Varnų puota

— …miršta. Tas dryžuotas žiniuonis, kuriam sukišai visą mūsų sidabrą, taip ir pasakė. — Dareonas nepatenkintas sučiaupė lūpas. — Pasiimk merginą arba dink iš čia, Šernai. Tu žlugdai mano vestuves.

— Aš išeisiu, — linktelėjo Šernas, — bet tik kartu su tavimi.

— Ne, su tavimi daugiau neturiu jokių reikalų. Ir juodi drabužiai man jau įkyrėjo. — Dareonas nutraukė nuo plikos savo nuotakos apsiaustą ir sviedė jį Šernui į veidą. — Štai. Apklok tuo skuduru senį, kad jam būtų bent kiek šilčiau. Man to apsiausto nebereikės. Netrukus apsivilksiu aksomo drabužius. O dar po metų vilkėsiu kailinius ir valgysiu…

Ir tada Šernas jam trenkė.

Net nespėjo pagalvoti, ką daro. Rodos, ranka pati pakilo, plaštaka susigniaužė ir kumštis dunkstelėjo dainiui į veidą. Dareonas nusikeikė, plika jo žmona klyktelėjo, o Šernas puolė dainių ir aukštielninką parvertė jį ant žemo stalo. Jiedu buvo beveik vienodo ūgio, bet Šernas svėrė vos ne dvigubai daugiau ir pagaliau buvo per daug įsiutęs, kad bijotų. Jis kelis kartus smogė dainiui į veidą ir į pilvą, o tada abiem rankomis ėmė daužyti jį per pečius. Kai Dareonas sučiupo jo riešus, Šernas smogė galva ir prakirto jam lūpą. Dainius paleido riešus, ir Šernas sugurino jam nosį. Kažkur juokėsi vyras, plūdosi moteris. Muštynės prislopo, tarsi jiedu būtų dvi juodos musės, įklimpusios į sakus. Paskui kažkas Šerną atplėšė nuo dainiaus krūtinės. Šernas smogė ir tam vyrui, bet tada kažkas sunkiu daiktu tvojo jam per galvą.

Jis atsipeikėjo lauke, stačia galva skriedamas per rūką. Akimirką pamatė žemiau tyvuliuojant juodą vandenį. Paskui kanalas staiga priartėjo ir jis pūkštelėjo veidu į vandenį.

Šernas grimzdo į dugną kaip kirvis, kaip akmuo, kaip uolos nuoskila. Tamsaus, šalto ir sūraus vandens pritekėjo jam į akis ir į nosį. Kai pamėgino šauktis pagalbos, vanduo užpylė ir burną. Spardydamasis ir žiopčiodamas, jis apsivertė, o jam iš nosies kilo oro burbulai. Plauk, liepė jis sau, plauk. Sūrus vanduo graužė akis, o kai atsimerkdavo, akino. Jis akimirkai iškilo į paviršių ir įkvėpė, viena ranka beviltiškai plakdamas vandenį, o kita mėgindamas kaip nors įsitverti kanalo sienos. Bet akmenys buvo glitūs ir slidūs ir įsikibti jam nepavyko. Jis vėl ėmė skęsti.

Nuo vandens akimirksniu peršlapo drabužiai ir Šernas visu kūnu jautė šaltį. Kardasaitis nuslydo kojomis ir supančiojo jam kulkšnis. Tuoj nuskęstu, pagalvojo jis, apimtas aklos, juodos panikos. Vėl ėmė maskatuoti rankomis ir kojomis, mėgindamas iškilti į vandens paviršių, bet netrukus veidu trenkėsi į kanalo dugną. Plaukiu aukštyn kojomis, suprato jis, skęstu. Po viena maskatuojančia jo ranka tarp pirštų kažkas praslydo — lyg ungurys, lyg kitokia žuvis. Negaliu nuskęsti, be manęs meisteris Etmonas mirs, o Džilė liks visai viena. Turiu išplaukti, turiu…

Pasigirdo garsus pliūkštelėjimas ir kažkas jį apkabino per pažastis ir krūtinę. Ungurys, pirmiausia dingtelėjo Šernui, mane pačiupo ungurys ir nusitemps į dugną. Jis prasižiojo rėkti ir gurkštelėjo dar truputį kanalo vandens. Aš nuskendau, buvo paskutinė jo mintis. O dievai, būkite man geri, aš nuskendau.

Kai atsimerkė, Šernas susivokė gulintis aukštielninkas, o stambus juodaodis vyras iš Vasaros salų niurkė jam pilvą dideliais kaip kumpiai kumščiais. Liaukis, man skauda, pamėgino sušukti Šernas. Bet vietoj žodžių iš burnos pliūptelėjo vanduo ir jis įkvėpė truputį oro. Jis buvo kiaurai permirkęs, drebėjo, be to, gulėjo ant grindinio akmenų kanalo vandens baloje. Vyras iš Vasaros salų vėl spustelėjo jam pilvą, ir Šernui iš nosies pliūptelėjo dar vandens.

— Liaukis, — šiaip taip ištarė Šernas. — Aš nenuskendau. Nenuskendau.

— Nenuskendaį. — Gelbėtojas pasilenkė prie jo — didžiulis, juodas ir varvantis. — Tu skolingas Ksondui daug plunksnų. Vanduo sugadino puikųjį Ksondo apsiaustą.

Šernas ir pats matė, jog tai tiesa. Plunksnomis puoštas apsiaustas buvo prilipęs prie plačių vyro pečių, permirkęs ir supurvintas.

— Aš nenorėjau…

— …plaukti? Ksondas matė. Per daug taškeisi. Storuliai turėtų plūduriuoti vandens paviršiuje. — Stambia juoda ranka jis čiupo Šerną už liemenės ir pastatė ant kojų. — Ksondas dirba kapitono padėjėju „Cinamono vėjyje“. Ir moka daug kalbų, nors tik po truputį. Ksondas juokėsi, kai pamatė, kaip daužai dainių. Ir Ksondas viską girdi. — Jis plačiai nusišypsojo, tvykstelėjo balti dantys. — Ksondas žino apie tuos drakonus.