Varnų puota

Krakeno duktė

11 K enė aidėjo nuo girtų Hariu, — visi jie buvo tolimi pusbroliai, — keliaIVAmo triukšmo. Kiekvienas lordas už suolų, ant kurių sėdėjo jo vyrai, buvo iškabinęs savo vėliavą. Jų per mažai, pagalvojo Aša Greidžoj, žvelgdama iš balkono, aiškiai per mažai. Trys ketvirtadaliai suolų stovėjo tušti.

Kai jūroje pasirodė artėjantis „Juodasis vėjas“, Kvarks Mergelė būtent taip ir pasakė. Suskaičiavęs karo laivus, prišvartuotus jos dėdės pilies papėdėje, jis kietai sučiaupė lūpas.

— Jie neatvyko, — pareiškė jis, — bent jau jų neatvyko tiek, kiek reikia.

Ir jis neklydo, tik Aša negalėjo jam pritarti, juolab girdint savajai įgulai. Vyrų atsidavimu ji neabejojo, bet net geležiniai nenoriai aukoja savo gyvybes už iš anksto pasmerktą reikalą.

Ar tik tiek mažai turiu draugų? Tarp vėliavų ji matė sidabrinę Botlių žuvį, akmeninį Stountrių medį, juodą Volmarkų leviataną, Mirų kilpas. Ant visų kitų vėliavų puikavosi Hariu dalgiai. Boremundo dalgis buvo išpieštas šviesiai mėlyname fone, Hoto dalgį supo karo motyvais išmarginti apvadai, o Riteris savąjį buvo uždėjęs ant akį rėžiančio mėlyno fono, paimto iš savo motinos giminės. Net Zigfrydas Sidabraplaukis buvo sukryžiavęs du dalgius įstrižai perskeltame fone. Ir tik Hario lordo vėliavoje buvo matyti sidabrinis dalgis paprastame, juodame kaip naktis fone, kaip būdavo nuo neatmenamų laikų: Rodriko, vadinamo Skaitytoju, Dešimties Bokštų lordo, Hario iš Hariu giminės, jos mylimiausio dėdės…

Aukštasis lordo Rodriko krėslas buvo tuščias. Virš jo stirksojo du sukryžiuoti kaltinio sidabro dalgiai, tokie didžiuliai, kad su jais būtų buvę sunku darbuotis net milžinui, bet žemiau pūpsojo tik pagalvės. Ašos tai nestebino. Puota seniai baigėsi. Ant paskubomis sustatytų stalų buvo matyti tik kaulai ir taukuotos lėkštės. Pasilikę vyrai gėrė, o jos dėdė Rodrikas niekada nemėgo kivirčnių girtuoklių draugijos.

Ji kreipėsi į Tridantę — baisingai seną moterį, kuri buvo jos dėdės ūkvedė dar tais laikais, kai visi ją vadino Dvylikadante.

— Ar dėdė su savo knygomis?

— Žinoma, kurgi daugiau? — Ta moteris buvo tokia sena, jog septonas kartą pasakė, girdi, ji tikriausiai krūtimi žindė Senolę. Tai buvo dar tais laikais, kai salose buvo pakenčiamas Tikėjimas. Lordas Rodrikas Dešimtyje Bokštų turėjo septonų — ne dėl savo sielos, o dėl savo knygų. — Su knygomis ir Botliu. Jis irgi su tavo dėde.

Botlio vėliava kybojo menėje: sidabrašonių žuvų būrys šviesiai žaliame fone, nors tarp kitų ilglaivių Aša jo „Greitojo peleko“ nematė.

— Girdėjau, kad mano dėdė Varnaakis nuskandino senąjį Saveiną Botlį.

— Su tavo dėde — lordas Tristiferis Botlis.

Trisas… Aša pasvarstė, kažin, kas nutiko vyriausiam Saveino sūnui Harenui? Be abejo, netrukus sužinosiu. Ir ta žinia gali būti nemaloni. Tristiferio Botlio ji nematė nuo… ne, Ašai nederėjo apie tai galvoti.

— O kur mano motina?

— Lovoje, — atsakė Tridantė, — Našlės bokšte.

Na, žinoma, kurgi dar? Našlė, nuo kurios gavo pavadinimą šis bokštas, buvo jos teta. Per pirmąjį Beilono Greidžojaus sukilimą prie Gražiosios salos žuvus jos vyrui, ledi Gvinesė grįžo namo gedėti. „Pasiliksiu tik tol, kol atlėgs sielvartas, — kaip buvo pasakojama, pasakė ji broliui, — nors Dešimt Bokštų teisėtai priklauso man, nes esu septyneriais metais už tave vyresnė.“ Nuo to laiko praėjo daug metų, tačiau našlė tebegyveno pilyje sielvartaudama ir kartkartėmis burbtelėdama, jog pilis turėtų priklausyti jai. O dabar lordas Rodrikas po savo stogu turi antrą pusiau išprotėjusią našlę seserį, pagalvojo Aša. Nieko nuostabaus, kad jis ieško paguodos knygose.

Net dabar sunku buvo pasitikėti šia trapia, ligota ledi Eleinis, pergyvenusia savo vyrą, lordą Beiloną, kuris atrodė toks tvirtas ir stiprus. Kariauti Aša išplaukė sunkia širdimi, baimindamasi, kad motina gali numirti ir nesulaukti jos grįžtant. Ir nė karto nepagalvojo, jog gali žūti tėvas. Nuskendęs Dievas visiems mums krečia žiaurius pokštus, bet žmonės dar žiauresni. Staiga kilusi audra ir trūkusi virvė pasiuntė Beiloną Greidžojų myriop. Bent jau taip visi sako.

Paskutinį kartą Aša matė motiną sustojusi Dešimtyje Bokštų pasipildyti gėlo vandens atsargų, pakeliui į šiaurę, kur ji ketino pulti Gūdmiškį. Eleinis Hario niekada nebuvo gražuolė, apie kurias dainiai traukia dainas, bet dukteriai patiko ryžtingas, išraiškingų bruožų motinos veidas ir besijuokiančios akys. Ir vis dėlto pastarąjį kartą apsilankiusi pas motiną, Aša rado ledi Eleinis krėsle prie lango, apsiklojusią stirta kailių, besistebeilijančią į jūrą. Ar tai mano motina, ar tik jos šmėkla? — prisiminė pagalvojusi Aša, kai bučiavo ją į skruostą.

Jos motinos oda buvo plona kaip pergamentas, ilgi plaukai pražilę. Savigarbos likučius ji buvo išsaugojusi, galvą laikė išdidžiai iškėlusi, bet akys atrodė dulsvos, apsiblaususios, o apie Teoną paklausė virpančiomis lūpomis… Ar parplukdei mano berniuką?“ — pasiteiravo. Kai Teonas buvo paimtas Įkaitu ir nugabentas į Vinterfelą, jam buvo dešimt metų ir ledi Eleinis jis, rodės, visam laikui liko tokio amžiaus. „Teonas negalėjo parvykti, — turėjo paaiškinti motinai Aša. — Tėvas pasiuntė jį palei Akmenuotąjį krantą plėšikauti.“ Ledi Eleinis į tai nieko neatsakė. Tik lėtai linktelėjo, tačiau vis tiek aiškiai buvo matyti, kaip skaudžiai ją sužeidė dukters žodžiai.

O dabar privalau pasakyti, kad Teonas negyvas, ir dar kartą brūkštelėti durklo ašmenimis jai per širdį. į motinos širdį jau ir taip buvo suvaryti du durklai. Ant vienos geležtės buvo užrašyta „Rodrikas“, ant kitos — „Maronas“ ir abi jos kas naktį būdavo ne kartą žiauriai sukinėjamos. Pasimatysiu su ja rytoj, prisiekė sau Aša. Kelionė buvo ilga, varginanti ir dabar ji tiesiog negalėjo susitikti su motina.

— Turiu pasikalbėti su lordu Rodriku, — tarė ji Tridantei. — Ir pasirūpinti įgula, kai jie iškraus „Juodojo vėjo“ triumą. Vyrai atves įkaitų. Noriu, kad jie gautų šiltas lovas ir karšto maisto.

— Virtuvėje yra šaltos jautienos. O didelėje puodynėje — garstyčių iš Senmiesčio.

Prisiminusi tas garstyčias, senė nusišypsojo. Iš jos dantenų stirksojo vienas ilgas nurudęs dantis.

— To nepakaks. Kelionė buvo ilga ir sunki. Noriu, kad jie gautų pavalgyti ko nors karšto. — Aša užkišo nykštį už kniedėmis papuošto diržo, kuriuo buvo apsijuosusi klubus. — Ledi Glover ir vaikams neturi trūkti nei maisto, nei šilumos. Nuvesk juos į kokį nors bokštą, bet ne į požemį. Mažylis serga.

— Mažyliai dažnai serga. Dauguma miršta ir žmonės jų gaili. Paklausiu milordo, kur įkurdinti tuos vilkžmogius.

Aša nykščiu ir smiliumi suėmė senei nosį ir suspaudė.

— Darysi, kaip sakau. Ir jei tas kūdikis mirs, niekas dėl jo mirties nesigailės taip, kaip tu.

Tridantė klykdama pažadėjo klausyti, tuomet Aša paleido jai nosį ir nuėjo ieškoti dėdės.

Gera buvo vėl žingsniuoti per tas menes. Dešimtyje Bokštų, ne taip, kaip Paike, Aša visuomet jausdavosi kaip namuose. Ne viena, o dešimt viena prie kitos besiglaudžiančių pilių, pirmą kartą jas pamačiusi pagalvojo Aša. Ji prisiminė, kaip uždususi bėgdavo laiptais aukštyn arba žemyn, lėkdavo takais ir dengtais tiltais, žvejodavo prie Ilgosios Akmeninės krantinės, kaip dienas ir naktis leisdavo savo dėdės knygų lobyne. Šią pilį, naujausią visose salose, pastatė jo senelio senelis. Lordas Teomoras Harlas dar lopšyje prarado tris sūnus ir tvirtino, kad visa tai — dėl užtvinusių požemių, drėgnų akmenų ir senojo Harloholo, dvokiančio salietra. Dešimt Bokštų buvo erdvesnė, patogesnė, geresnėje vietoje iškilusi pilis, bet… lordas Teomoras buvo nepastovus žmogus ir tai būtų galėjusios patvirtinti visos jo žmonos. O žmonas jis turėjo šešias, skirtingas kaip ir dešimt jo pilies bokštų.

Iš dešimties bokštų storiausias buvo Knygų bokštas: aštuonkampis, sumūrytas iš didžiulių tašytų akmenų. Vingiuoti laiptai buvo iškirsti sienoje, iš lauko pusės. Aša vikriai užkopė į penktą aukštą, kuriame buvo jos dėdės skaitomasis kambarys. Tiesa, tokių kambarių, kuriuose jis neskaito, nėra. Be knygos rankose lordą Rodriką žmonės matydavo retai, — net išvietėje, ant „Jūros giesmės“ denio arba vykstant audiencijai. Aša dažnai matydavo jį skaitant savo aukštajame krėsle, po sidabriniais dalgiais. Jis išklausydavo ir išspręsdavo kiekvieną jam pateiktą bylą, paskelbdavo nuosprendį ir, kol sargybos kapitonas atvesdavo kitą prašytoją, truputį paskaitydavo.

Aša rado jį, užsikvempusį ant stalo prie lango, apsikrovusį pergamentų ritinėliais, ko gero, parašytais Valyrijoje dar prieš Pražūtį, ir sunkiomis knygomis su odiniais viršeliais bei bronziniais ir geležiniais apkaustais. Ten, kur jis sėdėjo, iš abiejų pusių degė storos ir ilgos kaip žmogaus dilbis vaško žvakės, įstatytos į išgraviruotas geležines žvakides. Lordas Rodrikas Harlas nebuvo nei nutukęs, nei liesas; nei aukštas, nei žemaūgis; nei bjaurus pažiūrėti, nei gražuolis. Jo akys ir plaukai buvo rudi, nors trumpa, tvarkingai pakirpta barzda, kuria taip didžiavosi, jau buvo pražilusi. Apskritai jis buvo paprastas žmogus, išsiskiriantis tik savo meile parašytiems žodžiams, kuri, daugumos geležinių nuomone, buvo visai nevyriška ir nesveika.

— Dėde… — Įėjusi Aša uždarė duris. — Ką taip skubiai reikėjo perskaityti, kad tu, pilies šeimininkas, palikai svečius vienus?

— Didžiojo meisterio Marvino „Prarastų knygų knygą“. — Jis pakėlė akis nuo puslapio ir atidžiai ją nužvelgė. — Hotas parvežė man ją iš Senmiesčio. Jis turi dukterį ir nori, kad ją vesčiau. — Lordas Rodrikas ilgu nagu pabarbeno į knygą. — Matai, kas čia parašyta? Marvinas tvirtina radęs tris puslapius „Pranašiškų ženklų ir stebuklų“ — regėjimų, prieš Valyrijos Pražūtį aprašytų netekėjusios Einaro Targarieno dukters. Ar Lani žino, kad tu čia?

— Kol kas ne. — „Lani“ buvo mažybinis Ašos motinos vardas ir ją taip vadino tik Skaitytojas. — Leisk jai ilsėtis. — Nukėlusi nuo kėdės krūvelę knygų, Aša pati ant jos atsisėdo. — Rodos, Tridantei iškrito dar du dantys. Ar dabar vadini ją Vienadante?

— Aš iš viso retai ją kaip nors vadinu. Ta moteris mane baugina. Kiek dabar valandų? — Lordas Rodrikas žvilgtelėjo pro langą, į mėnesienos apšviestą jūrą. — Jau sutemo? Nė nepastebėjau. Pavėlavai atvykti. Laukėme tavęs prieš kelias dienas.

— Pūtė nepalankus vėjas, be to, turėjau pasirūpinti belaisviais. Robeto Gloverio žmona ir vaikais. Mažiausias iš jų — dar žindomas kūdikis, o beplaukiant ledi Glover dingo pienas. Neturėjau kitos išeities, teko sustoti su „Juoduoju vėju“ prie Akmenuotojo kranto ir išsiųsti vyrus ieškoti žindyvės. Jie žindyvės nerado, tik ožką. Mergaitė nesveikuoja. Ar kaime yra kokia žindanti moteris? Mano planuose Gūdmiškis užima svarbią vietą.

— Teks pakeisti planus. Tu pavėlavai.

— Ir pavėlavau, ir esu alkana. — Ji ištiesė ilgas kojas po stalu ir pervertė kelis arčiausiai gulinčios knygos puslapius, kuriuose septonas pasakojo apie Meigoro Žiauriojo karą su Vargšais Bičiuliais. — Be to, dar ir ištroškusi. Būtų ne pro šalį gauti ragą alaus, dėde.

Lordas Rodrikas kietai sučiaupė lūpas.

— Juk žinai, kad bibliotekoje niekam neleidžiu nei valgyti, nei gerti. Knygos…

— …gali nukentėti, — nusijuokė Aša.

Jos dėdė susiraukė.

— Nori mane paerzinti?

— Ak, nesipiktink taip. Dar nesu sutikusi vyro, kurio nebūčiau paerzinusi, jau turėtum tai žinoti. Bet gana kalbėti apie mane. Kaip tu gyveni?

Jis gūžtelėjo.

— Neblogai. Man silpsta akys. Pasiunčiau žmogų į Myrą pargabenti didinamojo stiklo, kad būtų lengviau skaityti.

— O kaip sekasi mano tetai?

Lordas Rodrikas atsiduso.

— Ji vis dar septyneriais metais už mane vyresnė ir įsitikinusi, kad Dešimt Bokštų turi priklausyti jai. Gvinesė vis daugiau visko pamiršta, bet tai prisimena puikiai. Savo žuvusio vyro ji vis dar gedi taip skausmingai, kaip ir jo mirties dieną, nors ne visuomet prisimena jo vardą.

— Abejoju, ar ji išvis kada žinojo, kuo jis vardu. — Dunkstelėjusi viršelį, Aša užvertė septono knygą. — Ar mano tėvas buvo nužudytas?

— Tavo motina taip mano.

Buvo laikas, kai ji pati mielai būtų jį nužudžiusi, pagalvojo Aša.

— O kokia mano dėdės nuomonė?

— Beilonas nukrito ir užsimušė trūkus virvinio tilto virvei. Prasidėjo audra ir nuo kiekvieno vėjo gūsio tiltas siūbavo ir drebėjo. — Rodrikas gūžtelėjo. — Bent jau taip mums buvo pranešta. Pas tavo motiną atskrido meisterio Vendamiro siųstas varnas.

Išsitraukusi iš makštų durklą, Aša ėmė jo geležtės smaigaliu iš panagių valytis purvą.

— Trejus metus nesirodęs, Varnaakis grįžo tą pačią dieną, kai žuvo mano tėvas…

— Girdėjome, kad dieną po jo žūties. Kai žuvo Beilonas, „Tyla“ dar buvo jūroje, bent jau taip žmonės šneka. Ir vis dėlto sutinku, kad Euronas grįžo… tarkime, kaip tik laiku.

— Nepasakyčiau… — Staiga iš visų jėgų Aša smeigė durklą į medinį stalą. — Kur mano laivai? Apačioje suskaičiavau keturiasdešimt prišvartuotų ilglaivių, bet jų toli gražu nepakanka nuversti Varnaakiui nuo mano tėvo sosto.

— Kvietimus išsiunčiau. Tavo vardu, iš meilės tau ir tavo motinai. Hariu giminė susirinko. Stountriai ir Volmarkai taip pat. Atplaukė ir kai kurie iš Mirų….

— Visi jie — iš Hariu salos, vienos iš septynių. Menėje mačiau vieną vienintelę Botlių vėliavą iš Paiko. O kur laivai iš Soltklifo, Orkvudo, Vikų?

— Beiloras Blektaidas buvo atplaukęs iš Blektaido pasitarti su manimi, bet tuojau vėl išplaukė. — Lordas Rodrikas užvertė „Prarastų knygų knygą“. — Dabar jis jau Senajame Vike.

— Senajame Vike? — Aša baiminosi, jog dėdė dabar pasakys, kad jie visi išvyko į Paiką pareikšti pagarbos Varnaakiui. — Kodėl Senajame Vike?

— Maniau, būsi girdėjusi… Eironas Šlapiagalvis paskelbė karaliaus rinkimus.

Atlošusi galvą Aša nusikvatojo.

— Matyt, Nuskendęs Dievas sugrūdo dėdei Eironui išeinamojon dygliažuvę. Karaliaus rinkimai? Ar tai pokštas, ar jis rimtai?

— Šlapiagalvis nejuokavo nuo tos dienos, kai nuskendo. O kiti žyniai jo siūlymui pritarė. Aklasis Beronas Blektaidas, Triskart Skendęs Tarias… net Senasis Pilkasis Kiras paliko uolą, ant kurios buvo įsikūręs, ir visoje Hario saloje ėmė skelbti apie būsimus karaliaus rinkimus. Kol mudu čia kalbame, į Senąjį Viką renkasi kapitonai.

Aša buvo priblokšta.

— Ar Varnaakis sutiko dalyvauti šioje šventoje komedijoje ir paklusti tam, kas bus nutarta?

— Varnaakis savo ketinimų man nepasakoja. Nuo to laiko, kai kvietėsi mane į Paiką pareikšti jam pagarbos, apie Euroną daugiau nieko negirdėjau.

Karaliaus rinkimai. Tai bent naujiena, nors… tiesę sakant, tikra seniena.

— O dėdė Viktarionas? Kaip jam patiko Šlapiagalvio mintis?

— Viktarionui buvo pranešta apie tavo tėvo mirtį. Ir apie karaliaus rinkimus. Tuo aš neabejoju. Bet daugiau nieko negaliu pasakyti.

Geriau karaliaus rinkimai nei karas.

— Ko gero, išbučiuosiu Šlapiagalviui dvokiančias kojas ir ištraukysiu iš tarpupirščių dumblius. — Aša išlupo į stalą įsmigusį durklą ir įsikišo jį į makštis. — Prakeikti karaliaus rinkimai!

— Jie vyksta Senajame Vike, — patvirtino lordas Rodrikas. — Meldžiuosi, kad tik per juos nebūtų pralietas kraujas. Skaičiau Heirego „Geležinių istoriją“. Kai paskutinį kartą druskos karaliai ir uolų karaliai susitiko karaliaus rinkimuose, Uronas iš Orkmonto liepė savo kirviais ginkluotiems vyrams pulti ir Nagos šlaitai beregint pasruvo krauju. Po tos juodos dienos Pilkųjų Geležinių giminė, niekieno neišrinkta, valdė tūkstantį metų, kol įsiveržė andalai.

— Turėtum man paskolinti tą Heirego knygą, dėde.

Prieš keliaudama į Senąjį Viką, apie karaliaus rinkimus Aša norėjo sužinoti viską, kas tik įmanoma.

— Gali paskaityti ją čia. Knyga labai sena ir trapi. — Suraukęs kaktą, jis įdėmiai pažvelgė į dukterėčią. — Didysis meisteris Rignis kadaise rašė, jog istorija — tai ratas, nes žmogaus prigimtis iš esmės nesikeičia. Jis sako, jog įai, kas atsitiko kadaise, neišvengiamai nutiks ir vėl. Galvodamas apie Varnaakį, vis prisimenu tai. Šioms senoms ausims Eurono Greidžojaus šneka ateistai panaši į kadaise Urono Pilkojo Geležinio sakytus žodžius. Man nederėtų plaukti į Senąjį Viką. Tau — taip pat.

Aša šyptelėjo.

— Ir… praleisti pirmus karaliaus rinkimus, paskelbtus po… kada jie pastarąjį kartą buvo paskelbti, dėde?

— Jei tikėsime Heiregu, prieš keturis tūkstančius metų. Jei tikėsime meisterio Denestano „Klausimuose“ pateiktais argumentais, — prieš porą tūkstančių. Plaukti į Senąjį Viką nėra prasmės. Tie svaičiojimai apie karaliaus rinkimus tėra mūsų kraujyje glūdinti beprotybė. Kai tavo tėvas pirmą kartą sukilo, taip jam ir pasakiau, o dabar tai juolab yra tiesa. Mums reikia žemių, ne karūnų. Staniui Barateonui ir Taivinui Lanisteriui varžantis dėl Geležinio sosto, mums atsivėrė reta galimybė pasigerinti gyvenimo sąlygas. Paremkime vieną arba kitą pusę, padėkime su savo flotilėmis jai laimėti ir iš dėkingo karaliaus paprašykime žemių, kurių mums taip reikia.

— Kai sėdėsiu Jūros akmens soste, apie tai tikrai reikės pagalvoti, — tarė Aša.

Dėdė atsiduso.

— Aša, tau nepatiks tai išgirsti, bet tu nebūsi išrinkta. Geležinių dar nėra valdžiusi jokia moteris. Gvinesė iš tiesų septyneriais metais už mane vyresnė, bet, kai mirė tėvas, Dešimt Bokštų atiteko man. Tavęs laukia tokia pat dalia. Esi Beilono duktė, ne sūnus. Be to, turi tris dėdes.

— Keturis.

— Tris dėdes krakenus. Manęs neskaičiuok.

— Skaičiuoju. Kol turiu dėdę, kuriam priklauso Dešimt Bokštų, turiu Harlą.

Harlas nebuvo didžiausia iš Geležies salų, bet turtingiausia ir tankiausiai gyvenama, tad į lordo Rodriko galią nederėjo numoti ranka. Hario saloje Hariu giminė konkurentų neturėjo. Volmarkai ir Stountriai valdė saloje nemažus žemės plotus ir galėjo pasigirti savo giminėse turėję garsių kapitonų bei narsių kovotojų, bet net patys pasiučiausi pripažino dalgio viršenybę. Keningai ir Mirai, kadaise baisūs priešai, seniai buvo palaužti ir tapę vasalais.

— Mano pusbroliai prisiekė man ištikimybę ir kilus karui aš vadovaučiau jų kardams bei burėms. Tačiau per karaliaus rinkimus… — lordas Rodrikas papurtė galvą. — Po Nagos kaulais visi kapitonai lygūs. Neabejoju, jog vienas kitas gali riktelėti tavo vardą. Bet jų bus per mažai. O kai ims skambėti balsai, siūlantys Viktarioną arba Varnaakį, kai kas iš tų, kurie dabar geria mano menėje, gali prie jų prisidėti. Dar kartą sakau: neplauk į tą audrą. Tavo kova beviltiška.

— Jokia kova nėra beviltiška, kol ji nesibaigusi. Mano pretenzijos pagrįstos. Aš — Beilono kūnas ir kraujas.

— Tu tebesi užsispyrusi mergaitė. Pagalvok apie savo vargšę motiną. Be tavęs, Lani daugiau nieko neturi. Jei reikės, padegsiu „Juodąjį vėją“, kad tik tave sulaikyčiau.

— Šit kaip? Versi mane pulti į jūrą ir plaukti į Senąjį Viką?

— Plauksi ilgai, sušalsi ir tai — dėl karūnos, kurios vis tiek neišlaikysi. Tavo tėvas drąsos turėjo daugiau nei proto. Senoji Tvarka puikiai tiko saloms, kol jos buvo maža karalystė tarp daugybės kitų, bet po Eigono užkariavimo viskas pasikeitė. Beilonas nenorėjo matyti tai, kas buvo aišku kaip ant delno. Senoji Tvarka pražuvo drauge su Juoduoju Harenu ir jo sūnumis.

— Žinau. — Aša mylėjo tėvą, bet iliuzijomis savęs neapgaudinėjo. Kartais Beilonas tikrai būdavo tarsi aklas. Narsus vyras, bet prastas valdovas. — Ar tai reiškia, kad turime gyventi ir mirti kaip Geležinio sosto vergai? Jei už dešinio borto uolos, o uoste audra, išmintingas kapitonas renkasi trečią kelią.

— Pasakyk man, koks tas trečias kelias.

— Pasakysiu… karalienės rinkimuose. Dėde, ir kaip tau šovė į galvą juose nedalyvauti? Tai bus atgijusi istorija…

— Man patinka mirusi istorija. Mat ji rašoma rašalu, o gyvoji — krauju.

— Nori sulaukti žilos senatvės ir mirti lovoje kaip bailys?

— Žinoma. Bet pirma dar paskaitysiu. — Lordas Rodrikas priėjo prie lango. — Apie savo ledi motiną nė nepaklausei…

Tik todėl, kad bijojau.

— Kaip ji laikosi?

— Atgauna jėgas. Gali būti, kad visus mus pergyvens. Ir tikrai pergyvens tave, jei užsispirsi dalyvauti toje beprotybėje. Tavo motina valgo daugiau nei tuomet, kai čia atvyko, ir dažnai ramiai visą naktį išmiega.

— Gerai. — Kelerius paskutinius Paike praleistus metus ledi Eleinis negalėjo miegoti. Ji klaidžiodavo po menes pasišviesdama žvake ir ieškodama sūnų. „Maronai! — spigiai rėkdavo. — Rodrikai, kur tu?! Teonai, vaikeli, eikš pas mamą!“ Aša dažnai matydavo, kaip rytą meisteris traukia motinai iš kulnų rakštis, kai ji naktį siūbuojančiu lentiniu tiltu basa eidavo į Jūros bokštą. — Užeisiu pas ją rytą.

— Ji paklaus, ką girdėjai apie Teoną.

Apie Vinterfelo princą…

— Ką tu jai pasakei?

— Beveik nieko. Nėra ko sakyti. — Padvejojęs lordas Rodrikas paklausė: — Tu tikra, kad jis miręs?

— Dėl nieko nesu tikra.

— Lavoną radai?

— Radome daugybės lavonų liekanų. Prieš mus ten lankėsi vilkai… keturkojai vilkai, bet savo dvikojams giminaičiams pagarbos tikrai neparodė. Žuvusiųjų lavonai buvo ištampyti, apgraužti, kaulų čiulpai išlaižyti. Prisipažįstu, sunku buvo susigaudyti, kas ten įvyko. Atrodė, tarsi šiauriečiai būtų kovęsi vieni su kitais.

— Krankliai draskysis dėl mirusio žmogaus mėsos ir žudys vieni kitus dėl jo akių. — Lordas Rodrikas žvelgė į tyvuliuojančią jūrą, į bangas, mirguliuojančias mėnesienos šviesoje. — Turėjome vieną karalių, paskui penkis.

O dabar matau vien kranklius, besikivirčijančius dėl Vesteroso lavono. — Jis užkabino langines. — Neplauk į Senąjį Viką, Aša. Lik su motina. Bijau, kad nebeilgai ją turėsime.

Sėdėdama Aša krustelėjo.

— Mano motina augino mane taip, kad būčiau drąsi. Jei neplauksiu, paskui visą likusį gyvenimą svarstysiu, kas būtų nutikę, jei būčiau nuplaukusi.

— Jei plauksi, gali būti, kad per tau likusį gyvenimą nieko nespėsi apsvarstyti.

— Geriau nespėti nieko apsvarstyti, nei visą likusį gyvenimą dejuoti, kad Jūros akmens sostas teisėtai priklausė man. Aš ne Gvinesė.

Išgirdęs šiuos žodžius, Rodrikas susiraukė.

— Aša, mano augaloti ir tvirti sūnūs prie Gražiosios salos pašėrė krabus. Daugiau vesti neketinu. Pasilik ir aš paskirsiu tave Dešimties Bokštų įpėdine. Pasitenkink tuo.

— Dešimties Bokštų? — Gal ir pasitenkinčiau. — Tavo pusbroliams tai nepatiks. Riteriui, senajam Zigfrydui, Hotui Kupriui…

— Jie turi savo žemes ir pilis.

Tai tiesa. Drėgnas, griūvantis Harloholas priklausė senajam Zigfrydui Hariui Sidabraplaukiui; kuprotasis Hotas Harlas buvo įsikūręs Tviskančiame bokšte, ant stačios uolos, iškilusios virš vakarinės pakrantės. Riteris, seras Harasas Harlas, turėjo įkūręs dvarą Pilkajame Sode; Mėlynasis Boremundas valdė Haridano Kalvą. Tačiau visi jie buvo lordo Rodriko vasalai.

— Boremundas turi tris sūnus, Zigfrydas Sidabraplaukis — vaikaičių, o Hotas — ambicijų, — tarė Aša. — Jie visi nori tapti tavo įpėdiniais, net Zigfrydas. Jis, matyt, ketina gyventi amžinai.

— Man mirus Hario lordu taps Riteris, — pareiškė jos dėdė, — bet iš Pilkojo Sodo jis gali valdyti taip pat puikiai, kaip ir iš čia. Prisiek jam ištikimybę dėl šios pilies ir seras Harasas tave gins.

— Apsiginti galiu ir pati. Aš iš krakenų, dėde. Aša iš Greidžojų giminės. — Ji atsistojo. — Noriu savo tėvo krėslo, o ne tavojo. Tie tavo dalgiai atrodo pavojingi. Kuris nors galėtų nukristi ir nukirsti man galvą. Ne, aš sėdėsiu Jūros akmens soste.

— Vadinasi, esi tik dar viena varna, laidanti gerklę dėl dvėsenos. — Rodrikas vėl atsisėdo prie stalo. — Eik. Norėčiau grįžti prie didžiojo meisterio Marvino ir jo tyrinėjimų.

— Pranešk man, jei rastų dar vieną puslapį.

Jos dėdė, koks buvo, toks ir liko. Jis negalėjo pasikeisti. Ir vis dėlto, nesvarbu, ką jis kalba, į Senąjį Viką vis tiek plauks.

Dabar jos įgula jau turbūt valgo menėje. Aša suprato turinti prie jų prisidėti, papasakoti apie Senajame Vike šaukiamą susirinkimą ir paaiškinti, ką tas susirinkimas jiems reiškia. Jos vyrai mūru už ją stos, bet Ašai reikėjo ir kitų — savo pusbrolių Hariu, Volmarkų ir Stountrių. Juos turiu palenkti savo pusėn. Pergalė prie Gūdmiškio jai būtų buvusi labai naudinga, juolab kai jos vyrai būtų ėmę ja girtis, — o ji žinojo, kad taip būtų nutikę. Jos „Juodojo vėjo“ įgula keistai didžiavosi savo kapitonės žygdarbiais. Pusė iš jų mylėjo Asą kaip dukterį, kita pusė troško praskėsti jai kojas, bet visi būtų padėję už ją galvą. O ašuž juos, pagalvojo ji, nusileidusi laiptais ir petimi stumtelėjusi duris į mėnesienos apšviestą kiemą.

— Aša… — Iš šulinio metamo šešėlio kažkas žingtelėjo.

Jos ranka akimirksniu atsidūrė ant durklo rankenos, bet… netrukus tamsų pavidalą mėnesiena pavertė ruonenos apsiaustu vilkinčiu vyru. Dar viena šmėkla.

— Trisai… Maniau, rasiu tave menėje.

— Norėjau tave pamatyti.

— Kažin, kurią mano dalį? — Ji plačiai nusišypsojo. — Ką gi, štai stoviu prieš tave visiškai suaugusi. Žiūrėk, kiek tik nori.

— Moteris… — Jis žingtelėjo arčiau. — Ir tokia graži…

Nuo to laiko, kai matė jį pastarąjį kartą, Tristiferis Botlis pastambėjo, bet jo plaukai buvo tokie pat neklusnūs, kokius Aša prisiminė, o akys didelės ir patiklios kaip ruonio. Tikrai mielos akys. Tai ir buvo vargšelio Tristiferio bėda: jis buvo per daug mielas gyventi Geležies salose. Jis suaugo, jo veidas gražus, pagalvojo Aša. Vaikystėje Trisą labai kankino spuogai. Šį negalavimą kentė ir Aša; galbūt dėl to jiedu ir tapo tokie artimi.

— Žinia apie tavo tėvą mane labai nuliūdino, — tarė jam Aša.

— O aš gedžiu tavo tėvo.

Kodėl? — vos nepaklausė Aša. Juk būtent Beilonas išsiuntė jį, dar berniuką, iš Paiko ir atidavė Beiloro Blektaido globai.

— Ar tiesa, kad dabar esi lordas Botlis?

— Bent jau formaliai. Harenas žuvo prie Keilino Griovos. Jį užnuodyta strėle pašovė vienas iš pelkių velnių. Bet aš — lordas be valdų. Kai mano tėvas atsisakė patenkinti Varnaakio pretenzijas į Jūros akmens sostą, šis jį nuskandino, o kitus mano dėdes privertė prisiekti jam ištikimybę. Ir net po to pusę mano tėvo valdų jis prijungė prie Geležinės kalvos. Lordas Vincas pirmas pripažino jį siuzerenu ir paskelbė karaliumi.

Paike Vincų giminė buvo įtakinga, bet Aša stengėsi neišsiduoti, kaip nusivylė.

— Vincas niekada nebuvo toks drąsus, kaip tavo tėvas.

— Tavo dėdė jį papirko, — pasakė Trisas. — „Tyla“ grįžo brangenybių pilnais triumais. Sidabrinių ir auksinių indų, perlų, smaragdų ir rubinų, kiaušinio didumo safyrų, monetų pripiltų maišų, tokių sunkių, kad joks vyras negalėjo jų pakelti… Varnaakis pirko sau draugus kiekviename žingsnyje. Dabar lordu Botliu save vadina mano dėdė Germundas ir valdo iš Lanisporto kaip tavo dėdės žmogus.

— Tu esi teisėtas lordas Botlis, — patikino jį Aša. — Kai užimsiu Jūros akmens sostą, tavo tėvo žemės bus grąžintos.

— Jei taip nori… Man vis tiek. Mėnesienoje atrodai tokia žavinga, Aša. Dabar esi suaugusi moteris, bet prisimenu, kai buvai liesutė mergaitė, spuogų nusėtu veidu.

Kodėl jis amžinai užsimena apie tuos spuogus ?

— Ir aš prisimenu tuos laikus.

Nors ir ne su tokiu malonumu kaip tu. Iš penkių berniukų, kuriuos jos motina atsivežė auginti ir auklėti tada, kai Nedas Starkas paskutinį gyvą likusį jos sūnų paėmė įkaitu, amžiumi Ašai artimiausias buvo Trisas. Jis nebuvo pirmas vaikinukas, su kuriuo Aša pasibučiavo, bet jis pirmas atrišo odinukės raištelius ir kyštelėjęs prakaituotą plaštaką surado besikalančias jos krūtis.

Jeigu jam būtų pakakę drąsos, būčiau leidusi ir daug daugiau. Pirmą kartą Aša kraujavo per karą ir tas kraujavimas pažadino jos geismą, bet ir anksčiau jai buvo smalsu. Jis ten buvo, jis buvo mano amžiaus, geidė manęs, ir tiek… ir dar tas mėnulio kraujas… Bet ji vis tiek vadino tai meile, kol Trisas prašneko apie vaikus, kuriuos ji jam pagimdysianti; bent tuziną sūnų ir, — ak! — bent kelias dukteris.

„Nenoriu turėti tuzino sūnų, — išsigandusi atsakė jam Aša. — Noriu nuotykių.“

Netrukus meisteris Kvalenas užtiko juodu beišdykaujančius ir jaunasis Tristiferis Botlis buvo išsiųstas į Blektaidą.

— Rašiau tau laiškus, — tarė jis, — bet meisteris Džoseranas jų neišsiųsdavo. Kartą į Lordsportą plaukusio prekybinio laivo irklininkui daviau elnią ir jis man pažadėjo, kad perduos laišką tau į rankas.

— Irklininkas tave apmovė ir išmetė laišką į jūrą.

— To ir bijojau. Taip pat jie neperdavė man nė vieno tavo laiško.

Aš jų ir nerašiau. Tiesą sakant, kai Trisas buvo išsiųstas, jai net palengvėjo. Mat jo grabinėjimasis Ašai jau buvo pradėjęs nusibosti. Bet dabar šito Tristiferis nebūtų norėjęs klausytis.

— Eironas Šlapiagalvis paskelbė karaliaus rinkimus. Ar plauksi ten ir palaikysi mane?

— Su tavimi plauksiu bet kur, tik… lordas Blektaidas sako, kad tie kara liaus rinkimai — pavojinga kvailystė. Jis mano, kad tavo dėdė puls juos visus iš šiaurės ir išžudys, kaip kadaise pasielgė Uronas.

Pasiutimo jam netrūksta.

— Jam nepakaks jėgų.

— Tu nežinai, koks jis galingas. Paike jis telkia vyrus. Orkvudas iš Orkmonto atplukdė jam dvidešimt ilglaivių, Bjauriaveidis Jonas Miras — per dešimtį. Su jais ir Kairiarankis Lukas Kodas, ir Pusplikis Harenas, ir Raudonasis Irklininkas, ir Kemetas Paikas pavainikis, ir Rodrikas Fribornas, ir Torvaldas Rudadantis…

— Vien smulkmė. — Aša visus juos pažinojo. — Sūriųjų našlių sūnūs ir vergų vaikaičiai. Kodai… Ar žinai, koks jų šūkis?

— “Nors visi vyrai mūsų nekenčia“, — pasakė Trisas, — bet jei pakliūsi į jų tinklus, tikrai žūsi, tarsi jie būtų drakonų lordai. Ir tai ne blogiausia. Varnaakis iš rytų parsiplukdė pabaisų ir… burtininkų.

— Dėdė visuomet jautė silpnybę išsigimėliams ir kvailiams, — prunkštelėjo Aša. — Mano tėvas dėl to su juo kivirčydavosi. Tegul tie burtininkai šaukiasi savo dievų. Šlapiagalvis pasišauks mūsiškius ir jie anuos nuskandins. Ar balsuosi už mane karalienės rinkimuose, Trisai?

— Dėl tavęs padarysiu viską. Aš tavo amžinai. Aša, norėčiau tave vesti. Tavo ledi motina sutiko.

Aša sukando dantis nuslopindama duslią dejonę. Pirmiausia galėjai atsiklausti manęs, nors… atsakymas tau toli gražu nebūtų patikęs.

— Nebesu antrasis sūnus, — kalbėjo Tristiferis, — dabar aš — teisėtas lordas Bodis, kaip pati sakei. O tu…

— Kas esu, paaiškės Senajame Vike. Trisai, mudu nebe besigrabinėjantys vaikai, mėginantys išsiaiškinti, kas prie ko tinka. Manai, kad nori mane vesti, bet, patikėk, taip nėra.

— Noriu. Tik apie tave ir svajoju. Aša, prisiekiu Nagos kaulais, nė karto nepaliečiau jokios kitos moters.

— Tai eik ir vieną paliesk… arba dvi, arba dešimt. Aš liečiau tiek vyrų, kad iau pamečiau skaičių. Vienus paliečiau lūpomis, kitus — kirviu.

Nekaltybę ji prarado šešiolikos, — atidavė ją gražuoliui šviesiaplaukiam jūreiviui, tarnavusiam prekybiniame laive iš Lyso. Jis mokėjo vos šešis bendrosios kalbos žodžius, bet vienas iš jų buvo „kruštis“ ir kaip tik jį Aša norėjo išgirsti. Po to ji susiprotėjo nueiti pas miško raganą, kuri jai parodė, kaip pasiruošti mėnulio arbatos, kad neimtų pūstis pilvas.

Botlis sumirksėjo tarsi gerai nesuprasdamas, ką Aša ką tik pasakė.

— Tu… Maniau, lauksi. Kodėl… — Jis pirštais persibraukė burną. — Aša, ar tave išprievartavo?

— Taip prievartavo, kad iš aistros net suplėšiau jam .tuniką. Patikėk, tu nenori manęs vesti. Esi mielas vaikinas, koks visada buvai, bet aš nesu meilutė mergina. Jei susituoktume, netrukus imtum manęs nekęsti.

— Niekada. Aša, taip geidžiau tavęs…

Jai tų kalbų jau buvo iki kaklo. Ligota motina, nužudytas tėvas, apmaudą keliantys dėdės — viso to būtų pakakę bet kuriai moteriai; dar ir įsimylėjusio iki ausų šunyčio jai tikrai nereikėjo.

— Pasiieškok viešnamio, Trisai. Jos greitai numalšins tavo geismą.

— Aš niekada negalėčiau… — Tristiferis papurtė galvą. — Mudu buvome skirti vienas kitam, Aša. Visada žinojau, kad tapsi mano žmona ir mano sūnų motina. — Jis suėmė Asą už žasto.

Jos durklo geležtės smaigalys akimirksniu įsirėmė jam į gerklę.

— Patrauk ranką, o jei ne, negyvensi taip ilgai, kad spėtum pradėti sūnų. Tuoj pat patrauk. — Kai jis padarė kaip lieptas, Aša nuleido durklą. — Geidi moters? Puiku. Šiandien vakare atsiųsiu ją pas tave į lovą. Jei tau taip maloniau, įsivaizduok, jog tai aš, bet niekada daugiau nedrįsk manęs grabinėti. Aš tavo karalienė, o ne žmona. Nepamiršk to.

Aša įsikišo į makštis durklą ir nuėjo palikusi jį stovėti su stambiu, blyškioje mėnesienos šviesoje juodu kraujo lašu, pamažu riedančiu per kaklą.