Varnų puota

Brienė

Pirmą lavoną jie pamatė už mylios nuo kryžkelės.

Jis sūpavosi ant šakos nudžiūvusio medžio, kurio kamienas buvo paženklintas jį pražudžiusio žaibo paliktais randais. Pakaruoklio veidą lesė maita mintantys varnai, o vilkai vaišinosi veik iki žemės tabalavusiomis jo kojomis. Žemiau lavono kelių buvo likę tik kaulai, drabužių skutai ir… apgraužtas, purvinas ir apipelijęs batas.

— Kas įkištajam į burną? — paklausė Podrikas.

Prieš pakeliant akis, Brienei teko susitvardyti. Pakaruoklio veidas buvo pilkšvai žalias ir baisus, burna pražiota ir išputusi. Tarp dantų kažkas buvo įgrūdęs kampuotą baltą akmenį. Arba akmenį, arba…

— Druskos gabalas, — tarė septonas Meribaldas.

Už penkiasdešimties jardų jie išvydo antrą lavoną. Maitėdos buvo nutempę jį nuo medžio šakos, tad jo liekanos buvo išsibarsčiusios po nuspurusia virve, užnerta ant skirpsto šakos. Brienė tikriausiai būtų prajojusi ir tų palaikų nė nepamačiusi, jei Šuo nebūtų pajutęs dvoko ir neliuoktelėjęs į žoles apuostyti jų atidžiau.

— Ką ten radai, Šunie? — Seras Hailas nulipo nuo žirgo, nusekė paskui Šunį ir grįžo nešinas lengvu šalmu. Jame tebebuvo mirusiojo kaukolė, aplipusi kirminais ir vabalais. — Plienas geras, — pareiškė jis, — ir beveik neįlenktas, nors liūtas ir neteko galvos. — Podai, gal nori šio šalmo?

— Tik ne šito. Jame knibžda kirmėlės.

— Kirmėles galima išplauti, vaikine. Tu jautrus kaip mergelė.

Brienė piktai nudėbė Hailą.

— Tas šalmas jam per didelis.

— Kai užaugs, bus kaip tik.

— Nenoriu, — atsisakė Podrikas.

Gūžtelėjęs seras Hailas švystelėjo įdaužtą šalmą, viršuje papuoštą liūto figūra, į žoles. Šuo amtelėjo ir, nubėgęs prie medžio, pakėlė koją.

Ir toliau jie nenujodavo nė šimto jardų nepamatę naujo lavono. Pakaruokliai kybojo ant uosių ir alksnių, bukų ir beržų, maumedžių ir skirpstų, ant senų palinkusių gluosnių ir didingų kaštonų. Visiems vyrams ant kaklo buvo užnerta po kilpą, visi jie sūpavosi ant ilgų kanapinių virvių ir visiems į burnas buvo įgrūsta po gabalą druskos. Vieni buvo pakarti su pilkais, mėlynais arba tamsiai raudonais apsiaustais, bet nuo lietaus ir saulės drabužiai buvo taip nublukę, kad atskirti spalvas buvo sunku. Kitiems prie krūtinės buvo prisiūti ženklai. Brienė matė kirvių, strėlių, kelias lašišas, pušį, ąžuolo lapą, vabalų, vištų, šerno galvą ir kelis trišakius. Palūžę vyrai, suprato ji, keliolikos kariuomenių padugnės, lordų karinių pajėgų liekanos.

Vieni pakaruokliai buvo plikais smakrais, kiti barzdoti, vieni jauni, kiti jau seniai, vieni mažo ūgio, kiti augaloti, vieni apkūnūs, kiti liesi. Bet jų kūnai išpampo, veidai buvo apgraužti ir apirę, tad visi atrodė vienodai. Ant kartuves atstojančios medžio šakos visi žmonės broliai. Šią mintį Brienė buvo perskaičiusi knygoje, tik neprisiminė, kokioje.

Pagaliau Hailas Hantas pasakė tai, ką jie visi suprato.

— Tai vyrai:, nusiaubę Druskos įlanką.

— Tegul Tėvas teisia juos griežtai, — pridūrė Meribaldas, kuris buvo senojo Druskos įlankoje tarnavusio septono bičiulis.

Tačiau Brienei labiausiai rūpėjo, ne kas jie tokie, o kas juos pakorė. Sklido kalbos, kad bausti užnėrus kilpą ant kaklo labiausiai mėgo Berikas Dondarionas ir jo vadovaujama bastūnų gauja. Jei tai buvo jų darbas, vadinamasis Žaibo lordas galėjo būti visai netoliese.

Amtelėjo Šuo, septonas Meribaldas apsidairė ir suraukė antakius.

— Gal galėtume joti greičiau? Netrukus nusileis saulė, o naktį lavonai tikrai nėra tinkamiausia draugija. Gyvi šie vyrai buvo žiaurūs ir pavojingi. Abejoju, ar mirę jie pasitaisė.

— Mes manome kitaip, — atsakė jam seras Hailas. — Tokius vyrus tik mirtis pakeičia į gera.

Tačiau, nors ir paprieštaravęs septonui, jis bakstelėjo kulnais arkliui į šonus ir jie visi ėmė joti greičiau.

Toliau medžių buvo matyti mažiau, bet… ne lavonų. Mišką pakeitė įmirkę laukai, o medžius — kartuvės. Keliautojams prisiartinus, nuo pakaruoklių krankdami pakildavo debesys varnų, o prajojus vėl aptūpdavo grobį. Tai nedori žmonės, priminė sau Brienė, ir vis dėlto šis vaizdas ją nuliūdino. Ji prisivertė pažvelgti į kiekvieną pakaruoklį, ieškodama pažįstamų veidų. Brienei rodėsi, jog kelis buvo mačiusi Harenhole, bet lavonai buvo gerokai apirę ir ji negalėjo būti tikra. Nė vienas iš jų neturėjo šuns galvos pavidalo šalmo ir apskritai su šalmais ant galvų kybojo vos keli. Iš daugumos vyrų prieš pakariant buvo atimti ginklai, jiems nuplėšti šarvai ir nuauti batai.

Podrikui pasiteiravus, kaip vadinasi užeiga, kurioje jie tikėjosi gauti nakvynę, septonas Meribaldas mielai jam atsakė, — galbūt tikėdamasis nukreipti bendrakeleivių mintis nuo šiurpių pakelės sargybinių.

— Kai kas ją vadina Senąja užeiga. Toje vietoje daug šimtmečių stovėjo užeiga, nors ši buvo pastatyta palyginti neseniai, valdant Džaheiriui Pirmajam, karaliui, pasirūpinusiam nutiesti Karališkąjį kelią. Pasakojama, kad keliaudami Džaheiris ir jo karalienė toje užeigoje nakvodavo. Gana ilgai ji buvo žinoma kaip „Dviejų karūnų“ užeiga, taip pavadinta karališkosios poros garbei, kol vienas iš jos savininkų pastatė varpinės bokštą ir pervadino ją „Gaudžiančio varpo“ vardu. Vėliau ji atiteko luošiui riteriui, vardu Ilgšis Jonas Hedlįs, kuris, kai paseno ir jau negalėjo kautis, ėmėsi kalvystės amato. Jis iš juodos geležies užeigai nukaldino naują iškabą — trigalvį drakoną — ir pakabino ant medinio stulpo. Drakonas buvo toks didelis, kad jį teko surinkti iš keliolikos dalių ir suraišioti virvėm bei viela. Papūtus vėjui, jis žvangėdavo ir tarškėdavo, tad užeigai prigijo „Žvangančio drakono“ pavadinimas.

— Ar tas drakonas tebekaba? — paklausė Podrikas.

— Ne, — papurtė galvą septonas Meribaldas. — Kai kalvio sūnus jau buvo senis, nesantuokinis Eigono Ketvirtojo sūnus sukilo prieš teisėtai gimusį brolį ir savo ženklu pasirinko juodą drakoną. Tais laikais šios žemės priklausė lordui Dariui, o jo šviesybė buvo ištikimas karaliui. Pamatęs juodą drakoną, jis įtūžo, nuvertė stulpą, sukapojo ženklą į gabalus ir sumetė juos į upę. Po daugelio metų vieną iš to drakono galvų, paraudusią nuo rūdžių, bangos išmetė į Tyliosios salos pakrantę. Užeigos savininkas daugiau iškaba nepasirūpino, todėl ilgainiui žmonės drakoną užmiršo ir užeigą ėmė vadinti Upės smukle. Tais laikais Trišakis tekėjo visai netoli užpakalinių jos durų, o namas buvo pastatytas taip, kad bene pusė kambarių buvo įrengti virš vandens. Pasakojama, kad svečiai galėdavo pro savo kambario langą užmesti meškerę ir pasigauti upėtakį. Be to, ten buvo ir kelto prieplauka, tad keliautojai galėjo persikelti į Lordo Harovėjaus miestą ir Baltąsias Sienas.

— Trišakį palikome pietuose ir jojome į šiaurę ir vakarus… ne link upės, bet nuo jos tolyn.

— Taip, miledi, — patvirtino septonas. — Upės vaga pasikeitė. Prieš septynias dešimtis metų ji buvo kitur. O gal prieš aštuonias dešimtis? Žodžiu, tais laikais, kai užeiga priklausė senosios Mašos Hedl seneliui. Ji man viską ir papasakojo. Maša buvo miela moteris, mėgo rūgštlapius ir paplotėlius su medumi. Kai neturėdavo man laisvo kambario, pasiūlydavo nakvoti prie židinio ir niekada nėra išleidusi į kelionę be duonos, kampelio sūrio ir vieno kito sužiedėjusio paplotėlio.

— Ar ji vis dar užeigos savininkė? — pasiteiravo Podrikas.

— Ne. Liūtai ją pakorė. Kažkas man pasakojo, kad jiems išjojus užeigą vėl mėgino atidaryti vienas iš jos sūnėnų, bet siaučiant karams keliauti paprastiems žmonėms buvo pernelyg pavojinga, tad ji neišsilaikė. Jis pasikvietė kekšių, bet net ir jos verslo neišgelbėjo. Girdėjau, kad jį nužudė kažkoks lordas.

Seras Hailas susiraukė.

— Niekada nepagalvojau, kad turėti užeigą gali būti mirtinai pavojinga.

— Kai įtakingieji lordai žaidžia savo sostų žaidimus, mirtinai pavojinga būti paprastam žmogui, — tarė septonas Meribaldas. — Ar ne, Šunie?

Šuo pritariamai amtelėjo.

— Taigi, — vėl įsiterpė Podrikas, — ar dabar užeiga kaip nors vadinama?

— Prasčiokai vadina ją Kryžkelės užeiga. Vyriausiasis brolis man sakė, jog dvi Mašos Hedl dukterėčios vėl ją atidarė ir tikisi pelno. — Jis pakėlė lazdą. — Jei dievai geri, tie dūmai pakaruokliams už nugarų ir bus iš užeigos židinių kylantys dūmai.

— Tą užeigą reikėtų pavadinti Kartuvių užeiga, — pasiūlė seras Hailas.

Kad ir kaip vadinosi, užeiga buvo didelė, trijų aukštų, dunksanti aukštai virš dumblinų kelių, su puikaus balto akmens bokšteliais ir kaminais, kurie pilkšvo dangaus fone atrodė blyškūs lyg pamėklės. Kairys užeigos sparnas buvo pastatytas ant sunkių medinių polių, virš suskeldėjusio ir įdubusio žemės ploto, apžėlusio piktžolėmis ir nukloto išdžiūvusia ruda žole. Iš šiaurinės pusės dar stovėjo arklidė šiaudiniu stogu ir varpinė. Šį padriką statinį juosė žema, apsamanojusi baltų skaldytų akmenų siena.

Šios užeigos bent jau niekas nesudegino. Druskos įlankoje jie rado tik mirtį ir nusiaubtus miesto kvartalus. Kai Brienė su savo bendrakeleiviais keltu atplaukė ten iš Tyliosios salos, gyvieji buvo pabėgę, mirusieji palaidoti, bet miesto lavonas tebetysojo — apipiltas pelenais ir neužkastas. Ore tebetvyrojo dūmų kvapas, o virš galvos sklandančių žuvėdrų klyksmai priminė žmogiškus, tarsi apraudančius vaikų mirtį. Net pilis dunksojo vieniša ir apleista. Pilkoje, kaip ir aplink plytinčio miesto pelenai, pilyje dunksojo keturkampė tvirtovė, apjuosta gynybine siena ir pastatyta taip, kad pro jos langus buvo matyti uostas. Kai Brienė ir jos bendrakeleiviai išsivedė žirgus iš kelto, apsauginės sienos vartai buvo stropiai uždaryti, o ant jos viršaus nebuvo nė gyvos dvasios, tik vėjas plaikstė vėliavas. Ketvirtį valandos Šuniui teko skalyti, o septonui Meribaldui kuoka daužyti vartus, kol kažkokia moteris teikėsi ateiti ir paklausti, ko jie nori.

Per tą laiką keltas išplaukė, be to, pradėjo lyti.

— Esu šventasis septonas, geroji ponia, — užvertęs galvą šūktelėjo Meribaldas, — o jie — dori keliautojai. Ieškome priedangos nuo lietaus ir vietos nakvynei prie tavo židinio.

Tačiau moters jo žodžiai nesujaudino.

— Artimiausią užeigą rasite prie kryžkelės, pajoję į vakarus, — atsakė ji. — Mums svetimų čia nereikia. Keliaukite.

Moteris nuėjo ir nei Meribaldo maldomis, nei Šuns lojimu, nei sero Hailo keiksmais nepavyko jos sugrąžinti. Galų gale naktį jie praleido miške, po priedanga, nusipinta iš šakų.

Tačiau Kryžkelės užeigoje virė gyvenimas. Jiems dar neprijojus vartų, Brienė išgirdo ritmingai žvangant kūjį. Sprendžiant iš garso, buvo kalamas plienas.

— Tai kalvė, — tarė seras Hailas. — Arba jie pasisamdė kalvį, arba senojo šeimininko dvasia kaldina kitą drakoną. — Bakstelėjęs kulnais, jis paragino žirgą. — Tikiuosi, kad užeigoje yra ir virėjo šmėkla. Jei gaučiau kepto viščiuko traškia odele, į pasaulį žiūrėčiau visai kitomis akimis.

Užeigos kieme telkšojo rudas dumblas, į jį klimpo arklių kanopos. Čia kalamo plieno žvangėjimas buvo garsesnis, o kiemo gilumoje, už arklidžių ir jaučių traukiamo vežimo sulūžusiu ratu, Brienė pamatė raudonuojant kalvės žaizdrą. Be to, jai nepraslydo pro akis nei arklidėse stovintys žirgai, nei smulkaus sudėjimo vaikinukas, įsikibęs surūdijusių grandinių ir besisupantis aukštai iškilusiose ir nuo vėjo bei lietaus gerokai papilkėjusiose kartuvėse. Žiūrėdamos į jį, užeigos prieangyje stovėjo keturios mergaitės. Jauniausiai negalėjo būti daugiau kaip dveji metukai, be to, ji buvo nuoga. Vyriausioji atrodė devynerių arba dešimties ir stovėjo apglėbusi mažylę, tarsi pasiruošusi ją ginti.

— Mergaitės, — paragino jas seras Hailas, — bėkite ir pakvieskite savo mamą.

Vaikinukas paleido grandines, nušoko ir nukūrė į arklides. Keturios mergaitės išsibėgioti neskubėjo. Po kelių akimirkų viena tarė:

— Motinų mes neturime.

O kita pridūrė:

— Aš turėjau mamą, bet jie ją nužudė.

Vyriausia iš ketveriukės žingtelėjo į priekį ir stumtelėjo mažylę sau už nugaros.

— Kas jūs? — paklausė mergaitė.

— Dori keliautojai, ieškantys pastogės. Mano vardas Brienė, čia septonas Meribaldas, kurį upių kraštuose visi pažįsta. Šis vaikinas — mano ginklanešys Podrikas Peinas, o riteris — tai seras Hailas Hantas.

Staiga kūjo žvangėjimas nutilo. Prieangyje stovinti mergaitė nužvelgė juos taip nepatikliai, kaip gali nužvelgti tik dešimtmetė.

— O aš — Karklė. Norite lovų?

— Ir lovų, ir’alaus, ir karšto valgio, — nulipęs nuo arklio pasakė seras Hailas. — Ar tu užeigos šeimininkė?

Mergaitė papurtė galvą.

— Ne aš, o mano sesuo Džeinė. Bet jos čia nėra. Neturime kitokio valgio, tik arklienos. Jei ieškote kekšių, čia jų nėra. Sesuo jas išvijo. Bet lovų turime. Kelios jų net su pūkų patalais, o kitų čiužiniai prikimšti šiaudų.

— Ir, žinoma, visose pilna blusų, — pridūrė seras Hailas.

— O ar turite monetų susimokėti? Sidabro?

Seras Hailas nusijuokė.

— Sidabro? Už vieną naktį lovoje ir arklio kulšį? Gal nori mus apiplėšti, vaikeli?

— Mokėsite sidabru. Jei ne, galite nakvoti miške kartu su numirėliais. — Karklė žvilgtelėjo į asilą ir į statinaites bei ryšulius jam ant nugaros. — Ar ten maistas? Kur gavote?

— Mergelių Duburyje, — atsakė Meribaldas. Jam antrindamas, amtelėjo Šuo.

— Ar taip tardote visus svečius? — susidomėjo seras Hailas.

— Neturime daug svečių. Ne taip, kaip prieš karą. Pastaruoju metu klaidžioja daugiausia tik žvirbliai arba dar bjauresni žmogėnai.

— Kas tokie? — paklausė Brienė.

— Vagys, — atsakė jai iš arklidžių atėjęs vaikinukas. — Ir plėšikai.

Brienė atsisuko ir… išvydo vaiduoklį.

Renlis. Net smūgis kūju tiesiai į širdį nebūtų buvęs jai toks skaudus.

— Milorde… — sunkiai atgaudama kvapą tarstelėjo ji.

— Lordas? — Vaikinas nusibraukė ant akių užkritusią juodų plaukų garbaną. — Aš ne lordas, o tik kalvis.

Jis ne Renlis, suvokė Brienė. Renlis miręs. Renlis mirė man ant rankų, mirė būdamas dvidešimt vienerių. O čia — kalvis, visai jaunas vaikinukas. Toks pat jaunas, koks buvo Renlis, kai pirmą kartą apsilankė Tarte. Ne, jaunesnis. Be to, jo smakras stambesnis ir antakiai vešlesni. Renlis buvo liesas ir grakštus, o šio vaikinuko pečiai buvo stambūs ir dešinė ranka, kaip kalviams įprasta, raumeningesnė. Jis ryšėjo ilgą odinę prijuostę, bet po ja buvo matyti nuoga krūtinė. Vaikino skruostai ir smakras buvo apžėlę tamsiais barzdos šeriais, o plaukai atrodė kaip juodas kaltūnas ir siekė sprandą. Ir Renlio plaukai buvo tokie pat, juodi kaip anglis, tik jie visuomet būdavo ištrinkti ir sušukuoti. Kartais Renlis nusikirpdavo trumpai, o kartais plaukus užsiaugindavo ilgus ir leisdavo laisvai kristi ant pečių arba susirišdavo auksiniu kaspinu į arklio uodegą, tačiau jie niekada nebūdavo susivėlę arba permirkę prakaitu. Ir nors šio vaikino akys taip pat buvo tamsiai mėlynos, lordo Renlio žvilgsnis visuomet būdavo šiltas, svetingas ir linksmas, o kalvio akyse galėjai matyti tik pyktį ir įtarumą.

Į tai atkreipė dėmesį ir septonas Meribaldas.

— Mes neturime piktų kėslų, vaikine. Kai ši užeiga priklausė Mašai Hedl, ji visada man turėdavo paplotėlį su medumi. O kartais, jei būdavo laisvų vietų, net leisdavo miegoti lovoje.

— Jos nebėra, — burbtelėjo vaikinas. — Liūtai ją pakorė.

— Šiose apylinkėse žmonių korimas, rodos, yra mėgstamiausia pramoga, — tarė seras Hailas Hantas. — Jei turėčiau čia dirbamos žemės, auginčiau kanapes ir, pardavinėdamas virves, susikraučiau turtus.

— O visi šie vaikai… — kreipėsi į Karklę Brienė. — Kas jie tau? Seserys? Broliai? Pusbroliai ir pusseserės? Ar tolimesni giminaičiai?

— Ne. — Karklė stebeilijosi į Brienę šiai puikiai pažįstamu žvilgsniu. — Jie tiesiog… Aš nežinau… Vienus čia atveda žvirbliai. Kiti atklysta patys. Jei esi moteris, kodėl rengiesi kaip vyras?

Užbėgęs Brienei už akių, į šį klausimą atsakė septonas Meribaldas:

— Ledi Brienė yra kovotoja ir kai ko ieško. Bet dabar jai labiausiai reikėtų sausos lovos ir jaukios židinio ugnies. Kaip ir mums visiems. Man maudžia senus kaulus, o tai reiškia, kad netrukus ims lyti. Ar turite mums laisvų kambarių?

— Ne, — atšovė jaunasis kalvis.

— Turime, — linktelėjo Karklė.

Jiedu piktai susižvelgė. Karklė treptelėjo.

— Jie turi maisto, Gendri. Mažyliai alkani.

Ji švilptelėjo ir, tarsi burtų lazdele pamojus, pasirodė daugiau vaikų: iš po užeigos prieangio grindų išlindo keli skarmaliai berniukai seniai žirklių nemačiusiais plaukais, o pro langus, išeinančius į kiemą, baugščiai sužiuro dar daugiau mergaičių. Kai kurios rankose stipriai spaudė strėlėmis užtaisytus arbaletus.

— Jie galėtų šią užeigą pavadinti Arbaletų užeiga, — pasiūlė seras Hailas.

Jai labiau tiktų Našlaičių prieglaudos pavadinimas^ dingtelėjo Brienei.

— Votai, padėk jiems pasirūpinti arkliais, — liepė Karklė. — Vilai, mesk tą akmenį, jie mums nieko bloga nedarys. Ramunėle, Peitai, nubėkite atnešti malkų ir pakurkite ugnį. Jonai Skatike, tu padėk septonui tvarkytis su ryšuliais. O aš parodysiu svečiams kambarius.

Galų gale jie išsirinko tris greta esančius kambarius su puikiomis, pūkų patalais paklotomis lovomis, naktipuodžiais ir langu. Brienės kambaryje dar buvo ir židinys. Ji pridėjo kelis grašius už malkas.

— Miegosiu tavo ar sero Hailo kambaryje? — Brienei atveriant langines, paklausė Podrikas.

— Mes ne Tyliojoje saloje, — atsakė ji. — Gali likti su manimi.

Brienė norėjo, kad rytojaus rytą jiedu su Podriku toliau iškeliautų tik dviese. Septonas Meribaldas traukė į Nateną, Riverbendą ir Lordo Harovėjaus miestą, bet ji nematė reikalo ir toliau jo lydėti. Septonui draugiją palaikė Šuo, o Vyriausiasis brolis ją įtikino, kad Trišakio pakrantėse Sansos Stark tikrai neras.

— Rytoj kelsiu saulei nepatekėjus, kai seras Hailas dar miegos.

Brienė neatleido serui Hailui už tai, ką jis iškrėtė Haigardene, be to… jo paties žodžiais tariant, Hantas dėl Sansos nebuvo davęs jokios priesaikos.

— Kur josime, sere? Tai yra, miledi?

To Brienė ir pati dar nežinojo. Jie prijojo kryžkelę tikrąja to žodžio prasme; šioje vietoje susiėjo Karališkasis kelias, paupio kelias ir vieškelis. Pastarasis per kalnus būtų vedęs juos į rytus iki Arino Slėnio, kurį, kol buvo gyva, valdė ledi Sansos teta. Į vakarus driekėsi paupio kelias, Raudonosios Šakos pakrante vedantis į Riveraną, pas Sansos senelio dėdę, kenčiantį apsiaustį, bet vis dar gyvą. Taip pat jiedu galėjo rinktis Karališkąjį kelią, vedantį pro Dvynius ir toliau einantį per Sąsmaukos pelkes ir liūnus. Jei Brienei būtų pavykę kaip nors prasmukti pro Keilino Griovą ir tuos, kurie dabar ją laikė užėmę, traukdami Karališkuoju keliu jie būtų pasiekę Vinterfelą.

Arba Karališkuoju keliu galėčiau joti į pietus, pagalvojo Brienė. Slapta parsėlinčiau į Karaliaus Uostų, prisipažinčiau serui Džeimiui, kad jį apvyliauy grąžinčiau kalaviją ir rasčiau laivą, kuris parplukdytų mane į Tartą, kaip patarė Vyriausiasis brolis. Ši mintis Brienę slėgė ir vis dėlto širdies gilumoje ji ilgėjosi Ivenfolo ir savo tėvo, be to, slapta svarstė, ar Džeimis paguostų ją, verkiančią jam ant peties? Juk vyrai to ir trokšta, tiesa? Jiems patinka silpnos, bejėgės, apsaugos reikalingos moterys.

— Sere? Miledi? Klausiau, kur josime?

— Eisime į bendrą menę vakarieniauti.

Svečių menėje knibždėte knibždėjo vaikų. Brienė mėgino juos suskaičiuoti, bet jie nė akimirkos nenustygo vietoje, tad vienus ji suskaičiuodavo du ar net tris kartus, kitus praleisdavo ir pagaliau liovėsi. Jie sustūmę stalus trimis ilgomis eilėmis, o vyresni berniukai iš menės pasienių atitempė suolų. Tiems vyresniems berniukams buvo apie dešimt dvylika metų. Gendris atrodė panašiausias į suaugusį vyrą, bet viskam vadovavo Karklė, tarsi karalienė savo pilyje, o kiti vaikai — tik jos tarnai.

Jei mergaitė būtų kilminga, jai būtų įprasta įsakinėti, o jiems — paklusti. Brienė pasvarstė, gal Karklė gerokai kilmingesnė, nei dedasi? Ji buvo per jauna ir per daug negraži, kad būtų Sansa Stark, bet pagal amžių galėjo būti jaunesnioji jos sesuo, be to, net ledi Ketlina sakė, jog Arija — ne tokia graži kaip Sansa. Rudi plaukai, rudos akys, liesa… ar galėtų taip būti? Brienė prisiminė, kad Arija Stark buvo rudaplaukė, bet dėl akių spalvos abejojo. Gal rudi buvo ir jos plaukai, ir akys? Galbūt Druskos įlankoje ji vis dėlto liko gyva?

Sparčiai temo. Svečių menėje Karklė uždegė keturias lajines žvakes ir liepė mergaitėms pasirūpinti, kad židinyje degtų kaitri ugnis. Berniukai padėjo Podrikui Peinui nuimti asilui nuo nugaros gėrybes ir atnešė į vidų sūdytos menkės, avienos, daržovių, riešutų, kelis apskritus sūrius, o septonas Meribaldas tuo metu nuėjo į virtuvę virti košės.

— Deja, apelsinus pabaigiau ir abejoju, ar iki kito pavasario jų dar gausiu, — tarė jis mažam berniukui. — Ar esi kada nors ragavęs apelsino, vaikeli? Ar kada nors spaudei šį vaisių ir čiulpei gardžias jo sultis? — Kai berniukas papurtė galvą, septonas pataršė jam plaukus. — Pavasarį vieną tau atnešiu, jei būsi geras ir padėsi man maišyti košę.

Seras Hailas nusiavė batus ir prie židinio šildėsi kojas. Brienei įsitaisius šalia, jis kilstelėjo smakrą, rodydamas į menės galą.

— Ten, kur uostinėja Šuo, ant grindų yra kraujo dėmių. Jos nuplautos ir nugrandytos, bet kraujas įsigėrę giliai į medį ir jo niekaip neįmanoma išvalyti.

— Šioje užeigoje Sandoras Kligeinas nužudė tris savo brolio vyrus, — priminė jam Brienė.

— Tai tiesa, — linktelėjo Hantas, — bet kas sakė, kad… jie buvo pirmi ir paskutiniai, kurie šioje menėje žuvo?

— Bijai kelių vaikų?

— Jei jų čia būtų keturi, sakyčiau „keli“. Dešimt jau būtų „daug“. O čia jų visas pulkas. Vaikai turėtų būti suvystyti ir kyboti pasieniais tol, kol mergaitėms prasikals krūtys, o berniukams — barzda.

— Man jų gaila. Visi jie neteko savo motinų ir tėvų. Kai kurie net matė, kaip jie buvo nužudyti.

Hantas užvertė akis į lubas.

— Pamiršau, kad šnekuosi su moterimi. Tavo širdis skysta kaip septono košė. Ar taip gali būti? Kažkur širdies gilumoje mūsų karžygė yra gimdyti trokštanti motina. Iš tiesų tu nori mielo rožinio kūdikio, kurį galėtum žindyti. — Seras Hailas plačiai nusišypsojo. — Bet tam, girdėjau, reikalingas vyras. Geriausia — sutuoktinis. Kodėl juo negalėčiau tapti aš?

— Jei vis dar tikiesi laimėti lažybas…

— Noriu laimėti tavo, vienintelės gyvos lordo Selvino atžalos, palankumą. Pažįstu vyrų, kurie vedė kvaišas ir vos gimusias mergaites, kad tik gautų kraitį, dešimt kartų mažesnį už Tartą. Pripažįstu, nesu Renlis Barateonas ir vis dėlto aš pranašesnis už jį tuo, jog tebesu gyvas. Kai kas pasakytų, kad tai — vienintelė mano dorybė. Santuoka būtų naudinga mums abiem. Man atitektų žemės, o tau — pilna pilis šitų. — Jis mostelėjo į vaikus. — Gali neabejoti, aš tikrai vaisingas. Žinau, kad esu pradėjęs bent vieną nesantuokinę dukterį. Bet nesibaimink, tau ant sprando jos neužkrausiu. Kai pastarąjį kartą nujojau aplankyti dukters, jos motina išpylė man ant galvos visą katiliuką sriubos.

Brienė pajuto, kad rausta.

— Mano tėvui dar tik penkiasdešimt ketveri. Jis dar gali vesti ir su nauja žmona susilaukti sūnaus.

— Tai labai rizikinga… Jei tavo tėvas vėl ves, jei nuotaka bus vaisinga, jei gims berniukas. Man yra tekę lažintis ir esant prastesniems šansams.

— Ir tas lažybas pralaimėti. Savo žaidimus žaisk su kuo nors kitu, sere.

— Ir kas čia kalba? Mergelė, kuri niekad ir su niekuo nemėgino žaisti. Kai pamėginsi, iš karto pažvelgsi į visa tai kitomis akimis. Tamsoje būtum ne bjauresnė už bet kurią kitą moterį. Tavo lūpos skirtos bučiuoti.

— Tai tik lūpos, — atrėžė Brienė. — Visų lūpos vienodos.

— Ir visos skirtos bučiuoti, — mielai pritarė Hantas. — Šiąnakt palik savo kambario duris neužsklęstas, aš įsmuksiu pas tave į lovą ir įrodysiu, jog kalbu tikrą tiesą.

— Jei pamėginsi tai įrodyti, išeidamas jau būsi eunuchas.

Brienė atsistojo ir nuėjo.

Nekreipdamas dėmesio į mažą, nuogą, stalu ropojančią mergaitę, septonas Meribaldas paklausė, ar galėtų prieš valgį kartu su vaikais pasimelsti?

— Gerai, — sutiko Karklė, vikriai pačiupusi ropinėtoją greičiau, nei ši pasiekė košę.

Taigi jie visi nulenkė galvas ir padėkojo Tėvui ir Motinai už jų dovanas… visi, išskyrus juodaplaukį vaikinuką iš kalvės, kuris susikryžiavo rankas ant krūtinės ir sėdėdamas rūsčiai dėbčiojo į visus besimeldžiančius. Brienė ne vienintelė atkreipė į jį dėmesį. Sukalbėjus maldą, septonas Meribaldas pakėlė akis į jį, sėdintį kitoje stalo pusėje, ir paklausė:

— Ar visai nemyli dievų, sūneli?

— Tik ne jūsiškius. — Gendris staiga pakilo nuo suolo. — Turiu darbo. — Ir, nė neparagavęs maisto, išdidžiai išėjo.

— Ar yra kitų dievų, kuriuos jis myli? — paklausė Hailas Hantas.

— Lordas Žaibas, — plonu balseliu tarstelėjo liesas, maždaug devynerių metų berniukas.

Karklė vožė jam šaukštu.

— Benai Plačiaburni, valgis ant stalo. Turėtum valgyti, o ne trukdyti milordams savo šnekomis.

Vaikai puolė prie vakarienės kaip vilkai prie sužeisto elnio, pešėsi dėl menkės, gabalais plėšė miežinę duoną, godžiai rijo košę ir ja apsitaškė. Netrukus neliko net didžiulio apvalaus sūrio. Brienė pasitenkino gabalėliu žuvies, duona ir morkomis, o septonas Meribaldas už kiekvieną savo suvalgytą kąsnelį Šuniui duodavo du. Lauke ėmė lyti. Viduje spragsėjo ugnis ir svečių menėje galėjai girdėti, kaip garsiai čepsi vaikai ir kaip taukši Karklės šaukštas, kuriuo ji tramdė jaunėlius.

— Vieną gražią dieną ši maža mergaitė taps žmona ir siaubingu kokio nors vyro prakeiksmu, — pasakė seras Hailas. — Greičiausiai to vargšo jaunojo kalvio.

— Kas nors turėtų nunešti jam valgio, kol dar yra.

— Tas „kas nors⁴ — tai tu.

Brienė suvyniojo į audeklo atraižą luistelį sūrio, žiauberę duonos, džiovintą obuolį ir du gabalus sluoksniais besilupančios keptos menkės. Kai Podrikas pašoko, norėdamas ją palydėti, ji liepė jam sėdėti ir valgyti.

— Ilgai netruksiu.

Kieme smarkiai lijo. Brienė uždengė maistą apsiausto skvernu. Jai žingsniuojant pro arklides, suprunkštė keli arkliai. Ir jie alkanu Gendris buvo kalvėje ir darbavosi nuoga krūtine, užsirišęs tik odinę prijuostę. Jis kaldino kalaviją, trankė jį tarsi priešą, o prakaitu permirkę plaukai buvo užkritę jam ant kaktos. Ji valandėlę žiūrėjo į šį vaikiną. Jo akys kaip Renlio ir plaukai kaip Renlio, bet ne kūno sudėjimas. Lordas Renlis buvo lieknas, o ne raumeningas… ne taip, kaip jo brolis Robertas, garsėjęs savo jėga.

Gendris ją pamatė tik tada, kai norėdamas nusibraukti nuo kaktos prakaitą liovėsi mojuoti kūju.

— Ko nori?

— Atnešiau vakarienę. — Brienė praskleidė audeklo skiautės kraštą* kad jis pamatytų valgį.

— Jei būčiau buvęs alkanas, būčiau pavalgęs.

— Kalvis turi valgyti, kad būtų stiprus.

— Gal tu mano motina?

— Ne. — Ji padėjo vakarienę ant žemės. — O kas buvo tavo motina?

— Kas tau darbo?

— Gimei Karaliaus Uoste. — Brienė girdėjo Gendrį kalbant ir suprato tai iš vaikino tarties.

— Ir aš, ir daugybė į mane panašių. — Jis kyštelėjo kalavijo ašmenis į lietaus vandens statinę atvėsinti. Įkaitęs plienas garsiai sušnypštė.

— Kiek tau metų? — vėl paklausė Brienė. — Ar tavo motina dar gyva? O tėvas? Kas tavo tėvas?

— Per daug klausinėj!. — Gendris padėjo kalaviją. — Mano motina mirusi, o tėvo niekada nepažinojau.

— Tu pavainikis.

Šis žodis Gendrį įžeidė.

— Aš — riteris. Šį kalaviją kaldinuosi sau.

Ką riteris galėtų veikti kalvėje?

— Tavo plaukai juodi, akys mėlynos, o gimei Raudonosios pilies šešėlyje. Ar niekas niekada neatkreipė dėmesio į tavo veidą?

— O kas ne taip mano veidui? Jis ne toks bjaurus kaip tavasis.

— Karaliaus Uoste turėjai matyti karalių Robertą.

Gendris gūžtelėjo.

— Kartais matydavau. Turnyruose, iš tolo. Kartą mačiau jį Beiloro septoje. Auksiniai apsiaustai nustūmė mus į šalį, kad jis galėtų praeiti. O kitą kartą, man žaidžiant prie Purvo vartų, jis parjojo iš medžioklės. Toks girtas, kad jo žirgas manęs vos nesutrypė. Jis buvo augalotas ir storas girtuoklis, bet geresnis karalius nei jo nevykėliai sūnūs.

Jie — ne Roberto sūnūs. Tądien, susitikęs su Renliu, Stanis sakė tiesą. Džofris ir Tomenas nebuvo Roberto sūnūs. Bet šis vaikinukas…

— Klausyk… — buvo bepradedanti kalbą Brienė, bet staiga išgirdo garsiai ir niršiai lojant Šunį. — Kažkas atjoja.

— Draugai, — visiškai ramiai tarė Gendris.

— Kokie draugai?

Brienė žingtelėjo prie kalvės durų ir per pilantį lietų atidžiai pažvelgė į kiemą.

Vaikinas gūžtelėjo.

— Tuoj su jais susipažinsi.

Gal aš visai nenoriu su jais susipažintu dingtelėjo Brienei, kai į kiemą taškydami balas įšuoliavo pirmieji raiteliai. Per lietaus šniokštimą ir Šuns skalijimą ji girdėjo tyliai žvangant kalavijus ir šarvus, kuriuos atvykėliai dėvėjo po nudriskusiais apsiaustais. Brienė įjojančius juos suskaičiavo. Du, keturi, šeši… septyni. Sprendžiant iš to, kaip sėdėjo balnuose, kai kurie iš jų buvo sužeisti. Paskutinis į kiemą įjojo augalotas ir nerangus vyras, du kartus stambesnis už bet kurį savo bendrą. Jo žirgas buvo apsiputojęs, kraujavo, nuo raitelio svorio jam virpėjo kojos. Lijo su vėju, tad visi raiteliai, išskyrus jį, buvo pasikėlę apsiaustų gobtuvus. Jo veidas buvo platus, nuskustas, baltas kaip vikšras, o apvalūs skruostai nusėti žaizdomis, iš kurių dar sunkėsi kraujas.

Bfienė giliai įkvėpė ir išsitraukė Pažadų Tesėtoją. Jų per daug, pagalvojo staiga apimta baimės, gerokai per daug.

— Gendri, — tyliai tarė ji, — geriau pasiimk kalaviją ir užsidėk šarvus. Jie nėra tavo draugai. Jie niekam ne draugai.

— Ką čia šneki? — Vaikinukas žingtelėjo ir atsistojo šalia jos su kūju rankoje.

Raiteliams lipant nuo žirgų, pietuose tvykstelėjo žaibas. Akimirksnį tamsa užleido vietą ryškiai šviesai. Sidabriškai melsvai blykstelėjo kirvis, apšviesti sužibo šarviniai marškiniai ir šarvai, o po tamsiu būriui vadovaujančio riterio gobtuvu Brienė pamatė geležinį snukį ir dvi eiles plieninių, iššieptų dantų.

Tas šalmas nepraslydo pro akis ir Gendriui.

— Jis…

— Ne jis. Tik jo šalmas.

Brienė stengėsi kalbėti be baimės, bet jautė, kad staiga išdžiūvo burna. Ji puikiai numanė, kas dėvi Skaliko šalmą. Vaikai… — dingtelėjo jai.

Staiga atsilapojo užeigos durys. Ginkluota arbaletu į lietų žengė Karklė. Mergaitė kažką šaukė raiteliams, bet per kiemą nusiritęs griaustinis užgožė jos žodžius. Kai jis nutilo, Brienė išgirdo vyrą Skaliko šalmu sakant:

— Jei paleisi į mane tą strėlę, sugrūsiu arbaletą tau į skylę ir iškrūšiu. Tada išlupsiu prakeiktas akis ir priversiu tave jas suėsti.

Nuo įtūžio vyro balse Karklė žingtelėjo atatupsta ir ėmė drebėti.

Septyni, visiškai nusiminusi vėl pagalvojo Brienė. Ji žinojo, kad atsilaikyti prieš septynis nėra jokios vilties. Jokios vilties, bet… ir rinktis nėra iš ko.

Laikydama rankoje Pažadų Tesėtoją, ji žengė į lietų.

— Palik mergaitę ramybėje. Jei nori ką nors iškrušti, pamėgink mane.

Bastūnai visi kaip vienas atsisuko į ją. Vienas nusijuokė, o kitas kažką pasakė Brienei nesuprantama kalba. Augalotasis stambusis vyras plačiu išblyškusiu veidu iškvėpdamas piktdžiugiškai sušnypštė. Bastūnas su Skaliko šalmu nusijuokė.

— Tu bjauresnė, nei tave prisimenu. Mieliau išdulkinčiau tavo kumelę.

— Arklių, būtent jų mums reikia, — tarė vienas iš sužeistųjų. — Pailsėjusių arklių ir maisto. Mus vejasi. Duokite arklius ir mes josime toliau. Neskriausime jūsų.

— Užsičiaupk. — Bastūnas su Skaliko šalmu išsitraukė prie balno kabojusį kirvį. — Noriu nukirsti jai prakeiktas kojas. Tada pastatysiu ant bigių ir tegu žiūri, kaip dulkinu arbaletu grasinusią mergšę.

— Kuo tu ją dulkinsi? — nusišaipė Brienė. — Šegvelis sakė, jog kartu su nosimi jie tau nurėžė ir vyriškumą.

Brienė norėjo jį išprovokuoti ir jai pavyko. Garsiai keikdamasis ir taškydamas dumbliną vandenį, siaubūnas puolė prie jos. Kiti liko kur stovėję ir gėrėjosi reginiu, — ji ir meldė dievų, kad taip būtų. Brienė stovėjo sustingusi kaip akmuo ir laukė. Kieme buvo tamsu, dumblas po kojomis slidus. Geriau leisti jam pulti mane. Jei dievai bus geri, jis paslys ir pargrius.

Dievai nebuvo tokie geri, bet kalavijas jos nenuvylė. Penki žingsniai, keturi… Jau! — sušuko sau Brienė ir Pažadų Tesėtojas pakilo aukštyn sutikti priešininko. Plienas žvangtelėjo susidūręs su plienu, kai jos kalavijo ašmenys, perrėžę priešininko skarmalus, prakirto šarvinius marškinius, nors šis įsiutęs puolė Brienę kirviu. Ji pasisuko šonu ir traukdamasi vėl kirto jam į krūtinę.

Tūžmingai keikdamasis, nors ir klupinėdamas bei kraujuodamas, jis ją spaudė.

— Kekše! — laidė gerklę. — Išgama! Kale! Tu prakeikta kale, leisiu tave iškrušti savo šuniui!

Jo kirvis, tarsi žiaurus juodas šešėlis, sulig kiekvienu žaibo tvykstelėjimu trumpai virsdavęs sidabru, suko ore ratus, žadėdamas mirtį. Brienė neturėjo skydo smūgiams atremti. Tad jai neliko nieko kita, tik trauktis ir, kirvio ašmenims leidžiantis ant jos, puldinėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Šokčiodama purve kartą ji slystelėjo ir vos nepargriuvo, bet vis dėlto sugebėjo išsilaikyti ant kojų, nors kirvis nesmarkiai kliudė jai kairį petį ir staiga lyg liepsna jį nudegino skausmas.

— Pataikei tai kalei! — šūktelėjo vienas iš jo bendrų, o kitas pridūrė: — Pažiūrėkime, kaip ji dabar šoks ir kaip prieš jį atsilaikys.

Ir ji šoko — šokinėjo jausdama palengvėjimą, kad kiti bastūnai nusprendė pasismaginti reginiu. Taip buvo geriau nei kovoti su septyniais. Viena prieš septynis ji nebūtų atsilaikiusi, nesvarbu, kad pora iš jų buvo sužeisti. Senasis seras Gudvinas jau daug metų buvo miręs, ir vis dėlto Brienei ausyse tyliai nuskambėjo jo žodžiai: „Vyrai niekada deramai tavęs neįvertins, — kalbėjo jis, — ir, kad neprarastų savigarbos, norės įveikti tave greitai, kad niekas nesakytų, girdi, moteris juos baisiai nuvargino. Tegul švaisto jėgas įnirtingai puldami, o tu savąsias tausok. Lauk ir viską stebėk, mergaite, lauk ir stebėk.“ Ji laukė ir viską stebėjo traukdamasi tai į šoną, tai atgal, tai vėl į šoną, retkarčiais kirsdama priešininkui tai į veidą, tai į kojas, tai į ranką. Bastūno kirčiai ilgainiui pasidarė vangesni, o kirvis sunkesnis. Brienė pasisuko taip, kad lietaus lašai kristų jam į akis, ir mitriai žingtelėjo du žingsnius atatupsta. Jis keikdamasis vėl užsimojo kirviu ir puolė, bet, remdamasi į dumblą, viena koja slystelėjo…

..ir Brienė šoko jo sutikti, abiem rankomis tvirtai suspaudusi savo kalavijo rankeną. Beatodairiškai ją puolęs, jis užšoko tiesiai ant Pažadų Tesėtojo ašmenų ir šie, perdūrę audeklą, šarvinius marškinius, kietintą odą ir drabužių sluoksnį, susmigo į vidurius ir, kliudę nugarkaulį bei džerkštelėję, išlindo per nugarą. Kirvis išslydo jam iš suglebusių pirštų ir jiedu susikibo: Brienė veidu atsitrenkė į jo šuns galvos šalmą. Skruostu ji pajuto šaltą šlapią metalą. Plienu žliaugė lietaus vanduo ir, kai vėl tvykstelėjo žaibas, prorėžose akims Brienė išvydo skausmą, baimę ir akivaizdžią nuostabą.

— Safyrai… — sušnabždėjo ji, smarkiai pasuko kalaviją ir priešininkas suvirpėjo.

Jis užgriuvo ant jos visu svoriu, ir staiga Brienė susivokė tamsoje ir pilant lietui laikanti glėbyje lavoną. Ji žingtelėjo atatupsta, nužudytasis šlumštelėjo…

..ir, garsiai rėkdamas, ją iš karto puolė Kandžius.

Jis užgriuvo Brienę nelyginant šlapios vilnos ir išblyškusio kūno lavina, išmušė jai žemę iš po kojų ir parbloškė į dumblą. Ji nukrito į balą ir ištiškęs vanduo pateko jai į nosį ir akis. Brienė neteko žado, be to, krisdama pakaušiu trenkėsi į kyšančią iš žemės akmens keterą ir kažkas trakštelėjo. „Ne!“ — tespėjo ištarti Brienė, o jis ją puolė, užgriuvo visu svoriu ir įmurdė dar giliau į dumblą. Viena ranka sučiupęs laikė ją už plaukų ir mėgino atlošti jai galvą. Kita apgraibomis ieškojo jos gerklės. Pažadų Tesėtojas kažkur nukrito, Brienė negalėjo jo pasiekti. Jai beliko kovoti plikomis rankomis, bet, kai sugniaužusi kumštį smogė jam į veidą, pasirodė, lyg būtų trenkusi į šlapios baltos tešlos gniutulą. Kandžius pažvelgė į ją ir grėsmingai sušnypštė.

Brienė trenkė jam į veidą daug kartų, iš visų jėgų delno apačia dėjo į akį, bet jis jos smūgių, rodos, nė nejautė. Ji nagais draskė jam riešus, bet jis tik dar stipriau ją laikė, nors iš vagų, išartų jo riešuose, sruvo kraujas. Kandžius, užvirtęs visu svoriu, ėmė ją smaugti. Brienė įsirėmė jam į pečius, norėdama jį nustumti, bet jis buvo sunkus kaip arklys ir nepajudinamas. Tada ji pamėgino keliu smogti jam į tarpkojį, bet pataikė į pilvą. Sudejavęs Kandžius išrovė jai saują plaukų.

Durklas… Šios minties Brienė įsikibo kaip paskutinio šiaudo. Ji kyštelėjo plaštaką į tarpą tarp jųdviejų ir pirštais čiuopė jo dvokiantį, nosį riečiantį kūną tol, kol pagaliau suspaudė durklo rankeną. Kandžius abiem rankomis sugniaužė jai gerklę ir ėmė trankyti galvą į žemę. Vėl nušvito žaibas, — šį kartą jos kaukolės gelmėse, — ir vis dėlto ji tik dar stipriau suspaudė rankeną ir ištraukė durklą iš makštų. Kadangi priešininkas buvo ją užgulęs, Brienė negalėjo užsimoti ir durti iš viršaus, tad drykstelėjo ašmenimis jam per pilvą. Jai tarp pirštų plūstelėjo kažkas šilto ir lipnaus. Kandžius vėl baisiai sušnypštė, tik šį kartą garsiau, ir, akimirkai paleidęs Brienės gerklę, kumščiu trenkė jai į veidą. Ji išgirdo traškant kaulus ir akimirksniu ją apakino skausmas. Kai vėl pamėgino smogti durklu, jis ištraukė ginklą jai iš rankos ir keliu taip trenkė jai į dilbį, kad jį sulaužė. Tada vėl čiupo už galvos, mėgindamas nurauti ją nuo pečių.

Brienė girdėjo lojant Šunį, aplink rėkaujančius vyrus, o nutilus griaustiniui — ir žvangant plieną. Seras Hailasy dingtelėjo jai, į kovę įsitraukė seras HailaSy bet jai rodėsi, kad visa tai vyksta kažkur labai toli ir nėra svarbu. Gerklę spaudžiančios rankos ir virš jos šmėksantis veidas Brienei dabar buvo visas pasaulis. Kandžiui iš burnos sklido supuvusio sūrio dvokas.

Brienei degė krūtinė, o galvoje, akindama ją, šėlo audra. Kaulai, rodės, spaudžiasi ir trinasi. Kandžius išsižiojo — neįsivaizduojamai plačiai. Brienei prieš akis šmėstelėjo pageltę, kreivi ir smailūs dantys. Kandžiui suleidus juos į minkštus jos skruosto audinius, skausmo ji beveik nepajuto. Tik jautė, kad sukdamasi krenta į tamsą. Negaliu mirtų tarė ji sau, man dar reikia kai ką padaryti.

Kandžius atšlijo, o jo burna buvo kruvina ir pilna mėsos. Jis ją išspjovė, išsiviepė ir vėl suleido dantis Brienei į skruostą. Šį kartą mėsą sukramtė ir prarijo. Jis mane gyvą ėda, suprato Brienė, bet nebeturėjo jėgų kovoti. Jautėsi taip, tarsi pleventų pakilusi virš savo kūno ir žiūrėtų į šį siaubą, kurį patyrė kita moteris, kažkokia kvaiša mergina, įsikalusi į galvą, kad yra riteris. Tuoj viskas baigsis, tarė sau ji. Tada nebus svarbu, kad jis mane suės. Kandžius pakėlė galvą, vėl išsižiojo, sustaugė ir iškišo Brienei liežuvį. Jis buvo smailiu galu, ilgesnis nei turėtų būti liežuvis, nuo jo lašėjo kraujas. Išlindęs iš burnos, jis tįso ir tįso, visas raudonas, drėgnas, blizgantis, ir tas vaizdas buvo baisus ir šlykštus. Jo liežuvis pėdos ilgumo, dar spėjo pagalvoti Brienė ir nugrimzdo į tamsą. Atrodo lyg kalavijo ašmenys…