Karalių kova

Teonas

Teonas atgalia ranka nusišluostė spjūvį nuo skruosto.

— Robas paskers tave, Greidžojau, — klykė Benfredas Tolhartas. — Sušers tavo išverstakailišką širdį savo vilkui, tu avies mėšlo gabale.

Įžeidimų srautą tarsi kalavijas sūrį perskrodė Eirono Šlapiagalvio balsas.

— Dabar privalai jį nužudyti.

— Pirma dar paklausinėsiu, — atsakė Teonas.

— Užsikrušk su savo klausimais, — kruvinas ir bejėgis Benfredas kybojo tarp Stigo ir Verlago. — Paspringsi jais, baily, kol ką nors iš manęs išgirsi. Išverstakailis.

Dėdė Eironas neatlyžo.

— Spjaudamas ant tavęs, jis spjauna ant mūsų visų. Jis spjaudo ant Nuskendusio Dievo. Jis privalo mirti.

— Dėde, tėvas čia vadovauti skyrė mane.

— Ir pasiuntė mane, kad tau patarčiau.

Ir mane stebėtum. Teonas nedrįso per daug draskyti dėdei akių. Taip, vadovavo jis, tačiau jo vyrai Nuskendusiu Dievu pasitikėjo, o Teonu — ne, be to, Eironas Šlapiagalvis jiems kėlė kuo nuoširdžiausią siaubą. Negaliu jų už tai kaltinti.

— Už tokius darbus, Greidžojau, neteksi galvos. Varnos išles tau akis, — Benfredas pamėgino spjauti dar kartą, bet tik išspaudė kraujo srovelę.

Tolhartai, išspjovei savo gyvybę, pagalvojo Teonas.

— Stigai, užčiaupk jį.

Jie jėga parklupdė Benfredą. Verlagas nuplėšė triušio kailį jam nuo diržo ir sugrūdo į dantis, kad liautųsi rėkęs. Stigas siektelėjo kirvio.

— Ne, — pareiškė Eironas Šlapiagalvis. — Jis turi būti atiduotas dievui. Senuoju būdu.

Koks skirtumas? Negyvėlis yra negyvėlis.

— Tai pasiimkite jį.

— Tu privalai eiti kartu. Esi čia vadas. Tai turi būti tavo auka.

Šito Teonui buvo jau per daug.

— Dėde, jūs — šventikas, ir dievą palieku jums. Parodykite tokią pat malonę ir mūšius palikite man.

Jis mostelėjo ranka, ir Verlagas su Stigu nuvilko belaisvį prie kranto. Eironas Šlapiagalvis metė į Teoną priekaištingą žvilgsnį ir nusekė iš paskos. Jie patraukė prie žvirgždėtos pakrantės ruošdamiesi paskandinti Benfredą Tolhartą sūriame jūros vandenyje. Senuoju būdu.

Galbūt taip belaisviui dar geriau, tarė sau Teonas žirgliodamas į kitą pusę. Stigas — toli gražu ne pats mitriausias budelis, o Benfredo kaklas — kaip šerno, raumeningas ir riebus. Kadaise dėl to jį erzindavau vien norėdamas pažiūrėti, ar greitai galima jį supykdyti, prisiminė jis. Kada gi tai buvo — ką, tik prieš trejus metus? Nedui Starkui išsiruošus į Toreno Kertainį aplankyti sero Helmano, Teonas keliavo kartu ir dvi savaites praleido su Benfredu.

Nuo kelio vingio, kur neseniai vyko mūšis, sklido negailestingi pergalės aidai… jeigu tik apsiverstų liežuvis vadinti tai mūšiu. Tiesą sakant, panašiau į avių bandos išpjovimą. Plienu, o ne vilnomis apsitaisiusios avys, bet vis tiek avys.

Užlipęs ant akmenų sąvartos, Teonas pažvelgė į negyvus vyrus ir dvesiančius arklius. Arkliai tokio likimo nenusipelnė. Timoras su broliais surinko tuos, kurie kovoje nenukentėjo, o Urzenas su Juoduoju Lorenu vaikštinėjo nutildydami tuos gyvulius, kurie buvo per smarkiai sužeisti, kad vertėtų gelbėti. Likusieji jo vyrai plėšė lavonus. Gevinas Harlas, priklaupęs ant negyvo vyro krūtinės, pjovė jam pirštą norėdamas numauti žiedą. Sumokėjo geležimi. Mano lordas tėvas jį pagirtų. Gal vertėjo paieškoti, kur guli lavonai tų dviejų vyrų, kuriuos pats nudėjo, ir pažiūrėti, ar turėjo jie kokių vertų imti papuošalų, tačiau nuo tokios minties burnoje atsirado kartus skonis. Jis įsivaizdavo, ką apie tai pasakytų Edardas Starkas. Ir dar labiau įširdo. Starkas negyvas ir pūva kape, man jis niekas, priminė Teonas sau.

Senasis Botlis, dar vadinamas Žuvies Ūsu, susiraukęs sėdėjo prie savo grobio krūvos, o trys jo sūnūs kažką vis nešė ir krovė į ją. Vienas jų susistumdė su storuliu, vardu Todrikas, kuris, apsisiautęs baltos lapės kailio apsiaustu, tik truputį suteptu ankstesnio savininko krauju, sukiojosi tarp žuvusiųjų su alaus ragu vienoje rankoje ir kirviu kitoje. Girtas, nusprendė Teonas žiūrėdamas, kaip jis ten skeryčiojasi. Žmonės pasakojo, kad senovėje geležies žmonės per mūšį apsvaigdavo nuo kraujo ir taip įniršdavo, jog nejausdavo skausmo, nesibaimino jokio priešo. Tačiau šį kartą buvo paprasčiausiai prisigerta alaus.

— Veksai, paduok mano lanką ir strėlinę.

Berniukas tekinas nubėgo jų atnešti. Teonas sulenkė lanką ir užmovė templę ant įrantų. Todrikas tuo metu Botlių berniuką parbloškė ant žemės ir kliūstelėjo jam į akis alaus. Žuvies Ūsas keikdamasis pašoko, bet Teonas jį aplenkė. Taikė į ranką, spaudžiančią geriamąjį ragą, kad apie tą šūvį visi ilgai kalbėtų, tačiau Todrikas viską sugadino — susverdėjo kaip tik tą akimirką, kai Teonas paleido templę. Strėlė pervėrė Todrikui pilvą.

Plėšikautojai sustingo išsižioję. Teonas nuleido lanką.

— Juk sakiau, kad nebūtų jokių girtuoklių ir peštynių dėl grobio.

Todrikas suklupęs triukšmingai merdėjo.

— Botliai, nutildykite jį.

Žuvies Ūsas su sūnumis tučtuojau puolė vykdyti įsakymo. Čia pat perrėžė Todrikui gerklę, tas dar šiek tiek patrūkčiojo kojomis, o Botliai, net nelaukdami, kol jis išleis paskutinį kvapą, čiupo jo apsiaustą, žiedus ir ginklus.

Dabar jie žinos, kad žodžių aš veltui nemėtau. Nors lordas Beilonas jį skyrė vadu, Teonas suprato, kad dalis jo vyrų, žiūrėdami į jį, mato tik skystablauzdį berniuką iš žaliųjų žemių.

— Kas dar ištroškęs?

Niekas neatsakė.

— Gerai.

Teonas paspyrė ant žemės gulinčią Benfredo vėliavą, kurią vis dar spaudė sustingusi ją nešusio ginklanešio ranka. Po audeklu buvo pririštas triušio kailiukas. Kodėl triušių kailiukai? — ketino jis klausti, bet spjūvis į veidą privertė pamiršti tuos klausimus. Švystelėjo lanką Veksui ir nužingsniavo šalin prisimindamas, koks pakilus jautėsi po Kuždesių girios, ir stebėdamasis, kodėl tokio smagumo nėra dabar. Tolhartai, tu prakeiktas pasipūtęs kvaily, nepasiuntei priekin nė vieno sumauto žvalgo.

Jie jojo pokštaudami ir net dainuodami, virš galvų jiems plaikstėsi trys Tolhartų medžiai, o ant iečių smaigalių kvailai pliaukšėjo triušių kailiukai. Už erškėtyno pasislėpę lankininkai apipylė juos strėlėmis ir sugadino dainą, o pats Teonas savo karių priešakyje puolė į skerdynių sūkurį, kurias derėjo užbaigti durklais, kirviais ir karo kūjais. Vadą įsakė paimti gyvą, kad būtų ištardytas.

Tačiau nesitikėjo, kad tai bus Benfredas Tolhartas.

Grįždamas į „Jūros kalę“, Teonas matė, kaip jo žmonės nuo vandens velka suglebusį Benfredo kūną. Ilglaiviai stovėjo palei žvirgždu nubertą pakrantę, jų stiebai ryškiai skyrėsi danguje. Iš žvejų kaimo liko tik atvėsę pelenai, nuo kurių per lietų sklido smarvė. Vyrai buvo išžudyti, išskyrus saujelę, kuriems Teonas leido pabėgti, kad žinia pasiektų Toreno Kertainį. Jų žmonos ir dukterys tapo sūriosiomis žmonomis, tačiau tik jaunesnės ir išvaizdesnės. Senes ir negražias išprievartavo ir nužudė arba paėmė į vergiją, jei mokėjo kokį naudingą darbą ir neatrodė kuo nors pavojingos.

Ir tą antpuolį rengė Teonas. Savo laivus atplukdė prie kranto žvarbioje priešaušrio tamsoje, su kirviu rankoje šoko nuo pirmagalio ir nuvedė savo vyrus į miegantį kaimą. Nuo tokių žygių jį pykino, tačiau ką kita jis galėjo rinktis?

Jo triskart prakeikta sesuo su savo „Juoduoju vėju“ dabar plaukė į šiaurę iškovoti sau pilies. Lordas Beilonas neleido jokiai žiniai apie susirinkusius laivus pasklisti iš Geležies salų, tad kruvini Teono darbai palei Akmenuotąjį krantą visiems turėjo atrodyti kaip paprasčiausių jūros plėšikų siautėjimas. Šiauriečiai tikrąją grėsmę suvoks tik išgirdę nuo kūjų dundant Gūdmiškį ir Keilino Griovą. O kai mūšiai bus baigti ir laimėti, žmonės apie tą kalę Ašą kurs dainas ir nė neprisimins, kad aš čia buvau. Aišku, jei jis leis, kad viskas taip ir liktų.

Dagmeras Skeltalūpis stovėjo aukštame raižytame „Bangų rijiko“ priekyje. Teonas jį skyrė saugoti laivų; kitaip vyrai sakytų, kad tą pergalę pasiekė ne Teonas, o Dagmeras. Labiau pasipūtęs žmogus būtų įsižeidęs, bet Skeltalūpis tik nusijuokė.

— Pergalinga diena, — šūktelėjo žemyn Dagmeras, — tačiau tu, vaikine, nesišypsai. Gyvieji turėtų šypsotis, nes mirę to jau nebegali.

Ir pats parodė, kaip reikėtų tai daryti. Atrodė šiurpiai. Po baltais lyg sniegas ir kaip karčiai tankiais plaukais Dagmeras Skeltalūpis turėjo klaikų randą, kurį išvydus darydavosi bloga, tokio Teonas niekada nebuvo matęs. Šitą pėdsaką Dagmero jaunystėje paliko ilgakotis kirvis; nedaug trūko, kad būtų ir gyvybę atėmęs. Smūgis jam perskėlė žandikaulį, ištaškė priekinius dantis, ir ten, kur visi vyrai turi tik dvi lūpas, Dagmero veide jų atsirado net keturios. Susivėlusi barzda dengė jo skruostus ir kaklą, tačiau ant rando plaukai nežėlė, tad ryški susisukusi ir persikreipusi raukšlė kirto veidą tarsi griovys apsnigtą lauką.

— Girdėjome juos dainuojant, — tarė senasis karys. — Graži daina, ir traukė ją narsiai.

— Dainavo jie geriau, negu kovėsi. Vietoj iečių galėjo pasiimti lyras, naudos būtų buvę tiek pat.

— Kiek žuvo žmonių?

— Mūsiškių? — Teonas gūžtelėjo pečiais. — Todrikas. Nudėjau jį už tai, kad prisigėrė ir lindo peštis dėl grobio.

— Kai kuriems nuo gimimo lemta būti užmuštiems.

Menkesnis vyras būtų baiminęsis rodyti visiems tokį klaikų veidą, bet Dagmeras šypsodavosi kuo plačiausiai ir kur kas dažniau už lordą Beiloną.

Kad ir kokia atgrasi, ta šypsena gaivino gausius atsiminimus. Vaikystėje Teonas matydavo ją dažnai — kai raitas peršokdavo samanomis apžėlusią sieną ar švystelėjęs kirvį suskaldydavo taikinį. Sulaukdavo jos atmušęs Dagmero kalavijo kirtį, persmeigęs strėle skrendančią žuvėdrą ar saugiai išvedęs ilglaivį tarp putojančių ir griaudžiančių uolų. Jis man šypsojosi daugiau negu tėvas ir Edardas Starkas kartu sudėti. Net ir Robas… jis tikrai buvo nusipelnęs šypsenos tą dieną, kai išgelbėjo Braną nuo tyržmogio, tačiau tik gavo barti lyg koks pietus prisvilinęs virėjas.

— Dėde, mums reikia pasikalbėti, — tarė Teonas.

Dagmeras iš tiesų nebuvo jam dėdė, tik ištikimybę prisiekęs valdinys, galbūt prieš penkias ar šešias kartas ir gavęs kokį lašą Greidžojų kraujo, ir tą patį tikriausiai iš kitos antklodės pusės. Bet Teonas vis tiek jį visada vadindavo dėde.

— Tai lipk čionai pas mane.

Iš Dagmero lūpų, kai jis stovėdavo ant savo laivo denio, niekada nepasigirsdavo „milordų“. Geležies salose kiekvienas kapitonas savo laive buvo karalius.

Teonas keturiais dideliais žingsniais užkopė lentiniu lieptu ant „Bangų rijiko“ denio, ir Dagmeras nusivedė jį į ankštą kambarėlį laivo gale. Įsipylė sau į ragą rūgštaus alaus, pasiūlė ir Teonui. Šis atsisakė.

— Arklių paėmėme mažokai. Kažkiek jų yra, bet… na, manau, teks verstis su tuo, ką turiu. Mažiau žmonių — daugiau šlovės.

— Kam mums reikia tų arklių? — Kaip ir daugelis Geležies salų gyventojų, Dagmeras labiau mėgo kautis pėsčias arba nuo laivo denio. — Tik dergs laivuose ir painiosis visiems po kojomis.

— Jeigu plauktume, taip ir būtų, — sutiko Teonas. — Bet mano planas kitoks.

Jis atidžiai stebėjo, ką galvoja senasis karys. Be Skeltalūpio sėkmės tikėtis buvo sunku. Tai kas, kad jis paskirtas vadu, vyrai tikrai jo neklausys, jeigu priešinsis ir Eironas, ir Dagmeras, o įkalbėti paniurėlį šventiką — jokios vilties.

— Tavo lordas tėvas mums įsakė puldinėti pakrantes ir daugiau nieko.

Pasislėpusios po gauruotais baltais antakiais į jį žvelgė blyškios tarsi jūros puta akys. Kas gi ten jose atsispindėjo — nepritarimas ar susidomėjimo blyksnis? Gal labiau tas blyksnis, vylėsi Teonas…

— Esi mano tėvo žmogus.

— Geriausias jo žmogus, toks buvau visada.

Puikybė, pagalvojo Teonas. Jis išdidus, privalau tuo pasinaudoti, jo puikybė parodys man kelią.

— Geležies salose nė vienas nė perpus taip gerai nevaldo ieties ar kalavijo.

— Labai jau ilgai buvai išvykęs, berniuk. Kai iškeliavai, taip ir buvo, kaip tu sakai, bet, tarnaudamas lordui Greidžojui, aš pasenau. Dainiai dabar geriausiu vadina Andriką. Andriką Rūstųjį — taip apie jį atsiliepia. Tikras milžinas. Tarnauja lordui Dramui iš Senojo Viko. Ne ką menkesni už jį ir Juodasis Lorenas bei Kvarlas Mergelė.

— Gal tas Andrikas — didis karys, tačiau vyrai jo bijo ne taip, kaip tavęs.

— Na, tas tiesa, — sutiko Dagmeras. Ant pirštų, spaudžiančių ragą su gėrimu, gausiai blizgėjo žiedai — auksiniai, sidabriniai, bronziniai, apsodinti safyrais, granatais ir obsidianu. Teonas žinojo, kad už kiekvieną sumokėta geležimi.

— Jei man tarnautų toks vyras kaip tu, nesiuntinėčiau jo su vaikiškais reikalais — puldinėti ir deginti. Netinka tokie darbai geriausiam lordo Beilono vyrui…

Dagmeras nusišypsojo, sužalotos lūpos prasiskyrė, parodydamos rudas dantų nuolaužas.

— Ir jo tikram sūnui? — jis nusikvatojo. — Per daug gerai tave pažįstu, Teonai. Mačiau tave žengiant pirmuosius žingsnius, padėjau tau sulenkti pirmąjį lanką. Ne, čia ne aš, o kažkas kitas jaučiasi veltui gaištąs laiką.

— Pagal teisybę vietoj sesers vadu turėjau būti aš, — pripažino Teonas, nejaukiai suvokdamas, kad kalba tarsi aikštingas vaikas.

— Vaikine, per daug imi šitai į širdį. Viskas tik dėl to, kad tavo lordas tėvas tavęs nepažįsta. Žuvus tavo broliams, tau atsidūrus pas vilkus, vienintele jo paguoda tapo tavo sesuo. Jis įprato ja pasikliauti, o ji niekada jo nenuvylė.

— Nenuvyliau ir aš. Starkai žinojo, ko esu vertas. Buvau vienas iš Brindeno Juodosios Žuvies rinktinių žvalgų ir prie Kuždesių girios puoliau su pirmąja banga. Tik per štai tokį atstumą nesukryžiavau kalavijų su pačiu Karalžudžiu. — Teonas ištiesė rankas per dvi pėdas vieną nuo kitos. — Tarp mūsų įsiterpė Darinas Hornvudas ir dėl to žuvo.

— Kodėl man šitai pasakoji? — paklausė Dagmeras. — Aš, o ne kas kitas, įdavė tau į ranką pirmąjį kalaviją. Žinau, kad nesi bailys.

— O mano tėvas ar žino?

Senasis žilas karys pažvelgė taip, lyg būtų atsikandęs ko nors neskanaus.

— Tai tik… Teonai, Vilkų bernas — tavo draugas, tie Starkai laikė tave dešimtį metų.

— Aš — ne Starkas, — tuo pasirūpino Edardas Starkas. — Aš — Greidžojus ir ketinu būti tėvo įpėdiniu. Kaip to pasieksiu, jeigu nepasižymėsiu kokiais garsiais žygiais?

— Tu dar jaunas. Bus kitų karų, turėsi progų atlikti savo didžius žygdarbius. Kol kas mums įsakyta puldinėti Akmenuotąjį krantą.

— Tegu tuo užsiima mano dėdė Eironas. Paliksiu jam šešis laivus, visus, išskyrus „Bangų rijiką“ ir „Jūros kalę“, tegu sau degina ir skandina sotindamas savo dievą.

— Vadovauti pavesta tau, o ne Eironui Šlapiagalviui.

— Koks skirtumas? Kažkas liks niokoti pakrančių, ir gana. Šventikas nepajėgus atlikti to, ką esu numatęs ir ko prašau tavęs. Turiu tikslą, kurį pasiekti gali tik Dagmeras Skeltalūpis.

Dagmeras gerokai trūktelėjo iš savo rago.

— Klok.

Jis norėtų, pamanė Teonas. Šitas plėšikavimas jam nepatinka taip pat kaip ir man.

— Jeigu mano sesuo gali paimti pilį, tai ir aš ne prastesnis.

— Aša turi keturis ar penkis kartus daugiau vyrų už mus.

Teonas leido sau vylingai šyptelti.

— Užtat mes turime keturiskart daugiau proto ir penkiskart — narsos.

— Tavo tėvas…

— …man padėkos, kai įteiksiu jam karalystę. Ketinu atlikti tokį žygdarbį, apie kurį dainiai kurs giesmes tūkstantį metų.

Jis žinojo, kad šitai Dagmerą privers susimąstyti. Vienas dainius sudėjo giesmę apie kirvį, pusiau perskėlusį jam žandikaulį, ir senis mėgdavo jos klausytis. Kai tik įkaušdavo, prašydavo plėšikų dainos, kad skambėtų garsiai ir audringai, kad pasakotų apie žuvusius didvyrius ir pašėlusios drąsos žygius. Jo plaukai nubalę ir dantys sukirmiję, bet šlovės jam dar negana.

— O koks būtų mano vaidmuo tavo sumanymuose, vaikine? — ilgokai tylėjęs paklausė Dagmeras Skeltalūpis, ir Teonas suprato laimėjęs.

— Pasėti priešo širdyje baimę, kokią gali įkvėpti tik toks vardas kaip tavo. Pasiimsi didesniąją mūsų pajėgų dalį ir žygiuosi prie Toreno Kertainio. Helmanas Tolhartas visus geriausius karius nuvedė į pietus, o Benfredas su kitais sūnumis žuvo čia. Bus likęs tik jo dėdė Leobaldas su nedidele įgula, — jeigu būčiau galėjęs ištardyti Benfredą, žinočiau, kokio didumo ji yra iš tiesų. — Nesislapstyk, tegu visi išgirsta, kad ateini. Traukite visas tas smagias narsuolių dainas. Noriu, kad jie ten užremtų visus vartus.

— Tas Toreno Kertainis — stipri tvirtovė?

— Užtektinai. Sienos — iš akmenų, trisdešimties pėdų aukščio, ties kiekvienu kampu ketvirtainiški bokštai, viduje — ketvirtainė pilis.

— Akmeninės sienos nedega. Kaipgi jas paimsime? Turime per mažai žmonių, kad galėtume pulti net ir mažą pilaitę.

— Prie pilies sienų įkursi stovyklą ir pradėsi statyti svaidykles ir apgulties bokštus.

— Tai prieštarauja Senajai Tvarkai. Gal užmiršai? Geležies žmonės kaunasi kalavijais ir kirviais, o ne svaidydami akmenis. Marindamas priešą badu šlovės nepelnysi.

— Leobaldas šito nežinos. Išvydus kylant tavo apgulties bokštus, jo senas bobiškas kraujas sustings gyslose ir jis ims klykti šaukdamasis pagalbos. Liepsi, dėde, lankininkams sėdėti ramiai, tegu varnai skrenda. Vinterfelo pilies valdytojas — narsus vyras, bet su amžiumi sustingo ne tik jo sąnariai, bet ir smegenys. Sužinojęs, kad vieną iš jo karaliaus pavaldinių puola baisusis Dagmeras Skeltalūpis, surinks karius ir išjos padėti Tolhartui. Tai jo pareiga. Sero Rodriko tikrai negalėtum apkaltinti abejingumu pareigai.

— Kad ir kiek žmonių jis surinktų, vis tiek jų bus daugiau negu mano, — tarė Dagmeras, — o tie seni riteriai gudresni, negu tau atrodo, kitaip niekada nebūtų sulaukę žilo plauko. Teonai, sugalvojai mums mūšį, kurio laimėti neturime jokios vilties. Tas Toreno Kertainis niekada nekris.

Teonas nusišypsojo.

— O aš Toreno Kertainio imti ir neketinu.