Varnų puota

Sersėja

Į Visenijos kalvą jie kopė lėtai. Žirgams sunkiai žengiant šlaitu, karalienė X nugara atsirėmė į minkštą raudoną pagalvę. Iš lauko atsklido sero Osmundo Ketlbleko balsas: „Duokite kelią! Traukitės iš gatvės! Kelią jos malonybei karalienei!“

— Mardžerės dvariškiai tikrai spalvingos asmenybės, — kalbėjo ledi Meriveter. — Turime žongliruotojų, mimų, poetų, lėlininkų…

— O dainių? — paklausė Sersėja.

— Daugiau, nei reikia, tavo malonybe. Kartą per dvi savaites jai dainuoja Arfininkas Hamišas, kartais visą vakarą mus linksmina Alarikas Eizenietis, bet labiausiai ji mėgsta Mėlynąjį Bardą.

Tą bardą Sersėja prisiminė iš Tomeno vestuvių puotos. Jaunas ir gražus. Gal iš to kas nors išeitų?

— Girdėjau, kad jos svitoje yra ir kitų vyrų. Riterių ir dvariškių. Gerbėjų. Pasakyk man tiesą, miledi. Kaip manai, ar Mardžerė vis dar mergelė?

— Ji sako, kad taip, tavo malonybe.

— Ji sako… O ką pasakysi tu?

Juodos Tenos akys išdykėliškai blykstelėjo.

— Kai Haigardene ji ištekėjo už lordo Renlio, padėjau nurengti jį gultuvėms. Jo šviesybė lordas buvo tvirtai sudėtas ir smarkus vyras. Pati mačiau tai patvirtinantį įrodymą, kai parvertėme jį į jaunavedžių lovą, kurioje jo laukė nuogutėlė nuotaka, apsiklojusi antklode ir gražiai nuraudusi. Seras Loras pats užnešė ją laiptais. Mardžerė gali sakyti, girdi, santuoka nebuvo įtvirtinta, nes lordas Renlis per vestuvių puotą padaugino vyno, bet galiu tave patikinti, jog, kai paskutinį kartą jį mačiau, jo kotas tarp kojų tikrai nebuvo nė trupučio nuvargęs.

— Gal kartais kitą rytą matei ir jaunavedžių lovą? — susidomėjo Sersėja. — Ar ji kraujavo?

— Patalų niekas nematė, tavo malonybe.

Gaila… Ir vis dėlto tai, kad nebuvo kruvinos paklodės, dar nieko nereiškė. Sersėja girdėję, kad paprastos valstiečių merginos povestuvinę naktį kraujuoja kaip kiaulės, bet to paties tikrai nebuvo galima pasakyti apie kilmingas mergeles, tokias kaip Mardžerė Tairel. Buvo sakoma, jog lordo duktė savo nekaltybę dažniau atiduoda žirgui nei vyrui, o Mardžerė jodinėjo nuo tos dienos, kai tik išmoko vaikščioti.

— Kaip suprantu, tarp mūsų dvaro riterių mažoji karalienė turi daug gerbėjų? Dvynius Redvainus, serą Taladą… Prašau, pasakyk, ką dar?

Ledi Meriveter gūžtelėjo.

— Ji patinka ir serui Lambertui — juokdariui, slepiančiam sveiką akį po raiščiu. Ir Bajardui Norkrosui, ir Kortniui Grynhilui. Ir broliams Vudraitams: kartais jai meilinasi Portiferis, bet dažniausiai — Lukantinas. Tiesa, pas ją dažnai lankosi ir didysis meisteris Paišelis.

— Šit kaip? Paišelis? Ar tas senas vingrus kirminas dėl rožės atsižadėjo liūto? — Jei tai tiesa, jis dar pasigailės… — Kas dar aplink ją sukiojasi?

— Tas iš Vasaros salų su plunksnomis puoštu apsiaustu. Kaip galėjau jį pamiršti, juk jo oda juoda kaip rašalas! Kiti ateina meilintis jos pusseserėms. Elinora susižadėjusi su Ambrosų berniuku, bet mėgsta flirtuoti, o Mega kas dvi savaitės turi vis naują gerbėją. Kartą virtuvėje ji pabučiavo padavėją. Girdėjau šnekant, kad ji bus ištekinta už ledi Bulver brolio, bet jei galėtų rinktis pati, neabejoju, kad Mega mieliau tekėtų už Marko Malendoro.

Sersėja nusijuokė.

— Už to plevėsos, praradusio ranką Juodųjų Vandenų mūšyje? Kokia jai nauda iš to luošio?

— Megos nuomone, jis mielas. Ji paprašė ledi Mardžerės, kad padėtų rasti jam beždžionėlę.

— Beždžionėlę? — Karalienė nesumojo, ką turėtų atsakyti. Žvirbliai ir beždžionėlė. Išties, karalystė grimzta į beprotybę… — O mūsų narsusis seras Loras? Ar dažnai jis užsuka pas seserį?

— Dažniau už kitus. — Tada Tena suraukė antakius ir viršunosėje, tarp tamsių jos akių, susimetė statmena raukšlė. — Jis ateina kiekvieną rytą ir vakarą, nebent pareigos sutrukdo. Mardžerės brolis labai jai atsidavęs, jiedu dalijasi viskuo… ak… — Akimirką myrietė atrodė nepaprastai priblokšta. O tada jos veide nušvito šypsena. — Man dingtelėjo labai nuodėminga mintis, tavo malonybe.

— Geriau ją nutylėk. Ant kalvos ir jos šlaituose knibždėte knibžda žvirblių, o juk visi žino, kaip žvirbliai bjaurisi nuodėmėmis.

— Girdėjau, jie nepakenčia ir muilo bei vandens, tavo malonybe.

— Per daug besimeldžiantis žmogus tikriausiai praranda uoslę. Reikės paklausti jo aukštosios šventenybės.

Pūstelėjus vėjui, tamsiai raudonos šilkinės užuolaidėlės ėmė banguoti.

— Ortonas man sakė, kad aukštasis septonas neturi vardo, — vėl prabilo ledi Tena. — Ar tai tiesa? Myre visi mes turime vardus.

— Ak, kadaise jis turėjo vardą. Kaip ir mes visi. — Karalienė atsainiai mostelėjo. — Net kilmingo kraujo turintys septonai vadinami tėvų išrinktais vardais, o davę įžadus, gauna kitus. Bet jei kuris nors išrenkamas aukštuoju septonu, jis atsisako ir to vardo. Tikėjimas tau paaiškintų, jog daugiau joks žmogaus vardas jam nereikalingas, nes jis tapo dievų įsikūnijimu.

— O kaip jūs atskiriate vieną aukštąjį septoną nuo kito?

— Tai gana keblu. Sakome: „storulis aukštasis septonas“ arba „prieš storulį buvęs aukštasis septonas“, arba „senasis aukštasis septonas, kuris mirė miegodamas“. Jei nori, gali vadinti ir tėvų duotais vardais, bet taip elgdamasi juos įžeidi. Tai jiems primena, kad gimė paprastais mirtingaisiais, ir jie to nemėgsta.

— Mano lordas vyras sako, kad šis naujas aukštasis septonas gimė su purvu po panagėmis.

— Ir aš taip įtariu. Paprastai Pamaldžiausieji išrenka kurį nors iš saviškių, tačiau yra buvę ir išimčių. — Didysis meisteris Paišelis labai išsamiai papasakojo Sersėjai visą aukštųjų septonų rinkimų istoriją. — Valdant karaliui Beilorui Palaimintajam, aukštuoju septonu buvo išrinktas paprastas akmentašys. Jis taip meistriškai tašė akmenis, kad Beiloras nusprendė, jog jis — mirtinguoju atgimęs Kalvis. Tas vyras nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, be to, jam niekaip nepavyko įsiminti net paprasčiausios maldos žodžių. — Buvo tokių, kurie ir dabar tvirtino, kad Beiloro ranka, gelbėdamas karalystę nuo pašaipų, tą aukštąjį septoną nunuodijo. — Kai jis mirė, karaliaus Beiloro nurodymu aukštuoju septonu buvo išrinktas aštuonmetis berniukas. Jo malonybė pareiškė, girdi, tas vaikas darąs stebuklus, bet net ir tos vaikiškos gydančios rankos neatitolino Beiloro mirties valandos.

Ledi Meriveter nusijuokė.

— Aštuonerių metų berniukas? Gal ir mano sūnus galėtų tapti aukštuoju septonu? Jam beveik septyneri.

— Ar jis daug meldžiasi? — pasiteiravo karalienė.

— Jam labiau patinka žaisti su kalavijais.

— Vadinasi, jis normalus berniukas. Ar gebėtų išvardyti visus septynis dievus?

— Manau, taip.

— Turėsiu jį omenyje.

Sersėja neabejojo, jog buvo galima rasti daugybę berniukų, kurie būtų buvę labiau verti krištolo karūnos nei tas nenaudėlis, kuriam Pamaldžiausieji nusprendė uždėti ją ant galvos. Štai kas nutinka, kai kvailiams ir bailiams leidžiama valdyti. Kitą kartą pati išrinksiu jiems aukštąjį septoną. O kito karto ilgai laukti galbūt ir nereikės, jei naujasis aukštasis septonas ir toliau taip ės jai nervus. Tvarkant tokius reikalus Beiloro ranka kažin ar būtų galėjęs ko nors pamokyti Sersėją Lanister.

— Iš kelio! — laidė gerklę Osmundas Ketlblekas. — Duokite kelią jos malonybei karalienei!

Neštuvai ėmė judėti lėčiau, o tai galėjo reikšti tik viena: jie priartėjo prie kalvos viršūnės.

— Turėtum atsivežti savo sūnų į dvarą, — tarė Sersėja ledi Meriveter. — Būdamas šešerių metų, jis nėra per mažas. Tomenui reikia bendrauti su kitais berniukais. Kodėl ne su tavo sūnumi?

Staiga Sersėja prisiminė, kad Džofris niekada neturėjo panašaus amžiaus draugo. Vargšelis visuomet būdavo vienas. Kai buvau maža, turėjau Džeimį ir… Melarąy kol ji neįkrito į šulinį. Žinoma, Džofas labai mėgo Skaliką, bet tai nebuvo draugystė. Jis ieškojo tėvo, nes Robertas jo lūkesčių nepatenkino. Galbūt netikras broliukas — kaip tik tai, ko reikia Tomenui, kad būtų lengviau atpratinti jį nuo Mardžerės ir jos vištų. Ilgainiui jiedu galėtų tapti tokie artimi kaip Robertas ir jo vaikystės draugas, Nedas Starkas. Kvailys, bet… ištikimas kvailys. Tomenui reikės ištikimų draugų, saugančių jo užnugarį.

— Tavo malonybė labai gera, bet Raselas iš Longteiblo dar niekur nebuvo kojos iškėlęs. Bijau, kad šiame dideliame mieste jam apsisuks galva.

— Iš pradžių, — linktelėjo karalienė, — bet netrukus jis pripras, kaip ir aš pripratau. Kai tėvas išsiuntė mane į dvarą, verkiau, o Džeimis niršo, bet teta nusivedusi pasisodino mane Akmeniniame sode ir pasakė, jog Karaliaus Uoste man visiškai nėra ko bijoti. „Esi liūtė, — priminė man ji, — ir tavęs turi bijoti visi kiti, menkesni žvėrys.“ Ir tavo sūnui drąsos nepristigs. Tikriausiai ir tau labiau patiktų turėti jį po ranka, kad galėtumėte kasdien matytis? Jis tavo vienturtis sūnus, ar ne?

— Kol kas. Mano lordas vyras prašė dievų suteikti mums malonę susilaukti dar vieno sūnaus, jei kartais…

— Suprantu.

Sersėja pagalvojo apie Džofrį, nagais draskantį sau kaklą. Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis jis žvelgė į ją maldaudamas gelbėti, ir nuo staiga sąmonėje iškilusio kito prisiminimo jai trumpam sustojo širdis; žvakės liepsnoje šnypščiantis kraujo lašas ir duslus balsas, šnekantis apie karūnas, įkapes ir mirtį nuo „mažojo brolio“ rankos.

Šalia neštuvų seras Osmundas kažką šūkčiojo ir kažkas jam atsakė tuo pačiu. Neštuvai staiga sustojo.

— Gal jūs visi mirę?! — subaubė Ketlblekas. — Po velnių, traukitės iš kelio!

Kilstelėjusi užuolaidėlės kampą, karalienė mostu pasikvietė serą Meriną Trentą.

— Kas čia atsitiko?

— Žvirbliai, tavo malonybe. — Seras Merinas po apsiaustu vilkėjo baltus žvyninius šarvus. Šalmą ir skydą buvo pasikabinęs prie balno. — Jie gatvėje įsikūrė stovyklą. Priversime juos pasitraukti.

— Gerai, bet tik švelniai. Nenoriu, kad kiltų dar vienas maištas. — Sersėja nuleido užuolaidėlę. — Tai juokinga.

— Tikrai, tavo malonybe, — pritarė ledi Meriveter. — Aukštasis septonas pats turėtų pas tave ateiti. O tie bjaurūs žvirbliai…

— Jis juos maitina, lepina ir laimina. Bet nepalaimina karaliaus. — Sersėja žinojo, kad tas palaiminimas — beprasmis ritualas, bet ritualai ir ceremonijos neišmanėliams nepaprastai daug reiškė. Net pats Eigonas Užkariautojas savo karalystės gyvavimo laiką pradėjo skaičiuoti nuo tos dienos, kai aukštasis septonas Senmiestyje jį patepė. — Tas bjaurybė žynys arba paklus, arba sužinos, koks tebėra žemiškas ir silpnas padaras.

— Ortonas sako, kad iš tikro jis nori aukso. Kad ketina nelaiminti karaliaus tol, kol karūna negrąžins skolos.

— Tikėjimas atgaus savo auksą, kai tik sudarysime taiką.

Septonas Torbertas ir septonas Reinardas puikiai suprato keblią Sersėjos padėtį, ne taip kaip… tas bjaurus bravosietis, kuris negailestingai persekiojo vargšą lordą Džailsą ir šis, kosėdamas kraujais, atgulė į lovą. Mums tų laivų reikia. Kai buvo kalbama apie laivyną, pasitikėti Arboru ji negalėjo; Redvainai per daug artimai bendravo su Taireliais. Jūroje jai reikėjo turėti savas karines pajėgas.

Upės pakrantėje statomi dromonai turėjo tapti Sersėjos laivynu. Jos flagmanas turėjo turėti du kartus daugiau irklų už „Karaliaus Roberto kūjį“. Oranas prašė Sersėjos, kad tą laivą leistų pavadinti „Lordu Taivinu“, ir ji, žinoma, mielai sutiko. Sersėja nekantriai laukė, kada išgirs žmones šnekant apie jos tėvą kaip apie laivą. Vienas iš kitų laivų turėjo būti pavadintas „Mieląja Sersėja“ ir jo priekį turėjo puošti Sersėją vaizduojanti paauksuota statula su šarvais, liūto šalmu, rankoje laikanti ietį. Paskui šį laivą į jūrą turėjo išplaukti „Narsusis Džofris“, „Ledi Džoana“ ir „Liūtė“, taip pat „Karalienė Mardžerė“, „Auksinė rožė“, „Lordas Renlis“, „Ledi Olena“ ir „Princesė Mirsela“. Karalienė suklydo pasakiusi Tomenui, kad jis gali sugalvoti pavadinimus penkiems paskutiniams laivams. Vieną jis tikrai užsimanė pavadinti „Mėnuliuku“. Ir tik lordui Oranui paprotinus, jog vyrai nenorės tarnauti laive, pavadintame juokdario garbei, Tomenas nenoromis sutiko pagerbti savo seserį.

— Jei tas skarmalius septonas mano, kad gali priversti mane pirkti Tomeno palaiminimą, netrukus jam teks pakeisti nuomonę, — pasakė ji Tenai. Pataikauti gaujai žynių karalienė neketino.

Neštuvai vėl sustojo, ir dar taip staiga, kad Sersėja kniostelėjo į priekį.

— Ak, tai tikrai erzina.

Ji vėl pasilenkusi žvilgtelėjo pro langą ir pamatė, kad jie pasiekė Visenijos kalvos viršūnę. Priekyje dunksojo Didžioji Beiloro septa su didingu kupolu, septyniais tviskančiais bokštais, bet tarp jos ir marmuro laiptų bangavo niūrių, rudų, nudriskusių ir nesipraususių prasčiokų minia. Žvirbliai, pagalvojo ji uosdama orą, nors jokie žvirbliai niekada taip bjauriai nedvokė.

Sersėja buvo priblokšta. Kiburnas nuolat jai pranešinėjo, kiek jų daug, tačiau girdėti apie žvirblius buvo viena, o juos matyti — visai kas kita. Šimtai jų buvo įsikūrę aikštėje, o dar daugiau — soduose. Laužai, ant kurių jie virėsi valgį, pripildė orą dūmų ir smarvės. Švarus baltas marmuras buvo apterštas iš šiurkštaus audeklo pasiūtų palapinių ir niekingų, iš molio ir medgalių pastatytų lūšnelių. Jie glaudėsi net ant laiptų, po aukštomis Didžiosios septos durimis.

Leisdamas žirgą risčia, prie Sersėjos prijojo seras Osmundas. Šalia jo buvo ir seras Osfrydas, raitas ant eržilo, gelsvo kaip ir jo auksinis apsiaustas.

Osfrydas buvo vidurinysis Ketįblekas, tylesnis už savo brolius, labiau linkęs raukytis nei šypsotis. Ir, jei sklandantys gandai teisingi, už juos žiauresnis. Gal man reikėjo išsiųsti jį prie Sienos?

Didysis meisteris Paišelis norėjo, kad auksiniams apsiaustams vadovautų vyresnis ir „mūšiuose labiau užgrūdintas“ vyras, ir keli kiti tarybos nariai jam pritarė. „Seras Osfrydas pakankamai patyręs“, — tada pareiškė Sersėja, bet net ir šie žodžiai burnų jiems neužčiaupė. Jie amsi ant manęs nelyginant gauja užerzintų šunyčių. Jos kantrybė tvarkant reikalus su Paišeliu baigė sekti. Didžiajam meisteriui net pakako įžūlumo prieštarauti jai, kai siuntė žmogų į Dorną ieškoti kovų meistro, — girdi, tai gali įžeisti Tairelius. „O kaip tu manai, kodėl aš taip darau?“ — rūsčiai paklausė ji Paišelio.

— Maldauju atleisti, tavo malonybe, — tarė seras Osmundas. — Mano brolis jau pasikvietė daugiau auksinių apsiaustų. Nesibaimink, tuoj atlaisvinsime kelią.

— Neturiu laiko. Toliau eisiu pėsčia.

— Prašau, neik, tavo malonybe. — Tena spustelėjo Sersėjai ranką. — Tie žmonės mane baugina. Jų čia šimtai ir visi tokie suskretę…

Sersėja lengvai pabučiavo jai skruostą.

— Liūtas žvirblio nebijo, bet… gerai, kad rūpiniesi. Žinau, kad labai mane myli, miledi. Sere Osmundai, būk geras ir padėk man išlipti.

Jei būčiau žinojusi, kad teks vaikščioti, būčiau apsirengusi kitaip. Ji vilkėjo baltą suknią su įkypu auksinto audinio įsiuvu, nėriniuotą, bet kuklią. Šios suknios Sersėja nebuvo apsivilkusi jau kelerius metus ir drabužis jai nemaloniai veržė juosmenį.

— Sere Osmundai, sere Merinai, jūs mane lydėsite. Sere Osfrydai, pasirūpink, kad nenukentėtų mano neštuvai.

Kai kurie žvirbliai buvo tokie sulysę ir įdubakiai, kad, rodės, galėjo suvalgyti jos žirgus.

Skindamasi kelią per skarmalių minią, žengdama pro jų laužus, dengtus vežimus ir menkas pašiūres, karalienė prisiminė kitą minią, kadaise taip pat susirinkusią šioje aikštėje. Tą dieną, kai ji ištekėjo už Roberto Barateono, tūkstančiai žmonių suplūdo pasveikinti jųdviejų džiaugsmingais šūksniais. Moterys buvo apsivilkusios geriausius drabužius, o bene pusė vyrų ant pečių pasisodinę vaikus. Kai jiedu su jaunuoju karaliumi, laikydamiesi už rankų, išėjo iš septos, minia pakėlė tokį triukšmą, kad jį buvo galima girdėti Lanisporte. „Tu jiems labai patinki, miledi, — prikišęs lūpas jai prie ausies sušnabždėjo Robertas. — Matai, visi šypsosi.“ Tą vieną akimirką Sersėja pasijuto laimingai ištekėjusi, bet paskui… jos žvilgsnis netyčia nukrypo į Džeimį. Ne, prisiminė tada pagalvojusi ji, ne visi šypsosi, milorde.

Ir dabar niekas nesišypsojo. Žvirbliai žvelgė į ją vangiai, niūriai, priešiškai. Jie davė Sersėjai kelią, bet nenoriai. Jei būtų tikri žvirbliai, pakaktų vieno šūksnio, kad purptelėtų ir nuskristų. Šimtinė auksinių apsiaustų, ginkluotų lazdomis, kalavijais ir kuokomis, šią prasčiokų minią nesunkiai išvaikytų. Lordas Taivinas taip ir būtų padaręs. Jis nebūtų ėjęs pro juos, o jojęs, traiškydamas juos žirgo kanopomis.

Pamačiusi, ką jie padarė su Beiloro Palaimintojo statula, karalienė pasigailėjo, kad turi tokią minkštą širdį. Puikioji marmuro statula, šimtus metų romiai šypsojusis aikštei, buvo iki juosmens užversta kaulais ir kaukolėmis. Ant kai kurių kaukolių dar kybojo mėsos. Ant vienos iš tokių tupėjo varnas ir smaguriavo padžiūvusia, tąsia mėsa. Visur zirzė musės.

— Ką tai reiškia? — paklausė Sersėja minios. — Norite palaidoti Beilorą Palaimintąjį po krūva lavonų?

Remdamasis mediniu ramentu, į priekį žingtelėjo vienakojis vyras.

— Tavo malonybe, tai šventų, dėl tikėjimo nužudytų vyrų ir moterų kaulai. Septonų, septonių, rudųjų, rusvųjų ir žaliųjų brolių, baltųjų ir pilkųjų seserų kaulai. Vieni iš jų buvo pakarti, kitiems perrėžti pilvai. Septos buvo apiplėštos, o mergeles ir motinas išprievartavo bedieviai ir demono garbintojai. Nukentėjo net tyliosios seserys. Motina aukštybėse verkia iš sielvarto. Jų kaulus sunešėme čia iš visos karalystės, kad paliudytume, jog žlunga Šventasis Tikėjimas.

Sersėja jautė daugybę į ją įbestų žvilgsnių.

— Apie tokį žvėriškumą turi sužinoti karalius, — ramiai atsakė ji. — Tomenas pasipiktins ne mažiau už jus. Tai Stanio ir raudonosios jo raganos darbas. Ir laukinių šiauriečių, garbinančių medžius ir vilkus. — Ir ji garsiai sušuko: — Gerieji žmonės, už mirusiuosius turi būti atkeršyta!

Nuaidėjo keli pritarimo šūksniai, bet tik keli.

— Nenorime keršyti už savo mirusius, — tarė vienakojis vyras, — trokštame tik apsaugos gyviesiems. Norime, kad būtų apsaugotos septos ir šventos vietos.

— Tikėjimą privalo ginti Geležinis sostas, — piktai suniurnėjo dramblotas, stačiokiškas vyras, kuriam ant kaktos buvo dažais užtepta septynkampė žvaigždė. — Karalius, neginantis savo žmonių, ne karalius.

Aplink jį stovintys žvirbliai pritariamai sumurmėjo. Vienam vyrui net pakako įžūlumo nutverti serą Meriną už riešo ir pasakyti: „Pats laikas visiems įšventintiems riteriams išsižadėti savo pasaulietinių valdovų ir eiti ginti Šventojo Tikėjimo. Jei myli Septynetą, pasilik su mumis, sere.“

— Paleisk mane, — tarė seras Merinas, traukdamas ranką.

— Girdžiu, ką sakote, — linktelėjo Sersėja. — Mano sūnus dar labai jaunas, bet Septynetą labai myli. Sulauksite ir jo, ir mano apsaugos.

Tačiau vyro su žvaigžde ant kaktos numaldyti nepavyko.

— Karžygys mus apgins, — atšovė jis, — o ne tas putlus berniukas, vadinamas karaliumi.

Merinas Trentas stvėrė kalavijo rankeną, bet Sersėja sustabdė jį, dar nespėjusį išsitraukti iš makštų ginklo. Ji stovėjo apsupta didžiulės žvirblių minios ir turėjo tik du riterius. Karalienė matė lazdas ir dalgius, vėzdus ir brūklius, taip pat vieną kitą kirvį.

— Neleisiu šioje šventoje vietoje pralieti kraujo, sere. — Kodėl visi vyrai — kaip vaikai? Nužudysi vieną iš jų ir likusieji suplėšys mus į gabalus. — Visi mes esame Motinos vaikai. Eime, jo aukštoji šventenybė mūsų laukia.

Tačiau Sersėjai žengus per minią prie septos laiptų, šventyklos duris užstojo būrys ginkluotų vyrų. Jie vilkėjo šarvinius marškinius ir drabužius iš kietintos odos, vienas kitas buvo užsisegęs aplankstytą antkrūtinį. Vieni buvo ginkluoti ietimis, kiti kalavijais, bet dauguma pirmenybę teikė kirviams, be to, ant savo išblukusių baltų apsiaustų buvo prisisiuvę raudonas žvaigždes. Du iš jų pasirodė tokie įžūlūs, kad sukryžiavo ietis ir užtvėrė Sersėjai kelią.

— Tai štai kaip sutinkate karalienę? — nustebusi paklausė ji. — O kur Reinardas ir Torbertas?

Kas jau kas, bet šie du septonai niekada nepraleisdavo progos jai įsiteikti. Torbertas visuomet demonstratyviai puldavo ant kelių nuplauti jai kojų.

— Tų, apie kuriuos kalbi, nepažįstame, — atsakė vienas iš vyrų su raudona, ant apsiausto prisiūta žvaigžde, — bet jeigu jie priklauso Tikėjimui, matyt, Septynetui reikalinga jų tarnystė.

— Septonas Reinardas ir septonas Torbertas priklauso prie Pamaldžiausiųjų, — tarė Sersėja, — ir jie labai supyks sužinoję, kad pastojote man kelią. Ketinate neleisti man įžengti į šventąją Beiloro septą?

— Tavo malonybe, — kreipėsi į karalienę žilabarzdis, vienu pakumpusiu petimi. — Esi čia laukiama, bet tavo vyrams teks nusijuosti kardasaičius. Aukštojo septono įsakymu ginkluotiems žmonėms kelti koją į septą draudžiama.

— Karaliaus sargybos riteriai niekada ir niekur nepalieka kalavijų, net būdami su karaliumi.

— Karaliaus namuose galioja karaliaus įstatymai, — nenusileido pagyvenęs riteris, — bet čia — dievų namai.

Sersėjos skruostai nuraudo. Vienas jos žodis Merinui Trentui ir gunktelėjęs žilabarzdis su savo dievais būtų susitikęs anksčiau, nei galbūt pats norėjo. Bet tik ne čia. Ir ne dabar.

— Palaukite manęs čia, — šiurkščiai įsakė ji karaliaus sargybos riteriams.

Ir užlipo laiptais viena. Ietininkai patraukė ginklus. Kiti du vyrai visu svoriu užgulė duris ir šios, garsiai girgždėdamos, atsivėrė.

Žibintų menėje Sersėja rado dvi dešimtis klūpančių, bet nesimeldžiančių septonų. Pasiėmę gabalus muilo ir dubenis vandens, jie grandė ir plovė grindis. Matydama šiurkštaus audinio jų apsiaustus ir sandalus, Sersėja palaikė juos žvirbliais, kol vienas iš triūsiančių pakėlė galvą. Jo veidas buvo raudonas kaip burokas, o ant delnų matėsi pritrintos ir trukusios pūslės.

— Tavo malonybe…

— Septone Reinardai… — Karalienei buvo sunku patikėti tuo, ką mato. — Ką čia veiki klūpodamas?

— Jis plauna grindis. — Šiuos žodžius ištaręs vyras buvo keliais coliais žemesnis už karalienę ir liesas kaip šluotos kotas. — Darbas yra malda, kurią labiausiai mėgsta Kalvis. — Jis atsistojo rankoje laikydamas šveičiamąjį šepetį. — Tavo malonybe… Mes tavęs laukėme.

To vyro barzda buvo žilstelėjusi, ruda ir trumpai kirpta, o plaukai ant pakaušio kietai susukti į kuodą. Nors jo drabužiai atrodė švarūs, vis dėlto jie buvo nuspurę ir sulopyti. Jis buvo iki alkūnių pasiraitojęs rankoves, bet žemiau kelių drabužio skvernai buvo išsipurvinę ir permirkę. Jo veido bruožai buvo griežti, akys įdubusios ir tamsiai rudos. Jis basasy nusiminusi pagalvojo Sersėja. Jo pėdos taip pat buvo bjaurios, kietos, įdiržusios ir pūslėtos.

— Ar tu — jo aukštoji šventenybė?

— Mes visi čia tokie.

Tėve, suteik man jėgų. Karalienė suprato turinti klauptis, bet grindys buvo muilinos, apipiltos nešvariu vandeniu, o ji nenorėjo susipurvinti suknios. Ji pažvelgė į klūpančius senius.

— Nematau savo bičiulio, septono Torberto.

— Septonas Torbertas uždarytas į nusidėjėlio celę ir maitinamas vien duona bei vandeniu. Žmogui yra nuodėmė būti tokiam storam, kai pusė karalystės badauja.

Šiandien Sersėja buvo iškentusi užtektinai. Tad neslėpė nuo pašnekovo pykčio.

— Tai štai kaip mane sutinki? Su šepečiu rankoje, nuo kurio žliaugia vanduo? Ar žinai, kas esu?

— Tavo malonybė yra Septynių Karalysčių karalienė regentė,. — atsakė vyras, — bet „Septynkampėje žvaigždėje“ rašoma, jog kaip žmonės lenkiasi savo lordams, o lordai savo karaliams, taip ir karaliai bei karalienės turi nusilenkti Septynetui, Kuris Yra Vienis.

Ar jis man liepia klauptis? Jei taip, tas vyras prastai ją pažinojo.

— Pagal paprotį, turėjai pasitikti mane ant laiptų vilkėdamas geriausius drabužius ir su krištoline karūna ant galvos.

— Karūnos mes neturime, tavo malonybe.

Sersėja dar pikčiau susiraukė.

— Mano lordas tėvas tavo pirmtakui davė reto grožio karūną iš krištolo ir suvyto aukso.

— Ir už šią dovaną mes šloviname jį savo maldose, — linktelėjo aukštasis septonas, — bet vargšams maisto pilvuose reikia labiau, nei mums reikia aukso ir krištolo ant galvos. Tą karūną pardavėme. Ir ją, ir kitas karūnas iš savo saugyklų, taip pat visus žiedus ir iš auksinto bei sidabruoto audeklo pasiūtus drabužius. Kad žmogui būtų šilta, pakanka ir vilnos. Tam Septynetas davė mums avis.

Jis visiškai išprotėjo. Ir Pamaldžiausieji turėjo išeiti iš proto, kad išaukštintų šį žmogų… pamišusį arba siaubingai bijantį elgetų, susirinkusių prie septos durų. Kiburno šnabždūnai tvirtino, — kad būtų išrinktas, septonui Luceonui trūko devynių balsų, ir tada durys neišlaikė ir į Didžiąją septą prigužėjo žvirblių, ant pečių nešančių savo vadą, o rankose laikančių kirvius.

Sersėja pervėrė tą smulkutį vyrą lediniu žvilgsniu.

— Gal galėtume kur nors pasikalbėti akis į akį, tavo šventenybe?

Aukštasis septonas padavė savo šepetį vienam iš Pamaldžiausiųjų.

— Tavo malonybe, prašyčiau sekti paskui mus.

Pro vidines duris jis nusivedė Sersėją į tikrąją septą. Einant marmurinėmis grindimis jų žingsniai aidėjo. Pro didžiojo kupolo vitražų stiklą įkypai krentančiuose saulės šviesos pluoštuose prie sijų buvo matyti šokantys dulkių tumulėliai. Orą gaivino smilkalai, o prie septynių altorių nelyginant žvaigždės spindėjo žvakės. Bene tūkstantis jų mirgėjo Motinos ir beveik tiek pat Mergelės garbei, bet prie Pašaliečio degančioms žvakėms suskaičiuoti nereikėjo nė abiejų rankų pirštų.

Tačiau žvirbliai buvo prasmukę net ir čia. Priešais Karžygį klūpojo keliolika suskretusių klajūnų riterių, maldaujančių palaiminti jų kalavijus, sukrautus dievui po kojomis. Prie Motinos altoriaus septonas vadovavo bene šimto žvirblių maldai, o jų tylūs balsai priminė krantą skalaujančias jūros bangas. Aukštasis septonas nuvedė Sersėją prie Senolės, laikančios iškeltą žibintą. Jam priklaupus priešais altorių, Sersėja neturėjo kitos išeities ir priklaupė šalia. Laimė, šio aukštojo septono plaučiai nebuvo tokie stiprūs kaip prieš jį buvusio storulio. Tikriausiai turėčiau būti dėkinga bent jau už tai.

Baigęs melstis jo aukštoji šventenybė liko klūpoti. Rodės, jiedviem teks kalbėtis parpuolusiems ant kelių. Menko stoto žmogelio gudrybė, pralinksmėjusi tarė sau Sersėja.

— Tavo aukštoji šventenybe, — tarė ji, — tie žvirbliai baugina miestiečius. Noriu, kad jie dingtų.

— Kur jiems eiti, tavo malonybe?

Po septyniais pragarais, kiekvienas iš jų žvirbliams tiks.

— Sakyčiau, ten, iš kur atėjo.

— Jie susirinko čia iš visur. Kaip žvirblis yra kukliausias ir dažniausiai sutinkamas iš paukštelių, taip ir jie yra kukliausi ir dažniausiai sutinkami žmonės.

Taip, jie sutinkami dažniausiai, tam galima pritarti.

— Ar matei, ką jie padarė Beiloro Palaimintojo statulai? Su savo kiaulėmis, ožkomis ir naktipuodžiais jie teršia aikštę.

— Išmatos nusiplauna lengviau nei kraujas, tavo malonybe. Jei aikštė ir buvo suteršta, tai ją suteršė čia vykdytos mirties bausmės.

Ar jis man įžūliai priekaištauja dėl Nedo Starko?

— Mes visi dėl to gailimės. Džofris buvo jaunas ir ne toks išmintingas, koks galėjo būti. Iš pagarbos Beilorui Palaimintajam lordą Starką reikėjo nukirsdinti kur nors kitur, bet… nepamirškime, kad tas vyras vis dėlto buvo išdavikas.

— Karalius Beiloras susimokiusiems prieš jį atleisdavo.

Karalius Beiloras įkalino tikras savo seseris vien už tai, kad jos buvo gražios. Pirmą kartą išgirdusi šį pasakojimą, Sersėja nuėjo į vaikų kambarį pas Tirioną ir gnaibė mažąjį pabaisą tol, kol šis ėmė rėkti. Reikėjo užspausti jam nosį, o į burną sugrūsti kojinę. Ji prisivertė nusišypsoti.

— Ir karalius Tomenas adeis žvirbliams, kai jie grįš į savo namus.

— Dauguma savo namus prarado. Visur viešpatauja kančios… sielvartas ir mirtis. Prieš atkeliaudamas į Karaliaus Uostą, buvau užsukęs į pusšimtį tokių mažų kaimelių, kur jie neturėjo savo septono. Ėjau iš kaimelio į kaimelį, tuokiau, atleisdavau nuodėmes, duodavau naujagimiams vardus. Tų kaimelių jau nėra, tavo malonybe. Ten, kur kadaise vešėjo sodai, želia piktžolės ir erškėčiai, o pakelės nuklotos kaulais.

— Karas — baisus dalykas. Tie žiaurumai yra šiauriečių, lordo Stanio ir jo demono garbintojų darbas.

— Kai kurie žvirbliai pasakoja, kad juos nuskriaudė liūtų gaujos ir… Skalikas, tau prisiekęs žmogus. Druskos įlankoje jis nužudė pagyvenusį septoną ir išniekino dvylikos metų mergaitę — nekaltą, Tikėjimui pažadėtą vaiką. Išprievartavo ją dėvėdamas šarvus ir geležis subraižė ir sumušė gležną jos kūną. O baigęs, jis atidavė mergaitę savo vyrams, kurie nupjovė vargšelei nosį ir krūtų spenelius.

— Jo malonybė negali atsakyti už kiekvieną kažkada Lanisterių giminei tarnavusio žmogaus padarytą nusikaltimą. Sandoras Kligeinas — išdavikas ir pabaisa. Kaip manai, kodėl atleidau jį iš tarnybos? Dabar jis kaunasi už bastūną Beriką Dondarioną, o ne už karalių Tomeną.

— Na, jei taip sakai… Ir vis dėlto reikia paklausti: kur buvo karaliaus riteriai, kai dėjosi visi šie dalykai? Argi kadaise pats Džaheiris Taikytojas, sėdėdamas Geležiniame soste, neprisiekė, jog karalius visuomet saugos ir gins Tikėjimą?

Sersėja nė nenutuokė, ką kažkada prisiekė Džaheiris Taikytojas.

— Prisiekė, — linktelėjo ji, — o aukštasis septonas jį palaimino ir patepė kaip karalių. Pagal tradiciją kiekvienas naujai išrinktas aukštasis septonas palaimina karalių, bet… tu atsisakei palaiminti karalių Tomeną.

— Tavo malonybė klysta. Neatsisakiau.

— Bet tu neatėjai.

— Nes dar ne pjūties metas.

Tu žynys ar daržovių pardavėjas?

— Ką galėčiau padaryti, kad tas metas ateitų… greičiau?

Jei jis išdrįs užsiminti apie auksą, šį septoną sudorosiu taip pat, kaip sudorojau jo pirmtaką, ir krištolinę karūną uždėsiu ant galvos kokiam nors aštuonmečiui berniukui.

— Karalystėje karalių netrųksta. Kad Tikėjimas kurį nors vieną išaukštintų, turime būti visiškai tikri. Prieš tris šimtus metų, kai Eigonas Drakonas nusileido šios kalvos papėdėje, aukštasis septonas užsidarė Senmiestyje, Žvaigždėtojoje septoje ir, misdamas vien duona ir vandeniu, meldėsi septynias dienas ir septynias naktis. O išėjęs paskelbė, jog Tikėjimas nesipriešins Eigonui ir jo seserims, nes Senolė pakėlė žibintą ir apšvietė jam ateitį. Jei Senmiestis būtų pasipriešinęs Drakonui, miestas būtų buvęs paleistas pelenais ir Haitaueris, Citadelė bei Žvaigždėtoji septa būtų buvę sugriauti ir sunaikinti. Lordas Haitaueris buvo pamaldus žmogus. Išgirdęs pranašystę, jis paliko savo karines pajėgas namuose, o kai atėjo Eigonas, atvėrė jam miesto vartus. Ir jo aukštoji šventenybė patepė Užkariautoją septyniais aliejais. Turiu padaryti tą patį, ką jis padarė prieš tris šimtus metų. Turiu melstis ir pasninkauti.

— Septynias dienas ir septynias naktis?

— Tiek, kiek reikės.

Sersėjai niežtėjo delnai tėkšti jam per romų, dievobaimingą veidą. Galėčiau padėti tau laikytis pasninko, tarė sau ji. Galėčiau uždaryti tave kokiame nors bokšte ir pasirūpinti, kad, kol dievai neprabils, niekas neatneštų tau maisto.

— Kiti karaliai netikri ir jie garbina netikrus dievus, — priminė jam Sersėja. — Šventąjį Tikėjimą gina tik karalius Tomenas.

— Bet septos visur deginamos ir plėšiamos. Prievartaujamos net tyliosios seserys, sielvartaujančios, verkiančios ir tiesiančios rankas į dangų. Ar tavo malonybė matė mūsų šventųjų žuvusiųjų kaulus ir kaukoles?

— Mačiau, — neturėdama kitos išeities, atsakė ji. — Palaimink Tomeną ir jis šį smurtą sutramdys.

— Kaip jis tai padarys, tavo malonybe? Gal prie kiekvieno keliaujančio ir išmaldos prašančio brolio pastatys po riterį? O gal duos vyrų, kurie saugotų mūsų septas nuo vilkų ir liūtų?

Apsimesiu, kad liūtų jis neminėjo.

— Karalystė kariauja. Jo malonybei reikalingas kiekvienas karys. — Sersėja neketino švaistyti karinių Tomeno pajėgų vaidindama gerąją žvirblių auklę arba saugodama raukšlėtus daugybės susiraukusių septonių tarpkojus. Pusė jų tikriausiai meldžiasi, kad jas kas nors kaip reikiant išdulkintų. — Tavo žvirbliai turi lazdas ir kirvius. Tegul ginasi patys.

— Tavo malonybė tikriausiai žino, kad karaliaus Meigoro įstatymai tai draudžia. Jo įsakymu Tikėjimas sudėjo ginklus.

— Dabar karalius yra Tomenas, o ne Meigoras. — Ir kas jai rūpi, kokį įstatymą prieš tris šimtus metų išleido karalius Meigoras Žiaurusis? Užuot atėmęs iš tikinčiųjų ginklus, geriau būtų panaudojęs juos savo tikslams. Sersėja mostelėjo į tą pusę, kur virš raudono marmuro altoriaus stovėjo Karžygys. — Ką jis laiko rankose?

— Kalaviją.

— Gal pamiršo, kaip juo naudotis?

— Meigoro įstatymai…

— …gali būti panaikinti. — Ji nebaigė minties laukdama, kad aukštasis žvirblis čiuptų masalą.

Ir jis karalienės nenuvylė.

— Ginkluoto Tikėjimo atgimimas… tai būtų atsakas į tris šimtus metų trukusią maldą, tavo malonybe. Karžygys vėl pakeltų savo spindintį kalaviją ir išvaduotų šią nuodėmingą karalystę nuo visokio blogio. Jei jo malonybė leistų man atkurti senuosius palaimintus Kalavijo ir Žvaigždės ordinus, kiekvienas dievus tikintis žmogus Septyniose Karalystėse žinotų, kad jis — tikras ir teisėtas valdovas.

Malonu buvo girdėti šiuos žodžius, bet Sersėja pasistengė neišsiduoti, jog džiaugiasi.

— Anksčiau tavo aukštoji šventenybė kalbėjo apie atleidimą. Šiais neramiais laikais karalius Tomenas būtų nepaprastai dėkingas, jei rastumėte galimybę atleisti karalystės iždą nuo skolos. Man rodos, Tikėjimui esame skolingi beveik devynis šimtus tūkstančių drakonų.

— Devynis šimtus tūkstančių, šešis šimtus ir septyniasdešimt keturis drakonus. Tai auksas, už kurį būtų galima pamaitinti alkstančius ir atstatyti tūkstantį septų.

— Nori aukso? — tiesiai paklausė karalienė. — Ar kad būtų atšaukti laiko dulkėmis nukloti Meigoro įstatymai?

Aukštasis septonas susimąstė.

— Bus taip, kaip tu nori. Atleisime sostą nuo šios skolos ir karalius Tomenas bus palaimintas. Pas jį mane palydės Karžygio Sūnūs, spinduliuojantys Tikėjimo didybe, o tuo metu mano žvirbliai, atgimę kaip senasis Vargšų Bičiulių ordinas, eis į kaimus ginti nuolankiųjų ir romiųjų.

Karalienė atsistojo ir persibraukė suknios sijoną.

— Paruošiu raštus, kuriuos jo malonybė pasirašys ir patvirtins karališku antspaudu.

Iš visų karaliaus pareigų labiausiai Tomenas mėgo žaisti su antspaudu.

— Tesaugo jo malonybę Septynetas. Tegul jo valdymas būna ilgas. — Aukštasis septonas sudėjo rankas tarsi maldai ir pakėlė akis į dangų. — Tegul nedorėliai dreba!

Girdi, lorde Stani? Sersėja nesusilaikė nenusišypsojusi. Net jos lordas tėvas nieko gudriau nebūtų sugalvojęs. Vienu žygiu ji išvadavo Karaliaus Uostą nuo dievų rykštės — žvirblių, užtikrino Tomenui palaiminimą ir sumažino karaliaus iždo skolą netoli milijono drakonų. Aukštajam septonui lydint Sersėją atgal į Žibintų menę, iš džiaugsmo jai smarkiau plakė širdis.

Ledi Meriveter puikiai suprato karalienės džiaugsmą, nors nebuvo girdėjusi nei apie Karžygio Sūnus, nei apie Vargšų Bičiulius.

— Jų ištakos siekia laikus dar prieš Eigono užkariavimą, — paaiškino jai Sersėja. — Karžygio Sūnų ordino riteriai atsisakydavo savo žemių, aukso ir prisiekdavo ištikimai ginti jo aukštąją šventenybę. O Vargšų Bičiuliai… jie buvo kuklesni, tačiau jų ordinas buvo gerokai gausesnis. Tam tikra prasme jie buvo elgetaujantys broliai, tik vietoj dubenėlių turėjo kirvius. Jie traukdavo keliais, iš septos į septą ir iš miesto į miestą lydėdami keliautojus. Jų ženklas buvo raudona septynkampė žvaigždė baltame fone, tad prasčiokai praminė juos Žvaigždėmis. Karžygio Sūnūs vilkėjo visų vaivorykštės spalvų apsiaustus ir ant ašutinių marškinių nešiojo inkrustuotus sidabrinius šarvus, o jų ilgųjų kalavijų rankenų buožės būdavo papuoštos krištolo žvaigžde. Jie buvo vadinami Kalavijais. Šventieji, atsiskyrėliai, fanatikai, burtininkai, drakonų žudikai, demonų medžiotojai… apie juos buvo pasakojama daugybė istorijų. Bet visi sutinka, jog šie vyrai mirtinai nekentė šventojo Tikėjimo priešų.

Ledi Meriveter akimirksniu viską suprato.

— Tokių priešų kaip lordas Stanis ir jo raudonoji burtininkė, tiesa?

— Na taip, tokių kaip jie, — kikendama kaip mergaitė tarė Sersėja. — Gal atsikimškime butelį prieskoniais gardinto vyno ir pakeliui į namus išgerkime už uoliuosius Karžygio Sūnus?

— Už uoliuosius Karžygio Sūnus ir už karalienės regentės apsukrumą. Už Sersėją, Pirmąją šiuo vardu!

Prieskoniais gardintas vynas buvo skanus ir malonus kaip Sersėjos pergalė, ir karalienės neštuvai, rodės, plaukte plaukė per miestą atgal į pilį. Tačiau Aukštosios Eigono kalvos papėdėje jie sutiko iš pasijodinėjimo grįžtančią Mardžerę Tairel ir jos pusseseres. Ji mane visur sekioja* pakėlusi akis į jaunąją karalienę ir staiga suirzusi pagalvojo Sersėja.

Paskui Mardžerę jojo gausus būrys dvariškių, sargybinių ir tarnų, dauguma jų laikė pintines šviežiai skintų gėlių. Kiekviena jaunosios karalienės pusseserė turėjo ją lydintį gerbėją; išstypęs ginklanešys Eilinas Ambrosas jojo su Elinora, su kuria buvo susižadėjęs, seras Taladas su droviąja Ala, vienarankis Markas Malendoras su putlia ir jukia Mega. Dvyniai Redvainai lydėjo dvi kitas Mardžerės ledi, Meredit Krein ir Janą Fosovėj. Visos moterys į plaukus buvo prisikaišiusios gėlių. Prie svitos taip pat buvo prisidėję Džalabaras Kso, seras Lambertas Ternberis, nešiojantis akies raištį, ir gražuolis dainius, vadinamas Mėlynuoju Bardu.

Žinoma* jaunąją karalienę turi lydėti karaliaus sargybos riteris ir; žinoma, tai turi būti ne kas kitas, o Gėlių riteris. Seras Loras dėvėjo baltus, žvyninius, auksu graviruotus šarvus ir visas spindėjo. Nors daugiau mokyti Tomeną karybos jis nedrįso, jo draugijoje karalius vis dar praleisdavo daugokai laiko. Kiekvieną popietę grįžęs po išvykos su savo žmona, berniukas būtinai turėdavo papasakoti, ką šį kartą seras Loras pasakė arba padarė.

Kai šios dvi kolonos susitiko, Mardžerė juos pasveikino ir prisigretino prie karalienės neštuvų. Jos skruostai buvo įraudę, o ant pečių laisvai krito palaidų rudų plaukų garbanos, švelniai plaikstomos vėjo.

— Karaliaus miške skynėme rudens gėles, — pasakė jaunoji karalienė.

Žinau, kur buvau pagalvojo Sersėja. Ji turėjo puikių skundikų, šie pranešdavo apie kiekvieną Mardžerės žingsnį. Mūsų mažoji karalienė tikra nenuorama. Mardžerė retai iškęsdavo tris dienas nejodinėjusi. Vieną dieną jie jodavo Rosbio keliu rinkti moliuskų ir valgyti jų prie jūros; kitą kartą su visa palyda ji persikeldavo per upę ir visą popietę praleisdavo medžiodama su sakalais. Taip pat jaunoji karalienė labai mėgo laivus, tad plaukiodavo pirmyn ir atgal Juodųjų Vandenų sraunuma be jokio tikslo. Pajutusi norą sukalbėti maldą, ji palikdavo pilį ir melsdavosi Beiloro septoje. Ji siūdinosi drabužius pas keliolika siuvėjų, ją puikiai pažinojo miesto auksakaliai ir net sklandė gandai, kad ji apsilankė Žuvų turguje prie Purvo vartų apžiūrėti dienos laimikio. Kad ir kur ėjo, prasčiokai ja žavėjosi, o ledi Mardžerė nėrėsi iš kailio kurstydama šią žmonių aistrą. Ji nuolat dalydavo elgetoms išmaldą, tiesiai iš kepėjo vežimėlio pirkdavo karštus pyragiukus ir sustabdydavo žirgą, kad galėtų šnektelėti su paprastais pirkliais.

Jei būtų buvusi Mardžerės valia, ji būtų privertusi taip pat elgtis ir Tomeną. Ji nuolat kviesdavo berniuką prisidėti prie jos ir jos vištų nuotykių, o Tomenas nuolat maldaudavo motinos, kad jį išleistų. Kelis kartus karalienė sūnaus prašymą patenkino, kad tik suteiktų serui Osniui progą praleisti daugiau laiko su Mardžere. Bet tai nieko gera nedavė. Osnis mane nepaprastai nuvylė.

— Pameni tą dieną, kai tavo sesuo išplaukė į Dorną? — paklausė Sersėja sūnaus. — Ar pameni minios stūgavimą, kai grįžome į pilį? Ar pameni akmenis ir prakeiksmus?

Bet karalius motinos žodžiams liko kurčias, ir tai buvo jaunosios karalienės darbas.

— Jei dažniau bendrautume su paprastais žmonėmis, jie mus labiau mylėtų.

— Minia taip karštai mylėjo aukštąjį septoną, kad jį, šventą vyrą, suplėšė į gabalus, — priminė ji Tomenui. Tačiau berniukas tik niūriai pažvelgė į Sersėją. Lažinuosi, kad jis elgiasi taip, kaip nori Mardžerė. Kasdien ji visais įmanomais būdais mėgina jį iš manęs paveržti. Džofris būtų iš karto perpratęs šios intrigantės šypseną ir pastatęs ją į vietą, bet Tomenas buvo gerokai patiklesnis. Ji suprato, kad Džofas jai per stiprus, pagalvojo Sersėja, prisiminusi Kiburno rastą auksinę monetą. Kad Tairelių giminė galėtų bent svajoti valdyti karalystę, Džofrio reikėjo atsikratyti. Staiga Sersėja dar prisiminė, jog Mardžerė ir jos bjaurybė senelė kadaise rezgė planus ištekinti Šansą Stark už jaunosios karalienės luošio brolio Vilo. Lordas Taivinas užbėgo tam už akių — paveržė iš moterų nuotaką ir išleido ją už Tiriono, bet tas ryšys niekur nedingo. Jie visi veikė išvien, priblokšta suvokė Sersėja. Takeliai papirko požeminio kalėjimo prižiūrėtojus, kad išlaisvintų Tirionų, ir nugabeno jį Rožių keliu prisidėti prie savo niekšingos žmonos. Dabar jie abu saugūs leidžia laikų Haigardene, pasislėpę už rožių gyvatvorės.

— Reikėjo joti su mumis, tavo malonybe, — jiems kopiant Aukštosios Eigono kalvos šlaitu tauškė jaunoji intrigantė. — Visi kartu taip maloniai praleidome laiką… Medžiai apsigobę auksinėmis, raudonomis ir oranžinėmis skraistėmis ir visur žydi gėlės. Ir kaštainių daug. Grįždami namo jų išsikepėme.

— Neturiu laiko jodinėti po miškus ir skinti gėlių, — atsakė Sersėja. — Turiu valdyti karalystę.

— Tik vieną, tavo malonybe? O kas valdo likusias šešias? — Mardžerė skambiai ir smagiai nusijuokė. — Tikiuosi, atleisi man už šį pokštą. Žinau, kokia sunki tavo našta. Turėtum pasidalyti ja su manimi. Tikriausiai yra dalykų, kuriuos galėčiau sutvarkyti už tave. Tada liautųsi ir kalbos, girdi, mudvi varžomės dėl įtakos karaliui.

— Sklinda tokios kalbos? — Sersėja šyptelėjo. — Kaip kvaila… Niekada, nė akimirką nemaniau, kad mudvi varžovės.

— Labai džiaugiuosi tai girdėdama. — Rodos, mergina nesuprato, kad Sersėja jai įgėlė. — Kitą kartą judu su Tomenu turėtumėte joti drauge su mumis. Neabejoju, kad jo malonybei tokia išvyka labai patiktų. Mums grojo Mėlynasis Bardas, o seras Taladas parodė, kaip prastuomenės papročiu kaunamasi lazda. Rudenį miške taip gražu…

— Mano velionis vyras taip pat labai mėgo mišką. — Pirmus kelerius jų santuokos metus Robertas primygtinai ragindavo ją joti į medžioklę kartu su juo, bet Sersėja vis atsiprašydavo ir išsisukdavo. Mat, vyrui išvykus į medžioklę, ji galėjo leisti laiką su Džeimiu. Auksinės dienos, sidabrinės naktys. Tiesą sakant, tai buvo pavojingas šokis, kurį jie šoko. Raudonojoje pilyje visur buvo pilna akių ir ausų, be to, niekada negalėjai žinoti, kada grįš Robertas. Tačiau dėl šio pavojaus jos ir Džeimio susitikimai tik dar labiau jaudindavo. — Ir vis dėlto po grožiu gali slypėti mirtinas pavojus, — įspėjo ji jaunąją karalienę. — Miške Robertas ir žuvo.

Mardžerė nusišypsojo serui Lorui; tai buvo maloni, pasididžiavimo kupina sesers šypsena.

— Tavo malonybė labai gera, kad dėl manęs baiminasi, bet brolis puikiai mane saugo.

„Jok į medžioklę, — gal pusšimtį kartų ragino Robertą Sersėja. — Mano brolis patikimai mane saugo.“ Prisiminusi, ką anksčiau jai sakė Tena, Sersėja staiga prajuko.

— Tavo malonybė taip žavingai juokiasi. — Ledi Mardžerė atlaidžiai šyptelėjo. — Gal galėčiau sužinoti, iš ko?

— Sužinosi, — atsakė karalienė, — tikrai sužinosi.