Varnų puota

Semvelis

Laive Semvelis Tarlis susirgo jūros liga.

Ne tik iš baimės nuskęsti, nors jį, žinoma, veikė ir baimė. Dėl visko buvo kaltas laivas ir po kojomis siūbuojantis denis.

— Jaučiu pilve kylant šleikštulį, — tą pačią dieną, kai jie išplaukė iš Rytų sargybos prie jūros, prisipažino jis Dareonui.

Dainius patapšnojo jam per nugarą ir tarė:

— Tokiame dideliame pilve kaip tavo, Žudike, ir šleikštulys turbūt didžiulis.

Šernas mėgino laikytis narsiai, bent jau dėl Džilės. Ji niekada nebuvo mačiusi jūros. Pasprukę iš Krasterio pilies ir klampodami per sniegynus, jiedu buvo priėję kelis ežerus ir jie Džilei jau atrodė kaip stebuklas. Vos tik „Juodasis strazdas“ nutolo nuo kranto, mergina pradėjo drebėti ir jos skruostais ėmė ristis didelės sūrios ašaros. „Tebūna dievai geri…“ — išgirdo ją šnabždant Šernas. Pirmiausia iš akių dingo Rytų sargyba, o Siena vis mažėjo, mažėjo, kol galop taip pat išnyko tolumoje. Tuomet pakilo vėjas. Laivo burės buvo pasiūtos iš juodo, pernelyg dažnai lietaus skalbiamo, todėl nublukusio ir papilkėjusio audinio, o Džilės veidas buvo išbalęs kaip drobė.

— Šis laivas geras, — mėgino raminti ją Šernas. — Tau nėra ko bijoti.

Bet Džilė tik dėbtelėjo į jį, tvirčiau suspaudė kūdikį ir spruko į triumą.

O Šernas netrukus susivokė, kad įsikibęs laikosi už turėklų ir žiūri į nardančius irklus. Keista, bet gražu buvo žiūrėti į darnius irkluotojų mostus — daug geriau nei į vandenį. Žvelgdamas į jūrą, Šernas galvodavo tik apie tai, kad gali nuskęsti. Kai buvo mažas, lordas tėvas pamėgino išmokyti jį plaukti — įmetė į tvenkinį prie Rago Kalvos. Jam į nosį, burną ir plaučius pribėgo vandens ir, kai seras Hailas jį ištraukė, Šernas dar kelias valandas kosėjo ir švokštė. Nuo to laiko jis nedrįsdavo bristi į vandenį giliau nei iki juostos.

Ruonių įlankos vandenys buvo gerokai gilesni ir toli gražu ne tokie ramūs kaip tvenkinys tėvo pilies papėdėje. Jie buvo žalsvai pilki ir klastingi, o prie mišku apaugusios pakrantės, palei kurią jie plaukė, buvo gausu uolų ir sūkurių. Net jei būtų įstengęs taip toli nuplaukti, bangos būtų tėškusios jį į akmenį ir suknežinusios galvą.

— Žvalgaisi undinių, Žudike? — pamatęs Šerną, įbedusį akis į įlanką, paklausė Dareonas.

Jaunas, gražus, šviesiaplaukis ir rusvaakis Rytų sargybos dainius atrodė veikiau kaip koks tamsusis princas, o ne juodasis brolis.

— Ne.

Šėmas ir pats nežinojo, nei ko dairosi, nei ką veikia ant laivo denio. Plaukiu į Citadelę nusikaldinti grandinės ir tapti meisteriu, kad galėčiau labiau pasitarnauti Sienai, sakė sau jis, bet ši mintis tik varė jį į neviltį. Jis nenorėjo būti meisteriu, nenorėjo užsikabinti ant kaklo sunkios, šaltos, odą trinančios grandinės. Šernas nenorėjo palikti savo brolių — vienintelių turimų draugų. Ir tikrai netroško vėl susitikti su tėvu, išsiuntusiu jį prie Sienos numirti.

Kitų keleivių laukė geresnis likimas. Jiems ši kelionė turėjo baigtis laimingai. Džilė ras prieglobstį Rago Kalvoje ir nuo Vaiduoklių miške patirto siaubo ją skirs Vesteroso platybės. Tarnaudama kambarine jo tėvo pilyje, ji gyvens šiltai, bus soti ir pamatys dalelę plataus pasaulio, apie kurį būdama Krasterio žmona negalėjo nė svajoti. Ji matys, kaip jos sūnus užaugs didelis ir stiprus ir taps medžiotoju, arklininku arba kalviu. O jei paaiškės, kad vaikinas geba valdyti ginklą, galbūt koks nors riteris net priims jį tarnauti ginklanešiu.

Meisteris Eimonas taip pat plaukė į geresnę vietą. Šernui buvo malonu galvoti, kad paskutines gyvenimo dienas senis praleis Senmiestyje, glamonėjamas šilto švelnaus vėjelio, šnekėdamasis su savo broliais meisteriais ir dalydamasis išmintimi su patarnautojais bei novicijais. Meisteris Eimonas šimtą kartų nusipelnė šio poilsio.

Net Dareonas bus laimingesnis. Jis visuomet tvirtino esąs nekaltas dėl moters pagrobimo, dėl kurio ir buvo išsiųstas prie Sienos, ir vis kartojo, jog priklausė kažkokio lordo dvarui ir dainuodavo šeimininkui per vakarienę. Dabar jis vėl turės tokią galimybę. Jonas Dareoną paskyrė naujų brolių verbuotoju, mat reikėjo kuo nors pakeisti šį darbą dirbusį vyrą, vardu Jorinas, kuris pradingo ir buvo laikomas žuvusiu. Dareonas turės keliauti po Septynias Karalystes dainomis šlovindamas Nakties sargybos narsą ir kartais atlydėti prie Sienos naujokus.

Niekas neneigė, kad kelionė bus ilga ir sunki, bet kitiems ji bent jau laimingai baigsis. Šernas tuo ir guodėsi. Plaukiu dėl jų, tikino jis save, dėl Nakties sargybos ir dėl visų gerovės. Ir vis dėlto, kuo ilgiau jis žvelgė į jūros vandenis, tuo jie rodėsi šaltesni ir gilesni.

Bet netrukus grįžęs į ankštą kajutę, įrengtą laivagalio triume, bendrą visiems keleiviams, Šernas suprato, kad dar blogiau nežiūrėti į jūrą. Jis stengėsi negalvoti apie nerimstantį skrandį kalbėdamasis su kūdikį žindančia Džile.

— Šis laivas nuplukdys mus į Bravosą, — pasakė Šernas. — Tada rasime kitą laivą, plaukiantį į Senmiestį. Vaikystėje skaičiau knygą apie Bravosą. Visas miestas pastatytas lagūnoje, ant šimto salelių, be to, jie ten turi titaną — akmeninį, šimto pėdų aukščio vyrą. Vietoj arklių jie keliauja laivais, o jų komediantai vaidina parašytas istorijas, o ne paikus, išsigalvotus farsus. Ir maistas ten labai geras, ypač žuvis. Jie prekiauja įvairių rūšių jūrų moliuskais, unguriais ir austrėmis, ką tik sužvejotais lagūnoje. Prieš lipdami į antrąjį laivą, turėtume tame mieste kelias dienas paviešėti. Jei pasiliksime, galėsime nueiti pasižiūrėti spektaklio ir paragauti austrių.

Šernas manė, kad tai Džilę sužavės. Bet labai apsiriko. Pro seniai netrinktų plaukų sruogas Džilė spoksojo į jį sustingusiomis, apsiblaususiomis akimis.

— Jei taip nori, milorde…

— O ko tu nori? — paklausė jos Šernas.

— Nieko.

Džilė nuo jo nusisuko ir perkėlė savo sūnų prie kitos krūties.

Laivas suposi ir kiaušiniai, šoninė bei skrudinta duona, kurių Šernas užkando prieš kelionę, jo skrandyje niekaip nerado vietos. Staiga jis pajuto daugiau nė akimirkos negalįs likti kajutėje. Jis atsistojo ir klupinėdamas užlipo kopėčiomis atiduoti jūrai pusryčių. Šerną supykino taip smarkiai, kad jis nespėjo pasižiūrėti, iš kur pučia vėjas, tad ėmė lupti ožius persisvėręs ne per tuos laivo turėklus ir apsitaškė vėmalais. Vis dėlto išsivėmęs pasijuto geriau, nors… neilgam.

„Juodasis strazdas“ buvo didžiausias Sargybos irklinis laivas. Rytų sargyboje prie jūros Koteris Paikas meisteriui Eimonui paaiškino, jog“ Audrašauklis“ ir „Nagas“ greitesni, bet jie buvo karo laivai — liesi ir mitrūs medžiokliniai paukščiai, kuriuose vyrai irklavo sėdėdami atvirame denyje. „Juodasis strazdas“ labiau tiko skrosti už Skagoso tyvuliuojantiems Siaurosios jūros vandenims. „Jau prasidėjo audros, — įspėjo juos Paikas. — Žiemą audros stipresnės, bet rudenį — dažnesnės.“

Pirmas dešimt dienų, kol „Juodasis strazdas“ slinko per Ruonių įlanką ir nuo denio nuolat matėsi krantas, jūra buvo gana rami. Kai pakildavo vėjas, būdavo šalta, bet druskos kvapas ore, rodos, teikė žvalumo. Šernas beveik nieko negalėjo valgyti ir, jei prisiversdavo ką nors nuryti, maistas skrandyje ilgai neužsibūdavo, bet šiaip jautėsi neblogai. Jis mėgino Džilę drąsinti ir linksminti, tačiau jam sunkiai sekėsi. Kad ir ką Šernas kalbėjo, į denį ji kojos nekėlė ir mieliau susigūžusi tūnojo tamsoje su sūnumi. Kūdikiui laive, rodos, nepatiko, kaip ir jo motinai. Kai nerėkdavo, jis nuolat atpildavo motinos pieną. Mažylis viduriavo, jo pilvelis gurgė, jis dergė į kailius, kuriais jį vyniojo Džilė, kad nesušaltų, ir skleidė kajutėje bjaurią rudą smarvę. Kad ir kiek lajinių žvakių Šernas uždegdavo, to dvoko jos vis tiek nepermušdavo.

Leisti laiką gryname ore buvo maloniau, ypač kai Dareonas dainuodavo. „Juodojo strazdo“ irklininkai dainių pažinojo ir jis grodavo prie irklų palinkusiems vyrams. Dareonas žinojo visas mėgstamiausias jų dainas: liūdnas, tokias kaip „Diena, kai jie pakorė Juodąjį Robiną“, „Undinės rauda“ ir „Mano rudens dienos“, stiprinančias dvasią, tokias kaip „Geležinės ietys“ ir „Septyni kalavijai septyniems sūnums“, nešvankias, tokias kaip „Miledi vakarienė“, „Jos gėlelė“ ir „Megeta buvo linksma mergelė, linksmuolė buvo ji“. Kai užtraukė „Lokį ir gražiąją mergelę“, jam pritarė visi irklininkai, ir „Juodasis strazdas“, rodės, skriete skriejo per bangas. Kalaviją Dareonas valdė prastai, — tai Šernas žinojo dar iš tų laikų, kai jiedu liejo prakaitą pratybų aikštėje, vadovaujami Aliserio Torno, — bet balsą turėjo gražų. „Medumi teptas griaustinis“, — taip kartą šį balsą pavadino meisteris Eimonas. Dareonas grojo medine arfa ir smuiku, be to, pats kūrė dainas, tik… Šernui jos nelabai patiko. Ir vis tiek gera buvo sėdėti ir jų klausytis, nors dėžė buvo tokia kieta ir pilna rakščių, kad Šernas džiaugėsi turintis putlius sėdmenis. Kad ir kur eitų, storuliai visuomet nešasi su savimi pagalvę, dingtelėjo jam.

Meisteriui Eimonui taip pat labiau patiko leisti dienas ant denio ir, palindusiam po kailių krūva, spoksoti į jūros platybes.

— Į ką jis žiūri? — vieną dieną nusistebėjo Dareonas. — Juk čia jam turi atrodyti taip pat tamsu, kaip ir kajutėje.

Senis jį išgirdo. Nors Eimono akys blausėsi ir dabar jau visiškai užtemo, jo klausa tebebuvo puiki.

— Aš negimiau aklas, — priminė jiems meisteris. — Kai paskutinį kartą čia plaukiau, mačiau kiekvieną uolą, medį, putotos bangos keterą ir mums iš paskos skrendančius pilkuosius kirus. Tuomet man buvo trisdešimt penkeri ir jau šešiolika metų nešiojau meisterio grandinę. Egas norėjo, kad padėčiau jam valdyti, bet aš žinojau, jog mano vieta čia. Jis įsodino mane į „Auksinį drakoną“ ir išsiuntė į šiaurę primygtinai prisakęs savo bičiuliui, serui Dankanui, saugiai palydėti mane į Rytų sargybą. Joks naujokas taip iškilmingai nebuvo atvykęs prie Sienos nuo tų laikų, kai Naimerija atsiuntė šešis auksinėmis grandinėmis sukaustytus karalius. Egas taip pat ištuštino savo kalėjimo požemius, tad man neteko duoti priesaikos vienam. Jis tuos vyrus vadino mano garbės sargyba. Vienas iš jų buvo Brindenas Riversas. Vėliau jis buvo išrinktas lordu vadu.

— Kraugerys Varnas? — sukluso Dareonas. — Moku dainą apie jį. Ji vadinasi „Tūkstantis ir viena akis“. Bet maniau, kad tas vyras gyveno prieš šimtą metų.

— Mes visi taip manėme. Kai buvau toks jaunas, kaip tu dabar…

Rodos, meisteris nuliūdo. Jis kostelėjo, užsimerkė ir ėmė snūduriuoti linguodamas po kailiais, kai palytėtas bangų laivas imdavo suptis.

Dangus buvo apniukęs, jie plaukė į rytus, į pietus, paskui vėl į rytus ir Ruonių įlankos vandenų žvilgsniu jau nebuvo įmanoma aprėpti. Kapitono, — žilstelėjusio brolio su alaus statinaitę primenančiu pilvuku, — juodi drabužiai buvo tokie nešvarūs ir išblukę, kad įgula vadino jį Senuoju Driskiumi. Jis retai praverdavo burną. Užtat jo padėjėjas šnekėjo už du: vos tik vėjas nurimdavo arba irklininkai sulėtindavo tempą, jis druskos prisotintame ore imdavo svaidytis keiksmais. Rytais jie valgydavo avižinę košę, popiet — žirnių košę, vakare — sūdytą jautieną, sūdytą menkę ar sūdytą avieną ir viską užgerdavo alumi. Dareonas dainavo, Šernas žiaukčiojo, Džilė verkė ir žindė kūdikį, meisteris Eimonas miegojo ir drebėjo, o vėjas kasdien darėsi vis šaltesnis ir pūtė vis smarkiau.

Ir vis dėlto ši kelionė Šernui buvo malonesnė už paskutinę jo išvyką laivu. Jis buvo ne vyresnis nei dešimties, kai išplaukė lordo Redvaino burlaiviu „Arboro karalienė“. Šis laivas buvo penkis kartus didesnis už „Juodąjį strazdą“, atrodė tikrai įspūdingai, su trimis didžiulėmis tamsiai raudonomis burėmis ir trimis eilėmis irklų, kurie apšviesti saulės tviskėjo aukso ir balta spalva. Matant, kaip laivui išplaukiant iš Senmiesčio tie irklai kyla ir leidžiasi, Šernui net kvapą užgniaužė, bet… tai buvo paskutinis jo išsaugotas malonus prisiminimas apie Redvaino sąsiaurį. Tada, kaip ir dabar, nuo supimo jį ėmė pykinti ir tėvas juo šlykštėjosi.

Pasiekus Arborą viskas klostėsi dar blogiau. Lordo Redvaino sūnūs dvyniai nuo pat pirmos akimirkos ėmė jį niekinti. Kiekvieną rytą jiedu sugalvodavo, kaip pažeminti Šerną pratybų aikštėje. Trečią dieną Horas Redvainas privertė jį žviegti kaip paršelį ir maldauti pasigailėjimo. Penktą dieną jo brolis Hoberis užvilko virtuvės tarnaitei savo šarvus ir ši tol pliekė Šerną mediniu kalaviju, kol šis ėmė žliumbti. Jai nusivilkus šarvus, visi ginklanešiai, pažai ir arklininkai plyšo juokais.

— Tiesiog berniukui dar reikia apsiprasti naujoje vietoje, — tą vakarą paaiškino jo tėvas lordui Redvainui.

Bet Redvaino juokdarys pakratė barškutį ir tarė:

— O taip, priprasti prie žiupsnio pipirų, kelių gvazdikėlių ir prie obuolio burnoje.

Rytojaus rytą lordas Rendilas uždraudė Šernui valgyti obuolius, kol jie viešės Paksterio Redvaino namuose. Plaukiant namo Šerną vėl pykino, bet išvykus jam taip palengvėjo, kad vėmalų prieskonis gerklėje beveik patiko. Tik jiems grįžus į Rago Kalvą motina Šernui pasakė, jog tėvas neketino jo imti atgal.

— Mūsų namuose tavo vietą turėjo užimti Horas, o tu turėjai likti Arbore kaip lordo Paksterio pažas ir taurininkas. Jei būtum jam įtikęs, būtum susižadėjęs su jo dukterimi.

Šernas dar prisiminė švelnią motinos ranką, šluosčiusią jam ašaras nėriniuota, seilėmis sudrėkinta nosinaite. „Vargšas mano Šernas, — murmėjo ji. — Mano vargšelis Šernas…“

Gera bus vėl ją pamatytu pagalvojo jis, įsitvėręs „Juodojo strazdo“ turėklų ir žiūrėdamas, kaip į uolėtą krantą dūžta bangos. Gal pamačiusi mane, vilkintį juodais drabužiais, motina manimi didžiuosis. „Dabar aš suaugęs vyras, mama, — galėsiu jai pasakyti, — dabar aš Nakties sargybos brolis ir tarnas. Kartais broliai mane vadina Šernu Žudiku.“ Jis susitiktų ir su savo broliu Dikonu, ir su seserimis. „Matote, — galėčiau jiems pasakyti, — matote, vis dėlto nesu visiškas netikėlis.

Bet, parvykęs į Rago Kalvą, galėjo rasti pilyje ir tėvą.

Vos pagalvojus apie tai Semą vėl supykino. Persisvėręs per turėklus, jis ėmė žiaukčioti, tik šįkart ne prieš vėją. Jau buvo beveik išmokęs, kaip reikia vemti.

Na, bent jam taip atrodė, kol „Juodasis strazdas“ nenutolo nuo pakrantės ir nepasuko į rytus, per įlanką, link Skagoso krantų.

Ši sala dunksojo prie Ruonių įlankos žiočių — didelė, kalnuota, atšiauri, grėsminga, apgyventa laukinių. Šernas skaitė, kad jie įsikūrę urvuose ir niūriose kalnų tvirtovėse, o į karą joja ant gauruotų vienaragių. „Skagosas“ senąja kalba reiškė „akmenį“. Skagosiečiai vadino save akmeniniais, bet kaimynai šiauriečiai vadino tuos žmones skagsais ir jų nemėgo. Vos prieš šimtą metų Skagosas sukilo. Jų maištas buvo numalšintas tik po kelerių metų ir pareikalavo Vinterfelo lordo bei šimtų jam prisiekusių karių gyvybių. Sprendžiant iš kai kurių dainų, skagsai buvo kanibalai; tose dainose buvo dainuojama, girdi, jų kariai valgo nužudytųjų širdis ir kepenis. Senovėje skagosiečiai buriniais laivais nuplaukė į gretimą Skano salą, pagrobė tenykštes moteris, tos salos vyrus išžudė ir suvalgė jų kūnus akmenuotoje jūros pakrantėje iškėlę puotą, trukusią dvi savaites. Skano saloje ir šiandien niekas negyveno.

Dareonas taip pat buvo girdėjęs tas dainas. Kai jūroje prie horizonto pasirodė plikos ir pilkos Skagoso kalnų viršūnės, dainius priėjo prie „Juodojo strazdo“ pirmagalyje stovinčio Šerno ir tarė:

— Jei dievai bus geri, galbūt pamatysime šmėstelint vienaragį.

— Jei kapitonas bus geras, taip arti nepriplauksime. Jūros srovės aplink Skagosą labai klastingos, be to, ten yra uolų, kurios laivo korpusą suknežintų nelyginant kiaušinio lukštą. Tik neužsimink apie tai Džilei. Ji ir taip išsigandusi.

— Ir ji, ir tas jos klykiantis išpera. Nė nežinau, kuris iš jų kelia daugiau triukšmo. Jis nutyla tik tada, kai Džilė pakiša jam krūtį, bet tada kūkčioti pradeda ji.

Ir Šernas tai matė.

— Gal kūdikis ją žeidžia, — pats tuo abejodamas pasakė jis. — Jei berniukui kalasi dantys…

Dareonas pašaipiai užgavo vieną liutnios stygą.

— Girdėjau, kad tyržmogiai narsūs.

— Ji ir yra narsi, — šoko jos ginti Šernas, bet turėjo pripažinti, kad dar niekada nematė Džilės tokios nusiminusios. Nors ji kaip įmanydama slėpė veidą ir vengė į kajutę įsileisti šviesos, Šernas vis tiek matė, kad jos akys nuolat užverktos, o skruostai šlapi nuo ašarų. Bet kai paklausdavo, kas atsitiko, ji tik papurtydavo galvą ir nieko neatsakydavo. — Tiesiog ji labai bijo jūros, — tarė jis Dareonui. — Prieš atkeliaudama prie Šienus, buvp mačiusi tik Krasterio pilį ir aplinkinius miškus. Nežinau, ar Džilė kada nors buvo nuėjusi daugiau kaip pusę lygos nuo vietos, kurioje gimė. Upokšnius ir upes ji pažįsta, bet niekada nebuvo mačiusi ežero, kol vieno nepriėjome, o jūra… Jūra labai baisi…

— Kol kas dar nepametėme iš akių kranto.

— Bet tuoj jo nematysime.

Šernui ir pačiam tai nelabai patiko.

— Žudikas kažkokios balos tikriausiai neišsigąs?

— Ne, — pamelavo Šernas, — aš neišsigąsiu. Bet Džilė… Galbūt, jei pagrotum jiems kokią lopšinę, kūdikis greičiau užmigtų.

Dareonas bjaurėdamasis susiraukė.

— Tik jei Džilė užkiš jam užpakalį kaiščiu. Negaliu tverti tos smarvės.

Kitą dieną ėmė lyti, o jūra įsišėlo.

— Geriau eime žemyn, kur sausa, — paragino Šernas Eimoną, bet senasis meisteris tik nusišypsojo ir tarė:

— Man malonu, kai krinta lietaus lašai ant veido, Šernai. Jie kaip ašaros. Prašau, leisk man dar pasilikti. Jau seniai neverkiau.

Kadangi meisteris Eimonas, toks senas ir silpnas, nusprendė likti ant denio, Šernas gavo pasekti jo pavyzdžiu. Jis beveik visą valandą praleido su seniu susisupęs į apsiaustą ir smulkaus, bet įkyraus lietaus lašai permerkė jį iki siūlo galo. Eimonas, rodos, to nepastebėjo. Jis atsiduso, užsimerkė, o Šernas prisislinko prie jo, kad bent kiek užstotų nuo vėjo. Netrukus Eimonas paprašys nuvesti jį į kajutę, guodėsi jis. Turi paprašyti. Bet Eimonas tylėjo, ir galų gale kažkur toli rytuose sudundėjo griaustinis.

— Turime leistis žemyn, — drebėdamas tarė Šernas. Meisteris Eimonas nieko neatsakė. Tik tada Šernas suprato, kad senis miega. — Meisteri… — sušnabždėjo Šernas, švelniai purtydamas jį už peties. — Meisteri Eimonai, pabusk.

Eimonas atmerkė baltu valkčiu aptrauktas, nieko nereginčias akis.

— Egai… — tarstelėjo senis skruostais žliaugiant lietaus lašams. — Egai, sapnavau, kad esu senas.

Šernas nežinojo, ką daryti. Priklaupė, paėmė senį ant rankų ir nunešė žemyn į kajutę. Niekas niekada nebuvo pavadinęs jo stipruoliu, be to, lietus permerkė meisterio Eimono drabužius ir senis buvo dukart sunkesnis, bet vis tiek svėrė ne daugiau už vaiką.

Su Eimonu glėbyje įžengęs į kajutę Šernas pamatė, kad Džilė leido visoms žvakėms sudegti ir užgesti. Kūdikis miegojo, o ji tūnojo kamputyje tyliai kūkčiodama, susisupus į Šerno duotą didelį juodą apsiaustą.

— Padėk man, — skubriai tarė jis. — Padėk jį išdžiovinti ir sušildyti.

Ji iš karto atsikėlė ir drauge jie nuvilko senajam meisteriui šlapius drabužius ir apklojo krūva kailių. Senio oda buvo drėgna, šalta, o prisilietus lipni.

— Lįsk po kailiais šalia jo, — liepė Šernas Džilei. — Apkabink. Šildyk jį savo kūnu. Reikia jį kaip nors sušildyti. — Džilė ir tai padarė netarusi nė žodžio, visą laiką šniurkščiodama. — Kur Dareonas? — paklausė Šėmas. — Jei būtume čia visi, kajutėje būtų šilčiau. Reikia, kad ir jis ateitų.

Šernas jau buvo belipantis į viršų ieškoti dainiaus, tik staiga denis po jo kojomis pakilo, o paskui staiga smuktelėjo. Džilė sudejavo, Šernas smarkiai atsitrenkė į sieną ir pargriuvo, o kūdikis pabudo ir ėmė klykti.

Šernui mėginant atsistoti, laivas vėl ėmė suptis. Netekusi pusiausvyros, Džilė akimirksniu atsidūrė jo glėbyje ir taip stipriai prie jo prisiglaudė, kad Šernas vos galėjo kvėpuoti.

— Nebijok, — tarė jis Džilei. — Tai tik nuotykis. Vieną gražią dieną apie jį papasakosi savo sūnui.

Bet ji tik dar stipriau įsikibo Šerno rankos. Džilė drebėjo visu kūnu, purtoma nevalingų kūkčiojimų. Kad ir ką sakyčiau, tik dar labiau ją graudinu. Šernas stipriai apkabino Džilę nejaukiai jausdamas į jo kūną besiremiančias jos krūtis. Kad ir labai buvo išsigandęs, vis dėlto to pakako, kad jo lytis išpamptų. Ji tai jaučia, susigėdęs pagalvojo Šernas, bet, net jei taip ir buvo, Džilė neišsidavė, tik dar stipriau į jį įsikibo.

Po to ėmė slinkti vienodos dienos. Jie nė karto neišvydo saulės. Oras buvo apniukęs, naktys tamsios, tik virš Skagoso kalnų viršūnių dangų kartais nutvieksdavo žaibas. Visi jie buvo išbadėję, bet nė vienas negalėjo praryti kąsnio. Kad suteiktų irklininkams jėgų, kapitonas prakalė statinę ugninio vyno. Ir Šernas išlenkė taurę, o tada, deginančioms gyvatėms šliaužiant jo gerkle ir krūtine, ilgai gaudė kvapą. Dareonui šis gėrimas taip patiko, jog nuo tos dienos jis retai išsiblaivydavo.

Burės būdavo tai pakeliamos, tai vėl nuleidžiamos, o viena nutrūko nuo stiebo ir nuskriejo nelyginant didžiulis pilkas paukštis. „Juodajam strazdui“ plaukiant palei pietinį Skagoso salos krantą jie pamatė į uolas atsitrenkusio burinio laivo duženas. Kelis įgulos narius bangos buvo išmetusios į krantą ir jų pagerbti susirinko kovai su krabais.

— Po galais, per arti priplaukė, — pamatęs laivo duženas suniurnėjo Senasis Driskius. — Vienas geras vėjo šuoras ir išsitėkšime šalia jų.

Kad ir labai nuvargę, irklininkai vėl užgulė irklus, laivas šiaip taip stūmėsi į pietus, Siaurosios jūros link, pagaliau Skagoso sala nutolo ir virto tik keliais tamsiais pavidalais danguje, galėjusiais būti grėsmingais audros debesimis arba aukštų juodų kalnų viršūnėmis, arba ir vienais, ir kitais. Paskui astuonias dienas ir septynias naktis jie plaukė ramiai, be nuotykių.

O tada juos užgriuvo audros, smarkesnės nei anksčiau.

Ar tai buvo trys audros, ar viena su keliomis ramybės pertraukėlėmis? To Šernas nežinojo, bet iš visų jėgų stengėsi suprasti.

— O koks skirtumas?! — kartą šūktelėjo jam Dareonas, kai jie visi susigrūdę tūnojo kajutėje po deniu.

Jokio, norėjo atsakyti jam Šernas, bet, kai mąstau apie tai, negalvoju, kad galiu nuskęstiy kad mane pykina arba kad meisterį Eimoną krečia šaltis.

— Jokio, — gailiai cyptelėjo Šėmas, bet kitus jo ištartus žodžius užgožė griaustinis, laivo korpusas staiga pakrypo ir Šėmas parvirto ant šono.

Džilė kūkčiojo. Kūdikis rėkė. Šernas girdėjo, kaip denyje Senasis Driskius, — skarmalius, burnos nepraverdavęs kapitonas, — šaukia ant įgulos.

Nekenčiu jūroSy pagalvojo Šernas, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu jūros. Kitas žaibo tvykstelėjimas buvo toks ryškus, kad pro plyšius tarp sukaltų storų lentų, atstojančių lubas, apšvietė kajutę. Tai geras, tvirtas laivas, geras tvirtas laivas, geras laivas, ėmė kartoti sau Šernas. Jis nenuskęs. Aš nebijau.

Per vieną pertraukėlę tarp štormų, siaubingai pykinamas, pabalusiais krumpliais, stovėdamas tvirtai įsikibęs laivo borto turėklų, Šernas nugirdo jūreivius puse lūpų murmant, girdi, štai kas nutinka, kai į laivą įsileidi moterį, ir dar tyržmogę. „Krušosi su savo tėvu, — vėl kylant vėjui išgirdo jis sakant vieną iš jūreivių. — Tai blogiau už paleistuvavimą. Blogiau už bet ką. Jei neatsikratysime tos moters ir jos išperėtos šlykštynės, visi nuskęsime.“

Prieštarauti tiems vyrams Šernas nedrįso. Jie buvo vyresni už jį, tvirti, liekni, raumeningi, daugelio prie irklų praleistų metų sustiprintomis rankomis ir pečiais. Tačiau jis žiūrėjo, kad jo durklas visuomet būtų aštrus, ir kai Džilė išeidavo iš kajutės nusišlapinti, Šernas ją lydėdavo.

Net Dareonas apie tyržmogę negalėjo pasakyti nieko gera. Kartą, Šerno įkalbėtas, jis užtraukė lopšinę tikėdamasis nuraminti kūdikį, bet, vos įpusėjus pirmą posmą, Džilė pratrūko nesulaikomai kūkčioti.

— Po septyniais perkūnais, — nusikeikė Dareonas, — ar negali sulaikyti ašarų bent tol, kol pasiklausysi dainos?

— Tiesiog grok, — paprašė jo Šernas, — padainuok jai tą dainą.

— Ne dainos jai reikia, — atšovė Dareonas. — Ją reikėtų gerai prikulti arba išdulkinti. Dink man iš akių, Žudike.

Nustūmęs Šerną, jis išėjo iš kajutės ieškoti paguodos ugninio vyno taurėje ir šiurkščioje irklininkų brolijoje.

Šernas jautėsi visiškai sutrikęs. Prie kvapų jis jau beveik priprato, bet dėl audrų ir Džilės kūkčiojimo jau kelias naktis nemiegojo.

— Gal galėtum jai ko nors duoti? — pamatęs, kad meisteris Eimonas pabudo, labai tyliai paklausė jo Šernas. — Kokios nors žolės ar vaistinio gėrimo, kad ji taip nebijotų?

— Tai, ką girdi, ne baimė, — atsakė jam senis. — Tai sielvartas ir nuo jo vaistų nėra. Tegul ji verkia, Šernai. Negali užtvenkti upės.

Šernas visai sutriko.

— Ji plaukia į saugią vietą. Ten, kur šilta. Ko jai sielvartauti?

— Šernai, — sušnabždėjo senis, — turi dvi sveikas akis, o nematai. Ji — motina, gedinti savo vaiko.

— Kūdikiui jūros liga, ir tiek. Mus visus pykina. Kai pasieksime Bravoso uostą…

— …tas kūdikis tebebus Dalos sūnus, o ne Džilės kūnas ir kraujas.

Šernui prireikė kelių akimirkų, kad pagaliau suvoktų, ką Eimonas turi omenyje.

— Negali būti… Ji niekada… Aišku, kad kūdikis jos. Džilė niekada nebūtų iškeliavusi nuo Sienos be savo sūnaus. Jinai jį myli.

— Džilė abu juos žindė ir abu mylėjo, — tarė Eimonas, — bet nevienodai. Jokia moteris nemyli savo vaikų vienodai, net Dangiškoji Motina. Esu tikras, kad Džilė savo kūdikį paliko nenorėdama. Galiu tik spėlioti, kuo pagrasino jai lordas vadas ir ką pažadėjo… bet ir grasinimų, ir pažadų tikrai buvo.

— Ne. Ne, tai netiesa. Jonas niekada nebūtų…

— Jonas nebūtų. O lordas Snou padarė. Kartais laimingos pabaigos negali būti, Šernai, ir reikia rinktis mažiausią iš blogybių.

Laimingos pabaigos negali būti. Šernas prisiminė visas negandas, kurias jiedviem su Džile teko iškęsti, Krasterio pilį, Senojo Lokio mirtį, sniegą, ledą, stingdantį vėją, daugybę dienų, kurias jie praleido kelionėje, numirėlius Vaiduoklių miške, Šaltarankį ir tris kranklius, Sieną, Sieną, Sieną, Juoduosius vartus po žeme. Ko dėlei jie visa tai ištvėrė? Nėra nei geros išeities, nei laimingos pabaigos.

Jis norėjo rėkti. Norėjo staugti, verkti, drebėti, o paskui susiriesti į kamuoliuką ir kūkčioti. Jis apmainė kūdikius, suprato Šernas. Sukeitė juos, kad apsaugotų mažąjį princą, kad išsiųstąjį kuo toliau nuo ledi Melisandros laužo, kuo toliau nuo raudono jos dievo. Jei ji sudegins Džilės berniuką, kam tai rūpės? Niekam, išskyrus Džilę. Jis tik Krasterio išpera, iš kraujomaišos gimusi bjaurastis, o ne Užusienio karaliaus sūnus. Jis netinka nei būti įkaitu, nei aukoti -jis niekam netinka, be to, nė vardo neturi.

Netaręs nė žodžio Šernas svirduliuodamas užlipo ant denio vemti, bet jo skrandis buvo tuščias. Sutemo, naktis atrodė keistai rami — tokios jau daug dienų jie nebuvo sulaukę. Jūra atrodė tarsi juodas stiklas. Irkluotojai ilsėjosi. Keli iš jų miegojo sėdėdami prie irklų. Vėjas išpūtė bures, ir šiaurėje Šernas net įžiūrėjo išsibarsčiusias žvaigždes bei raudoną žvaigždę keliauninkę, kurią laisvoji tauta vadino Vagimi. Ši žvaigždė turėtų būti mano, nusiminęs pagalvojo Šernas. Padėjau Jonui tapti lordu vadu ir atvedžiau pas jį Džilę su kūdikiu. Laimingos pabaigos niekada nebūna.

— Žudike… — Prie Šerno, nė nenumanydamas apie jo kančias, prisigretino Dareonas. — Pagaliau maloni naktis. Žiūrėk, žvaigždės žiebiasi. Gal net mėnulį pamatysime. Ko gero, blogiausia jau praėjo.

— Ne. — Šernas nusišluostė nosį ir ištiesė putlų pirštą į pietus, į tirštėjančią tamsą. — Ten, — pasakė jis. Ir vos tik ištarė šį žodį, tvykstelėjo tylus ir akinantis žaibas. Akimirką nušvito tolumoje slenkantys debesys, — melsvai rausvi, raudoni, geltoni, tumulais virstantys vieni ant kitų, aukštesni už dangų. — Blogiausia dar nepraėjo. Blogiausia tik prasideda ir kažin, ar sulauksime laimingos pabaigos.

— Tebūna dievai geri, — nusijuokė Dareonas. — Žudike, tu toks bailys…