešimties pėdų, nerimstančios bangos skalavo sugriuvusio bokšto liekanas. Dar toliau jos žvilgsnis užkliuvo už didelės ertmės.

— Tai senasis švyturio bokštas, — priėjęs ir sustojęs jai už nugaros, paaiškino Vikruolis Dikas. — Jis nuvirto, kai buvau du kartus jaunesnis už tavo Podą. Anksčiau čia į grotą vedė laiptai, bet, kai uola nuskilo, nugarmėjo ir jie. Nuo to laiko kontrabandininkai čia nebeužsuka. Anksčiau jie irkliniais laivais galėjo įplaukti į grotą, bet dabar nebeįplauktų. Matai?

Vieną ranką Dikas uždėjo jai ant peties, o kitą ištiesė į priekį.

Brienei pašiurpo oda. Jei dabar jis mane stumtelėtų, žnektelėčiau ant to bokšto liekanų. Ji žingtelėjo atatupsta.

— Neliesk manęs.

Krabas susiraukė.

— Aš tik…

— Man nerūpi, ką tu „tik^a. Kur vartai?

— Kitoje pusėje. — Jis sutriko. — Tas tavo kvailys… jis nėra kerštingas žmogus, tiesa? — nerimaudamas paklausė. — Matai, vakar vakare man toptelėjo, kad jis gali ant seno Vikruolio Diko pykti dėl žemėlapio, kurį jam pardaviau, ir dėl to, jog nutylėjau, kad kontrabandininkai čia jau nebeužsuka.

— Aukso, kurį gausi, tikrai pakaks su juo atsiskaityti, galėsi grąžinti visus pinigus, kuriuos tas vyras sumokėjo tau už pagalbų. — Brienė neįsivaizdavo, kad Dontosas Holardas galėtų kelti bent menkiausią pavojų. — Žinoma, jei jis čia.

Jie apjojo ratą palei pilies sienas. Pilis buvo trikampė su kvadratiniu bokštu kiekviename kampe. Jos vartai buvo beveik supuvę. Brienei trūktelėjus, medis trupėjo ilgomis drėgnomis atplaišomis, byrėjo ir viena vartų pusė — vos ant jos neužvirto. Už tų vartų ją vėl pasitiko žalsva prieblanda. Miško medžiai suskaldė sienas, prarijo pagrindinį bokštą ir tvirtovės kiemą. Tačiau už vartų tebebuvo nuleidžiamosios grotos, kurių aštrūs smaigai buvo giliai įsmigę į minkštą, patežusią žemę. Geležis buvo gerokai surūdijusi, bet Brienei papurčius grotas nelūžinėjo.

— Šiais vartais jau seniai niekas nesinaudojo.

— Galėčiau juos perlipti, — pasisiūlė Podrikas. — Ties uola. Ten, kur siena nuvirtusi.

— Būtų pernelyg pavojinga. Tie akmenys man atrodo per menkai sumūryti, o tos raudonosios gebenės yra nuodingos. Turi būti užpakaliniai vartai.

Užpakalinius vartus jie rado šiaurinėje pilies pusėje, apaugusius vešliais gervuogių krūmais. Uogos buvo nuskintos, o pusė krūmų iškapota, kad būtų galima prieiti prie durų. Tai pamačiusi Brienė ėmė nerimauti.

— Visai neseniai čia kažkas įėjo.

— Tavo juokdarys su savo merginomis, — tarė Krabas. — Juk tau sakiau.

Šansai Brienė negalėjo tuo patikėti. Net tokiam nepataisomam girtuokliui kaip Dontosas Holardas būtų pakakę nuovokos nesitempti Sansos į tokią baisią vietą. Nežinia kodėl, bet šios pilies griuvėsiai vertė Brienę nerimauti. Starkų merginos ji čia neras, bet… vis tiek turi patikrinti. Kažkas čia buvo, pagalvojo ji. Kažkas, kam būtinai reikėjo pasislėpti.

— Einu į vidų, — pasakė ji. — Krabai, tu eisi drauge. Podrikai, noriu, kad pasaugotum arklius.

— Ir aš noriu eiti kartu. Aš ginklanešys. Galiu kautis.

— Todėl ir pabūk čia. Šiuose miškuose gali būti bastūnų. Negalime palikti arklių be apsaugos.

Podrikas aulinio bato nosimi brūkštelėjo per akmenį.

— Kaip įsakysi…

Brienė prasibrovė pro gervuogienojus ir trūktelėjo surūdijusį geležinį žiedą. Garsiai girgžtelėjo vyriai ir užpakalinės durys, kad ir sunkiai, vis dėlto prasivėrė. Nuo to garso Brienei plaukai ant galvos pasišiaušė. Ji išsitraukė kalaviją. Nors ant kietintos odos vilkėjo šarvinius marškinius, pasiauto nuoga.

— Pirmyn, miledi, — paragino už nugaros stovintis Vikruolis Dikas. — Ko lauki? Senasis Krabas mirė prieš tūkstantį metų.

Tikrai, ko ji laukė? Brienė pagalvojo, kad yra tiesiog paika. Tai buvo jūros šniokštimas, kurio aidas nesiliovė ritęsis per urvus po pilimi, bangoms atplūstant sustiprėdavęs, o slūgstant pritildavęs. Ir vis dėlto jis tikrai priminė šnabždesius ir Brienei prieš akis šmėstelėjo galvos, sudėtos ant lentynų ir murinančios. „Man reikėjo išsitraukti tą kalaviją, — sakė viena iš jų. — Turėjau pasinaudoti stebuklinguoju kalaviju.“

— Podrikai, — paprašė Brienė, — mano kelioninėje patalynėje yra suvyniotas į makštis įkištas kalavijas. Atnešk jį man.

— Klausau, sere. Miledi… Tuoj atnešiu.

Ir vaikinukas tekinas pasileido vykdyti įsakymo.

— Kalaviją? — Vikruolis Dikas pasikasė paausį. — Juk laikai kalaviją. Kam :au antras?

— Šis bus tau, — tarė Brienė ir kyštelėjo Dikui ginklo rankeną.

— Tikrai? — Krabas nedrąsiai ištiesė ranką, tarsi kalavijo ašmenys būtu galėję jam įkąsti. — Nepatiklioji mergelė duoda senajam Dikui kalaviją?

— O ar žinai, kaip juo naudotis?

— Esu Krabas. — Jis čiupo Brienei iš rankų ilgąjį kalaviją. — Mano gyslomis teka toks pat kraujas kaip ir sero Klarenso. — Jis šmaukštelėjo orą ir plačiai jai nusišypsojo. — Kai kas sako, kad lordu tampi tik turėdamas kalaviją.

Grįžo Podrikas Peinas, atsargiai nelyginant kūdikį laikydamas Pažadų Tesėtoją. Išvydęs puošnias makštis, ant kurių buvo išlieta eilė liūtų galvų, Vikruolis Dikas susižavėjęs švilptelėjo, bet, kai Brienė išsitraukė kalaviją ir pamėgino juo kirsti, jis pritilo. Net jo šmaukštelėjimo garsas rodės aštresnis nei paprasto kalavijo ašmenų.

— Paskui mane, — liepė ji Krabui.

Pasisukusi šonu ir palenkusi galvą, kad neužsigautų į durų arką, Brienė atsargiai įžengė pro užpakalinius vartus.

Jai prieš akis atsivėrė žolėmis apaugęs tvirtovės kiemas. Kairėje buvo pagrindiniai vartai ir griuvėsiai kažkokio pastato, veikiausiai arklidžių. Beveik iš pusės gardų kyšojo išaugę medeliai, šakomis pervėrę sausas, rudas nendres, kuriomis buvo uždengtas stogas. Dešinėje Brienė pamatė gerokai papuvusius medinius laiptus, vedančius į požeminio kalėjimo arba rūsio tamsą. Ten, kur kadaise stovėjo pagrindinis pilies bokštas, dabar pūpsojo nuvirtusių akmenų krūva, apaugusi žaliomis ir skaisčiai raudonomis samanomis. Visas kiemas buvo prižėlęs aukštos žolės ir nuklotas pušų spygliais. Čia visur augo išlakios pušys, oriai išsirikiavusios gretomis nelyginant kareiviai. O tarp jų į dangų stiebėsi blyškus pašalietis: jaunas lieknas burtmedis, kurio kamienas buvo baltas kaip vienuolė mergelė. Ant jo šakų buvo išsprogę tamsiai raudoni lapai. O dar toliau, ten, kur buvo nugriuvusi apsauginė siena, žiojėjo dangaus ir jūros tuštuma…

..ir buvo matyti laužo likučiai.

Brienė visą laiką girdėjo netylančius šnabždesius. Ji priklaupė prie laužavietės. Pakėlė pajuodusią šakelę, pauostė, pažarstė pelenus. Praeitų naktį čia kažkas mėgino šildytis. Arba pasiųsti ženklą praplaukiančiam laivui.

— Aūūū! — šūktelėjo Vikruolis Dikas. — Ar čia kas nors yra?

— Patylėk, — sudraudė jį Brienė.

— Gal čia kas nors slepiasi. Gal prieš pasirodydami nori atidžiau į mus įsižiūrėti? — Jis priėjo prie žemyn vedančių laiptų ir įsistebeilijo į tamsą. — Aūūū! — riktelėjo dar kartą. — Ar ten yra kas nors?

Brienė pamatė, kaip sulingavo jaunas medelis. Iš krūmų išlindo vyras — toks purvinas, jog rodės, tarsi būtų išsikapstęs iš po žemių. Rankoje jis laikė nulūžusį kalaviją, tačiau Brienę pribloškė jo veidas: tos mažos akutės ir plati, suplota nosis.

Tą nosį ji pažinojo. Pažino ir tas akis. Draugai šį vyrą vadino Pigu.

Toliau viskas, rodės, klostėsi akimirksniu. Apžergęs rentinį, tyliai kaip per krūvą šlapių lapų šliaužianti gyvatė, iš šulinio išlipo antras vyras. Jam ant galvos kėpsojo lengvas geležinis šalmas, apvyniotas nešvariu, raudonu, šilkiniu skuduru, be to, jis buvo ginkluotas svaidomąja ietimi. Brienė pažinojo ir jį. Staiga už nugaros ji išgirdo šnaresį ir iš raudonos lapijos išlindo dar viena galva. Krabas stovėjo po burtmedžiu. Jis pakėlė akis ir pamatė tą veidą.

— Štai jis! — šūktelėjo jis Brienei. — Tavo kvailys.

— Dikai, — skubiai paragino Brienė, — pas mane.

Šaižiai juokdamasis, iš burtmedžio žemėn šleptelėjo Šegvelis Pamišėlis.

Jis vilkėjo spalvingą juokdario kostiumą, bet tokį išblukusį ir suteptą, kad šis atrodė veikiau rudas, o ne pilkas ar rožinis. Tik jis laikė ne juokdario spragilą, o trikampę ryto žvaigždę — tris dygliuotus rutulius, grandine pritvirtintus prie medinio koto. Jis suko juos smarkiai, žemai ir staiga pokštelėjęs vieną Krabo kelį sutrynė į kruvinų kaulų košę. „Kaip smagu!“ — Dikui parvirtus atvirai džiūgavo Šegvelis. Krabas paleido Brienės duotą kalaviją ir ginklas šleptelėjo į žoles. Jis raitėsi ant žemės ir, susiėmęs suknežintą kelį, klykė.

— Tik pažiūrėkite, — tarė Šegvelis, — juk tai Dikas Kontrabandininkas, tas pats, kuris nupiešė mums žemėlapį. Ar sukorei tokį kelią tik tam, kad grąžintum auksą?

— Maldauju, — ėmė verkšlenti Dikas, — maldauju, mano koja…

— Skauda? Galiu išvaduoti iš tų kančių.

— Atstok nuo jo, — pasakė Brienė.

— NE! — klyktelėjo Dikas keldamas kruvinas rankas ir mėgindamas užsidengti galvą.

Šegvelis dar kartą apsuko dygliuotus rutulius sau virš galvos ir tėškė juos tiesiai Krabui į veidą. Pasigirdo šlykštus pokštelėjimas. Ir staiga įsiviešpatavo tokia tyla, kad Brienė išgirdo plakant savo širdį.

— Bjaurybė Šegas, — tarė vyras, išsiropštęs iš šulinio. Pamatęs Brienės veidą, jis nusijuokė. — Ir vėl tu čia, moteriške? Vėl atjojai mūsų gaudyti? O gal pasiilgai mūsų draugiškų veidų?

Šegvelis šokinėjo nuo kojos ant kojos ir suko savo vėzdą su dygliuotais rutuliais.

— Ši moteris atkeliavo pas mane. Ji svajoja apie mane kiekvieną naktį, kai Įkiša pirštus sau į plyšį. Ji manęs geidžia, vaikinai, ši kumelė pasiilgo nirtaus eržilo! Tratinsiu ją iš užpakalio ir varysiu jon margą sėklą tol, kol atsives į mane panašų jauniklį.

— Jei nori jauniklio, turi naudotis kita skyle, Šegai, — kaip tikras dornietis lėtai tęsdamas žodžius paprotino savo bendrą Timeonas.

— Bus geriausia, jei pasinaudosiu visomis skylėmis. Šiaip sau, dėl viso pikto. — Jis mėgino artintis prie jos iš dešinės, o Pigas slinko iš kairės, versdamas Brienę trauktis atatupstą prie nutrupėjusio uolos krašto. Kelionė laivu trims, prisiminė ji.

— Jūs čia tik trise, ar ne?

Timeonas gūžtelėjo.

— Palikę Harenholą, kiekvienas patraukėme savais keliais. Ursvikas ir jo būrys išjojo į pietus, į Senmiestį. Rordžas manė galėsiąs prasmukti pro Druskos įlanką. Mūsų kompanija keliavo į Mergelių Duburį, bet mums nesisekė rasti laivo. — Dornietis kilstelėjo ietį. — Ar žinai, kad tas tavo įkandimas nuvarė Vargą į kapus? Jo ausis pajuodo ir ėmė pūliuoti. Rordžas ir Ursvikas norėjo išjoti, bet Ožys užsispyrė, kad turime saugoti jo pilį. Jis pareiškė, girdi, dabar jis esąs Harenholo lordas ir šio titulo niekas iš jo neatims. Pasakė tai švepluodamas, kaip visada kalbėdavo. Girdėjome, kad Kalnas nugalabijo Vargą palengva jį luošindamas. Vieną dieną nukirsdavo ranką, kitą dieną — koją ir taip palengva švariai ir tvarkingai sukapojo į gabalus. Biges sutvarstydavo, kad Houtas per greitai nepakratytų kojų. Kotą Kalnas buvo pasilikęs pabaigai, bet atskridęs paukštis atnešė žinią, kad Kalnas reikalingas Karaliaus Uoste, tad jis, daug nesiterliodamas, baigė ką pradėjęs ir išjojo.

— Atjojau čia ne dėl jūsų. Ieškau… — Brienė vos neleptelėjo „savo sesers“, — …kvailio.

— Aš esu kvailys, — linksmai atsiliepė Šegvelis.

— Tu — ne tas kvailys, — sumurmėjo Brienė. — Ieškau kvailio, keliaujančio su kilminga mergele, lordo Starko iš Vinterfelo dukterimi.

— Vadinasi, tau reikia Skaliko, — tarė Timeonas. — Bet čia jo nėra. Čia — tik mes.

— Man reikia Sandoro Kligeino? — nustebusi paklausė Brienė. — Kalbi apie jį?

— Jis turėjo Starkų mergaitę. Girdėjau, kad ji keliavo į Riveraną, o jis ją pagrobė. Prakeiktas šuo…

Į Riveraną, pagalvojo Brienė. Ji keliavo į Riveraną. Pas dėdes.

— Iš kur žinai?

— Pasakė vienas iš Beriko gaujos vyrukų. Lordas Žaibas taip pat jos ieško. Jis išsiuntinėjo savo vyrus palei Trišakio žemupį ir aukštupį pašniukštinėti, gal aptiks jos pėdsakus. Išjoję iš Harenholo, atsitiktinai sutikome tų žvalgų trijulę ir iš vieno prieš jam mirštant išgavome šią žinią.

— Jis galėjo likti gyvas.

— Galėjo, bet neliko. Vėliau išgirdome, kad užeigoje prie kryžkelės Skalikas nužudė tris savo brolio vyrus. Toje užeigoje su juo buvo ir mergiotė. Prieš Rordžui nužudant, smuklės šeimininkas prisiekė, kad su Skaliku tikrai buvo mergaitė, be to, jo žodžius patvirtino ir kekšės. Jos buvo šlykščios bobos. Žinoma, ne tokios šlykščios kaip tu, bet vis tiek…

Jis stengiasi išblaškyti mano dėmesį suprato Brienė, užliūliuoti mane savo šnekomis. Pigas palengva slinko artyn. Prie Brienės šoktelėjo ir Šegvelis. Ji pasitraukė atatupsta. Jei leistuos taip speičiama, jie mane nustums nuo uolos.

— Daugiau nė žingsnio, — įspėjo ji vyrus.

— Manau, iškrušiu tave per nosį, moteriške, — pareiškė Šegvelis. — Tai bus juokinga!

— Jo kotas labai mažas, — paaiškino Timeonas. — Mesk šalin tą puikųjį kalaviją ir galbūt mes elgsimės su tavimi švelniai, moterie. Mums tik reikia aukso, kad galėtume susimokėti tiems kontrabandininkams.

— O jei duosiu jums aukso, ar mus paleisite?

— Paleisime. — Timeonas nusišypsojo. — Kai su visais mumis pasidulkinsi. Sumokėsime tau kaip tikrai kekšei. Po sidabrinį už kiekvieną kartą. O jei ne, atimsime auksą ir vis tiek išdulkinsime, be to… ar tau patiko tai, ką Kalnas padarė Vargui? Na, ką renkiesi?

— Štai ką.

Ir Brienė puolė Pigą.

Šis kilstelėjo sulūžusį kalaviją norėdamas apsaugoti veidą, bet, jam pakėlus ranką, Brienė kirto žemai. Pažadų Tesėtojo ašmenys perskrodė kietintą odą, vilną, kūno odą, raumenis ir susmigo samdomam kalavijuočiui giliai į šlaunį. Negalėdamas remtis sužeista koja, Pigas iš visų jėgų kirto atgal. Nulūžusi jo kalavijo geležtė brūkštelėjo Brienei per šarvinius marškinius ir po akimirkos Pigas parvirto aukštielninkas. Brienė persmeigė jam gerklę, smarkiai pasuko kalavijo ašmenis, ištraukė ir vos spėjo išsisukti, nes pro pat veidą, truputį kliudžiusi, prašvilpė Timeono sviesta ietis. Man ranka nesudrebėjo, pagalvojo Brienė, o jos skruostu sruvo kraujas. Ar matei, sere Gudvinai? Ieties padarytos žaizdos ji beveik nejautė.

— Dabar tavo eilė, — pasakė ji Timeonui, o dornietis tuo metu jau spėjo išsitraukti antrą ietį, trumpesnę ir storesnę už pirmąją. — Sviesk.

— Kad galėtum išsisukti, o tada mane pulti? Kad nudėtum mane, kaip nudėjai Pigą? Ne. Pulk ją, Šegai.

— Pats pulk, — atšovė Šegvelis. — Ar matei, kaip ji sutvarkė Pigą? Ji pamišusi nuo mėnesinių kraujo. — Kvailys stovėjo Brienei už nugaros, Timeonas — priešais. Kad ir kaip ji būtų pasisukusi, vienas iš vyrų vis tiek būtų likęs užnugaryje.

— Nugalabyk ją, — ragino bendrą Timeonas, — ir galėsi išdulkinti jos lavoną.

— Ak, juk tu mane myli…

Ir jis ėmė sukti ryto žvaigždę.

Pasirink vieną iš jų, tarė sau Brienė. Pasirink ir greitai nudėk. Staiga iš kažkur atskriejo akmuo ir pataikė Šegveliui į galvą. Brienė nedvejojo nė akimirkos. Ji puolė Timeoną.

Jis pasirodė esąs geresnis kovotojas už Pigą, tačiau buvo ginkluotas tik trumpa svaidomąja ietimi, o ji turėjo Valyrijos plieno kalaviją. Pažadų Tesėtojas jos rankose atgijo. Brienė dar niekada nebuvo tokia greita. Kalavijo ašmenys virto pilko plieno audra. Brienės puolamas, Timeonas sužeidė jai petį, bet ji nukirto jam ausį, pusę skruosto, ieties smaigalį, o tada, nusitaikiusi į plyšį tarp šarvų, kuriuos jis vilkėjo, suvarė visą pėdą ribuliuojančio plieno jam į pilvą.

Kai ištraukė kalavijo geležtę, Timeonas vis dar mėgino kovoti, bet apatinius jo drabužius sparčiai merkė kraujas. Pasigrabinėjęs diržą, jis išsitraukė durklą, tad Brienė nukirto jam plaštaką. Čia už Džeimį.

— Motin, pasigailėk, — sušvokštė dornietis, o kraujas pliūptelėjo jam iš burnos ir tryško iš nukirsto riešo. — Baik, ką pradėjai. Grąžink mane į Dorną, prakeikta kale.

Ji taip ir padarė.

Kai atsisuko, Šegvelis apsvaigęs klūpojo ir mėgino įsukti ryto žvaigždę. Bet, vos tik sukaupęs visas jėgas atsistojo, jam į ausį bumbtelėjo dar vienas akmuo. Podrikas buvo užsilipęs ant apgriuvusios sienos ir stovėjo tarp gebenių žaibuodamas akimis ir laikydamas rankoje dar vieną akmenį.

— Sakiau, kad galiu kautis! — šūktelėjo vaikinukas.

Šegvelis mėgino trauktis.

— Pasiduodu! — sušuko jis. — Pasiduodu. Neturėtum skriausti mielojo Šegvelio, aš per daug linksmas, kad mirčiau.

— Tu ne geresnis už kitus. Tu taip pat ir plėšei, ir prievartavai, ir žudei.

— O taip, taip, to neneigiu, bet… aš moku juokinti, žinau daug pokštų ir išdaigų. Aš galiu linksminti žmones.

— Ir virkdyti moteris.

— Ar aš dėl to kaltas? Moterys neturi humoro jausmo.

Brienė nuleido Pažadų Tesėtoją.

— Kask kapo duobę. Ten, po burtmedžiu. — Ir kalavijo ašmenų smaigaliu ji parodė tą vietą.

— Neturiu kastuvo.

— Rausk rankomis. — Turi jų viena daugiau, nei palikai Džeimiui.

— Kam tas vargas? Palik juos varnams.

— Timeonas ir Pigas tegu šeria varnus. O Vikruolis Dikas ilsėsis kape. Jis buvo Krabas. Čia jo pilis.

Sulyta žemė buvo minkšta, bet Pamišėlis vis tiek užtruko visą dieną, kol išrausė užtektinai gilią duobę. Kai baigė, jau temo, o jo rankos buvo kruvinos ir pūslėtos. Brienė įkišo Pažadų Tesėtoją į makštis, paėmė ant rankų Diko Krabo kūną ir nunešė prie duobės. Į velionio veidą buvo baisu žiūrėti.

— Atleisk, kad tavimi nepasitikėjau. Jau išvis nebemoku pasitikėti.

Priklaupusi ir ketindama leisti kūną į duobę, Brienė pagalvojo: Dabar, kai atsukau jam nugarą, tas kvailys tikrai mane puls.

Ji išgirdo nelygų Šegvelio alsavimą, o po akimirkos — ir įspėjamąjį Podriko šūksnį. Šegvelis suspaudęs laikė rankoje nemažą rantytą akmenį. Brienė iš rankovės išsitraukė durklą.

Susikirtus akmeniui ir durklui beveik visuomet laimėdavo pastarasis.

Brienė atbloškė Šegvelio ranką ir suvarė durklą jam į vidurius.

— Juokis, — piktai sušnypštė ji. Bet Šegvelis sudejavo. — Juokis, — pakartojo Brienė, viena ranka sučiupusi jam už gerklės, o kita vėl varydama durklo geležtę į pilvą. — Juokis!

Ji kartojo šį žodį daugybę kartų, kol jos ranka iki pat riešo išsitepė krauju, o mirštančio kvailio smarvė ėmė ją dusinti. Bet Šegvelis taip ir nenusijuokė. Brienė girdėjo tik savo kūkčiojimą. Tai supratusi, ji nuleido durklą ir suvirpėjo visu kūnu.

Podrikas padėjo jai paguldyti Vikruolį Diką į kapo duobę. Kai jiedu laidojo velionį, jau tekėjo mėnulis. Brienė nusivalė žemėtas rankas ir įmetė į kapą du drakonus.

— Kodėl taip darai, miledi? Sere? — paklausė Podas.

— Tai atlygis, kurį jam pažadėjau, jei nuves mane pas kvailį.

Jiems už nugarų nuskambėjo juokas. Brienė akimirksniu išsitraukė Pažadų Tesėtoją ir atsisuko, tikėdamasi pamatyti daugiau Kruvinųjų Juokdarių, bet… ant trupančios sienos sukryžiavęs kojas sėdėjo Hailas Hantas.

— Jei pragare yra viešnamių, tas nenaudėlis tau padėkos! — šūktelėjo riteris. — O jei ne, tai tik be reikalo išmetei auksą.

— Tesiu savo pažadą. O ką tu čia veiki?

— Lordas Rendilas liepė man tave sekti. Jei kartais per stebuklą rastum Šansą Stark, jis įsakė man grąžinti tą merginą į Mergelių Duburį. Bet nebijok, tavęs man liepta neskriausti.

Brienė prunkštelėjo.

— Lyg tu galėtum.

— Ką ketini daryti dabar, miledi?

— Užkasti velionį.

— Turėjau omenyje merginą. Ledi Šansą.

Brienė susimąstė.

— Jei Timeonas nemelavo, ji traukė į Riveraną. Ir pakeliui pateko Skalikui į rankas. Jei jį rasiu…

— …jis tave nužudys.

— Arba aš jį, — užsispyrusi tarė ji. — Gal padėtum man užkasti vargšą Krabą, sere?

— Joks tikras riteris neatsisakytų pasitarnauti tokiai gražuolei.

Seras Hailas nulipo nuo sienos. Ir mėnuliui kylant vis aukščiau, o po žeme užmirštų karalių galvoms šnabždant savo paslaptis, visi drauge jie užvertė Vikruolį Diką žemėmis.