Karalių kova

Tirionas

Antveidžio plyšys kliudė Tirionui matyti viską priešais save, bet pasukęs galvą jis išvydo tris galeras, priplaukusias prie turnyrų aikštės. Ketvirtoji, didesnė už kitas, stovėjo toliau upėje ir iš svaidyklės šaudė degančios dervos statines.

— Į pleištą! — riktelėjo Tirionas pro vartelius plūstantiems vyrams. Šie susirikiavo ieties antgalio pavidalu, pats Tirionas atsidūrė smaigalyje. Iš dešinės stojo seras Mendonas Muras, baltas jo šarvų emalis mirguliavo liepsnų atspindžiais, pro antveidį švietė bejausmės negyvos akys, ant rankos — lygus baltas karaliaus sargybos skydas. Juodą kaip anglis jo žirgą taip pat dengė balti šarvai. Iš kairės Tirionas nustebęs pamatė Podriką Peiną su kalaviju rankoje.

— Tu dar per jaunas mūšiui. Grįžk.

— Aš — jūsų ginklanešys, milorde.

Ginčytis Tirionas nebeturėjo laiko.

— Tada pirmyn! Laikykis arčiau manęs.

Glaudžia rikiuote jie šuoliavo palei aukštai iškilusias sienas. Ant sero Mendono ieties, švysčiodama raudoniu ir auksu, plaikstėsi Džofrio vėliava, vienas prieš kitą, surėmę kanopą ir leteną, joje šoko elnias ir liūtas. Paspartinę žingsnį, jie plačiu lanku apsuko bokšto papėdę. Nuo miesto sienų skriejo strėlės, vartydamiesi ir sukdamiesi virš galvų švilpė akmenys, jie krito kur papuola trankydamiesi į žemę, vandenį, plieną, žmonių kūnus. Priekyje pasirodė Karaliaus vartai ir juos apgulusi minia kareivių, kurie galynėjosi su milžinišku taranu — geležimi kaustytu juodojo ąžuolo kamienu. Aplinkui susispietę lankininkai laidė aukštyn strėles, jeigu tik ant vartų bokšto sienų pasirodydavo koks gynėjas.

— Ietis, — įsakė Tirionas ir pasileido risčia.

Žemė buvo šlapia ir slidi nuo dumblo ir kraujo. Jo eržilas užkliuvo už lavono, kanopos slystelėjo per purvą, ir akimirką Tirionui pasirodė, kad jis tuoj nusiris nuo balno ir jo puolimas baigsis net nepasiekus priešo, tačiau abu su žirgu jie atgavo pusiausvyrą ir išsilaikė negriuvę. Prie vartų žmonės jau gręžėsi atgal, paskubomis mėgindami atremti smūgį. Tirionas iškėlė kirvį ir suriko:

— Karaliaus Uostas!

Jo šūkį pagavo kiti balsai, ir jų pleištas nuskriejo akindamas plienu ir šilkais, dundėdamas kanopomis, žybčiodamas liepsnomis ant aštrių geležčių.

Seras Mendonas savo ieties smaigalį nuleido paskutinę akimirką prieš susidūrimą ir suvarė Džofrio vėliavą į krūtinę vyrui su geležimi kaustyta liemene, ietis šį net pakėlė į orą ir tik paskui nulūžo. Tirionui priešais atsirado riteris, ant kurio apsiausto lapė kišo snukį pro gėlių ratą. Florentas — šmėstelėjo pirma mintis, bet iš karto jam dingtelėjo — be šalmo. Jis smogė kirviu jam į veidą, į tą judesį sutelkdamas visą kirvio, savo rankos ir lekiančio žirgo svorį. Riteris liko be pusės galvos, o Tirionui nuo smūgio nudiegė petį. Šiaga iš manęs juoktųsi, pagalvojo jis jodamas toliau.

Į jo skydą dunkstelėjo ietis. Greta šuoliavo Podas, kirsdamas visus pasitaikančius priešus. Tirionas miglotai girdėjo džiugius šūksnius nuo sienų. Numestas taranas liko gulėti purvyne, nes jį stumdę kareiviai puolė bėgti ar atsigręžę mėgino kautis. Tirionas žirgu partrenkė vieną lankininką, kitą ietimi ginkluotą kareivį perrėžė nuo peties iki pažasties, smogė į šalmą su kardžuve ant keteros, bet kirvis nuslydo šonu. Prie tarano jo stambus raudas eržilas stojo piestu, bet juodasis žirgas sklandžiai peršoko per kliūtį ir seras Mendonas nulėkė tolyn tarsi mirtis baltu kaip sniegas šilkiniu apsiaustu. Jo kalavijas kapojo galūnes, skaldė galvas, į šipulius trupino skydus, nors tik nedaugelio per upę persikėlusių priešų skydai tebebuvo sveiki.

Tirionas suragino žirgą pirmyn per taraną. Priešai bėgo. Jis pasuko galvą iš dešinės į kairę, paskui atgal, bet Podriko Peino niekur nebuvo matyti. Į skruostą barkštelėjo strėlė, vos per colį nepataikiusi į antveidžio plyšį. Išsigandęs jis krūptelėjo taip, kad vos neišvirto iš balno. Jei susiruošiau stypsoti čia lyg stuobrys, galėčiau dar ir taikinį ant antkrūtinio nusipiešti.

Spustelėtas pentinais arklys pasileido priekin šokinėdamas per visur besivoliojančius lavonus ar aplenkdamas didesnes jų krūvas. Juodųjų Vandenų vagoje pasroviui grūdosi degančios galeros. Vandens paviršiuje vis dar plūduriavo laukinės ugnies lopai, įnirtingai svaidydami žalius liepsnų liežuvius per dvidešimt pėdų aukštyn. Žmones nuo tarano jie nuvijo, bet visur pakrantėje vyko kautynės. Tai tikriausiai sero Beilono Svono, o gal Lanselio vyrai mėgino nustumti atgal į vandenį priešus, plūstančius į krantą iš degančių laivų.

— Jojam prie Purvo vartų! — įsakė Tirionas.

— Prie Purvo vartų! — riktelėjo seras Mendonas. Ir visas būrys nulėkė toliau.

— Karaliaus Uostas! — nedarniai šaukė jo žmonės. — Pusvyris! Pusvyris!

Kas juos šitaip išmokė, nusistebėjo Tirionas. Pro šalmo plieną ir minkštą pošalmį jis girdėjo baimingus klyksmus, alkaną ugnies traškesį, trūkčiojančius ragų balsus, varinių trimitų aidą. Visur siautė liepsnos. Dievai maloningiausieji, nenuostabu, kad Skalikas persigandęs. Jį šiurpina šita ugnis…

Visą Juodųjų Vandenų srovę sudrebino trenksmas, klaikiai sutraškėjo lūžtantis medis — tai akmuo didumo sulig arkliu pataikė tiesiai į vienos galeros denio vidurį. Mūsų ar jų? Per kamuoliais virstančius dūmus nieko nebuvo matyti. Jo pleištas suiro, dabar kiekvienas kovojo pats už save. Verčiau būčiau grįžęs, galvojo jis jodamas tolyn.

Kirvis jo rankoje apsunko. Saujelė vyrų vis dar sekė iš paskos, kiti tikriausiai žuvo ar pabėgo. Eržilo galvai laikyti atsuktai į rytus reikėjo nemažų pastangų. Stambiam karo žirgui ugnis nepatiko lygiai kaip ir Sandorui Kligeinui, tik žirgą priversti buvo lengviau.

Žmonės šliaužė iš upės apdegę, kruvini, žiaukčiodami spjaudė vandenį, svyrinėjo. Dauguma merdėjo. Tirionas vedė savo būrį tarp jų, teikdamas tiems, kurie dar pajėgė stovėti, greitesnę ir ne tokią skausmingą mirtį. Karas susitraukė iki antveidžio plyšio. Ūgiu jį dvigubai lenkiantys riteriai mėgino sprukti ar stovėjo ir laukė mirties. Atrodė menki ir persmelkti baimės.

— Lanisteriai! — rėkė jis žudydamas. Ranka buvo iki alkūnės raudona, blizgėjo nuo upės sklindančioje šviesoje. Kai žirgas vėl atsistojo piestu, jis papurtė kirvį iškėlęs į žvaigždes ir išgirdo jas šaukiant: „Pusvyris! Pusvyris!“ Tirionas jautėsi apsvaigęs.

Mūšio karštinė. Niekada nemanė pats ją patirsiąs, nors Džeimis jam ne kartą apie tai pasakojo. Apie išblėstantį laiką, kuris lėtėja ir net apskritai sustoja, apie išnykstančias praeitį ir ateitį, kol pagaliau lieka tik dabarties mirksnis, apie dingstančią baimę, mintis, net kūną. „Tada nebejauti žaizdų, nuo šarvų svorio skaudančios nugaros ar į akis varvančio prakaito. Liaujiesi jautęs, galvojęs, buvęs savimi, lieka tik kova, priešas, šitas vyras, paskui kitas, dar vienas ir dar, ir dar, ir žinai, kad jie bijo, kad jie pavargę, o tu — ne, tu gyvas, visur aplinkui mirtis, bet jų kalavijai juda taip lėtai, kad nardai pro juos kvatodamas.“ Kovos karštinė. Aš pusvyris, apgirtęs nuo žudynių, ir tegu jie pamėgina mane nužudyti, jei tik sugebės!

Jie pamėgino. Jam priešais atbėgo dar vienas ietininkas. Tirionas, sukdamas apie jį ratu, nurėžė jo ieties viršūnę, paskui jo plaštaką, paskui visą ranką. Lankininkas, kažkur praradęs lanką, dūrė į jį strėle tarsi peiliu. Žirgas spyrė jam į šlaunį, ir tas vyras krito paslikas, o Tirionas šiurkščiai nusikvatojo. Jodamas pro vėliavą, įbestą į dumblą — vieną tų liepsnojančių Stanio širdžių, vienu kirvio mostu perkirto jos kotą pusiau. Tarsi iš niekur išdygęs riteris didžiuliu dvirankiu kalaviju kirto į skydą, paskui dar ir dar kartą, kol galų gale kažkas jam prie pat pažasties suvarė durklą. Tikriausiai vienas iš Tiriono vyrų. Jis nė nepastebėjo.

— Sere, pasiduodu, — toliau pakrantėje šūktelėjo kitas riteris. — Pasiduodu. Sere riteri, pasiduodu jums. Štai, štai čia mano ženklas.

Tas vyras gulėjo juodo vandens baloje ir tiesė savo šarvų pirštinę. Tirionui teko pasilenkti, kad ją pasiektų. Tą akimirką virš galvos sprogo laukinės ugnies puodas, į visas puses taškydamas žalią liepsną. Staiga blykstelėjusioje šviesoje Tirionas pamatė, kad ta bala ne juoda, o raudona. Pirštinėje tebebuvo riterio plaštaka. Jis sviedė ją atgal.

— Pasiduodu, — beviltiškai, prarasdamas paskutines jėgas, sudejavo gulintis žmogus. Tirionas atšlijo.

Kažkoks kareivis stvėrė jo žirgą už pavadžio ir smeigė durklu Tirionui į veidą. Šis numušė smaigalį šalin ir suvarė kirvį tam kareiviui į sprandą. Besistengdamas išlaisvinti ginklą, akies kraštu pamatė šmėstelint kažką balta. Grįžtelėjo tikėdamasis šalia vėl išvysti serą Mendoną Murą, bet baltasis riteris šį kartą pasirodė esąs kitas. Seras Beilonas Svonas dėvėjo tokius pačius šarvus, bet ant žirgo gūnios pešėsi juodos ir baltos jo giminės gulbės. Jis jau ne baltasis, o greičiau dėmėtasis riteris, dingtelėjo Tirionui kvaila mintis. Seras Beilonas nuo galvos iki kojų buvo apsitaškęs krauju, visas suodinas nuo dūmų. Iškėlęs buožę, mostelėjo upės link. Ginklo galva buvo apkibusi smegenų dribsniais ir kaulų nuolaužomis.

— Milorde, žiūrėkite!

Tirionas apsuko žirgą, kad galėtų pažvelgti tolyn į Juoduosius Vandenis. Tamsi srovė plūdo sparčiai, jos paviršiaus verpetuose maišėsi kraujas ir liepsnos. Danguje mainėsi raudoni, oranžiniai ir akinamai žali atšvaitai.

— Kur žiūrėti? — nesuprato Tirionas. Ir tuoj pat pamatė.

Iš sudužusios, į prieplauką atsitrenkusios galeros ropštėsi šarvuoti žmonės. Tiek daug, kaip jie čia atsirado? Prisimerkęs Tirionas pro dūmus ir ugnį nusekė akimis, iš kur jie ateina. Upėje susiplakusios į krūvą laikėsi dvidešimt galerų, gal ir daugiau, suskaičiuoti buvo sunku. Sukryžiavusios irklus, susikabinusios lynais, pasimovusios viena ant kitos smaigų, įsipainiojusios į nutrūkusių laivavirvių rezginius. Vienas didžiulis laivas plūduriavo tarp dviejų mažesnių dugnu aukštyn. Vien duženos, bet susigrūdusios taip arti viena kitos, kad galėjai peršokti nuo vieno denio ant kito ir šitaip pereiti per visą upę.

Šimtai drąsiausių Stanio Barateono karių taip ir darė. Vienas riteris — tikrai baisus kvailys — mėgino net joti, ragindamas persigandusį arklį lipti per laivų bortus ir irklus, žengti pakrypusiais, slidžiais nuo kraujo deniais, aplinkui traškant žalioms liepsnoms. Prakeikimas, padarėme jiems tiltą, sutrikęs pagalvojo Tirionas. Kai kurios tilto dalys grimzdo po vandeniu, kitos degė, visa ta sangrūda girgždėjo, siūbavo ir bet kurią akimirką galėjo suirti, bet besiropščiančių kareivių, regis, niekas negalėjo sustabdyti.

— Tikri narsuoliai, — susižavėjęs tarė jis serui Beilonui. — Eime, užmuškime juos.

Tirionas nuvedė saviškius, kartu ir sero Beilono vyrus per pakrantėje blėstančias liepsnas, suodžius ir pelenus. Jie nudundėjo ilga akmenine prieplauka. Prie jų prisidėjo ir seras Mendonas, iš jo skydo buvo likusios tik varganos nuolaužos. Ore sūkuriavo pelenai ir dūmai, priešai, išvydę juos puolant, išsigando, metėsi atgal į vandenį, griuvinėjo susidūrę su tebesiveržiančiais į krantą. Tilto pradžioje buvo pusiau paskendusi priešo galera su užrašu „Drakonų siaubas“ ant pirmagalio, ji užplaukė ant vieno iš laivų, kuriuos Tirionas nuskandino tarp prieplaukų, ir praplėšė savo dugną. Ietininkas su raudonu Seltigarų giminės krabu ant drabužių suvarė ginklo smaigalį Beilono Svono žirgui į krūtinę, ir seras Beilonas, nespėjęs nušokti žemėn, griuvo iš balno. Lėkdamas pro šalį Tirionas nurėžė tam kariui galvą, bet sustoti tuo metu jau buvo vėlu. Jo eržilas nuo prieplaukos galo šoko per suskaldytą laivo kraštą ir, iš išgąsčio žvengdamas, krito į negilų, iki kulkšnių vandenį. Tirionui iš rankos ištrūkęs kirvis sukdamasis nuskriejo į šalį, jam iš paskos nusirito ir pats Tirionas ir visu svoriu žnektelėjo ant iš kažkur atsiradusio laivo denio.

Prasidėjo beprotiška sumaištis. Jo žirgas krisdamas susilaužė koją ir klaikiai žvengė. Tirionas šiaip ne taip sugebėjo išsitraukti durklą ir vargšui gyvuliui perpjovė gerklę. Raudonu fontanu pliūptelėjo kraujas, iš karto permerkdamas Tirionui rankas ir krūtinę. Vargais negalais atsistojęs, jis nukepėstavo prie denio krašto ir vėl puolė į kovą sverdėdamas ir taškydamasis ant išsikraipiusių, vandens užlietų lentų. Jį pasitiko kažkokie vyrai. Vienus jis užmušė, kitus sužeidė, dar kiti spruko šalin, bet jų vis daugėjo. Kažkur dingo jo peilis, bet po ranka pasitaikė lūžusi ietis. Stvėrė ją ir visa gerkle keikdamas badė, kiek tik turėjo jėgų. Žmonės bėgo nuo jo, o jis vijosi, ropšdamasis nuo vieno laivo ant kito. Greta vis tebebolavo du šviesūs šešėliai — Beilonas Svonas ir Mendonas Muras su savo puikiais baltaisiais šarvais. Apsupti Velariono ietininkų, jie kovėsi surėmę nugaras, ir mūšis atrodė tarsi koks grakštus šokis.

Pats Tirionas žudė nerangiai. Vieną vyrą, kai tas atsuko jam nugarą, pribaigė dūręs jam į inkstus, kitą stvėrė už kojos ir nuvertė į vandenį. Aplink galvą, vis barkšteldamos į šarvus, švilpė strėlės. Viena įsmigo į plyšį tarp antkrūtinio ir peties plokštės, bet jis nieko nepajuto. Ant denio lyg iš dangaus nukrito nuogas žmogus, jo kūnas sprogo kaip iš bokšto numestas moliūgas. Tirionui pro šalmo antveidį tykštelėjo kraujo. Aplinkui iš viršaus pasipylė akmenys, kiaurai skrosdami denius, iš žmonių palikdami vien košę, pagaliau visas tiltas sudrebėjo, smarkiai pakrypo po kojomis ir nuvertė Tirioną ant šono.

Staiga jam į šalmą pasipylė vanduo. Tirionas jį nusiplėšė ir pamėgino šliaužti svyrančiu deniu aukštyn, kur vanduo siekė tik iki kaklo. Ore pasklido baisus girgždesys ar dejonė, tarsi prieš mirtį riaumotų koks milžiniškas žvėris. Laivas, spėjo pagalvoti Tirionas, šitas laivas tuojau atitrūks. Sudaužytos galeros byrėjo į gabalus, ir tiltas trūkinėjo. Vos tik Tirionas tai suvokė, staiga kažkas kurtinamai tarsi griaustinis triokštelėjo, denis po juo apsivertė, ir Tirionas nuslydo atgal į vandenį.

Dabar galeros denis kyšojo taip stačiai, kad jam teko iš paskutiniųjų, colis po colio, kabarotis aukštyn įsikibus į nuplyšusį lyną. Akies kraštu jis matė, kad anksčiau greta buvęs laivas lėtai sukasi srovės nešamas, o žmonės iš jo šokinėja į vandenį. Kai kurie turėjo ant drabužių liepsnojančią Stanio širdį, kiti — Džofrio elnią ir liūtą, treti — dar kitus ženklus, bet tai, regis, niekam neberūpėjo. Ir aukščiau, ir žemiau pilies siautė ugnis. Vienoje pusėje Tirionas matė verdant mūšį, virš besikaunančių žmonių jūros plaikstėsi gausybė ryškių vėliavų, rikiavosi, griuvo ir vėl rikiavosi skydų sienos, raiti riteriai veržėsi pro minią, per dulkes ir purvą, per dūmus ir kraują. Kitoje pusėje aukštai ant kalvos, spjaudydama ugnimi, dunksojo Raudonoji pilis. Tačiau iš tiesų viskas turėjo būti atvirkščiai. Akimirką Tirionui pasirodė, kad jis kraustosi iš proto, kad Stanis ir pilis susikeitė vietomis. Kaip galėjo Stanis persikelti į šiaurinį krantą? Tik po valandėlės jis susigaudė, kad sukasi kartu su deniu, ant kurio atsidūręs, todėl pilis ir mūšis susipainiojo. Pala, mūšis, koks mūšis, jei Stanis nepersikėlė, tai su kuo jis kaunasi? Tirionas nebeturėjo jėgų aiškintis, ką visa tai reiškia. Siaubingai skaudėjo petį. Pamėginęs ranka patrinti tą vietą, aptiko strėlę, tada prisiminė aną šūvį. Turiu greičiau nešdintis iš šito laivo. Pasroviui laukė vien ištisa ugnies siena, ir jeigu šitos nuolaužos atitrūks, srovė jį nuneš tiesiai į tą pragarą.

Per mūšio triukšmą jam pasirodė, kad kažkas vos girdimai šaukia jį vardu. Tirionas mėgino atsiliepti:

— Čionai! Čionai, aš čia, padėkite!

Jo balsas skambėjo taip silpnai, kad beveik negirdėjo pats savęs. Jis pamėgino dar prisitraukti aukštyn per įstrižai pasvirusį denį ir įsikabino į jo kraštą. Laivas trinktelėjo į kitą galerą ir atšoko taip smarkiai, kad Tirionas vos išsilaikė nenusiritęs į vandenį. Kur dingo visos jo jėgos? Dabar jis išgalėjo tik laikytis įsikibęs.

— Milorde! Imkite mano ranką! Milorde Tirionai!

Ant gretimo laivo denio, tiesdamas ranką virš platėjančio juodo vandens ruožo, stovėjo seras Mendonas Muras. Ant baltų jo šarvų atsispindėjo geltonos ir žalios liepsnos, nariuota šarvinė pirštinė buvo lipni nuo kraujo, bet Tirionas vis tiek siekė jos trokšdamas, kad jo paties rankos būtų ilgesnės. Tačiau pačią paskutinę akimirką, kai jų pirštai susilietė virš vandens, kažkas vis dėlto dilgtelėjo… Seras Mendonas laikė ištiesęs kairę ranką, kaip čia…

Ar dėl to jis ir atšlijo, o gal pagaliau pamatė kalaviją? Šito jis niekada nesužinos. Smaigalys pataikė vos žemiau akies, jis pajuto prisiliečiant kažką šalta ir kieta, bet viską tuoj pat užgožė nepakeliamas skausmas. Galva kryptelėjo, lyg jis būtų gavęs antausį. Tuoj pat sekė antras, dar smarkesnis antausis — tai nutvilkė šaltas vanduo. Tirionas blaškėsi mėgindamas ko nors įsitverti, jis žinojo — jei nugrims, tai į paviršių nebeiškils. Jo ranka atsitiktinai užčiuopė nulūžusio irklo galą. Suspaudė jį lyg galvą pametęs įsimylėjėlis ir pėda po pėdos ėmė sliuogti aukštyn. Jo akys buvo pilnos vandens, burna — kraujo, galvoje siaubingai tvinkčiojo. Dievai, suteikite man jėgų pasiekti denį… Aplink viskas prapuolė, tik irklas, vanduo, denis.

Galų gale jis persirito per kraštą ir liko gulėti paslikas ant nugaros neatgaudamas kvapo, visiškai išsekęs. Virš galvos, braukdami tarp žvaigždžių spalvotus ruožus, traškėjo žalių ir oranžinių liepsnų kamuoliai. Trumpą mirksnį jis spėjo pagalvoti, kaip tai gražu, bet dangų užstojo seras Mendonas — balto plieno šešėlis su tamsiomis akimis po šalmu. Nusilpęs Tirionas buvo tarsi skudurinė lėlė. Seras Mendonas prispaudė kalavijo smaigalį Tirionui prie gerklės ir abiem plaštakom tvirtai suėmė rankeną.

Bet staiga jį trūktelėjo kairėn, ir jis griuvo ant turėklų. Medis skilo, ir seras Mendonas riktelėjęs dingo, tik kažkas pūkštelėjo į vandenį. Po akimirkos laivai vėl susidaužė, ir taip smarkiai, kad denis, regis, net šoktelėjo. Kažkas suklupęs šalia žiūrėjo į jį.

— Džeimi? — sukriokė jis springdamas krauju, kurio buvo pilna burna. Kas gi kitas galėjo jį išgelbėti, jei ne brolis?

— Nejudėkite, milorde, jūs smarkiai sužeistas.

Berniuko balsas, kažkas čia ne taip, pagalvojo Tirionas. Ir labai panašus į Podo.