Varnų puota

Valdovės karūnuotoja

Po ugninga Dorno saule turtai buvo matuojami ne tik auksu, bet ir vandeniu, tad kiekvienas šulinys buvo stropiai saugomas. Tačiau Šendistouno šulinys išdžiūvo prieš šimtą metų ir jo saugotojai, palikę savo kuklią tvirtovę su puošniomis kolonomis ir trigubomis arkomis, pasitraukė į drėgnesnes vietoves. Netrukus vėl atšliaužė smėlynai ir susigrąžino tai, kas anksčiau jiems priklausė.

Lydima Drėjaus ir Silvos, Ariana Martel šią vietovę pasiekė saulei leidžiantis, vakariniam dangaus kraštui tapus panašiam į auksinį ir skaisčiai raudoną gobeleną ir spindint tamsiai raudoniems debesims. Griuvėsiai, rodės, taip pat tviskėjo; nuvirtusios kolonos žibėjo rožine spalva, per suskilusių akmenų grindis slinko raudoni šešėliai, o smėlis saulės šviesai blėstant taip pat atrodė nebe auksinis, bet oranžinis ir ryškiai raudonas. Geirinas atjojo čia keliomis valandomis anksčiau, o riteris, vadinamas Juodąja Žvaigžde, — jau vakar.

— Kaip čia gražu, — tarė Drėjus, padėjęs Geirinui girdyti arklius. Vandenį jie gabenosi su savimi. Dorno dykumų žirgai buvo eiklūs, ištvermingi ir risnodavo dar daug lygų, kai kiti arkliai jau griūdavo iš nuovargio, bet net ir jie negalėjo šuoliuoti negaudami vandens. — Iš kur sužinojai apie šią vietą?

— Mane kartu su Tajene ir Sarela kadaise čia atsivedė dėdė. — Tai prisiminusi Ariana šyptelėjo. — Jis pasigavo kelias angis ir parodė Tajenei, kaip saugiai paimti iš jų nuodų. Sarela vartė akmenis, braukė nuo mozaikų smėlį ir norėjo sužinoti viską, kas tik įmanoma, apie čia gyvenusius žmones.

— O ką veikei tu, princese? — paklausė Šlakuotoji Silva.

Sėdėjau prie šulinio įsivaizduodama, kad mane čia atgabeno plėšikaujantis riteris ir ketina išprievartautu pagalvojo ji, aukštas tvirtas vyras juodomis akimis ir praplikusiu viršugalviu. Prisiminusi tai, Ariana pasijuto nepatogiai.

— Aš svajojau, — atsakė ji, — o kai saulė nusileido, sukryžiavusi kojas sėdėjau prie dėdės kojų ir maldavau papasakoti istoriją.

— Princas Oberinas žinojo jų daugybę. — Tą dieną drauge su jais čia buvo ir Geirinas; jis buvo Arianos pieno brolis, tad jiedu buvo neišskiriami dar nuo tų laikų, kai nemokėjo vaikščioti. — Pamenu, jis papasakojo istoriją apie princą Geiriną, kurio garbei ir aš gavau tokį vardą.

— Apie Geiriną Didįjį, — pridūrė Drėjus, — Roino stebuklą.

— Taip, apie jį. Jis privertė Valyriją drebėti iš baimės.

— Valyrija ir drebėjo, — linktelėjo seras Džeroldas, — bet paskui valyriečiai jį ir nužudė. Jei pasiųsčiau myriop ketvirtį milijono karių, ar būčiau vadinamas Džeroldu Didžiuoju? — niekinamai prunkštelėjo jis. — Manau, geriau liksiu Juodąja Žvaigžde. Tai bent jau mano paties vardas.

Jis išsitraukė iš makštų ilgąjį kalaviją, atsisėdo ant išdžiūvusio šulinio rentinio ir galąstuvu ėmė braukti per ašmenis.

Ariana atidžiai jį nužvelgė. Jis pakankamai aukštos kilmės, kad tiktų karalienei į vyrus, dingtelėjo jai. Tėvas suabejotų mano sveika nuovoka, bet mūsų vaikai būtų tokie pat gražūs kaip drakonų lordai. Jei Dorne ir buvo už jį gražesnis vyras, Ariana jo nepažinojo. Sero Džeroldo Deino nosis buvo ereliška, skruostikauliai aukšti ir išsišovę, smakras tvirtas. Barzdą ir ūsus jis skusdavosi, bet vešlūs plaukai krito ant apykaklės nelyginant sidabrinis ledynas, padalytas juodo kaip naktis dryžio. Tačiau jo burna, rodos, žiauri, o liežuvis — dar žiauresnis. Jo, sėdinčio besileidžiančios saulės fone ir galandančio kalaviją, akys atrodė juodos, bet pažvelgusi į jas iš arčiau Ariana įsitikino, kad jos tamsiai violetinės. Tamsios ir piktos.

Džeraldas, matyt, jautė, kad Ariana į jį žiūri, nes pakėlė akis nuo kalavijo ir, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, nusišypsojo. Ariana pajuto, kad jai nukaito skruostai. Nereikėjo man jo čia temptis. Jei Džeroldas į mane taip žiūrės matant Ariui, ant šio smėlio gali būti pralietas kraujas. Tik ji negalėjo pasakyti, kieno. Tradiciškai karaliaus sargybos riteriai buvo geriausi visose Septyniose Karalystėse, bet… Juodoji Žvaigždė buvo Juodoji Žvaigždė.

Dorno smėlynuose naktimis buvo šalta. Geirinas jiems pririnko malkų, — saulės išblukintų, baltų šakų medžių, kurie nudžiūvo prieš šimtą metų. Drėjus sukrovė laužą ir švilpaudamas ėmė titnagu skelti kibirkštis.

Kai prakurai įsidegė, jie visi susėdo aplink laužą ir iš rankų į rankas ėmė leisti odmaišį vasaros vyno. Tik Juodoji Žvaigždė negėrė — jam labiau patiko nesaldintas vanduo su citrinų sultimis. Geirinas buvo puikiai nusiteikęs ir linksmino juos pasakodamas naujienas iš Piratų miesto, įsikūrusio prie Žaliojo Kraujo žiočių, į kurį prekiauti savo buriniais ir irkliniais laiveliais, taip pat galeromis iš kito Siaurosios jūros kranto atplaukdavo upės našlaičiai. Anot jūreivių, rytuose vyko nuostabūs ir siaubingi dalykai: Astapore sukilo vergai, Kvarte pasirodė drakonai, Ji Ti siautė pilkasis maras. Basilisko salose iškilo naujas piratų karalius ir nusiaubė Aukštų Medžių miestą, o Kohore raudonųjų žynių šalininkai pakėlė maištą ir mėgino sudeginti Juodąjį Ožį.

— O Auksinis būrys nutraukė sutartį su Myru, ir kaip tik dabar, kai myriečiai ketina pradėti karą su Lysu.

— Lysiečiai juos perpirko, — pasakė Silva.

— Gudrūs tie lysiečiai, — pritarė jai Drėjus. — Gudrūs ir bailūs.

Bet Ariana žinojo tiesą. Jei Kventino pusėje kausis Auksinis būrys… — Jų šūkis buvo: „Po auksu — aštrus plienas.“ — Kad mane pašalintum, tau nepakaks vien aštraus plieno, reikės ir kai ko daugiau, broli. Ariana Dorne buvo mylima, o Kventino dorniečiai beveik nepažinojo. Ir joks samdomų kalavijuočių būrys negalėjo to pakeisti.

Seras Džeroldas atsistojo…

— Manau, eisiu nusičiurkšti.

— Tik žiūrėk, kur statai koją, — įspėjo jį Drėjus. — Princas Oberinas jau senokai nerinko nuodų iš čia gyvenančių angių.

— Prie nuodų aš pratintas nuo mažens, Doltai. Bet kuri man įkirtusi angis to pasigailės.

Taip taręs, seras Džeroldas žengė pro sulūžusią arką. Jam dingus iš akių, visi susižvalgė.

— Atleisk man, princese, — tyliai atsiprašė Geirinas, — bet aš šio vyro nemėgstu.

— Gaila, — tarė Drėjus. — Man rodos, jis tave truputį įsimylėjęs.

— Jis mums reikalingas, — priminė jiems Ariana. — Galbūt mums prireiks ir jo kalavijo, ir tikrai reikės jo pilies.

— Aukštoji Atsiskyrėlio buveinė — ne vienintelė pilis Dorne, — atkreipė dėmesį Šlakuotoji Silva, — be to, yra ir kitų tave labai mylinčių riterių. Ir Drėjus yra riteris.

— Taip, — linktelėjo šis. — Turiu nuostabų žirgą ir puikų kalaviją, be to, ir narsumu nusileidžiu… tik nedaugeliui.

— Sakyčiau, tik kokiam šimtui, sere… — kyštelėjo liežuvį Geirinas.

Ariana paliko juos, geraširdiškai traukiančius vienas kitą per dantį.

Drėjus ir Šlakuotoji Silva buvo geriausi jos draugai, neskaitant pusseserės Tajenės, be to, Šlakuotoji Silva ir Geirinas erzindavo vienas kitą nuo tų laikų, kai abu čiulpė jo motinos pieną, tačiau šią akimirką Ariana nebuvo nusiteikusi tų juokų klausytis. Saulė nusileido ir danguje sužibo žvaigždės. Jų tiek daug… Ji nugara atsirėmė į koloną su kaneliūromis ir susimąstė, ar jos brolis, kad ir kur jis būtų, šiąnakt taip pat žiūri į tas pačias žvaigždes. Ar matai aną, baltą, Kventinai? Tai Naimerijos žvaigždė, labai ryški, o už jos tęsiasi balsva juosta — tai dešimt tūkstančių jos laivų. Ji sušvito skaisčiai kaip vyras ir aš paseksiu jos pėdomis. Tu prigimtinės teisės iš manęs neatimsi!

Į Ironvudą Kventinas buvo išsiųstas dar visai jaunas; anot jo motinos, per jaunas. Norvošiai savo vaikų auklėti neišsiunčia, tad ledi Melarija niekada neatleido princui Doranui, kad šis atėmė iš jos sūnų.

— Ir man tai nepatinka, — nugirdo sakant tėvą Ariana, — bet tai — kraujo skola, ir Kventinas yra vienintelė moneta, kurią lordas Ormondas priims.

— Moneta?! — suriko motina. — Jis tavo sūnus. Koks tėvas gali naudotis savo kūnu ir krauju turimoms skoloms apmokėti!

— Tas, kuris yra dar ir princas, — atsakė Doranas Martelis.

Princas Doranas vis dar apsimetė, kad jos brolis yra pas lordą Ironvudą, bet Geirino motina matė jį Piratų mieste, persirengusį ir besidedantį pirkliu. Vienas iš jo palydovų buvo tikras tinginys, — visai kaip Kletusas Ironvudas, nevykęs lordo Anderso sūnus. Be to, kartu su jais keliavo ir meisteris, mokantis daug kalbų. Mano brolis nėra toks gudrus, kaip įsivaizduoja. Protingas vyras būtų išplaukęs iš Senmiesčio, nors keliauti būtų tekę toliau. Senmiestyje jis galbūt niekam nebūtų kritęs į akis. Tarp Piratų mieste gyvenančių našlaičių Ariana turėjo bičiulių ir kai kurie iš jų susidomėjo, kodėl princas ir lordo sūnus keliauja pasikeitę vardus ir ieško laivo, galinčio perkelti juos per Siaurąją jūrą. Vienas iš tų smalsuolių naktį įlipo pro langą, atrakino nediduko Kventino seifo spyną ir viduje rado pergamento ritinėlių.

Jei kas nors būtų galėjęs ją patikinti, kad ši slapta kelionė per Siaurąją jūrą tėra tik Kventino užgaida, už tokią žinią Ariana būtų kažin ką atidavusi, bet… pergamentai, kuriuos brolis gabeno, buvo užantspauduoti Dorno saule ir ietimi. Geirino pusbrolis nedrįso perlaužti antspaudų ir pergamentų perskaityti, ir vis dėlto…

— Princese… — Jai už nugaros, pusiau žvaigždžių šviesoje, pusiau šešėlyje stovėjo seras Džeroldas Deinas.

— Nusičiurškei? — linksmai paklausė Ariana.

— Smėlis liko man labai dėkingas. — Deinas įrėmė koją į galvą statulos, kuri kadaise tikriausiai vaizdavo Mergelę, kol smėlis nugairino ir panaikino jos veido bruožus. — Šlapinantis man dingtelėjo, kad įvykdžiusi šį savo planą gali ir negauti, ko nori.

— O ko aš noriu, sere?

— Išlaisvinti Smėlio Gyvates. Atkeršyti už Oberiną ir Eliją. Ar man ši daina girdėta? Nori paragauti liūto kraujo.

Noriu ir viso to, ir dar pasinaudoti savo prigimtine teise. Noriu Saulės Ieties ir tėvo sosto. Noriu valdyti Domą.

— Noriu teisingumo.

— Vadink tai, kaip nori. Lanisterių merginos karūnavimas yra tuščias gestas. Ji niekada nesėdės Geležiniam soste. Nesukelsi nei trokštamo karo. Liūtas nesileis lengvai išprovokuojamas. — Seras Džeroldas išsitraukė kalaviją. Žvaigždžių šviesoje jis spindėjo skaudžiai kaip melas. — Štai kaip pradedamas karas. Ne aukso karūna, o plieniniais ašmenimis.

Vaikų aš nežudau.

— Kišk jį atgal į makštis. Aš pati globoju Mirselą. Be to, juk žinai, kad seras Aris neleis nuskriausti savo brangiosios princesės.

— Ne, nežinau, miledi. Užtat žinau, jog Deinai jau keli tūkstančiai metų žudo Oukhartus.

Nuo jo pasipūtimo Ariana neteko žado.

— Man rodos, Oukhartai taip pat seniai žudo Deinus.

— Visi mes turime šeimos tradicijų. — Juodoji Žvaigždė įsikišo kalaviją į makštis. — Mėnulis teka, be to, matau atjojant tavo numylėtinį.

Jo žvilgsnis buvo labai skvarbus. Raitelis ant aukšto širmo ristūno tikrai pasirodė esąs seras Aris, pentinais raginantis žirgą šuoliuoti ir užsimetęs ant pečių apsiaustą, kurio skvernai šauniai plaikstėsi vėjyje. Jam už nugaros, ant to paties žirgo sėdėjo princesė Mirsela, įsisupusi į platų drabužį su gobtuvu, slepiančiu gelsvas jos garbanas.

Serui Ariui padėjus Mirselai nusėsti iš balno, Drėjus prieš ją priklaupė.

— Tavo malonybe…

— Mano ledi valdove… — šalia jo priklaupė ir Šlakuotoji Silva.

— Karaliene, esu ištikimas tavo tarnas, — puolęs ant kelių tarė Geirinas.

Sutrikusi Mirsela tvirtai suspaudė Ariui Oukhartui dilbį.

— Kodėl jie vadina mane malonybe? — gailiai paklausė mergaitė. — Sere Ari, kokia čia vieta ir kas šie žmonės?

Ar jis Mirselai nieko nepaaiškino? Plaikstantis drabužių šilkui, Ariana žingtelėjo į priekį šypsodamasi ir taip tikėdamasi mergaitę nuraminti.

— Visi jie mano artimi ir ištikimi draugai, tavo malonybe, be to… netrukus jie taps ir tavo draugais.

— Princese Ariana… — Mirsela puolė jai ant kaklo. — Kodėl jie mane vadina karaliene? Ar Tomenui nutiko kas nors bloga?

— Jis susidėjo su niekšingais žmonėmis, tavo malonybe, — atsakė Ariana, — ir bijau, kad susimokė su jais atimti iš tavęs sostą.

— Sostą? Iš manęs? Kalbi apie Geležinį sostą? — Mirsela atrodė visiškai sutrikusi. — Jis niekada to sosto iš manęs neatėmė, Tomenas yra…

— …jaunesnis už tave. Juk tai tiesa, ar ne?

— Aš už jį vieneriais metais vyresnė.

— O tai reiškia, kad Geležinis sostas teisėtai priklauso tau, — pasakė Ariana. — Tavo brolis dar mažas, tad neturėtum jo kaltinti. Jis turi prastus patarėjus, bet… tu turi draugų. Ar suteiksi man garbę juos pristatyti? — Ariana paėmė Mirselą už rankos. — Tavo malonybe, susipažink su seru Endrėjumi Doltu, Lemonvudo įpėdiniu.

— Draugai vadina mane Drėjumi, — tarė jis, — ir man būtų didelė garbė, jei taip į mane kreiptųsi ir tavo malonybė.

Nors Drėjaus veidas ir šypsena atrodė visiškai nuoširdūs, Mirsela žvelgė į jį nepatikliai.

— Kol geriau pažinsiu, vadinsiu tave seru.

— Kaip tavo malonybei patinka, esu ištikimas tavo tarnas.

Silva krunkščiojo, kol Ariana pagaliau tarė:

— Ar galėčiau pristatyti ledi Silvą Santagar, mano karaliene? Savo mieląją Šlakuotąją Silvą?

— Kodėl žmonės tave taip vadina? — susidomėjo Mirsela.

— Dėl strazdanų, tavo malonybe, — paaiškino Silva, — nors visi apsimeta taip mane vadinantys todėl, kad esu Dėmėtojo Miško įpėdinė.

Tada atėjo eilė Geirinui, mitriam, juodbruvam, ilganosiam vyrui su nefrito auskaru ausyje.

— Tai pokštininkas Geirinas, jis našlaitis ir visada mane prajuokina, — pristatė jį Ariana. — Jo motina buvo mano žindyvė.

— Užjaučiu dėl motinos mirties, — pasakė Mirsela.

— Ne, ji nemirusi, mieloji karaliene. — Geirinas plačiai nusišypsojo ir jo burnoje blykstelėjo auksinis dantis, Arianos jam nupirktas vietoj to, kurį išmušė. — Aš kilęs iš Žaliojo Kraujo našlaičių, štai ką turėjo galvoje miledi.

Keliaudama link aukštupio, Mirsela turėjo užtektinai laiko sužinoti našlaičių istorijai. Pagaliau Ariana supažindino būsimą karalienę su paskutiniu jų būrio nariu.

— Ir pagaliau pristatau narsuolį serą Džeroldą Deiną, Žvaigždėkryčio riterį.

Seras Džeroldas priklaupė. Juodoji Žvaigždė šaltai ir įdėmiai žvelgė į mergaitę, o tamsiose jo akyse atsispindėjo mėnesienos šviesa.

— Esu girdėjusi apie Artūrą Deiną, — pasakė Mirsela. — Valdant karaliui Eiriui Pamišėliui, jis buvo karaliaus sargybos riteris.

— Arturas Deinas buvo Ryto Kalavijas. Jis miręs.

— Ar dabar — tu Ryto Kalavijas?

— Ne. Žmonės vadina mane Juodąja Žvaigžde ir tikrai esu nakties vyras.

Ariana pasivedė mergaitę į šalį.

— Tu tikriausiai alkana. Turime datulių, sūrio, alyvuogių ir citrinų sultimis saldinto vandens. Tačiau neturėtum per daug valgyti ir gerti. Truputį pailsėję, turėsime joti toliau. Čia, smėlynuose, visada geriausia keliauti naktį, kol saulė dar nepatekėjo. Tada lengviau žirgams.

— Ir raiteliams, — pridūrė Šlakuotoji Silva. — Ateik, tavo malonybe, pasišildyk. Man būtų didelė garbė, jei leistum tau patarnauti.

Palydėjusi princesę prie laužo, Ariana atsisukusi pamatė už nugaros stovintį serą Džeroldą.

— Mano giminės istorija siekia tūkstantmečius, ji gyvuoja nuo neatmenamų laikų, — pasiskundė jis. — Kodėl mano pusbrolis — vienintelis Deinas, kurį žmonės prisimena?

— Jis buvo didis riteris, — įsiterpė seras Aris Oukhartas.

— Jis turėjo puikų kalaviją, — pridūrė Juodoji Žvaigždė.

— Ir jo širdis buvo tauri. — Seras Aris švelniai palietė Arianai alkūnę. — Princese, maldauju trumpai pasikalbėti akis į akį.

— Ateik. — Ji pasivedė Arį į griuvėsių gilumą. Po apsiaustu riteris vilkėjo iš auksinio audeklo pasiūtą liemenę, ant kurios buvo išsiuvinėtas jo giminės ženklas — trys žali ąžuolo lapai. Ant galvos jis buvo užsidėjęs lengvą plieninį šalmą, ant kurio viršaus styrojo nusklembtas smaigas, apvyniotą geltonu šalių, kaip įprasta dorniečiams. Seras Aris galėjo apsimesti esąs bet koks riteris, jo tapatybę išdavė tik apsiaustas. Mat apsiaustas buvo pasiūtas iš tviskančio balto šilko, balsvo kaip mėnesiena ir lengvo kaip dykumų vėjelis. Tai, be abejo, karaliaus sargybos vyro apsiaustas, tu narsuoli kvaily. — Ką ta mergaitė žino?

— Ne kažin ką. Prieš mums paliekant Karaliaus Uostą, Mirselos dėdė jai priminė, kad esu jos sergėtojas ir kad visi mano įsakymai bus duodami galvojant vien apie jos saugumą. Be to, ji girdėjo, ką žmonės šūkauja gatvėse ir kad atvirai reikalauja keršto. Mirsela supranta, jog tai ne žaidimas. Ši mergaitė ne pagal metus drąsi ir išmintinga. Nieko neklausinėdama, iki šiol ji darė viską, ko jos prašiau. — Riteris įsikibo Arianai į parankę, apsižvalgė ir tyliai pridūrė: — Bet yra ir dar viena naujiena, kurią turėtum žinoti. Taivinas Lanisteris negyvas.

Tai Arianą pribloškė.

— Mirė?

— Jį nužudė Kipšas. Karalienė tapo regente.

— Šit kaip? — Moteris užėmė Geležinį sostą? Apie tai kiek pamąsčiusi Ariana nusprendė, kad visa tai tik į gera. Jei Septynių Karalysčių lordai pripras prie karalienės Sersėjos valdymo, jiems bus daug lengviau prisiekti ištikimybę ir karalienei Mirselai. O lordas Taivinas buvo pavojingas priešininkas; jam žuvus, Dorno priešų gretos labai susilpnės. Lanisteriai žudo Lanisterius, kaip miela… — Koks likimas ištiko neūžaugą?

— Jis pabėgo, — tarė seras Aris. — Tam, kas atneš jo galvą, Sersėja siūlo suteikti lordo titulą. — Akmeninėmis plokštėmis išklotame vidiniame kieme, pusiau palaidotame po vėjo pustomu smėliu, jis stumtelėjo, atrėmė Arianą nugara į koloną ketindamas ją pabučiuoti ir pakėlė ranką jai prie krūties. Bučiavo ilgai, godžiai ir būtų pakėlęs jai sijonus, bet Ariana išsivadavo iš jo ir juokdamasi tarė:

— Matau, kad valdovės karūnavimas tave labai jaudina, sere, bet tokioms pramogoms neturime laiko. Pasismaginsime vėliau, pažadu. — Ji palietė Ariui skruostą. — Ar turėjai kokių nors sunkumų?

— Man neramu tik dėl Tristano. Jis nori sėdėti prie Mirselos lovos ir žaisti su ja kivasą.

— Sakiau tau, kad vėjaraupiais jis sirgo būdamas ketverių. Jais sergama tik kartą. Reikėjo paskelbti, kad Mirsela susirgo pilkžvyne, tada Tristanas būtų vengęs jos kaip maro.

— Berniukas gal ir būtų vengęs, bet tik ne tavo tėvo meisteris.

— Kaleotas… — sumurmėjo Ariana. — Ar jis mėgino Mirselą pamatyti?

— Aš jam net kelis kartus išsamiai papasakojau, kokiais raudonais spuogais išbertas jos veidas. Jis pasakė, kad nieko negalima padaryti, kad liga praeis savaime, ir davė man puodynėlę tepalo niežuliui sušvelninti.

Nuo vėjaraupių dar niekada nemirė jaunesnis nei dešimties metų vaikas, bet suaugusiems ši liga galėjo baigtis mirtimi, o meisteris Kaleotas vaikystėje nebuvo ja persirgęs. Ariana tai sužinojo, kai būdama aštuonerių pati užsikrėtė vėjaraupiais.

— Gerai, — pasakė ji. — O tarnaitė? Ar ji panaši į Mirselą?

— Taip, žvelgiant iš toliau. Būtent dėl to panašumo Kipšas ją ir išsirinko, pavaręs šalin daug geresnės kilmės mergaičių. Mirsela padėjo sugarbanoti tarnaitei plaukus ir pati dažais užtepė jai ant veido spuogus. Jos yra tolimos giminaitės. Lanisporte knibždėte knibžda Lanių, Lanetų, Lantelių ir ne tokių iškilių Lanisterių, ir pusės iš jų plaukai aukso spalvos. Vilkėdama Mirselos naktinius marškinius, meisterio duotu tepalu išteptu veidu neryškioje šviesoje ji… apkvailintų net mane. Gerokai sunkiau buvo rasti mane galintį pakeisti vyrą. Deikas beveik tokio pat ūgio, bet per storas, todėl atidaviau savo šarvus Rolderiui ir liepiau antveidį laikyti nuleistą. Jis trimis coliais žemesnis už mane, bet, man šalia nestovint, gal šito niekas nepastebės. Šiaip ar taip, jis iš Mirselos kambarių niekur neis.

— Mums reikia vos kelių dienų. Per tą laiką princesė spės nukeliauti taip toli, kad mano tėvas jos nepagaus.

— Kur ji keliaus? — Aris prisitraukė Arianą ir nosimi brūkštelėjo jai kaklą. — Ar nemanai, kad būtų pats laikas atskleisti man tolesnį planą?

Ariana juokdamasi jį atstūmė.

— Ne, bet mums jau pats laikas joti.

Kai jie, palikę dulkinus ir perdžiūvusius Šendistouno griuvėsius, patraukė į pietvakarius, mėnulis jau buvo užslinkęs virš Mėnulio Mergelės. Priekyje jojo Ariana ir seras Aris, o tarp jų, raita ant žvalios kumelės, Mirsela. Geirinas ir Šlakuotoji Silva traukė jiems iš paskos, o paskutiniai ant žirgų risnojo abu Dorno riteriai. Mes septyni, jiems keliaujant dingtelėjo Arianai. Anksčiau ji apie tai nepagalvojo, tačiau tai, rodės, yra jiems palankus ženklas. Septyni raiteliai pakeliui į šlovę. Vieną gražią dieną dainiai padarys mus nemirtingus. Drėjus norėjo didesnės palydos, bet gausesnis būrys galėjo atkreipti nepageidaujamą žmonių dėmesį, be to, kiekvienas papildomas žmogus didino ir išdavystės riziką. Bent jau šito tėvas mane tikrai išmokė. Net būdamas jaunesnis ir stipresnės sveikatos Doranas Martelis elgdavosi labai atsargiai ir turėjo polinkį daug ką slėpti bei nutylėti. Jam laikas nusimesti savo naštą, bet neleisiu, kad nukentėtų tėvo garbė arba jis būtų asmeniškai įžeidinėjamas. Arija ketino grąžinti tėvą į Vandenų Sodus, kad likusius gyvenimo metus jis praleistų apsuptas besijuokiančių vaikų ir mėgaudamasis citrinų bei apelsinų aromatais. Taip, o Kventinas galės palaikyti jam draugiją. Kai karūnuosiu Mirselą ir išlaisvinsiu Smėlio Gyvates, visas Domas susivienys po mano vėliava. Galbūt Ironvudai ir parems Kventiną, bet vieni jie nekels jokios grėsmės. O jei prisidės prie Tomeno ir Lanisterių, ji lieps Juodajai Žvaigždei išrauti jų giminę su šaknimis ir sunaikinti.

— Pavargau, — kelias valandas praleidusi balne pasiskundė Mirsela. — Ar dar toli? Kur mes jojame?

— Princesė Ariana veda tavo malonybę ten, kur būsi saugi, — patikino ją seras Aris.

— Kelionė ilga, — pridūrė Ariana, — bet pasiekus Žaliąjį Kraują joti bus lengviau. Ten mus pasitiks Geirino žmonės, upės našlaičiai. Jie gyvena laivuose ir, stumdamiesi kartimis Žaliuoju Krauju ir jo intakais, žvejoja, skina vaisius ir dirba visus kitus reikalingus darbus.

— Tiesa, — linksmai pritarė Geirinas, — be to, ant vandens mes dainuojame, žaidžiame, šokame ir puikiai išmanome gydymo meną. Mano motina yra geriausia pribuvėja visame Vesterose, o tėvas moka gydyti karpas.

— Kodėl vadinate save našlaičiais, jei turite motinas ir tėvus? — nusistebėjo Mirsela.

— Jie roinarai, — paaiškino Ariana, — o jų motina buvo Roino upė.

Bet Mirsela vis tiek nesuprato.

— Maniau, kad tai jūs roinarai. Jūs, Dorno gyventojai.

— Iš dalies ir esame, tavo malonybe. Mano gyslomis teka ir Naimerijos, ir Dorno lordo, už kurio ji ištekėjo, Morso Martelio kraujas. Vestuvių dieną Naimerija sudegino savo laivus, kad jos žmonės suprastų, jog kelio atgal nėra. Matydami tas liepsnas dauguma iš jų džiaugėsi, mat prieš pasiekiant Dorną buvo ištvėrę daug ilgų ir siaubingų kelionių, daugybė jų žuvo per audras, mirė nuo ligų arba pateko į vergiją. Tačiau buvo saujelė tokių, kurie degančių laivų gedėjo. Jiems nepatiko nei ši sausa raudona žemė, nei dievas septyniais veidais, todėl jie laikėsi savo senų papročių, iš sudegintų laivų liekanų pasistatė naujus ir tapo Žaliojo Kraujo našlaičiais. Jų dainose minima motina yra ne mūsų motina, o motina Roino upė, kurios vandenys maitino tuos žmones nuo neatmenamų laikų.

— Girdėjau, kad roinarai turėjo dievą-vėžlį, — tarė seras Aris.

— Upės Senis — vienas iš mažesniųjų dievų, — paaiškino Geirinas. — Jis taip pat gimė iš Motinos Upės, įveikė karalių Krabą ir jam atiteko visos po vandeniu plytinčios valdos.

— Šit kaip! — šūktelėjo Mirsela.

— Kaip suprantu, ir tau teko dalyvauti keliuose rimtuose mūšiuose, tavo malonybe, — linksmai pasakė Drėjus. — Sklinda kalbos, kad prie kivaso stalo mūsų narsiojo princo Tristano nepasigailėjai.

— Jis kiekvieną kartą rikiuoja kubelius ta pačia tvarka: kalnus priekyje, o dramblius — kalnų perėjose, — gūžtelėjo Mirsela. — Tada aš pasiunčiu savo drakoną, kad surytų jo dramblius.

— Ar tavo tarnaitė taip pat žaidžia šį žaidimą? — pasiteiravo Drėjus.

— Rosamunda? — nustebo Mirsela. — Ne. Mėginau ją išmokyti, bet ji sakė, kad taisyklės jai per sunkios.

— Ji taip pat priklauso Lanisterių giminei? — paklausė ledi Silva.

— Ji — Lanister iš Lanisporto, o ne iš Kasterlių Uolos. Jos plaukai tokios pat spalvos kaip maniškiai, bet tiesūs, o ne garbanoti. Tiesą sakant, Rosamunda nėra labai panaši į mane, bet kai vilki mano drabužius, žmonės, kurie mudviejų nepažįsta, mano, kad ji — tai aš.

— Vadinasi, judvi ir anksčiau esate tai dariusios?

— O taip. Mes apsikeitėme vietomis „Jūrų greituolyje“, plaukusiame į Bravosą. Septonė Eglantina patamsino man plaukus rudais dažais. Ji sakė, jog tai tik pramoga, nors iš tiesų visa tai buvo daroma norint mane apsaugoti, jei kartais laivą užgrobtų dėdė Stanis.

Aiškiai buvo matyti, kad Mirsela nuvargusi, tad Ariana visiems liepė sustoti. Jie vėl pagirdė arklius, truputį atsipūtė, užkando sūrio ir vaisių. Mirsela ir Šlakuotoji Silva pasidalijo apelsiną, o Geirinas valgė alyvuoges ir spjaudė kauliukus į Drėjų.

Ariana tikėjosi pasiekti upę saulei dar nepatekėjus, bet jie išjojo gerokai vėliau, nei ji ketino, tad, kai rytinis dangaus pakraštys ėmė rausti, jie dar suposi balnuose. Juodoji Žvaigždė paragino žirgą ir risčia prijojo prie jos.

— Princese, — tarė jis, — turėjau paspartinti žirgų žingsnius, nebent vis dėlto ketini tą mergaitę pražudyti. Neturime palapinių, o dieną smėlynai virsta tikru pragaru.

— Smėlynus pažįstu ne prasčiau už tave, sere, — atsakė Ariana.

Ir vis dėlto ji sutiko su Juodosios Žvaigždės siūlymu. Jų žirgams paspartinti žingsnį buvo nelengva, bet Ariana buvo nutarusi geriau prarasti šešis arklius nei vieną princesę.

Netrukus vėjas papūtė iš vakarų — karštas, sausas, nešantis smėlį. Ariana užsidengė veidą šydu. Jis buvo pasiūtas iš tviskančio šilko, viršuje šviesiai žalias, apačioje geltonas, o ten, kur šios spalvos susitiko, jų atspalviai švelniai liejosi. Šydo pasvarėlius atstojo žali perlai, kurie, Arianai jojant, tyliai barškėjo.

— Žinau, kodėl mano princesė dėvi šydą, — jai tvirtinant audeklą prie varinio šalmo šonų tarė Aris. — Jei nedėvėtų, jos grožis užtemdytų saulę danguje.

Ariana nusijuokė.

— Ne, tavo princesė dėvi šydą, kad jos neakintų saulė, o į burną nepatektų smėlio. Ir tau reikėtų jį dėvėti, sere.

Ariana pagalvojo, ar ilgai jos baltasis riteris ruošėsi ištarti šį nevykusį komplimentą. Lovoje seras Aris buvo puikus, bet sąmojingumo jam labai trūko.

Ją lydintys dorniečiai taip pat užsidengė veidus, o Šlakuotoji Silva padėjo nuo saulės prisidengti mažajai princesei, bet seras Aris užsispyrė nesisaugoti. Netrukus jo veidu jau žliaugė prakaitas, o skruostai įraudo. Dar truputį ir jis su tais storais drabužiais iškeps gyvas, dingtelėjo Arianai. Ir ne jį pirmą būtų ištikęs toks likimas. Per kelis praėjusius šimtmečius daug kariuomenių atžygiavo per Princo perėją su besiplaikstančiomis vėliavomis, bet karštuose raudonuose Dorno smėlynuose jos tiesiog sudžiūdavo ir iškepdavo. „Martelių giminės ženklas — saulė ir ietis, du mėgstamiausi dorniečių ginklai, — savo pagyrūniškoje knygoje „Dorno užkariavimas“ kadaise rašė Jaunasis Drakonas, — bet iš jų dviejų saulė gerokai pavojingesnė.“

Laimė, jiems nereikėjo keliauti per plačius gilių smėlynų plotus, o tik įveikti siaurą dykros ruožą. Giedrame danguje, aukštai jiems virš galvų pamačiusi ratus sukantį vanagą, Ariana suprato, kad blogiausia jau praėjo. Netrukus jie prijojo medį. Jo kamienas buvo gumbuotas, susisukęs, vietoj lapų styrojo dygliai, — tokie medžiai buvo vadinami smėlynų elgetomis, — tačiau tai reiškė, jog netoliese esama vandens.

— Jau beveik atjojome, tavo malonybe, — linksmai pasakė Geirinas Mirselai, kai jiems prieš akis iškilo ir daugiau smėlynų elgetų — visas jų būrys, tankiai augantis abipus išdžiūvusio upokšnio vagos. Saulė plieskė taip, jog, rodės, trankosi liepsnojančiu kūju, tačiau tai nebebuvo svarbu, nes jų kelionė baigėsi. Jie vėl sustojo pagirdyti žirgų, godžiai atsigėrė iš odmaišių, susidrėkino savo šydus ir vėl sėdo į balnus, ketindami įveikti paskutinį kelionės tarpą. Nesukorę nė lygos, pasijuto jojantys per velnio žolę ir pro alyvuogių giraites. Anapus akmenuotų kalvų virtinės žolė atrodė žalesnė ir vešlesnė, be to, ten buvo matyti citrinmedžių sodai, drėkinami senųjų vandens kanalų tinklo. Geirinas pirmas pamatė žaliai ribuliuojančią upę. Šūktelėjęs jis paleido žirgą šuoliais.

Kartą, drauge su trimis Smėlio Gyvatėmis vykstant aplankyti Tajenės motinos, Arianai Martel teko keltis per Manderį. Palyginti su tuo didingu vandens keliu, Žaliasis Kraujas net nenusipelnė būti vadinamas upe, ir vis dėlto jis buvo gyvybinė Dorno vandens gysla. Žaliuoju Krauju ši upė buvo pavadinta dėl drumsto, žalzgano ir vangiai tekančio vandens. Bet jiems pasiekus krantą, saulė tuos vandenis, rodos, nuauksino. Ariana nedažnai matydavo tokį akiai malonų vaizdą. Kita kelionės dalis turėtų būti neskubti ir paprasta, pagalvojo ji. Žaliuoju Krauju, o paskui Vaito upe tol kol kartimis stumiamas laivelis galės praplaukti. Plaukiant jai tikrai pakaks laiko paaiškinti Mirselai, kas jos laukia. Anapus Vaito vėl plytėjo gilūs smėlynai. Kad juos įveiktų, jiems reikės Sendstouno ir Helholto pagalbos, tačiau Ariana buvo tikra, kad ją gaus. Sendstoune Raudonoji Angis buvo užaugintas ir išauklėtas, o princo Oberino meilužė Elarija Send buvo nesantuokinė lordo Ulerio duktė; keturios iš Smėlio Gyvačių buvo jo anūkės. Helholte karūnuosiu Mirselą ir sutelksiu savo vėliavininkus.

Už pusės lygos kelio pasroviui jie rado laivą, paslėptą po nusvirusiomis didžiulio žalio gluosnio šakomis. Kažin, ar šiuos žemus ir plačius, kartimis stumiamus laivus apskritai buvo galima vadinti laivais; Jaunasis Drakonas įvardijo juos kaip „lūšneles ant plaustų“, tačiau tai irgi nebuvo teisinga. Visi, išskyrus tik pačių neturtingiausių našlaičių, laivai buvo meniškai išskaptuoti ir nudažyti. Šis buvo nudažytas žalsvai, turėjo medinę, lenktą, undinės pavidalo vairalazdę, o pro jo turėklus spoksojo medinės žuvų galvos. Denis buvo prigrūstas lazdų, virvių ir puodynių su alyvuogėmis, o laivo priekyje ir paskuigalyje suposi po geležinį žibintą. O kur įgula? — nustebusi pagalvojo Ariana.

Geirinas sustabdė žirgą po gluosniu.

— Kelkitės, žuviaakiai tinginiai! — lipdamas iš balno, šūktelėjo jis. — Atvyko jūsų karalienė ir ji laukia karališko sutikimo. Kelkitės, skubėkite į denį, norime išgirsti dainų ir paragauti saldaus vyno. Mano burna visai išdžiū…

Kajutės durys staiga atsilapojo. Į saulės apšviestą plotą žengė Erėjas Hota su ilguoju kirviu rankoje.

Geirinas sustojo kaip įbestas. Ariana pasijuto, taip, tarsi to kirvio ašmenys būtų susmigę jai į pilvą. Ne šitaip viskas turėjo baigtis. Taip neturėjo nutikti. Ir kai išgirdo Drėjų sakant: „Šio veido tikrai nesitikėjau čia pamatyti“, — suvokė privalanti kažką daryti.

— Atgal! — suriko ji, šokdama į balną. — Ari, saugok princesę…

Hota dunkstelėjo kirvio kotu į denį. Iš už meniškai išskaptuotų kartimis stumiamo laivo turėklų akimirksniu išlindo keliolika sargybinių, ginkluotų svaidomosiomis ietimis ir arbaletais. Dar daugiau jų užsilipo ant kajutės stogo.

— Pasiduok, mano princese! — sušuko kapitonas. — Kitaip, tavo tėvo įsakymu, turėsime nužudyti jus visus, išskyrus mergaitę ir tave.

Princesė Mirsela lyg suakmenėjusi sėdėjo ant žirgo. Pakėlęs rankas aukštyn, Geirinas palengva atatupstas traukėsi nuo laivo. Drėjus nusisegė kardasaitį.

— Rodos, pasiduoti bus protingiausia, — kai jo kalavijas bumbtelėjo nukritęs ant žemės, pasakė jis Arianai.

— Ne! — seras Aris Oukhartas paragino žirgą ir, laikydamas kalaviją sidabru spindinčiais ašmenimis, užstojo Arianą nuo arbaletininkų. Jis buvo pasiėmęs skydą ir užkišęs kairės rankos pirštus už jo diržų. — Kol aš gyvas, princesės nepaimsite.

Kvaily nutrūktgalvi, tespėjo pagalvoti Ariana, ką tu darai?

Juodoji Žvaigždė garsiai nusikvatojo.

— Ar tu aklas, ar kvailas, Oukhartai? Jų gerokai per daug. Kišk kalaviją į makštis.

— Daryk, ką jis sako, sere Ari, — paragino Drėjus.

Įkliuvome, sere, norėjo pasakyti Ariana. Ir tavo mirtis mūsų neišlaisvins. Jei myli savo princesę, pasiduok. Bet kai pamėgino prabilti, žodžiai įstrigo jai gerklėje.

Seras Aris Oukhartas paskutinį kartą ilgesingai į ją pažvelgė, o tada aukso pentinais paragino žirgą ir puolė.

Jis stačia galva leidosi link kartimis stumiamo laivo, o jam už nugaros vėjyje plaikstėsi balto apsiausto skvernai. Ariana Martel dar niekada nebuvo mačiusi nieko narsesnio ir… kvailesnio.

— Neee! — suriko ji, bet kalbą atgavo per vėlai.

Sušvilpė iš arbaleto paleista strėlė, paskui dar viena. Hota garsiai kažką įsakė. Atstumas buvo toks menkas, kad baltojo riterio šarvai, rodės, pagaminti iš pergamento. Pirmoji arbaleto strėlė kiaurai pervėrė sunkų ąžuolinį skydą ir prismeigė jį raiteliui prie peties. Antroji nubraukė jam smilkinį. Svaidomoji ietis pataikė sero Ario žirgui į šoną, bet gyvulys tebešuoliavo ir tik pasiekęs laivo trapą susvyravo.

— Ne! — šaukė kažkokia mergiotė, maža paika mergiotė. — Ne, maldauju, taip neturėjo nutikti!

Ariana girdėjo šaižiai klykiant ir baimės apimtą Mirselą.

Seras Aris mosavo kalaviju į kairę ir į dešinę ir nukovė du ietininkus. Jo žirgas atsistojo piestu ir priekine kanopa kaptelėjo į veidą arbaletininkui, mėginančiam vėl užtaisyti ginklą, tačiau kiti arbaletai šaudė, smaigstydami stambų žirgą plunksnomis puoštomis strėlėmis. Jos lėkė taip taikliai ir tokiu greičiu, kad patiesė žirgą ant šono. Gyvuliui pakirto kojas ir jis šlumštelėjo ant denio. Ariui Oukhartui šiaip taip pavyko išsilaisvinti. Jis net nepametė kalavijo. Sutelkęs visas jėgas, Aris pasikėlė, priklaupė šalia dvesiančio žirgo ir… pajuto, kad prie jo stovi Erėjas Hota.

Baltasis riteris pakėlė kalaviją, bet pernelyg lėtai. Ilgojo Hotos kirvio ašmenys nurėžė Ariui dešinę ranką ties petimi, taškydami kraują apsuko ratą ir vėl blykstelėjo, kai Erėjas, abiem rankomis laikydamas jo kotą, kirto antrą siaubingą smūgį, nuo kurio Ario Oukharto galva nusirito nuo pečių ir sukdamasi nuskriejo oru. Ji nukrito tarp nendrių ir švelniai pūkštelėjo, o Žaliojo Kraujo vandenys prarijo visą raudonį.

Ariana neprisiminė, kaip nulipo nuo žirgo. Galbūt nukrito. To taip pat neprisiminė. Atsitokėjo keturpėsčia, rankomis ir keliais įsirėmusi į smėlį, tirtėdama, kūkčiodama ir vemdama vakarienę. Ne, tespėjo pagalvoti ji, ne, niekas neturėjo nukentėti, juk viskas buvo taip stropiai suplanuota. Ir tada išgirdo Erėją Hotą visa gerkle šaukiant:

— Paskui jį! Neleiskite jam pasprukti. Paskui jį!

Mirsela buvo ant žemės, ji raudojo, drebėjo, rankomis buvo užsidengusi išbalusį veidą, o jai tarp pirštų sruvo kraujas. Ariana nieko nesuprato. Vieni vyrai ropštėsi ant arklių, kiti spietėsi aplink ją ir jos bendrakeleivius, bet visa tai atrodė kažkaip… beprasmiška. Ji tikriausiai sapnavo siaubingą, kruviną sapną. Tai negali būti tikrovė. Netrukus pabusiu irjuoksiuosi iš tų susapnuotų baisumų.

Kai jie rišo rankas už nugaros, Ariana nesipriešino. Vienas iš sargybinių šiurkščiai ją kilstelėjo, kad atsistotų. Jis vilkėjo jos tėvo spalvų drabužiais. Kitas pasilenkęs ištraukė už jos bato aulo užkištą svaidomąjį peilį, kurį Arianai buvo padovanojusi pusseserė, ledi Naima.

Erėjas Hota paėmė iš sargybinio ginklą ir suraukęs antakius į jį žvilgtelėjo.

— Princas liepė sugrąžinti tave į Saulės Ietį, — pasakė jis. Jo skruostai ir kakta buvo aptaškyti Ario Oukharto krauju. — Apgailestauju, mažoji princese.

Ariana pakėlė ašaromis paplūdusį veidą.

— Kaip jis sužinojo? — paklausė ji kapitono. — Buvau tokia atsargi. Kaip jis sužinojo?

— Kažkas jam pasakė, — gūžtelėjo Hota. — Visada kas nors pasako.