Varnų puota

Džeimis

Lordas Taivinas Lanisteris įjojo į šį miestą raitas ant eržilo, užsivilkęs nublizgintus ir spindinčius, emaliu padengtus tamsiai raudonus šarvus, papuoštus brangakmeniais ir auksu. O paliko jį gulėdamas aukštame vežime, išmuštame tamsiai raudona medžiaga, ir lydimas šešių tyliųjų seserų, besirūpinančių jo palaikais.

Laidotuvių procesija iš Karaliaus Uosto išėjo pro Dievų vartus — platesnius ir didingesnius nei Liūto vartai. Toks sprendimas Džeimiui rodės netinkamas. Jo tėvas buvo liūtas, to niekas negalėjo paneigti, tačiau net lordas Taivinas niekada netvirtino esąs dievas.

Apsupusi lordo Taivino laidotuvių vežimą, jojo penkiasdešimties riterių garbės sargyba su ietimis, ant kurių plazdėjo trikampės tamsiai raudonos vėliavėlės. Paskui juos traukė vakarų lordai. Vėjas plakė jų vėliavas ir ant jų išsiūti ženklai šokčiojo ir virpėjo. Jodamas risčia šalia kolonos, Džeimis aplenkė šernus, barsukus, vabalus, žalią strėlę ir raudoną jautį, sukryžiuotas alebardas, ietis, po medžius laipiojančią katę, žemuogę, tvoklę ir keturis susipynusius saulės spindulius.

Lordas Braksas vilkėjo šviesiai pilką liemenę, puoštą sidabrišku audiniu, ir kairėje, prie širdies, buvo prisisegęs ametisto vienaragį. Lordas Džastas buvo su juodo plieno šarvais, o jo antkrūtinis papuoštas įlaja, vaizduojančia tris auksines liūtų galvas. Pažvelgus į jį rodės, kad gandai apie jo mirtį nėra iš piršto laužti; dėl patirtų sužeidimų ir kalinimo iš to vyro buvo likęs tik šešėlis. Lordas Beinfortas mūšyje taip skaudžiai nenukentėjo ir atrodė pasiruošęs tęsti karą. Plumo drabužiai buvo skaisčiai raudoni, Presterio — iš šermuonėlių kailių, Morlandas vilkėjo rausvai rudus ir žalius apdarus, bet visi jie, pagerbdami vyrą, kurį lydėjo namo, buvo apsisiautę tamsiai raudonus šilkinius apsiaustus.

Paskui lordus ėjo šimtas arbaletininkų bei trys šimtai kalavijuočių ir jiems ant pečių taip pat plaikstėsi tamsiai raudoni audeklai. Šioje raudonio jūroje su baltu apsiaustu ir baltais žvyniniais šarvais Džeimis jautėsi nejaukiai.

Dėdė taip pat neskubėjo jo guosti.

— Lorde vade, — paklausė seras Kevanas, kai Džeimis pasivijo ir ėmė lenkti jį, jojantį kolonos priekyje, — ar jos malonybė davė man paskutinį įsakymą?

— Aš čia ne dėl Sersėjos. — Jiems už nugarų ėmė dundėti būgnas — lėtai, monotoniškai, kaip ir dera per laidotuves. „Mirė, — rodės, dunksėdamas kartojo jis, — mirė, mirė.“ — Atjojau atsisveikinti. Jis buvo mano tėvas.

— Ir jos.

— Nesu Sersėja. Man želia barzda, o ji turi krūtis. Jei vis tiek mus painioji, dėde, suskaičiuok rankas. Sersėja jas turi dvi.

— Abu jūs pašaipūnai, — atsakė Džeimiui dėdė. — Nejuokauk su manimi, sere, aš juokauti nenusiteikęs.

— Gerai, kaip nori. — Viskas klostosi toli gražu ne taip, kaip tikėjausi. — Sersėja būtų norėjusi pati tave išlydėti, bet turi daug neatidėliotinų reikalų.

Seras Kevanas prunkštelėjo.

— Kaip ir mes visi. Kaip gyvuoja tavo karalius? — priekaištingai pasiteiravo jis.

— Neblogai, — lyg teisindamasis atsakė Džeimis. — Rytą jį saugo Beilonas Svonas. Geras ir narsus riteris.

— Anksčiau, kalbant apie vyrus baltais apsiaustais, tai būdavo savaime suprantama.

Niekas negali pasirinkti sau brolių, pagalvojo Džeimis. Leiskite man pačiam rinktis vyrus, ir karaliaus sargyba bus tokia pat puiki kaip anksčiau. Tačiau ištarti garsiai šie žodžiai būtų nuskambėję niekingai; kaip tuščias gyrimasis žmogaus, karalystėje vadinamo Karalžudžiu. Žmogaus, kurio garbė lieko neverta. Džeimis patylėjo. Jis čia atjojo ne ginčytis su dėde.

— Sere, — pagaliau prabilo jis, — judviem su Sersėja reikia susitaikyti.

— O mudu pykstamės? Šito man niekas nesakė.

Džeimis apsimetė šių žodžių negirdėjęs.

— Nesantaika tarp Lanisterių gali būti naudinga tik mūsų giminės priešams.

— Jei tarp mūsų nesantaika, tai ne aš ją pakursčiau. Sersėja nori valdyti. Puiku. Karalystė jos. Aš tik prašau, kad duotumėte man ramybę. Mano vieta — Daryje, šalia sūnaus. Reikia atstatyti pilį, apsėti laukus, ginti žemes. — Kevanas skardžiai nusijuokė. — Tavo sesuo pasirūpino, kad daugiau neturėčiau kuo užsiimti. Be to, turiu dalyvauti Lanselio vestuvėse. Jo nuotaka jau nekantrauja ir laukia, kada atvyksime į Darį.

Jo našlė iš Dvynių. Džeimio pusbrolis Lanselis jojo dešimčia jardų nuo ių atsilikęs. Įdubusiomis akimis ir žilstelėjusiais, išsausėjusiais plaukais, jis atrodė vyresnis už lordą Džastą. Žvelgdamas į jį Džeimis pajuto niežtint nukirstus pirštus dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, su Mėnuliuku… Džeimis jau daugybę kartų mėgino pasišnekėti su Lanseliu, bet niekuomet nerasdavo jo vieno. Jei šalia nebūdavo tėvo, tai sukiodavosi kuris nors iš septonų. Gal jis ir Kevano sūnus, bet jo gyslomis teka pienas. Tirionas man melavo. Jis tik norėjo mane įskaudinti.

Džeimis liovėsi galvojęs apie pusbrolį ir vėl kreipėsi į dėdę:

— Ar po vestuvių liksi Daryje?

— Galbūt, nors nežinau, ar ilgai. Rodos, Trišakio pakrantėse bastosi Sandoras Kligeinas. Tavo sesuo pageidauja jo galvos. Gali būti, kad jis prisidėjo prie Dondariono.

Apie Druskos įlanką Džeimis buvo girdėjęs. Jau pusė karalystės žinojo, kas ten nutiko. Plėšikų antpuolis ten buvo ypač žiaurus. Jie prievartavo ir luošino moteris, skerdė vaikus motinų glėbiuose ir sudegino pusę miesto.

— Rendilas Tarlis dabar Mergelių Duburyje. Leisk bastūnus tramdyti jam. Man labiau patiktų, jei vyktum į Riveraną.

— Ten viskam vadovauja seras Daivenas. Vakarų sergėtojas. Jam mano pagalbos nereikia. O Lanseliui reikia.

— Kaip žinai, dėde. — Džeimiui skaudėjo galvą ir tas skausmas pulsavo dunksinčio būgno ritmu. Miręs, miręs, mirę s. — Pasielgtum protingai, jei savo riterių nepaleistum.

Dėdė nedraugiškai dėbtelėjo į sūnėną.

— Tai grasinimas, sere?

Grasinimas? Tokia mintis Džeimį pribloškė.

— Atsargumo priemonė. Aš tik norėjau pasakyti, kad… Sandoras pavojingas.

— Siunčiau į kartuves bastūnus ir plėšikaujančius riterius dar tais laikais, kai tu dergei į vystyklus. Neketinu išjoti vienas ir stoti akis į akį su Kligeinu ir Dondarionu, jei tau dėl to neramu, sere. Ne kiekvienas Lanisteris dėl garbės pameta galvą.

Hm, dėde, manau, dabar kalbi apie mane.

— Tuos bastūnus ne blogiau už tave galėtų sudoroti ir Adamas Marbrandas. Ir Braksas, ir Beinfortas, ir Plumas, ir bet kuris kitas. Bet niekas negalėtų tinkamai eiti karaliaus rankos pareigų.

— Tavo sesuo mano iškeltas sąlygas žino. Jos nepasikeitė. Kai kitą kartą būsi Sersėjos miegamajame, taip jai ir pasakyk.

Taip taręs, seras Kevanas pentinais paragino savo ristūną ir, staiga nutraukęs pokalbį, nušuoliavo.

Džeimis, jausdamas trūkčiojant nukirstą ranką, jo nesivijo. Giliai širdyje jis vylėsi, kad Sersėja kažką bus neteisingai supratusi, tačiau buvo akivaizdu, jog klydo. Jis apie mudu žino. Žino apie Tomeną ir Mirselą. Ir Sersėja žino, kad dėdė žino. Seras Kevanas buvo Lanisteris iš Kasterlių Uolos. Džeimis negalėjo patikėti, kad sesuo ryžtųsi jį kaip nors nuskriausti, ir vis dėlto… Dėl Tiriono apsirikau, kodėl negalėčiau apsirikti ir dėl Sersėjos? Argi dabar, kai sūnūs ėmė žudyti tėvus, kas nors galėtų priversti dukterėčią apsigalvoti ir neliepti nužudyti dėdės? Keblumų keliančio ir per daug žinančio dėdės. Nors galbūt Sersėja tikisi, kad šį darbą už ją atliks Skalikas? Jei Sandoras Kligeinas nužudytų serą Kevaną, jai nereikėtų teptis rankų krauju. Ir, jeigu jiedu susitiks, Skalikas tai padarys. Kadaise Kevanas Lanisteris su kalaviju rankoje buvo labai grėsmingas, bet jis jau nebejaunas, o Skalikas…

Džeimį pasivijo laidotuvininkų kolona. Kai pro šalį, iš abiejų pusių apsuptas septonų, jojo Lanselis, Džeimis jam šūktelėjo:

— Lanseli! Pusbroli. Norėjau pasveikinti tave vedybų proga. Labai gaila, kad dėl savo užimamų pareigų negalėsiu dalyvauti iškilmėse.

— Jo malonybė turi būti saugomas.

— Ir bus. Vis dėlto gaila, kad praleisiu tavo gultuves. Kaip suprantu, tau :ai pirma, o jai — antra santuoka. Neabejoju, kad miledi mielai parodys, ką ir kaip reikia daryti.

Išgirdę šią nešvankią užuominą, keli šalia jojantys lordai nusijuokė, o Lanselio septonai nepritariamai dėbtelėjo į Džeimį. Jo pusbrolis neramiai sujudėjo balne.

— Puikiai žinau, kaip atlikti sutuoktinio pareigą, sere.

— Pirmą naktį po vestuvių nuotaka to ir nori, — linktelėjo Džeimis. — Sutuoktinio, kuris žino, kaip atlikti tą pareigą.

Lanselio skruostai nuraudo.

— Meldžiuosi už tave, pusbroli. Ir už jos malonybę karalienę. Tegul Senolė suteikia jai išminties, o Karžygys saugo.

— Kuriems galams Sersėjai Karžygio apsauga? Juk ji turi mane.

Džeimis apsuko žirgą ir jo baltas apsiaustas subangavo pagautas vėjo.

Kipšas melavo. Sersėja mieliau įsileistų į tarpkojį Roberto lavonų nei tokį dievobaimingų kvailį kaip Lanselis. Tirionai, tu bjaurus niekše, jei jau melavai, reikėjo pasirinkti į meilužius tinkamesnį vyrų. Ir Džeimis, aplenkęs lordo tėvo katafalką, nušuoliavo link tolumoje matomo miesto.

Džeimiui Lanisteriui grįžtant į Raudonąją pilį, dunksančią ant Aukštosios Eigono kalvos, Karaliaus Uosto gatvės atrodė beveik tuščios. Kareivių, kurie grūdosi miesto lošimų landynėse ir puodų krautuvėlėse, dabar buvo likę nedaug. Pusę Tairelių pajėgų Garlanas Narsusis išsivedė atgal į Haigardeną, o jo ledi motina ir senelė išvyko drauge su juo. Kita pusė išžygiavo į pietus su Meisu Tairelių ir Mačiu Rovanu ketindami apsiausti Vėtrų Gūžtą.

O dėl Lanisterių kariuomenės, tai du tūkstančiai kovose patyrusių karių buvo įsikūrę stovykloje anapus miesto sienų ir laukė atplaukiant Paksterio Redvaino flotilės, kuri per Juodųjų Vandenų įlanką turėjo juos perkelti į Drakono Uolą. Rodos, išplaukdamas į šiaurę, lordas Stanis savo pilyje paliko tik nedidelę įgulą, tad, Sersėjos manymu, du tūkstančiai vyrų tikrai turėjo ją užimti.

Kiti vakariečiai grįžo pas savo žmonas ir vaikus atstatyti namų, apsėti laukų ir nuimti paskutinio derliaus. Prieš jiems išžygiuojant, Sersėja nusivedė Tomeną į jų stovyklas, kad vyrai galėtų džiaugsmingais šūksniais pasveikinti mažąjį karalių. Dar niekada Sersėja neatrodė tokia graži, kaip tą dieną: ji šypsojosi, o jos auksiniuose plaukuose žaidė rudens saulės spinduliai. Kad ir ką žmonės kalbėjo apie jo seserį, kai pasistengdavo, ji tikrai mokėjo sužavėti vyrus.

Žirgui įrisnojus pro pilies vartus, Džeimis pamatė per dvi dešimtis raitų riterių, besipraktikuoj ančių išoriniame kieme ietimi pataikyti į skydą, pakabintą ant baslio. Štai dar viena pramoga, kuri jau ne man, dingtelėjo jam. Ietis buvo sunkesnė ir gremėzdiškesnė už kalaviją, bet, kaip paaiškėjo, net valdyti kalaviją jam buvo nelengva. Džeimis manė, kad galėtų laikyti ietį kairėje rankoje, bet tuomet ant dešinės būtų turėjęs pasikabinti skydą. Kaunantis ietimis priešininkas visuomet būdavo kovotojui iš kairės. Iš skydo ant dešinės rankos naudos būtų buvę tiek pat, kiek iš spenelių ant krūtinės šarvo. Ne, laikai, kai dalyvaudavau riterių turnyruose, jau praėjo, lipdamas nuo žirgo pagalvojo Džeimis, bet vis tiek stabtelėjo pasižiūrėti į besikaunančius pratybose riterius.

Seras Taladas Ilgasis nukrito nuo žirgo — mat įsiūbuotas smėlio maišas dunkstelėjo jam į galvą. Stipruolis Šernas taip dūrė ietimi į skydą, kad šis įskilo. Galutinai jį suskaldė Kenosas iš Keiso. Serui Dermotui iš Lietaus Miško buvo pakabintas naujas skydas. Lambertas Ternberis bakstelėjo menkai ir jo ietis nuslydo į šoną, bet Džonas Bedėjus Bebarzdis, Hamfris Sviftas ir Eilinas Staksperis dūrė iš peties, o Raudonasis Ronetas Koningtonas net sulaužė ietį. Tada į balną sėdo Gėlių riteris ir pranoko juos visus.

Džeimis visuomet buvo įsitikinęs, kad riterių turnyre sėkmę didžia dalimi lemia gebėjimas valdyti žirgą. Seras Loras jojo puikiai, o ietį valdė taip, tarsi būtų gimęs ją laikydamas… matyt, dėl to jo motina visą gyvenimą liko susiraukusi. Ieties smaigalį jis įbeda ten, kur nori, o pusiausvyros jam, rodos, galėtų pavydėti net katė. Galbūt jis išvertė mane iš balno visai ne per laimingų atsitiktinumų… Gaila, kad Džeimis taip ir neturėjo progos dar kartą susikauti su šiuo vaikinu. Jis paliko vyrus smagintis ir nuėjo.

Sersėja buvo Meigoro tvirtovės saulėtoje menėje su Tomenu ir juodaplauke, iš Myro kilusia lordo Meriveterio žmona. Jie visi trys juokėsi iš didžiojo meisterio Paišelio.

— Ar pavėlavau ir neišgirdau kokio nors gudraus pokšto? — paklausė Džeimis, žengdamas pro duris.

— Ak, žiūrėk, — nelyginant katė sumurkė ledi Meriveter, — grįžo tavo narsusis brolis, tavo malonybe.

— Didžioji jo dalis. — Džeimis pamatė, jog karalienė gerokai apgirtusi. Rodos, pastaruoju metu Sersėja po ranka nuolat turėdavo ąsotį vyno, nors kadaise už girtuokliavimą niekino Robertą Barateoną. Džeimiui tai nepatiko, bet jau kelios dienos jam, rodės, nepatiko niekas, ką darė sesuo. — Didysis meisteri, — kreipėsi Sersėja į Paišelį, — būk geras ir pranešk lordui vadui naujienas.

Paišelis, regis, pasijuto labai nepatogiai.

— Atskrido paukštis, — paaiškino jis. — Iš Stokvortų. Ledi Tanda praneša, kad jos duktė Lolisė pagimdė stiprų sveiką sūnų.

— Tik niekada neatspėsi, kokį vardą jie davė tam benkarčiukui, broli.

— Pamenu, kad norėjo pavadinti jį Taivinu.

— Taip, bet aš uždraudžiau. Pasakiau Falisei, kad nepakęsiu, jei taurų mano tėvo vardą gaus niekingas kiauliaganio ir silpnaprotės kiaulės išpera.

— Ledi Stokvort dievagojasi, kad duoti kūdikiui tokį vardą sugalvojo ne ū, — įsiterpė didysis meisteris Paišelis. Raukšlėta jo kakta buvo išpilta prakaito. — Ji rašo, kad vardą išrinko Lolisės vyras. Tas Bronas… rodos… jis…

— Tirionas, — pamėgino atspėti Džeimis. — Jis pavadino vaiką Tirionu.

Senis kretėdamas linktelėjo ir rankove nusibraukė nuo kaktos prakaitą.

Dabar nusijuokė ir Džeimis.

— Na štai, mieloji sesute. Visur ieškojai Tiriono, o šis visą laiką tūnojo Lolisės pilve.

— Juokdarys. Judu su Bronu abu juokdariai. Neabejoju, kad net dabar, mums čia kalbantis, tas benkartas čiulpia vieną iš Lolisės Skystaprotės spenių, o tas kalavijuotis kvailai šaiposi ir pučiasi dėl savo akiplėšiško poeigio.

— Gal tas vaikas panašus į tavo brolį, — pakišo mintį ledi Meriveter. — Gal jis luošas ir be nosies?

Ir ji dusliai nusikvatojo.

— Derėtų nusiųsti mielajam naujagimiui dovaną, — pareiškė karalienė. — Ar ne, Tomenai?

— Galėtume padovanoti jam kačiuką.

— Liūtuką, — tarė ledi Meriveter. „Kad perkąstų jam gerklytę“, — be žodžių, vien klastingai šypsodamasi pridūrė ji.

— Turėjau mintyje kitokią dovaną, — pasakė Sersėja.

Tikriausiai naują įtėvį. Toks sesers žvilgsnis Džeimiui buvo pažįstamas. Tą žvilgsnį jis buvo matęs ir anksčiau, pastarąjį kartą — Tomeno vestuvių vakarą, kai ji sudegino Rankos bokštą. Reginį stebėjusių svečių veidus nutvieskė žalia gaisro šviesa, tad jie visi atrodė tarsi pūvantys lavonai, tarsi būrys džiūgaujančių guliu, ir vis dėlto kai kurie lavonai buvo gražesni už kitus. Net apšviesta pražūtingų liepsnų Sersėja atrodė nuostabiai graži. Ji stovėjo vieną ranką pakėlusi prie krūtinės, truputį pravėrusi lūpas, žvelgdama žaliomis spindinčiomis akimis. Ji verkia, suprato Džeimis, tik negalėjo pasakyti, ar tai palaimingo jaudulio ašaros.

Gaisras pažadino jo krūtinėje nerimą, priminė Eirį Targarieną ir legendą, kad ugnis gali jį prikelti. Tarp karaliaus sargybos ir karaliaus nebuvo jokių paslapčių. Paskutiniais valdymo metais jo ir karalienės santykiai buvo įtempti. Jiedu miegojo atskiruose kambariuose, o dieną stengėsi vienas kito vengti. Bet kai Eiris paaukodavo žmogų liepsnoms, naktį karalienė Rela sulaukdavo svečio. Tą dieną, kai jis sudegino savo uolųjį ranką, Džeimis ir Jonas Daris ėjo sargybą prie karalienės miegamojo durų, o tuo metu karalius tenkino geidulius su savo žmona. „Man skauda! — girdėjo jie šaukiant Relą anapus ąžuolinių durų. — Man skauda“ Rodės keista, kad tverti šį šauksmą buvo sunkiau nei lordo Čelstedo klyksmus. „Mes prisiekėme ginti ir ją“, — pagaliau neapsikentęs tarė Džeimis. „Prisiekėme, — sutiko Daris, — bet ne nuo karaliaus.“

Po to Relą Džeimis matė tik vieną kartą — tą dieną, kai ji iškeliavo į Drakono Uolą. Į karališką vežimą, nuo Aukštosios Eigono kalvos turėjusį nuvežti ją iki laukiančio laivo, karalienė įlipo įsisupusi į apsiaustą ir pasikėlusi gobtuvą, bet, kai ji išvažiavo, Džeimis nugirdo šnabždantis tarnaites. Jos sakė, girdi, karalienė atrodžiusi tarsi apdraskyta žvėries, nagais suraižytomis šlaunimis ir apkramtytomis krūtimis. Karūnuoto žvėries, pagalvojo Džeimis.

Galop karalius Pamišėlis tapo toks bailus, kad niekam neleido būti prie savęs su ginklu, išskyrus kalavijais ginkluotus karaliaus sargybos vyrus. Jo barzda buvo susivėlusi ir neplauta, šviesių, bet žilstelėjusių plaukų kaltūnas siekė juosmenį, o rankų nagai buvo taip seniai karpyti, jog atrodė kaip kelių colių ilgio, suskilinėję ir pageltę plėšrūno paukščio nagai. Ir vis dėlto ašmenys jį tebekamavo — ne ginklų, o Geležinio sosto ašmenys. Karaliaus rankos ir kojos nuolat būdavo nusėtos šašų ir pusiau užgijusių žaizdų.

Tebūnie jis apanglėjusių kaulų ir iškepusios mėsos karalius, atidžiai žvelgdamas į besišypsančią seserį prisiminė Džeimis. Tebūnie jis pelenų karalius.

— Tavo malonybe, — kreipėsi jis į Sersėją, — ar galėtume pasikalbėti akis į akį?

— Kaip pageidauji. Tomenai, tau jau pats laikas pasimokyti. Eik su didžiuoju meisteriu.

— Gerai, mama. Mokomės apie Beilorą Palaimintąjį.

Pabučiavusi karalienę į abu skruostus, susiruošė eiti ir ledi Meriveter.

— Ar man grįžti pas tave per vakarienę, tavo malonybe?

— Jei negrįši, labai mane užrūstinsi.

Džeimiui nepraslydo pro akis, kaip eidama myrietė siūbuoja klubus. Kiekvienas žingsnis — vilionė. Kai ji išėjusi uždarė duris, jis krenkštelėjo ir tarė:

— Iš pradžių tie Ketlblekai, paskui Kiburnas, dabar — ji. Pastaruoju metu užveisei keistą žvėryną, miela sese.

— Labai pamėgau ledi Teną. Ji mane pralinksmina.

— Ji yra viena iš Mardžerės Tairel kompanionių, — priminė Sersėjai Džeimis. — Ir viską apie tave pasakoja jaunajai karalienei.

— Suprantama. — Sersėja žingtelėjo prie indaujos įsipilti vyno. — Kai paprašiau Mardžerės, kad leistų Tenai būti mano kompanione, ji labai apsidžiaugė. Gaila, kad negirdėjai jos suokimo: „Ji bus tau kaip sesuo, kaip kad buvo man. Žinoma, tegul būna tavo kompanionė! Aš turiu pusseserių ir kitų ledi.“ Mūsų mažoji karalienė nenori, kad jausčiausi vieniša.

— Jei žinai, kad ledi Tena šnipė, kam ją pasiėmei?

— Mardžerė nė iš tolo nėra tokia gudri, kaip pati mano. Ji nesupranta, kokia apsukri gyvatė yra ta ištvirkėlė myrietė. Naudojuosi Tena perduodama karalienei tokias žinias, kokias pati noriu. Kai kurios iš jų netgi yra tiesa. — Sersėjos akys šelmiškai žybtelėjo. — O Tena papasakoja man viską, ką daro mergelė Mardžerė.

— Šit kaip? Ar gerai pažįsti tą moterį?

— Žinau, kad ji yra motina, turinti jauną sūnų ir norinti, kad jis gyvenime daug pasiektų. Ji padarys viską, ko pareikalausiu, kad tik jos sūnus iškiltųVisos motinos vienodos. Galbūt ledi Meriveter ir gyvatė, bet anaiptol ne kv aiša. Ji supranta, kad aš dėl jos galiu padaryti daugiau nei Mardžerė, tad kaip įmanydama stengiasi man pasitarnauti. Nustebtum sužinojęs, kokių Įdomių dalykų ji man papasakojo.

— Kokių dalykų?

Sersėja atsisėdo prie lango.

— Ar žinojai, kad Erškėčių karalienė savo vežime laiko pilną skrynią monetų? Senų auksinių monetų, kaldintų dar prieš Užkariavimą? Ir jei koks nors pirklys būna toks neapdairus ir, sakydamas kainą, pamini auksines monetas, ji sumoka auksinėmis Haigardeno rankomis, kurios du kartus lengvesnės už mūsų drakonus. Argi koks nors pirklys drįstų skųstis, kad jį apgavo ledi Meiso Tairelio motina? — Ji gurkštelėjo vyno ir paklausė: — Na, ar patiko pasijodinėti?

— Dėdė užsiminė, kad tavęs pasigedo.

— Dėdės užuominos man nerūpi.

— O turėtų rūpėti. Jis tau galėtų labai praversti. Jei ne Riverane arba Uoloje, tuomet šiaurėje, kovojant su lordu Staniu. Tėvas visuomet pasikliaudavo Kevanu, kai…

— Mūsų Šiaurės sergėtojas yra Ruzas Boltonas. Jis Stanį įveiks.

— Lordas Boltonas užspeistas piečiau Sąsmaukos, geležiniai jį atkirto nuo siaurės ties Keilino Griova.

— Nebeilgai. Nesantuokinis Boltono sūnus šią menką kliūtį netrukus pašalins. Lordas Boltonas savo pajėgas papildys dviem tūkstančiais Frėjų karių, kuriems vadovauja lordo Valderio sūnūs Hostinas ir Einis. Tokios kariuomenės turėtų visiškai pakakti susitvarkyti su Staniu ir keliais tūkstančiais palūžusių priešų.

— Seras Kevanas…

— …turės iki kaklo darbų Daryje mokydamas Lanselį šluostytis užpakalįTėvo mirtis jį palaužė. Seras Kevanas jau senas. Daivenas ir Deimionas mums tarnaus geriau.

— Taip, jie puikiai susitvarkys. — Su savo pusbroliais Džeimis nesipyko. — Bet vis dar reikia rankos. Jei ne mūsų dėdė, tuomet kas?..

Džeimio sesuo nusijuokė.

— Tikrai ne tu. Dėl to nesibaimink. Galbūt ranka taps Tenos vyras. Jo senelis buvo ranka valdant Eiriui.

Ne ranka, o tiesiog gausybės ragas. Džeimis gana gerai prisiminė Ouveną Meriveterį; jis buvo geras žmogus, bet visiškai neveiklus.

— Kiek pamenu, jis taip gerai dirbo, kad Eiris jį ištrėmė ir nusavino jo žemes.

— O Robertas jas grąžino. Bent jau dalį valdų. Tenai patiktų, jei Ortonas atgautų ir likusias žemes.

— Ar tau svarbiausia įsiteikti kažkokiai ištvirkusiai myrietei? Maniau, tau svarbiausia valdyti karalystę.

— Aš ją ir valdau.

Valdai… Septynete, pasigailėk mūsų… Jo sesuo tarėsi esanti lordas Taivinas su krūtimis, bet ji klydo. Jų tėvas buvo neperkalbamas ir nepalenkiamas, šaltas kaip ledo luitas, o Sersėja greitai užsiplieksdavo, ypač jei kas nors jai paprieštaraudavo. Sužinojusi, kad Stanis išvyko iš Drakono Uolos, ji džiaugėsi kaip maža mergaitė ir neabejojo, jog jis pagaliau pasidavė ir išplaukė ieškoti prieglobsčio. O kai iš šiaurės juos pasiekė žinia, kad Stanis pasirodė prie Sienos, Sersėjos įtūžį sunku buvo iškęsti. Ji protinga, bet jai trūksta sveikos nuovokos ir kantrybės.

— Tau reikia stiprios rankos, kuris galėtų padėti.

— Silpnam valdovui reikia stiprios rankos, kaip Eiriui reikėjo tėvo. O stipriam valdovui pakanka ir stropaus, įsakymus vykdančio tarno. — Ji pateliūskavo taurėje vyną. — Lordas Halinas puikiai tiktų. Jis nebūtų pirmas piromantas, tarnavęs karaliaus ranka.

Ne. Paskutinį nužudžiau aš.

— Sklinda kalbos, kad laivyno vadu ketini skirti Oraną Votersą.

— Ar mane kas nors šnipinėja? — Nesulaukusi brolio atsakymo, Sersėja nusibraukė nuo veido plaukus ir tarė: — Votersas šioms pareigoms puikiai tinka. Laivuose jis praleido pusę savo gyvenimo.

— Pusę gyvenimo? Jis negali būti vyresnis nei dvidešimties…

— Jam dvidešimt dveji. Na ir kas? Tėvui nebuvo nė dvidešimt vienerių, kai Eiris Targarienas paskyrė jį savo ranka. Jau seniai laikas Tomenui burti aplink save jaunus vyrus, o ne tenkintis visais tais raukšlėtais žilabarzdžiais. Oranas — stiprus ir energingas.

Stiprus, energingas ir gražus… — dingtelėjo Džeimiui. Ji dulkinasi su LanseliUy Osmundu Ketlbleku iry kiek žinau, su Mėnuliuku…

— Šiam postui geriau tiktų Paksteris Redvainas. Jis vadovauja didžiausiai flotilei visame Vesterose. Oranas Votersas galėtų būti luoto kapitonas, bet tik jei tu tą luotą jam nupirktum.

— Elgiesi kaip mažas, Džeimi. Redvainas yra Tairelio vėliavininkas ir tos bjaurybės jo senelės sūnėnas. Nenoriu savo taryboje matyti lordo Tairelio statytinių.

— Norėjai pasakyti „Tomeno taryboje“?

— Juk supranti, apie ką kalbu.

Kuo puikiausiai.

— Suprantu, kad Oranas Votersas — prastas pasirinkimas, Halinas — dar prastesnis. O dėl Kiburno… Dievai mato, Sersėja, juk jis bastėsi su Vargu Houtu. Citadelėje jam nuplėšė nuo kaklo grandinę!

— Tie avigalviai… Kiburnas buvo man labai naudingas. Be to, jis ištikimas, ko negaliu pasakyti apie savo giminaičius.

Jei ir toliau taip elgsiesi, mieloji sese, netrukus varnai les visų mūsų lavonus.

— Sersėja, įsiklausyk, ką šneki. Tu kiekvienoje tamsioje kertėje įžvelgi neūžaugas ir draugus verti priešais. Dėdė Kevanas tau ne priešas. Ir aš tau ne priešas.

Sersėja įtūžusi susiraukė.

— Maldavau tavo pagalbos. Puoliau ant kelių, o tu mane atstūmei!

— Įžadai…

— …nesutrukdė tau nužudyti Eirio. Žodžiai nieko nereiškia. Galėjai turėti mane, bet pasirinkai baltą apsiaustą. Dink man iš akių.

— Sese…

— Pasakiau, išeik. Man bjauru matyti tą tavo šlykščią bigę. Nešdinkis!

Ir, norėdama Džeimį paskubinti, Sersėja sviedė jam į galvą taurę. Nepataikė, bet Džeimis užuominą suprato.

Temstant jis sėdėjo vienas bendrojoje Baltojo Kalavijo bokšto menėje su taure raudonojo dornietiško vyno ir Baltąja knyga. Dešinės rankos bige verčiant puslapius, įėjo Gėlių riteris, nusivilko apsiaustą, nusisegė kardasaitį ir pasikabino juos ant vagio šalia Džeimio apsiausto.

— Mačiau tave šiandien pratybų aikštėje, — tarė Džeimis. — Gerai jojai.

— Tikrai geriau nei „gerai“. — Seras Loras įsipylė taurę vyno ir atsisėdo prie pusmėnulio formos stalo priešais Džeimį.

— Kuklesnis vyras būtų atsakęs: „Milordas man per daug malonus“, — arba: „Turėjau puikų žirgą.“

— Žirgas buvo neblogas, o milordas toks malonūs, koks aš kuklus. — Loras mostelėjo į knygą. — Lordas Renlis visuomet sakydavo, kad knygos skirtos tik meisteriams.

— Ši skirta mums. Čia užrašyta istorija kiekvieno vyro, kada nors vilkėjusio baltą apsiaustą.

— Užmečiau į ją akį. Gražūs skydai. Bet man labiau patinka knygos, kuriose daugiau piešinių. Lordas Renlis turėjo kelias knygas su tokiais paveikslėliais, kurie būtų apakinę septoną.

Džeimis nenoromis šyptelėjo.

— Tokių piešinių čia nėra, sere, bet istorijos atvertų tau akis. Nepakenktų daugiau sužinoti apie gyvenimą tų, kurie čia tarnavo anksčiau.

— Žinau, kas čia tarnavo. Princas Eimonas Drakono riteris, seras Rajamas Redvainas, Didžiaširdis, Baristanas Narsusis…

— Taigi… Gveinas Korbrėjus, Eilinas Koningtonas, Deimonas iš Dario. Matyt, būsi girdėjęs ir apie Lukamorą Stiprųjį.

— Apie serą Lukamorą Gašlųjį? — pralinksmėjęs paklausė seras Loras. — Turėjusį tris žmonas ir tris dešimtis vaikų? Jam nupjovė kotą. Gal padainuoti tau tą dainą, milorde?

— O apie serą Terensą Toiną girdėjai?

— Sugulė su karaliaus meiluže ir mirė baisiai rėkdamas. O pamoka tokia: vyrai, mūvintys baltas kelnes, turi žiūrėti, kad jų juosmuo būtų patikimai surištas.

— O apie Džailsą Pilkąjį Apsiaustą? Ir apie Orivelį Dosnųjį?

— Džailsas buvo išdavikas, Orivelis — bailys. Tai vyrai, suteršę baltąjį apsiaustą. Ką milordas nori tuo pasakyti?

— Visiškai nieko. Neįsižeisk, kai niekas nenori tavęs įžeisti, sere. Ar girdėjai apie Ilgšį Tomą Kosteiną?

Seras Loras papurtė galvą.

— Jis šešiasdešimt metų buvo karaliaus sargybos riteris.

— Kada tai buvo? Aš niekad…

— Tuomet gal esi girdėjęs apie serą Donelį iš Prieblandos Slėnio?

— Vardas girdėtas, bet…

— O apie Edisoną Hilą? Apie Baltąjį Apuoką, Maiklą Mertinsą? Apie Džeforį Norkrosą? Jį broliai vadino Niekuomet Nepasiduodančiu. Apie Raudonąjį Robertą Flauersą? Ką gali papasakoti apie juos?

— Flauersas — pavainikio vardas. Hilas taip pat.

— Ir vis dėlto abu šie vyrai iškilo taip aukštai, kad vadovavo karaliaus sargybai. Jų istorijos aprašytos šioje knygoje. Joje kalbama ir apie Rolandą Darkliną. Jis buvo jauniausias karaliaus sargyboje tarnavęs vyras, kol į ją įstojau aš. Baltą apsiaustą jis apsivilko mūšio lauke ir po valandos žuvo.

— Vadinasi, nebuvo geras karys.

— Gana geras. Jis žuvo, užtat jo karalius liko gyvas. Daug narsių vyrų vilkėjo baltus apsiaustus. Bet dauguma iš jų pamiršti.

— Dauguma nieko daugiau ir nenusipelno. O didvyriai visuomet prisimenami. Geriausi iš geriausių.

— Geriausi ir blogiausi. — Tad apie vieną iš mudviejų tikriausiai bus sudėta daina. — Ir dar keli, buvę ir geri, ir blogi. Kaip jis.

Džeimis pabaksnojo į skaitomą puslapį.

— Kas? — Seras Loras ištiesė kaklą norėdamas pamatyti. — Dešimt juodų skritulių skaisčiai raudoname fone. Nežinau, kieno čia ženklas.

— Kristono Koulo, tarnavusio Viseiriui Pirmajam ir Eigonui Antrajam. — Džeimis užvertė Baltąją knygą. — Dar jis buvo vadinamas Įtakinguoju.