Varnų puota

Sansa

Kadaise, kai ji dar buvo maža mergaitė, į Vinterfelą užklydo keliaujantis dainius ir pusę metų pas juos viešėjo. Jis buvo senas žmogus žilais plaukais ir vėjo nugairintais skruostais, bet dainavo apie riterius, klajones, gražuoles ledi, ir kai dainius susiruošė juos palikti, Sansa graudžiai verkdama maldavo tėvo jo neišleisti.

— Tas žmogus po tris kartus sudainavo mums visas dainas, kurias mokėjo, — švelniai atsakė dukteriai lordas Edardas. — Negaliu laikyti dainiaus pilyje prieš jo valią. Bet nereikia verkti. Pažadu, kad atkeliaus ir kitų dainių.

Tačiau daugiau nei metus joks kitas dainius į pilį neužsuko. Sansa meldėsi Septynetui jų septoje ir seniesiems širdamedžio dievams prašydama grąžinti senąjį dainių arba, dar geriau, atsiųsti kitą, jauną ir gražų. Dievai į jos maldas neatsiliepė ir Vinterfelo menėse viešpatavo tyla.

Bet tuomet ji buvo maža paika mergaitė. O dabar Sansa jau buvo trylikos metų ir kraujavusi mergina. Visos jos naktys buvo kupinos dainų ir dieną ji melsdavo dievų tylos.

Jei Lizdas būtų buvęs pastatytas kaip ir visos kitos pilys, myriop pasmerkto vaikino dainas būtų girdėjusios tik žiurkės ir požeminio kalėjimo sargai. Požemio sienos buvo storos ir nuslopindavo tiek dainas, tiek klyksmus. Tačiau viena dangaus celių siena buvo visiškai atvira, tad kiekvienas mirtininko sugrotas akordas aidu atsimušdavo į akmeninius Milžino Ieties pečius. O jau dainos, kurias jis rinkosi… Jis dainavo apie Drakonų Šokį, apie Džonkvilę ir jos juokdarį, apie Dženę iš Senųjų Akmenų ir apie Laumžirgių princą. Traukė dainas apie išdavystes, baisiausius nužudymus, apie pakartus žmones ir kruviną kerštą; dainavo apie sielvartą ir liūdesį.

Nesvarbu, į kurią pilies menę ėjo, Sansa negalėjo išvengti muzikos. Ši sklido aukštyn vingiuotais bokšto laiptais, užklupdavo ją nuogą, besimaudančią kubile, temstant drauge vakarieniaudavo ir įsibraudavo į jos miegamąjį, nors Sansa stropiai užverdavo langines. Tos dainos aidėjo šaltame ore ir, kaip ir nuo to šalto oro, nuo tų dainų ją krėtė šiurpas. Nors nuo tos dienos, kai ledi Lisa nukrito, Lizde daugiau nesnigo, naktys buvo nemaloniai šaltos.

Dainiaus balsas buvo stiprus ir gražus. Sansa pagalvojo, kad dabar jis dainuoja geriau nei anksčiau, jo balsas atrodė sodresnis, persmelktas kančios, baimės ir ilgesio. Ir niekaip nesuprato, kodėl dievai davė tokį puikų balsą niekšui. Jei Petiras nebūtų atsiuntęs sero Lotoro manęs saugoti, Pirštuose Mariljonas būtų paėmęs mane jėga, priminė sau Sansa. O kai teta Lisa mėgino mane nužudyti, jis grojo, kad niekas neišgirstų mano šauksmų.

Bet dėl to klausytis dainų nebuvo lengviau.

— Prašau, — maldavo ji lordo Petiro, — gal gali liepti jam liautis?

— Daviau tam vaikinui žodį, mieloji. — Petiras Beilišas, Harenholo lordas, Aukštasis Trišakio lordas ir Lizdo bei Arino Slėnio lordas Gynėjas, pakėlė akis nuo rašomo laiško. Nuo tada, kai nukrito ledi Lisa, jis parašė šimtus laiškų. Sansa matė, kaip į paukštides grįžta ir vėl išskrenda varnai. — Jau geriau kęsiu jo dainas, nei klausysiuos verkšlenimo.

Taip, geriau, kai jis dainuoja, bet…

— Ar jam būtina visą naktį groti, milorde? Lordas Robertas negali užmigti. Jis verkia…

— …gedėdamas motinos. Nieko nepadarysi, ta moteris mirusi. — Petiras gūžtelėjo. — Laukti liko nebeilgai. Rytoj pas mus užkops lordas Nestoras.

Sansa jau kartą buvo sutikusi lordą Nestorą Roisą ir tai nutiko po Petiro ir jos tetos vestuvių. Roisas buvo Mėnulio Vartų — didelės pilies, dunksančios kalno papėdėje ir saugančios laiptus į Lizdą, — Sergėtojas. Prieš kopdami įkalnėn, vestuvininkai pas jį pernakvojo. Lordas Nestoras žvilgtelėjo į Šansą vos kartą, bet vien pagalvojus, kad jis čia ateis, ją apimdavo siaubas. Mat jis taip pat buvo ir vyriausiasis Slėnio valdytojas, ištikimas Jono Arino ir ledi Lisos vasalas.

— Juk jis ne… juk neleisi lordui Nestorui susitikti su Mariljonu, ar ne?

Matyt, Sansos veide šmėstelėjo siaubas, nes Petiras padėjo plunksną.

— Priešingai. Man derėtų primygtinai reikalauti to susitikimo. — Petiras jai pamojo, kviesdamas sėstis šalia. — Mudu su Mariljonu kai ką sutarėme. Mordas tikrai moka įtikinti. Ir jei dainius mus nuvils užtraukęs mums nepatinkančią dainą, nieko baisaus: mudviem tiesiog reikės pareikšti, kad jis meluoja. Kaip manai, kuo lordas Nestoras patikės?

— Gal mumis? — Gaila, bet Sansa nebuvo tuo visiškai tikra.

— Žinoma. Mūsų melas jam bus naudingas.

Saulėtoje menėje buvo šilta, linksmai spragsėjo židinio ugnis, bet Sansa vis tiek drebėjo.

— Taip, bet… O kas, jei…

— Kas, jei garbė lordui Nestorui svarbesnė už naudą? — Petiras ją apkabino. — Kas, jei jis trokšta tiesos ir teisingumo už savo nužudytą ledi? — Jis šyptelėjo. — Pažįstu lordą Nestorą, mieloji. Ar gali įsivaizduoti, kad leisčiau jam skriausti savo dukterį?

Nesu tavo duktė, pagalvojo Sansa. Aš — Sansa Stark, lordo Edardo ir ledi Ketlinos duktė, mano gyslomis teka Vinterfelo kraujas. Tačiau garsiai ji šių žodžių neištarė. Jei ne Petiras Beilišas, tai ji, o ne Lisa Arin būtų per šaltą žydrą dangų smigusi žemyn šešis šimtus pėdų, ištiškusi į akmenis ir žuvusi. Jis toks narsus. Sansa pavydėjo Petimi drąsos. Ji tenorėjo vėl šmurkštelėti į lovą, palįsti po antklode ir miegoti, miegoti… Žuvus Lisai Arin ji dar nė karto neišmiegojo visą naktį.

— Ar negalėtum pasakyti lordui Nestorui, kad aš… negaluoju arba…

— Jis norės išgirsti tavo liudijimą apie Lisos žūtį.

— Milorde, o jei… jei Mariljonas papasakos, kas iš tiesų…

— Nori pasakyti, jei jis meluos?

— Meluos? Na taip… jei meluos, jei mudviejų pasakojimai skirsis, o lordas Nestoras pažvelgs man į akis ir pamatys, kokia aš išsigandusi…

— Akyse atsispindintis lašelis baimės bus visiškai suprantamas, Eleina. Juk matei siaubingą dalyką. Nestoras tikrai liks sujaudintas. — Petiras atidžiai pažvelgė jai į akis, tarsi būtų matęs jas pirmą kartą. — Tavo akys kaip motinos. Žvilgsnis nuoširdus ir nekaltas. Jos žydros kaip saulės nutvieksta jūra. Kai būsi truputį vyresnė, daugybė vyrų tose akyse nuskęs.

Sansa nesumojo, ką atsakyti.

— Tau tik reikia lordui Nestorui pakartoti tą pačią istoriją, kurią papasakojai lordui Robertui, — pridūrė Petiras.

Robertas — tik mažas ligotas berniukas, pagalvojo ji, o lordas Nestoras — suaugęs vyras, be to, griežtas ir įtarus. Robertas nebuvo stiprus vaikas ir jį reikėjo saugoti net nuo tiesos. „Kai kada meluojama iš meilės“, — patikino ją Petiras. Ir dabar Sansa jam tai priminė.

— Robertui melavome norėdami Jį apsaugoti, — tarė ji.

— O šį kartą pameluosime, kad apsisaugotume patys. Kitaip iš Lizdo mudviem teks išeiti pro tas pačias duris, pro kurias iškeliavo Lisa. — Petiras vėl pasiėmė plunksną. — Turime pavaišinti jį melu ir Arboro auksiniu, o jis viską nuris ir paprašys dar, pamatysi.

Jis ir man nuolat meluoja, suvokė Sansa. Tačiau tas melas guodė ir ji nemanė, kad Petiras linki jai bloga. Melas nėra toks blogas, jei meluojama norint gero. Jei tik ji būtų tuo melu tikėjusi…

Tai, ką prieš nukrisdama pasakė teta, vis dar nedavė Šansai ramybės.

— Kliedesiai, — įvardijo tas kalbas Petiras. — Mano žmona buvo pamišusi, pati matei.

Ir Sansa tikrai tai matė. Aš tik stačiau sniego pilį, o ji už tai norėjo išstumti mane pro Mėnulio duris. Petiras mane išgelbėjo. Jis labai mylėjo mano motiną ir…

Ir ją? Argi Sansa galėjo tuo abejoti? Juk Petiras ją išgelbėjo.

Jis išgelbėjo Eleiną, savo dukterį, pakuždėjo jai vidinis balsas. Bet ji buvo ir Sansa… o kartais jai rodės, kad ir lordas Gynėjas tarsi su dviem veidais. Jis buvo ir Petiras, jos gynėjas, malonus, sąmojingas ir švelnus, bet… ir Mažasis Pirštas — lordas, kurį ji pažinojo Karaliaus Uoste ir kuris, klastingai šypsodamasis ir glostydamas barzdą, kažką šnabždėjo karalienei Sersėjai. Ir Mažasis Pirštas nebuvo Sansos draugas. Kai Džofas ją sumušė, pagalbos ir sulaukė iš Kipšo, o ne iš Mažojo Piršto. Kai minia ketino ją išprievartauti, Skalikas, o ne Mažasis Pirštas ant rankų nunešė ją ten, kur saugu. Kai Lanisteriai prieš jos valią ištekino ją už Tiriono, ją guodė Garlanas Narsusis, ne Mažasis Pirštas.

Bet padėjo man pabėgti. Tai jis padarė. Maniau, tai sero Dontoso, mano vargšo seno girto Floriano, nuopelnas, tačiau iš tiesų viską surengė Petiras. Mažasis Pirštas tebuvo kaukė, kurią jis buvo priverstas dėvėti. Tik kartais Šansai būdavo sunku atskirti, kur dar žmogus, o kur jau jo kaukė. Mažasis Pirštas ir lordas Petiras atrodė tokie panašūs… Galbūt Sansa būtų sprukusį nuo jų abiejų, tik neturėjo kur eiti. Vinterfelas buvo sudegintas ir apleistas, Branas ir Rikonas — mirę ir seniai atšalę. Robas ir jų ledi motina buvo išduoti ir nužudyti Dvyniuose; Tirionas nukirsdintas už karaliaus Džofrio nužudymą, o jei ji kada nors grįžtų į Karaliaus Uostą, karalienė tikrai lieptų nukirsti galvą ir jai. Teta, pas kurią Sansa tikėjosi rasti prieglobstį, užuot jį suteikusi, mėgino ją nužudyti. Jos dėdė Edmuras buvo Frėjų belaisvis, o dėdės tėvo brolis Juodoji Žuvis — apsiaustas Riverane. Neturiu kur eiti, liūdnai pagalvojo Sansa, neturiu nė vieno tikro draugo, tik Petirą.

Tą naktį pasmerktasis myriop padainavo „Dieną, kai jie pakorė Juodąjį Robiną“, „Motinos ašaras“ ir „Kastamero lietų“. Tada valandėlę nutilo, bet, vos tik Sansa ėmė migdytis, užgrojo vėl. Padainavo „Šešis sielvartus“, „Nukritusius lapus“ ir „Alisaną“. Tokios liūdnos dainos, dingtelėjo Šansai. Vos užsimerkusi pamatydavo jį dangaus celėje, susigūžusį, besislepiantį kampe nuo šalto juodo dangaus, susisupusį į kailius ir švelniai priglaudusį prie krūtinės arfą. Neturėčiau jo gailėti, tarė ji sau. Jis buvo tuščiagarbis, žiaurus ir netrukus mirs. Šansą negalėjo jo išgelbėti. Ir kodėl būtų turėjusi tai daryti? Mariljonas mėgino ją išprievartauti ir Petiras ne vieną, o du kartus išgelbėjo jai gyvybę. Kartais meluoti neišvengiama. Karaliaus Uoste ji tik melu ir buvo gyva. Jei nebūtų melavusi Džofriui, karaliaus sargyba būtų ją kaip reikiant prilupusi.

Padainavęs „Alisaną“, Mariljonas vėl nutilo ir leido Šansai valandėlę pailsėti. Bet kai pro langines ėmė skverbtis pirmieji tekančios saulės spinduliai, ji išgirdo iš apačios sklindančią tylią „Ūkanoto ryto“ melodiją ir kaipmat nubudo. Iš tiesų šią dainą labiau tiko dainuoti moteriai, mat tai buvo rauda motinos, rypuojančios rytą po siaubingo mūšio, tarp žuvusių ieškančios vienintelio savo sūnaus. Motina rauda sielvartaudama dėl savo žuvusio sūnaus, pagalvojo Sansa, o Mariljonas — dėl savo pirštų ir akių. Žodžiai skriejo tamsoje nelyginant strėlės ir ją žeidė.

Sansa užsidengė ausis žąsų pūkų pagalve, kad negirdėtų tęsinio, bet nieko gero tai nedavė. Išaušo rytas, ji pabudo, o lordas Nestoras Roisas jau kopė į kalną.

Lizdą vyriausiasis valdytojas ir jo svita pasiekė vėlyvą popietę, palikę sau už nugaros auksu ir raudoniu spindintį slėnį ir kylantį vėją. Jis drauge atsivedė savo sūnų, serą Albarą, gerą dešimtį riterių ir dvidešimt kovos meistrų. Tiek daug svetimų žmonių. Sansa žvelgė jiems į veidus nerimaudama ir svarstydama, ar jie draugai, ar priešai.

Petiras svečius pasitiko vilkėdamas juodą aksominį švarką pilkomis, prie vilnonių kelnių derančiomis rankovėmis, šiek tiek temdančiomis pilkai žalių jo akių žvilgsnį. Šalia jo stovėjo meisteris Koulmanas, ant ilgo lieso kaklo pasikabinęs iš įvairaus metalo sunertą grandinę. Nors iš jųdviejų meisteris buvo gerokai aukštesnis, vis dėlto visų dėmesį traukė lordas Gynėjas. Rodos, šiandien jis nebuvo linkęs dalyti šypsenų. Jis rimtai išklausė Roisą, pristačiusį jį atlydėjusius riterius, o tada tarė:

— Sveiki atvykę, milordai. Žinoma, mūsų meisterį Koulmaną pažįstate. Lorde Nestorai, tikriausiai prisimeni Eleiną, mano nesantuokinę dukterį?

— Žinoma.

Lordas Nestoras Roisas buvo pagyvenęs, plinkantis vyras storu ir trumpu kaklu, plačia krūtine, šiek tiek pražilusia barzda ir rūsčiu žvilgsniu. Pasisveikindamas jis linktelėjo net pusę colio.

Sansa padarė reveransą baimindamasi praverti burną, kad neleptelėtų ko nors nederama. Petiras padėjo jai atsistoti.

— Mieloji, būk gera, atvesk lordą Robertą į aukštąją menę priimti svečių.

— Gerai, tėve, — spigiai, įsitempusi tarė ji. Tai melagės balsas, pagalvojo skubėdama laiptais, o paskui galerija, vedančia į Mėnulio bokštą. Kaltininkės balsas.

Kai Sansa įžengė į Roberto Arino kambarį, Gretčelė ir Madė kaip tik padėjo jam mautis kelnes. Lizdo lordas ir vėl verkė. Jo akys buvo raudonos ir užputusios, blakstienos sulipusios, nosis patinusi ir bėganti. Po viena šnerve blizgėjo išdrykęs snarglys, o į apatinę lūpą Robertas buvo įsikandęs, tad ji kraujavo. Lordas Nestoras neturi jo tokio pamatytu labai nusiminusi pagalvojo Sansa.

— Gretčele, atnešk praustuvę. — Paėmusi berniuką už rankos, Sansa nusitempė jį prie lovos. — Ar mano mielasis Robinas šiąnakt gerai miegojo?

— Ne, — šniurkštelėjo jis. — Aš nė akių nesudėjau, Eleina. Jis vėl dainavo, o mano kambario durys buvo užrakintos. Šaukiau, kad tarnai mane išleistų, bet nė vienas neatėjo. Kažkas uždarė mane kambaryje.

— Tai nedorėliai tarnai… — Suvilgiusi minkštą skudurėlį šiltame vandenyje, Sansa švelniai, labai švelniai ėmė prausti berniukui veidą. Mat jei prausdavai Robertą pernelyg šiurkščiai, jis imdavo drebėti. Berniukas buvo paliegęs ir labai jau mažas. Robertui buvo aštuoneri, bet Sansa buvo mačiusi už jį didesnių penkiamečių.

Robertui ėmė drebėti lūpa.

— Norėjau ateiti pas tave ir miegoti kartu.

Žinau, kad norėjai. Kol jo motina dar nebuvo ištekėjusi už lordo Petiro, mielasis Robinas buvo pratęs įslinkti pas ją į lovą. Ledi Lisai žuvus, jis ėmė klaidžioti po Lizdą ieškodamas kitų lovų. Ir jam labiausiai patiko Sansos lova, todėl… vakar vakare ji paprašė sero Lotoro Bruno užrakinti duris. Jei berniukas būtų tik miegojęs, ji nebūtų prieštaravusi, bet jis vis mėgino nosimi braukyti jai krūtis, be to, kai Robertui užeidavo drebulys, jis dažniausiai prišlapindavo patalus.

— Iš Vartų su tavimi pasimatyti atvyko lordas Nestoras Roisas. — Sansa nušluostė Robertui nosį.

— Bet aš nenoriu jo matyti, — tarė berniukas. — Noriu klausytis istorijos apie Sparnuotą Riterį.

— Vėliau, — pažadėjo Sansa. — Iš pradžių turi susitikti su lordu Nestoru.

— Lordas Nestoras turi apgamą, — muistydamasis pareiškė jis. Vyrų su apgamais Robertas bijojo. — Mama sakė, kad jis labai baisus.

— Mano vargšas mielasis Robinai… — Sansa ant viršugalvio sušukavo jam plaukus. — Žinau, kad tau jos trūksta. Ir lordas Petiras jos ilgisi. Jis ledi Lisą mylėjo ne mažiau už tave.

Tai buvo melas, bet… šventas melas. Vienintelė moteris, kurią Petiras kada nors mylėjo, buvo nužudytoji Sansos motina. Jis pats tai prisipažino ledi Lisai, prieš išstumdamas ją pro Mėnulio duris. Ji buvo pamišusi ir pavojinga. Nužudė savo lordą vyrą ir būtų nužudžiusi mane, jei Petiras nebūtų atėjęs ir mane išgelbėjęs.

Tačiau Robertui nereikėjo to žinoti. Jis tebuvo mažas ligotas berniukas, kuris mylėjo savo mamą.

— Štai, — tarė Sansa, — dabar atrodai kaip tikras lordas. Made, atnešk jo apsiaustą.

Apsiaustas buvo išaustas iš ėriuko vilnos, švelnus ir šiltas, žydras kaip dangaus mėlynė, išryškinantis gelsvai rusvą jo tunikos spalvą. Apgobusi juo Robertui pečius, Sansa susegė drabužį sidabrine pusmėnulio sege ir paėmė berniuką už rankos. Bent kartą Robertas ėjo nesiožiuodamas.

Nukritus ledi Lisai, aukštoji menė buvo uždaryta, ir kai Sansa vėl įkėlė ten koją, ją nukrėtė šiurpas. Menė buvo ilga ir, Sansos nuomone, prabangi ir graži, bet jai čia vis tiek nepatiko. Net ir geriausiais laikais ji buvo blanki ir šalta. Laibos kolonos atrodė lyg pirštų griaučiai, o mėlynos gyslelės baltame marmure priminė gyslas ant senės kojų. Nors sienose buvo įmūryta penkiasdešimt sidabrinių laikiklių, liepsnojo tik apie dešimt deglų, tad ant grindų driekėsi šešėliai ir telkėsi kiekviename kampelyje. Einant marmuru, jų žingsniai aidėjo, be to, Sansa girdėjo Mėnulio duris klebenantį vėją. Nereikia į tas duris žiūrėti, tarė ji sau, kitaip imsiu tirtėti baisiau už Robertą.

Madės padedama, ji pasodino Robertą į burtmedžio sostą, ant krūvos pagalvių, ir pranešė, kad jo šviesybė priims svečius. Kitame menės gale du žydrais apsiaustais vilkintys sargybiniai atvėrė duris ir Petiras atlydėjo juos ilgu mėlynu kilimu, patiestu tarp baltų kaip kaulai kolonų eilių.

Berniukas pasveikino lordą Nestorą nedrąsiai ištaręs kelis malonius žodžius, bet neužsiminęs apie jo apgamą. Kai vyriausiasis valdytojas pasiteiravo lordo apie jo motiną, Robertui ėmė virpėti rankos.

— Mariljonas nuskriaudė mano motiną. Išstūmė ją pro Mėnulio duris.

— Ar tavo šviesybė matė, kaip tai nutiko? — paklausė seras Marvinas Belmoras, išstypęs rudaplaukis riteris, tarnavęs Lisos sargybos kapitonu, kol Petiras į jo vietą nepaskyrė sero Lotoro Bruno.

— Eleina matė, — tarė berniukas. — Ir mano lordas įtėvis.

Lordas Nestoras pažvelgė į ją. Ir seras Albaras, ir seras Marvinas, ir meisteris Koulmanas — visi žiūrėjo į ją. Ji buvo mano teta, bet norėjo mane nužudytu pagalvojo Sansa. Atitempė mane prie Mėnulio durų ir mėgino išstumti pro jas. Niekada nenorėjau to bučinio, aš tik stačiau sniego pilį. Sansa rankomis apsiglėbė šonus, kad neimtų tirtėti.

— Atleiskite jai, milordai, — tyliai prabilo Petiras Beilišas. — Apie tą dieną ji vis dar sapnuoja košmarus. Tad nenuostabu, kad jai sunku apie tai kalbėti. — Petiras priėjo jai už nugaros ir švelniai uždėjo rankas ant pečių. — Žinau, kaip tau sunku, Eleina, bet mūsų draugai turi išgirsti tiesą.

— Taip. — Jos gerklė buvo tokia išdžiūvusi ir įsitempusi, kad skaudėjo tariant kiekvieną žodį. — Mačiau… Buvau su ledi Lisa, kai… — Jos skruostu nuriedėjo ašara. Gerai, ašara — labai gerai. — …kai Mariljonas… ją nustūmė.

Ir ji dar kartą pakartojo tą patį, pati beveik negirdėdama savo žodžių.

Šansai įpusėjus pasakojimą, Robertas pravirko, o pagalvės, ant kurių jis sėdėjo, pavojingai pasislinko.

— Jis nužudė mano motinų. Noriu, kad jis skristų! — Robertui ėmė smarkiau drebėti pirštai, be to, dabar tirtėjo ir rankos. Berniuko galva pradėjo trūkčioti, ėmė kalenti dantys. — Skristų! — suklykė jis. — Skristų, skristų!

Dabar jis nevalingai mostagavo rankomis ir kojomis. Lotoras Brunas kaip tik laiku žengė prie pakylos ir sugavo Robertą, krentantį nuo sosto. Vos per žingsnį nuo Bruno stovėjo meisteris Koulmanas, tik jis nieko negalėjo padaryti.

Bejėgė, kaip ir visi kiti, Sansa tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į Robertą, krečiamą drebulio priepuolio. Viena koja berniukas įspyrė serui Lotarui į veidą. Brunas nusikeikė, bet nelaimėlio nepaleido, o šis, tampomas traukulių, spardėsi, mosavo rankomis ir apsišlapino. Atvykėliai nepratarė nė žodžio; lordas Nestoras tokių priepuolių buvo matęs ir anksčiau. Praėjo nemažai laiko, kol Roberto spazmai ėmė silpti, ir šį kartą laukti, rodos, teko ilgiau. Kai viskas baigėsi, mažasis lordas buvo toks išsekęs, kad nepastovėjo ant kojų.

— Geriau nuneškite lordą į lovą ir nuleiskite jam kraują, — tarė lordas Petiras.

Paėmęs ant rankų, Brunas išnešė berniuką iš menės. Meisteris Koulmanas raukydamasis nusekė iš paskos.

Nutilus jų žingsniams, aukštojoje Lizdo menėje įsiviešpatavo tyla. Sansa girdėjo lauke ūžaujant vėją ir klebenant Mėnulio duris. Ji buvo labai sušalusi ir pavargusi. Ar teks pasakoti tą istoriją nuo pradžių? — svarstė ji.

Bet, matyt, ji viską papasakojo įtikinamai. Lordas Nestoras krenkštelėjo.

— Tas dainius nepatiko man nuo pat pirmos dienos, — burbtelėjo jis. — Raginau ledi Lisą jį išsiųsti. Daug kartų raginau.

— Tu visada teisingai jai patardavai, milorde, — linktelėjo Petiras.

— Bet ji manęs neklausė, — pasiskundė Roisas. — Nenoriai manęs išklausydavo ir nekreipdavo dėmesio.

— Miledi šiam pasauliui buvo pernelyg patikli. — Petiras prabilo taip švelniai, jog Sansa būtų galėjusi patikėti, kad jis savo žmoną tikrai mylėjo. — Lisa niekada neįžvelgdavo žmonėse blogio, tik gėrį. Mariljonas dainavo žavingas dainas, ir ji klaidingai pamanė, kad vaikino ir prigimtis tokia.

— Jis vadino mus kiaulėmis, — įsiterpė seras Albaras Roisas. Tai buvo stačiokiškas plačiapetis riteris, švariai nusiskutęs smakrą, bet su vešliomis juodomis žandenomis, stirksančiomis jo gražaus veido pakraščiuose nelyginant gyvatvorė. Seras Albaras buvo lyg iš akies trauktas tėvas, tik jaunesnis. — Jis sudėjo dainą apie dvi kiaules, knisančias žemę kalno papėdėje ir ėdančias sakalo grobio liekanas. Tos kiaulės buvome mes, bet, kai jam apie tai pasakiau, dainius tik nusijuokė ir tarė: „Na jau, sere, tai tik dainelė apie kiaules…“

— Jis šaipėsi ir iš manęs, — tarė seras Marvinas Belmoras. — Jis mane praminė seru Bim Bam. Kai prisiekiau išplėšiąs jam liežuvį, tas dainius nukūrė pas ledi Lisą ir pasislėpė už jos sijonų.

— Jis dažnai taip elgdavosi, — pritarė lordas Nestoras. — Vaikinas buvo bailys, bet dėl ledi Lisos rodomo palankumo dar ir suįžūlėjo. Ji rengė jį kaip lordą, dovanodavo auksinius žiedus, atidavė mėnulio akmenų diržą.

— Ir net mėgstamiausią lordo Jono sakalą. — Ant riterio liemenės buvo matyti šešios baltos Vekslių žvakės. — Jo šviesybė tą paukštį mylėjo. Jam jį padovanojo karalius Robertas.

Petiras Beilišas atsiduso.

— Nederėjo jai taip elgtis, — sutiko jis, — ir aš padariau tam galą. Lisa sutiko jį išsiųsti. Dėl to tą dieną mano žmona ir susitiko su dainiumi aukštojoje menėje. Turėjau būti čia kartu su ja, bet nė nepagalvojau… jei nebūčiau primygtinai reikalavęs… tai aš ją nužudžiau…

Ne, pagalvojo Sansa, neturėtum to sakyti, neturėtum jiems to sakyti, ne. Tačiau Albaras Roisas tik papurtė galvą.

— Ne, milorde, nekaltink savęs, — pasakė jis.

— Tai buvo dainiaus darbas, — pritarė sūnui tėvas. — Atvesk jį, lorde Petirai. Pagaliau baikime šį nemalonų reikalą.

Aprimęs Petiras Beilišas tarė:

— Kaip pageidauji, milorde.

Atsisukęs į sargybinius, Petiras davė atitinkamus nurodymus ir šie iš kalėjimo atvedė dainių. Kartu su kaliniu atėjo ir dangaus celių sargas Mordas, baisus pažiūrėti vyras mažomis juodomis akimis ir rando subjaurotu veidu. Viena ausis ir dalis skruosto buvo nukirsta per kažkokį mūšį, bet dvidešimt stonų balkšvos mėsos tebebuvo likę. Sargas vilkėjo visai jam netinkančius drabužius, kurie dar ir bjauriai dvokė.

O Mariljonas, galima sakyti, atrodė elegantiškai. Kažkas buvo jį išmaudęs, apmovęs žydromis kelnėmis, apvilkęs dukslia balta tunika pūstomis rankovėmis, sujuosta sidabriniu ledi Lisos dovanotu diržu. Jis mūvėjo baltas šilkines pirštines, o baltas šilkinis raištis dengė jam akis, kad lordai nematytų, kas iš jų likę.

Dainiui už nugaros su bizūnu rankoje stovėjo Mordas. Kai kalėjimo sargas bakstelėjo bizūno kotu dainiui į šonkaulius, šis parklupo ant vieno kelio.

— Gerieji lordai, meldžiu jūsų atleidimo.

Lordas Nestoras piktai į jį dėbtelėjo.

— Prisipažįsti nusikaltęs?

— Jei turėčiau akis, verkčiau. — Dainiaus balsas, naktį buvęs toks stiprus ir tikras, dabar atrodė prislopęs ir trūkčiojantis. — Taip ją mylėjau, kad negalėjau pakelti minties, jog matysiu ją jo glėbyje ir lovoje. Prisiekiu, blogo savo mielajai ledi nenorėjau. Užšoviau duris, kad niekas mudviem netrukdytų, kol išpažinsiu savo aistrą, bet ledi Lisa buvo tokia šalta… kai pasakė, kad laukiasi lordo Petiro kūdikio, aš… aš visai pamečiau protą…

Dainiui kalbant, Sansa stebeilijosi į jo rankas. Storulė Madė dievagojosi, kad Mordas Mariljonui nukirto tris pirštus: abu mažylius ir kairės rankos bevardį. Dainiaus mažieji pirštai atrodė labiau sustirę nei kiti, bet dėl to, kad jis mūvėjo pirštines, sunku buvo ką nors tikrai pasakyti. Gal tai tik šnekos? Iš kur Madė gali tai žinoti?

— Lordas Petiras buvo toks kilnus, kad leido man pasilikti arfą, — pridūrė aklas dainius. — Arfą ir… liežuvį, kad… galėčiau dainuoti. Ledi Lisai mano dainos labai patiko…

— Išveskite šį padarą, o jei ne, aš pats jį nudėsiu, — burbtelėjo lordas Nestoras. — Man bjauru į jį žiūrėti.

— Mordai, nuvesk jį atgal į dangaus celę, — liepė Petiras.

— Klausau, milorde. — Mordas šiurkščiai stvėrė Mariljoną už pakarpos. — Kad man daugiau nė žodžio.

Mordui prabilus Sansa suglumusi pamatė, kad kalėjimo sargo dantys iš aukso. Jie žiūrėjo, kaip jis pusiau stumia, pusiau tempia dainių prie durų.

— Tas žmogus turi mirti, — kai jiedu išėjo, pareiškė seras Marvinas Belmoras. — Jis turi iškristi pro Mėnulio duris paskui ledi Lisą.

— Tik be liežuvio, — pridūrė seras Albaras Roisas. — Be to meluojančio ir pašaipaus liežuvio.

— Žinau, buvau jam pernelyg švelnus, — lyg ir atsiprašydamas tarė Petiras Beilišas. — Tiesą sakant, man jo gaila. Jis nužudė iš meilės.

— Ar iš meilės, ar iš neapykantos, — atrėžė Belmoras, — o vis tiek turi mirti.

— Ir kuo greičiau, — šiurkščiai pritarė lordas Nestoras. — Dangaus celėse dar niekas ilgai nekalėjo. Juos visus pašaukė žydras dangus.

— Gal ir taip, — sutiko Petiras Beilišas, — bet tik Mariljonas gali pasakyti, ar jis į tą šauksmą atsilieps. — Jis mostelėjo, ir sargybiniai atidarė duris menės gale. — Ponai, žinau, kad po ilgo kopimo jaučiatės nuvargę. Jums visiems paruošti kambariai, kuriuose galėsite pernakvoti, o žemutinėje menėje patiekta valgio ir vyno. Osveli, palydėk svečius ir pasirūpink, kad jiems nieko netrūktų. — Tada jis kreipėsi į Nestorą Roisą: — Milorde, ar neateitum pas mane į saulėtąją menę išgerti taurės vyno? Eleina, mieloji, tu mums jo papilstysi.

Saulėtosios menės židinyje jaukiai spragsėjo ugnis, o ant stalo stovėjo siaurakaklis ąsotis vyno. Arboro auksinio. Kol Petiras geležiniu žarstekliu badė židinyje degančias malkas, Sansa įpylė Nestorui Roisui taurę vyno.

Lordas Nestoras įsitaisė prie židinio.

— Tai dar ne viskas, — tarė jis Petirui, tarsi Sansos čia nė nebūtų. — Mano pusbrolis ketina pats iškvosti dainių.

— Bronzinis Jonas manimi nepasitiki. — Petiras stumtelėjo malką.

— Jis ketina atvykti su būriu savo vyrų. Be abejo, prie jo prisidės ir Simondas Templtonas. Bijau, kad ir ledi Veinvud…

— Ir lordas Belmoras, ir jaunasis lordas Hanteris, ir Hortonas Redfortas. Dar jie atsives Stipruolį Šerną Stouną, Toletus, Šetus, Koldvoterius ir kelis Korbrėjus.

— Esi puikiai informuotas. Kuriuos iš Korbrėjų? Tikriausiai ne lordą Lajonelį?

— Ne, jo brolį. Nežinia kodėl, bet seras Linas manęs nemėgsta.

— Linas Korbrėjus — pavojingas vyras, — pabrėžtinai ištarė lordas Nestoras. — Ką ketini daryti?

— Ką aš galiu padaryti? Tik maloniai sutikti, kai jie atvyks. — Petiras dar kartą pabaksnojo degančias malkas ir padėjo žarsteklį.

— Mano pusbrolis nori pašalinti tave iš lordo Gynėjo pareigų.

— Jei jau taip, negaliu jo sulaikyti. Mano įgulą sudaro dvidešimt vyrų. O lordas Roisas ir jo bičiuliai gali jų sutelkti dvidešimt tūkstančių. — Petiras priėjo prie ąžuolinės po langu pastatytos skrynios. — Bronzinis Jonas padarys tai, ką norės, — klaupdamasis pridūrė jis. Tada pakėlė skrynios dangtį, išėmė pergamento ritinėlį ir atnešė jį lordui Nestorui. — Milorde… Tai įrodymas, kaip labai miledi tave mylėjo.

Sansa matė, kaip Roisas išvyniojo pergamentą.

— Tai… labai netikėta, milorde.

Ji suglumo, pamačiusi ašaras lordo Nestoro akyse.

— Netikėta, bet pelnyta. Miledi tave vertino labiau už visus kitus vėliavininkus. Ji sakė, kad esi jos uola.

— Jos uola… — Lordas Nestoras nuraudo. — Ji taip sakė?

— Dažnai tai kartodavo. O štai, — Petiras mostelėjo į pergamentą, — ir jos žodžių įrodymas.

— Gera… gera tai žinoti. Man ne paslaptis, kad Jonas Arinas vertino mano tarnybą, bet ledi Lisa… ji atstūmė mane, atvykusį jai pirštis, tad baiminausi… — Lordas Nestoras suraukė kaktą. — Matau, kad ant pergamento yra Arino antspaudas, bet parašas…

— Lisa buvo nužudyta dar nespėjusi pasirašyti šio dokumento, todėl tai padariau aš, kaip lordas Gynėjas. Žinau, kad ji būtų to norėjusi.

— Suprantu. — Lordas Nestoras suvyniojo pergamentą. — Esi… pareigingas, milorde. Ir, žinoma, drąsus. Kai kas tokią dovaną gali pavadinti nederama ir apkaltinti tave, kad ją įteikei. Vartų riterio pareigos niekada nebuvo paveldimos. Vartus Arinai pastatė tais laikais, kai dar nešiojo Sakalų karūną ir valdė Slėnį kaip karaliai. Lizdas buvo jų vasaros rezidencija, o kai imdavo snigti, dvaras persikeldavo žemiau. Atsiras žmonių* kurie tvirtins, jog Vartai tokia pat karališka rezidencija kaip ir Lizdas.

— Jau tris šimtus metų Slėnyje nebuvo karaliaus, — priminė jam Petiras Beilišas.

— Pasirodė drakonai, — pritariamai linktelėjo lordas Nestoras. — Bet net ir po to Vartai išliko kaip Arinų pilis. Kol buvo gyvas jo tėvas, Vartų riteris buvo pats Jonas Arinas. Tėvui mirus, šią garbę jis suteikė savo broliui Roneliui, o dar vėliau — savo pusbroliui Deniui.

— Lordas Robertas brolių neturi, tik tolimų pusbrolių.

— Tai tiesa. — Lordas Nestoras tvirtai suspaudė pergamento ritinėlį. — Nesakau, kad nesitikėjau tokios dovanos. Kol lordas Jonas valdė karalystę kaip ranka, man teko už jį valdyti Slėnį. Dariau viską, ko jis iš manęs reikalavo, ir nieko sau neprašiau. Bet, dievai mato, aš to nusipelniau!

— Tai tiesa, — pritarė Petiras, — be to, lordas Robertas ramiau miegos žinodamas, kad tu, ištikimas draugas, visuomet būsi ten, jo kalno papėdėje. — Jis pakėlė taurę. — Taigi… siūlau tostą, milorde. Už Roisų, Mėnulio Vartų riterių giminę, dabar ir per amžius.

— Taip, dabar ir per amžius! — Jiedu skambiai susidaužė sidabrinėmis taurėmis.

Vėliau, gerokai vėliau, kai Arboro auksinio ąsotis jau buvo tuščias, lordas Nestoras išėjo ir grįžo pas savo riterius. Tuomet Sansa jau snaudė stovedama ir nenorėjo nieko daugiau, tik nušliaužti iki savo lovos, bet Petiras sučiupo ją už riešo.

— Matai, kokius stebuklus daro melas ir Arboro auksinis?

Ir kodėl Sansa pajuto, kad tuoj pravirks? Gerai, kad Nestoras Roisas buvo jų pusėje.

— Ar visa buvo vien melas?

— Ne, ne visa. Lisa dažnai vadindavo lordą Nestorą uola, tik nemanau, kad norėdama pasakyti jam komplimentą. Jo sūnų ji vadino kvailiu. Lisa žinojo, kad lordas Nestoras svajoja išlaikyti Vartus savo valdžioje ir iš tikrųjų juos valdyti, o ne tik būti vadinamas jų lordu, tačiau ji svajojo pagimdyti kitų sūnų ir pilį buvo numačiusi perleisti jaunesniajam Roberto broliui. — Jis atsistojo. — Ar supranti, kas čia įvyko, Eleina?

Sansa akimirką padvejojo.

— Atidavei lordui Nestorui Mėnulio Vartus, kad užsitikrintum jo paramą.

— Tikra tiesa, — patvirtino Petiras, — bet Roisas yra ir mūsų uola, o jis pernelyg išdidus ir įžeidus. Jei būčiau jo paprašęs pasakyti kainą, jis tai būtų palaikęs savo garbės įžeidimu ir pasipūtęs kaip rupūžė. O dabar… tas vyras nėra visiškai kvailas, tačiau melas, kurio prikalbėjau, jam mielesnis už tiesą. Jis nori tikėti, kad Lisa jį vertino labiau už kitus vėliavininkus. Šiaip ar taip, vienas iš tų kitų yra Bronzinis Jonas, o Nestoras puikiai supranta, kad yra menkesnės Roisų giminės atšakos palikuonis. Savo sūnui jis nori kai ko daugiau. Dėl savo vaikų garbingi vyrai padaro tokių dalykų, kurių dėl savęs tikrai nedarytų.

Sansa linktelėjo.

— Parašas… Galėjai duoti dokumentą pasirašyti ir užantspauduoti lordui Robertui, bet, užuot taip padaręs…

— …pasirašiau jį pats kaip lordas Gynėjas. Kodėl apie tai prabilai?

— Vadinasi… jei būtum nušalintas arba… arba žūtum…

— …lordo Nestoro teise valdyti Vartus būtų suabejota. Galiu tave patikinti, kad jis tai suprato. Esi labai protinga, nes tai įžvelgei. Iš savo dukters nieko kito ir nesitikėjau.

— Ačiū. — Įminusi šią mįslę Sansa pajuto ir keistą pasididžiavimą, ir… sumaištį. — Bet aš nesu tavo duktė. Iš tiesų nesu. Tai yra apsimetu esanti Eleina, bet juk žinai…

Mažasis Pirštas priglaudė smilių jai prie lūpų.

— Žinau, ką žinau, ir tu žinai, ką žinai. Apie kai kuriuos dalykus geriau neužsiminti, mieloji.

— Net kai liekame dviese?

— Ypač kai liekame dviese. Kitaip vieną gražią dieną į menę nepasibeldęs įžengs tarnas arba prie durų stovintis sargybinis atsitiktinai nugirs tai, ko jam nedera žinoti. Nori dar labiau susitepti krauju savo gražiąsias rankas, mieloji?

Šansai prieš akis iškilo miglos apgaubtas Mariljono veidas su baltu raiščiu ant akių. Jam už nugaros šmėstelėjo seras Dontosas su vis dar stirksančiomis arbaleto strėlėmis.

— Ne, — tarė Sansa, — prašau…

— Būčiau linkęs pasakyti, kad tai ne žaidimas, dukra, bet mes, žinoma, žaidžiame žaidimą. Sostų žaidimą.

Niekada neprašiau žaisti jokio žaidimo. Tas žaidimas buvo pernelyg pavojingas. Viena klaida ir man -galas.

— Osvelis… milorde, tą naktį, kai pasprukau iš Karaliaus Uosto, valtį irklavo Osvelis. Jis tikrai žino, kas aš.

— Jei jis turi bent pusę tiek smegenų, kiek avies spira, dėl jo gali nesijaudinti. Seras Lotoras taip pat žino tiesą. Bet Osvelis tarnauja man jau daug metų, o Brunas — tylenis iš prigimties. Ketlblekas už mane stebi Bruną, o Brunas — Ketlbleką. „Nepasitikėk niekuo“, — kartą patariau Edardui Starkui, o jis manęs nepaklausė. Esi Eleina ir turi visą laiką ja būti. — Petiras priglaudė du pirštus jai prie kairės krūties. — Net čia. Širdyje. Ar gali tai padaryti? Ar gali širdyje būti mano duktė?

— Aš… — Nežinau, milorde, vos neištarė ji, bet Petiras tikėjosi ne tokio atsakymo. Melas ir Arboro auksinis, pagalvojo ji. — Esu Eleina, tėve. Kas gi daugiau?

Lordas Mažasis Pirštas pabučiavo ją į skruostą.

— Paveldėjai mano protą ir Ketės grožį, tad visas pasaulis bus tau po kojomis, mieloji. O dabar eik į lovą.

Gretčelė jos miegamajame užkūrė židinį ir papurino pūkų patalus. Sansa nusirengė ir palindo po antklode. Šiąnakt jis nedainuos, mintyse ėmė maldauti jiy juk pilyje lordas Nestoras ir kiti riteriai. Jis nedrįs. Ir užsimerkė.

Naktį Sansa nubudo, mat į jos lovą šmurkštelėjo lordas Robertas. Pamiršau pasakyti Lotorui, kad vėl jį užrakintų, dingtelėjo jai. Bet jau nieko nebuvo galima padaryti, tad Sansa jį apkabino.

— Mielasis Robinai? Gali likti, tik žiūrėk, nespurdėk. Tiesiog užsimerk ir miegok, mažyti.

— Gerai. — Berniukas prislinko arčiau ir padėjo galvą jai tarp krūtų. — Eleina? Ar dabar tu — mano mama?

— Rodos, taip, — atsakė Sansa. Kilnus melas niekam negalėjo pakenkti.