Varnų puota

Semvelis

"Cinamono vėjas“ buvo didelis prekybinis laivas iš Aukštųjų Medžių miesto Vasaros salose, kurių gyventojai buvo juodaodžiai, moterys ištvirkusios ir net dievai keisti. Jame nebuvo net septono, kuris būtų galėjęs vadovauti maldai už velionį, todėl, laivui atsidūrus prie saulės išdegintų pietinių Dorno pakrančių, ši užduotis teko Semveliui Tarliui.

Kad galėtų tarti tuos žodžius, Šernas apsivilko savo juodus drabužius, nors popietė būvo šilta ir tvanki, o vėjas visiškai nurimo.

— Jis buvo geras žmogus, — prabilo Šernas, bet… vos ištaręs tuos žodžius, suvokė, kad jie netinkami. — Ne. Jis buvo didis vyras. Citadelės meisteris, pelnęs grandinę ir davęs priesaiką, prisiekęs ir visada ištikimas Nakties sargybos brolis. Gimęs jis gavo vardą didvyrio, kuris žuvo pernelyg jaunas, bet, nors jis gyveno labai ilgai, jo gyvenimas taip pat buvo didvyriškas. Mat niekas nebuvo už jį išmintingesnis, švelnesnis ir kilnesnis. Per jo tarnybos metus prie Sienos pasikeitė keliolika lordų vadų, jis buvo jų visų patarėjas. Jis dalijo patarimus ir karaliams. Ir pats galėjo tapti karaliumi, bet, kai jam buvo pasiūlyta karūna, jis atsakė, kad sostas turėtų atitekti jaunesniajam jo broliui. Ar daug vyrų taip pasielgtų? — Šernui akyse ėmė tvenktis ašaros ir jis suprato ilgai kalbėti negalėsiąs. — Jo gyslomis tekėjo drakonų kraujas ir vis dėlto dabar jo ugnis užgeso. Jis buvo Eimonas Targarienas. Jo sargyba baigta.

— Jo sargyba baigta, — tyliai pakartojo Džilė, glėbyje laikydama ir supdama kūdikį.

Kodža Mo pakartojo jos ištartus žodžius Vesteroso bendrąja kalba, o tada ištarė juos Vasaros salų žmonių kalba, kad suprastų Ksondas, jos tėvas ir kiti susirinkę įgulos nariai. Šernas nuleidęs galvą pravirko, — kūkčiojo taip garsiai ir taip gailiai, kad ėmė virpėti visu kūnu. Džilė priėjusi atsistojo šalia ir leido Šernui išsiverkti jai ant peties. Jos akyse taip pat pasirodė ašaros.

Buvo tvanku, vėjas visiškai nutyko ir „Cinamono vėjas“ dreifavo gilioje, mėlynoje jūroje, toli nuo kranto.

— Juodasis Šernas gerai kalbėjo, — tarė Ksondas. — Dabar išgersime už mirusįjį.

Jis kažką riktelėjo Vasaros salų kalba ir į užpakalinį denį buvo atritinta ir prakalta statinaitė prieskoniais pagardinto romo, kad tie, kurie šiuo metu budėjo, galėtų išlenkti taurę už seno aklo drakono atminimą. Jūreiviai Eimoną pažinojo labai trumpai, tačiau Vasaros salų žmonės senolius gerbė ir jiems mirus išgerdavo už jų sielą.

Šernas dar niekada nebuvo ragavęs romo. Šis gėrimas jam pasirodė keisto skonio ir labai stiprus; iš pradžių burnoje buvo saldu, tačiau netrukus atsirado ugninis prieskonis ir nudegino jam liežuvį. Jis jautėsi pavargęs, toks pavargęs… Šernui maudė visus raumenis, be to, skaudėjo ir tas kūno vietas, kuriose jis nė nežinojo turintis raumenų. Jo kelių sąnariai buvo sustingę, ant plaštakų pritrinta naujų pūslių, o tose vietose, kur prasitrynę ir praplyšo senosios, atsirado nežmoniškai skausmingos ir šlapiuojančios žaizdos. Ir vis dėlto romas bei liūdesys tą skausmą, rodės, gerokai apmalšino.

— Jei tik mums būtų pavykę nugabenti Eimoną į Senmiestį, didieji meisteriai dar būtų galėję išgelbėti jam gyvybę, — pasakė jis Džilei, jiedviem gurkšnojant romą priekiniame „Cinamono vėjo“ denyje. — Citadelės gydytojai — geriausi visame Vesterose. Kelias dienas maniau… Tikėjausi…

Bravose rodės visai įmanoma, kad Eimonas galėtų pasveikti. Ksondo pasakojimas apie drakonus, rodės, jau buvo beveik pastatęs senį ant kojų. Tą vakarą jis suvalgė viską, ką Šernas davė.

— Niekas neieškojo merginos, — prabilo Eimonas. — Mat buvo pažadėtas princas, o ne princesė. Reigaras… Aš pamaniau… Jo gimimo dieną Samerholą prarijusios ugnies dūmai, druska ašarų, pralietų už tuos, kurie mirė… Jaunystėje mudviejų įsitikinimai sutapo, bet vėliau Reigaras įsikalė į galvą, kad pranašystėje kalbama apie jo sūnų, mat tą naktį, kai buvo pradėtas Eigonas, virš Karaliaus Uosto žmonės matė kometą, o Reigaras neabejojo, jog Kraujuojanti Žvaigždė turi būti kometa. Kokie kvailiai buvome, nors manėme esantys išminčiai! Klaida įsivėlė verčiant pranašystės žodžius. Drakonai neturi lyties, — Bartas šią tiesą suprato, — kartais jie būna patinai, kartais patelės, jų lytis kintanti kaip liepsna. Kalba klaidino mus visą tūkstantį metų. Pranašystėje kalbama apie Daneiris, gimusią tarp druskos ir dūmų. Drakonai tai patvirtina. — Vien kalbėdamas apie ją Eimonas, rodės, jautėsi stipresnis. — Turiu pas ją vykti. Privalau. Ak, kad būčiau bent dešimčia metų jaunesnis…

Senis buvo nusiteikęs taip ryžtingai, kad, Šernui susitarus dėl kelionės, pats perėjo trapą ir užlipo ant „Cinamono vėjo“ denio. Semvelis Ksondui jau buvo atidavęs savo kalaviją ir jo makštis ir taip atmokėjęs stipruoliui už plunksnomis puoštą apsiaustą, kurį šis nepataisomai sugadino gelbėdamas skęstantį Šerną. Dabar vienintelis jiems likęs vertingas turtas buvo knygos, paimtos iš Juodosios pilies požemių. Šernas atidavė jas labai nusiminęs.

— Šios knygos buvo skirtos Citadelei, — Ksondui pasiteiravus, kas nutiko, paaiškino jis. Kai padėjėjas išvertė tuos žodžius kapitonui, šis nusijuokė.

— Kuhuras Mo sako, kad tos knygos vis tiek atiteks pilkiesiems vyrams, — paaiškino Šernui Ksondas, — tik jie turės jas iš Kuhuro Mo nusipirkti. Už knygas, kurių jiems trūksta, meisteriai dosniai moka sidabru, o kartais — net raudonu arba geltonu auksu.

Kapitonas norėjo gauti ir Eimono grandinę, bet Šernas nesutiko jos atiduoti. Jis paaiškino, kad atiduoti grandinę meisteriui būtų buvusi didžiulė gėda. Ksondui teko tris sykius kartoti tuos žodžius, kol Kuhuras Mo atlyžo.

Sudarius sandėrį, Šėmas liko be batų, be juodųjų drabužių, be apatinių ir be suskilusio rago, kurį Jonas Snou rado Pirmųjų Žmonių Kumštyje. Neturėjau kitos išeities, ramino save Šernas. Bravose likti negalėjome, o už kelionę nebuvo kuo sumokėti, nebent būčiau ėjęs vogti arba elgetauti. Jei tik jiems būtų pavykę nugabenti meisterį Eimoną į Senmiestį, toks mokestis už kelionę laivu Šernui būtų atrodęs visai menkas.

Tačiau plaukiant į pietus jūra buvo nerami, kiekviena audra sekino senojo meisterio jėgas ir gniuždė dvasią. Pentose jis pasiprašė išnešamas ant denio, kad Šernas galėtų išsamiai jam papasakoti, kaip atrodo miestas, bet tai buvo paskutinis kartas, kai Eimonas paliko kapitono lovą. Netrukus jis vėl ėmė kliedėti. Kai „Cinamono vėjas“ pro Kraujuojantį bokštą įplaukė į Tirošio uostą, Eimonas jau nešnekėjo, girdi, reikia pamėginti rasti laivą, kuris nuplukdytų jį į rytus. Jis vėl prisiminė Senmiestį ir didžiuosius Citadelės meisterius.

— Turi jiems pasakyti, Šernai, — vis kartojo Eimonas. — Didiesiems meisteriams. Turi pasakyti, kad jie suprastų. Vyrai, buvę Citadelėje kartu su manimi, mirė jau prieš penkiasdešimt metų. O tie, kurie ten yra dabar, niekada manęs nepažinojo. Mano laiškai… Senmiestyje perskaitę mano laiškus, jie tikriausiai palaikė juos iškvėšusio senio kliedesiais. Man nepavyko, bet tu privalai juos įtikinti. Pasakyk jiems, Šernai… Papasakok apie padėtį prie Sienos… apie numirėlius, baltuosius klajūnus ir apie atslenkantį šaltį…

— Papasakosiu, — pažadėjo Šernas. — Pats pakartosiu tai, ką jiems rašei, meisteri. Mes abu viską jiems papasakosime, abu.

— Ne, — papurtė galvą senis. — Tai padaryti turi tu. Pasakyk jiems. Pranašystė… mano brolio sapnas… ledi Melisandra neteisingai suprato ženklus. Stanis… Taip, Stanis turi drakonų kraujo. Ir jo broliai turėjo. Reilė, Ego mergaitė, juos suklaidino… jų tėvo motina… Kai buvo maža, ji vadino mane dėde Meisteriu. Prisiminiau tai, tad leidau sau tikėtis… galbūt norėjau… Kai labai norime kuo nors tikėti, mes visi save apgaudinėjame. O Melisandra, manau, itin linkusi gyventi iliuzijomis. Tas kalavijas netikęs, ji turi tai suprasti… šviesa be karščio… tuščias spindesys… Kalavijas netikęs, o netikra šviesa niekur mūsų nenuves, tik į dar gūdesnę tamsą, Šernai. Mūsų viltis — Daneiris. Pasakyk tai jiems Citadelėje. Priversk juos tave išklausyti. Jie turi pasiųsti jai meisterį. Daneiris turi gauti patarimų, turi būti mokoma ir saugoma. Šitiek metų delsiau, laukiau, stebėjau, o išaušus lemtingai dienai esu jau per senas. Aš mirštu, Šernai. — Ištarus šiuos žodžius, iš nieko nereginčių balkšvu valkčiu aptrauktų senio akių ėmė ristis ašaros. — Tokiam senam žmogui kaip aš mirtis neturėtų būti baisi, bet aš vis tiek bijau. Argi ne kvaila? Ten, kur esu, visuomet tamsu, tad kodėl turėčiau bijoti tamsos? Ir vis dėlto negaliu susilaikyti nesvarstęs, kas manęs laukia kūnui atšalus. Ar amžinai puotausiu auksinėje Tėvo menėje, kaip sako septonai? Ar vėl šnekėsiuosi su Egu, ar rasiu Deironą sveiką ir gyvą, ar išgirsiu, kaip mano seserys dainuoja savo vaikams? O jei arklių lordai teisūs? Gal tuomet raitas ant ugninio eržilo amžinai josiu per nakties dangų? O gal teks vėl sugrįžti į šį ašarų slėnį? Kas žino? Kas buvo peržengęs ribą ir matė mirtį? Tik prisikėlę numirėliai, bet mes žinome, kokie jie. Žinome.

Šernas nesumojo, ką atsakyti, bet vis tiek kaip įmanydamas stengėsi senį guosti. Paskui atėjo Džilė ir padainavo Eimonui visiškai beprasmišką dainelę, išmoktą iš kažkurios Krasterio žmonos. Girdėdamas dainuojant, senis nusišypsojo ir lengviau užmigo.

Tai buvo viena iš jo paskutinių gerųjų dienų. Vėliau senis daugiausia miegodavo, susirangęs po krūva kailių kapitono kajutėje, o ne būdraudavo. Kartais per miegus kažką murmėdavo. Nubudęs liepdavo pakviesti Šerną primygtinai kartodamas turįs kažką jam pasakyti, bet, kol Šernas ateidavo, dažniausiai jau būdavo pamiršęs, ką būtent. O jei ir prisimindavo, jo kalba būdavo nerišli ir nelengva suprasti. Senis šnekėdavo apie sapnus, bet niekada neužsimindavo, kas juos sapnavo, apie stiklinę žvakę, kurios neįmanoma uždegti, ir apie kiaušinius, iš kurių niekas neišsiris. Jis sakė, kad sfinksas yra mįslė, o ne įminimas, tik Šernas nesuprato, ką tai reiškia. Jis prašydavo Šerno paskaityti iš septono Barto knygos, nors šio vyro raštai buvo sudeginti valdant Beilorui Palaimintajam. O kartą meisteris Eimonas prabudo verkdamas.

— Drakonas privalo turėti tris galvas, — ėmė dejuoti jis, — bet aš per senas ir per silpnas, kad būčiau viena iš jų. Turėčiau būti kartu su ja, parodyti jai kelią, bet kūnas mane išdavė.

„Cinamono vėjui“ plaukiant per Brastos Akmenis, meisteris Eimonas dažniausiai jau neprisimindavo net Šerno vardo. Būdavo dienų, kai senis laikydavo jį vienu iš savo mirusių brolių.

— Tokiai ilgai kelionei laivu jis buvo per silpnas, — jiedviem įsitaisius priekiniame denyje, nurijęs dar gurkšnelį romo, tarė Šernas Džilei. — Jonas turėjo susiprasti. Eimonui buvo šimtas dveji metai, jokiu būdu jo nebuvo galima išleisti į jūrą. Jei būtų likęs Juodojoje pilyje, tikriausiai būtų gyvenęs dar bent dešimt metų.

— Arba ji būtų jį sudeginusi. Raudonoji moteris. — Net čia, už tūkstančio lygų nuo Sienos, Džilė vengė garsiai ištarti ledi Melisandros vardą. — Ji norėjo, kad jos laužų liepsnos gautų karaliaus kraujo. Vala tai žinojo. Ir lordas Snou. Todėl jie ir privertė mane išsivežti Dalos kūdikį, o vietoj jo palikti savąjį. Meisteris Eimonas užmigo ir nepabudo, bet jei būtų likęs pilyje, ji būtų jį sudeginusi.

Jį vis tiek reikės sudegintu niūriai pagalvojo Šernas, tik dabar tai padaryti teks man. Targarienai savo mirusius visuomet degindavo. Ant „Cinamono vėjo“ denio kurti laidotuvių laužo Kuhuras Mo neleido, tad Eimono palaikai buvo įgrūsti į statinę su brandžiu romu, kad išsilaikytų, kol laivas pasieks Senmiestį.

— Savo mirties išvakarėse jis paklausė, ar gali palaikyti kūdikį, — vėl prabilo Džilė. — Bijojau, kad meisteris Eimonas jo neišmestų, bet jis puikiai susitvarkė. Sūpavo jį, niūniavo mažyliui kažkokią dainą, o Dalos berniukas ištiesė rankytę ir palietė jam veidą. Mažylis taip timptelėjo lūpą, jog išsigandau, kad meisterį užgavo, bet jis tik nusijuokė. — Ji paglostė Šernui ranką. — Jei nori, galėtume pavadinti mažylį Meisteriu. Ne dabar, o kai sulauks tinkamo amžiaus. Galėtume.

— Meisteris — tai ne vardas. Bet gali pavadinti jį Eimonu.

Džilė susimąstė.

— Dala pagimdė jį per mūšį, aplink ją žvangant kalavijų plienui. Toks ir turi būti berniuko vardas. Eimonas Gimęs Mūšyje. Eimonas Plieno Daina.

Toks vardas patiktų net mano tėvui. Tai kario vardas. Šiaip ar taip, berniukas buvo Menso Plėšiko sūnus ir Krasterio vaikaitis. Bailio Šerno kraujas jo gyslomis netekėjo.

— Gerai. Taip jį ir pavadink.

— Kai sulauks dvejų metukų, — pažadėjo Džilė, — ne anksčiau.

— O kur dabar berniukas? — paklausė Šernas. Per tą romą ir liūdesį jis tik dabar susigriebė, jog kūdikis ne pas Džilę.

— Jis su Kodža. Paprašiau jos, kad valandėlei jį prižiūrėtų.

— Hm…

Kodža Mo buvo kapitono duktė: aukštesnė už Šerną, liekna kaip ietis ir juoda kaip nušlifuotas gagatas. Be to, ji vadovavo raudoniesiems laivo šauliams, gebėjo įtempti dvilinkio paauksuoto lanko templę ir paleisti strėlę, kuri nulėkdavo keturis šimtus jardų. Kai prie Brastos Akmenų juos užpuolė piratai, Kodžos strėlės patiesė jų bent keliolika, o Šerno strėlės krito į jūros vandenis. Labiau už savo lanką Kodža Mo mėgo tik pasisodinusi ant kelių supti Dalos berniuką ir dainuoti jam Vasaros salų kalba. Tyržmogių princas tapo visų laivo įgulos moterų numylėtiniu, o Džilė, regis, pasitikėjo jomis labiau nei kokiu nors vyru.

— Kodža labai maloni, — tarė Šernas.

— Iš pradžių aš jos bijojau, — prisipažino Džilė. — Ji tokia juoda, o jos dantys tokie dideli ir balti, jog pamaniau, kad galbūt ji žvėris ar pabaisa, bet ji ne tokia. Ji gera. Aš ją mėgstu.

— Žinau, kad mėgsti.

Beveik visą savo gyvenimą Džilė pažinojo tik vieną vyrą — siaubūną Krasterį. Visi kiti žmonės jos pasaulyje buvo moterys. Vyrų ji bijo, o moterų ne, suprato Šernas. Jam tai buvo suprantama. Augdamas Rago Kalvoje jis taip pat labiau mėgo mergaičių draugiją. Seserys visuomet elgėsi su juo gražiai, ir nors kitos mergaitės kartais jį paerzindavo, į žiaurius žodžius numoti ranka būdavo lengviau, nei į kitų pilyje gyvenusių berniukų kirčius ir smūgius. Net dabar, plaukdamas „Cinamono vėju“, Šernas laisviau jausdavosi būdamas su Kodža Mo, o ne su jos tėvu, nors taip galbūt buvo dėl to, kad ji mokėjo bendrąją kalbą, o kapitonas ne.

— Ir tave mėgstu, Šernai, — sušnabždėjo Džilė. — Ir šis gėrimas man patinka. Jo skonis kaip ugnies…

Taip, dingtelėjo Šernui, tai drakono gėrimas. Jų taurės buvo tuščios, tad jis priėjo prie statinės ir vėl jas pripildė. Vakaruose, prie horizonto, Šernas matė kabantį saulės diską — išpurtusį, tris kartus didesnį nei įprasta. Rauzganoje saulės šviesoje Džilės veidas atrodė nukaitęs ir paraudęs. Jiedu išgėrė po taurę už Kodžą Mo, po antrą už Dalos berniuką ir po trečią už paliktą prie Sienos Džilės kūdikį. O tada neliko nieko kito, tik išgerti po taurę už Eimoną iš Targarienų giminės.

— Tegul Tėvas teisia jį teisingai, — šniurkščiodamas tarė Šernas.

Kai baigė gerti už meisterį Eimoną, saulės jau beveik nebebuvo matyti. Vakaruose, prie pat horizonto, tebešvietė tik ilga plona raudona linija, primenanti dangaus prorėžą. Džilė pasakė, kad nuo to gėrimo laivas sukasi ratu, tad Šernas padėjo jai nulipti kopėčiomis į moterų kajutę laivo priekyje.

Kajutėje prie durų kabojo žibintas ir Šernas įeidamas kažkaip įsigudrino pokštelėti į jį kakta. „Oi…“ — sudejavo jis, o Džilė paklausė: „Užsigavai? Leisk, pažiūrėsiu.“ Ji pasilenkė ir… pabučiavo Šerną į lūpas.

Šernas nė nepajuto, kaip atsakė į jos bučinį. Ištariau priesaikos žodžius, pagalvojo jis, bet Džilė jau timpčiojo juodus jo drabužius ir laisvino kelnių juosmens raištelius. Jis atšlijo, bet neilgam, tik kol ištarė: „Mes negalime“, — bet Džilė pasakė: „Galime“, — ir vėl įsisiurbė jam į lūpas. „Cinamono vėjas“ sukosi aplink juos ratu, ant Džilės liežuvio jis jautė romo skonį, o paskui jos krūtys staiga apsinuogino ir Šernas jas lietė. Ištariau priesaikos žodžius, vėl dingtelėjo jam, bet vienos jos krūties spenelis kažkaip atsidūrė jam tarp lūpų. Jis buvo rožinis, stangrus ir, kai Šernas čiulptelėjo, romo skonis jo burnoje susimaišė su pieno skoniu, ir jis dar niekada nebuvo ragavęs nieko geresnio, skanesnio ir malonesnio. Jei tai padarysiu nebūsiu niekuo pranašesnis už Dareoną, pamanė Šernas, tačiau jausmas buvo toks geras, kad jis negalėjo liautis. Ir staiga jo kotas išlindo iš kelnių išpampęs ir tiesus nelyginant laivo stiebas. Stypsoti čia atrodė taip kvaila, kad Šernas tikriausiai būtų nusijuokęs, bet Džilė stumtelėjo jį atatupstą į guolį, iki šlaunų viršaus pasikėlė sijonus ir, tyliai sudejavusi, jį užsėdo. Nežinojau, kad moters tarpkojis gali taip sudrėkti. „Dabar aš tavo žmona“, — sušnabždėjo Džilė ir ėmė sūpuotis. O Šernas dejuodamas pagalvojo: Ne, ne, negali būti mano žmona, aš ištariau priesaikos žodžius, ištariau priesaikos žodžius, bet garsiai tepasakė: „Taip.“

Kai visa baigėsi, Džilė užmigo jį apsikabinusi, įsikniaubusi jam į krūtinę. Šernui taip pat reikėjo pamiegoti, bet jis buvo apgirtęs nuo romo, nuo motinos pieno ir nuo Džilės. Jis suprato privaląs paršliaužti į savo hamaką vyrų kajutėje, bet taip malonu buvo jausti ją, prigludusią prie krūtinės, ir Šernas kažkodėl negalėjo pasijudinti.

Į kajutę atėjo kitų žmonių, vyrų ir moterų, ir jis girdėjo juos bučiuojantis, juokiantis ir mylintis. Vasaros salų žmonės. Tai štai kaip jie gedi. Mirčiai jie atsako gyvenimu. Labai seniai Šernas buvo kažkur apie tai skaitęs. Ir dabar svarstė, ar Džilė pati žinojo, ar Kodža Mo jai pasakė, ką daryti?

Šernas uodė malonų Džilės plaukų aromatą ir stebeilijosi į virš galvos besisūpuojantį žibintą. Net Senolė man neparodysy kaip rasti saugių išeitį iš šios padėties. Geriausia jam būtų buvę atsargiai išslinkti ant denio ir šokti į jūrą. Jei nuskęstu, niekas niekada nesužinos, kad užsitraukiau gėdų ir sulaužiau priesaikų, o Džilė galės susirasti geresnį vyrų, o ne tokį storų bailį kaip aš.

Kitą rytą Šernas nubudo savo hamake vyrų kajutėje ir išgirdo Ksondą garsiai šūkaujant apie vėją.

— Vėjas pakilo! — laidė gerklę kapitono padėjėjas. — Kelkis ir prie darbo, Juodasis Šernai. Pakilo vėjas.

Galbūt Ksondui ir trūko žodžių, užtat jo plaučiai buvo tikros kalvio dumplės. Šernas išsirito iš hamako, stryktelėjo ir… iš karto pasigailėjo. Jam baisiai skėlė galvą, viena iš delno pūslių naktį sprogo, be to, jį pykino.

Tačiau Ksondas tikrai neketino jo gailėtis, tad Šernui neliko nieko kita, tik šiaip taip apsivilkti savo juodus drabužius. Jis rado juos ant denio po hamaku, sumestus į drėgną krūvą. Šernas juos pauostė norėdamas sužinoti, ar labai dvokia, ir jam į nosį dūrė druskos, jūros, deguto, šlapio brezento ir pelėsių, vaisių, žuvies, brandaus romo, keistų prieskonių, egzotiškos medienos ir svaiginantis jo paties išdžiūvusio prakaito kvapas. Bet drabužiai kvepėjo ir Džile, švariais jos plaukais, be to, galėjai užuosti ir salstelėjusį pieno kvapą, todėl Šernas mielai juos apsivilko. Tik… būtų nežinia ką atidavęs už šiltas ir sausas kojines. Kojų tarpupirščiuose jam įsimetė kažin koks grybelis.

Susimokėti už kelionę keturiems iš Bravoso į Senmiestį skrynios knygų toli gražu nepakako. Bet „Cinamono vėjui“ trūko darbo jėgos, todėl Kuhuras Mo sutiko juos paimti su sąlyga, kad keleiviai atidirbs. Šernui paprieštaravus, girdi, meisteris Eimonas tam pernelyg silpnas, berniukas — dar visai kūdikis, o Džilė siaubingai bijanti jūros, Ksondas tik nusijuokė ir tarė:

— Juodasis Šernas — stambus juodas vyras. Juodasis Šernas galės dirbti už keturis.

Tiesą sakant, Šernas buvo toks negrabus, kad abejojo, ar gebės atlikti bent vieno vyro darbą, tačiau jis bent jau stengėsi. Grandė denius ir glotniai trynė juos akmenimis, traukė inkaro grandines, vyniojo virvę ir medžiojo žiurkes, siuvo suplyšusias bures, vandenį leidžiančias laivo korpuso vietas tepė verdančiu degutu, darinėjo žuvį ir pjaustė kokui vaisius. Džilė taip pat stengėsi. Su laivavirvėmis tvarkytis jai sekėsi geriau nei Šernui, nors kartais matydama vandens platybes gaudavo užsimerkti.

Džilė… — pagalvojo Šėmas. Ką aš darysiu su Džile?

Diena buvo karšta ir tvanki, be to, dėl skaudamos galvos, rodos, labai ilgai užsitęsė. Šernas darbavosi prie virvių ir burių, taip pat ėmėsi kitų Ksondo jam patikėtų užduočių ir mėgino nežiūrėti nei į romo statinę su senojo meisterio Eimono palaikais, nei į… Džilę. Dabar jis negalėjo pažvelgti į akis šiai tyržmogei merginai, — tik ne po to, ką jiedu padarė praeitą naktį. Kai ji užlipdavo ant denio, jis leisdavosi į triumą. Kai ji eidavo į laivo priekį, jis skubėdavo į paskuigalį. Kai Džilė jam nusišypsodavo, Šernas nusisukdavo, nes jautėsi niekam tikęs. Kol ji miegojo, man reikėjo šokti į jūrą, galvojo jis. Visada buvau bailys, bet priesaikos iki šiol sulaužęs nebuvau.

Jei meisteris Eimonas nebūtų miręs, Šernas būtų galėjęs jo paklausti, ką daryti. Jei kartu būtų plaukęs Jonas Snou arba bent Pipas arba Grenas, jis būtų galėjęs kreiptis į juos. O dabar Šernui beliko Ksondas. Ksondas nesuprastų, apie ką šneku. O jei ir suprastų, tiesiog patartų man eiti ir dar kartą išdulkinti tą merginą. „Dulkintis“ buvo pirmas Ksondo išmoktas bendrosios kalbos žodis ir jis tuo labai didžiavosi.

Šernui pasisekė, kad „Cinamono vėjas“ buvo toks didelis. „Juodajame strazde“ Džilė kaipmat būtų jį radusi. Didžiuliai laivai iš Vasaros salų Septyniose Karalystėse buvo vadinami „laivais-gulbėmis“ dėl vėjyje besiplakančių baltų burių ir laivo priekio papuošimų, dauguma kurių buvo paukščių figūros. Nors ir dideli, tie laivai bangas skrosdavo nepaprastai grakščiai. Genamas gero, stiproko vėjo, „Cinamono vėjas“ galėjo pralenkti bet kokį karo laivą, bet vėjui nutykus būdavo visiškai bejėgis. Be to, laive buvo daug vietų, tinkamų slėptis bailiui.

Baigiantis budėjimui, Šernas pagaliau buvo užspeistas. Besileidžiantį kopėčiomis, Ksondas pačiupo jį už pakarpos.

— Juodasis Šernas eiti su Ksondu, — liepė juodukas ir, nutempęs per denį, paliko suklupusį prie Kodžos Mo kojų.

Toli šiaurėje, prie horizonto, buvo matyti padūmavusi juosta. Kodža mostelėjo į tą pusę.

— Ten — Dorno pakrantė. Smėlis, akmenys, skorpionai ir šimto lygų ruože — nė vienos tinkamos vietos nuleisti inkarui. Jei nori, gali plaukti ir pėsčiomis keliauti į Senmiestį. Tau teks kirsti nesvetingą dykumą, įveikti kalnus ir plaukti Torentina. Arba galėtum grįžti pas Džilę.

— Tu nesupranti. Vakar naktį mudu…

— …pagerbėte savo mirusįjį ir dievus, kurie judu sukūrė. Ksondas pasielgė taip pat. Prižiūrėjau kūdikį, kitaip būčiau buvusi kartu su juo. Visi jūs, Vesteroso žmonės, gėdijatės meilės. Bet juk mylėtis — jokia gėda. Jei jūsų septonai tvirtina kitaip, vadinasi, jūsų septyni dievai yra demonai. Mes, gyvenantys salose, šiuos dalykus išmanome geriau. Mūsų dievai duoda mums kojas, kad bėgiotume, nosis, kad uostytume, rankas, kad liestume ir čiuoptume. Koks beprotis ir žiaurus dievas galėtų duoti žmogui akis, o tada liepti amžinai laikyti jas užmerktas įr nematyti viso pasaulio grožio? Taip gali elgtis tik dievas-pabaisa, tik tamsos demonas. — Kodža kyštelėjo ranką Šernui į tarpkojį. — Ir šitą dievai tau davė ne be reikalo, o tam, kad… kaip tai vadinama Vesterose?

— Dulkintum, — paslaugiai priminėjai Ksondas.

— Taip, kad dulkintum. Kad teiktum malonumą ir pradėtum vaikus. Anokia čia gėda.

Šernas pasitraukė atatupstas.

— Aš daviau priesaiką. Neturėti nei žmonos, nei vaikų. Ištariau šiuos žodžius.

— Ji žino apie tavo priesaiką. Tam tikra prasme ji vaikas, bet… ne akla. Ji supranta, kodėl dėvi juodus drabužius ir kodėl keliauji į Senmiestį. Džilė žino, kad tavęs nesulaikys. Ji nori tave turėti tik valandėlę. Ji prarado savo tėvą ir vyrą, motiną ir seseris, savo namus, savo pasaulį. Be tavęs ir kūdikio, ji daugiau nieko neturi. Todėl arba eik pas Džilę, arba šok į vandenį ir plauk.

Šernas beviltiškai pažvelgė į ūkaną šiaurėje, žyminčioje tolimą krantą. Jis suprato taip toli nuplaukti negalėsiąs.

Tad nuėjo pas Džilę.

— Tai, ką mudu padarėme… Jei galėčiau vesti, mieliau vesčiau tave, o ne kokią nors princesę arba kilmingą mergelę, bet negaliu. Vis dar esu varnas. Daviau priesaiką, Džile. Nuėjau su Jonu į mišką ir prisiekiau prieš širdamedį.

— Medžiai mus saugo, — sušnabždėjo Džilė, braukdama nuo skruostų ašaras. — Miške jie viską mato, bet… čia medžių nėra. Tik vanduo, Šernai. Tik vanduo.