Varnų puota

Džeimis

Tikėjausi, kad ta bjauri barzda tau jau bus nusibodusi. Taip apžėlęs, tu panašus į Robertą.

Jo sesuo gedulo drabužius iškeitė į nefrito žalumo suknią su myrietiškų nėrinių rankovėmis. Jai ant kaklo, užvertas ant auksinės grandinėlės, kabėjo balandžio kiaušinio didumo smaragdas.

— Roberto barzda buvo juoda. O maniškė gelsva.

— Gelsva? Gal — žilsva? — Sersėja išpešė plauką jam iš pabarzdės ir iškėlė. Jis buvo žilas. — Tu visai netekai spalvų, broli. Tapai šmėkla, išblyškusiu ir luošu padaru. Ir tokiu bekrauju, apsirengusiu vien baltai. — Ji sprigtelėjusi numetė plauką. — Man labiau patiktų, jei dėvėtum tamsiai raudonus ir aukso spalvos drabužius.

Man patiktų, jei būtum įdegusi saulėje ir tavo oda ristųsi vandens lasai. Džeimis norėjo ją pabučiuoti, paimti ant rankų, nunešti į miegamąjį, numesti ant lovos… ji dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir Mėnuliuku…

— Noriu sudaryti su tavimi sandėrį. Išlaisvink mane nuo mano pareigos, ir mano skustuvas — tavo paslaugoms.

Sersėja kietai sučiaupė lūpas. Ji gurkšnojo karštą, prieskoniais pagardintą vyną ir kvepėjo muskato riešutu.

— Drįsti derėtis su manimi dėl tokių smulkmenų? Ar privalau priminti, jog esi prisiekęs man paklusti?

— Esu prisiekęs ginti karalių. Mano vieta — šalia jo.

— Tavo vieta ten, kur jis tave siunčia.

— Tomenas antspauduoja kiekvieną dokumentą, kurį pakiši jam po nosimi. Tai tavo darbas ir, be to, tikra kvailystė. Kam skirti Daiveną Vakarų sergėtoju, jei juo nepasitiki?

Sersėja klestelėjo į krėslą prie lango. Jai už nugaros Džeimis matė aprūkusius Rankos bokšto griuvėsius.

— Iš kur tas nenoras, sere? Ar tik kartu su plaštaka nebūsi praradęs ir drąsos?

— Prisiekiau ledi Stark, kad prieš Starkus arba Tulius daugiau niekada nepakelsiu ginklo.

— Tą priesaiką davei girtas, be to, tau į gerklę buvo įremti kalavijo ašmenys.

— Kaip galiu ginti Tomeną su juo nebūdamas?

— Gali ginti karalių kovodamas su jo priešais. Tėvas visada sakydavo, kad vikrus kalavijo kirtis yra geresnė gynyba už skydą. Nors, žinoma, kalavijo kirčiams reikalinga ranka. Ir vis dėlto net luošas liūtas gali įvaryti baimės.

Noriu Riverano. Noriu, kad Brindenas Tūlis būtų arba sukaustytas grandinėmis, arba nužudytas. Be to, kažkas turi padaryti tvarką Harenhole. Mums skubiai reikalingas Vilis Manderlis, jei tik jis gyvas ir tebėra nelaisvėje, bet pilies įgula neatsakė nė į vieną mūsų siųstų varnų žinią.

— Harenhole įsikūrę Gregorio vyrai, — priminė jai Džeimis. — Kalnas mėgo tik tuos, kurie yra žiaurūs ir kvaili. Varnus jie greičiausiai suvalgė su visomis žiniomis.

— Todėl ir siunčiu tave. Jie gali suvalgyti ir tave, narsusis broli, bet tikiuosi, kad jiems sustos skrandžiai. — Sersėja persibraukė per suknios sijoną. — Taip pat noriu, kad, kol tavęs nebus, karaliaus sargybai vadovautų seras Osmundas.

..kiek žinau, ji dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir Mėnuliuku…

— Ne tu paskirsi vadą. Jei man teks išvykti, vadovavimą karaliaus sargybai perims seras Loras.

— Kas tai? Pokštas? Juk žinai, kaip nemėgstu sero Loro.

— Jei nebūtum Beilono Svono išsiuntusi į Dorną…

— Jis man ten reikalingas. Tais dorniečiais negalima pasitikėti. Raudonoji Angis kovėsi už Tirioną, o gal jau pamiršai? Nepaliksiu savo dukters jų malonei. Ir neleisiu, kad karaliaus sargybai vadovautų Loras Tairelis.

— Seras Loras tris kartus pranašesnis vyras už serą Osmundą.

— Tavo vyriškumo ir pranašumo supratimas truputį pasikeitė, broli…

Džeimio krūtinėje sukilo pyktis.

— Tiesa, Loras geidulingai nespokso į tavo papus, kaip seras Osmundas, bet nemanau…

— Tai pagalvok. — Ir Sersėja tėškė jam per skruostą.

Džeimis nė nemėgino gintis.

— Matau, man reikia vešlesnės barzdos, kad sušvelnintų karalienės glamones.

Jis troško nuplėšti Sersėjai suknią ir jos smūgius paversti bučiniais. Buvo tai daręs anksčiau, tada, kai dar turėjo abi rankas.

Žalios karalienės akys buvo šaltos kaip ledas.

— Geriau jau eik, sere.

..su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir Mėnuliuku…

— Ar tu ne tik luošas, bet ir kurčias? Durys tau už nugaros, sere, rasi jas pats.

— Kaip įsakysi.

Džeimis apsisuko ir paliko ją vieną.

Kažkur dievai kvatojosi. Jis žinojo, kad Sersėja nemėgsta, jei kas nors jai trukdo. Švelnesni žodžiai gal būtų ją paveikę, bet pastaruoju metu vien pamatęs seserį Džeimis nesitverdavo pykčiu.

Viena vertus, Džeimis džiaugėsi, kad išvyks iš Karaliaus Uosto. Jam nepatiko aplink Sersėją besisukiojančių padlaižių ir kvailių draugija. „Mažiausioji taryba“ — štai kaip, anot Adamo Marbrando, jie buvo vadinami Blusyne. O Kiburnas… nors ir išgelbėjo Džeimiui gyvybę, vis tiek tebebuvo Kruvinasis Juokdarys. „Kiburnas turi savų paslapčių“, — įspėjo jis Sersėją. Bet ši tik nusijuokė ir atsakė: „Mes visi jų turime, broli.“

..kiek žinau, ji dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir Mėnuliuku…

Prie Raudonojo bokšto arklidžių Džeimio laukė keturiasdešimt riterių ir tiek pat ginklanešių. Pusė iš jų buvo vakariečiai, prisiekę ištikimybę Lanisteriams, kiti — buvę priešai, visai neseniai tapę abejotinais draugais. Seras Dermotas iš Lietaus Miško iškėlęs laikė Tomeno vėliavą, o Raudonasis Ronetas Koningtonas — baltą karaliaus sargybos vėliavą. Peidžas, Paiperis ir Pekldonas dalijosi garbe būti lordo vado ginklanešiais. „Tegul draugai būna tau už nugaros, o priešai ten, kur juos matytum“, — kadaise jam patarė Samneris Kreikholas. O gal tai buvo tėvo žodžiai?

Džeimio jojamas žirgas buvo juodbėris, jo karo žirgas — puikus širmas eržilas. Džeimis jau daugelį metų nė vienam iš savo žirgų nebuvo davęs vardo; jis matė pernelyg daug mūšiuose žūvančių žirgų, o kai duodavai jiems vardus, ištverti jų netektį būdavo dar sunkiau. Bet kai jaunasis Paiperis ėmė juos vadinti Garbe ir Šlove, Džeimis tik nusijuokė ir leido žirgams vardus palikti. Šlovė turėjo puošnią, kaip Lanisteriams dera, tamsiai raudoną gūnią; Garbė buvo padabinta karaliaus sargybai pritinkančiais baltais papuošimais. Kol Džeimis įsėdo į balną, Džosminas Pekldonas palaikė jojamo žirgo vadeles. Ginklanešys buvo liesas kaip šakalys, ilgomis rankomis ir kojomis, seniai netrinktais pilkšvais kaip pelės plaukais ir minkštais barzdos pūkeliais apžėlusiais skruostais. Jo apsiaustas buvo tamsiai raudonos, Lanisterių giminės spalvos, bet po juo buvo matyti dešimt tamsių jo giminės kefalių geltoname fone.

— Milorde, — paklausė jaunuolis, — ar pageidausi savo naujos rankos?

— Prisisek ją, Džeimi, — paragino seras Kenosas iš Keiso. — Pamojuok ja prasčiokams, tegul turi ką papasakoti savo vaikams.

— Nenoriu. — Džeimis neketino rodyti prasčiokų miniai auksinės apgaulės. Tegul mato bigę. Tegul pasižiūri į luošį. — Bet nesivaržyk ir užvaduok mane, sere Kenosai. Jei tau patinka, mojuok abiem rankomis ir maskatuok abiem kojomis. — Kaire ranka suėmęs vadeles, jis apsuko žirgą. — Peinai! — visiems rikiuojantis šūktelėjo. — Josi šalia manęs.

Seras Ilinas Peinas prisigretino prie Džeimio, bet atrodė tarsi į puotą patekęs elgeta. Jo šarviniai marškiniai buvo seni ir surūdiję, užvilkti ant suteptos kietintos odos palaidinės. Nei ant žmogaus, nei ant žirgo nebuvo matyti jokio herbo; Peino skydas buvo toks sukapotas ir apdaužytas, jog sunku buvo pasakyti, kokios spalvos dažais jis kadaise buvo nudažytas. Niūria veido išraiška ir giliai įdubusiomis, tuščiu žvilgsniu žvelgiančiomis akimis, seras Ilinas galėjo būti palaikytas įsikūnijusia mirtimi… ir jau daug metų iš tiesų buvo ja laikomas.

Tačiau dabar viskas pasikeitė. Seras Ilinas buvo pusė Džeimio gauto atlygio už tai, kad vykdytų mažojo karaliaus įsakymą kaip geras ir klusnus lordas vadas. Kita pusė jo atlygio buvo seras Adamas Marbrandas. „Man tų vyrų reikia“, — pareiškė jis seseriai, o Sersėja nesipriešino. Greičiausiai ji džiaugiasi, kad gali jų atsikratyti. Seras Adamas buvo Džeimio vaikystės draugas, o tylusis budelis priklausė jų tėvui, jei tik… apskritai kam nors priklausė. Pelnas buvo rankos sargybos kapitonas, kai kažkas nugirdo jį giriantis, kad iš tiesų Septynias Karalystes valdo lordas Taivinas ir kad tai jis sako karaliui Eiriui, ką ir kaip daryti. Už tai Eiris Targarienas išlupo Peinui liežuvį.

— Atidarykite vartus, — tarė Džeimis ir Stipruolis Šernas griausmingu balsu pakartojo: „ATIDARYKITE VARTUS!“

Kai tratant būgnams ir griežiant smuikams pro Purvo vartus išžygiavo Meisas Tairelis, gatvėse susirinko tūkstančiai žmonių išlydėti jo džiaugsmingais šūksniais. Maži berniukai sekė iš paskos, žygiavo šalia Tairelio karių aukštai iškėlę galvas, kaldami padais, o jų seserys, žiūrėdamos pro langus, siuntė oro bučinius.

Bet šiandien viskas buvo kitaip. Jiems jojant pro šalį, kelios kekšės pakvietė užsukti, o pyragėlių pardavėjas paleido gerklę siūlydamas savo prekes. Batsiuvių aikštėje du nudriskę žvirbliai pamokslavo keliems šimtams susibūrusių prasčiokų ir garsiai šaukdami skelbė prakeikimą bedieviams ir demono garbintojams. Minia prasiskyrė praleisti karių kolonos. Žvirbliai ir kurpiai nulydėjo juos blausiais žvilgsniais.

— Jiems patinka rožių kvapas, bet liūtų jie nemėgsta, — tarė Džeimis. — Tikiuosi, kad mano sesuo bus išmintinga ir atkreips į tai dėmesį.

Seras Ilinas nieko neatsakė. Ilgoje kelionėje jis — tobula draugija. Galėsiu mėgautis mudviejų pokalbiu.

Dauguma būrio vyrų laukė Džeimio anapus gynybinių miesto sienų; seras Adamas Marbrandas su savo raiteliais, seras Stefonas Sviftas ir kariuomenės maisto atsargų vilkstinė, senojo sero Bonifero Gerojo Šventoji Šimtinė, raitieji Sarsfildo lankininkai, meisteris Gulianas su varnų pUnais narvais ir du šimtai sunkiųjų raitininkų, vadovaujamų sero Flemento Brakso. Apskritai paėmus, tai nebuvo gausi kariuomenė, mat iš viso ją sudarė mažiau nei tūkstantis vyrų. Bet prie Riverano viską lėmė ne kariuomenės gausa. Lanisterių kariuomenė ir dar didesnės Frėjų pajėgos jau laikė apsiautusios pilį; sprendžiant iš paskutinio juos pasiekusio varno atneštos žinios, pilį apsiautusiai kariuomenei trūko maisto. Brindenas Tūlis, prieš pasislėpdamas už savo pilies sienų, sunaikino visa, kas apylinkėse buvo valgoma.

Tiesa, daug darbo jis neturėjo. Sprendžiant iš to, ką Džeimis matė kitose upių kraštų vietovėse, retai kur javų laukas nebuvo sudegintas, retas miestas liko neapiplėštas, reta mergina neišprievartauta. O dabar mieloji sesuo siunčia mane baigti Eimorio Lorčo ir Gregorio Kligeino pradėto darbo. Džeimiui tai labai nepatiko.

Karaliaus Uosto prieigose Karališkajame kelyje turėjo būti saugu, kiek šiais neramiais laikais tai buvo įmanoma, ir vis dėlto Džeimis pasiuntė Marbrandą ir jo raitelius pasižvalgyti po apylinkes.

— Kuždesių miške Robas Starkas užklupo mane nepasiruošusį, — tarė jis. — Daugiau taip niekada nenutiks.

— Nenutiks, duodu žodį. — Buvo akivaizdu, kad, vėl sėdęs į balną ir vilkėdamas dulsvai pilką savo giminės, o ne aukso spalvos vilnonį miesto sargybos apsiaustą, Marbrandas jautė palengvėjimą. — Jei koks nors priešas prislinks arčiau nei per keliolika mylių, iš karto tau apie jį pranešiu.

Džeimis kuo griežčiausiai įsakė, kad nė vienas karys nepaliktų kolonos be jo leidimo. Mat kitaip, — jis tai žinojo, — jauni lordai ims nuobodžiauti ir netrukus pasileis šuoliais per laukus, vaikydami galvijus ir trypdami javus. Miesto apylinkėse dar galėjai išvysti karvių ir avių, ant vaismedžių kybančių obuolių ir uogomis aplipusių krūmų, keliu dardančių arkliais ir jaučiais traukiamų vežimų. Bet toliau nuo miesto vaizdas toli gražu nebuvo toks malonus akiai.

Jodamas kolonos priekyje, šalia tylinčio kaip žuvis sero Ilino Peino, Džeimis jautėsi beveik patenkintas. Saulė šildė jam nugarą, o vėjas glostė plaukus nelyginant moters pirštai. Mažajam Lu Paiperiui prišuoliavus nešinam pilnu šalmu gervuogių, Džeimis saują jų suvalgė, o kitas liepė vaikinukui pasidalyti su kitais ginklanešiais ir seru Ilinu Peinu.

Tylėdamas Peinas, rodės, jautėsi taip pat patogiai, kaip ir vilkėdamas aprūdijusius šarvinius marškinius ir kietintos odos palaidinę. Jo žirgo kanopų kaukšėjimas ir į makštis įkišto kalavijo žvangtelėjimas kaskart, kai Peinas, sėdėdamas balne, pakeisdavo kūno padėtį, buvo vieninteliai jo skleidžiami garsai. Nors jo raupų išėstas veidas buvo niūrus, o akys šaltos kaip žiemos ežero ledas, Džeimis jautė, kad seras Ilinas džiaugiasi, galėdamas joti drauge. Leidau jam rinktis, prisiminė Džeimis. Jis galėjo man atsakyti ir likti karaliaus teisingumo vykdytoju.

Sero Ilino paskyrimas į šias pareigas buvo Roberto Barateono vestuvinė dovana jo nuotakos tėvui ir šiaip šilta vietelė — tarsi atlygis Peinui už prarastą liežuvį tarnaujant Lanisterių giminei. Ilgainiui jis tapo puikiu budeliu. Nė vienos egzekucijos neįvykdė atmestinai ir jam retai prireikdavo užsimoti antrą kartą. Be to, tas jo tylėjimas visiems varė baimę. Retas kuris vyras taip puikiai tiko šioms pareigoms, kaip seras Ilinas Peinas.

Nusprendęs pasiimti jį drauge, Džeimis Išdaviko tako gale susirado sero Ilino buveinę. Budelis buvo įsikūręs viršutiniame aukšte žemo ir drūto pusapvalio bokšto, padalyto į celes, skirtas kaliniams, kuriems reikėjo didesnių patogumų: į nelaisvę patekusiems riteriams ir lordams, laukiantiems, kol bus paleisti už išpirką arba su kuo nors apkeisti. Įėjimas į tikruosius požemius buvo pirmame aukšte, už vienų kaltinės geležies ir antrų medinių, suskilusių ir papilkėjusių, durų. Tarp tų dvejų durų buvo kambariai, kuriais naudojosi vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas, lordas išpažinčių klausytojas ir karaliaus teisingumo vykdytojas. Pastarasis kartu buvo ir budelis, tačiau, pagal tradiciją, jis taip pat vadovavo požeminiam kalėjimui ir jame dirbantiems prižiūrėtojams.

Vadovo užduočiai seras Ilinas Peinas buvo visiškai netinkamas žmogus. Kadangi nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, o kalbėti negalėjo, vadovauti požeminiam kalėjimui jis patikėjo savo pavaldiniams, kad ir kokie niekšeliai jie buvo. Lordo išpažinčių klausytojo karalystėje nebuvo nuo Dareono Antrojo laikų, o paskutinis vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas buvo audinių pirklys, nusipirkęs šį postą iš Mažojo Piršto valdant karaliui Robertui. Be jokios abejonės, kelerius metus užėmęs šį postą, pirklys susižėrė gražaus pinigo ir būtų susižėręs dar daugiau, jei nebūtų padaręs klaidos ir susimokęs su keliais kitais turtingais kvailiais atiduoti Geležinį sostą Staniui. Jie vadino save „Elnio žmonėmis“, tad Džofas liepė vinimis prikalti jiems prie galvų elnių ragus ir pakabinti permetus per miesto gynybines sienas. Tad atrakinti Džeimiui požemio duris ir siaurais laiptais nuvesti į bokštą, kuriame jau penkiolika metų gyveno Ilinas Peinas, teko Reniferiui Longvotersui, vyriausiam požeminių kalėjimų prižiūrėtojui iškrypusią nugara, įkyriai tvirtinusiam, kad jo gyslomis teka „lašelis drakonų kraujo“.

Kambariuose trenkė gendančiu maistu, o ant grindų paklotose nendrėse knibždėjo parazitai. Įkėlęs koją į kambarį, Džeimis vos neužmynė žiurkės. Didysis Peino kalavijas buvo padėtas ant iš ožio perdirbto stalo, šalia galąstuvo ir riebaluotos vaškuotės. Ašmenų plienas atrodė nepriekaištingai, jų briaunos blausioje šviesoje spindėjo melsvai, bet visur aplink išdriekti ant grindų valkiojosi nešvarūs drabužiai, o netvarkingai išmėtytos šarvų dalys buvo parudavusios nuo rūdžių. Kiek čia buvo sudaužyta vyno ąsočių, Džeimis suskaičiuoti negalėjo. Šiam žmogui rūpi tik žudyti, pagalvojo jis, o tuo metu iš miegamojo, lydimas perpildytų naktinių puodų tvaiko, išėjo seras Ilinas.

— Jo malonybė įsakė man grąžinti jo valdžion upių kraštus, — tarė jam Džeimis. — Norėčiau, kad jotum kartu, jei tik galėsi palikti… visa tai.

Užuot gavęs atsakymą, Džeimis sulaukė tik tylos ir ilgai trukusio, įdėmaus žvilgsnio. Bet kai jau buvo beapsisukąs eiti, Peinas jam linktelėjo. Ir štai jis joja. Džeimis žvilgtelėjo į savo bendrakeleivį. Galbūt mums abiem dar yra vilties…

Tą naktį jie įkūrė stovyklą papėdėje kalvos, ant kurios dunksojo Heifordų pilis. Saulei nusileidus, kalvos prieigose palei upokšnio krantus išdygo šimtas palapinių. Džeimis pats pastatė sargybą. Būti užpultas taip arti miesto jis nesitikėjo, tačiau kadaise jo dėdė Stafordas taip pat jautėsi saugus Okskrose. Tad geriau buvo nerizikuoti.

Sulaukęs kvietimo iš pilies pavakarieniauti su ledi Heiford pilies valdytoju, Džeimis kartu pasiėmė serą Iliną Peiną, serą Adamą Marbrandą, serą Boniferą Hastį, Raudonąjį Ronetą Koningtoną, Stipruolį Šerną ir dar keliolika riterių bei lordų.

— Rodos, turėčiau užsisegti dirbtinę ranką, — pasakė jis Pekui prieš kopdamas į kalvą.

Vaikinukas negaišuodamas ją atnešė. Plaštaka buvo nukaldinta iš aukso, atrodė kaip tikra, nagai buvo inkrustuoti perlamutru, o visi penki pirštai pusiau sugniaužti, kad iš jų neišslystų vyno taurė. Kautis negaliu, bet galiu gertu dingtelėjo Džeimiui, kol jo ginklanešys odiniais dirželiais rišo plaštaką prie rankos bigės. „Nuo šiandien žmonės turėtų vadinti tave Auksarankiu, milorde“, — pirmą kartą pririšęs Džeimiui prie riešo plaštaką, patikino jį ginklininkas. Jis klydo. Iki pat mirties liksiu Karalžudys.

Auksinė plaštaka per vakarieųę davė gerą progą pažerti susižavėjimo kupinų pastabų, bent jau kol Džeimis neparvertė vyno taurės. Tada jis įniršo.

— Jei taip žaviesi tuo prakeiktu daiktu, nusikirsk sau dešinę ranką ir galėsi džiaugtis, — pasakė jis Flementui Braksui.

Apie auksinę ranką daugiau niekas nepratarė nė žodžio ir Džeimis galėjo ramiai išgerti vyno.

Ledi, kuriai priklausė pilis, buvo susigiminiavusi su Lanisteriais per vedybas, — tai buvo putli, neseniai vaikščioti pradėjusi mergaitė, nesulaukusi nė vienerių metų ištekinta už Džeimio pusbrolio Tireko. Ledi Ermesanda, kaip ir dera ledi, atitipeno jų pasveikinti apvilkta auksinto audeklo suknyte su sodriai žaliais stačiakampiais ir žalsvais vingriais Heifordų giminės ornamentais, išsiuvinėtais smulkiais nefrito karoliukais. Tačiau netrukus mergaitė ėmė žliumbti ir žindyvė tuoj pat nuvedė ją į lovą.

— Ar apie mūsų lordą Tireką vis dar nėra jokios žinios? — paklausė pilies valdytojas, kai į stalą buvo atneštas keptas upėtakis.

— Ne.

Tirekas Lanisteris pradingo per neramumus Karaliaus Uoste, tuomet, kai Džeimis dar buvo Riverano belaisvis. Dabar vaikinas buvo keturiolikos, žinoma, jei liko gyvas.

— Lordo Taivino įsakytas, pats vadovavau paieškoms, — prabilo Adamas Marbrandas, imdamas iš žuvies kaulus, — bet Tireko neradau, kaip ir anksčiau už mane jo ieškojęs Baivoteris. Paskutinį kartą žmonės berniuką matė raitą ant žirgo, kai besigrūdanti minia pralaužė auksinių apsiaustų gretas. Paskui… na, radome žirgą, bet ne raitelį. Greičiausiai minia nutraukė jį nuo arklio ir nužudė. Bet, jei taip ir buvo, kurgi jo kūnas? Kitų nužudytųjų lavonus minia paliko tysoti, tad kodėl su Tireko lavonu būtų turėjusi elgtis kitaip?

— Gyvas jis būtų buvęs naudingesnis, — įsiterpė Stipruolis Šernas. — Kiekvienas Lanisteris vertas nemenkos išpirkos.

— Žinoma, — pritarė Marbrandas, — bet išpirkos niekas taip ir nepareikalavo. Vaikinukas tiesiog dingo.

— Jis negyvas. — Džeimis išgėrė tris taures vyno ir jo auksinė plaštaka kaskart jam darėsi vis sunkesnė ir nerangesnė. Iš kablio būtų tiek pat naudos… — Jei piktadariai suprato, ką nužudė, be abejo, įmetė lavoną į upę, baimindamiesi mano tėvo rūstybės. Karaliaus Uoste tos rūstybės skonį daug kas pažįsta. Lordas Taivinas niekada nelikdavo skolingas.

— Niekada, — pritarė Stipruolis Šernas ir pokalbis buvo baigtas.

Ir vis dėlto vėliau, atsidūręs vienas bokšto kambaryje, kuriame jam buvo pasiūlyta nakvynė, Džeimis nė pats nepajuto, kaip ėmė svarstyti. Drauge su Lanseliu, Tirekas tarnavo karaliaus Roberto ginklanešiu. Kartais žinios gali būti vertingesnės už auksą ir pavojingesnės už durklą. Ir tuomet Džeimiui prieš akis iškilo Veiris — besišypsantis, kvepiantis levandomis. Eunuchas turėjo savo agentų ir šnabždūnų visame mieste. Jam tikrai nebūtų buvę sunku pasirūpinti, kad kilus sumaiščiai Tirekas pradingtų… žinoma, jeigu jis iš anksto žinojo, kad minia pakels maištą. O Veiris viską žinojo arba bent jau mėgino mus įtikinti viską žinąs. Ir vis dėlto apie kilsiantį maištą Sersėjos jis neįspėjo. Ir nenujojo prie laivų išlydėti Mirselos.

Džeimis atvėrė langines. Nakties oras vėso, dangumi plaukė jaunas mėnulis. Mėnesienos šviesoje jo plaštaka dulsvai spindėjo. Netinkama pasmaugti eunuchui, bet užtektinai sunki tai šlykščiai šypsenai sumalti į raudoną kruviną košę. Jam knietėjo kam nors užvožti.

Serą Iliną Džeimis rado galandantį didįjį kalaviją.

— Laikas, — tarė jis Peinui.

Budelis atsistojo ir nusekė iš paskos, sutrūkinėjusios odos batų padais šlepsėdamas žemyn stačiais akmeniniais laiptais. Prie ginklinės buvo nedidelis kiemelis. Ginklinėje Džeimis rado du skydus, du lengvus šalmus ir porą bukų turnyrinių kalavijų. Vieną padavė Peinui, kitą suspaudė kairėje rankoje, o dešinę užkišo už skydo dirželių. Auksiniai jo pirštai buvo tiek sulenkti, kad užsikabintų, bet jais nebuvo įmanoma dirželių suspausti, tad skydą Džeimis laikė ne itin stipriai.

— Tu kadaise buvai riteris, sere, — tarė Džeimis. — Kaip ir aš. Pažiūrėkime, kuo esame dabar.

Seras Ilinas atsakė kilstelėdamas kalaviją, o Džeimis nieko nelaukęs puolė. Peinas buvo sustiręs kaip ir aprūdiję šarviniai jo marškiniai ir ne toks stiprus kaip Brienė, bet atrėmė kiekvieną smūgį savo kalaviju arba skydu. Jiedu kovėsi po jaunu mėnuliu, o bukų kalavijų plienas skambėjo. Iš pradžių tylusis riteris mielai leido vadovauti Džeimiui, bet paskui į kiekvieną kirtį ėmė atsakinėti kirčiu. Perėjęs į puolimą, seras Ilinas kalavijo ašmenimis kliudė Džeimiui šlaunį, petį ir dilbį. Tris kartus jam užgulė ausis nuo smūgių į šalmą. Dar vienas kirtis išplėšė iš dešinės rankos skydą ir vos neperrėžė prie rankos bigės pririštos auksinės plaštakos dirželių. Kai jiedu nuleido kalavijus, Džeimio kūnas buvo nusėtas mėlynėmis ir gerokai apdaužytas, bet į galvą mušęs vynas išgaravo ir jis jautėsi blaivus.

— Mes dar pašoksime, — pažadėjo jis serui Ilinui. — Ir rytoj, ir poryt. Kaustinės kasdien, kol kaire ranka kalaviją valdysiu taip pat gerai, kaip kadaise valdžiau dešine.

Seras Ilinas išsižiojo ir pasigirdo kažkoks klaksėjimas. Jisjuokiasiy suprato Džeimis. Ir jį apėmė pyktis.

Kitą rytą niekas iš karių nedrįso užsiminti Džeimiui apie mėlynes. Naktį niekas iš jų, rodės, negirdėjo žvangant kalavijų plieno. Bet kai jie kalvos šlaitu nusileido į stovyklą, Mažasis Lu Paiperis uždavė klausimą, kurio nedrįso užduoti lordai. Džeimis jam nuoširdžiai nusišypsojo.

— Heifordų giminės moterys labai aistringos. Tai meilės bučiniai, vaikine.

Kita diena buvo giedra, bet vėjuota, paskui viena buvo debesuota, o po šios sekė trys lietingos dienos. Vėjas ir lietus jų nesugaišino. Kariuomenės kolona traukė įprastu greičiu, Karališkuoju keliu į šiaurę, ir kiekvieną naktį Džeimis rasdavo kokią nors nuošalią vietelę, kur vis užsidirbdavo „meilės bučinių“. Jiedu kovėsi ir arklidėse, stebint vienaakiam mului, ir užeigos rūsyje, tarp vyno ir alaus statinių, ir tarp suodinų sudegusios didelės akmeninės daržinės sienų, ir medžiais apaugusioje negilaus upokšnio saloje, ir atvirame lauke, lietaus lašams švelniai barbenant į jų šalmus ir skydus.

Savo naktinėms išvykoms Džeimis vis sugalvodavo priežasčių, bet nebuvo toks kvailas ir suprato, kad jomis niekas netiki. Adamas Marbrandas tikrai žinojo, kokie yra Džeimio ketinimai, o kai kurie kiti kapitonai tikriausiai bent jau numanė. Bet jam girdint niekas nė žodžiu apie tai neprasitarė, o kadangi vieninteliam liudininkui… trūko liežuvio, Džeimis galėjo nesibaiminti, jog kas nors sužinos, kaip nevykusiai Karalžudys valdo kalaviją.

Netrukus abipus kelio jau galėjai matyti karo ženklų. Laukuose, kur turėjo bręsti žieminiai kviečiai, buvo prižėlę žirgų galvas siekiančių piktžolių, erškėčių ir augo krūmai, Karališkajame kelyje nebuvo nė vieno keliauninko, o nuo sutemų iki aušros šiame niūriame pasaulyje viešpatavo vilkai. Dauguma žvėrių buvo baikštūs ir laikėsi nuo kariuomenės atokiau, bet vienam iš Marbrando raitininkų sustojus ir nulipus nuo žirgo nusičiurkšti, vilkai gyvulį pabaidė ir pasiviję papjovė.

— Joks žvėris nebus toks drąsus, — pareiškė seras Boniferas Gerasis liūdnu ir griežtu veidu. — Tai demonai su vilkų kailiais, pasiųsti bausti mūsų už nuodėmes.

— Hm… Matyt, tas arklys buvo nepaprastai nuodėmingas, — pasakė Džeimis, stovintis prie vargšo gyvulio liekanų. Jis liepė likusią arklieną supjaustyti gabalais ir užsūdyti; ta mėsa galėjo jiems dar labai praversti.

Vietovėje, keistai vadinamoje Kiaulės Ragu, jie rado seną užsispyrėlį riterį, serą Rodžerį Hogą, atkakliai tūnantį savo bokšte drauge su šešiais kovų meistrais, keturiais arbaletininkais ir dviem dešimtimis valstiečių. Seras Rodžeris buvo stambus ir, kaip buvo galima spręsti iš jo vardo, šiurkštus vyras, ir seras Kenosas pareiškė, kad galbūt jis yra vienas iš pasimetusių Kreikholų, — mat jų ženklas buvo rudmargis šernas. Šią mintį Stipruolis Šernas, rodos, paėmė už gryną pinigą ir visą valandą kuo rimčiausiai klausinėjo sero Rodžerio apie jo protėvius.

O Džeimiui buvo įdomiau, ką Hogas gali papasakoti apie vilkus.

— Turėjome nemalonumų su gauja baltažvaigždžių vilkų, — pasakė jam senasis riteris. — Jie atsibastė čia šniukštinėdami tavęs, milorde, bet mes tris iš jų nudėjome ir pakasėme už ropių lysvės. Prieš juos čia dar atklydo gauja prakeiktų liūtų, prašau jus atleisti. Ant jų vado skydo buvo nupiešta mantikora.

— Seras Eimoris Lorčas, — tarė Džeimis. — Mano lordas tėvas įsakė jam nusiaubti upių kraštus.

— Čia — ne upių kraštai, — išdidžiai pareiškė seras Rodžeris Hogas. — Aš prisiekęs ištikimybę Heifordų giminei, o ledi Ermesanda yra Karaliaus Uosto vasale… arba ja bus, kai tik išmoks vaikščioti. Taip jam ir pasakiau, bet tas Lorčas nieko nenorėjo girdėti. Jis išpjovė pusę mano avių ir tris geras pieningas ožkas, be to, mėgino sudeginti mane su visu bokštu. Bet mano bokšto sienos — iš akmens, aštuonių pėdų storio, tad, kai jo ugnis užgeso, jam nusibodo laukti ir jis nujojo. Vėliau pasirodė vilkai — keturkojai vilkai. Jie suėdė visas avis, kurias man buvo palikęs mantikora. Mainais gavau kelias vilkenas, bet kailiu pilvo neprikimši. Ką mums daryti, milorde?

— Sėkite, — patarė Džeimis, — ir melskitės, kad sulauktumėte paskutinio derliaus. — Toks atsakymas daug vilčių neteikė, bet nieko kita Džeimis pasakyti negalėjo.

Kitą dieną kariuomenės kolona perbrido upokšnį, skiriantį žemes, kurių šeimininkai buvo prisiekę ištikimybę Karaliaus Uostui, nuo tų, kurias valdantys vyrai palaikė Riveraną. Pasižiūrėjęs į žemėlapį meisteris Gulianas pasakė, jog artimiausios kalvos priklauso broliams Vodams — dviem didelius žemės plotus valdantiems riteriams, prisiekusiems Harenholui, nors… jų pačių pilys buvo iš žemės ir rąstų, o ir iš jų tebuvo likusios apanglėjusios sijos.

Nepasirodė nei Vodai, nei bent vienas iš jiems priklausančių prasčiokų, nors požemyje po antrojo brolio bokštu buvo radę prieglobstį keli bastūnai. Vienas iš jų vilkėjo tamsiai raudono apsiausto skivytus, bet Džeimis pakorė jį kartu su kitais. Ir pasijuto geriau. Teisingumas buvo įvykdytas. Tegul tai tampa tavo įpročiu, Lanisterit ir vieną gražią dieną galbūt žmonės vis dėlto pradės vadinti tave Auksarankiu. Auksarankiu Teisinguoju.

Artinantis prie Harenholo, pasaulis darėsi vis pilkesnis. Jiems virš galvų plytėjo pilkai melsvas dangus, o šalia tyvuliavo vandenys, tviskantys nelyginant sena ir šalta kaltinio plieno plokštė. Džeimis nė pats nepajuto, kaip ėmė svarstyti, kad galbūt anksčiau čia prajojo ir Brienė. Jei manėy kad Sansa Stark patraukė į Riveraną… Jeigu jie būtų sutikę kitų keliautojų, Džeimis būtų galėjęs stabtelėti ir paklausti, ar kas iš jų kartais nematė gražios mergelės rudais plaukais arba stotingos bjaurios pažiūrėti merginos, kurios veidą išvydus kraujas sustingsta gyslose. Tačiau keliuose žmonių nebuvo, šlaistėsi vien vilkai, o jų kaukimo niekaip negalėjai laikyti atsakymu.

Pagaliau kitame išlydyto alavo balą primenančio ežero krante pasirodė nevykusios Juodojo Hareno pilies bokštai, penkiais juodais, išsukinėtais, iš netašytų akmenų sumūrytais pirštais grabinėdami dangų. Nors Mažajam Pirštui buvo suteikta garbė tapti Harenholo lordu, jis užimti naujosios rezidencijos, rodos, neskubėjo, tad reikalus Harenhole pakeliui į Riveraną teko „tvarkyti“ Džeimiui Lanisteriui.

Kad čia ras ką tvarkyti, jis neabejojo. Šią didžiulę niūrią pilį iš Kruvinųjų Juokdarių atėmė Gregoris Kligeinas, bet netrukus Sersėja įsakė jam grįžti į Karaliaus Uostą. Kalno vyrai, žinoma, tebesibastė po apylinkes, pabirę kaip žirniai prie kelio, tačiau jie nebuvo tinkamiausi žmonės įvesti prie Trišakio karaliaus taikai. Vienintelė taika, kurią sero Gregorio būrys galėjo garantuoti, buvo amžina kapų taika.

Sero Adamo raitininkai pranešė, jog Harenholo vartai uždaryti ir ant jų užleistas skersinis. Džeimis liepė savo vyrams išsirikiuoti priešais vartus ir įsakė serui Kenosui iš Keiso pūsti Heroko ragą — juodą, įviją, apjuostą senovinio aukso žiedais.

Kai trys rago ūktelėjimai aidu atsimušė nuo sienų, jie išgirdo geležinių vyrių girgždesį ir vartai lėtai atsivėrė. Juodojo Hareno pilies sienos buvo tokios storos, kad Džeimis prajojo po keliolika žudymo skylių ir tik tada staiga atsidūrė saulės užlietame kieme, kur ne taip seniai buvo atsisveikinęs su Kruvinaisiais Juokdariais. Iš suplūktos žemės kalėsi piktžolės, aplink arklio gaišeną zirzė musės.

Iš bokštų išėjo sero Gregorio vyrai ir žiūrėjo į Džeimį, lipantį nuo žirgo; visas būrys paniurusių, užsispyrusių vyrų. Jie ir negali būti kitokie, jeigu jodinėjo su Kalnu. Apie Gregorio vyrus galėjai pasakyti tik vieną gerą dalyką: jie nebuvo tokie niekšingi ir žiaurūs kaip Kruvinieji Juokdariai.

— Po perkūnais, Džeimis Lanisteris, — sumurmėjo pablyškęs ir žilstelėjęs kovų meistras. — Tai kraujuojantis Karalžudys, vaikinai. Kad man kas ietį išeinamojon suvarytų!

— Kas tu toks? — paklausė Džeimis.

— Seras vadindavo mane Mėlšlaburniu, maloningasis milorde. — Jis pasispjaudė delnus ir persibraukė skruostus, tarsi norėdamas atrodyti bent kiek gražesnis.

— Žavinga. Ar tu čia vadovauji?

— Aš? Eik tu šikt, ne. Milorde. Sugrūsk man prakeiktą ietį kur nesueina. — Mėšlaburnio barzdoje buvo prisivėlę tiek trupinių, kad jų būtų pakakę pasisotinti visai pilies įgulai. Džeimis ėmė juoktis. Mėšlaburnis tai suprato kaip padrąsinimą. — Sugrūsk man prakeiktą ietį kur nesueina, — pakartojo jis ir taip pat prajuko.

— Girdėjai, ką jis sakė, — kreipėsi Džeimis į Iliną Peiną. — Rask gerą ilgą ietį ir suvaryk jam į užpakalį.

Seras Ilinas ieties neturėjo, tačiau Bebarzdis Džonas Bedėjus mielai padavė savąją. Apgirtusio Mėšlaburnio juokas staiga nutilo.

— Patraukite nuo manęs tą prakeiktą ietį!

— Apsispręsk pagaliau, — tarė Džeimis. — Kas čia vadovauja? Ar seras Gregoris paskyrė pilies valdytoją?

— Paskyrė. Poliverį, — atsakė kitas vyras, — bet jį nužudė Skalikas, milorde. Ir jį, ir Kutulį, ir Sarsfildų berniuką.

Ir vėl Skalikas…

— Ar tikrai žinote, kad tai padarė Sandoras? Matėte jį?

— Mes nematėme, milorde. Užeigos šeimininkas pasakojo.

— Tai nutiko užeigoje prie kryžkelės, milorde, — įsiterpė jaunas vyrukas su kupeta vešlių šviesiai rudų plaukų. Ant kaklo jis buvo pasikabinęs monetų grandinę, kadaise priklausiusią Vargui Houtui; tai buvo monetos iš pusšimčio tolimų miestų, sidabrinės, auksinės, varinės ir bronzinės, stačiakampės, apskritos ir trikampės, be to, ant virvelės dar buvo užverta žiedų ir kaulo gabalėlių. — Užeigos šeimininkas dievagojosi, kad viena to vyro veido pusė buvo nudegusi. Jo kekšės papasakojo tą patį. Drauge su Sandoru buvo kažkoks berniukas, skarmalius valstiečio vaikas. Mums sakė, kad Polį ir Kutulį jie sukapojo į kąsnelius ir nujojo link Trišakio žemupio.

— Pasiuntėte paskui juos savo vyrus?

Mėšlaburnis susiraukė tarsi pervertas skausmo.

— Ne, milorde. Prakeikimas, nepasiuntėme.

— Kai šuo pasiunta, reikia jam perrėžti gerklę.

— Na… — Mėšlaburnis pirštais persibraukė burną. — Niekada nemėgau to Sudžiaus Poliverio, o šuo yra sero brolis, tad…

— Blogai pasielgėme, milorde, — vėl įsiterpė vyrukas su monetų vėriniu ant kaklo, — bet reikia visai pamesti protą, kad stotum akis į akį su Skaliku.

Džeimis atidžiai jį nužvelgė. Drąsesnis už kitus ir ne toks girtas kaip Mėšlaburnis.

— Išsigandote jo?

— Nesakyčiau, kad išsigandome, milorde. Veikiau palikome jį sudoroti geresniems už mus. Tokiems kaip seras. Arba tu.

Tokiam kaip ašy kai dar turėjau abi rankas. Džeimis savęs neapgaudinėjo. Dabar Sandoras būtų greit jį įveikęs.

— Ar turi vardą?

— Aš Rafordas, milorde. Dauguma vadina mane Rafu.

— Rafai, liepk pilies įgulai susirinkti Šimto Židinių menėje. Atveskite savo belaisvius. Norėsiu juos pamatyti. Ir kekšes iš kryžkelės užeigos. Ak, tiesa, ir Houtą. Labai susisielojau išgirdęs, kad jis mirė. Noriu pamatyti jo galvą.

Kai vyrai ją atnešė, Džeimis pamatė, kad Ožiui nurėžtos lūpos, ausys ir didžioji dalis nosies. Varnai buvo iškapoję jam akis. Ir vis dėlto dar nesunku buvo atpažinti, kad čia tikrai Houtas. Mat Džeimis tikrai būtų atpažinęs jo barzdą — dviejų pėdų ilgumo juokingą plaukų virvę, želiančią iš smailo smakro. O šiaip nuo kohoriečio kaukolės karojo vos keli odos skutai.

— O kur jo lavonas? — paklausė Džeimis.

Bet į šį klausimą niekas nenorėjo jam atsakyti. Pagaliau Mėšlaburnis, stebeilydamasis sau po kojomis, sumurmėjo:

— Dalis supuvo, sere. Dalis suvalgyta.

— Vienas iš belaisvių nuolat maldavo valgyti, — paaiškino Rafordas, — tad seras liepė maitinti jį kepta ožkiena. Bet kohorietis nebuvo labai mėsingas. Pirmiausia seras nukapojo jam plaštakas ir pėdas, paskui — rankas ir kojas.

— Tam storam pašlemėkui teko daugiausia, milorde, — pasakė Mėšlaburnis, — bet seras liepė pasirūpinti, kad tos mėsos paragautų visi belaisviai. Net ir pats Houtas. Kai jį valgydinome, tas kalės vaikas seilėjosi ir tekantys taukai gėrėsi į retą jo barzdą.

Tėve, pagalvojo Džeimis, abu tavo šunys pasiuto. Ir jis nejučia prisiminė dar vaikystėje, Kasterlių Uoloje, girdėtus pasakojimus apie ledi Lotston, kuri maudydavosi kraujo pripiltame kubile ir šioje pilyje keldavo puotas, kuriose būdavo į stalą patiekiama žmogienos.

Nežinia kodėl, bet kerštas apkarto.

— Paimkite ją ir įmeskite į ežerą. — Džeimis švystelėjo Houto galvą Pekui ir atsisukęs kreipėsi į pilies įgulą: — Kol lordas Petiras atvyks užimti savo rezidencijos, karūnos vardu Harenholą valdys seras Boniferas Hastis. Kas norės, galės pasilikti pas jį, jei tik seras Hastis jus priims. Kiti jos su manimi į Riveraną.

Kalno vyrai susižvalgė.

— Mums dar priklauso atlygis, — tarė vienas iš jų. — Seras mums žadėjo. Sakė dosniai atsilyginsiąs.

— Tai jo paties žodžiai, — patvirtino Mėšlaburnis. — „Tiems, kas jos su manimi, bus dosniai atsilyginta.“ — Keliolika kitų vyrų pritardami kažką sumurmėjo…

Seras Boniferas kilstelėjo pirštine apmautą ranką.

— Kiekvienam pas mane likusiam vyrui duosiu gabalą dirbamos žemės, dar gabalą, jei jis susiras žmoną, ir trečią gabalą gimus pirmam vaikui.

— Žemės, sere? — Mėšlaburnis nusispjovė sau po kojomis. — Ji nė apmyžti neverta. Jei būtume norėję knisti prakeiktą žemę, tai, po velnių, galėjome likti namuose… prašau mums atleisti, sere. Seras žadėjo „dosnų atlygį“. Ir turėjo omenyje auksą.

— Jei jaučiatės nuskriausti, keliaukite į Karaliaus Uostą ir aiškinkitės su mano mieląja seserimi. — Džeimis kreipėsi į Rafordą: — Dabar norėčiau pamatyti belaisvius. Pirmiausia — serą Vilį Manderlį.

— Tą storulį? — pasitikslina Rafordas.

— Nuoširdžiai tikiuosi, kad jis nesuliesėjo. Ir tik neimk pasakoti man liūdnos istorijos, kaip jis mirė, nes visus jus ištiks lygiai toks pat likimas.

Tačiau giliai širdyje Džeimio puoselėta viltis, kad galbūt ras kalėjimo požemiuose besikankinančius Šegvelį, Pigą arba Zolą, deja, neišsipildė. Rodos, Vargą Houtą Smarkieji Vyrukai buvo apleidę visi iki vieno. Iš ledi Vent žmonių buvo likę tik trys: virėjas, atidaręs serui Gregoriui užpakalinius vartus, kuprotas ginklininkas, vadinamas Benu Juodapirščiu, ir mergina, vardu Pija, kuri nė iš tolo nebebuvo tokia graži kaip tuomet, kai Džeimis paskutinį kartą ją matė. Kažkas sulaužė jai nosį ir išmušė pusę dantų. Pamačiusi Džeimį, mergina puolė jam po kojomis kūkčiodama, isteriškai iš visų jėgų įsikibo į blauzdą ir liko prilipusi tol, kol Stipruolis Šernas ją atplėšė.

— Dabar niekas tavęs nebeskriaus, — patikino jis merginą, bet ši tik dar smarkiau ėmė kūkčioti.

Su kitais belaisviais buvo elgiamasi geriau. Tarp jų buvo ir seras Vilis Manderlis, ir dar keli kilmingi šiauriečiai, kuriuos Jojantis Kalnas paėmė į nelaisvę kaudamasis prie Trišakio brastų. Tai buvo naudingi įkaitai, verti didelių išpirkų. Jiems buvo užkimštos burnos, visi jie buvo suskretę ir susivėlę, kai kuriems buvo parūpinta šviežių mėlynių, išmušti dantys arba trūko pirštų, bet žaizdos buvo išplautos ir sutvarstytos, be to, nė vienas iš jų nealko. Džeimis tylomis svarstė, ar bent vienas iš jų numanė, ką valgo, bet nusprendė, jog bus geriau to neklausinėti.

Visiems belaisviams buvo išgaravęs bet koks noras priešintis; ypač serui Viliui, taukų kubilui išpurtusiu veidu, abejingu žvilgsniu ir išblyškusiais bei gerokai padribusiais skruostais. Kai Džeimis jam pasakė, kad bus palydėtas į Mergelių Duburį, o ten įsodintas į laivą, plaukiantį į Baltąjį Uostą, seras Vilis susmuko ant žemės kaip maišas ir kūkčiojo ilgiau ir garsiau už Piją. Jam vėl pastatyti ant kojų prireikė keturių vyrų. Per daug keptos ožkienos, dingtelėjo Džeimiui. Dievai, kaip nekenčiu šios prakeiktos pilies… Harenholas per tris šimtus metų matė tiek siaubo, kiek Kasterlių Uola — per tris tūkstančius.

Džeimis įsakė Šimto Židinių menėje užkurti židinius ir pasiuntė šlubčiojantį virėją ruošti karšto valgio jo kariams.

— Tiks viskas, išskyrus ožkieną.

Pats jis vakarieniavo Medžioklio menėje su seru Boniferu Hasčiu, oriu ir išdidžiu kaip gandras vyru, kuris kalbėdamas buvo linkęs vis šauktis Septyneto.

— Sero Gregorio sekėjai man nereikalingi, — pareiškė jis, pjaustydamas kaip ir jis pats suvytusią kriaušę ir labai stengdamasis, kad sultys, kurių tame vaisiuje nė nebuvo, nesuteptų puikiosios raudonos jo liemenės, ant kurios buvo išsiuvinėtas jo giminės ženklas — balta juosta, einanti per pusapskritį skydą primenantį mėlyną foną. — Nenoriu, kad man tarnautų tokie nusidėjėliai.

— Mano septonas sakydavo, kad visi žmonės yra nusidėjėliai.

— Jis neklydo, — linktelėjo seras Boniferas, — bet kai kurios nuodėmės bjauresnės už kitas ir Septynetui labiau dvokia.

O tavo nosis ne didesnė už mano mažojo broliuko, kitaip nuo mano nuodėmių smarvės jau būtum uždusęs, kol valgei šią kriaušę.

— Ką gi, gerai. Gregorio vyrus pasiimsiu aš. — Kovotojų Džeimiui visada reikėjo. Jei nesugalvos jiems ko svarbesnio, visada galės įsakyti lipti kopėčiomis pirmiems, jei kartais būtų nuspręsta šturmuoti Riverano sienas.

— Ir kekšę pasiimk, — paragino jį seras Boniferas. — Žinai, apie ką šneku. Apie merginą, kalintą požemyje.

— Apie Piją. — Kai pastarąjį kartą čia lankėsi, Kiburnas atsiuntė tą merginą Džeimiui į lovą manydamas, kad jis bus patenkintas. Tačiau Pija, kurią jie išleido iš požemių, nė iš tolo nebebuvo panaši į mielą, naivoką ir jukią mergaitę, palindusią po jo antklode. Ji suklydo pravėrusi burną tuomet, kai seras Gregoris pageidavo tylos, tad Kalnas šarvine pirštine apmautu kumščiu išmalė jai dantis ir sulaužė dailią nosytę. Be abejo, jai būtų kliuvę dar labiau, jei Sersėja nebūtų liepusi jam grįžti į Karaliaus Uostą ir stoti prieš ietimi ginkluotą Raudonąją Angl. Džeimis jo negedėjo. — Šioje pilyje Pija gimė, — pasakė jis serui Boniferui. — Kitų namų ji neturi.

— Ji baisi ištvirkėlė, — užsispyrė seras Boniferas. — Nenoriu, kad ji sukiotųsi tarp mano vyrų, rodydama savo… grožybes.

— Tikiuosi, jog laikai, kai ji rodydavo savo grožybes, jau praėjo, — tarė jis, — bet, jei mergina tau tokia atgrasi, paimsiu ir ją. — Džeimiui dingtelėjo, kad Pija galėtų būti skalbėja. Jo ginklanešiai mielai pastatydavo palapinę, prižiūrėjo jo žirgą ir blizgino šarvus, bet rūpintis jo drabužiais jiems atrodė labai jau nevyriška. — Ar išlaikysi Harenholą turėdamas tik savo Šventąją Šimtinę? — paklausė Džeimis. Tiesą sakant, būrys prie Juodųjų Vandenų prarado keturiolika karių ir jų buvo likę tik aštuoniasdešimt šeši, bet seras Boniferas, žinoma, ketino papildyti vyrų gretas, kai tik ras dievobaimingų naujokų.

— Nemanau, kad turėsime sunkumų. Senolė apšvies mums kelią, o Karžygys suteiks jėgos mūsų ginklams.

O jei ne, pasirodys Pašalietis ir išsives visą jūsų šventąjį būrį. Džeimis tikrai nežinojo, kas įtikino jo seserį, kad seras Boniferas būtų paskirtas Harenholo pilies valdytoju, bet už šio paskyrimo, rodos, kyšojo Ortono Meriveterio ausys. Džeimis miglotai prisiminė, jog Hastis kadaise tarnavo Meriveterio seneliui. Tas teisuolis morkiniais plaukais, matyt, buvo naivuolis ir kvailys, jei neabejojo, kad vyras, vadinamas „Geruoju“, yra tas, kuris galės užgydyti upių kraštų žaizdas, padarytas Ruzo Boltono, Vargo Houto ir Gregorio Kligeino.

Bet gal jis ir neklydo. Hastis atvyko iš audrų kraštų, tad prie Trišakio neturėjo nei draugų, nei priešų; nei kruvinų sąskaitų, kurias būtų turėjęs suvesti, nei skolų, nei senų draugų, kuriems būtų turėjęs atsilyginti. Kaip ir visi kariai Septyniose Karalystėse, jis buvo blaivaus proto, teisingas, stropus ir buvo gražu žiūrėti, kaip jo vyrai apsuka ir verčia stotis piestu savo aukštus kastruotus širmus žirgus. Kartą Mažasis Pirštas pašmaikštavo, kad seras Boniferas tikriausiai bus iškastravęs ir savo karius, nes visų jų reputacija buvo nepriekaištinga.

Ir vis dėlto Džeimis stebėjosi visais kareiviais, garsėjančiais savo puikiais žirgais, o ne nužudytų priešų gausa. Manau, jie dorai meldžiasi, bet ar moka kautis? Kiek jam buvo žinoma, šie vyrai Juodųjų Vandenų mūšyje nešlovės neužsitraukė, bet ir niekuo nepasižymėjo. Pats seras Boniferas jaunystėje buvo daug vilčių teikiantis riteris, bet jam kažkas nutiko — gal pralaimėjo, gal jį kas nors paniekino, gal tik per plauką išvengė mirties, — ir jis nusprendė, kad riterių turnyrai — tuštybė, ir visam laikui paliko savo turnyrinę ietį ginklinėje.

Tačiau Harenholą reikėjo išlaikyti ir šią užduotį Sersėja patikėjo šitam šventakupriui.

— Ši pilis turi prastą vardą, — įspėjo jį Džeimis, — ir tikrai ne be reikalo. Sklinda šnekos, kad naktį po pilį slampinėja liepsnojantis Harenas ir jo sūnūs. Kas juos pamato, irgi sudega.

— Šmėklų nebijau, sere. „Septynkampėje žvaigždėje“ parašyta, kad dvasios, numirėliai ir prisikėlėliai dievotam žmogui, kol jis apsiginklavęs tikėjimu, nieko negali padaryti.

— Tuomet, žinoma, apsišarvuok tikėjimu, bet nepamiršk apsivilkti ir šarvinių marškinių. Visiems, kurie paima savo valdžion šią pilį, rodos, blogai baigiasi. Taip nutiko ir Kalnui, ir Ožiui, ir net mano tėvui…

— Prašyčiau atleisti, sere, bet jie nebuvo tokie pamaldūs vyrai kaip mes. Karžygys mus gina, o jei imtų grasinti koks nors siaubingas priešas, pagalba čia pat. Pilyje pasiliks meisteris Gulianas su varnais, netoliese, Daryje, su savo įgula yra lordas Lanselis, o Mergelių Duburį valdo lordas Rendilas. Visi trys drauge išgaudysime ir sunaikinsime visus šiuose kraštuose klaidžiojančius bastūnus. Kai tai padarysime, Septynetas parves į kaimus paprastus žmones, kad sėtų, sodintų ir vėl statytųsi namus.

Bent jau tuos, kurią Ožys nespėjo nužudytu Džeimis įsistebeilijo į savo suriestus auksinius pirštus, laikančius vyno taurės kojelę.

— Jei tau į rankas pateks kuris nors iš Houto Smarkiųjų Vyrukų, iš karto man pranešk.

Ožį Pašalietis pasiėmė anksčiau, nei Džeimis spėjo pas jį grįžti, bet storulis Zolas, Šegvelis, Rordžas, Ursvikas Ištikimasis ir kiti tebebuvo gyvi.

— Kad galėtum kankinti, o paskui nužudyti?

— Kaip suprantu, manimi dėtas, tu jiems atleistum?

— Jei nuoširdžiai išpažintų nuodėmes… taip, apkabinčiau juos visus kaip brolius ir, prieš pasiųsdamas prie budelio trinkos, kartu pasimelsčiau. Nuodėmes galima atleisti. O už nusikaltimus turi būti baudžiama. — Hastis surėmė pirštų galus taip, kad jo plaštakos atrodė tarsi bokšto smailė, o tai pamatęs Džeimis prisiminė tėvą ir pasijuto nejaukiai. — O ką turėtume daryti, jei sutiksime Sandorą Kligeiną?

Melstis iš visų jėgų, pagalvojo Džeimis, ir sprukti.

— Sandorą pasiųskite ten, kur jis galėtų susitikti su savo mylimu broliu ir džiaugtis, kad dievai sukūrė septynis pragarus. Vieno niekaip nepakaktų abiem Kligeinams. — Džeimis nerangiai atsistojo. — O štai Berikas Dondarionas — visai kas kita. Jei sučiuptumėte jį, laikykite suimtą, kol grįšiu. Noriu parsivaryti jį į Karaliaus Uostą su virve ant kaklo ir liepti serui Ilinui nukirsti jam galvą matant pusei karalystės žmonių.

— O ką daryti su myriečiu žyniu, kuris bastosi kartu su juo? Sklinda kalbos, kad jis visur skleidžia netikrą tikėjimą.

— Nužudyk jį, išbučiuok arba kartu pasimelskite. Daryk su juo, ką nori.

— Neketinu to žmogaus bučiuoti, milorde.

— Neabejoju, kad jis tą patį pasakytų apie tave. — Džeimis šyptelėjo, bet šypsena virto žiovuliu. — Atleisk. Jei neprieštarauji, paliksiu tave vieną.

— Eik, milorde, — linktelėjo Hastis. Jis tikriausiai ketino pasimelsti.

O Džeimis ketino kautis. Vienu žingsniu įveikdamas po dvi laiptų pakopas, netrukus jis atsidūrė lauke, kur nakties oras buvo šaltas ir gaivus. Deglų apšviestame kieme kovėsi Stipruolis Šernas ir seras Flementas Braksas, o ratu kovotojus apspitę riteriai juos drąsino. Seras Lailas priešininkų įveiks, neabejojo Džeimis. O man reikia rasti serų fonų. Jam vėl niežtėjo delną. Džeimis sparčiai tolo nuo triukšmo ir šviesos. Žengė po dengtu tiltu, paskui perėjo Apsilydžiusių Akmenų kiemą ir tik tuomet susivokė, kur traukia.

Prisiartinęs prie lokio duobės, Džeimis išvydo spingsint žibintą: jo blausi šalta šviesa krito ant stačių akmeninių pakopų žiūrovams. Rodos, kažkas mane aplenkė. Ta duobė būtų puikiai tikusi pratyboms; galbūt čia jo laukė seras Ilinas?

Tačiau prie duobės krašto stovintis riteris buvo stambesnis; tai buvo stiprus ir barzdotas vyras su raudonu baltu apsiaustu, išsiuvinėtu grifų figūromis. Koningtonas. Kųjis čia veikia? Apačioje, ant smėlio, tebetysojo lokio gaišena, nors, tiesą sakant, iš jos tebuvo likę kaulai ir susivėlęs, apdegęs kailis. Džeimiui staiga žvėries pagailo. Jis bent jau krito kovodamas.

— Sere Ronetai, — užkalbino jis Koningtoną, — pasiklydai? Žinau, pilis didelė…

Raudonasis Ronetas pakėlė žibintą.

— Norėjau pamatyti, kur lokys šoko su nelabai gražia mergele. — Žibinto šviesoje jo barzda tviskėjo, tarsi liepsnotų. Džeimis užuodė jam iš burnos sklindantį vyno kvapą. — Ar tiesa, kad ta moteris kovėsi nuoga?

— Nuoga? Ne. — Džeimis nustebo, kaip pasakojime atsirado ši išgalvota smulkmena. — Šunsnukiai apvilko jai rožinę šilko suknią ir įbruko į rankas buką turnyrinį kalaviją. Ožys norėjo, kad jos mirtis būtų linkšma. O šiaip…

— …pamatęs Brienę nuogą, lokys persigandęs galėjo sprukti. — Koningtonas nusijuokė.

Bet Džeimis nė nešyptelėjo.

— Kalbi, lyg būtum tą ledi pažinojęs.

— Mudu buvome susižadėję.

Džeimis labai nustebo. Apie sužadėtuves Brienė niekada neužsiminė.

— Jos tėvas vis mėgino išleisti ją už vyro…

— Tris kartus, — linktelėjo Koningtonas. — Aš buvau antras. Tas sužadėtuves sugalvojo mano tėvas. Girdėjau, kad mergina bjauri pažiūrėti, taip jam ir pasakiau, bet tėvas atrėžė, girdi, užpūtus žvakę visos moterys vienodos.

— Tavo tėvas… — Džeimis atidžiai pažvelgė į Raudonojo Roneto apsiaustą, ant kurio raudoname ir baltame fone sustoję vienas priešais kitą buvo išsiuvinėti du grifai. Šokantys grifai. — Jis mūsų buvusio rankos… brolis, ar ne?

— Pusbrolis. Lordas Jonas brolių neturėjo.

— Ne.

Dabar Džeimis viską prisiminė. Jonas Koningtonas buvo princo Reigaro draugas. Kai Meriveteriui taip beviltiškai nepavyko numalšinti Roberto maišto ir princo Reigaro niekur nebuvo įmanoma rasti, Eiris, daug negalvojęs, paskyrė Koningtoną savo ranka, Bet karalius Pamišėlis visuomet kapojo savo rankoms galvas. Po Varpų mūšio jis „atsilygino“ ir lordui Jonui: atėmė iš jo visas privilegijas, žemes, turtus ir išsiuntė į kitą jūros krantą mirti tremtyje, ten gyvendamas šis netrukus mirtinai nusigėrė. O jo pusbrolis — Raudonojo Roneto tėvas — prisidėjo prie maištininkų ir po mūšio prie Trišakio kaip atlygį gavo Grifo Kalną. Tačiau tik pilį; auksą Robertas pasiliko sau, o didžiąją dalį Koningtono žemių išdalijo uolesniems savo šalininkams.

Tad seras Ronetas tebuvo šiek tiek žemės turintis riteris. Tokiam vyrui Tarto Mergelė būtų buvusi tikrai puiki partija.

— O kodėl nesusituokėte? — paklausė jo Džeimis.

— Na, aš nuvykau į Tartą su ja pasimatyti. Buvau šešeriais metais už ją vyresnis, bet ta mergina prilygo man ūgiu. Ji atrodė kaip šilkais pasidabinusi kiaulė, nors… kiaulės turi didesnius papus. O kai pamėgino prabilti, vos neužspringo savo liežuviu. Padaviau jai rožę ir pasakiau, kad daugiau nieko iš manęs nesitikėtų. — Koningtonas įsistebeilijo į duobę. — Net lokys nebuvo taip apžėlęs plaukais, kaip ta pabaisa, su kuria aš…

Auksinė Džeimio plaštaka taip smarkiai dunkstelėjo Koningtonui į veidą, kad riteris susvirduliavo ir nusirito pakopomis. Jo žibintas nukrito ir sudužo, aliejus išsilaistė ir užsidegė.

— Kalbi apie kilmingą ledi, sere. Vadink ją vardu. Vadink Briene.

Koningtonas keturpėsčias atsargiai pasitraukė nuo plintančios liepsnos.

— Brienė. Kaip milordui patiks… — Džeimiui po kojomis jis išspjovė kraujo. — Gražuolė Brienė.