Varnų puota

Džeimis

Pučiami šaižiai nuaidėjo trimitai, skrosdami priešaušrio prieblandą.

Džosminas Pekldonas akimirksniu pašoko ant kojų ir karšligiškai ėmė ieškoti šeimininko kardasaičio.

Vaikinas turi puikią nuojautą.

— Bastūnai nepučia trimitų ir nepraneša apie savo atvykimą, — tarė jam Džeimis. — Kalavijo man neprireiks. Tai tikriausiai mano pusbrolis, Vakarų sergėtojas.

Jam išėjus iš palapinės, atvykėliai jau lipo nuo žirgų; keletas riterių, dvi dešimtys raitų šaulių ir kovos meistrų.

— Džeimi! — garsiai riktelėjo vyras susitaršiusiais plaukais, vilkintis paauksuotus šarvinius marškinius ir lapenų apsiaustą. — Toks sulysęs ir baltais drabužiais! Ir dar su barzda!

— Kalbi apie šitą? Tai tik keli šeriai, palyginti su tavo karčiais, pusbroli. — Šiurkšti sero Daiveno barzda ir vešlūs ūsai buvo suaugę su tankiomis kaip gyvatvorė žandenomis, o šios siekė gelsvus, storus, po šalmu, kurį jis kaip tik ėmėsi nuo galvos, susivėlusius plaukus. Viso šio plaukų kamuolio viduryje pūpsojo trumpa riesta nosis ir žibėjo pora spindinčių šviesiai rudų akių. — Gal koks nors bastūnas nušvilpė tau skustuvą?

— Prisiekiau nesikirpti ir nesiskųsti, kol neatkeršysiu už tėvą. — Kaip vyras, galintis pasigirti liūto išvaizda, Daivenas Lanisteris kalbėjo keistai ir paikai. — Deja, Karstarką jau sudorojo Jaunasis Vilkas. Atėmė man galimybę atkeršyti. — Atidavęs šalmą ginklanešiui, jis pirštais persibraukė sunkios geležies prie galvos prispaustus plaukus. — Man ilgesni plaukai patinka. Naktys darosi vėsios ir su šeriais apžėlusiu veidu truputį šilčiau. Be to, ir teta Džena visada sakydavo, kad mano smakro nuo plytos neatskirsi. — Jis suspaudė Džeimiui žastus. — Po Kuždesių miško mes dėl tavęs labai nerimavome. Girdėjome, kad Starko didvilkis perkando tau gerklę.

— Graudžiai dėl manęs verkei, pusbroli?

— Pusė Lanisporto gedėjo. Tai yra moteriškoji pusė. — Sero Daiveno žvilgsnis nukrypo į Džeimio rankos bigę. — Vadinasi, vis dėlto tai tiesa. Tau tikrai nukirsta dešinė plaštaka.

— Turiu naują, išlietą iš aukso. Vienarankio gyvenimas visiškai kitoks, pora žodžių nepapasakosi. Geriu mažiau vyno, nes bijau parversti taurę, o dvare rečiau užeina noras pasikasyti užpakalį.

— Na taip. Gal paprašyti, kad ir man nukirstų? — nusijuokė pusbrolis. — Ar tai — Ketlinos Stark darbas.

— Vargo Houto. — Iš kur tokie gandai?

— Kohoriečio? — Seras Daivenas nusispjovė. — Kad demonai nusineštų ir jį, ir visus Smarkiuosius Vyrukus. Siūliausi tavo tėvui iš po žemių jį iškasti, bet jis man neleido. Pasakė, girdi, vienos užduotys dera liūtams, o kitas geriau palikti ožiams ir šunims.

Džeimis neabejojo, kad tėvas būtent taip ir pasakė; ir pasijuto taip, tarsi girdėtų skambant jo balsą.

— Eime į vidų, pusbroli. Reikia pasikalbėti.

Garėtas įpūtė gorės ir jose žioruojančios žarijos apšvietė Džeimio palapinę rausva šviesa. Seras Daivenas nusimetė apsiaustą ir švystelėjo jį Mažajam Lu.

— Tu — jaunėlis Paiperis, ar ne? — burbtelėjo jis. — Atrodai kaip nuograuža.

— Taip, aš Luisas Paiperis, milorde.

— Kartą, per riterių turnyrą bendrose kautynėse kaip reikiant įkrėčiau į kailį tavo broliui. Tas nupiepęs kvailys įsižeidė, kai paklausiau, ar tik ant jo skydo šokanti nuoga mergelė nebus jo sesuo.

— Ta mergelė — mūsų giminės ženklas. Sesers neturime.

— Labai gaila. Ant skydo pavaizduotos mergelės papai buvo puikūs. Tik… koks vyras slepiasi už nuogos moters? Kaskart, kai dunkstelėdavau į tavo brolio skydą, jausdavausi lyg garbę praradęs riteris.

— Gana, — juokdamasis nutraukė jų pokalbį Džeimis. — Duok vaikinukui ramybę. — Pija prieskoniais gardino jiems vyną ir šaukštu maišė pilną jo pripiltą katiliuką. — Man reikia žinoti, ko galiu tikėtis atvykęs į Riveraną.

Džeimio pusbrolis gūžtelėjo.

— Apsiaustis tęsiasi. Juodoji Žuvis tupi už pilies sienų, o mes sėdime kitoje pusėje, savo palapinėse. Tiesą sakant, ten velniškai nuobodu. — Seras Daivenas klestelėjo ant sulankstomos kareiviškos kėdės. — Tūlis turėtų pamėginti pralaužti apsiausties žiedą ir priminti mums, kad vyksta karas. Būtų gerai, jei nudėtų ir kelis Frėjus. Pirmiausia, Raimaną. Jis beveik nuolat girtas. Ak, ir Edviną. Jis ne toks bukas kaip tėvas, bet pritvinkęs neapykantos kaip šunvotė pūlių. O mūsų seras Emonas… ne, lordas Emonas — tesaugo mus Septynetas, kad nepamirštume naujo jo titulo, — mūsų Riverano lordas nieko daugiau neveikia, tik mėgina man paaiškinti, kaip vadovauti apsiausčiai. Jis nori, kad paimčiau pilį nenugriovęs nė akmenėlio, mat dabar tai — naujoji jo rezidencija.

— Ar vynas jau karštas? — paklausė Džeimis Pijos.

— Taip, milorde. — Atsakydama mergina delnu prisidengė burną.

Pekas patiekė vyną ant auksinio padėklo. Seras Daivenas nusimovė pirštines ir paėmė taurę.

— Ačiū, vaikine. Kas tu toks?

— Džosminas Pekldonas, maloningasis milorde.

— Pekas — Juodųjų Vandenų mūšio didvyris, — tarė Džeimis. — Jis nužudė du riterius, o dar du paėmė į nelaisvę.

— Matyt, esi pavojingesnis, nei atrodai, vaikine. Ar tai barzda, ar pamiršai nusiplauti nuo veido purvą? Stanio Barateono žmonos ūsai vešlesni. Kiek tau metų?

— Penkiolika, sere.

Seras Daivenas prunkštelėjo.

— Žinai, kuo geri didvyriai, Džeimi? Jie visi miršta jauni ir mums, gyviesiems, palieka daugiau moterų. — Jis mestelėjo ginklanešiui taurę. — Įpilk dar vyno, ir aš taip pat pavadinsiu tave didvyriu. Mane kamuoja troškulys.

Džeimis kaire ranka pakėlė savo taurę ir gurkštelėjo. Jam krūtinėje pasklido šiluma.

— Kalbėjai apie Frėjus, kuriuos nori matyti mirusius. Raimaną, Edviną, Emoną…

— Ir Valderį Riversą, — pridūrė Daivenas, — tą kalės vaiką. Jis negali pakęsti, kad yra nesantuokinis sūnus, ir nekenčia visų, kurie tokie nėra. Bet seras Pervinas, rodos, padorus vyras, tad gali likti gyvas. Ir moterys taip pat. Girdėjau, kad vieną iš jų turėčiau vesti. Beje, tavo tėvas galėjo ir iš anksto aptarti su manimi tą santuoką. Ar žinojai, kad prieš Okskroso mūšį mano tėvas derėjosi su Paksteriu Redvainu? Redvainas turi dukterį su puikiu kraičiu…

— Kalbi apie Desmerą? — nusijuokė Džeimis. — Ar tau patinka strazdanos?

— Jei turiu rinktis Frėjus arba strazdanas… Na, pusė lordo Valderio vaikų atrodo kaip žebenkštys.

— Tik pusė? Tau pasisekė. Daryje mačiau Lanselio nuotaką.

— Eimę iš Sargo Namelio, tegul ją dievai. Negalėjau patikėti, kad Lanselis ją išsirinko. Kas tam vaikinui atsitiko?

— Jis dabar labai dievobaimingas, — paaiškino Džeimis, — bet nuotaką rinkosi ne jis. Ledi Amerėjos motina priklauso Darių giminei. Mūsų dėdė manė, kad ji padės Lanseliui rasti bendrą kalbą su Dario prastuomene.

— Kaip? Ar leisis jų dulkinama? Juk žinai, kodėl žmonės vadina ją Eime iš Sargo Namelio, ar ne? Ji pakelia savo vartus kiekvienam pro šalį traukiančiam riteriui. Geriau tegul Lanselis pasiieško ginklininko, kuris jam nukaldintų šalmą su ragais.

— To neprireiks. Mūsų pusbrolis jau pakeliui į Karaliaus Uostą, kur ketina duoti įžadus ir tapti vienu iš aukštojo septono kalavijų.

Seras Daivenas taip nustebo, tarsi Džemis jam būtų pasakęs, jog Lanselis nusprendė tapti mimų beždžionėle.

— Negali būti. Tu iš manęs juokiesi. Eime iš Sargo Namelio, matyt, bjauresnė, nei girdėjau, jei pastūmėjo vaikiną tokiam žingsniui.

Kai Džeimis atsisveikino su ledi Amerėja, ji tyliai verkė dėl nutrukusios santuokos ir leidosi guodžiama Lailo Kreikholo. Bet labiausiai jis nerimavo ne dėl Eimės ašarų, o dėl piktų žvilgsnių, kuriais jos giminaičiai varstė juos, stovinčius pilies kieme.

— Tikiuosi, kad bent tu neketini duoti jokių įžadų, pusbroli, — tarė jis Daivenui. — Jei kalbėsime apie vedybų sutartis, Frėjai yra labai įžeidus. Dar kartą geriau jų nenuvilti.

Seras Daivenas prunkštelėjo.

— Nebijok, aš vesiu savo žebenkštį ir su ja sugulsiu. Žinau, kas nutiko Robui Starkui. Ir vis dėlto, prisimindamas tai, ką man pasakojo Edvinas, į žmonas geriau paimsiu tą, kuri dar nekraujavo, mat kitaip gali paaiškėti, kad Juodasis Valderis pripuolė pirmas ir iškopinėjo medų. Galiu lažintis, kad jis paėmė Eimę iš Sargo Namelio ne mažiau kaip tris kartus. Galbūt tai paaiškintų ir Lanselio dievotumą, ir prastą jo tėvo ūpą?

— Mateisi su seru Kevanu?

— Žinoma. Traukdamas į vakarus, jis čia prajojo. Prašiau jo padėti mums paimti pilį, bet Kevanas nesileido į kalbas. Ir visą laiką, kol čia buvo, apie kažką mąstė. Elgėsi mandagiai, bet šaltai. Prisiekiau jam, kad niekada nesiprašiau būti paskirtas Vakarų sergėtoju, pasakiau, jog ta garbė turėjo atitekti jam, ir seras Kevanas patikino negriežiantis ant manęs danties, bet iš to, kaip kalbėjo, niekada nebūčiau to supratęs. Jis praleido čia tris dienas, tik vargu ar pratarė man bent tris žodžius. Jei būtų pasilikęs, jo patarimas man būtų labai pravertęs. Sero Kevano mūsų bičiuliai Frėjai nebūtų drįsę taip erzinti, kaip erzino mane.

— Papasakok, — paragino Džeimis.

— Mielai, tik nežinau, nuo ko pradėti. Kol stačiau taranus ir apgulties bokštus, Raimanas Frėjus liepė sumeistrauti kartuves. Kiekvieną rytą, vos išaušus, jis atveda Edmurą Tūlį, užneria jam ant kaklo virvę ir grasina pakarti, jei pilis nepasiduos. Juodoji Žuvis į šį spektaklį nekreipia dėmesio, todėl vakare lordas Edmuras vėl išvedamas. Beje, ar žinojai, kad jo žmona laukiasi?

Džeimis nežinojo.

— Po Kruvinųjų vestuvių Edmuras su ja sugulė?

— Edmuras su ja sugulė per Kruvinąsias vestuves. Roslina daili ir graži, visai nepanaši į žebenkštį. Be to, kad ir kaip keista, Edmuras jai patinka. Pervinas sako, girdi, ji meldžiasi, kad gimtų mergaitė.

Džeimis susimąstė.

— Jei gims sūnus, lordui Valderiui Edmuras daugiau nebus reikalingas…

— Ir aš taip manau. Mūsų dėdė Em… tai yra lordas Emonas, nori, kad Edmuras būtų pakartas jau dabar. Vien lordo Tūlio iš Riverano buvimas stovykloje varo jį į neviltį, kaip ir galbūt gimsiantis dar vienas Tūlis. Jis kasdien prašo manęs įsakyti serui Raimanui Tūlį pakarti, nesvarbu, nei-kaip, nei už ką. Tuo metu lordas Geivenas Vesterlingas timpčioja man kitą rankovę. Juodoji Žuvis pilyje laiko jo žmoną ir tris snarglius vaikus. Jo šviesybė baiminasi, kad, jei Frėjai pakars Edmurą, Tūlis juos visus nužudys. Viena iš tų snarglių — Jaunojo Vilko žmona ir karalienė.

Džeimiui rodėsi, jog Džeinę Vesterling kažkur jau buvo sutikęs, nors, kaip ji atrodo, neprisiminė. Kad būtų verta karalystės, ji turi būti tikra gražuolė.

— Seras Brindenas vaikų tikrai nežudys, — patikino jis pusbrolį. — Tokia juoda žuvis jis nėra. — Dabar Džeimis pradėjo suprasti, kodėl Riveranas dar nepaimtas. — Papasakok man apie savo kariuomenės išsidėstymą, pusbroli.

— Mes apsupę visą pilį. Seras Raimanas ir Frėjai stovi į šiaurę nuo Akmenvarčio. Piečiau Raudonosios Šakos įsikūręs lordas Emonas su seru Forlėjumi Presteriu, senosios mūsų kariuomenės likučiais ir su upių lordais, perėjusiais į mūsų pusę po Kruvinųjų vestuvių. Turiu pasakyti, kad visi jie — nemalonūs tipai. Jie tik tūno savo palapinėse ir skundžiasi, bet daugiau niekam netinka. Mano stovykla yra tarpupyje, priešais apsauginį griovį ir didžiuosius Riverano vartus. Per Raudonąją Šaką žemiau pilies pastatėme plūduriuojančią užtvarą. Ją gina Manfrydas Ju ir Reinardas Rutigeris, kad niekas neišplauktų. Be to, esu užmetęs tinklus, kad pasigautume žuvies. Taip mums lengviau pramisti.

— Ar negalime paimti pilies badu?

Seras Daivenas papurtė galvą.

— Juodoji Žuvis iš Riverano išvarė visas nereikalingas burnas ir paliko plikus visus laukus. Jis turi tiek atsargų, kad kariams ir žirgams jų pakaks dvejiems metams.

— O kiek maisto ir pašaro gauname mes?

— Kol upėse yra žuvies, nebadausime, nors tikrai nežinau, kuo šersime arklius. Frėjai maistą ir pašarą gabena iš Dvynių, bet seras Raimanas skundžiasi, kad jam ne kažin kas liko, ir liepia ieškotis maisto patiems. Pusė vyrų, kuriuos išsiunčiau ieškoti maisto, negrįžo. Keli pabėgo. Kitus radome išpampusius, kybančius medžiuose su kilpomis ant kaklo.

— Užvakar ir mes kelis iš jų matėme, — linktelėjo Džeimis.

Adamo Marbrando žvalgai rado juos, pajuodusiais veidais tabaluojančius po laukine obelimi. Lavonai buvo išrengti nuogai ir kiekvienam jų į burną įgrūsta po laukinį obuolį. Nė vienas nebuvo sužeistas; akivaizdu, kad jie pasidavė. Pamatęs juos, Stipruolis Šernas įsiuto ir prisiekė kruvinai atkeršyti tiems, kurie karius surišo ir pakabino ant šakų kaip paršavedės kiaules.

— Tai galėjo būti bastūnų darbas, — Džeimiui baigus pasakoti, tarė seras Daivenas, — arba ir ne. Šiose apylinkėse klajoja ir šiauriečių gaujos. Tie Trišakio lordai… gal jie ir prisiekė ištikimybę, bet, man rodos, širdyje vis tiek linksta prie… vilkų.

Džeimis žvilgtelėjo į abu jaunuosius savo ginklanešius, stoviniuojančius prie gorių ir apsimetančius, kad nesiklauso. Ir Luisas Paiperis, ir Garėtas Peidžas buvo upių lordų sūnūs. Jis abu vaikinus pamėgo ir būtų labai nenorėjęs atiduoti jų serui Ilinui.

— Man rodos, kilpos ant kaklų liudija, kad tai Dondariono darbas.

— Tavo lordas Žaibas — ne vienintelis, kuris moka užnerti kilpą. Negąsdink manęs tuo lordu Beriku. Jis čia, jis ten, jis visur, o kai pasiunti vyrus jo sučiupti, jis išgaruoja kaip ryto rasa. Upių lordai, be jokios abejonės, jam padeda. Prakeiktas amžinai keliaujantis lordas, kad ir kaip sunku tuo patikėti. Vieną dieną išgirsti, kad jis miręs, kitą žmonės šneka, kad jo neįmanoma nužudyti. — Seras Daivenas pastatė savo taurę. — Mano žvalgai praneša, kad naktį ant kalvų dega laužai. Jie mano, kad taip perduodamas ženklas… tarsi iš visų pusių būtume stebimi. Be to, laužai liepsnoja ir kaimuose. Kažkoks naujas dievas…

Ne, senas dievas.

— Kartu su Dondarionu visur keliauja ir Turas, storas myrietis žynys, kadaise lėbaudavęs su Robertu. — Auksinė Džeimio plaštaka gulėjo ant stalo. Jis ją palietė ir žiūrėjo, kaip auksas spindi prislopintoje, niūrioje, žarijų skleidžiamoje šviesoje. — Jei reikės, sudorosime ir Dondarioną, bet pirmiausia turime susitvarkyti su Juodąja Žuvimi. Jis turėtų suprasti patekęs į aklavietę. Ar mėginai su juo derėtis?

— Seras Raimanas mėgino. Apgirtęs prijojo prie pilies vartų, gyrėsi ir grasino. Juodoji Žuvis užlipo ant dantytos tvirtovės sienos ir stovėdamas tenai tepasakė, kad nešvaistys savo aukso vertų žodžių šnekėdamasis su ištižėliais. O tada įlipdė strėlę Raimano žirgui į pasturgalį. Žirgas atsistojo piestu, Frėjus tėškėsi į purvą, o aš taip kvatojausi, kad vos neprileidau kelnių. Jei ant tvirtovės sienos būčiau stovėjęs aš, būčiau strėle pervėręs ir tam melagiui Raimanui gerklę.

— Derėdamasis su juo dėvėsiu kaklo šarvus, — vos pastebimai šyptelėjęs tarė Džeimis. — Ketinu pasiūlyti jam palankias sąlygas.

Jei Džeimis būtų pasiekęs, kad ši apsiaustis baigtųsi nepraliejus kraujo, tuomet niekas nebūtų galėjęs sakyti, jog jis pakėlė ginklą prieš Tūlių giminę.

— Gali pamėginti, milorde, tik abejoju, ar žodžiai duos mums naudos. Reikia imti pilį šturmu.

Dar visai neseniai ir Džeimis, be abejonės, būtų rinkęsis šį kelią. Jis suprato, kad negali sėdėti čia dvejus metus ir laukti, kol Juodoji Žuvis mirs badu.

— Kad ir ką darytume, turime paskubėti, — pasakė jis serui Daivenui. — Privalau kuo greičiau grįžti į Karaliaus Uostą ir būti šalia karaliaus.

— Taip, — linktelėjo pusbrolis, — tavo seseriai, žinoma, tavęs reikia. Kodėl ji išsiuntė Kevaną? Maniau, kad paskirs jį karaliaus ranka.

— Jis nesutiko. — Kevanas nebuvo toks aklas kaip aš.

— Kevanas turėjo tapti Vakarų sergėtoju. Arba tu. Gali neabejoti, kad labai vertinu man suteiktą garbę, bet mūsų dėdė dukart už mane vyresnis ir turi daugiau patirties vadovauti kariuomenei. Tikiuosi, jis žino, kad niekada į šias pareigas nesiveržiau.

— Žino.

— O kaip gyvuoja Sersėja? Ar vis dar tokia pat graži?

— Ji tiesiog švyti. — Veidmainė. — Spindi kaip auksinė. — Nepatikima kaip juokdario auksas. Praeitą naktį Džeimis sapnavo, kad užtiko ją besidulkinančią su Mėnuliuku, jis nudėjo juokdarį ir auksine plaštaka išmalė seseriai dantis kaip Gregoris Kligeinas vargšelei Pijai. Sapnuose Džeimis visuomet turėjo dvi rankas; viena buvo auksinė, bet vikri ir lanksti kaip sveikoji. — Kuo greičiau paimsime Riveraną, tuo greičiau grįšiu pas Sersėją.

Ką darys tada, Džeimis nežinojo.

Jis dar valandą pasišnekėjo su pusbroliu, o tuomet Vakarų sergėtojas išėjo. Likęs vienas, Džeimis nutarė apeiti palapines, prisirišo auksinę plaštaką ir užsimetė rudą apsiaustą.

Tiesą sakant, jam toks gyvenimas patiko. Būdamas stovykloje su kareiviais, jis jautėsi gerokai laisviau nei karaliaus dvare. O vyrai, rodės, puikiai jautėsi vadovaujami Džeimio. Prie vieno laužo trys arbaletininkai pasiūlė jam gabalą kepto zuikio, kurį buvo sumedžioję. Prie kito laužo jaunas riteris paprašė jo patarti, kaip geriausia gintis nuo karo kūju ginkluoto priešo. Tolėliau, upės seklumoje, jis pamatė dvi skalbėjas, sėdinčias ant pečių dviem kariams ir besipliekiančias. Merginos buvo apgirtusios ir pusnuogės, juokėsi ir daužė viena kitą susuktais apsiaustais, keliolika susibūrusių vyrų ragino jas vožti stipriau. Džeimis susilažino ir pastatė varinę žvaigždę už šviesiaplaukę, įsitaisiusią ant pečių Meilučiui Rafui, bet pralošė, mat abi merginos pūkštelėjo į meldų prižėlusį vandenį.

Kitame upės krante kaukė vilkai, gūsingas vėjas taršė guotą žilvičių, kurių liaunos šakos lingavo ir ošė. Serą Iliną Peiną Džeimis rado vieną prie savo palapinės, galąstuvu braukiantį per didžiojo kalavijo ašmenis.

— Eikš, — tarė jis ir, vos pastebimai šypsodamasis, tylusis riteris atsistojo.

Jam tai patinka, suprato Džeimis, jam patinka kiekvieną vakarą mane pažeminti. O dar labiau patiktų nužudyti. Jis norėjo tikėti, kad kaunasi vis geriau, bet įgūdžiai radosi labai palengva ir tam reikėjo milžiniškų pastangų. Po šarvais, vilna ir kietinta oda Džeimio Lanisterio kūnas buvo nusėtas pjautinėmis žaizdelėmis, šašais ir mėlynėmis.

Jiedviem vedantis žirgus iš stovyklos, sustabdė sargybinis. Džeimis auksine plaštaka patapšnojo kariui per petį ir tarė:

— Būk budrus. Aplink šmirinėja vilkai.

Raudonosios Šakos pakrante jie nujojo atgal, prie sudeginto kaimo griuvėsių, kur buvo praleidę popietę. Čia, tarp aprūkusių akmenų ir seniai atvėsusių pelenų, jie sušoko vidurnakčio šokį. Iš pradžių geriau sekėsi Džeimiui. Jis net leido sau pagalvoti, jog galbūt vis dėlto po truputį atgauna turėtus gebėjimus; jog galbūt šiąnakt Peinas eis miegoti kruvinas ir apdovanotas mėlynėmis.

Bet seras Ilinas tarsi skaitė Džeimio mintis. Jis lengvai atrėmė paskutinį Džeimio kirtį, puolė kontratakuoti ir vėl įstūmė Džeimį į upę, o jo bato padas slystelėjo dumblu. Dvikova baigėsi Džeimiui klūpant, jo kalavijui išsprūdus iš rankos ir nuskriejus į meldus, o tyliajam riteriui įrėmus kalavijo ašmenų smaigalį jam į gerklę. Mėnesienos šviesoje raupų palikti randai Peino veide atrodė dideli kaip krateriai. Jis ir vėl išleido kažkokį klaksėjimą, kuris tikriausiai reiškė juoką, ir kalavijo ašmenimis braukė aukštyn per kaklą ir gerklę tol, kol smaigalys sustojo tarp lūpų. Tik tada jis žingtelėjo atatupstas ir įsikišo ginklą į makštis.

Verčiau būčiau iškvietęs į dvikove} Meilutį Rają su kekše antpečių, pagalvojo Džeimis, nuo auksinės plaštakos kratydamas dumblą. Širdies gilumoje jis troško nusiplėšti šį daiktą ir sviesti jį į upės vandenis. Auksinė plaštaka buvo niekam tikusi, o sveika kairė ranka — ne kažin kiek už ją geresnė. Palikęs Džeimį ir leidęs jam atsistoti pačiam, seras Ilinas grįžo prie žirgų. Bent jau turiu abi kojas.

Paskutinė jų kelionės diena buvo šalta ir vėjuota. Belapiame, ruduojančiame miške vėjas siūbavo medžių šakas, o Raudonojoje Šakoje augančius meldus lenkė prie vandens paviršiaus. Net vilkėdamas vilnonį žieminį karaliaus sargybos vado apsiaustą, jodamas šalia pusbrolio Daiveno Džeimis jautė jo kūną čiupinėjančius šaltus geležinius vėjo pirštus. Vėlyvą popietę jiems prieš akis tolumoje pasirodė Riveranas, dunksantis siaurame kyšulyje, ties kuriuo Akmenvartis įtekėjo į Raudonąją Šaką. Tūlio pilis atrodė nelyginant milžiniškas akmeninis laivas, į upės deltą nukreiptu pirmagaliu. Iš smiltakmenio sumūrytos jos sienos buvo nutviekstos rausvos besileidžiančios saulės šviesos ir atrodė aukštesnės ir storesnės, nei Džeimis prisiminė. Šito riešuto lengvai neišgliaudysu niūriai pagalvojo jis. Jei Juodoji Žuvis jo nepaldausys, jis neturės kitos išeities, tik sulaužyti pažadą, duotą Ketlinai Stark. Mat priesaika karaliui buvo svarbesnė.

Plūduriuojanti užtvara ir trys didelės pilį apsiautusios kariuomenės stovyklavietės buvo ten, kur pusbrolis sakė. Į šiaurę nuo Akmenvarčio įkurta sero Raimano Frėjaus stovykla buvo gausiausia, bet labiausiai pakrikusi. Iškilusios virš palapinių, dunksojo didelės pilkos kartuvės, aukščiu prilygstančios svaidyklei. Ant jų pakylos buvo matyti stovinti vieniša žmogaus figūra su kilpa ant kaklo. Edmuras Tūlis. Staiga Džeimiui jo pagailo. Kam versti jį diena iš dienos stovėti ten su ta kilpa ant kaklo?.. Ar nebūtų geriau tiesiog nukirsti jam galvą, ir viskas?

Už kartuvių chaotiškai, be jokios perprantamos tvarkos buvo išsibarsčiusios palapinės ir laužai. Frėjų lordai ir riteriai savo palapines buvo pasistatę pačioje geriausioje vietoje, prie upės, aukščiau išvietės griovių; žemiau jų rikiavosi iš purvo drėbtos lūšnelės, keturračiai bei jaučių traukiami vežimai.

— Seras Raimanas nenori, kad jo vyrai nuobodžiautų, tad parūpina jiems kekšių, leidžia rengti gaidžių peštynes ir šunimis pjudyti šerną, — prabilo seras Daivenas. — Jis čia atsigabeno sumautą dainių. Nepatikėsi, bet mūsų teta iš Lanisporto atsivežė Vatą Baltadantį, tad ir Raimanui būtinai prireikė dainiaus. Kaip manai, pusbroli, ar negalėtume tiesiog užtvenkti upės ir visų jų paskandinti?

Džeimis atkreipė dėmesį į apsauginio pylimo viršuje, tarp dantytų sienų, vaikštančius lankininkus. Jiems virš galvų plevėsavo Tūlių giminės vėliavos — įžūlus sidabrašonis upėtakis raudonos ir mėlynos juostos fone. Bet ant aukščiausio bokšto buvo iškelta kita vėliava: ilga ir balta, ant kurios buvo išsiuvinėtas Starkų didvilkis.

— Kai pirmą kartą išvydau Riveraną, buvau geltonsnapis ginklanešys, — tarė Džeimis pusbroliui. — Senasis Samneris Kreikholas pasiuntė mane perduoti žinios, kurios, anot jo, negalėjo patikėti varnui. Kol sugalvojo atsakymą, lordas Hosteris laikė mane pilyje dvi savaites ir kiekvieną kartą, kai valgydavome, sodindavo greta savo dukters Lisos.

— Tad nėra ko stebėtis, kad nutarei apsivilkti baltus drabužius. Tavimi dėtas, būčiau padaręs tą patį.

— Ak, sėdėti šalia Lisos toli gražu nebuvo baisiausias dalykas.

Tiesą sakant, ji buvo graži mergina: švelni, su duobutėmis skruostuose, ilgais kaštoniniais plaukais. Bet drovi. Labiau linkusi tylėti kaip žuvis, o ne prapliupti juoku, be to, jai trūko ugningo Sersėjos būdo. Vyresnioji jos sesuo atrodė įdomesnė, bet Ketlina jau buvo pažadėta kažkokiam šiauriečiui vaikinui, Vinterfelo įpėdiniui… Šiaip ar taip, tuomet dar visiškai jauno Džeimio merginos nedomino taip, kaip garsusis Hosterio brolis, pelnęs šlovę, kai prie Brastos Akmenų įveikė Devyngrašį karalių. Prie stalo Džeimis į vargšę Lisą visai nekreipė dėmesio, bet primygtinai prašė Brindeno Tūlio papasakoti apie Melisą Žiaurųjį ir Eboną Princą. Tada seras Brindenas buvo jaunesnis nei aš dabar, — prisiminė Džeimis, — o aš buvau jaunesnis už Peką.

Artimiausia brasta per Raudonąją Šaką buvo aukščiau pilies. Norėdami pasiekti sero Daiveno stovyklą, jie turėjo kirsti Emono Frėjaus užsiimtas valdas, prajoti palapines upių lordų, prisiekusių ištikimybę ir vėl priimtų į karaliaus globą. Džeimiui nepraslydo pro akis Laičesterio ir Venso, Ruto ir Gudbruko vėliavos, Smolfordų giminės gilės ir Paiperių šokanti mergelė, bet stabtelėti jį privertė tai, kad kai kurių vėliavų čia nebuvo. Niekur nebuvo matyti nei sidabrinio Molisterių erelio, nei raudono Brakenų žirgo, nei Rigerių gluosnio, nei Peidžų susivijusių gyvačių. Nors visi jie buvo iš naujo prisiekę ištikimybę Geležiniam sostui, nė vienas neatvyko ir neprisidėjo prie apsiausties. Džeimis žinojo, kad Brakenai kariauja su Blekvudais, tad turi pasiteisinimą, bet visi kiti…

Naujieji mūsų draugai — visai ne draugai. Jie ištikimi tik tol, kol nereikia rizikuoti savo kailiu. Riveraną reikėjo paimti, ir kuo greičiau, tuo geriau. Kuo ilgiau apsiaustis tęsis, tuo daugiau pasitikėjimo įgaus kiti neklusnieji, tokie kaip Titas Blekvudas.

Prie brastos seras Kenosas iš Keiso papūtė Heroko ragą. Šis garsas turėtų paraginti Juodąją Žuvį užsilipti ant apsauginio pylimo. Seras Hugas ir seras Dermotas pirma Džeimio persikėlė per upę, taškydami drumstą, raudonai rudą vandenį, iškėlę vėjyje plazdančias vėliavas — baltą karaliaus sargybos ir Tomeno su liūtu ir elniu. Visa kolona neatsilikdama traukė paskui juos.

Lanisterių stovykloje pokšėjo mediniai kūjai, mat buvo statomas naujas apgulties bokštas. Du kiti bokštai stovėjo baigti, pusiau apkalti žalia arklio oda. Tarp jų dunksojo taranas ant ratų: medžio kamienas ugnyje grūdintu galu, pakabintas ant grandinių po mediniu stogu. Rodos, mano pusbrolis nesėdėjo rankų sudėjęs.

— Milorde, — paklausė Pekas, — kur nori pastatyti savo palapinę?

— Ten, ant tos aukštumėlės, — mostelėjo jis auksine ranka, nors ta vieta palapinei nelabai tiko. — Maisto atsargas ir pašarą sukrauk ten, žirgus sustatyk čia. Pasinaudosime tomis išvietėmis, kurias pusbrolis taip maloniai mums iškasė. Sere Adamai, patikrink mūsų stovyklos ribas ir pasižvalgyk silpnų vietų.

Džeimis nesitikėjo būti puolamas, bet… juk puolimo nelaukė ir Kuždesių miške.

— Ar sukviesti žebenkštis į karo tarybą? — paklausė Daivenas.

— Ne, pirma noriu pasikalbėti su Juodąja Žuvimi, — Džeimis mostu pasikvietė Bebarzdį Džoną Betlėjų. — Išskleisk taikos vėliavą ir perduok šią žinią esantiems pilyje. Pasakyk serui Brindenui Tuliui, kad rytoj auštant noriu su juo pasišnekėti. Atjosiu iki griovio krašto ir susitiksiu su juo ant jo pakeliamojo tilto.

Pekas, rodos, ėmė nerimauti.

— Milorde, jų šauliai gali…

— Jie nešaudys. — Džeimis nulipo nuo žirgo. — Pastatykite palapinę ir iškelkite mano vėliavas.

Tada ir pamatysime, kas atbėgs ir ar greitai.

Ilgai laukti neteko. Pija krapštėsi prie gorės, mėgindama vėl įkurti anglis. Pekas atėjo jai padėti. Pastaruoju metu Džeimis dažnai eidavo miegoti girdėdamas tuos jaunuolius besidulkinant palapinės kampe. Garetui rišant Džeimio antblauzdžių raištelius, staiga prasiskyrė palapinės atvartai.

— Štai kur tu? Pagaliau! — sududeno jo teta. Ji kūnu užstojo visą angą, o jai už nugaros stypsojo jos vyras Frėjus ir žvilgčiojo žmonai per petį. — Pats laikas. Negi neapkabinsi senos storos tetos? Ji ištiesė rankas ir nepaliko Džeimiui kitos išeities, tik suspausti ją glėbyje.

Jaunystėje Džena Lanister buvo daili moteris, bet ir tais laikais vos tilpdavo į korsetą. O dabar jos figūra pasidarė kvadratinė. Jos veidas buvo platus, oda glotni, kaklas panašus į storą rausvą koloną, krūtys didžiulės. Ji buvo tokia apkūni, jog kūno mase du kartus lenkė savo vyrą. Džeimis klusniai apkabino tetą ir laukė, kol ji gnybtelės jam ausį. Kiek Džeimis prisiminė, teta Džena jam visuomet gnybtelėdavo ausį, bet šiandien susilaikė. Užtat apibėrė sūnėnui skruostus drėgnais bučiniais.

— Užjaučiu dėl netekties.

— Turiu naują ranką, išlietą iš aukso. — Džeimis parodė ją tetai.

— Labai graži. Gal jie tau ir auksinį tėvą nukaldins? — priekaištingai paklausė ledi Džena. — Kai kalbėjau apie netektį, turėjau galvoje Taiviną.

— Toks žmogus kaip Taivinas Lanisteris gimsta kartą per tūkstantį metų, — pareiškė Dženos vyras.

Emonas Frėjus buvo nervingas žmogus drebančiomis rankomis. Gal jis ir būtų svėręs dešimt stonų, bet… tik šlapias ir apsivilkęs šarvinius marškinius. Jis buvo tikras išstypėlis, beveik besmakris, be to, šį trūkumą dar labiau paryškino gerokai išsišovęs Adomo obuolys. Pusės plaukų jis neteko dar nesulaukęs trisdešimties. Dabar Emonui buvo šešiasdešimt metų ir ant galvos beliko vos kelios žilos sruogelės.

— Pastaruoju metu mus pasiekia keistos kalbos, — tarė ledi Džena, kai Pijai ir ginklanešiams Džeimis liepė išeiti iš palapinės. — Jau nežinau, nė kuo tikėti. Ar gali būti, kad Taiviną nužudė Tirionas? Ar tai tik dar vienas tavo sesers skleidžiamas šmeižtas?

— Rodos, tai tiesa.

Auksinės plaštakos svoris ėmė Džeimį varginti. Jis patampė raištelius ir atlaisvino ją nuo riešo.

— Kad sūnus pakeltų ranką prieš tėvą… — tarė seras Emonas. — Siaubinga. Vesterose prasidėjo liūdnos dienos. Dabar, kai lordo Taivino nebėra, baiminuosi dėl visų mūsų saugumo.

— Tu dėl visų baiminaisi ir tuomet, kai jis buvo gyvas. — Džena klestelėjo nemenką savo pasturgalį ant sulankstomos kareiviškos kėdės, kuri nuo jos svorio grėsmingai girgžtelėjo. — Sūnėne, papasakok apie mūsų sūnų Kleosą ir apie jo mirties aplinkybes.

Džeimis atnarpliojo paskutinį raištelį ir nusiėmė auksinę plaštaką.

— Mus užklupo bastūnai. Seras Kleosas juos nuvijo, bet tai kainavo jam gyvybę. — Meluoti nebuvo sunku; Džeimis matė, kad šie žodžiai medumi tepa tėvams širdį.

— Sūnui drąsos netrūko, visada taip sakiau. Jis iš prigimties buvo narsus.

Serui Emonui kalbant, jam tarp lūpų pasirodė putotos, rauzganos seilės, nudažytos rūgštlapių, kuriuos jis taip mėgo kramtyti.

— Jo palaikai turi būti palaidoti po Uola, Didvyrių menėje, — pareiškė ledi Džena. — Kur ilsisi jo palaikai?

Niekur; Kruvinieji Juokdariai jį išrengė nuogai, o kūną paliko maitlesių varnų malonei.

— Prie upokšnio, — vėl pamelavo Džeimis. — Kai šis karas baigsis, rasiu jo palaikus ir pargabensiu namo.

Kaulai yra kaulai; šiais laikais rasti kaulų lengviausia.

— Šis karas… — lordas Emonas krenkštelėjo, o jo Adomo obuolys pakilo ir vėl nusileido. — Turbūt jau matei apsiausties mechanizmus. Taranus, svaidykles, bokštus. Nieko iš to nebus, Džeimi. Daivenas ketina pramušti mano sienas ir sutrupinti mano vartus. Jis kalba apie liepsnojantį degutą ir nori padegti pilį. Mano pilį. — Jis kyštelėjo ranką į rankovę, ištraukė pergamento ritinėlį ir pakišo jį Džeimiui. — Turiu įsakymą. Pasirašytą karaliaus Tomeno. Matai, štai karaliaus antspaudas — elnias ir liūtas. Esu teisėtas Riverano lordas ir nenoriu, kad pilis virstų rūkstančių griuvėsių krūva.

— Ak, pasiimk tą kvailą raštą, — subarė jį žmona. — Kol už Riverano pilies sienų tūno Juodoji Žuvis, tas raštas nieko nereiškia, galime nusišluostyti juo užpakalį. — Nors jau penkiasdešimt metų buvo ištekėjusi už Frėjaus, ledi Dženos gyslomis vis tiek tekėjo Lanisterių kraujas. Ji buvo ir liko tikra Lanister. — Džeimis atgaus tau tą pilį.

— Žinoma, — linktelėjo lordas Emonas. — Sere Džeimi, kaip matai, tavo lordas tėvas visiškai manimi pasitikėjo. Naujiesiems savo vasalams būsiu griežtas, bet teisingas. Blekvudas ir Brakenas, Džeisonas Molisteris, Vensas ir Paiperis — visi jie savo kailiu patirs, kad turi siuzereną, Emoną Frėjų. Ir mano tėvas taip pat tai pajus. Jis Perkėlos lordas, bet aš — Riverano lordas. Tiesa, sūnus privalo paklusti tėvui, bet vėliavininko pareiga paklusti savo siuzerenui.

O dievai…

— Tu nesi jo siuzerenas, sere. Perskaityk dokumentą, kurį turi. Tau atiduodamas Riveranas su aplinkinėmis žemėmis ir iš jų gaunamomis pajamomis, bet ne daugiau. Vyriausiasis Trišakio lordas yra Petiras Beilišas. Riveranas paklūsta Harenholo valdžiai.

Tai lordui Emonui nepatiko.

— Iš Harenholo pilies belikę griuvėsiai, ten vaidenasi, be to, ta pilis prakeikta, — paprieštaravo jis. — O Beilišas… tas vyras moka tik monetas skaičiuoti, jis netikras lordas, jis žemos kilmės…

— Jei tu nepatenkintas esama padėtimi, keliauk į Karaliaus Uostą ir aiškinkis su mano mieląja seserimi.

Džeimis neabejojo, kad Sersėja suės Emoną Frėjų be duonos, be druskos ir jo kaulais išsikrapštys tarpdančius. Na, nebent būtų užsiėmusi ir dulkintųsi su Osmundu Ketlbleku.

Ledi Džena prunkštelėjo.

— Neverta gaišinti jos malonybės dėl tokių kvailysčių. Emai, kodėl tau neišėjus į lauką pakvėpuoti grynu oru?

— Grynu oru?

— Arba, jei tau labiau patinka, gerai išsimyžti? Mudviem su sūnėnu reikia aptarti šeimos reikalus.

Lordas Emonas nukaito.

— Taip, palapinėje labai šilta. Palauksiu tavęs lauke, miledi. Sere…

Jo šviesybė lordas susivyniojo savo pergamentą, nerangiai nusilenkė Džeimiui ir neskubėdamas išėjo iš palapinės.

Sunku buvo nejausti paniekos Emonui Frėjui. Kasterlių Uoloje jis pasirodė eidamas keturioliktus metus ir vedė du kartus jaunesnę liūtę. Tirionas sakydavo, kad lordas Taivinas vestuvių proga Emonui padovanojo jautrų skrandį. Džena prie šio negalavimo taip pat nemažai prisidėjo. Džeimis prisiminė ne vieną puotą, kurioje Emonas niūriai baksnojo šakute savo maistą, o tuo metu jo žmona keitėsi nešvankiais sąmojais su kuriuo nors namų riteriu, pasodintu jai iš kairės, ir jų pokalbius nuolat pertraukdavo garsūs juoko pliūpsniai. Tiesa, ji pagimdė Frėjui keturis sūnus. Bent jau sakė, kad tie vaikai jo. Kasterlių Uoloje niekas nedrįso tvirtinti, kad yra kitaip, o juo labiau seras Emonas.

Vos tik jis išėjo, jo ledi žmona užvertė akis į palapinės lubas.

— Mano lordas ir šeimininkas… Ir ką tavo tėvas sau galvojo skirdamas jį Riverano lordu?

— Manau, jis galvojo apie tavo sūnus.

— Ir aš apie juos galvoju. Ernas bus netikęs lordas. Tajus turėtų būti geresnis, jei tik jam pakaks nuovokos mokytis iš manęs, o ne iš tėvo. — Ji apsidairė po palapinę. — Turi vyno?

Džeimis rado siaurakaklį ąsotį ir kaire ranka pripylė jai taurę.

— Kodėl tu čia, miledi? Kol baigsis karas, tau reikėjo likti Kasterlių Uoloje.

— Išgirdęs, kad tapo lordu, Ernas iš karto nusprendė vykti ir reikalauti sau priklausančios rezidencijos. — Ledi Džena išgėrė vyną ir rankove nusišluostė lūpas. — Tavo tėvas būtų pasielgęs išmintingiau, jei būtų atidavęs mums Darį. Tikriausiai prisimeni, jog Kleosas buvo vedęs vieną iš artojo dukterų? Gedinti našlė dabar siunta, kad jos sūnūs nepaveldės savo lordo tėvo žemių. Eime iš Sargo Namelio su Darių gimine susijusi tik iš motinos pusės. Mano marti Džeinė yra jos teta ir tikra ledi Marijos sesuo.

— Jaunesnioji sesuo, — priminė jai Džeimis. — O Tajui atiteks Riveranas — daug stambesnis grobis nei Daris.

— Užnuodytas grobis. Darių giminės vyriškoji linija yra išnykusi, o Tūlių — ne. Tas avigalvis seras Raimanas vis neria Edmurui ant kaklo virvę, bet jo nepakars. Roslinos pilve auga upėtakis. Mano vaikaičiai Riverane nebus saugūs tol, kol bus gyvas bent vienas Tūlių įpėdinis.

Džeimiui dingtelėjo, kad teta neklysta.

— Bet jei Roslina pagimdys mergaitę…

— …tai ji gali ištekėti už Tajaus. Žinoma, su sąlyga, kad lordas Valderis šiai santuokai pritars. Taip, aš apie tai jau galvojau. Tačiau gali gimti ir berniukas, o tada per tą jo pimpaliuką viskas susijauks. O jei po šios apsiausties seras Brindenas liks gyvas, jis gali pareikšti teises į Riveraną savo arba… jaunojo Roberto Arino vardu.

Mažąjį Robertą Džeimis prisiminė Karaliaus Uoste matęs ketverių metų ir vis dar tebečiulpiantį motinos krūtį.

— Arinas negyvens taip ilgai, kad susilauktų palikuonių. Be to, kam Lizdo lordui tas Riveranas?

— O kam žmogui, turinčiam puodą aukso, reikia dar vieno? Žmonės godūs. Taivinui reikėjo Riveraną atiduoti Kevanui, o Darį — Ernui. Taip jam būčiau ir pasakius, jei būtų pasivarginęs paklausti mano patarimo, tik… argi tavo tėvas tardavosi su kuo nors, išskyrus Kevaną? — Ji sunkiai atsiduso. — Bet nemanyk, aš nekaltinu Kevano dėl to, kad savo sūnui nori saugesnės vietos. Per daug gerai jį pažįstu.

— Rodos, Kevano ir Lanselio norai nesutampa. — Ir Džeimis papasakojo apie Lanselio sprendimą atleisti žmoną, atsisakyti žemių, lordo titulo ir eiti kautis už Šventąjį Tikėjimą. — Jei vis dar nori Dario, parašyk Sersėjai ir išdėstyk savo argumentus.

Ledi Džena atsainiai mostelėjo taure.

— Ne, tas žirgas jau išjojo iš kiemo. Ernas įsikalė į savo smailią galvą, kad valdys upių kraštus. O dėl Lanselio… Manau, seniai galėjome tai numatyti. Šiaip ar taip, gyvenimas ginant aukštąjį septoną ne taip labai skiriasi nuo gyvenimo ginant karalių. Tik bijau, kad Kevanas įtūš. Supyks, kaip kadaise supyko Taivinas, sužinojęs, kad nusprendei stoti į karaliaus sargybą. Kevanas bent jau turi kitą įpėdinį, Martiną. Gali apvesdinti jį su Eime iš Sargo Namelio vietoj Lanselio. Tesaugo mus visus Septynetas… — Džeimio teta vėl atsiduso. — Beje, jei jau paminėjau Septynetą… Kodėl Sersėja leido Tikėjimui vėl ginkluotis?

Džeimis gūžtelėjo.

— Neabejoju, kad ji turi savų priežasčių.

— Priežasčių? — Ledi Džena įžūliai suraukė nosį. — Geriau tos priežastys būtų rimtos. Kalavijai ir Žvaigždės apsunkino gyvenimą net Targarienams. Net Užkariautojas atsargiai elgėsi su Tikėjimu, kad tik jie nestotų į priešų pusę. O kai mirus Eigonui lordai sukilo prieš jo sūnus, abu ordinai atsidūrė to sukilimo sumaišties sūkuryje. Juos palaikė dievobaimingi lordai ir didžioji dalis prastuomenės. Pagaliau karalius Meigoras paskelbė už jų galvas mokėsiąs atlygį. Jei gerai prisimenu istoriją, jis mokėjo drakoną už neklusnaus Karžygio Sūnų ordino riterio ir sidabrinį elnią už Vargšų Bičiulio galvą. Tūkstančiai jų buvo nužudyti, bet ne mažiau vis dar klajojo po karalystę nepaklusdami niekieno valdžiai, kol Geležinis sostas nenužudė Meigoro, o karalius Džaheiris nesutiko atleisti visiems, kurie savo notų sudės ginklus.

— Beveik visą šią istoriją buvau pamiršęs, — pripažino Džeimis.

— Ne tik tu, bet ir tavo sesuo. — Ji vėl gurkštelėjo vyno. — Ar tiesa, kad pašarvotas Taivinas šypsojosi?

— Karsto neštuvuose jo kūnas švinko. Dėl to lūpos persikreipė…

— Šit kaip? — Rodos, toks paaiškinimas Dženą nuliūdino. — Žmonės sako, kad Taivinas per visą gyvenimą šypsojosi du kartus: kai vedė tavo motiną ir kai Eiris paskyrė jį savo ranka. Kai atvykęs Tarbekas Holas užsipuolė ledi Eliną, tą kalę intrigantę, anot Taigo, tada Taivinas irgi šypsojosi. Ir dar šypsojosi, kai gimei tu, Džeimi, savo akimis mačiau. Tu ir Sersėja, rausvučiai ir dailučiai, panašūs kaip du vandens lašai… išskyrus, žinoma, tarpkojus. Koks tu buvai rėksnys!

— Girdėjai mudu riaumojančius, — tarė Džeimis ir plačiai nusišypsojo. — Dar pasakyk, kaip jam patikdavo juoktis.

— Ne. Juokas keldavo Taivinui įtarimą. Jis buvo girdėjęs pernelyg daug žmonių, besijuokiančių iš tavo senelio. — Ji suraukė antakius. — Patikėk, ši juokinga Riverano apsiaustis nebūtų jo pralinksminusi. Dabar, kai jau atjojai, kaip ketini viską baigti?

— Kviesiu Juodąją Žuvį derėtis.

— Nieko iš to nebus.

— Ketinu pasiūlyti jam geras sąlygas.

— Sąlygas kelti galima tik tada, kai yra pasitikėjimas. Frėjai išžudė svečius po savo namų stogu, o tu… Neįsižeisk, mielasis, bet juk nužudei karalių, kurį buvai prisiekęs saugoti.

— Nužudysiu ir Juodąją Žuvį, jei nepasiduos, — šiurkščiau, nei norėjo, atrėžė Džeimis, bet jis nebuvo nusiteikęs dabar klausytis priekaištų dėl Eirio Targarieno.

— Kaip? Liežuviu? — neslėpdama paniekos paklausė ledi Džena. — Gal aš ir sena, ir stora, bet mano galvoje — ne sūris, Džeimi. Ir Juodosios Žuvies galvoje — ne sūris. Tušti grasinimai jo neįbaugins.

— Ką man patartum?

Ledi Džena išraiškingai gūžtelėjo.

— Ernas trokšta, kad Edmurui būtų nukirsta galva. Šį kartą, manau, jis teisus. Seras Raimanas suruošė čia tokį cirką, kad mes tapome pajuokos objektu. Turime parodyti serui Brindenui, kad mūsų grasinimai nėra tušti.

— Pakorus Edmurą sero Brindeno ryžtas gali dar padidėti.

— Ryžto Brindenui Juodajai Žuviai ir taip niekuomet netrūko. Hosteris Tūlis būtų galėjęs tai patvirtinti. — Ledi Džena baigė gerti vyną. — Ką gi, niekada nedrįsčiau mokyti tavęs, kaip kariauti. Žinau savo vietą… Ne taip, kaip tavo sesuo. Ar tiesa, kad Sersėja sudegino Raudonąją pilį?

— Tik Rankos bokštą.

Džeimio teta užvertė akis.

— Geriau būtų palikusi tą bokštą, o sudeginus savo ranką. Haris Sviftas? Jei kas to ir nusipelnė, tai būtent seras Haris. O Džailsas Rosbis, Septynete, pasigailėk mūsų… maniau, jis seniai miręs. Meriveteris… tikriausiai žinai, kad tavo tėvas jo senelį vadindavo „Kikentoju“? Taivinas sakydavo, kad Meriveteris buvo tinkamas tik vienam darbui: klausytis karaliaus sąmojų ir iš jų juoktis. Kiek pamenu, per tą kikenimą jo šviesybė paskui atsidūrė tremtyje. Sersėja tarybon įsodino kažkokį nesantuokinį prasčiokėlį, o į karaliaus sargybą įsuko suodiną katilą. Ji leidžia Tikėjimui ginkluotis, o bravosiečiams visame Vesterose laidyti gerkles ir reikalauti, kad grąžintume skolą. Nieko panašaus nebūtų nutikę, jei Sersėjai būtų pakakę sveiko proto ranka paskirti tavo dėdę Kevaną.

— Seras Kevanas šių pareigų atsisakė.

— Ir jis taip sakė. Bet nepaaiškino kodėl. Jis dar daug ko nepaaiškino. Ir nepaaiškins. — Ledi Džena nepatenkinta vyptelėjo. — Kevanas visada darė tai, kas jam buvo liepiama. Jis ne toks žmogus, kad numotų ranka į pareigą, nors ir kokia ji būtų. Jaučiu, jog čia kažkas ne taip…

— Jis teisinosi esąs pavargęs.

„Jis žino, — pasakė Sersėja, kai jiedu stovėjo prie tėvo palaikų. — Jis apie mudu žino.

— Pavargęs? — Teta papūtė lūpas. — Manau, Kevanas turėjo teisę taip jaustis. Jam buvo tikrai sunku visą laiką gyventi Taivino šešėlyje. Visiems mano broliams buvo sunku. Taivino metamas šešėlis buvo ilgas ir tamsus, o kiekvienas iš mano brolių kaip įmanydamas mėgino stiebtis į saulę. Taigetas norėjo palaikyti Taivino pusę, bet tavo tėvui negalėjo prilygti, todėl ilgainiui jis darėsi vis piktesnis. Gerionas gynėsi sąmojais. Geriau šaipytis iš žaidimo, nei lošti ir prakišti. O Kevanas labai anksti perprato susiklosčiusią padėtį, tad įsitaisė šalia tavo tėvo.

— O tu? — tarė Džeimis.

— Tas žaidimas nebuvo skirtas merginoms. Buvau neįkainojama savo tėvo princesė… Ir Taivino taip pat, kol jo nenuvyliau. Mano brolis prie nusivylimo skonio taip ir nepriprato. — Ji atsistojo. — Pasakiau viską, ką norėjau, daugiau tavęs negaišinsiu. Daryk tai, ką būtų daręs Taivinas.

— Ar tu jį mylėjai? — nė pats nepajuto, kaip paklausė Džeimis.

Teta keistai jį nužvelgė.

— Kai Valderis Frėjus įkalbėjo mano lordą tėvą ištekinti mane už Erno, man tebuvo septyneri metai. Ernas buvo antras jo sūnus, taigi net ne įpėdinis. Tėvas ir pats buvo trečias sūnus šeimoje, o jaunesni vaikai trokšta vyresniųjų pripažinimo. Frėjus pajuto šią silpnybę, ir tėvas sutiko su siūlymu vien dėl to, kad norėjo įtikti Frėjui. Apie mano sužadėtuves buvo paskelbta puotoje, kurioje dalyvavo pusė Vesteroso. Elina Tarbek kvatojosi, o Raudonasis Liūtas piktas išlėkė iš menės. Kiti sėdėjo kaip liežuvius prariję. Tik Taivinas drįso prieštarauti sužadėtuvėms. Dešimties metų berniukas. Tėvas išbalo kaip drobė, o Valderis Frėjus ėmė tirtėti. — Ji šyptelėjo. — Kaip galėjau po tokio poelgio jo nemylėti? Tai nereiškia, jog pritariau viskam, ką jis darė, arba kad man buvo maloni draugija to žmogaus, koks jis ilgainiui tapo, bet… kiekvienai mažai mergaitei reikia stipraus brolio, kad ją gintų. Taivinas net mažas buvo stiprus. — Ledi Džena atsiduso. — Kas mus gins dabar?

Džeimis pabučiavo tetą į abu skruostus.

— Jis paliko sūnų.

— O taip, paliko. Tiesą pasakius, to labiausiai ir bijau.

Tai buvo keisti žodžiai.

— Kodėl turėtum bijoti?

— Džeimi, — tarė ledi Džena, švelniai timpčiodama jam ausį, — mielasis, pažįstu tave dar iš tų laikų, kai buvai kūdikis ir čiulpei Džoanos krūtį. Tu šypsaisi kaip Gerionas ir kauniesi kaip Taigas, be to, šį tą paveldėjai ir iš Kevano, kitaip nevilkėtum šio apsiausto, bet… tikras Taivino sūnus yra Tirionas, o ne tu. Kartą pasakiau tai tavo tėvui į akis ir jis pusę metų su manimi nesišnekėjo. Vyrai tokie baisūs kvailiai… Net tokie ypatingi, kokie gimsta kartą per tūkstantį metų.