Varnų puota

Plėšikas

Būgnai dunksėjo kovos ritmu, o „Geležinė pergalė“ plaukė į priekį ir jos taranas skrodė banguojančius žalius vandenis. Priekyje buvęs mažesnis laivas, irklais įnirtingai taškydamas jūros bangas, mėgino suktis. Ant jo vėliavų išsiuvinėtos rožės plakėsi vėjyje; priekyje ir paskuigalyje buvo matyti po baltą rožę raudoname herbo skyde, o stiebo viršuje — auksinė rožė žaliame kaip žolė fone. „Geležinė pergalė“ su tokia jėga trenkė laivui į šoną, kad išvertė iš kojų bene pusę priešų įgulos. Lūžtančių ir trupančių irklų traškėjimas kapitono ausims atrodė kaip nuostabi muzika.

Luoktelėjęs per turėklus, jis už nugaros besiplaikstančiu auksaspalviu apsiaustu nušoko ant žemutinio denio. Baltosios rožės ėmė trauktis: vyrai visuomet taip elgdavosi išvydę Viktarioną Greidžojų, ginkluotą, su šarvais ir po krakeno šalmu paslėptu veidu. Jie tvirtai laikė kalavijus, ietis ir kirvius, bet devyni iš dešimties nedėvėjo šarvų, o dešimtas vilkėjo tik marškinius iš susiūtų metalinių žvynų. Jie ne geležiniai, dingtelėjo Viktarionui, jie vis dar bijo nuskęsti.

— Čiupkite jį! — šūktelėjo vienas iš priešininkų. — Jis vienas!

— ČIONAI! — riktelėjo Viktarionas. — Ateikite ir nužudykite mane, jei tik galite.

Iš visų pusių jį apsupo rožių kariai, laikydami rankose pilką plieną, bet jų akyse atsispindėjo siaubas. Jų baimė buvo tokia klaiki, kad Viktarionas, rodės, jautė burnoje jos skonį. Jis ėmė mosuoti kalaviju į kairę ir į dešinę, vienam vyrui nukirto ranką per alkūnę, kitam perskrodė petį. Trečias suvarė savo kirvį į minkštą pušinį Viktariono skydą. Šis trinktelėjo tuo skydu kvailiui į veidą, parvertė, o mėginantį stotis nužudė. Kol Viktarionas, įtempęs visas jėgas, traukė kirvį nužudytajam iš krūtinės, pataikiusi jam į tarpumentę dunkstelėjo ietis. Jausmas buvo toks, tarsi kas būtų patapšnojęs per nugarą. Viktarionas atsisukęs kirviu trenkė ietininkui į galvą ir to smūgio atotranka persidavė jo rankai: jis pajuto, kaip kalavijo plienas skrodžia šalmą, pereina per plaukus ir trupina kaukolę. Ietininkas susvirduliavo, bet geležinis kapitonas ištraukė kirvį ir glebus bei svyruojantis kūnas atatupstas žengė deniu, rodės, veikiau girtas nei miręs.

Tuo metu paskui jį ant taranuoto laivo denio sulipo kiti geležiniai. Viktarionas išgirdo Vulfą Vienaausį šūktelint ir imantis darbo, žvilgtelėjo į Ragnorą Paiką, vilkintį aprūdijusius šarvinius marškinius, ir pamatė, kaip Nuto Barzdaskučio švystelėtas mėtomasis kirvis, sukdamasis ore, susmigo priešininkui į krūtinę. Viktarionas nukovė dar vieną vyrą, o paskui dar vieną. Būtų nudėjęs ir trečią, bet Ragnoras užbėgo jam už akių.

— Geras kirtis! — riktelėjo jam Viktarionas.

Atsisukęs ieškoti dar vienos aukos savo kirviui, kitame denio gale jis pamatė šio laivo kapitoną. Baltas jo apsiaustas buvo nutaškytas šviežiu ir jau sukrešėjusiu krauju, bet Viktarionui nepraslydo pro akis ant krūtinės sukryžiuotos jo rankos ir raudoname herbo fone švytinti balta rožė. Tas pats ženklas buvo ir ant to vyro skydo, tik baltame fone su apvedžiotais raudonais kraštais.

— Ei, tu! — perrėkdamas kautynių triukšmą sušuko geležinis kapitonas. — Tu, su balta rože! Ar tik nebūsi Pietų Skydo lordas?!

Priešininkas pakėlė šalmo antveidį ir Viktarionas pamatė jo glotnų bebarzdį smakrą.

— Jo sūnus ir įpėdinis. Seras Talbertas Seris. O kas tu toks, krakene?

— Tavo mirtis! — suriaumojo jam Viktarionas.

Seris šoko jo pasitikti. Jo ilgasis kalavijas buvo iš gero, pilyje kaldinto plieno ir jaunasis riteris puikiai mokėjo juo kautis. Pirmas jo kirtis buvo žemas, bet Viktarionas atrėmė jį kirviu. Antrasis pataikė geležiniam kapitonui į šalmą šiam net nespėjus pakelti skydo. Viktarionas atsakė šoniniu kirvio smūgiu. Tačiau kirviui kelią pastojo Šerio skydas. Orą perskrodė kelios medžio nuoskilos, o garsiai trakštelėjusi balta rožė perskilo išilgai. Ilgasis jaunojo riterio kalavijas vieną, du, tris kartus kirto Viktarionui į šlaunį, ir tris kartus džerkštelėjo atsitrenkęs į šarvų plieną. Vaikinas vikrus, suprato geležinis kapitonas. Jis skydu trenkė Šeriui į veidą ir šis atatupstas žingtelėjo kelis žingsnius link turėklų. Viktarionas užsimojo kirviu ir iš visų jėgų kirto, ketindamas perskrosti vaikiną nuo kaklo iki kirkšnies, bet Seris spėjo atšokti į šalį. Kirvis sutrupino laivo turėklus, vėl pažiro medžio gabalai, o kai Viktarionas pamėgino jį ištraukti, kirvis įstrigo. Jam po kojomis siūbavo denis ir jis suklupo.

Seras Talbertas nusviedė sulūžusį skydą ir užsimojo kirsti iš viršaus ilguoju kalaviju. Kai Viktarionas kluptelėjo, jo skydas pasislinko ir pridengė jam nugarą. Tad Šerio smūgį jis atrėmė geležiniu kumščiu. Omaro kiautu papuoštas plienas įtrūko ir nuo staiga pervėrusio skausmo Viktarionas sudejavo, bet atsilaikė.

— Ir aš vikrus, vaikeli, — pasakė jis, ištraukė riteriui iš rankos kalaviją ir sviedė jį į jūrą.

Seras Talbertas išpūtė akis.

— Mano kalavijas…

Viktarionas kraujuojančiu delnu čiupo vaikiną už gerklės.

— Eik ir jį išsitrauk, — sušvokštė, stumdamas priešininką atatupstą ir versdamas per bortą į krauju pasruvusius jūros vandenis.

Taip jis laimėjo kelias akimirkas atokvėpio ir spėjo išsilupti kirvį. Baltos rožės neatlaikė geležinės bangos spaudimo. Vieni mėgino sprukti į triumą, kiti garsiai maldavo pasigailėti. Po šarvine pirštine, oda ir omaro kiautu Viktarionas jautė pirštais plūstantį šiltą kraują, bet tai buvo niekis. Prie laivo stiebo gerokas būrys priešų karių, sustoję ratu petys į petį, tebesikovė. Tie bent jau tikri vyrai. Geriau žus, nei pasiduos. Bent keliems iš jų Viktarionas buvo nusiteikęs mielai išpildyti šį norą. Jis kirviu dunkstelėjo į savo skydą ir juos puolė.

Nuskendęs Dievas nesuteikė Viktarionui Greidžojui galios nei kautis žodžiais karaliaus rinkimuose, nei atsilaikyti prieš neaprėpiamose pelkėse slapta sėlinančius priešus. Štai kam jis išvydo šį pasaulį: stovėti su plieno šarvais, su kruvinu kirviu rankoje ir kiekvienu kirčiu sėti mirtį.

Jie kapojo Viktarioną iš priekio ir iš užpakalio, bet jų kalavijai tiek tepadarė jam žalos, kiek gluosnio šakelės. Storo Viktariono Greidžojaus antkrūtinio negalėjo įveikti joks kalavijas, be to, jis niekada neduodavo priešams laiko rasti silpnoms vietoms tarp šarvų sujungimų, kur kūną saugojo tik šarviniai marškiniai ir kietinta oda. Viktarioną galėjo pulti trys, keturi ir net penki vyrai — nesvarbu. Pasitikėdamas, kad šarvų plienas apgins jį nuo kitų priešininkų, jis dorodavo juos iš eilės. Kritus vienam vyrui, savo rūstybę Viktarionas nukreipdavo į kitą.

Paskutinis su juo kautis likęs vyras, matyt, buvo kalvis; jo pečiai buvo kaip buliaus, be to, vienas gerokai raumeningesnis už kitą. Šarvus jam atstojo smeigėmis nusagstyta jūrininko palaidinė ir kietintos odos kepurė. Vienintelio jo kirčio pakako visiškai sutrupinti Viktariono skydui, bet atsakomasis kapitono kirtis perskėlė kalviui galvą pusiau. Ak, kad taip paprasta būtų susidoroti ir su Varnaakiu. Jam ištraukus kirvį, kalvio galva, rodės, sprogo. Į šalis pažiro kaulai ir smegenys, plūstelėjo kraujas, o kūnas griuvo kniūbsčias jam po kojomis. Dabar jau vėlu prašyti pasigailėjimo, pagalvojo Viktarionas, lipdamas per žuvusįjį.

Per tą laiką denis po kojomis pasidarė slidus, be to, visur kūpsojo krūvos žuvusiųjų arba mirštančiųjų. Jis numetė skydą ir giliai įkvėpė.

— Lorde kapitone, — išgirdo sakant šalia stovintį Barzdaskutį, — pergalė tavo rankose.

Jūroje buvo pilna laivų. Vieni degė, kiti skendo, treti buvo sumalti į šipulius. Tarp jų korpusų vanduo atrodė tirštas nelyginant troškinys, jame plūduriavo lavonai, sulūžę irklai ir nuolaužų įsikibę gyvieji. Tolumoje buvo matyti keli pietiečių karo laivai, skubantys grįžti į Manderį. Tegul sprunka, tarė sau Viktarionas, tegul papasakoja, kas čia įvyko. Vyras, kuris pabrukęs uodegą sprunka iš mūšio lauko, jau nebe vyras.

Besikaunant Viktarionui į akis pateko prakaito ir dabar jas nemaloniai perštėjo. Du irklininkai padėjo atrišti jam krakeno šalmą, kad galėtų jį nusiimti. Viktarionas delnu nusibraukė nuo kaktos prakaitą.

— Tas riteris, — burbtelėjo jis, — tas riteris su balta rože… Ar kas nors jį ištraukė?

Jei lordas Seris būtų likęs gyvas, už lordo sūnų iš jo tėvo būtų buvę galima gauti neblogą išpirką. O jei ne iš tėvo, tai iš jo siuzereno Haigardene.

Tačiau, kai persivertęs per bortą riteris įkrito į vandenį, niekas iš vyrų daugiau jo nematė. Greičiausiai jaunuolis nuskendo.

— Tegul Nuskendusio Dievo vandenų menėse puotauja taip, kaip kovėsi.

Nors Skydo salų vyrai vadino save jūrininkais, į jūrą plaukdavo drebėdami iš baimės, o į mūšį stodavo lengvai šarvuoti, nes bijodavo nuskęsti. Jaunasis Seris buvo kitoks. Narsus jaunuolis, pagalvojo Viktarionas, beveik geležinis.

Užgrobtą laivą jis atidavė Ragnorui Paikui, paskyrė į jį keliolikos vyrų įgulą ir grįžo ant savo „Geležinės pergalės“ denio.

— Nuimkite belaisviams šarvus, atimkite ginklus ir sutvarstykite žaizdas, — liepė jis Nutui Barzdaskučiui. — Merdėjančius išmeskite į jūrą. Jei kuris nors prašys pasigailėti, perrėžkite gerklę. — Tokius karius Viktarionas niekino; geriau nuskęsti jūros vandenyse nei kraujyje. — Noriu, kad suskaičiuotumėte, kiek laivų užgrobėme ir kiek riterių bei lordų paėmėme į nelaisvę. Ir dar noriu gauti jų vėliavas. — Vieną dieną tas vėliavas jis ketino pasikabinti savo menėje, kad būdamas senas ir paliegęs galėtų prisiminti visus priešus, kuriuos nužudė, kai buvo jaunas ir stiprus.

— Bus padaryta. — Nutas plačiai nusišypsojo. — Puiki pergalė.

Kurgi ne, pagalvojo Viktarionas, puiki pergalė Varnaakiui ir jo kerėtojams. Kai šios žinios pasieks Ąžuolų Skydą, kiti kapitonai ir vėl skanduos jo brolio vardą. Euronas suviliojo juos gražbylystėmis ir šypsena, palenkė į savo pusę pažadėjęs apiplėšti pusšimtį tolimų salų; pažadėjęs aukso ir sidabro, puošnių šarvų, lenktų kalavijų paauksuotomis rankenų buožėmis, durklų Valyrijos plieno geležtėmis, dryžuotų tigrų ir dėmėtų kačių kailių, žalsvų mantikorų ir senovinių Valyrijos sfinksų, skrynias muskato riešutų, gvazdikėlių, šafrano, dramblių ilčių ir vienaragių ragų, žalių, oranžinių ir geltonų plunksnų iš Vasaros salų, rietimus puikiausio šilko ir tviskančio aksomo ir vis dėlto… visa tai nieko nereiškė, palyginti su šia pergale. Dabar jis dovanoja tiems kapitonams pergalę ir jie bus Euronui visiškai atsidavę, pagalvojo Viktarionas. Ir pajuto burnoje šleikštulį. Tai buvo mano pergalė, o nėjo. Kur Varnaakis buvo? Tinginiavo Ąžuolų Skydo pilyje? Jis pavogė mano žmoną, užgrobė mano sostą, o dabar savinasi ir mano šlovę.

Klusnumas Viktarionui Greidžojui buvo savaime suprantamas dalykas; jis nuo mažens buvo klusnus. Augęs savo brolių šešėlyje, jis pareigingai sekė Beilonu, kad ir ką šis darydavo. Vėliau, kai gimė Beilono sūnūs, ilgainiui jis susitaikė su mintimi, kad prisieks ištikimybę tam iš jų, kuris pakeis tėvą ir užims Jūros akmens sostą. Bet Nuskendęs Dievas pasišaukė Beiloną ir jo sūnus į savo vandenų menes, o vadinti „karaliumi“ Eurono nejausdamas kartėlio Viktarionas negalėjo.

Pūtė gaivus vėjas, o Viktariono troškulys vis stiprėjo. Po mūšio jis visuomet norėdavo vyno. Palikęs Nutą vadovauti ant denio, jis nulipo į kajutę. Ankštos kajutės gale jis rado sudrėkusią ir nuraminti jį pasiruošusią tamsiaveidę moterį; galbūt mūšis ir jai užkaitino kraują? Viktarionas paėmė ją du kartus paeiliui. Kai jiedu baigė, jos krūtys, šlaunys ir pilvas buvo ištepti krauju, tačiau tai buvo Viktariono kraujas, bėgantis iš prakirsto delno. Tamsiaveidė moteris nuplovė jam žaizdą verdančiu actu.

— Pripažįstu, jo planas geras, — moteriai klūpant priešais jį, tarė Viktarionas. — Dabar, kaip ir seniau, Manderis mums atviras.

Tai buvo lygumų upė: plati, nesrauni ir klastinga, su visokiomis kliūtimis ir smėlio seklumomis. Dauguma jūrinių laivų nedrįsdavo ja plaukti aukščiau Haigardeno, bet ilglaiviai su maža gramzda pasiekdavo net Kartųjį tiltą. Senovėje geležiniai buriniais laivais drąsiai plaukiodavo upe piešdami Manderio ir jo intakų pakrantėse gyvenusius žmones, kol… žaliarankių karaliai neapginklavo keturiose mažose salelėse prie Manderio žiočių įsikūrusių žvejų ir nepadarė jų savo skydais.

Praėjo du tūkstančiai metų, tačiau, kaip ir senovėje, uolėtuose krantuose dunksančiuose žvalgybos bokštuose tebebudėjo žilabarzdžiai. Vos išvydę ilglaivius, seniai uždegdavo švyturius atstojančius laužus ir žinia nuskriedavo per kalvas ir salas. „Pavojus! Priešai! Plėšikai! Plėšikai!“ Pamatę aukštumose liepsnojant laužus, žvejai mesdavo tinklus, artojai — plūgus ir griebdavosi kalavijų bei kirvių. Iš pilių, lydimi riterių ir kovų meistrų, atskubėdavo jų lordai. Virš upės nuvilnydavo pučiamų karo ragų gaudesys, sklindantis iš Žaliojo Skydo ir Pilkojo Skydo, Ąžuolo Skydo ir Pietų Skydo, jų lengvi ilglaiviai būdavo išstumiami iš pakrantėse įrengtų ir užmaskuotų apsamanojusių akmeninių pašiūrių, sušvytruodavo irklai, žvejai susiburdavo sąsiauryje, atkirsdavo vandens kelią Manderiu, persekiodavo ir puldinėdavo plėšikus tol, kol pribaigdavo.

Euronas pasiuntė Torvoldą Rudadantį ir Raudonąjį Irklininką, kad šie su tuzinu greitų ilglaivių plauktų link Manderio aukštupio, o Skydo salų lordai pultų jų persekioti. Tad, kai pasirodė pagrindiniai jo flotilės laivai, ginti salų buvo likusi tik saujelė karių. Geležiniai atplaukė pasinaudoję prasidėjusiu potvyniu, kad per akinamą besileidžiančios saulės spindesį žvalgybos bokštuose budintys žilabarzdžiai pamatytų juos tik tada, kai jau bus per vėlu. Nuo pat Senojo Viko vėjas pūtė jiems į nugaras. Flotilėje tarnaujantys vyrai šnabždėjosi, kad tuo pasirūpino ne kas kitas, o Eurono burtininkai, ir kad Varnaakis numaldė Audros dievą kraujo auka. Kitaip argi būtų drįsęs plaukti taip toli į vakarus, užuot kaip visada laikęsis netoli pakrančių?

Geležiniai užtraukė savo lengvus ilglaivius ant žvirgždėto upės kranto ir išsibarstė skaisčiai raudonoje saulėlydžio šviesoje su žybsinčiais plieno kalavijais rankose. Tuo metu aukštumose jau liepsnojo laužai, bet griebtis ginklų beveik nebuvo kam. Pilkasis Skydas, Žaliasis Skydas ir Pietų Skydas pasidavė dar saulei nepatekėjus. Ąžuolo Skydas išsilaikė pusę dienos ilgiau. O Keturių Skydų salų vyrus, nustojusius persekioti Torvoldą ir Raudonąjį Irklininką ir pasukusius atgal, prie Manderio žiočių pasitiko Geležinė flotilė.

— Viskas klostėsi taip, kaip sakė Euronas, — tarė Viktarionas tamsiaveidei moteriai, linine skiaute tvarstančiai jam plaštaką. — Ko gero, jo burtininkai tai numatė. — Kvelonas Romusis puse lūpų prasitarė, jog „Tyloje“ Euronas turėjo juos tris. Tie burtininkai buvo keisti ir varė siaubą, bet Varnaakis buvo pavertęs juos vergais. — Ir vis dėlto jam reikia, kad už jį kaučiausi, — kandžiai pridūrė Viktarionas. — Burtininkai — puiki ir didelė pagalba, tačiau karai laimimi krauju ir plienu. — Nuo acto sužeistą plaštaką skaudėjo labiau nei pirma. Jis nustūmė moterį ir rūsčiai šaudydamas akimis sugniaužė delną. — Atnešk man vyno.

Jis gėrė tamsoje, galvodamas apie brolį. Jei smogsiu ne savo rankomis, ar vis tiek būsiu karaliaus žudikas? Viktarionas nebijojo jokio vyro, bet Nuskendusio Dievo prakeiksmas vertė jį susimąstyti. Jei mano liepiamas jį nužudys kas nors kitas, ar jo kraujas vis tiek kris ant mano rankų? Eironas Šlapiagalvis būtų žinojęs, ką atsakyti, bet žynys buvo grįžęs į Geležies salas, vis dar tikėdamasis įkalbėti geležinius sukilti prieš naująjį karalių. Nutas Barzdaskutys gali nuskusti žmogui barzdą mėtydamas svaidomąjį kirvį iš dvidešimties jardų. Ir nė vienas iš Eurono mišrūnų negalėtų atsilaikyti prieš Vulfą Vienaausį arba Andriką Rūstųjį. Bet kuris iš jųdviejų galėtų tai padaryti. Ir vis dėlto Viktarionas suprato, kad tai, ką žmogus gali padarytu ir tai, ką jis padarys, yra du visiškai skirtingi dalykai.

— Šventvagiškos Eurono kalbos mums visiems užtrauks Nuskendusio Dievo rūstybę, — dar Senajame Vike išpranašavo Eironas. — Turime jį sustabdyti, broli. Juk mūsų gyslomis tebeteka Beilono kraujas, tiesa?

— Ir jo gyslomis teka tas pats kraujas, — atsakė Viktarionas. — Ir man nepatinka, kad Euronas yra karalius. Jis buvo išrinktas per tavo sušauktus karaliaus rinkimus ir savo rankomis uždėjai jam ant galvos jūros išplukdyto medžio karūną!

— Uždėjau jam karūną, — linktelėjo žynys, o jo plaukuose varvėjo permirkę jūrų dumbliai, — bet mielai vėl nuimčiau ir karūnuočiau tave. Tik tu pakankamai stiprus jam pasipriešinti.

— Jį iškėlė Nuskendęs Dievas, — priekaištingai tarė Viktarionas. — Tegul Nuskendęs Dievas jį ir nukarūnuoja.

Eironas pervėrė brolį grėsmingu žvilgsniu — sklido kalbos, kad tas žvilgsnis apnuodija šulinius ir palieka moteris nevaisingas.

— Tuomet ne dievas kalbėjo. Visi žino, kad Euronas tame savo raudoname laive turi burtininkų ir juodųjų magų. Jie mus užbūrė, kad negirdėtume jūros. Visos tos kalbos apie drakonus kapitonams ir karaliams apsuko galvas.

— Taip, apsuko galvas. Be to, jie išsigando to rago. Juk girdėjai jo garsą. Bet dabar tai nesvarbu. Euronas — mūsų karalius.

— Ne mano, — paprieštaravo žynys. — Nuskendęs Dievas padeda narsiems vyrams, o ne tiems, kurie artėjant audrai slepiasi triume. Jei tu nepasirūpinsi pašalinti Varnaakio iš Jūros akmens sosto, tai teks padaryti man pačiam.

— Kaip? Neturi nei laivų, nei kalavijuočių.

— Bet turiu balsą, — atsakė žynys, — be to, dievas su manimi. Manyje slypi jūros galia, prieš kurią Varnaakis negali tikėtis atsilaikysiąs. Tiesa, susidūrusios su kalnu bangos dūžta, bet jos nesiliauja plūdusios viena po kitos ir pagaliau toje vietoje, kur kadaise dunksojo kalnas, lieka tik nugludinti akmenukai. O netrukus ir akmenukai nuplaunami ir amžiams nugula jūros dugne.

— Akmenukai? — niūriai burbtelėjo Viktarionas. — Išprotėjai, jei manai, kad nuversi nuo sosto Varnaakį kalbomis apie bangas ir akmenukus.

— Tos bangos simbolizuoja geležinius, — paaiškino Šlapiagalvis. — Ne kilmingieji ir lordai, o paprasti žmonės: žemdirbiai ir žvejai. Kapitonai ir karaliai iškėlė Euroną, o paprasti žmonės turi jį nuversti. Keliausiu į Didįjį Viką, į Harlus, į Orkmontą, net į Paiką. Mano žodžius turi išgirsti kiekvienas miestelis ir kaimas. Bedievis negali sėdėti Jūros akmens soste!

Jis papurtė gauruotą galvą ir žengė į naktį. Kitą dieną, saulei patekėjus, Eirono Greidžojaus Senajame Vike jau nebuvo. Net jo skendę vyrai nežinojo, kur jis. Jie papasakojo, kad sužinojęs šią naujieną Varnaakis tik nusijuokė.

Tačiau, nors žynys dingo, siaubą keliantys jo įspėjimai liko tvyroti ore. Staiga Viktarionas prisiminė ir Beiloro Blektaido žodžius: „Beilonas buvo pamišęs, Eironas yra beprotis, o Euronas — didžiausias beprotis iš jų visų.“ Pasibaigus karaliaus rinkimams, jaunasis lordas iškėlė bures ir mėgino plaukti namo, nesutikęs pripažinti Eurono savo siuzerenu. Tačiau Geležinė flotilė užtvėrė įlanką — įprotis paklusti buvo įaugęs Viktarionui Greidžojui į kraują, o Euronui ant galvos buvo uždėta jūros išmesto medžio karūna. „Nakties skraiduolis“ buvo sulaikytas, o lordas Blektaidas sukaustytas grandinėmis ir nuvestas pas karalių. Eurono nebyliai ir mišrūnai sukapojo jį į septynis gabalus ir paaukojo septyniems žaliosios žemės dievams, kuriuos Blektaidas garbino.

Atsidėkodamas už ištikimą tarnybą, ką tik karūnuotas karalius davė Viktarionui tamsiaveidę moterį, atimtą iš kažkokio į Lysą plaukusio vergų pirklio. „Tavo išėdų man nereikia“, — pašaipiai atšovė karaliaus brolis, bet kai Varnaakis pasakė, girdi, jei jis moters nepaims, jos laukia mirtis, Viktarionas nusileido. Moteris buvo netekusi liežuvio, bet šiaip nenukentėjusi, be to, ir graži, ruda kaip aliejumi įtrintas tikmedis oda. Bet kartais, žiūrėdamas į ją, Viktarionas nejučia prisimindavo pirmą moterį, brolio jam duotą tam, kad taptų vyru.

Viktarionas norėjo dar kartą paimti tamsiaveidę moterį, bet pasijuto nepajėgus.

— Atnešk dar vieną odmaišį vyno, — liepė jis, — o tada išeik.

Kai ji grįžo nešina odmaišiu rūgštaus raudonojo, kapitonas pasiėmė vyną ant denio, kur galėjo įkvėpti tyro jūros oro. Pusę odmaišio jis išgėrė, o kitą pusę išpylė į jūrą už visus žuvusius vyrus.

„Geležinė pergalė“ dar valandų valandas suposi ant bangų prie Manderio žiočių. Didžiajai daliai Geležinės flotilės laivų išplaukus į Ąžuolo Skydą, Viktarionas pasiliko „Sielvartą“, „Lordą Dagoną“, „Geležinį vėją“ ir „Mergelės pražūtį“, kad turėtų ariergardą. Jie ištraukė iš jūros likusius gyvuosius ir matė, kaip pamažu, tempiamas žemyn laivo, kurį jis taranavo, duženų, skęsta „Kietarankis“. Laivui panirus po vandeniu, Viktarionas sulaukė prašyto atsakymo. Jis prarado šešis laivus, o užgrobė trisdešimt aštuonis.

— Pakaks, — tarė jis Nutui. — Prie irklų. Grįžtame į lordo Heveto miestą.

Irklininkai susėdo į savo vietas ir laivai pajudėjo link Ąžuolo Skydo, o geležinis kapitonas vėl grįžo į savo kajutę.

— Galėčiau jį nužudyti, — tarė jis tamsiaveidei moteriai, — nors nužudyti karalių — sunki nuodėmė, o nužudyti brolį — dar sunkesnė. — Jis suraukė antakius. — Aša turėjo savo balsą atiduoti man.

Argi ji galėjo tikėtis pelnyti kapitonų ir karalių palankumą, atgabenusi pušų kankorėžių ir ropių? Jos gyslomis teka Beilono kraujas, bet… ji vis tiek moteris. Po karaliaus rinkimų ji pabėgo. Tą vakarą, kai Euronui ant galvos buvo uždėta jūros bangų išmesto medžio karūna, ji su savo įgula kažkur dingo. Giliai širdyje Viktarionas dėl to džiaugėsi. Jei mergina dar turi bent kiek sveiko proto, tai ištekės už kokio nors šiaurės lordo ir gyvens jo pilyje, kuo toliau nuo jūros ir Eurono Varnaakio.

— Lorde kapitone, lordo Heveto miestas! — riktelėjo irklininkas.

Viktarionas atsistojo. Vynas šiek tiek numalšino tvinksinčios plaštakos skausmą. Galbūt jis paprašys Heveto meisterio apžiūrėti žaizdą, jei tik tas vyras nebus nužudytas. Laivams apiplaukiant kyšulį, Viktarionas užlipo ant denio. Prie uosto ant kalvos dunksanti lordo Heveto pilis priminė jam Lanisportą, nors šis miestas buvo du kartus didesnis. Už uosto vartų jūros bangas skrodė dvi dešimtys ilglaivių, ant kurių burių vėjo plakami plaikstėsi auksiniai krakenai. Dar šimtai laivų stovėjo prie gargžduoto kranto ir buvo prišvartuoti prie visą uostą juosiančios krantinės. Prie akmeninės krantinės stovėjo trys dideli ir keliolika mažesnių laivų, į kuriuos buvo kraunamas grobis ir maisto atsargos. Viktarionas įsakė „Geležinei pergalei“ nuleisti inkarą.

— Ir paruoškite valtį, — pridūrė jis.

Priplaukus arčiau pasirodė, kad mieste tvyro keista tyla. Kaip buvo galima spręsti iš išlaužtų durų ir sukapotų langinių, dauguma krautuvių ir namų buvo apiplėšti, bet sudeginta tik septa. Gatvėse tysojo daugybė lavonų ir kiekvieną jų buvo apspitęs pulkas maitlesių varnų. Tarp jų vaikščiojo būriai gyvų likusių miestiečių paniurusiais veidais, jie vaikė juodus paukščius ir metė žuvusiųjų kūnus į vežimo galą laidoti. Vien pagalvojęs apie tai, Viktarionas pajuto stiprų šleikštulį. Jokiam tikram jūros sūnui nebūtų patikę pūti po žeme. Kaip jis rastų Nuskendusio Dievo vandenų menes, kuriose galėtų amžinai gerti ir puotauti?

Tarp kitų laivų, pro kuriuos jie praplaukė, buvo ir „Tyla“. Viktariono žvilgsnis užkliuvo už geležinio papuošimo laivo priekyje — mergelės be burnos, vėjo draikomais plaukais ir ištiesta ranka. Rodės, savo perlamutrinėmis akimis statula jį seka. Ji turėjo burną kaip ir kitos moterys, bet Varnaakis ją užsiuvo.

Artėjant prie kranto, Viktarionas atkreipė dėmesį į virtinę moterų ir vaikų, išsirikiavusių ant vieno iš didelių prekybinių laivų denio. Kai kuriems už nugarų buvo surištos rankos ir visiems be išimties ant kaklo užnertos kanapinių virvių kilpos.

— Kas jie tokie? — paklausė jis vyrų, padėjusių pririšti jų laivą.

— Našlės ir našlaičiai. Jie bus parduoti į vergiją.

— Parduoti? — Geležies salose vergų nebuvo, tik pavergtieji. Jie privalėjo tarnauti, bet nebuvo laikomi kilnojamuoju turtu. Jų vaikai gimdavo laisvi, kol būdavo atiduodami Nuskendusiam Dievui. Be to, pavergtieji niekada nebūdavo perkami arba parduodami už auksą. Už pavergtuosius vyrai mokėdavo geležinę kainą, kitaip jų išvis neturėdavo. — Jie turėtų tapti pavergtaisiais arba sūriosiomis žmonomis, — papriekaištavo Viktarionas.

— Taip įsakė karalius, — paaiškino vienas iš vyrų.

— Stipresnis visuomet atima iš silpnesnio tai, ką šis turi, — įsiterpė Nutas Barzdaskutys. Pavergtieji ar vergai — nedidelis skirtumas. Tų moterų vyrai negali jų apginti, tad dabar jos priklauso mums ir galime su jomis elgtis kaip panorėję.

Tai prieštarauja Senajai Tvarkau būtų galėjęs pasakyti Viktarionas, bet tam nebuvo laiko. Žinia apie pasiektą pergalę jį aplenkė ir vyrai būriavosi norėdami jį pasveikinti. Viktarionas leido jiems pataikauti, kol vienas iš jų nepradėjo liaupsinti Eurono drąsos.

— Drąsu yra išplaukti į atvirą jūrą, kai laivo nematyti nuo kranto, kad žinia, jog atplaukiame, nepasiektų tų salų anksčiau, nei prie jų pasirodome, — suniurnėjo jis, — bet perplaukti pusę pasaulio medžiojant drakonus — tai ne drąsa, o visai kas kita.

Ir, nelaukęs atsakymo, Viktarionas prasibrovė pro minią ir patraukė į pilį.

Lordo Heveto pilis buvo nedidelė, bet stipri, storomis sienomis, geležinėmis smeigėmis kaustytais ąžuoliniais vartais, primenančiais senąjį jo giminės ženklą: geležinėmis smeigėmis nusagstytą ąžuolinį herbo skydą pablukusiame mėlyname ir baltame fone. Bet virš žaliomis čerpėmis dengtų bokštų stogų dabar plaikstėsi Greidžojų giminės vėliava su krakenu, o didžiuosius vartus jie rado išlaužtus ir sudegintus. Ant apsauginio pylimo vaikščiojo ietimis ir kirviais ginkluoti geležiniai ir keli Eurono mišrūnai.

Kieme Viktarionas sutiko Goroldą Gudbrolį ir senąjį Dramą, tyliai besišnekučiuojančius su Rodriku Hariu. Pamatęs juos, Nutas Barzdaskutys šūktelėjo:

— Skaitytojau, kodėl tavo veidas toks ištįsęs? Be reikalo būgštavai. Pasiekėme pergalę ir grobis — mūsų!

Lordas Rodrikas kreivai šyptelėjo.

— Kalbi apie šias uolas? Visos šios keturios salos neprilygsta Hariui. Mes gavome akmenų, medžių, pigių niekučių ir pelnėme Tairelių giminės priešiškumą.

— Rožių? — nusijuokė Nutas. — Ką blogo rožė gali padaryti krakenui? Atėmėme jų skydus ir sutrupinome juos į šipulius. Kas juos dabar gins?

— Haigardenas, — atsakė Skaitytojas. — Netrukus prieš mus bus sutelkta visa Žemupio kariuomenė, Barzdaskuty, ir tada įsitikinsi, jog kai kurios rožės su aštriais spygliais.

Uždėjęs plaštaką ant savo Raudonojo Lietaus rankenos buožės, Dramas pritariamai linktelėjo.

— Lordas Tarlis turi didįjį kalaviją, vadinamą Širdžių Pražūtimi, nukaldintą iš Valyrijos plieno, ir jis nuolat joja lordo Tairelio kariuomenės avangarde.

Viktarionas pajuto kovos alkį.

— Tegul ateina. Jo kalavijas atiteks man, kaip kadaise tavo proseneliui atiteko Raudonasis Lietus. Tegul jie visi ateina ir atsiveda Lanisterius. Sausumoje liūtas gal ir nuožmus, bet jūroje valdžia priklauso krakenui.

Jis būtų nepagailėjęs pusės dantų už galimybę išmėginti savo kirvį prieš Karalžudį arba Gėlių riterį. Tokia kova jam buvo suprantama. Karalžudys buvo prakeiktas dievų ir žmonių, o karys — vertinamas ir gerbiamas.

— Nebijok, lorde kapitone, — tarė Skaitytojas. — Jie ateis. Jo malonybė to trokšta. Kitaip kam būtų įsakęs mums paleisti į laisvę visus Heveto varnus?

— Per daug skaitai ir per mažai kauniesi, — pareiškė Barzdaskutys. — Kraujas tavo gyslose pavirto į pieną.

Tačiau Skaitytojas apsimetė tų žodžių negirdėjęs.

Įžengęs į vidų, menėje Viktarionas rado triukšmingą puotą. Stalai buvo apsėsti geležinių, — geriančių, šūkaujančių, besistumdančių, besigiriančių, kiek vyrų nužudė, kokius žygius atliko ir kiek grobio prisiplėšė. Dauguma buvo tuo laimikiu pasipuošę. Kairiarankis Lukas Kodas ir Kvelonas Romusis buvo nuplėšę nuo sienų gobelenus ir apsisiautę jais tarsi apsiaustais. Germundas Botlis ant paauksuoto Lanisterio antkrūtinio buvo pasikabinęs perlų ir granatų vėrinį. Andrikas Rūstusis klūpčiodamas vaikštinėjo su dviem jam į parankes įsikibusiomis moterimis; nors jis ir dabar buvo rimtas, bet ant kiekvieno piršto mūvėjo po žiedą. Be to, kapitonai valgė ne iš dubenėlių, išskobtų iš senos sužiedėjusios duonos, o iš gryno sidabro lėkščių.

Nutas Barzdaskutys apsidairė ir jo veidą apniaukė pyktis.

— Varnaakis siunčia mus į jūrą tvarkytis su ilglaiviais, o jo žmonės tuo metu užima pilis, kaimus, susižeria visą grobį ir pasiima moteris. O ką palieka mums?

— Mums atiteko šlovė.

— Šlovė gerai, — linktelėjo Nutas, — bet auksas — dar geriau.

Viktarionas gūžtelėjo.

— Varnaakis sako, kad turėsime visą Vesterosą. Arborą, Senmiestį, Haigardeną… ten ir rasi savo auksą. Bet gana tų šnekų. Aš alkanas.

Pagal prigimtinę teisę Viktarionui priklausė vieta ant pakylos, bet jam nepatiko valgyti kartu su Euronu ir jo pakalikais. Tad jis rado sau vietą šalia Ralfo Luošio, „Lordo Kvelono“ kapitono.

— Puiki pergalė, lorde kapitone, — pagyrė jį Luošys. — Lordo verta pergalė. Sala turėtų priklausyti tau.

Lordas Viktarionas. Taigi… Kodėl ne? Tiesa, tai toli gražu ne Jūros akmens sostas, bet vis šis tas.

Kitoje stalo pusėje sėdėjo Hotas Harlas, čiulpdamas nuo kaulo mėsą. Švystelėjęs kaulą, jis pasilenkė prie Viktariono.

— Riteriui atiteks Pilkasis Skydas. Mano pusbroliui. Girdėjai?

— Ne. — Viktarionas apsižvalgė po menę ir pamatė serą Harasą Harlą, sėdintį ir geriantį vyną iš auksinės taurės; jis buvo aukštas vyras pailgo ir rimto veido. — Kodėl Euronas turėtų atiduoti jam salą?

Hotas pakėlęs atkišo tuščią taurę ir išblyškusi jauna moteris mėlyno atlaso suknia, papuošta paauksuotais nėriniais, pripylė ją vyno.

— Riteris vienas užėmė Grimstoną. Įbedė savo vėliavos kotą į žemę prie pilies sienų ir iškvietė į dvikovą Grimus. Iš pradžių išėjo kautis vienas, paskui kitas, tada trečias… Jis visus juos nukovė… na, beveik nukovė, mat du patys pasidavė. Kai Riteris patiesė septintą vyrą, lordo Grimo septonas nusprendė išgirdęs dievų žodį ir atidavė pilį. — Hotas nusijuokė. — Jis taps Pilkojo Skydo lordu ir mielai šį titulą priims. Dabar, kai jis pasitrauks, Skaitytojo įpėdiniu tapsiu aš. — Jis dunkstelėjo taurę sau į krūtinę. — Aš, Hotas Kuprius, Hario lordas.

— Sakai, patiesė septynis…

Viktarionas pasvarstė, ar Haraso Sutema atsilaikytų prieš jo kirvį. Jis dar niekada nebuvo kovęsis su vyru, ginkluotu kalaviju iš Valyrijos plieno, nors, kai abu buvo jauni, Harasą Harlą buvo ne kartą nugalėjęs. Vaikystėje Harlas artimai draugavo su vyriausiu Beilono sūnumi Rodriku, žuvusiu prie Sigardo sienų.

Puota buvo puiki. Liejosi pats geriausias vynas, buvo patiekta keptos jautienos, — pusžalės ir sultingos, — taip pat įdarytų ančių ir kubilai šviežių krabų. Be to, lordui kapitonui nepraslydo pro akis, kad patarnaujančios moterys vilki plonos vilnos ir prabangaus aksomo suknias. Viktarionas palaikė jas ledi Hevet ir jos damų drabužiais apsitaisiusiomis indų plovėjomis, bet netrukus Hotas jam paaiškino, kad tai ir yra ledi Hevet bei jos damos. Varnaakis linksminosi liepęs joms patarnauti prie stalo ir pilstyti vyną. Jų buvo astuonios: pati ledi, vis dar graži, nors jau apkūnoka, ir septynios jaunesnės moterys nuo dvidešimt penkerių iki dešimties metų, jos dukterys ir marčios.

Lordas Hevetas sėdėjo įprastoje vietoje, ant pakylos, apsivilkęs geriausiais drabužiais su išsiuvinėtu jo giminės ženklu. Jo rankos ir kojos buvo pririštos prie krėslo, o į burną įgrūstas didelis baltas ridikas, kad negalėtų kalbėti, nors… jis viską matė ir girdėjo. Varnaakis buvo įsitaisęs garbės svečiui skirtoje vietoje, lordui iš dešinės. Jam ant kelių sėdėjo graži, krūtinga, septyniolikos ar aštuoniolikos metų mergina, — basa, susitaršiusiais plaukais, rankomis apsivijusi Euronui kaklą.

— Kas ji? — paklausė Viktarionas šalia sėdinčių vyrų.

— Jo šviesybės lordo nesantuokinė duktė, — nusijuokė Hotas. — Prieš Euronui užimant pilį, ji buvo verčiama patarnauti prie stalo ir valgyti virtuvėje kartu su tarnaitėmis.

Euronas priglaudė pamėlynijusias lūpas jai prie kaklo, o mergina sukikeno ir kažką pašnabždėjo jam į ausį. Jis šypsodamasis dar kartą pabučiavo jai kaklą. Tose vietose, kur Euronas ją bučiavo, šviesi merginos oda buvo nusėta raudonomis žymėmis, kurios ant kaklo ir pečių atrodė nelyginant rožiniai karoliai. Ji vėl kažką pašnabždėjo į ausį, ir šį kartą Varnaakis nusijuokė garsiai, o tada dunkstelėjo vyno taure į stalą prašydamas tylos.

— Gerosios moterys! — šūktelėjo jis kilmingoms tarnaitėms. — Falijai neramu dėl jūsų puikiųjų suknių. Ji nenori, kad suknios būtų išteptos taukais, vynu ir nešvarių jas grabaliojančių vyrų pirštų, mat pažadėjau jai, kad puotai pasibaigus galės iš jūsų spintų išsirinkti sau drabužius. Tad bus geriausia, jei suknias nusivilksite.

Didžiojoje menėje nugriaudėjo juokas, o lordas Hevetas taip sodriai išraudo, kad Viktarionui dingtelėjo, jog jam tuoj sprogs galva. Moterims neliko nieko kita, tik paklusti. Jauniausioji pravirko, bet motina mergaitę paguodė ir padėjo atsirišti nugaros raištelius. Nusirengusios jos vėl ėmėsi darbo: vaikštinėjo tarp stalų nešinos vyno pilnais siaurakakliais ąsočiais ir pildė kiekvieną išgertą taurę, tik dabar visos buvo nuogos.

Jis žemina Hevetą, kaip kadaise žemino maney pagalvojo kapitonas prisiminęs, kaip mušama kūkčiojo jo žmona. Jis žinojo, kad Keturių Skydų vyrai dažnai vesdavo saviškių dukteris, kaip ir geležiniai. Viena iš šių prie stalo patarnaujančių moterų galėjo būti net sero Talberto Šerio žmona. Nukauti priešą buvo viena, o jį pažeminti — visai kas kita. Viktarionas sugniaužė kumštį. Toje vietoje, kur kraujas iš žaizdos prasisunkė per lininį tvarstį, buvo matyti raudona dėmė.

Ant pakylos sėdintis Euronas nustūmė nuo kelių savo suskretėlę merginą ir užlipo ant stalo. Kapitonai ėmė bilsnoti taures į stalus ir trypti kojomis.

— EURONAS! — šaukė jie. — EURONAS! EURONAS! EURONAS!

Tai buvo dar vieni karaliaus rinkimai.

— Prisiekiau duoti jums Vesterosą, — nutilus triukšmui prabilo Varnaakis, — ir štai pajutote jo skonį. Tai tik trupinėlis, ne daugiau… bet puotausime iki nakties! — Skaisčiai liepsnojo sienų laikikliuose įstatyti deglai, o jo veidas blizgėjo — ir melzganos lūpos, ir žydros akys, ir visa kita. — Ką krakenas pačiumpa, to nepaleidžia. Kadaise šios salos priklausė mums ir dabar jas susigrąžinome, bet… mums reikia stiprių vyrų, kad išlaikytume jose valdžią. Tad stokis, Harasai Harlai, Pilkojo Skydo lorde. — Riteris atsistojo, uždėjęs ranką ant mėnulio akmenimis papuoštos Sutemos rankenos buožės. — Stokis, Andrikai Rūstusis, Pietų Skydo lorde. — Andrikas atstūmė abi savo moteris ir nerangiai atsistojo tarsi staiga iš jūros iškilęs kalnas. — Stokis, Maronai Volmarkai, Žaliojo Skydo lorde. — Volmarkas, bebarzdis šešiolikos metų jaunuolis, suglumęs atsistojo — atrodė lyg triušių lordas. — Stokis, Nutai Barzdaskuty, Ąžuolo Skydo lorde.

Nutas žvelgė nepatikliai, tarsi baimindamasis, jog tapo žiaurios pajuokos objektu.

— “Lorde“? — dusliai pakartojo jis.

Viktarionas tikėjosi, kad Varnaakis lordais paskelbs sau artimus vyrus — Akmeninę Ranką, Raudonąjį Irklininką ir Kairiarankį Luką Kodą. Karalius turi būti dosnus, mėgino įsikalbėti Viktarionas, bet giliai širdyje girdėjo šnabždant ir kitą balsą. Eurono dovanos pavojingos. Truputį pagalvojus, jam viskas tapo aišku kaip ant delno. Riteris yra Skaitytojo pasirinktas įpėdinis, Andrikas Rūstusis — tvirta dešinioji Danstano Dramo ranka. Volmarkas — dar nepatyręs jaunuolis, bet jo gyslomis iš motinos pusės teka Juodojo Hareno kraujas. O Barzdaskutys…

Viktarionas stvėrė jam už dilbio.

— Atsisakyk!

Nutas pažvelgė į Viktarioną, tarsi šis būtų išprotėjęs.

— Atsisakyti? Atsisakyti žemių ir lordo titulo? Ar tu pakelsi mane į lordus?

Jis piktai ištraukė ranką ir atsistojo mėgaudamasis džiugiais sveikinimais.

O dabar Euronas dar vagia ir mano vyrus, pagalvojo Viktarionas.

Karalius Euronas šūktelėjo ledi Hevet atnešti pilną taurę vyno ir iškėlė ją aukštai virš galvos.

— Kapitonai ir karaliai, pakelkite taures į Keturių Skydų lordų sveikatą!

Viktarionas išgėrė kartu su visais. Iš priešo atimtas vynas — pats saldžiausias. Kažkada kažkas jam taip sakė. Jo tėvas arba brolis Beilonas. Vieną, gražią dieną gersiu tavo vyną, Vornaaki, ir atimsiu iš tavęs viską, kas tau brangu. Tik ar Euronas apskritai ką nors brangino?

— Rytoj vėl ruošiamės išplaukti, — kalbėjo karalius. — Vėl prisipilkite statines šaltinio vandens, paimkite visus grūdus, visas iki vienos statines jautienos ir tiek avių ir ožkų, kiek laivuose telpa. Sužeistieji, kuriems pakaks jėgų irkluoti, sės prie irklų. Kiti tegul lieka čia ir padeda naujiesiems lordams išlaikyti šiose salose valdžią. Torvaldas ir Raudonasis Irklininkas netrukus grįš ir pargabens daugiau maisto. Plaukiant į rytus, mūsų deniai dvoks kiaulėmis ir vištomis, bet grįšime su drakonais.

— Kada? — nuskambėjo lordo Rodriko balsas. — Kada mes grįšime, tavo malonybe? Po metų? Po trejų? Po penkerių? Tavo drakonai — kitame pasaulio krašte, o čia artinasi ruduo. — Skaitytojas žingtelėjo į priekį ir išvardijo visus pavojus: — Redvaino sąsiaurį saugo karo laivai. Dorno pakrantė — skurdi ir išdžiūvusi, ten keturi šimtai lygų sūkurių, uolų, nematomų smėlio seklumų ir vos viena kita vieta, kur galima saugiai priplaukti prie kranto. Už jos mūsų laukia Brastos Akmenys su audromis bei lysiečių ir myriečių piratų irštvomis. Jei išplauks tūkstantis laivų, trys šimtai gal ir pasieks kitą Siaurosios jūros krantą, tik… kas iš to? Nei Lysas, nei Volantis nepasitiks mūsų išskėstomis rankomis. Kur rasi šviežio vandens ir maisto? Pirma audra išblaškys mus po pusę pasaulio.

Melzganas Eurono lūpas iškreipė šypsena.

— Aš pats esu audra, milorde. Pirma ir paskutinė audra. Su „Tyla“ buvau leidęsis į ilgesnes ir gerokai pavojingesnes keliones nei ši. Ar jau pamiršai? Perplaukiau Ūkanų jūrą ir mačiau Valyriją.

Visi žinojo, kad Valyrija tebebuvo Pražūties valdžioje. Jūros vandenys buvo karšti ir garavo, o sausumoje viešpatavo demonai. Sklido kalbos, jog kiekvieno jūreivio, bent akies krašteliu pažvelgusio į virš bangų iškilusius liepsnojančius Valyrijos kalnus, laukia siaubinga mirtis, bet Varnaakis ten nukeliavo ir grįžo gyvas.

— Tikrai matei? — labai tyliai paklausė Skaitytojas.

Šypsena Eurono veide pranyko.

— Skaitytojau, — mirtinoje tyloje tarė jis, — bus geriau, jei nosį ir toliau laikysi įkišęs į knygas.

Viktarionas pajuto, kad menėje įsivyravo nejauki tyla. Jis pakilo nuo stalo.

— Broli, — sududeno jis, — tu neatsakei į Hario klausimą.

Euronas gūžtelėjo.

— Vergų kaina kyla. Parduosime juos Lyse ir Volantyje. Gavę už juos pinigų ir atsigabenę čia prisiplėštą grobį, turėsime užtektinai aukso nusipirkti maisto atsargoms.

— Ar mes jau vergų pirkliai? — nustebo Skaitytojas. — Ir dėl ko jais tapome? Dėl drakonų, kurių čia niekas kaip gyvas nematė? Ar dėl girto jūreivio fantazijų mums verta trenktis į kitą pasaulio kraštą?

Jo žodžius palydėjo pritariamas murmesys.

— Vergų įlanka per toli! — šūktelėjo Ralfas Luošys.

— Ir per arti Valyrijos! — pritarė jam Kvelonas Romusis.

Fralegas Stiprusis pridūrė:

— O Haigardenas arti. Sakyčiau, drakonų reikėtų pasižvalgyti tenai. A uksinių drakonų!

Alvinas Šarpas pritarė:

— Kam plaukti per visą pasaulį, jei Manderis — po nosimi?

Nuo stalo pakilo ir Raudonasis Ralfas Stounhauzas.

— Senmiestis turtingesnis, o Arbore — dar daugiau gėrybių. Redvaino flotilė išplaukusi. Pakaks ištiesti ranką ir nuskinsime labiausiai prinokusį Vesteroso vaisių.

— Vaisių? — Karaliaus akis atrodė labiau juoda nei mėlyna. — Tik bailys gvelbia vaisių, kai gali užgrobti visą sodą.

— Norime Arboro, — pasakė Raudonasis Ralfas, o kiti vyrai jam triukšr mingai pritarė.

Varnaakis tų šūkavimų net nesiteikė klausytis. Jis nušoko nuo stalo, čiupo už rankos savo merginą ir išsitempė ją iš menės.

Spruko kaip šuo. Eurono pozicijos Jūros akmens soste jau neatrodė tokios tvirtos kaip prieš kelias minutes. Į Vergų įlanką jie paskui Euroną neseks. Galbūt jie nėra tokie šunyčiai ir kvailiai, kokiais juos laikiau? Ši mintis teikė tiek daug vilties, kad Viktarionas turėjo už ją išgerti. Jis iki dugno išlenkė taurę vyno su Barzdaskučiu norėdamas parodyti, kad nepavydi jam lordo titulo, nors ir gauto iš Eurono rankų.

Lauke leidosi saulė. Už sienų tirštėjo sutemos, bet viduje raudona liepsna degė deglai, o jų skleidžiami dūmai telkėsi viršuje, po gegnėmis tarsi pilkas debesis. Apgirtę vyrai ėmė šokti pirštų šokį. Paskui Kairiarankis Lukas Kodas staiga nusprendė, kad nori vienos iš lordo Heveto dukterų, ir paėmė ją tiesiog pasiguldęs ant stalo, jos seserims garsiai klykiant ir kūkčiojant.

Viktarionui kažkas patapšnojo per petį. Jam už nugaros stovėjo vienas iš Eurono mišrūnų sūnų, dešimties metų berniukas vešliais švelniais plaukais ir purvo spalvos oda.

— Mano tėvas nori su tavimi pasikalbėti.

Viktarionas svirduliuodamas atsistojo. Jis buvo tvirtas, augalotas vyras ir vyno galėjo išgerti daug, bet šį kartą vis dėlto truputį padaugino. Užmušiau ją savo rankomis, dingtelėjo jam, bet Varnaakis nužudė ją anksčiau, kai į ją įsiskverbė. Neturėjau kitos išeities. Jis nusekė paskui nesantuokinį Eurono sūnų per menę ir užlipo akmeniniais vingiuotais laiptais. Jiems kopiant prievartavimo ir lėbavimo triukšmas slopo ir netrukus buvo girdėti tik į akmenį brūžuojantys batų padai.

Varnaakis ne tik pasiėmė lordo Heveto nesantuokinę dukterį, bet ir įsikūrė jo miegamajame. Kai Viktarionas įėjo, mergina, nuoga ir išsipleikusi, tysojo ant lovos ir tyliai knarkė. Euronas stovėjo prie lango ir iš sidabrinės taurės gurkšnojo vyną. Jis vilkėjo iš Blektaido atimtą sabalenų apsiaustą, buvo užsirišęs raudonos odos akies raištį, bet šiaip buvo visiškai nuogas.

— Vaikystėje sapnuodavau, kad galiu skraidyti, — prabilo jis. — Bet pabudęs negalėdavau… Na, bent jau taip sakė meisteris. O jei jis melavo?

Pro atidarytą langą Viktarionas uodė jūrą, nors kambaryje trenkė vynu, krauju ir seksu. Nuo šalto jūros oro jis prablaivėjo.

— Ką nori tuo pasakyti?

Euronas atsisuko į brolį vos pastebimai šypsodamasis, perkreipęs mėlynas suskirdusias lūpas.

— Galbūt mes galime skraidyti? Visi. Kaip galėsime tai žinoti, jei nepamėginsime šokti nuo kokio nors aukšto bokšto? — Pro langą įsiveržė vėjo gūsis ir ėmė švelniai plaikstyti jo sabalenų apsiaustą. Eurono nuogumas atrodė nepadorus ir vertė nerimauti. — Joks vyras neįsitikins, ką geba, kol neišdrįs šokti.

— Čia yra langas. Šok. — Tokiam pokalbiui Viktarionas neturėjo kantrybės. Jam tvinkčiojo sužeistą ranką. — Ko tu nori?

— Užvaldyti pasaulį. — Eurono akyje blykstelėjo liepsnelė. Besišypsančioje jo akyje. — Išgersi dar taurę lordo Heveto vyno? Nėra gardesnio vyno už atimtą iš nugalėto priešo.

— Tiesa. — Viktarionas nusuko akis. — Apsirenk.

Euronas atsisėdo, trūktelėjo apsiaustą ir jo skvernais prisidengė gėdą.

— Buvau pamiršęs, kokie niekingi ir triukšmingi tie mano geležiniai. Pargabenčiau jiems drakonų, bet jie rėkia trokštantys vynuogių.

— Vynuogės — tikras daiktas. Vynuogių galima prisivalgyti. Jų sultys saldžios, be to, iš jų daromas vynas. O kokia nauda iš drakonų?

— Skaudu prisiminti. — Varnaakis išgėrė dar gurkšnelį vyno. — Kartą laikiau rankose drakono kiaušinį, broli. Tas myrietis burtininkas prisiekė, kad galėtų jį išperinti, jei duočiau jam vienerius metus ir tiek aukso, kiek jis reikalauja. Kai man nusibodo jo išsisukinėjimai, nužudžiau jį. Žiūrėdamas į lendančias pro pirštus žarnas, jis pasakė: „Bet juk metai dar nepraėjo.“ — Jis nusijuokė. Žinai, Kreigornas mirė…

— Kas?

— Tas vyras, kuris pūtė mano drakono ragą. Kai meisteris jį išskrodė, plaučius rado suanglėjusius ir juodus kaip suodžiai.

Viktarioną nukrėtė šiurpas.

— Parodyk man tą drakono kiaušinį.

— Kartą, apimtas nevilties, išmečiau jį į jūrą. — Euronas gūžtelėjo. — Manau, kad Skaitytojas neklydo. Tokioje tolimoje kelionėje pernelyg didelis laivynas drauge neišsilaikys. Ta kelionė per ilga ir per daug pavojinga. Pasiekti Vergų įlanką ir grįžti galėtų tik patys geriausi mūsų laivai. Geležinė flotilė.

Geležinė flotilė priklauso man, pagalvojo Viktarionas. Bet nepratarė nė žodžio.

Varnaakis pripylė dvi taures keisto juodo vyno, tiršto kaip medus.

— Išgerk su manimi, broli. Paragauk šio vyno.

Ir jis padavė vieną taurę Viktarionui.

Kapitonas paėmė kitą taurę, nei siūlė jam Euronas, ir įtariai pauostė gėrimą. Žvelgiant iš arti jis atrodė veikiau mėlynas nei juodas. Vynas buvo tirštas, riebaluotas ir dvokė supuvusia mėsa. Viktarionas paėmė gurkšnelį jo į burną, bet tuoj pat išspjovė.

— Kokia bjaurastis. Nori mane nunuodyti?

— Noriu atverti tau akis. — Euronas godžiai gurkštelėjo iš savo taurės ir nusišypsojo. — Tai — Vakaro Šešėlis, burtininkų vynas. Radau jo statinę prie Kvarto užgrobęs kelis prekybos laivus, be to, man atiteko gvazdikėliai, muskato riešutai, keturiasdešimt rietimų žalio šilko ir keturi burtininkai, papasakoję keistą istoriją. Vienas drįso man grasinti, todėl jį nužudžiau, o kūną sumaitinau trims likusiems. Iš pradžių jie atsisakė valgyti savo bičiulio mėsą, bet, kai gerai išalko, apsigalvojo. Vyrai be mėsos ilgai neištveria.

Beilonas buvo pamišęs, Eironas yra beprotis, o Euronas — didžiausias beprotis iš jų visų. Viktarionas jau buvo beišeinąs, kai Varnaakis pridūrė:

— Karalius privalo turėti žmoną, kad susilauktų paveldėtojų. Broli, man reikia tavo pagalbos. Gal nuplauktum į Vergų įlanką ir parplukdytum man mylimą moterį?

Ir aš kadaise turėjau mylimų moterį. Viktarionas sugniaužė kumščius ir ant grindų kaptelėjo kraujo lašas. Turėčiau sudaužyti tave kaip kriaušę ir sušerti krabams, kaip kad sušėriau ją.

— Juk turi sūnų, — tarė jis broliui.

— Prasčiokų mišrūnų, kuriuos pagimdė kekšės ir raudotojos.

— Bet jie — tavo kūnas.

— Kaip ir mano naktipuodžio turinys. Nė vienas iš jų nevertas sėdėti Jūros akmens soste, o juo labiau užimti Geležinį sostą. Ne, kad susilaukčiau tinkamo įpėdinio, man reikia kitokios moters. Kai krakenas veda drakonę, broli, tegul visas pasaulis pasisaugo.

— Kokią drakonę? — suraukė antakius Viktarionas.

— Paskutinę drakonų giminės palikuonę. Sklinda kalbos, kad ji — gražiausia moteris pasaulyje. Jos plaukai — kaip auksas ir sidabras, akys — kaip ametistai, bet… turi manimi patikėti, broli. Plauk į Vergų įlanką, pats pamatysi jos grožį, ir pargabenk ją man.

— Kodėl turėčiau tai daryti? — gūžtelėjo Viktarionas.

— Iš meilės. Ir iš pareigos. Nes tai — karaliaus įsakymas. — Euronas tyliai nusijuokė. — Ir dėl Jūros akmens sosto. Kai sėdėsiu Geležiniame soste, jis atiteks tau. Turėtum paklusti man, kaip aš paklusdavau Beilonui ir… kaip vieną gražią dieną teisėti tavo sūnūs paklus tau.

Mano sūnūs… Bet, kad turėtų teisėtą sūnų, vyras pirmiausia privalo turėti žmoną. O su moterimis Viktarionui nesisekė. Eurono dovanos pavojingos, prisiminė jis, ir vis dėlto…

— Turi apsispręsti, broli. Gyventi kaip vergui ar mirti kaip karaliui? Ar išdrįsi skristi? Kol nesiryši šokti, niekada nesužinosi. — Besišypsančioje Eurono akyje atsispindėjo pašaipa. — O gal per daug prašau? Juk tikrai baisu plaukti toliau Valyrijos…

— Jei reikės, su Geležine flotile nuplauksiu į patį pragarą. — Viktarionas atgniaužė kumštį ir jo delnas buvo visas kruvinas. — Gerai, nuplauksiu į Vergų įlanką. Rasiu tą drakonę ir parvešiu ją.

Bet ne tau. Išvogei man žmoną ir ją išniekinai, tad dabar aš pasiliksiu tavąją. Gražiausią moterį pasaulyje pasiliksiu sau.