Varnų puota

Brienė

Hailas Hantas užsispyrė, kad jie paimtų galvas.

— Tarlis norės iškelti jas ant sienų, — pareiškė jis.

— Neturime deguto, — atkreipė jo dėmesį Brienė. — Mėsos supus. Palikime tas galvas.

Ji nenorėjo keliauti per žalią pušynų prieblandą gabendamasi galvas vyrų, kuriuos nužudė.

Bet Hantas jos net nesiklausė. Jis pats perkirto žuvusių vyrų kaklus, visas tris galvas surišo už plaukų ir pasikabino prie balno. Brienei neliko nieko kita, tik apsimesti, kad tų galvų čia nėra, bet kartais, ypač naktį, jausdavo sau į nugarą įbestus negyvėlių žvilgsnius, o vieną kartą sapnavo, jog girdi tas galvas apie kažką besišnabždančias.

Kai pasiekė Skeltnagio kyšulio laiptus, buvo šalta ir šlapia. Vienomis dienomis lijo, kitomis buvo labai apsiniaukę ir bet kada galėjo pradėti. Jiems niekada nepavykdavo sušilti. Net įkūrus stovyklą sunku būdavo rasti sausų malkų laužui.

Mergelių Duburio vartus jie pasiekė lydimi didžiulio spiečiaus musių, varnas buvo išlesęs Šegveliui akis, o Pigo ir Timeono galvos apėjusios musių lervomis. Brienė su Podriku jau seniai įprato joti per šimtą jardų priekyje, kad pūvančių galvų dvokas liktų už nugaros. O seras Hailas netrukus pareiškė, girdi, jis jau nieko neužuodžia.

— Palaidok jas, — sakydavo jam Brienė kaskart, kai jie nakčiai įkurdavo stovyklą, tačiau Hantas pasirodė esąs baisus užsispyrėlis. Jis greičiausiai pasakys lordui Rendilui, kad pats nužudė tuos tris vyrus.

Tačiau, sero Hailo garbei, teko pripažinti, kad jis to nepadarė.

— Mikčiojantis ginklanešys paleido akmenį, — papasakojo jis, kai jiedu su Briene buvo atlydėti į Mutono pilies kiemą, pas Tarlį. Galvos atiteko pilies sargybos puskarininkiui, kuriam buvo liepta jas nuvalyti, ištepti degutu ir iškelti virš vartų. — O visa kita padarė ši moteris su kalaviju.

— Sudorojo visus tris? — nepatikliai paklausė lordas Rendilas.

— Ji kovėsi taip, kad galėjo nužudyti ir dar tris.

— Ar radai Starkų merginą? — pasiteiravo jos Tarlis.

— Ne, milorde.

— Užtat nudobei kelias žiurkes. Ar buvo smagu?

— Ne, milorde…

— Gaila… Ką gi, dabar jau pažinai kraujo skonį. Įrodei, ką norėjai įrodyti. Pats laikas nusimesti šarvus ir apsivilkti tinkamus drabužius. Uoste stovi laivai. Vienas iš jų ketina sustoti Tarte. Noriu, kad juo išplauktum.

— Ačiū, milorde, bet ne.

Iš lordo Tarlio veido išraiškos galėjai spręsti, kad labiausiai jam būtų patikę pamauti Brienės galvą ant mieto ir kartu su Timeono, Pigo ir Šegvelio galvomis iškelti virš Mergelių Duburio miesto vartų.

— Ketini tęsti šią kvailystę?

— Ketinu rasti ledi Šansą.

— Atleisk, milorde, bet… — įsiterpė seras Hailas. — Mačiau ją, besikaunančią. Ji stipresnė už daugumą vyrų ir greita…

— Jos kalavijas greitas, — nutraukė jo kalbą Tarlis. — Toks jau yra tas Valyrijos plienas. Stipresnė už daugumą vyrų? Kurgi ne. Neneigsiu, ši moteris — tikra gamtos išdaiga.

Tokie kaip Tarlis niekada manęs nepamėgs, dingtelėjo Brienei, nesvarbu, ką daryčiau.

— Milorde, gali būti, kad apie merginą šį tą žino Sandoras Kligeinas. Jei pavyktų jį rasti…

— Kligeinas tapo bastūnu. Dabar jis, rodos, šlaistosi su Beriku Dondarionu. Arba ne, mat sklindančios kalbos prieštaringos. Parodyk, kur jie slepiasi, ir aš mielai perrėšiu jiems pilvus, ištrauksiu žarnas ir visus juos sudeginsiu. Pakorėme kelias dešimtis bastūnų, bet jų vadai vis išslysta mums iš rankų. Kligeinas, Dondarionas, raudonasis žynys, o dabar — ir ta moteris, Akmenširdė… Kaip ketini juos surasti, jei net man nepavyksta?

— Milorde, aš… — Brienė nežinojo, ką jam atsakyti. — Aš tiesiog pamėginsiu.

— Gerai, mėgink. Turi lydimąjį laišką, mano leidimo tau nereikia, bet vis tiek tau jį duodu. Jei pasiseks, tik prisitrinsi nuo balno pūsles ant sėdmenų. Jei ne, galbūt Kligeinas su visa savo gauja išprievartavę paliks tave gyvą. Tada galėsi keliais paršliaužti į Tartą su šuns pasėtu pavainikiu pilve.

Brienė apsimetė šių žodžių negirdėjusi.

— Gal milordas galėtų pasakyti, kiek vyrų šlaistosi su Skaliku?

— Šeši, šešiasdešimt arba šeši šimtai. Nelygu, ką klausi.

Buvo akivaizdu, kad šis pokalbis Rendilui Tarliui jau pabodo. Jis pasisuko eiti.

— Jei aš ir mano ginklanešys galėtume paprašyti tavo svetingumo, kol…

— Prašyk, kiek nori. Po savo stogu tavęs nepakęsiu.

Seras Hailas žingtelėjo į priekį.

— Atleisk, milorde, bet, kaip suprantu, čia vis dar lordo Mutono stogas.

Tarlis pervėrė riterį pagiežingu žvilgsniu.

— Mutonas drąsus kaip kirmėlė. Mutono vardo man girdint geriau neminėk. O dėl tavęs, miledi… Žmonės kalba, kad tavo tėvas geras žmogus. Jei taip, man jo gaila. Vienus vyrus dievai apdovanoja sūnumis, kitus — dukterimis. Bet joks žmogus nenusipelno tokio prakeiksmo, kaip tu. Gali gyventi arba mirti, ledi Briene, bet, kol Mergelių Duburį valdau aš, čia negrįžk.

Žodžiai — kaip vėjas, tarė sau Brienė. Jie negali sužeisti. Tiesiog praleisk juos pro ausis.

— Kaip įsakysi, milorde, — išsižiojo tarti ji, bet nespėjo, nes Tarlis jau buvo nuėjęs.

Ji patraukė per kiemą lyg sapnuodama, nežinodama, kur eina.

Ją pasivijo seras Hailas.

— Juk yra užeigų…

Brienė papurtė galvą. Šnekėtis su Hailu Hantu ji nenorėjo.

— Prisimeni „Dvokiančią žąsį“?

Jos apsiaustas ir dabar dar trenkė ta užeiga.

— Kodėl klausi?

— Rytoj vidurdienį susitikime ten. Mano pusbrolis Eilinas buvo vienas iš tų, kuriuos Tarlis pasiuntė ieškoti Skaliko. Pakalbėsiu su juo.

— Kodėl nori man padėti?

— O kodėl ne? Jei tau pavyktų padaryti tai, ko nepavyko padaryti Eilinui, galėčiau erzinti jį dėl to daug metų.

Seras Hailas neklydo: Mergelių Duburyje vis dar buvo užeigų. Tačiau per vieną ar kitą apsiaustį kelios sudegė ir dar nebuvo atstatytos, o likusios buvo pilnos lordo Tarlio kareivių. Jiedu su Podriku po pietų apėjo jas visas, bet nė vienoje nebuvo įmanoma gauti nakvynės.

— Sere… Miledi… — saulei leidžiantis tarė Podrikas. — Dar lieka laivai. Laivuose yra lovų. Hamakų. Arba gultų.

Prieplaukoje vis dar šmižinėjo lordo Rendilo vyrai, — jų čia buvo kaip musių, apspitusių tris Kruvinųjų Juokdarių galvas, — bet jų puskarininkis pažinojo Brienę iš matymo, tad leido praeiti. Vietiniai žvejai rišo nakčiai savo laivelius ir šūkavo, siūlydami pirkti ką sužvejoję, tačiau Brienę labiau domino didesni laivai, skrodžiantys Siaurosios jūros bangas. Uoste jų stovėjo net keli, tiesa, vienas burinis prekybinis laivas, „Titano duktė“, atsišvartavo ir ketino išplaukti prasidėjus vakariniam potvyniui. Jiedu su Podriku Peinu apėjo visus likusius laivus. „Kirų miesto mergelės“ savininkas palaikė Brienę kekše ir pareiškė, girdi, jo laivas — ne viešnamis, o iš Ibeno atplaukusiame banginių medžioklės laive buvęs harpūnininkas pasisiūlė nupirkti iš jos vaikinuką, bet kituose laivuose jiems sekėsi geriau. Nedideliame buriniame laive, ką tik atplaukusiame iš Senmiesčio, o anksčiau užsukusiame į Tirošį, Pentosą ir Prieblandos Slėnį, pavadintame „Banglėkys“, ji nupirko Podrikui apelsiną.

— Dabar plauksime į Kirų miestą, — pasakė jai kapitonas, — o iš ten, jei tik orai leis, aplenkę Pirštus, trauksime į Sistertoną ir Baltąjį Uostą. „Banglėkys“ — švarus laivas, jame ne tiek daug žiurkių kaip kituose, be to, turėsime šviežių kiaušinių ir ką tik sumušto sviesto. Gal miledi ieško laivo keliauti į šiaurę?

— Ne. — Bent kol kas. Pagundą Brienė jautė, bet…

Jiems traukiant į kitą prieplauką, Podrikas koja brūkštelėjo žemę ir tarė:

— Sere… Miledi… O jei miledi grįžo namo? Turiu omenyje, kita miledi, sere. Ledi Sansa.

— Jos namai sudeginti.

— Ir vis dėlto… Ten jos dievai. Dievai nemiršta.

Dievai nemiršta, o merginos gali mirti.

— Timeonas buvo žiaurus vyras ir žudikas, bet nemanau, kad kalbėdamas apie Skaliką melavo. Kol nebūsime visiškai tikri, keliauti į šiaurę negalime. Bus tų laivų.

Rytiniame uosto pakraštyje jie pagaliau susitarė dėl nakvynės nuo audrų gerokai nukentėjusiame prekybiniame buriniame laive, pavadintame „Myro ledi“. Laivas buvo labai pakrypęs, per audrą praradęs stiebą ir pusę įgulos, o savininkas neturėjo lėšų jo remontui, tad mielai paėmė iš Brienės kelis grašius ir leido jiedviem su Podu nakvoti tuščioje kajutėje.

Jie praleido neramią naktį. Brienė tris kartus prabudo. Pirmą kartą, kai ėmė lyti, antrą — išgirdusi girgžtelėjimą ir pamaniusi, kad Vikruolis Dikas atsėlina jos nužudyti. Trečią kartą ji pakirdo su peiliu rankoje, tačiau jokios grėsmės nebuvo. Mažos ankštos kajutės tamsoje jai prireikė kelių akimirkų prisiminti, jog Vikruolis Dikas nebegyvas. Pagaliau vėl užmigusi, susapnavo vyrus, kuriuos nužudė. Jie šokinėjo aplink ją šaipydamiesi, gnaibydami ją, o ji gynėsi nuo įkyruolių kalaviju. Tuos vyrus ji suraižė taip, kad šie pasruvo krauju, bet vis tiek aplink ją staipėsi — Šegvelis, Timeonas, Pigas ir… Rendilas Tarlis, Vargas Houtas ir Raudonasis Ronetas Koningtonas. Ronetas suspaudęs tarp pirštų laikė rožę. Kai jis ištiesė gėlę, Brienė nukirto jam ranką.

Brienė pabudo išpilta prakaito ir ligi ryto iškiūtojo susigūžusi po savo apsiaustu, klausydamasi, kaip jai virš galvos lietaus lašai barbena į kajutės stogą. Naktis buvo audringa. Retkarčiais Brienė girdėdavo tolumoje dundant griaustinį ir prisimindavo per vakarinį potvynį į jūrą išplaukusį bravosiečių laivą.

Kitą rytą ji vėl nuėjo į „Dvokiančią žąsį“, pažadino suskretusią užeigos šeimininkę ir nusipirko iš jos porą riebių dešrelių, paskrudintos duonos, pusę taurės vyno, ąsotį virinto vandens ir paprašė dviejų švarių taurių. Dėdama virinti vandenį, moteris šnairom dirstelėjo į Brienę.

— Tu ta pati stotinga moteris, kuri išėjo su Vikruoliu Diku. Aš prisimenu. Jis tave apgavo?

— Ne.

— Išprievartavo?

— Ne.

— Nukniaukė tau arklį?

— Ne. Jį nužudė bastūnai.

— Bastūnai? — Ši žinia, rodės, moters nė kiek nenuliūdino, tik pakurstė smalsumą. — Visada maniau, kad Dikas bus pakartas arba išsiųstas prie Sienos.

Jie valgė skrudintą duoną ir dešreles. Podrikas pusryčius užgėrė vynu gardintu vandeniu, o Brienė sriūbčiojo vandeniu atskiestą vyną ir svarstė, ko čia atėjo. Hailas Hantas nebuvo tikras riteris. Sąžiningas jo veidas buvo tik kaukė. Man nereikia nei jo pagalbos, nei apsaugos, nei jo paties, kartojo sau Brienė. Jis tikriausiai net neateis. Susitaręs čia susitikti, matyt, iškrėtė man dar vieną pokštą.

Ji jau buvo beišeinanti, kai į užeigą įžengė seras Hailas.

— Miledi… Podrikai… — Žvilgtelėjęs į taures, lėkštes ir taukų balutėse vėstančias nebaigtas valgyti dešreles, jis tarė: — O dievai, tikiuosi, nevalgėte šios užeigos maisto?

— Ne tavo reikalas, ką mes valgėme, — atrėžė Brienė. — Ar radai savo pusbrolį? Ką jis tau papasakojo?

— Paskutinį kartą Sandorą Kligeiną žmonės matė Druskos įlankoje antpuolio dieną. Paskui Trišakio pakrante jis išjojo į vakarus.

Brienė suraukė antakius.

— Trišakis ilgas…

— Tiesa, bet nemanau, kad mūsų šuo bus nukeliavęs labai toli nuo upės žiočių. Rodos, Vesterosas jo nebežavi. Druskos įlankoje jis ieškojo laivo. — Iš už bato aulo seras Hailas išsitraukė avies odos ritinėlį, pastūmė į šalį lėkštes su dešrelėmis ir jį išvyniojo. Pasirodo, tai buvo žemėlapis. — Štai čia, senojoje užeigoje prie kryžkelės, Skalikas nudėjo tris savo bendražygius. Paskui nusiaubė Druskos įlanką, štai čia. — Jis pirštu bakstelėjo į Druskos įlanką. — Gali būti, kad jis įkliuvo į spąstus. Šiaurėje, štai čia — Dvyniai ir Frėjai, pietuose, kitame Trišakio krante — Daris ir Harenholas, vakaruose, — jis tai žino, — kariauja Blekvudai ir Brakenai, o štai čia, Mergelių Duburyje — lordas Rendilas. Aukštikalnių kelias į Slėnį užverstas sniegu, net jei jam pavyktų gyvam prasibrauti pro ten įsikūrusias gentis. Tad kurgi šuniui dingti?

— Jei jis bastosi kartu su Dondarionu…

— Nesibasto. Eilinas tuo tikras. Dondariono vyrai taip pat jo ieško. Jie paskelbė ketinantys pakarti Skaliką už tai, ką jis padarė Druskos įlankoje. Jie patys su tais nusikaltimais neturi nieko bendra. Tik lordas Rendilas skleidžia gandus, kad jie prie to prisidėjo, tikėdamasis nuteikti prastuomenę prieš Beriką ir jo broliją. Jis niekada nesučiups Žaibo lordo, kol šį gina paprasti žmonės. Be to, yra ir kita gauja, kuriai vadovauja moteris, vardu Akmenširdė, anot iš lūpų į lūpas einančio pasakojimo… Beriko meilužė. Sakoma, kad ją buvo pakorę Frėjai, o Dondarionas pabučiavęs prikėlė iš numirusių ir dabar ji nemirtinga kaip ir jis.

Brienė atidžiai pažvelgė į žemėlapį.

— Jei paskutinį kartą Kligeiną žmonės matė Druskos įlankoje, galbūt ten galima aptikti jo pėdsakus…

— Eilinas sako, kad Druskos įlankoje neliko nieko, tik senas, savo pilyje besislapstantis riteris…

— Ir vis dėlto paiešką verta pradėti tenai.

— Yra toks žmogus, — tarė seras Hailas. — Septonas. Jis į miestą atėjo pro mano vartus vieną dieną anksčiau, nei pasirodei tu. Jis vardu Meribaldas.

Jis gimęs ir užaugęs upių kraštuose ir visą gyvenimą čia tarnauja. Rytoj jis iškeliaus savo pramintais takais ir, kaip visada, užsuks į Druskos įlanką. Turėtume traukti drauge su juo.

Brienė staiga pakėlė akis.

— Mes?

— Aš josiu kartu.

— Ne, nejosi.

— Ką gi, tuomet kartu su septonu Meribaldu keliausiu į Druskos įlanką. O judu su Podriku galite joti kad ir į visas keturias puses.

— Lordas Rendilas vėl liepė mane sekti?

— Jis man liepė laikytis nuo tavęs atokiau. Lordas Rendilas mano, kad tau išeitų į naudą, jei tave kas nors kaip reikiant iškruštų.

— Kodėl tuomet nori joti kartu?

— Mat galiu rinktis: joti su tavimi arba grįžti saugoti vartų.

— Jei tavo lordas įsakė…

— Jis nebėra mano lordas.

Šie žodžiai Brienę pribloškė.

— Metei tarnybą?

— Jo šviesybė pareiškė, kad jam daugiau nereikia nei mano kalavijo, nei akiplėšiškumo. Nors iš esmės tai tas pats. Taigi nuo šiol mėgausiuos nuotykių kupinu klajojančio riterio gyvenimu, nors… jei rasime Šansą Stark, numanau, kad mums bus dosniai atlyginta.

Jis trokšta tik aukso ir žemių.

— Ketinu tą merginą išgelbėti, o ne parduoti. Daviau priesaiką.

— O aš nepamenu nieko niekam prisiekęs.

— Todėl ir nekeliausi su manimi.

Jie išjojo rytojaus rytą, saulei tekant.

Tai buvo keista draugija: seras Hailas jojo ant kaštonio žirgo, Brienė — ant aukštos širmos kumelės, Podrikas Peinas — ant savo kuino keistai įlinkusia nugara, o šalia jų, pasiramsčiuodamas lazda, vesdamasis asilą ir lydimas didelio šuns, žingsniavo septonas Meribaldas. Asilui teko toks sunkus nešulys, jog Brienė baiminosi, kad gyvuliui nelūžtų nugarkaulis.

— Tai maistas upių kraštų vargšams ir alkstantiems, — prie Mergelių Duburio vartų paaiškino jiems septonas Meribaldas. — Sėklos, riešutai, džiovinti vaisiai, avižų košė, miltai, miežinė duona, trys dideli geltoni sūriai iš užeigos, įsikūrusios prie Kvailio vartų, sūdyta menkė man, sūdyta aviena Šuniui, na ir… druska. Svogūnai, morkos, ropės, du maišai pupelių, keturi miežių ir devyni apelsinų. Prisipažįstu, turiu silpnybę apelsinams. Pirkau juos iš jūreivio ir nujaučiu, kad jie bus paskutiniai, daugiau iki pavasario apelsinų neragausiu.

Meribaldas buvo septonas be septos, Tikėjimo hierarchijoje tik vienu laipteliu lenkiantis elgetaujantį brolį. Tokių septonų kaip jis buvo šimtai, ir šio skarmalių būrio užduotis buvo paprasta: plumpinti iš vieno mažyčio kaimelio į kitą, laikyti šventas pamaldas, tuokti ir atleisti nuodėmes. Tie, kuriuos jie aplankydavo, turėdavo septonus pavalgydinti ir apgyvendinti, bet dauguma žmonių buvo tokie pat vargšai kaip ir jis, todėl Meribaldas niekur negalėjo per ilgai užtrukti nepridarydamas šeimininkams rimtų nepatogumų. Malonūs užeigų savininkai kartais leisdavo jam nakvoti virtuvėje arba arklidėse, be to, buvo septų, tvirtovių ir net kelios pilys, kuriose jis žinojo galintis tikėtis svetingumo. Kai tokių vietų apylinkėse nebūdavo, septonas Meribaldas miegodavo po medžiais arba gyvatvorėse.

— Upių kraštuose puikių gyvatvorių netrūksta, — tarė Meribaldas. — Seniausios iš jų yra pačios geriausios. Niekas negali prilygti šimtametei gyvatvorei. Jos viduje galima įsitaisyti jaukiai kaip užeigoje ir dar nesibaiminti blusų.

Jiems bekeliaujant septonas linksmai prisipažino nemokantis nei skaityti, nei rašyti, bet mokėjo bent šimtą maldų ir galėjo atmintinai cituoti ilgas ištraukas iš „Septynkampės žvaigždės“, o kaimuose daugiau nieko ir nereikėjo. Jo veidas buvo raukšlėtas, vėjo nugairintas, ant viršugalvio pūpsojo kupeta vešlių plaukų, o akių kampučiuose irgi buvo susimetusios raukšlelės. Nors buvo stotingas, šešių pėdų ūgio vyras, turėjo įprotį eiti palinkęs į priekį ir dėl to atrodė gerokai žemesnis. Jo plaštakos buvo stambios, delnai įdiržę, krumpliai paraudę, panagės purvinos, o kojos buvo tokios didelės, kokių Brienė nebuvo mačiusi, — basos, įjuodusios, o padai kieti kaip ragas.

— Jau dvidešimt metų nebuvau apsiavęs batų, — pasakė jai Meribaldas. — Pirmais metais pūslių turėjau daugiau nei kojų pirštų, kai užmindavau ant akmens, padai imdavo baisiai kraujuoti, bet meldžiausi ir Kurpius aukštybėse sukietino mano odą.

— Aukštybėse nėra jokio kurpiaus, — paprieštaravo Podrikas.

— Yra, vaikine, nors… gali jį vadinti ir kitu vardu. Sakyk, kurį iš septynių dievų labiausiai myli?

— Karžygį, — nedvejodamas atsakė Podrikas.

Krenkštelėjusi į pokalbį įsiterpė Brienė.

— Ivenfole mano tėvo septonas visada sakydavo, kad yra tik vienas dievas.

— Vienas dievas, turintis septynis pavidalus. Taip ir yra, miledi, esi teisi taip sakydama, tačiau Septyneto, Kuris Yra Vienis, paslaptį paprastiems žmonėms sunku suprasti, be to, ir aš esu tik paprastas žmogus, todėl kalbu apie septynis dievus. — Ir Meribaldas vėl kreipėsi į Podriką: — Dar nesu sutikęs vaikino, kuris nemylėtų Karžygio. Bet esu senas ir senatvėje myliu Kalvį. Jei ne jo triūsas, ką Karžygys gintų? Kalvį turi kiekvienas miestas ir kiekviena pilis. Kalviai nukala plūgus, kurių mums reikia, kad galėtume pasėti javus, vinis, kurias naudojame laivams statyti, geležines pasagas, saugančias mūsų ištikimiems žirgams kanopas, ir puikius kalavijus mūsų lordams. Niekas negali abejoti kalvio verte, todėl, jo garbei, vieną iš Septyneto vadiname Kalviu, bet taip pat galėtume vadinti ir Ūkininku, ir Žveju, ir Dailide arba Kurpiumi. Ne taip svarbu, koks jo amatas. Svarbiausia, kad jis dirba. Tėvas valdo, Karžygys kovoja, Kalvis dirba, o visi trys jie duoda žmogui tai, ko reikia. Kaip Kalvis yra vienas iš Septyneto pavidalų, taip Kurpius yra vienas iš Kalvio pavidalų. Tai jis išgirdo mano maldą ir pagydė pėdas.

— Dievai geri, — dalykiškai įsiterpė seras Hailas, — bet kam juos trukdyti, jei galima tiesiog apsiauti batus?

— Vaikščiodamas basas aš atgailauju. Net šventi septonai gali būti nusidėjėliai, o mano kūnas buvo labai silpnas. Buvau jaunas, kupinas jėgų, o merginos… Septonas gali atrodyti šaunus kaip princas, jei jis vienintelis vyras, kurį pažįsti ir kuris buvo nukeliavęs daugiau nei mylią nuo tavo kaimo. Sakydavau joms ištraukas iš „Septynkampės žvaigždės“. Ak, prieš nusiaudamas batus buvau labai nedoras. Man gėda ir prisiminti visas mergeles, kurioms atėmiau nekaltybę.

Pasijutusi nesmagiai, Brienė pasimuistė balne, mat vėl prisiminė kariuomenės stovyklą prie Haigardeno sienų ir lažybas, kurias sugalvojo seras Hailas ir kiti, kad pažiūrėtų, kuris pirmas įsitemps ją į lovą.

— Mes ieškome mergelės, — staiga leptelėjo Podrikas Peinas. — Kilmingos trylikametės mergelės kaštoniniais plaukais.

— Maniau, ieškote bastūnų.

— Ir bastūnų, — linktelėjo Podrikas.

— Dauguma keliautojų tokių vyrų kaip įmanydami vengia, — tarė septonas Meribaldas, — o jūs ieškote…

— Ieškome tik vieno bastūno, — pataisė jį Brienė. — Skaliko.

— Seras Hailas man taip ir sakė. Tegul Septynetas tave saugo, moterie. Sklinda kalbos, kad jis visur palieka pėdsaką: paskerstus kūdikius ir išprievartautas mergeles. Girdėjau, kad žmonės jį vadina Pasiutusiu Šunimi iš Druskos įlankos. Ko geriems žmonėms iš to siaubūno reikia?

— Mergelė, apie kurią kalbėjo Podrikas, gali būti su juo.

— Šit kaip? Tuomet turime melstis už vargšę merginą.

Ir už mane, pagalvojo Brienė, turime sukalbėti maldą ir už mane. Turime paprašyti Senolės, kad pakeltų žibintą ir parodytų man kelią pas ledi Šansą, ir maldauti Karžygio suteikti jėgų mano rankai, kad galėčiau ją apginti. Tačiau garsiai ji neištarė nė žodžio. Kad seras Hailas neišgirstų ir neimtų šaipytis iš jos moteriško silpnumo.

Kadangi septonas Meribaldas ėjo pėsčias, o jo asilui teko tokia sunki našta, tą dieną jie netoli nukeliavo. Vieškelio į vakarus, — to paties, kuriuo Brienė kadaise jojo su Džeimiu, kai jiedu traukė priešinga kryptimi ir rado Mergelių Duburį nusiaubtą bei pilną lavonų, — jie nepasirinko. Užuot joję tuo keliu, jie patraukė į šiaurės vakarus Krabų įlankos pakrante einančiu lauko keliuku, kuris nebuvo pažymėtas nė viename iš dviejų vertingųjų sero Hailo avies odos žemėlapių. Šiapus Mergelių Duburio nebuvo nei Skeltnagio kyšuliui būdingų kalvų stačiais šlaitais, nei juodų liūnų, nei pušynų. Jie keliavo pažliugusiomis lygumomis, beribiais smėlio kopų plotais ir druskingomis pelkėmis, o jiems virš galvų plytėjo neaprėpiamas melsvai pilkšvas dangaus skliautas. Kartais tarp nendrių ir potvynio vandens užlietų plotų kelias pranykdavo, o įveikus geroką mylią vėl atsirasdavo. Brienė suprato, jog be Meribaldo jie tikrai būtų pasiklydę. Žemė dažnai būdavo minkšta, tad tokiose vietose septonas eidavo pirmas, baksnodamas lazda ir norėdamas įsitikinti, ar joti saugu. Aplinkui per daugelį lygų nebuvo matyti jokio medžio, vien jūra, dangus ir smėlis.

Šis kraštovaizdis kaip naktis nuo dienos skyrėsi nuo Tarto su kalnais ir kriokliais, aukštumų pievelėmis ir šešėliuose skendinčiais slėniais, tačiau, Brienės nuomone, ir čia buvo savotiškai gražu. Jie perbrido keliolika lėtai tekančių upokšnių, knibždėte knibždančių varlių ir laumžirgių, matė aukštai danguje virš įlankos skraidančias žuvėdras, girdėjo kopose ciepsinčius krantinius tilvikus. Kartą per kelią perbėgo lapė ir Meribaldo šuo staiga ėmė draskytis.

Be to, čia buvo ir žmonių. Vieni gyveno nendrynuose, iš dumblo ir šiaudų drėbtose lūšnelėse, kiti žvejojo išplaukę į įlanką oda aptrauktomis valtelėmis ir namus sau buvo pasistatę kopose, ant netvirtų medinių statramsčių. Dauguma iš jų, rodės, gyvena vieni ir jokių kaimynų neturi. Be to, jie atrodė drovūs, tačiau artėjant vidurdieniui šuo vėl ėmė loti ir iš nendrių išlindusios trys moterys atnešė Meribaldui pintinę valgomųjų jūrų moliuskų. Atsidėkodamas septonas kiekvienai iš jų davė po apelsiną, nors šiame pasaulyje valgomųjų moliuskų buvo pilna visur, kaip ir dumblo, o apelsinai buvo reti ir brangūs vaisiai. Viena iš moterų buvo labai sena, kita laukėsi, o trečia buvo dar mergelė, skaisti ir graži kaip pavasario gėlė. Meribaldui pasivedus jas į šalį išklausyti nuodėmių, seras Hailas tyliai nusijuokė ir tarė:

— Rodos, mus lydi dievai… bent jau Mergelė, Motina ir Senolė.

Podrikas taip nustebo, kad Brienei teko vaikinukui paaiškinti, jog seras Hailas kalbėjo apie tas tris pelkynų moteris.

Paskui, kai jie patraukė toliau, ji atsisuko į septoną ir nusistebėjo:

— Šie žmonės gyvena ne daugiau kaip už dienos kelio raitomis nuo Mergelių Duburio, o karas jų vis dėlto nepalietė.

— Karas ir negali jų paliesti, miledi. Vienintelis tų žmonių turtas — moliuskų kiaukutai, akmenys ir oda aptrauktos valtelės, o geriausi ginklai — peiliai surūdijusiomis geležtėmis. Jie gimsta, gyvena, myli ir miršta. Šie žmonės žino, kad žemes, kuriose gyvena, valdo lordas Mutonas, bet vos vienas kitas bent kartą yra jį matęs, o Riveranas ir Karaliaus Uostas jiems — tik pavadinimai.

— Ir vis dėlto dievus jie pažįsta, — tarė Brienė. — Manau, kad tavo dėka. Ar seniai keliauji po upių kraštus?

— Netrukus bus keturiasdešimt metų, — atsakė septonas, o jo šuo garsiai amtelėjo. — Iškeliavęs iš Mergelių Duburio, apsukęs ratą vėl į jį grįžtu po pusės metų, o kartais ir vėliau, bet nenoriu girtis pažįstantis Trišakį. Įtakingų lordų pilis matau tik iš tolo, bet pažįstu miestus, kuriuose vyksta turgūs, ir tvirtoves, taip pat kaimelius, kurie yra per maži, kad gautų pavadinimą, gyvatvorės, kalvas, upokšnius, iš kurių ištroškus galima atsigerti, ir urvus, kuriuose galiu rasti prieglobstį. Ir kelius, kuriais naudojasi paprasti žmonės, — vingiuotus, dumblinus takus, nepažymėtus pergamentuose nupieštuose žemėlapiuose, — juos irgi pažįstu. — Jis nusijuokė. — Turiu pažinoti. Basas bent dešimt kartų žingsniais išmatavau kiekvieną jų mylią.

Bastūnai kaip tik ir naudojasi nuošaliais keliais, o urvai — puiki vieta slėptis tiems, kurių kas nors ieško. Staiga Brienę nusmelkė įtarimas ir ji ėmė svarstyti, ar seras Hailas tikrai gerai šį žmogų pažįsta.

— Tikriausiai dažnai jautiesi vienišas, septone?

— Septynetas visuomet su manimi, — atsakė Meribaldas, — be to, dar turiu ištikimą tarną, Šunį.

— Ar tavo šuo turi vardą? — pasiteiravo Podrikas Peinas.

— Tikriausiai turi, — linktelėjo Meribaldas, — bet jis — ne mano šuo. Ne.

Šuo amtelėjo ir pavizgino uodegą. Jis buvo didelis, gauruotas, svėrė mažiausiai dešimt stonų, bet atrodė draugiškas.

— Kam jis priklauso? — vėl paklausė Podrikas.

— Na… sau pačiam ir dar Septynetui. O dėl vardo… Šuo man nepasakė, kuo jis vardu. Vadinu jį tiesiog Šunimi.

— Hm… — Buvo akivaizdu, jog apie šunį, vadinamą Šunimi, Podrikas nežinojo, ką ir galvoti. Valandėlę pamąstęs, vaikinas pasakė: — Kai buvau mažas, ir aš turėjau šunį. Vadinau jį Didvyriu.

— O jis toks ir buvo?

— Koks?

— Didvyris.

— Ne. Bet jis buvo geras šuo. Paskui nugaišo.

— Šuo kelionėje saugoja mane net tokiais neramiais laikais kaip dabar. Kai šalia Šuo, nei vilkas, nei bastūnas nedrįsta prie manęs lįsti. — Septonas suraukė antakius. — Pastaruoju metu vilkai visai suįžūlėjo. Yra tokių vietovių, kur atsidūrusiam žmogui geriausia nakvoti įsilipus į medį. Didžiausią vilkų gaują, kurią gyvenime mačiau, sudarė daugiau kaip tuzinas vilkų, o toje, kuri dabar klaidžioja Trišakio pakrantėmis, jų yra keli šimtai.

— Ar pats nebuvai su ta gauja susidūręs? — paklausė seras Hailas.

— To išvengiau, tesaugo mane Septynetas, bet naktį ne kartą esu girdėjęs juos kaukiant. Tiek daug balsų… kraujas gyslose stingsta. Net Šuo dreba, o Šuo yra papjovęs jų gerą dešimtį. — Jis paglostė Šuniui galvą, pataršė jam gaurus. — Kai kas sako, kad tie vilkai — tai demonai. Sklinda šnekos, girdi, gaujai vadovaujanti siaubinga vilkė, panaši į niūrų, pilką, milžinišką šešėlį.

Žmonės pasakoja, kad ta vilkė viena papjauna taurą, kad jos neįmanoma sugauti nei spąstais, nei kilpomis, kad ji nebijo nei plieno, nei ugnies, papjauna kiekvieną ant jos lipti mėginantį vilką ir neėda kitokios mėsos, tik žmogieną.

Seras Hailas nusijuokė.

— Štai ir pasiekei, ko norėjai, septone. Vargšeliui Podrikui jau akys ant kaktos iššoko.

— Neiššoko, — pasipiktinęs atrėžė Podrikas. Vėl sulojo Šuo.

Tą naktį jie įkūrė stovyklą kopose, be laužo. Brienė pasiuntė Podriką pavaikščioti pakrante ir paieškoti sausuolių, bet vaikinukas grįžo tuščiomis rankomis ir iki kelių purvinomis kojomis.

— Dabar atoslūgis, sere. Miledi… Vandens nėra, tik dumblinos seklumos.

— Nuo dumblo laikykis atokiau, vaike, — patarė jam septonas Meribaldas. — Dumblas atėjūnų nemėgsta. Jei užsieisi ten, kur nedera, jis prasiskirs ir tave praris…

— Tai tik dumblas, — užsispyręs ėmė ginčytis Podrikas.

— Taip, kol neužpils tau burnos ir šnervių. O tada jis virs mirtimi. — Septonas nusišypsojo, kad jo žodžiai nekeltų šiurpo. — Nusivalyk tą purvą ir geriau suvalgyk skiltelę apelsino, vaikine.

Kitą dieną viskas, galima sakyti, buvo taip pat. Pusryčiams jie užkando sūdytos menkės, suvalgė po kelias skilteles apelsino ir patraukė toliau dar saulei nepatekėjus, už nugaros palikę rožinį, o prieš akis matydami beveik violetinį dangų. Kelią rodė Šuo uostydamas kiekvieną nendrių guotą, kartkartėmis stabtelėdamas, pakeldamas koją ir palikdamas žymę; rodės, jis kelią pažįsta taip pat gerai kaip Meribaldas. Prasidėjo potvynis ir ryto ore sklido šaižūs žuvėdrų klyksmai.

Prieš vidurdienį jie užsuko į mažytį, pirmą savo kelyje prieitą kaimelį, kurį sudarė aštuonios prie nedidelio upokšnio ant statramsčių dunksančios lūšnelės. Vyrai buvo pasiėmę oda aptrauktas valteles ir išplaukę žvejoti, bet moterys ir maži berniukai nulipo tabaluojančiomis virvinėmis kopėčiomis ir susibūrė aplink septoną Meribaldą melstis. Po pamaldų Meribaldas atleido jiems nuodėmes ir paliko šiek tiek ropių, maišą pupų ir du savo brangiuosius apelsinus.

Jiems grįžus į kelią, septonas tarė:

— Būtų gerai, jei šiąnakt eitume sargybą, bičiuliai. Kaimelio gyventojai sako kopose, į vakarus nuo senojo sargybos bokšto, matę besišlaistančius tris valkatas.

— Tik tris? — šyptelėjo seras Hailas. — Tris mūsų kalavijuotė sudoros kaip šiltą vilną. Prie ginkluotų vyrų jie tikriausiai nelįs.

— Nebent badautų, — pasakė septonas. — r Šiose pelkėse maisto yra, bet tik tiems, kurie turi akis ir geba jo rasti, o šie vyrai ne čionykščiai, jie likę gyvi po kažkokio mūšio. Jei prikibs prie mūsų, sere, maldauju, palikite šį reikalą tvarkyti man.

— Kaipgi tu su jais susitarsi?

— Pamaitinsiu. Liepsiu išpažinti savo nuodėmes, kad galėčiau jas atleisti. Ir pakviesiu kartu keliauti į Tyliąją salą.

— Tai tas pats, kaip paraginti juos mums miegantiems perrėžti gerkles, — atsakė Hailas Hantas. — Lordas Rendilas su valkatomis tvarkydavosi geriau — plienu ir kanapine virve.

— Sere… Miledi… — įsiterpė Podrikas. — Ar valkata — tai bastūnas?

— Galima sakyti ir taip, — atsakė Brienė.

Bet septonas Meribaldas paprieštaravo:

— Vis dėlto reikėtų sakyti, kad ne. Bastūnų, kaip ir paukščių, yra įvairių rūšių. Sparnus turi ir krantinis tilvikas, ir jūrinis erelis, bet jie labai skirtingi. Dainiai mėgsta traukti dainas apie gerus žmones, priverstus sulaužyti įstatymus, kad galėtų kovoti su kokiu nors niekšingu lordu, bet dauguma bastūnų panašesni į tą plėšrųjį Skaliką, o ne į Žaibo lordą. Jie niekšai, apimti godulio, pykčio, spjaunantys į dievus ir besirūpinantys vien savimi. O valkatos labiau nusipelno mūsų gailesčio, nors irgi gali būti pavojingi. Dauguma jų yra nekilmingi vyrai, paprasti kaimiečiai, kurie nenukeliauja nuo savo gimtų namų daugiau kaip mylios, kol neatjoja koks nors lordas ir neišsiveda jų į karą. Varganai apsiavę ir apsirengę, jie žygiuoja po jo vėliava, dažnai ginkluoti vien pjautuvais, pagaląstais kapliais arba tvoklėmis, kurias pasidaro patys odiniais diržais prie lazdos pririšę akmenį. Broliai žygiuoja su broliais, sūnūs su tėvais, draugai su draugais. Jie prisiklausę dainų ir pasakojimų, tad eina nuotykiams atviromis širdimis, svajodami apie tai, kad pamatys stebuklus ir pelnys turtus bei šlovę. Karas jiems rodosi tarsi šaunus nuotykis, didžiausias iš visų, kuriuos gyvenime yra patyrę.

— O tada jie pajunta karo skonį.

— Kai kuriems to skonio ir pakanka palūžti. Kiti tarnauja metų metus, kol nebegali suskaičiuoti, keliuose mūšiuose kovėsi, bet net ir tas, kuris liko gyvas po šimto mūšių, po šimto pirmojo gali likti dvasiškai sugniuždytas. Broliai mato žūvančius savo brolius, tėvai praranda sūnus, draugai regi savo draugus, delnais mėginančius sulaikyti žarnas po priešo kirvio kirčio į pilvą.

Jie mato, kaip ant žemės parbloškiamas jų lordas, o koks nors kitas lordas šaukia, kad dabar jie priklausysiantys jam. Jie būna sužeisti ir, žaizdai dar neužgijus, sužeidžiami dar kartą. Jiems nuolat trūksta maisto, nuo žygiavimo visiškai nusidėvi jų batai, drabužiai suplyšta ir apskrenta, o pusė iš jų teršia į kelnes dėl to, kad geria nešvarų vandenį.

Užsimanę naujų batų, šiltesnio apsiausto arba galbūt lengvo geležinio šalmo, tuos daiktus turi nutraukti nuo lavono, tad netrukus įpranta vogti ir iš gyvųjų, iš paprastų žmonių, kurių žemėse kariauja, iš žmonių, labai panašių į tuos, kokie kadaise buvo patys. Jie pjauna kaimiečių avis, vagia vištas ir visiškai nedaug tetrūksta, kad imtų grobti ir tų žmonių dukteris. Ir štai vieną dieną jie apsižvalgo ir suvokia, kad visi jų draugai ir giminaičiai žuvę, kad jie kaunasi petys į petį su visiškai svetimais kariais, po vėliava, kurios nė nepažįsta. Jie nežino, nei kur atsidūrė, nei kaip grįžti namo, o lordas, už kurį kaunasi, nežino net jų vardų, bet atjojęs rėkauja, reikalauja rikiuotis, sudaryti gretą, atkišti ietis, dalgius bei išaštrintus kaplius ir nesitraukti nė per žingsnį. O paskui juos užgriūva riteriai — beveidžiai, nuo galvos iki kojų plienu apsitaisę vyrai, — ir geležinis jų puolimo žvangesys, rodos, pripildo visą pasaulį…

— Ir žmogus palūžta.

— Jis apsisuka ir sprunka arba mūšiui pasibaigus pabėga perlipęs per žuvusiųjų lavonus, arba nepastebimai pasitraukia naktį ir kur nors pasislepia. Tuomet apie namus jis nebegalvoja, o karaliai, lordai ir dievai jam nebe tokie svarbūs kaip gabalas švinktelėjusios mėsos, leidžiantis išgyventi dar vieną dieną, arba odmaišis prasto vyno, kelioms valandoms galintis nuskandinti jo baimę. Valkata gyvena šia diena, nuo valgio iki valgio ir yra panašesnis ne į žmogų, o į žvėrį. Ledi Brienė teisi. Šiais laikais keliautojui valkatų geriau pasisaugoti ir jų bijoti, bet… reikia jų ir gailėtis.

Meribaldui baigus kalbėti, visi ilgai tylėjo. Brienė girdėjo nuo vėjo šnarančius karklus ir iš toli atsklidusį naro klyktelėjimą. Taip pat girdėjo tylų šalia septono ir asilo risnojančio ir liežuvį iškorusio Šuns alsavimą. Tyla užtruko, bet pagaliau ji paklausė:

— Kiek tau buvo metų, kai išėjai į karą?

— Ne daugiau kaip tavo ginklanešiui, — atsakė Meribaldas. — Tiesą sakant, kariauti buvau per jaunas, bet visi mano broliai traukė į karą, o vienas likti nenorėjau. Vilamas sakė, kad galėsiu būti jo ginklanešys, nors Vilas buvo ne riteris, o tik padavėjas, ginkluotas virtuviniu peiliu, nudžiautu iš smuklės virtuvės. Jis žuvo prie Brastos Akmenų nė karto neužsimojęs. Mirė nuo karštinės, kaip ir kitas mano brolis, Robinas. Ouvenas krito nuo smūgio vėzdu, suskaldžiusio jam galvą, o jo draugas Jonas Raupuotasis buvo pakartas už išprievartavimą.

— Tai buvo Devyngrašių karalių karas, ar ne? — paklausė Hailas Hantas.

— Taip jie tą karą vadino, nors nė karto nei karaliaus mačiau, nei bent grašį uždirbau. Bet tai buvo karas. Be jokios abejonės.