Karalių kova

Jonas

—Semai? — tyliai pašaukė Jonas.

Ore tvyrojo popieriaus, dulkių ir daugybės prabėgusių metų kvapas. Prieš save jis matė aukštas medines, kažkur į prieblandą kylančias lentynas, prigrūstas oda įrištų knygų ir dėžių su senoviniais ritiniais. Pro tas šūsnis skverbėsi vos įžiūrima gelsva kažkur pasislėpusios lempos šviesa. Jonas užpūtė atsineštą žvakę, baimindamasis sukiotis su atvira ugnimi tarp tokios senų ir sausų popierių gausybės. Tada žengė šviesos kryptimi, vingiuodamas siaurais praėjimais po cilindriniais bibliotekos skliautais. Apsitaisęs juodai, ėjo tarsi šešėlis tarp šešėlių — tamsiaplaukis, pailgo veido, pilkų akių. Jo rankas slėpė kurmio odos pirštinės: dešinioji buvo apdegusi, o kairioji šiaip pridengta, nes būtų kvailoka vaikščioti su viena pirštine.

Semvelis Tarlis sėdėjo susikūprinęs prie stalo, įstatyto į sienos akmenyje iškirstą nišą. Šviesa sklido iš lempos, kuri kybojo jam virš galvos. Išgirdęs Jono žingsnius, Semas pakėlė akis.

— Prabuvai čia visą naktį?

— Tikrai? — Semas atrodė apstulbęs.

— Neatėjai su mumis pusryčiauti, tavo lova liko neliesta.

Rastis svarstė, ar kartais Semas nepabėgo, bet Jonas tuo nebūtų patikėjęs. Ryžtis bėgti reikėjo būti savaip drąsiam, o Semas neturėjo nė menkiausios drąsos.

— Na, Semai, tu tikras kvailelis, — tarė Jonas. — Pamatysi, dar prisiminsi savo lovą, kai miegosime ant kietos ir šaltos žemės.

Semas nusižiovavo.

— Meisteris Eimonas liepė surasti žemėlapių lordui vadui. Niekada nemaniau… Jonai, kiek čia knygų, ar kada matei šitiek? Čia jų tūkstančiai!

Šis apsidairė.

— Vinterfelo biblioteka turėjo daugiau kaip šimtą. Radai žemėlapių?

— Taip, žinoma. — Semas mostelėjo ranka virš stalo, storais it dešrelės pirštais rodydamas priešais jį gulinčią krūvelę knygų ir ritinių. — Mažiausiai tuziną. — Jis išvyniojo keturkampį pergamentą. — Dažai jau nublukę, bet aiškiai matyti, kur žemėlapį braižęs žmogus pažymėjo tyržmogių kaimus. O štai kita knyga… kurgi ji? Ką tik ją skaičiau.

Stumtelėjęs į šalį kelis ritinius, jis ištraukė storą dulkių nusėstą tomą, įrištą jau gerokai sudūlėjusia oda.

— Čia aprašyta kelionė, — pagarbiai tarė jis, — iš Šešėlių bokšto iki pat Apleistojo kyšulio Šaltajame krante. Visa tai raštu išdėstė žvalgas, vardu Redvainas. Jis nenurodė dienos ir metų, tačiau mini Doreną Starką kaip Šiaurės karalių, vadinasi, parašyta dar iki Užkariavimo. Jonai, jie kovėsi su milžinais! Redvainas net prekiavo su miškavaikiais, čia viskas aprašyta. — Semas kaip įmanydamas švelniau vertė pirštu lapus. — Žiūrėk, jis ir žemėlapių nupiešė…

— Galbūt tu, Semai, parašysi ir apie mūsų žygį.

Jonas norėjo Semą padrąsinti, tačiau poveikis buvo priešingas. Semas nenorėjo net pagalvoti apie tai, kas jų laukia kitą dieną. Jis be tikslo dėliojo ritinius.

— Yra ir daugiau žemėlapių. Jei tik turėčiau laiko paieškoti… čia viskas sumaišyta. Bet aš galėčiau įvesti tvarką; tikrai sutvarkyčiau, bet tam reikėtų laiko… na, tiesą sakant, ne vienerių metų.

— Mormontui tų žemėlapių reikia šiek tiek greičiau. — Jonas ištraukė iš dėžės vieną ritinį, nupūtė storą dulkių sluoksnį. Išvyniojant vienas kamputis sutrupėjo jam tarp pirštų. — Žiūrėk, šitas tuoj subyrės, — tarė jis suraukęs kaktą ir žiūrėdamas į išblukusius rašmenis.

— Pasistenk atsargiau. — Semas apėjo aplink stalą ir paėmė ritinį Jonui iš rankų taip, tarsi tai būtų koks sužeistas gyvas padaras. — Svarbias knygas prireikus perrašinėdavo. Seniausios tikriausiai perrašytos bent po pusšimtį kartų.

— Na, dėl šito neverta vargti. Dvidešimt trys statinės sūdytų menkių, aštuoniolika ąsočių žuvų taukų, druskos dėžė…

— Atsargų aprašas, — tarė Semas, — o gal pardavėjo sąskaita.

— Kam dabar įdomu, kiek sūdytų menkių jie suvalgė prieš šešis šimtus metų? — nusistebėjo Jonas.

— Man, — Semas rūpestingai įdėjo ritinį atgal į tą dėžę, iš kurios Jonas jį ištraukė. — Iš tokių kaip ši sąskaitų galima tiek daug sužinoti. Be galo daug. Toks popierius gali atskleisti, kiek žmonių tuo metu tarnavo Nakties sargyboje, kaip jie gyveno, kuo maitinosi…

— Maitinosi, — įsiterpė Jonas, — ir gyveno taip, kaip mes.

— Na, galbūt sužinotum netikėtų dalykų. Jonai, šitas rūsys — tikras lobis.

— Gal tu ir teisus, — Jono balse skambėjo abejonė. Lobis reiškė auksą, sidabrą ir brangakmenius, o ne dulkes, voratinklius ir trūnijančią odą.

— Žinoma, teisus, — išpyškino storulis. Už Joną buvo vyrėlesnis, pagal amžių jau suaugęs vyras, bet žiūrint į jį visada atrodydavo dar berniukas. — Radau piešinių, vaizduojančių veidus ant medžių kamienų, pasitaikė knyga apie miškavaikių kalbą… tokių neturi net Citadelė, senosios Valyrijos ritiniai, metų laikų apskaičiavimai, atlikti prieš tūkstantį metų mirusių meisterių…

— Kai grįšime, šitos knygos vis dar bus čia.

— Jeigu grįšime…

— Senasis Lokys ima du šimtus užsigrūdinusių vyrų, iš jų trys ketvirtadaliai žvalgų. Korinas Pusrankis iš Šešėlių bokšto atsives dar šimtą brolių. Tau bus taip saugu, tarsi būtum sugrįžęs pas savo lordą tėvą į jo pilį Rago Kalvoje.

Semvelis Tarlis vargais negalais išspaudė liūdną šypsnį.

— Ir tėvo pilyje niekada nesijaučiau labai saugus.

Dievai kartais krečia žiaurius pokštus, mąstė Jonas. Pipas ir Rupūžius nėrėsi iš kailio kaip įmanydami, kad tik galėtų dalyvauti didžiame žygyje, bet jiems buvo skirta likti Juodojoje pilyje. O štai drovaus storulio Semvelio Tarlio, kuris atvirai prisipažįsta esąs bailys ir žirgą valdo beveik taip pat prastai kaip kalaviją, lauks kerų kupina giria. Senasis Lokys ketino imti su savimi du narvus su varnais, kad keliaudamas galėtų pasiųsti apie save žinią. Meisteris Eimonas beveik nebematė ir buvo per daug silpnas keliauti, tad jo vietą turėjo užimti padėjėjas.

— Semai, mums reikia tavęs, kad prižiūrėtum varnus. Be to, kas nors turi padėti suvaldyti Greną, kad per daug neriestų nosies.

Semo pagurkliai suvirpėjo.

— Varnus gali prižiūrėti ir tu, ir Grenas. Bet kas, — atsakė jis su vos girdima neviltimi. — Parodyčiau, ką reikia daryti. Juk pažįsti raides, galėtum užrašyti lordo Mormonto pranešimus ne blogiau už mane.

— Aš — Senojo Lokio padėjėjas. Privalau tvarkyti jo ginklus, rūpintis jo žirgu, statyti palapinę. Paukščiams neturėsiu laiko. Semai, jau esi davęs priesaiką. Dabar tu — Nakties sargybos brolis.

— Nakties sargybos brolis neturėtų taip bijoti.

— Visi mes bijome. Jei nebijotume, būtume kvailiai.

Per pastaruosius porą metų pražuvo per daug žvalgų, net ir Bendžinas Starkas, Jono dėdė. Du dėdės vyrus jie rado girioje nužudytus, bet gilią naktį lavonai prisikėlė. Tai prisiminus, apdegę Jono pirštai ėmė trūkčioti. Sapnuose jis vis dar regėdavo tą padarą — negyvą Otorą liepsnojančiomis mėlynomis akimis ir šaltomis juodomis rankomis, tačiau Semui apie tai priminti jokiu būdu nereikėjo.

— Baimės nedera gėdytis, sakydavo man tėvas, svarbu, kaip ją pasitinkame. Eime, padėsiu tau surinkti žemėlapius.

Semas niūriai linktelėjo. Lentynos stovėjo taip glaudžiai, kad išeiti jie turėjo vienas paskui kitą. Durys iš rūsio vedė į vieną iš tunelių, kuriuos broliai vadino kirminų landomis — tai buvo po žeme vingiuojantys takai, jungiantys Juodosios pilies bokštus ir rūmus. Vasarą tose kirminų landose būdavo tuščia, tik lakstydavo žiurkės ir kitokia bjaurastis, tačiau žiemą viskas pasikeisdavo. Kai pusnys užaugdavo iki keturiasdešimties ar penkiasdešimties pėdų ir stūgaudavo iš šiaurės atlėkęs ledinis vėjas, tik tie tuneliai palaikydavo Juodosios pilies gyvybę.

Jau greitai, mąstė Jonas kopdamas su Semu aukštyn. Jau anksčiau jis matė pas meisterį Eimoną su žinia apie vasaros pabaigą atvykusį pasiuntinį — didįjį Citadelės varną, baltą ir tylų tarsi Vaiduoklis. Kadaise, dar vaikystėje, jis regėjo žiemą, bet visi sutarė, kad tada ji buvusi trumpa ir švelni. Šį kartą būsią kitaip. Jis jautė tai visu kūnu.

Lipti reikėjo stačiais akmeniniais laiptais, ir jų viršuje Semas pūškavo kaip kalvio dumplės. Lauke juos pasitiko gaivus vėjas, nuo jo gūsių Jono apsiaustas ėmė plasnoti ir pliaukšėti. Vaiduoklis miegojo išsitiesęs palei iš molio drėbtą svirno sieną, tačiau pasirodžius Jonui tuoj pat pabudo ir, stačiai iškėlęs papurusią baltą uodegą, atbėgo arčiau.

Semas prisimerkęs pažvelgė į Sieną. Ji dunksojo virš jų — septynių šimtų pėdų aukščio apledėjusi uola. Jonui ji kartais net atrodydavo gyva, tarsi vis kitokios nuotaikos. Vos tik pasikeisdavo šviesa, mainė spalvą ir Sienos ledas. Tai jis atrodydavo tamsiai mėlynas lyg sušalusi upė, tai purvinai baltas kaip senas sniegas, o debesiui užstojus saulę, patamsėdavo iki blyškiai pilko rauplėto akmens. Siena tęsėsi į rytus ir vakarus kiek tik akys užmato ir buvo tokia milžiniška, kad rąstiniai pilies namai ir akmeniniai bokštai atrodė menki ir mažučiai. Tai buvo pasaulio kraštas.

O mes ketiname žengti už jo.

Ryto danguje driekėsi pavieniai ploni pilki debesėliai, tačiau po jais ryškėjo ir blyški raudona linija. Juodieji broliai tą klajoklę vadino Mormonto deglu ir sakė (bet tik pusiau juokais), kad ją dievai bus atsiuntę nušviesti senajam kariui kelio per grėsmingą mišką.

— Kometa dabar tokia ryški, kad ji matoma ir dieną, — tarė Semas, knygų krūvele prisidengdamas akis.

— Pamiršk tą kometą, Senajam Lokiui reikia žemėlapių.

Priekyje šuoliavo Vaiduoklis. Aikštė šį rytą atrodė tuščia, nes daug brolių patraukė į viešnamį Kurmių mieste, kiti kapstėsi ieškodami paslėptų lobių ar gėrė tol, kol nebepastovėjo ant kojų. Su jais išėjo ir Grenas. Jo pirmojo žygio proga Pipas, Halderis ir Rupūžius pasisiūlė sumokėti už jo pirmąją moterį. Jie kvietė kartu ir Joną su Semu, tačiau Semas kekšių bijojo beveik taip pat, kaip ir baisiosios girios, o Jonui tokie reikalai apskritai nepatiko.

— Darykite ką tinkami, — pasakė jis Rupūžiui. — Aš esu davęs įžadą.

Praeinant pro septą, pasigirdo kelių balsų traukiama giesmė. Vieniems vyrams prieš mūšį reikia kekšių, kiti šaukiasi dievų. Kažin, kuriems vėliau būna geriau, svarstė Jonas. Septa jo neviliojo lygiai kaip ir viešnamis; jo dievų šventyklos buvo tyruose, kur savo baltas tarsi kaulas šakas skleidžia burtmedžiai. Septynetas už Sienos nebeturi galios, o mano dievai manęs lauks.

Šalia ginklinės seras Endrius Tartas darbavosi su keliais naujokais. Jie atkeliavo vakar vakare su Konviu, vienu iš tų brolių keliauninkų, kurie klajoja po Septynias Karalystes ir renka žmones tarnybai ant Sienos. Šį kartą jis atsivedė lazda pasiramsčiuojantį žilabarzdį, du šviesiaplaukius berniukus, atrodančius tarsi būtų broliai, purvinu aksomu vilkintį jauną puošeivą, skarmaluotą šleivakojį vyrą ir kažkokį išsiviepusį pakvaišėlį, kuris tikriausiai įsivaizdavo esąs tikras karžygys. Seras Endrius kaip tik įrodinėjo, kad taip manydamas jis klysta. Seras Endrius su savo auklėtiniais elgdavosi švelniau negu seras Aliseris Tornas kadaise, tačiau po jo pamokų mėlynių vis dėlto likdavo. Semas krūpčiojo nuo kiekvieno smūgio, bet Jonas Snou pratybas stebėjo dėmesingai.

— Ką apie juos manai, Snou? — ginklinės tarpduryje stovėjo Donalas Nojus, po odine prijuoste iki pusės nuogas, jo kairės rankos strampas šį kartą kyšojo nepridengtas. Storas pilvas, krūtinė kaip statinė, suplota nosis, juodais šeriais apšepęs žandikaulis — vargu ar kas būtų pavadinęs jį gražuoliu, bet Jonas džiaugėsi jį matydamas. Ginklininkas ne kartą pasirodė esąs geras draugas.

— Jie atsiduoda vasara, — tarė Jonas, o seras Endrius tuo metu smogė priešininkui, ir šis krito ant žemės paslikas. — Kur Konvis tokių surado?

— Vieno lordo požemyje prie Kirų miesto, — atsiliepė kalvis. — Plėšikas, barzdaskutys, elgeta, du našlaičiai ir vaikinukas kekšius. Štai su tokiais turime ginti kraštus, kur žmonės gyvena.

— Nieko, tiks, — Jonas šyptelėjo Semui. — Ir mes tikome.

Nojus prisitraukė jį arčiau.

— Girdėjai kalbas apie savo brolį?

— Vakar vakare.

Konvis ir jo naujokai, atkeliavę į šiaurę, papasakojo naujienų, tad bendrojoje menėje visi tik apie tai ir kalbėjo. Jonas dar negalėjo susigaudyti, ką jam apie tai galvoti. Robas — karalius? Brolis, su kuriuo žaista, peštasi, kartu pirmą kartą ragauta vyno? Bet ne motinos pieno, ne. Vadinasi, dabar Robas gurkšnos vasarvynį iš brangakmeniais nusagstytų taurių, o aš klūposiu prie kokio upelio ir, pasėmęs rieškučiomis, čiulpsiu tirpstantį sniegą.

— Robas bus geras karalius, — taikiai tarė jis.

— Ar tikrai? — kalvis atvirai žvelgė į Joną. — Tikėkimės, kad taip ir bus, vaikine, bet kadaise tą patį būčiau galėjęs pasakyti ir apie Robertą.

— Sako, tu jam nukalei kovos kūjį, — prisiminė Jonas.

— Taigi. Buvau jo žmogus, Barateonų žmogus, kalvis ir ginklininkas Vėtrų Gūžtoje, bet paskui netekau rankos. Esu toks senas, kad atsimenu lordą Stefoną, kurį vėliau pasiglemžė jūra, o tris jo sūnus pažįstu nuo tada, kai jie dar tik gavo vardus. Štai ką tau pasakysiu — užsidėjęs tą karūną, Robertas pasidarė visai kitoks žmogus. Kai kurie vyrai tarsi kalavijai — sutverti mūšiui. Pakabini tokį ant sienos, o jis ir surūdija.

— O kaip jo broliai?

Ginklininkas valandėlę mąstė.

— Robertas buvo tikras plienas. Stanis — grynas ketus, juodas, tvirtas, žinoma, kietas, bet trapus — su ketumi taip būna. Nelinksta, bet lūžta. O Renlis, tas tai kaip varis, ryškus, švytintis, gražus pažiūrėti, bet iš tikrųjų ne kažin ko vertas.

Iš kokio metalo Robas? Bet Jonas nutylėjo. Nojus buvo Barateonų žmogus; ko gero, jis Džofrį laikė teisėtu karalium, o Robą — išdaviku. Nakties sargybos brolijoje galiojo nerašytas susitarimas niekada per daug nesigilinti į tokius dalykus. Prie Sienos susirinkdavo vyrai iš visų Septynių Karalysčių, tad senus ryšius ir ištikimybes pamiršti būdavo nelengva, kad ir kiek kartų visi prisiekdavo… Jonas ir pats tai buvo patyręs. Štai net ir Semas — jo tėvo giminė buvo prisiekusi Haigardenui, kurio galva lordas Tairelis rėmė karalių Renlį. Apie tokius reikalus geriau nekalbėti. Nakties sargyba nepalaikė nė vienos pusės.

— Mūsų laukia lordas Mormontas, — tarė Jonas.

— Na, nekliudysiu jums patekti pas Senąjį Lokį, — Nojus paplojo jam per petį ir nusišypsojo. — Tegu rytoj su jumis keliauja dievai, Snou. Susigrąžink tą savo dėdę, girdi?

— Būtinai, — pažadėjo Jonas.

Po gaisro, nusiaubusio jo bokštą, lordas vadas Mormontas buvo įsikūręs Karaliaus bokšte. Vaiduoklį Jonas paliko prie durų šalia sargybinių.

— Ir vėl laiptai, — pradėjus lipti, gailiai pratarė Semas. — Nekenčiu laiptų.

— Ką gi, girioje jų tikrai nebus.

Įžengusius į menę juos tučtuojau pastebėjo varnas.

— Snou, — klyktelėjo paukštis.

Mormontas nutraukė pokalbį.

— Ilgokai užtrukote su tais žemėlapiais. — Jis nustūmė į šalį pusryčių likučius, padarydamas ant stalo vietos. — Klokite juos čionai. Peržiūrėsiu vėliau.

Torinas Smolvudas, liesas raumeningas žvalgas smulkiu smakru ir dar smulkesne burna, besislepiančia po skysta barzdele, šaltai nužvelgė abu atėjusius. Anksčiau jis buvo vienas Aliserio Torno parankinių ir nemėgo nei Jono, nei Semo.

— Lordo vado vieta — Juodojoje pilyje, jis turi valdyti ir vadovauti, — kalbėjo jis Mormontui nekreipdamas dėmesio į jaunuosius brolius. — Taip bent atrodo man.

Varnas suplasnojo dideliais juodais sparnais.

— Man, man, man.

— Jei kada būsi lordas vadas, galėsi elgtis kaip tinkamas, — pareiškė Mormontas žvalgui, — tačiau man atrodo, kad dar nesu miręs ir broliai dar nepaskyrė tavęs į mano vietą.

— Dabar, kai Benas Starkas dingęs, o seras Džeremis žuvęs, aš esu pirmasis žvalgas, — užsispyręs tvirtino Smolvudas. — Todėl turiu vadovauti žygiui.

Mormontui tokios išvados netiko.

— Išsiunčiau į žygį Beną Starką, dar anksčiau serą Veimarą. Nesirengiu jiems iš paskos siųsti tavęs, kad turėčiau, likęs čia, sėdėti ir svarstyti, ar jau užtektinai laiko praėjo, ar jau laikyti jus dingusiais, — atšovė jis. — Be to, Starkas lieka pirmasis žvalgas, kol nebūsime tvirtai įsitikinę, kad jis nebegyvas. Jei tokia diena ateis, jo įpėdinį skirsiu aš, o ne tu. Dabar nebegaišink man laiko. Išjojame švintant, gal pamiršai?

Smolvudas atsistojo.

— Kaip milordas įsakys.

Išeidamas jis susiraukęs pažvelgė į Joną, tarsi šis būtų kažkaip dėl to kaltas.

— Pirmasis žvalgas! — Senojo Lokio akys užkliuvo už Semo. — Jau verčiau pirmuoju žvalgu paskirsiu tave. Jis turi įžūlumo sakyti man į akis, kad esu per daug senas joti į žygį. Vaikine, ar atrodau tau senas?

Plaukai, nuslinkę nuo jo dėmėto viršugalvio, susitelkė po smakru į pasišiaušusią žilą barzdą, dengiančią beveik visą krūtinę. Jis iš visų jėgų dunkstelėjo kumščiu į ją.

— Ar atrodau paliegęs?

Semas prasižiojo, bet tik negarsiai cyptelėjo. Senasis Lokys jam kėlė siaubą.

— Ne, milorde, — skubiai įsiterpė Jonas. — Atrodote stiprus kaip… na…

— Gerai, nereikia manęs apgaudinėti, Snou, juk žinai, kad šito nepakenčiu. Pažiūrėkime į tuos žemėlapius. — Mormontas atsainiai pasklaidė juos, vos mesdamas akį į kiekvieną ir suniurnėdamas. — Ar tai viskas, ką radote?

— Aš… mi-mi-milorde, — sumikčiojo Semas, — buvo… buvo jų ir daugiau, b-b-bet… netvarka…

— Šitie labai seni, — nepatenkintas tarė Mormontas, o jo varnas pritarė šaižiai klykdamas: — Seni, seni.

— Kaimai galbūt atsiranda ir išnyksta, tačiau kalnai ir upės bus ten, kur ir anksčiau, — pasakė Jonas.

— Teisybė. Tarli, ar jau išsirinkai varnus?

— M-m-meisteris Eimonas n-n-nori išrinkti juos sutemus, kai p-p-alesins.

— Man reikia pačių geriausių. Turi būti gudrūs paukščiai ir tvirti.

— Tvirti, — pritarė jo paties paukštis, kedendamas snapu sau plunksnas. — Tvirti, tvirti.

— Jei kartais mus visus tenai nugalabytų, noriu, kad mano įpėdinis žinotų, kur ir kaip mes kritome.

Kalbos apie nugalabijimą iš Semvelio Tarlio atėmė žadą. Mormontas palinko priekin.

— Tarli, vaikystėje, kai buvau perpus už tave jaunesnis, mano ledi motina sakydavo, kad jei stypsosiu išsižiojęs, žebenkštis gali mano burną supainioti su savo urvu ir įšokti man į gerklę. Jei nori ką nors sakyti — sakyk. O jei ne, tai saugokis žebenkščių, — jis šiurkščiai mostelėjo Semui eiti. — Gana čia su tavimi, neturiu kada užsiiminėti kvailystėmis. Tikriausiai meisteris turi tau kokio darbo.

Semas nurijo seiles, atsitraukė atbulas ir iškūrė taip skubėdamas, kad vos nesuklupo ant slenksčio.

— Ar tas vaikinas tikrai toks kvailas, kaip atrodo? — pasidomėjo lordas vadas jam išėjus.

— Kvailas, — pritarė varnas.

Mormontas nelaukė Jono atsakymo.

— Jo tėvas užima aukštą padėtį karaliaus Renlio taryboje, tad jau lyg ir rezgiau mintį siųsti jį… bet ne, verčiau ne. Vargu ar Renlis klausys drebančio storulio. Pasiųsiu serą Arnelį. Jis kur kas tvirtesnis, o jo motina — iš Fosovėjų, kur su žaliu obuoliu.

— Gal milordas atskleistų, ko norite prašyti iš karaliaus Renlio?

— To paties, ko ir iš visų kitų, vaikine. Vyrų, žirgų, kalavijų, šarvų, grūdų, sūrių, vyno, vilnos, vinių… Nakties sargyba neišdidi, imame visa, ką mums duoda. — Jis barbeno pirštais per grubiai tašytas stalo lentas. — Jeigu vėjai buvo palankūs, seras Aliseris, keičiantis mėnuliui, turėtų pasiekti Karaliaus Uostą, bet nežinau, ar tas vaikelis Džofris jo nors kiek paklausys. Lanisterių giminė niekada nepasižymėjo draugiškumu Sargybai.

— Tornas gabena jiems parodyti atgijusio lavono ranką.

Tai buvo atgrasiai balsva plaštaka su juodais pirštais, tame ąsotyje ji krutėjo ir vartėsi lyg vis dar būtų gyva.

— Neblogai būtų turėti dar vieną ranką, pasiųstume ją Renliui.

— Daivenas sako, kad už Sienos galima rasti ko tik nori.

— Kurgi ne, Daivenas sako. Kai paskutinį kartą buvo tenai išėjęs, pasakojo matęs penkiolikos pėdų ūgio lokį, — Mormontas prunkštelėjo. — Sako, mano sesuo turi meilužį lokį. Jau greičiau tuo patikėsiu negu penkiolikos pėdų ūgio meška. Nors pasaulyje, kur negyvėliai keliasi ir eina… et, net ir tada reikia tikėti tuo, ką mato akys. Negyvėlius vaikštant aš tikrai mačiau. O lokių milžinų nepasitaikė. — Jis ilgai ir įdėmiai žvelgė į Joną. — Tiesa, kalbėjome apie rankas. Kaip tavoji?

— Geriau. — Jonas nutraukė kurmio odos pirštinę ir parodė ranką. Ją beveik per pusę dilbio dengė randai, margai rausvi audiniai vis dar buvo kieti ir jautrūs, bet jau gijo. — Aišku, dar niežti. Meisteris Eimonas sako, kad tai gerai. Davė man gydomojo tepalo, kad turėčiau žygyje.

— Galėsi valdyti Ilganagį, nepaisydamas skausmo?

— Manau, galėsiu. — Jonas palankstė pirštus, ištiesdamas ir sugniauždamas į kumštį, kaip jį mokė meisteris. — Meisteris Eimonas liepė kasdien mankštinti pirštus, kad būtų mitrūs.

— Gal Eimonas ir aklas, bet savo darbą išmano. Meldžiu dievų, kad leistų mums jį turėti dar dvidešimt metų. Ar žinai, kad jis galėjo būti karalium?

Jonas nustebo:

— Jis man pasakojo, kad jo tėvas buvo karalius, bet ne… Maniau, kad jis tikriausiai vienas jaunesniųjų sūnų.

— Tikra tiesa. Jo tėvo tėvas buvo Deironas Targarienas, antrasis giminėje, prie karalystės prijungęs Dorną. Pagal susitarimą jis turėjo vesti princesę iš Dorno. Ji pagimdė jam keturis sūnus. Eimono tėvas Meikaras iš jų buvo jauniausias, o Eimonas — jo trečiasis sūnus. Na, aišku, visa tai nutiko labai seniai iki man gimstant, juk Smolvudas laiko mane nukaršusiu senoliu.

— Meisteriui Eimonui vardą davė pagerbdami Drakono riterį.

— Tikra tiesa. Kalbama, kad tikrasis karaliaus Deirono tėvas buvo ne Eigonas Nevertasis, o princas Eimonas. Kad ir kaip ten būtų, mūsiškis Eimonas nepasižymėjo karžygiška Drakono riterio prigimtimi. Jis mėgsta sakyti, kad jo kalavijas buvo lėtas, užtat protas greitas. Nenuostabu, kad senelis nieko nelaukdamas išsiuntė jį į Citadelę. Man regis, jam buvo devyneri ar dešimt metų… na ir paveldėtojų eilėje jis stovėjo devintas ar dešimtas.

Jonas žinojo, kad meisteris Eimonas sulaukė jau daugiau kaip šimto vardo dienų. Paliegęs, susitraukęs, visas raukšlėtas ir aklas — žiūrint į jį, buvo sunku įsivaizduoti jį buvus mažą berniuką tokio paties amžiaus kaip Arija.

— Eimonas sėdėjo prie savo knygų, — pasakojo Mormontas, — kai vyriausias iš jo dėdžių, tiesioginis įpėdinis, žuvo turnyre per nelaimingą atsitikimą. Jis paliko du sūnus, bet ir jie neilgai trukus per Didžiąją pavasario ligą pasekė tėvo pėdomis. Mirė ir karalius Deironas, tad karūna atiteko antrajam Deirono sūnui Eiriui.

— Karaliui Pamišėliui? — Jonas sutriko. Eiris karaliavo prieš Robertą, tai buvo gana neseniai.

— Ne, šis buvo Eiris Pirmasis. Roberto nuverstasis jau buvo antras šituo vardu.

— Kada visa tai buvo?

— Prieš aštuoniasdešimt metų ar maždaug panašiu metu, — atsakė Senasis Lokys, — bet ne, aš vis dar nebuvau gimęs, nors Eimonas tuo metu jau buvo nukalęs bent pustuzinį grandžių savo meisteriškai grandinei. Eiris vedė savo seserį, Targarienai taip visada mėgo daryti, ir valdė dešimt ar dvylika metų. Eimonas davė priesaiką ir išvyko iš Citadelės į tarnybą kažkokio lorduko dvare… kol nenumirė jo karališkasis dėdė, nepalikęs nė vieno įpėdinio. Geležinis sostas perėjo paskutiniam iš keturių Deirono sūnų. Tai buvo Meikaras, Eimono tėvas. Naujasis karalius sukvietė į dvarą visus sūnus ir būtų skyręs Eimoną į savo tarybą, bet šis atsisakė paaiškinęs, esą taip jis užimtų vietą, teisėtai priklausančią didžiajam meisteriui. Ir stojo tarnauti vyriausiojo brolio — kito Deirono — pilyje. Na, šitas taip pat mirė, įpėdine palikęs tik silpnaprotę dukterį. Matyt, pasigavo kokį užkratą nuo kekšės. Kitas brolis buvo Eirionas.

— Eirionas Baisusis? — tą vardą Jonas žinojo. Viena iš senosios auklės baisesnių pasakų buvo apie „princą, kuris manė esąs drakonas“. Ją labai mėgo mažasis Jono brolis Branas.

— Taip, tas pats, nors save jis vadino Eirionu Ugninguoju. Vieną naktį smarkiai pasigėręs jis išlenkė ąsotį laukinės ugnies, prieš tai paaiškinęs draugams, kad ta ugnis paversianti jį drakonu. Tačiau dievai buvo maloningi, ir gėrimas jį pavertė tik lavonu. Neprabėgo nė metai, kai mūšyje su maištingu lordu žuvo ir karalius Meikaras.

Jonas šiek tiek išmanė krašto istoriją, tuo kadaise pasirūpino jo paties meisteris.

— Tai buvo Didžiosios tarybos metai, — tarė jis. — Lordai, palikę nuošalyje princo Eiriono sūnų, dar visai kūdikį, ir princo Deirono dukterį, karūną atidavė Eigonui.

— Ir taip, ir ne. Pirmiau jie patyliukais ją pasiūlė Eimonui. O jis patyliukais atsisakė. Dievai skyrę jam likimą tarnauti, o ne valdyti — taip jis jiems pareiškė. Esą jis davęs priesaiką ir negalįs jos laužyti, nors aukštasis septonas pats pasisiūlė jį nuo tų įžadų atleisti. Žinoma, nė vienas sveiko proto žmogus nenorėjo į sostą įsileisti jokios Eiriono atžalos, o Deirono duktė — ne tik moteriškos lyties, bet ir pusprotė, tad neliko nieko kita, tik atsigręžti į Eimono jaunesnįjį brolį Eigoną, penktąjį toje giminėje. Eigonas Neįtikėtinasis, taip jį vadino, ketvirtajam sūnui gimęs ketvirtuoju. Eimonas spėjo — ir neklydo, — kad, jam likus dvare, nepatenkintieji brolio valdymu stengsis juo pasinaudoti, todėl atkeliavo prie Sienos. Čia ir pasiliko, o tuo metu vienas po kito valdė ir mirė jo brolis, brolio sūnus ir šio sūnus, kol galų gale Drakonų karalių dinastija baigėsi, nes nuo Džeimio Lanisterio rankos krito paskutinis jų karalius.

— Karalius, — sukarkė varnas. Paukštis nuplasnojo per menę ir atsitūpė Mormontui ant peties. — Karalius, — vėl pakartojo kraipydamasis.

— Tas žodis jam patinka, — tarė Jonas šypsodamasis.

— Jį lengva ištarti. Lengva ir pamėgti.

— Karalius, — vėl pridūrė paukštis.

— Man atrodo, jis siūlo karūną jums, milorde.

— Šiame krašte — jau trys karaliai, mano nuomone, dviem per daug.

Mormontas pakasė varnui kaklą, bet neatitraukė akių nuo Jono Snou. Šis pasijuto keistai.

— Milorde, kodėl pasakojote man visa šitai apie meisterį Eimoną?

— Negi reikia kokių nors priežasčių? — Mormontas pasisuko krėsle raukydamasis. — Tavo brolis Robas karūnuotas Šiaurės karalium. Tuo esate su Eimonu panašūs. Turite brolį karalių.

— Panašūs ir dar kai kuo, — atsiliepė Jonas. — Priesaika.

Senasis Lokys garsiai prunkštelėjo, varnas suplasnojęs pakilo ir apsuko ratą palubėje.

— Jei už kiekvieną mano akyse sulaužytą priesaiką gaučiau po vyrą, Sienai gynėjų niekada nepritrūktų.

— Visada žinojau, kad Robas bus Vinterfelo lordas.

Mormontas švilptelėjo, paukštis vėl atskrido ir nutūpė jam ant rankos.

— Lordas — tai viena, o karalius — visai kas kita. — Ištraukęs iš kišenės, jis pakišo varnui saują kukurūzų. — Tavo brolis bus išpuoštas šilkais, atlasais ir aksomais, žėrės šimtais įvairiausių spalvų, o tu gyvensi ir mirsi vilkėdamas juodus grandininius marškinius. Jis ves kokią dailią princesę, kuri pagimdys jam sūnų. Tu žmonos neturėsi ir niekada ant rankų nesūpuosi savo kraujo kūdikio. Robas valdys, tu tarnausi. Žmonės tave pravardžiuos varna. Į jį kreipsis „jūsų malonybe“. Dainiai garbstys kiekvieną jo žingsnį, o tavo žygdarbiai liks niekam nežinomi. Na, pasakyk, kad dėl viso to nesikamuoji, Jonai… o aš paskelbsiu tave didžiausiu melagiu ir žinau, kad būsiu teisus.

Jonas išsitiesė virpėdamas tarsi įtempta lanko templė.

— O jeigu ir kamuojuosi, ką turėčiau daryti, būdamas štai toks pavainikis?

— Tai ką gi tu darysi? — paklausė Mormontas. — Būdamas štai toks pavainikis?

— Kamuosiuos, — atsakė Jonas, — ir laikysiuos savo priesaikos.