Varnų puota

Semvelis

Šėmas stovėjo prie lango nervingai sūpuodamasis ir žiūrėdamas į paskutinius saulės spindulius, gęstančius už eilės namų stogų smailiais kraigais. Matyty jis vėl prisigėrėy niūriai pagalvojo. Arba sutiko kokią nors merginą. Šernas negalėjo apsispręsti: plūstis jam ar verkti? Šiaip ar taip, Dareonas buvo jo brolis. Paprašyk Dareono padainuoti, ir niekas to nepadarys geriau už jį. Bet jei paprašysi ko nors kito…

Vakaro ūkanos tirštėjo, pilkais pirštais grabinėjo pastatų sienas, telkėsi palei senąjį kanalą.

— Jis žadėjo grįžti, — tarė Šernas. — Juk ir tu girdėjai.

Džilė pažvelgė į Šerną paraudusiomis, užverktomis akimis. Netrinkti ir susivėlę plaukai buvo užkritę jai ant veido. Džilė atrodė nelyginant iš krūmų tankmės žvelgiantis baikštus žvėrelis. Jie jau kelias dienas nebuvo užsikūrę ugnies, bet tyržmogių merginai vis tiek patijco glaustis prie židinio, tarsi atšalusiuose pelenuose dar būtų likę šiek tiek šilumos.

— Čia, su mumis, jam nepatinka, — pašnibždomis, kad nepažadintų kūdikio, atsiliepė ji. — Pas mus liūdna. Jis mėgsta būti ten, kur liejasi vynas ir visi šypsosi.

Tiesa, pagalvojo Šernas, o vynas liejasi visur; tik ne čia. Bravose buvo daugybė smuklių, aludžių ir viešnamių. Ir jei Dareonui labiau prie širdies besikūrenantis židinys ir taurė prieskoniais pagardinto vyno, o ne sužiedėjusi duona ir verkšlenančios moters, storulio bailio ir seno ligoto vyro draugija, argi dėl to kas gali jį kaltinti? Aš galėčiau jį kaltinti. Jis žadėjo grįžti dar nesutemus; sakė, kad parneš vyno ir valgio.

Šernas vėl žvilgtelėjo pro langą tikėdamasis, kad įvyks stebuklas ir jis pamatys namo skubantį dainių. Paslaptingąjį miestą gaubė vis tirštesnės sutemos, pradangindamos gatveles ir kanalus. Padorūs bravosiečiai netrukus turėjo užsidaryti langines ir užsisklęsti duris. Naktį po miestą vaikštinėjo tik žudikai ir kekšės. Naujieji Dareono bičiuliai, niūriai tarė sau Šernas. Pastaruoju metu dainius apie juos ir tekalbėjo. Jis sukūrė dainą apie kekšę, moterį, vardu Mėnesiena, ši išgirdo jį dainuojant prie Mėnulio tvenkinio ir už dainą atsidėkojo bučiniu. „Reikėjo jos paprašyti, kad duotų sidabrinę monetą, — tuomet pasakė Šernas. — Dabar mums reikia monetų, o ne bučinių.“ Bet dainius tik šyptelėjo ir tarė: „Kai kurie bučiniai brangesni už geltonąjį auksą, Žudike.“

Dėl to Šernas taip pat pyko. Dareonui nederėjo kurti dainų apie kekšes. Jis turėjo dainuoti apie Sieną ir apie Nakties sargybos vyrų narsą. Jonas tikėjosi, kad galbūt jo dainos paskatins vieną kitą jaunuolį stoti tarnauti į Nakties sargybą. Bet Dareonas traukė dainas apie auksinius bučinius, sidabro plaukus ir ryškiai raudonas lūpas. O dėl ryškiai raudonų lūpų niekas neketino rengtis juodai.

Be to, kartais jo muzika pažadindavo kūdikį. Kai vaikas imdavo klykti, Dareonas užrikdavo ant jo, kad tylėtų, tada pravirkdavo Džilė, o dainius išdumdavo ir nesirodydavo kelias dienas. „Už tą žliumbimą galėčiau jai užvožti, — skųsdavosi Dareonas, — be to, per tą jos kūkčiojimą beveik negaliu bluosto sudėti.“

Ir tu žliumbtum, jei turėtum sūnų ir jį prarastum, vos nepasakė Šernas. Jis negalėjo kaltinti Džilės, kad ši sielvartauja. Užuot priekaištavęs jai, kaltino Joną Snou ir svarstė, kada Jono širdis virto akmeniu. Kartą, kai Džilė nuėjo prie kanalo parnešti vandens, jis to paklausė meisterio Eimono. „Kai pasistengei, kad jis būtų išrinktas lordu vadu“, — atsakė senis.

Net dabar, jiems beprasmiškai tūnant šiame palėpės kambarėlyje, giliai širdyje Šernas nenorėjo tikėti, kad Jonas padarė tai, ką manė jį padarius meisteris Eimonas. Ir vis dėlto tai tiesa. Antraip argi Džilė verktų? Šernui reikėjo tik imti ir paklausti, kieno kūdikį ji žindo, bet jis nedrįso. Bijojo išgirsti atsakymą. Aš vis dar bailys, Jonai. Kad ir kur šiame plačiame pasaulyje Šernas keliavo, baimė visuomet sekdavo jam iš paskos.

Bravoso stogais nusirito duslus, tolimą griaustinį primenantis dundesys; taip kitame lagūnos krante dunksantis Titanas paskelbė prasidėjus sutemas. Dundėjimas buvo toks garsus, kad pažadino kūdikį, o šaižus šio klyksmas išbudino meisterį Eimoną. Džilei priėjus paduoti berniukui krūties, senis plačiai atsimerkė ir krustelėjo savo siauroje lovelėje.

— Egai… Čia tamsu. Kodėl čia taip tamsu?

Nes esi aklas. Jiems pasiekus Bravosą, Eimonas ėmė kliedėti vis dažniau. Būdavo dienų, kai jis nebesusivokdavo, kur esąs. O kartais kalbėdamas pamesdavo minties giją ir toliau padrikai šnekėdavo apie savo tėvą ir brolį. Jam šimtas dveji metai, primindavo sau Šernas, bet senis buvo tokio pat amžiaus ir Juodojoje pilyje, o ten jo mintys niekada niekur nenuklysdavo.

— Tai aš, — šį kartą teko priminti Eimonui. — Semvelis Tarlis. Tavo tarnas.

— Šernai… — Meisteris Eimonas apsilaižė lūpas, kelis kartus sumirksėjo. — Taip. O čia — Bravosas. Atleisk, Šernai. Ar jau rytas?

— Ne. — Šernas priglaudė delną seniui prie kaktos. Oda buvo drėgna nuo prakaito, vėsi ir lipni, o sulig kiekvienu kvėpsniu senis tyliai švokštė. — Dabar naktis, meisteri. Tu miegojai.

— Per ilgai. Čia šalta.

— Neturime malkų, — paaiškino jam Šernas, — o užeigos šeimininkas daugiau jų neduos, jei nesumokėsime.

Apie tai jiedu šnekėjosi jau ketvirtą ar penktą kartą. Už mūsų turėtas monetas privalėjau nupirkti valgio, priekaištavo sau Šernas. Privalėjau ką nors sugalvoti, kad meisteris sušiltų.

Bet, užuot taip padaręs, paskutines sidabrines monetas jis, galima sakyti, išmetė į balą — atidavė jas žiniuoniui iš Raudonųjų Rankų namų, aukštam išblyškusiam vyrui, vilkinčiam drabužius, išsiuvinėtus raudonais ir baltais, vingiuotais dryžiais. Už tą sidabrą Šernas negavo nieko, tik pusę siaurakaklio ąsočio migdančio vyno. „Tai palengvins jam mirtį, — maloniai pasakė bravosietis. Šerno paklaustas, ar negali padaryti ko nors daugiau, žiniuonis papurtė galvą. — Turiu tepalų, vaistinių gėrimų ir vaistažolių užpilų, tinktūrų, nuodų ir šuteklių. Galiu nuleisti jam kraują, išvalyti vidurius, apdėti dėlėmis, tik… kuriam galui? Dėlės jaunystės jam nesugrąžins. Jis senas žmogus ir jo krūtinėje jau įsitaisė mirtis. Duok jam šito ir leisk miegoti.“

Ir meisteris miegojo — visą dieną ir visą naktį, — bet dabar iš paskutiniųjų mėgino sėstis.

— Turime eiti į prieplauką, prie laivų.

Ir vėl tie laivai…

— Tu per silpnas kur nors eiti, — neturėdamas kitos išeities gavo pasakyti Šernas.

Jiems plaukiant Siaurąja jūra meisteris Eimonas peršalo ir jam užgulė krūtinę. Kol jie pasiekė Bravosą, senis taip nusilpo, jog Šernui teko paimti jį ant rankų ir išnešti į krantą. Tuomet jie dar turėjo pilną kapšą sidabrinių monetų, tad Dareonas užeigoje užsakė pačią didžiausią lovą. Ir gavo tokią, kurioje galėjo miegoti aštuoni žmonės, todėl šeimininkas primygtinai paprašė susimokėti už aštuonis.

— Rytoj galėsime eiti į prieplauką, — pažadėjo Šernas. — Galėsi pasiklausinėti ir išsiaiškinti, kuris laivas greičiausiai išplauks į Senmiestį.

Nors buvo ruduo, Bravoso uoste laivų netrūko. Kai tik Eimonas sustiprės ir galės keliauti, jie turėtų be vargo rasti jiems plaukti tinkamą laivą. Sunkiau bus susimokėti už kelionę. Jie vylėsi rasiantys laivą, atplaukusį iš Septynių Karalysčių. Arba pirklį iš Senmiesčio, galbūt turintį giminaičių Nakties sargyboje. Juk dar turi būti žmonių, gerbiančių prie Sienos tarnaujančius vyrus.

— Senmiestis… — švokšdamas pratarė meisteris Eimonas. — Taip. Sapnavau Senmiestį, Šernai. Vėl buvau jaunas, o su manimi buvo brolis Egas ir tas stotingas riteris, kuriam jis tarnavo. Gėrėme senojoje užeigoje, kur gaminamas baisiai stiprus sidras. — Senis vėl pamėgino atsistoti, bet tai jam buvo ne pagal jėgas. Tad vėl atsigulė. — Laivai, — vėl prabilo Eimonas. — Atsakymą sužinosime juose. Sužinosime apie drakonus. Man būtinai to reikia.

Afe, pagalvojo Šernas, tau būtinai reikia valgio ir šilumos: pilno skrandžio ir židinyje ūžiančios kaitrios ugnies.

— Ar tu išalkai, meisteri? Dar turime kamputį duonos ir kąsnelį sūrio.

— Dabar nenoriu, Šernai. Gal vėliau, kai pasijusiu stipresnis.

— Kaip pasijusi stipresnis, jei nieko nevalgai?

Jūroje, bent jau praplaukus Skagoso salą, nė vienas iš jų daug nevalgė. Rudeninės vėtros persekiojo juos visą laiką, kol plaukė per Siaurąją jūrą. Kartais audra užgriūdavo iš pietų su griaustiniu, žaibais ir kelias paras nesiliaujančiu lietumi. O kartais atslinkdavo iš šiaurės, — šalta ir niūri, — su niršiais, kiaurai košiančiais vėjais. Vieną kartą taip atšalo, kad pabudęs Šėmas rado laivą visą apledėjusį, tviskantį kaip baltas perlas. Kapitonas nuleido stiebą, paguldė jį ant denio ir likusį kelią vyrai įveikė vien irklais. Niekas neėmė į burną nė kąsnelio, kol tolumoje nepasirodė Titanas.

Bet kai jie išlipo į krantą, Šernas pasijuto tiesiog išbadėjęs. Panašiai jautėsi ir Dareonas su Džile. Net kūdikis ėmė godžiau čiulpti krūtį. Tik Eimonas…

— Duona sužiedėjo, bet užeigos virtuvėje kaip nors išprašysiu padažo jai pavilgyti, — pasakė Šernas seniui. Užeigos šeimininkas buvo griežtas žmogus, nemaloniai šnairavo ir nepasitikėjo po jo stogu apsistojusiais, juodai apsirengusiais svetimšaliais, bet jo virėjas buvo draugiškesnis.

— Nereikia. Gal atsirastų gurkšnelis vyno?

Vyno jie neturėjo. Dareonas žadėjo jo nupirkti, kai už dainavimą gaus monetą.

— Turėsime ir vyno, tik vėliau, — teko pasakyti Šernui. — Yra vandens, bet jis negeras.

Geras vanduo tekėjo viršumi didžiulio sumūryto akveduko, bravosiečių vadinamo gėlo vandens upe. Turtingieji buvo nusitiesę vamzdžius ir šio vandens turėjo namuose; varguoliai savo kubilus ir kibirėlius prisileisdavo viešuose fontanuose. Šernas pasiuntė Džilę parnešti to vandens visiškai pamiršęs, jog ši tyržmogė mergina visą gyvenimą praleido Krasterio pilyje ir niekada nėra mačiusi miesto su turgaus aikšte. Bravosą sudarė akmeninis salų ir kanalų labirintas, mieste neaugo nei žolė, nei medžiai, be to, čia buvo pilna svetimų žmonių, sakančių Džilei žodžius, kurių ši nesuprato, ir taip ją išgąsdinusių, kad mergina pametė žemėlapį ir pati pasiklydo. Šernas rado ją verkiančią, suklupusią kažkokio seniai mirusio jūrų lordo statulos papėdėje.

— Turime tik vandens iš kanalo, — paaiškino jis meisteriui Eimonui, — bet virėjas jį užvirino. Dar yra migdančio vyno, jei tau jo dar reikia.

— Kol kas miego tikrai pakaks. Tiks ir kanalo vanduo. Gal galėtum man padėti?

Šernas pasodino senį ir prikišo taurę su vandeniu prie sausų, suskirdusių jo lūpų. Ir vis tiek pusė vandens išsilaistė meisteriui ant krūtinės.

— Pakaks. — Po kelių gurkšnelių Eimonas užsikosėjo. — Tu mane prigirdysi. — Apglėbtas Šerno, senis drebėjo. — Kodėl kambaryje taip šalta? — — Pabaigėme malkas. — Už kambarį su židiniu Dareonas užeigos šeimininkui sumokėjo dvigubai, bet nė vienam iš jų netoptelėjo, kad malkos čia tokios brangios. Bravose medžių nebuvo, vienas kitas ošė tik pačių įtakingiausių bravosiečių kiemuose ir soduose. Be to, bravosiečiai neskubėjo kirsti ir pušų, augusių atokesnėse salose aplink didžiąją lagūną, mat medžiai tarsi skydas saugojo ją nuo audrų. Malkos į miestą buvo plukdomos baržomis — upėmis ir iš kito lagūnos kranto. Čia net mėšlas buvo brangus; bravosiečiai nelaikė arklių, jie turėjo laivus. Visa tai nebūtų buvę svarbu, jei, kaip planavo, jie būtų išplaukę į Senmiestį, tačiau meisteris Eimonas buvo toks silpnas, jog tai pasirodė neįmanoma. Dar viena kelionė atvira jūra būtų jį pražudžiusi.

Eimonas ėmė tapšnoti per patalus, apgraibomis ieškodamas Šerno rankos.

— Turime eiti į prieplauką, Šernai.

— Eisime, kai truputį sustiprėsi. — Senis nebūtų ištvėręs sūrių jūros vandens purslų ir drėgno vėjo, pučiančio uoste, o Bravose uostų buvo visur. Šiaurėje — Raudonasis uostas, kuriame Jūrų lordo rūmų kupolų ir bokštų papėdėse švartuodavosi bravosiečiai pirkliai. Vakaruose buvo įsikūręs Skudurininko uostas, prisigrūdęs laivų, atplaukusių iš kitų laisvųjų miestų, iš Vesteroso, Ibeno ir legendomis apipintų, tolimų rytų šalių. Visur kitur buvo pilna prieplaukėlių, keltų prieplaukų ir senų pilkų polių, prie kurių švartuodavosi krevečių, krabų gaudytojai ir žvejai, praleidę dieną jūros užliejamose dumblinose seklumose ir upių žiotyse. — Kol kas tau šis žygis būtų per sunkus.

— Tada eik ten vietoj manęs, — nenusileido Eimonas, — ir atvesk žmogų, savo akimis mačiusį tuos drakonus.

— Aš turėčiau ten eiti? — Išgirdęs tokį prašymą, Šernas labai nusiminė. — Meisteri, tai tik šnekos. Tik jūreivio pasakojimas. — Dėl to taip pat buvo kaltas Dareonas. Grįžęs dainius perpasakodavo visokias keistas, aludėse ir viešnamiuose nugirstas istorijas. Deja, pasakojimo apie drakonus jis klausėsi gerokai išgėręs ir smulkmenų neprisiminė. — Dareonas galėjo viską išsigalvoti. Dainiai kartais taip daro. Ima ir ką nors išsigalvoja.

— Tai tiesa, — sutiko meisteris Eimonas, — bet net fantastiškiausioje dainoje slypi tiesos grūdas. Atkapstyk man tą grūdą, Šernai.

— Nežinau, nei ką turėčiau klausti, nei kaip. Truputį moku valyriškai, o kai žmonės kreipiasi į mane bravosiečių kalba, nesuprantu nė pusės to, ką jie sako. Tu moki daugiau kalbų už mane ir, kai sustiprėsi, galėsi…

— Kada aš sustiprėsiu, Šernai? Pasakyk man, kada?

— Greitai. Jei ilsėsies ir valgysi. Kai atplauksime į Senmiestį…

— Senmiesčio aš nebepamatysiu. Dabar jau žinau. — Senis tvirčiau įsikibo Šerno rankos. — Netrukus susitiksiu su savo broliais. Su vienais esu susijęs priesaika, su kitais — kraujo ryšiu, bet jie visi man broliai. O mano tėvas… jis niekada nemanė, kad jam atiteks sostas, bet taip nutiko. Jis sakydavo, kad tai jam bausmė, kam nužudė savo brolį. Meldžiuosi, kad bent miręs jis būtų radęs ramybę, kurios neturėjo, kol buvo gyvas. Septonai gieda apie palaimingą nebūtį, apie tai, kad nusimetame savo naštą ir keliaujame į tolimą šviesią šalį, kurioje galime juoktis, mylėti ir puotauti iki pasaulio pabaigos… O jei tokios šviesos ir medaus šalies nėra, jei už sienos, vadinamos mirtimi, mūsų laukia tik šaltis, tamsa ir kančios?

Jis bijo, staiga suvokė Šernas.

— Tu nemiršti. Tik sergi. Liga pasitrauks.

— Tik ne šį kartą, Šernai. Sapnavau… Vidury nakties žmogus klausia visko, ko nedrįsta teirautis dienos šviesoje. Pastaraisiais metais man liko užduoti tik vieną klausimą. Kodėl dievai, atėmę man akis ir jėgas, pasmerkė gyventi toliau, šąlantį ir visų pamirštą? Kokia jiems nauda iš tokio sukriošusio senio? — Liesi, lyg oda aptrauktos šakelės Eimono pirštai virptelėjo. — Aš prisimenu, Šernai. Vis dar prisimenu.

Šie jo žodžiai, rodės, visai beprasmiški.

— Ką prisimeni?

— Drakonus, — sušnabždėjo Eimonas. — Jie buvo mano giminės šlovė ir sielvartas.

— Paskutinis drakonas nugaišo tau dar negimus, — priminė jam Šernas. — Kaip gali juos prisiminti?

— Regiu juos sapnuose, Šernai. Matau danguje kraujuojančią raudoną žvaigždę. Vis dar pamenu, kaip atrodo raudona spalva. Matau jų šešėlius ant sniego, girdžiu jų odinių sparnų šiugždėjimą, jaučiu jų karštą alsavimą. Mano broliai taip pat sapnuodavo drakonus ir tie sapnai visus juos pražudė. Šernai, mes prisilietėme prie primirštų pranašysčių, prie stebuklų ir siaubo, kurių joks dabar gyvenantis žmogus negali tikėtis perprasti… arba…

— Kas „arba“? — paklausė Šernas.

— …arba ne. — Eimonas tyliai susijuokė. — Arba aš tiesiog senas, karščiuojantis ir mirštantis žmogus. — Jis užmerkė balsvas, nuvargusias akis, bet tuoj pat ir vėl atsimerkė. — Nereikėjo man palikti Sienos. Lordas Snou to galėjo ir nežinoti, bet aš privalėjau numatyti. Ugnis viską ryja, o šaltis saugo. Siena… Bet grįžti jau per vėlu. Už mano durų stovi Pašalietis ir nesileis nuvaromas. Tu buvai ištikimas tarnas. Padaryk man šią paskutinę, drąsos reikalaujančią paslaugą. Nueik prie laivų, Šernai. Ir sužinok viską, ką gali, apie tuos drakonus.

Šernas ištraukė ranką iš senio gniaužtų.

— Gerai. Jei taip nori… Tik… — Jis nerado žodžių. Negaliu atsisakyti. Be to, išėjęs jis galėtų Skudurininko uosto prieplaukose ir prie polių paieškoti Dareono. Pirmiausia surasiu Dareoną ir prie laivų eisime kartu. O grįždami parnešime valgyti, vyno ir malkų. Užkursime židinį ir pataisysime gero, karšto valgio. Jis atsistojo. — Ką gi, turiu eiti. Jei reikia… Džilė liks čia. Džile, kol manęs nebus, užsišauk duris. — Už durų laukia Pašalietis.

Glausdama kūdikį prie krūties Džilė linktelėjo ir jos akys priplūdo ašarų. Ji tuoj vėl pravirks, dingtelėjo Šernui. Šito jam buvo per daug. Jo kardasaitis kabojo ant sienos, pakabintas ant kablio šalia seno suskilusio rago, kurį jam davė Jonas. Grybštelėjęs kardasaitį, Šėmas jį prisijuosė, ant tuklių pečių užsimetė juodą vilnonį apsiaustą, nerangiai žengė pro duris ir garsiai nubildėjo mediniais laiptais, kurių pakopos nuo jo svorio gailiai girgždėjo. Smuklėje buvo dvejos svečiams skirtos durys: vienos išėjo į gatvę, o kitos — prie kanalo. Šernas išsmuko pro pirmąsias, kad aplenktų svečių menę, kurioje buvo šeimininkas, ir išvengtų nedraugiško jo žvilgsnio, kuriuo šis apdovanodavo visus užeigoje per ilgai užsibuvusius svečius.

Lauke buvo šalta, tačiau naktis nebuvo tokia ūkanota kaip kelios ankstesnės. Šernas tuo labai džiaugėsi. Kartais žemę užklodavo toks tirštas rūkas, kad žmogus net savo pėdų nematydavo. Kartą Šernas vos stačia galva neįkrito į kanalą.

Vaikystėje Šernas skaitė Bravoso istoriją ir svajojo vieną gražią dieną į jį nukeliauti. Jis norėjo pamatyti iš jūros iškilusį rūstų ir bauginantį Titaną, siaura kaip gyvatė valtele kanalais praplaukti pro visus rūmus ir šventyklas, pasižiūrėti, kaip čionykščiai peštukai šoka vandenų šokį, kaip mėnesienoje blykčioja jų kalavijų ašmenys. Bet dabar, kai atsidūrė čia, nieko daugiau nenorėjo, tik kuo greičiau išplaukti į Senmiestį.

Pasikėlęs gobtuvą, besiplaikstančiais apsiausto skvernais, jis gatvių grindiniu patraukė į Skudurininko uostą. Jo kardasaitis vis smuko ir, rodės, tuoj nukris jam ant kulkšnių, tad einant tekdavo vis trūktelėti jį aukštyn. Šernas laikėsi mažesnių, tamsesnių gatvelių, kuriose buvo mažesnis pavojus ką nors sutikti, ir vis dėlto nuo kiekvienos prabėgančios katės jam apmirdavo širdis… o Bravose kačių buvo nors vežimu vežk. Reikia surasti Dareoną, pagalvojo jis. Jis Nakties sargybos vyras, mano prisiekęs brolis; mudu drauge tikrai sugalvosime, ką darytu Meisterį Eimoną apleido jėgos, o Džilė būtų mieste pasiklydusi, net jei nebūtų palūžusi iš sielvarto, bet Dareonas… Neturėčiau blogai apie jį galvoti. Gal Dareonas sužeistas, galbūt dėl to ir negrįžo. Gal nužudytas ir dabar tyso kokiame nors skersgatvyje, kraujo baloje, arba kniūbsčias plūduriuoja viename iš kanalų. Naktį mieste išdidžiai vaikščiodavo peštukai, apsirengę geriausiais drabužiais, tik ir laukiantys progos parodyti, kaip geba kautis savo siauraašmeniais kardais. Vieni šokdavo kautis dėl menkiausios priežasties, kitiems ir tos nereikėjo; o Dareonas niekaip neprikąsdavo liežuvio ir buvo karštakošis, juolab išgėręs. Jeigu vyrukas geba padainuoti apie mūšius, tai dar nereiškia, kad jis moka kautis.

Geriausios aludės, užeigos ir viešnamiai buvo įsikūrę netoli Raudonojo uosto ir Mėnulio tvenkinio, bet Dareonui labiau patiko Skudurininko uoste, kur smuklių savininkus būdavo lengviau prakalbinti bendrąja kalba. Šernas paiešką pradėjo „Žaliojo ungurio“, „Juodojo baržos škiperio“ ir „Morogo“ smuklėse, kuriose Dareonas anksčiau buvo dainavęs. Bet nė vienoje iš jų dainiaus nerado. Prie Rūko namų buvo prišvartuotos kelios siauros kaip gyvatės valtelės, laukiančios pasiplaukioti norinčių klientų, ir Šernas pamėgino valtininkų paklausti, gal matė dainių juodais drabužiais, bet niekas iš jų.

Semo, kalbančio valyriškai, nesuprato. Arba nenorėjo suprasti. Šėmas kyštelėjo galvą į niūrų vyno rūsį, įsikūrusį po antra Nabo tilto arka, tokį ankštą, kad jame tilpo vos dešimt svečių. Bet Dareono tarp jų nebuvo. Tada užsuko ir į „Benamio“ užeigą, ir į „Septynių žibintų“ namus, ir į viešnamį, pavadintą „Kačių prieglauda“, ten sulaukė smalsių žvilgsnių, bet ne pagalbos.

Išeidamas po raudonu „Kačių prieglaudos“ žibintu jis vos kaktomuša nesusidūrė su dviem jaunais vyrais. Vienas buvo juodbruvas, kitas šviesiaplaukis. Tamsiaplaukis kažką pasakė bravosiečių kalba.

— Atsiprašau, — sumurmėjo Šernas, — nesuprantu.

Apimtas baimės, jis ėmė nuo jų trauktis. Septyniose Karalystėse kilmingi žmonės vilkėjo visokių spalvų ir atspalvių aksomais, šilkais bei atlasais, o valstiečiai ir kiti prasčiokai — šiurkščiais vilnoniais ir grubaus audimo rudais drabužiais. Bravose viskas buvo kitaip. Paprasti bravosiečiai vaikštinėjo išsipustę kaip povai, uždėję plaštakas ant kalavijų rankenų, o įtakingų žmonių drabužiai buvo juosvai pilki, violetiniai, taip tamsiai mėlyni, jog atrodė beveik kaip juodi, ar juodi kaip naktis be mėnesienos.

— Mano draugas Tero sako, kad tu toks storas, jog jam net bloga, — išvertė šviesiaplaukis peštukas, vilkintis palaidinę, kurios viena pusė buvo pasiūta iš žalio aksomo, o kita — iš sidabruoto audinio. — Mano draugas Tero sako, kad nuo tavo kalavijo tarškėjimo jam skauda galvą. — Jis kalbėjo bendrąja kalba. Kitas peštukas, tamsiaplaukis su apsiaustu iš tamsiai raudono ir geltono brokato, kurio vardas, matyt, buvo Tero, vėl kažką pasakė bravosiečių kalba, o jo bičiulis nusijuokė ir išvertė: — Mano draugas Tero sako, kad rengiesi per daug prabangiai savo padėčiai. Ar tu koks nors didis lordas, kad vilki juodus drabužius?

Šernas norėjo dėti į kojas, bet jei būtų pamėginęs, tikriausiai būtų užkliuvęs už nusmukusio kardasaičio ir suklupęs. Neliesk kalavijo, liepė sau jis. Bent pirštu palietus kalavijo rankeną, kuris nors iš peštukų tai būtų supratęs kaip kvietimą į dvikovą. Šernas pamėgino rasti žodžių, kurie juos nuramintų.

— Ne, aš ne… — tesugebėjo išlementi jis.

— Jis ne lordas, — nuskambėjo vaikiškas balsas. — Jis tarnauja Nakties sargyboje, kvailiai jūs. Į šviesos ratą įžengė mergaitė, stumdama karutį, pilną jūrų dumblių; suskretusi, liesutė mergaitė susivėlusiais, seniai netrinktais plaukais, apsiavusi dideliais auliniais batais. — „Laimingajame uoste“ yra dar vienas, traukiantis dainas Jūreivio Žmonai, — paaiškino ji dviem peštukams. Tada kreipėsi į Šerną: — Jeigu jie paklaus, kas yra gražiausia pasaulio moteris, sakyk, kad Lakštingala, kitaip jų kalavijų neišvengsi. Gal nori pirkti jūrų moliuskų? Austres jau pardaviau.

— Neturiu pinigų, — prisipažino Šernas.

— Jis neturi pinigų, — nusišaipė šviesiaplaukis peštukas. Jo juodbruvas bičiulis išsiviepė ir vėl kažką pasakė bravosietiškai. — Mano draugas Tero nusiteikęs nedraugiškai. Būk mūsų geras storas bičiulis ir atiduok jam savo apsiaustą.

— Nedaryk to, — įspėjo karutį stūmusi mergaitė, — nes paskui jie paprašys batų ir netrukus liksi visiškai nuogas.

— Per garsiai kniaukiančios katytės nuskęsta kanaluose… — įspėjo ją šviesiaplaukis peštukas.

— Tik ne tos, kurios turi nagus. — Ir staiga kairėje mergaitės rankoje žybtelėjo peilio ašmenys — tokie pat ploni, kaip ir ji pati. Vaikinas, vardu Tero, kažką pasakė savo šviesiaplaukiam bičiuliui ir jiedu kikendami nuėjo.

— Ačiū, — jiems nutolus padėkojo Šernas.

Mergaitė paslėpė peilį.

— Jei naktį juosi kalaviją, tai reiškia, kad nori būti iškviestas į dvikovą. Ar norėjai su jais kautis?

— Ne, — taip gailiai cyptelėjo Šernas, kad supykęs ant savęs net suraukė antakius.

— Ar tu tikrai iš Nakties sargybos? Dar niekada nesu mačiusi tokio kaip tu juodojo brolio. — Mergaitė mostelėjo į karutį. — Jei nori, atiduosiu likusius moliuskus. Jau tamsu, niekas jų nebenupirks. Plauki prie Sienos?

— Į Senmiestį. — Šernas paėmė vieną keptą moliuską ir godžiai prarijo. — Mes čia ieškome laivo.

Moliuskas buvo skanus. Jis suvalgė dar vieną.

— Prie tų, kurie neturi kalavijo, peštukai nesikabinėja. Net tokie pašlemėkai kaip Tero ir Orbelis.

— O kas esi tu?

— Niekas. — Ji trenkė žuvimi. — Kadaise turėjau vardą, bet dabar neturiu. Jei nori, gali vadinti mane Kate. O kas tu toks?

— Semvelis iš Tarlių giminės. Tu moki bendrąją kalbą.

— Mano tėvas buvo „Naimirijos“ irklininkų vadas. Vienas peštukas jį nužudė už tai, kad pasakė, jog mano motina gražesnė už Lakštingalą. Nė vienas iš tų pašlemėkų, kuriuos sutikai, nėra tikras žudikas. Vieną gražią dieną aš perrėšiu jam gerklę. Kapitonas pareiškė, girdi, „Naimirijoje“ mažos mergaitės nereikalingos, tad išlaipino mane Bravose. Bruskas priėmė mane į darbą ir davė karutį. — Ji pakėlė akis į Šerną. — Kuriuo laivu plauksite?

— Sumokėjome už kelionę „Ledi Ušanoroje“.

Mergaitė prisimerkusi įtariai jį nužvelgė.

— Tas laivas jau išplaukė. Argi nežinai? Jau prieš kelias dienas.

Žinauy norėjo pasakyti Šernas. Jiedu su Dareonu stovėjo krantinėje žiūrėdami, kaip švytruoja irklai jų laivo, plaukiančio link Titano ir atviros jūros. „Ką gi, — tarė dainius, — štai ir viskas.“ Jei Šernas būtų buvęs narsesnis, būtų įstūmęs jį į vandenį. Kai reikėdavo įkalbėti merginas nusirengti, Dareono liežuvis būdavo kaip medumi teptas, bet kapitono kajutėje kalbėti ir įtikinėti bravosietį, kad jų palauktų, kažkodėl teko vien Šernui.

— Jau tris dienas pralaukiau to senio, — atšovė kapitonas. — Mano triumai pilni, o vyrai atsisveikindami jau išdulkino savo žmonas. „Ledi“ išplauks per potvynį, nesvarbu, ar su jumis, ar be jūsų.

— Prašau… — maldavo Šernas. — Prašau, palauk tik dar kelias dienas. Kol meisteris Eimonas atgaus jėgas.

— Jis nebeturi jėgų. — Praeitą vakarą kapitonas buvo užsukęs į užeigą ir pats matė meisterį Eimoną. — Jis senas ir ligotas, o aš nenoriu, kad mirtų ant „Ledi“ denio. Pasilikite su juo arba palikite jį Bravose, man tas pats. Aš išplaukiu. — Dar blogiau buvo tai, jog kapitonas atsisakė atiduoti už kelionę sumokėtus pinigus — sidabrą, kuris buvo skirtas tam, kad jie saugiai pasiektų Senmiestį. — Nusipirkote pačią geriausią kajutę. Ji čia, laukia jūsų. Jei nenorite jos užimti, aš dėl to nekaltas. Kodėl turėčiau patirti nuostolį?

Dabar jau būtume pasiekę Prieblandos Slėnį, niūriai pagalvojo Šernas. O jei būtų pūtę palankūs vėjai, gal net ir Pentosą.

Bet mergaitei su karučiu visa tai negalėjo rūpėti.

— Sakei, matei dainių…

— “Laimingame uoste“. Jis ketina vesti Jūreivio Žmoną.

— Vesti?!

— Ji į lovą eina tik su tais, kurie ją veda.

— Kur tas „Laimingasis uostas“?

— Priešais „Mimo laivą“. Galiu nuvesti.

— Aš kelią žinau. — „Mimo laivą“ Šernas buvo matęs. Dareonas negali vesti! Jis davė priesaikų! — Turiu eiti.

Ir jis pasileido tekinas. Grindinio akmenys buvo slidūs, o kelias netrumpas. Netrukus Šernas jau pūtavo, o jam už nugaros garsiai plakėsi didelio juodo apsiausto skvernai. Bėgant viena ranka jam teko prilaikyti kardasaitį. Keli žmonės, kuriuos Šernas sutiko, nulydėjo jį smalsiais žvilgsniais, o viena jį pamačiusi katė išrietė nugarą ir sušnypštė. Kol pribėgo laivą, Šernas vos laikėsi ant kojų. „Laimingasis uostas“ buvo įsikūręs skersgatvyje kitapus.

Vos tik jis, įraudęs ir uždusęs, įkėlė koją į užeigą, jam ant kaklo pakibo vienaakė moteris.

— Ne, — sudraudė ją Šernas, — aš ne to čia atėjau.

Ji kažką pasakė bravosiečių kalba.

— Šios kalbos aš nemoku, — valyriškai paaiškino jai Šernas.

Židinyje spragsėjo ugnis, visur degė žvakės. Kažkas čirpino smuiką, be to, Šernas pamatė dvi merginas, susikibusias rankomis ir šokančias aplink raudonąjį žynį. Vienaakė moteris prispaudė krūtis jam prie krūtinės.

— Liaukis! Aš čia ne to atėjau!

— Šernai! — staiga nuskambėjo pažįstamas Dareono balsas. — Ina, nelįsk priėjo, tai Šernas Žudikas. Mano prisiekęs brolis!

Vienaakė moteris atšlijo, nors plaštaką tebelaikė uždėjusi jam ant dilbio. Viena iš šokėjų šūktelėjo: „Jei nori, jis gali ir mane nužudyti“, o kita tarė: „Kaip manai, ar jis leistų man. paliesti savo kalaviją?“ Joms už nugarų ant sienos buvo nupieštas ryškiai raudonas burinis laivas, kurio įgulą sudarė nuogos, tik ilgaauliais batais iki šlaunų avinčios moterys. Tirošietis jūreivis buvo padauginęs, nuvirtęs užeigos kampe ir knarkė pūsdamas į vešlią rudą barzdą. Kitame kampe pagyvenusi moteris didžiulėmis krūtimis išdykavo su galingo stoto vyru iš Vasaros salų, apsitaisiusiu juodomis ir ryškiai raudonomis plunksnomis puoštais drabužiais. O svečių menės vidury sėdėjo Dareonas, pasisodinęs ant kelių moterį, ir nosimi braukė jai kaklą. Ji buvo užsimetusi ant pečių juodą jo apsiaustą.

— Žudike, — apgirtęs, vos apversdamas liežuvį prabilo dainius, — eikš, susipažink su mano ledi žmona. — Jo plaukai buvo susitaršę, veide švietė paika šypsena. — Dainavau jai meilės dainas. Kai aš dainuoju, moterims kojas pakerta. Argi galėjau atsispirti tokiai gražuolei? — Jis pabučiavo merginą į nosį. — Žmonele, pabučiuok Žudiką, jis mano brolis. — Kai mergina nulipo Dareonui nuo kelių, Šernas pamatė, kad po apsiaustu ji visiškai plika. — Tik nepradėk glamonėti mano žmonos, Žudike, — juokais įspėjo Dareonas. — Bet jei norėtum kurios nors iš jos seserų, nesivaržyk. Rodos, monetų dar turiu.

Monetų, už kurias galėjai nupirkti mums maisto, dingtelėjo Šernui, monetų, už kurias galėjome nusipirkti malkų, kad meisteriui Etmonui būtų šilta.

— Ką tu padarei?! Negali vesti. Davei priesaiką, kaip ir aš. Už tai prie Sienos*tau galvą nuims.

— Mudu susituokėme tik vienai nakčiai, Žudike. Už tai net Vesterose niekas nerenčia galvos. Argi niekada nebuvai Kurmių mieste atsikasti po žemėmis glūdinčių lobių?

— Ne. — Šernas nuraudo. — Aš niekada…

— O kaipgi tavo tyržmogė mergiotė? Vis tiek turėjai kokį kartą ją išdulkinti. Tiek naktų praleidote miške, susiglaudę po viena antklode… Nesakyk, kad nė karto neįkišai. — Dainius mostelėjo į kėdę. — Sėskis, Žudike. Išgerk vyno. Pasirink kekšę. Jei nori, ir abi.

Bet vyno Šernas nenorėjo.

— Žadėjai grįžti dar prieš sutemstant. Parnešti vyno ir valgio.

— Tai štai kaip tu nužudei Kitųl Priekaištavai jam tol, kol šis neišlaikęs numirė? — nusijuokė Dareonas. — Ji yra mano žmona, o ne tu. Jei nenori išgerti už mano santuoką, dink iš čia.

— Eime, — įsakmiai tarė Šernas. — Meisteris Eimonas pabudo ir nori sužinoti apie tuos drakonus. Jis šneka apie kraujuojančias žvaigždes, baltus šešėlius, apie sapnus ir… Jei pavyktų daugiau sužinoti apie tuos drakonus, jį tai nuramintų. Padėk man.

— Rytoj. Tik ne pirmą savo vestuvių naktį. — Dareonas svirduliuodamas atsistojo, paėmė už rankos savo nuotaką ir, tempdamas merginą iš paskos, žengė prie laiptų.

Šėmas pastojo jam kelią.

— Tu pažadėjau Dareonai. Davei priesaiką. Esi mano brolis.

— Vesterose. Ar tau Bravosas panašus į Vesterosą?

— Meisteris Eimonas…