Karalių kova

Branas

Šokėją dengė baltos kaip sniegas vilnos gūnia su išsiuvinėtu pilku Starkų giminės didvilkiu, o Branas vilkėjo pilkas kelnes ir baltą švarką, kurio apykaklę ir rankogalius puošė voverės kailis. Virš širdies tviskėjo vilko galvos pavidalo segė iš sidabro ir juodojo gintaro. Vietoj sidabrinio vilko Branas būtų verčiau rinkęsis Vasarą, bet seras Rodrikas nesileido į kalbas.

Neaukšti akmeniniai laiptai Šokėją sutrikdė tik akimirkai. Branas ją suragino, ir Šokėja nesunkiai pasileido aukštyn. Už plačių ąžuolinių, geležimi kaustytų durų Vinterfelo Didžiojoje menėje rikiavosi aštuonios ilgos stalų eilės, po keturias abipus tarpo ties viduriu. Ant suolų susispaudę pečiais sėdėjo žmonės.

— Starkas! — Branui jojant pro šalį, šaukė jie stodamiesi. — Vinterfelas! Vinterfelas!

Branas buvo jau pakankamai suaugęs ir suprato, kad iš tiesų šaukiama ne jam — taip jie sveikina derlių, Robą ir jo pergales, jo lordą tėvą ir senelį, ir visus per aštuonis tūkstančius metų valdžiusius Starkus. Suprato, bet vis tiek pasijuto kupinas pasididžiavimo. Jodamas per tą salę, net užmiršo, kad yra luošas. Tačiau prie pakylos, visiems stebint, Oša ir Hodoras atrišo raištelius, atsagstė sagtis, nukėlė jį nuo Šokėjos ir nunešė prie aukšto giminės sosto.

Šalia kairėje pusėje sėdėjo seras Rodrikas, greta — jo duktė Betė. Rikonas sėdėjo dešinėje. Jo pasišiaušusių kaštoninių plaukų kupeta taip ataugo, kad siekė šermuonėlių apsiausto apykaklę. Niekam neleido jų kirpti nuo tada, kai iškeliavo motina. Paskutinei tarnaitei, kuri mėgino jį aptvarkyti, Rikonas įkando.

— Ir aš norėjau pajodinėti, — pareiškė jis, Hodorui vedant Šokėją iš menės. — Aš už tave geriau joju.

— Visiškai ne, todėl užsičiaupk, — atšovė Branas.

Seras Rodrikas riktelėjo, prašydamas tylos. Branas prabilo kuo garsiau. Pasveikino visus savo brolio, Šiaurės karaliaus, vardu ir paprašė padėkoti ir seniesiems, ir naujiesiems dievams už Robo pergales bei gausų derlių.

— Tebūnie visko šimteriopai, — baigė jis iškeldamas sidabrinę tėvo taurę.

— Šimteriopai! — aukštyn susidaužti kilo alaviniai bokalai, moliniai puodeliai, geležiniais žiedais suveržti ragai. Branui vynas buvo pasaldintas medumi, paskanintas cinamonu ir gvazdikėliais, tačiau stipresnis negu įprastai. Jis jautė, kaip tas vynas karštais vingriais pirštais vingiuoja per krūtinę su kiekvienu gurkšniu. Kai nuleido taurę, jo galva jau sukosi ratu.

— Gerai pasirodei, Branai, — pagyrė jį seras Rodrikas. — Lordas Edardas tavimi labai didžiuotųsi.

Kitame stalo gale pritardamas linkčiojo meisteris Luvinas, o tarnai jau pradėjo nešti valgius.

Tiek maisto Branas dar nebuvo matęs; valgiai keliavo nenutrūkstančiu srautu, tad iš kiekvieno jis paragaudavo tik po kąsnelį. Ant stalų radosi didžiulės taurų šlaunys, iškeptos su svogūniniais porais, elnienos pyragai su morkomis, kumpiu ir grybais, avienos kepsniai su medaus ir gvazdikėlių padažu, traški antiena, šerniena su pipirais, žąsiena, ant iešmų suverti balandžiai ir gaidžiukai, jautienos troškinys su miežiais, šalta vaisių sriuba. Lordas Vimanas iš Baltojo Uosto atgabeno dvidešimt statinaičių žuvų, apibarstytų druska ir apklostytų jūržolėmis — sykų ir silkių, menkių ir lašišų, sraigių, krabų ir midijų, omarų ir nėgių. Buvo juodos duonos, medaus pyragų ir avižinių sausainių, ropių, žirnių ir burokėlių, pupų, moliūgų ir didžiulių raudonų svogūnų. Be to, keptų obuolių ir pyragų su uogomis, stipriame vyne mirkytų kriaušių. Ant kiekvieno stalo šalia druskos gulėjo didžiuliai balti skrituliai sūrio, per stalus keliavo karšto, prieskoniais pagardinto vyno ir atšaldyto rudeninio alaus ąsočiai.

Lordo Vimano muzikantai grojo narsiai ir gražiai, bet jų arfa, smuikas ir ragas netruko paskęsti garsų jūroje, juos užgožė kalbos ir juokai, taurių ir lėkščių tarškesys, urzgiantys ir po stalais dėl likučių besipešantys šunys. Dainininkas traukė gražias dainas — „Geležinės ietys“, „Degantys laivai“, „Lokys ir gražioji mergelė“, bet jo klausėsi, regis, tik Hodoras. Jis stovėjo greta pūtiko ir šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos.

Triukšmas virto vienodu galingu gaudesiu, svaiginančiu balsų klegesiu. Seras Rodrikas virš garbanotos Betės galvos kalbėjo su meisteriu Luvinu, o Rikonas visa gerkle kažką šaukė Valderiams. Branas nenorėjo, kad Valderiai sėdėtų prie aukštojo stalo, tačiau meisteris priminė, kad jie netrukus taps giminės. Robas turėjo vesti vieną jų tetų, o Arija — ištekėti už vieno jų dėdžių. „Jokiu būdu, — atsakė Branas, — tik ne Arija.“ Bet meisteris Luvinas nenusileido, tad jie dabar sėdėjo greta Rikono.

Visus patiekalus tarnai pirmajam nešė Branui, kad jis, jei norėtų, pasiimtų lordo dalį. Pasirodžius antims, nebegalėjo praryti nė kąsnio. Toliau tik linkčiojo pritardamas ir mostelėjęs ranka liepdavo nešti toliau. Jeigu valgis kvepėdavo ypač gardžiai, pasiųsdavo jį vienam iš lordų, sėdinčių ant pakylos, kaip draugystės ir malonės ženklą — meisteris Luvinas sakė, kad jis turįs taip daryti. Vargšei liūdinčiai ledi Hornvud jis pasiuntė lašišos, siautulingiems Amberiams — šernienos, Klėjui Servinui — uogomis įdarytą žąsį, o arklidės viršininkui Džosetui, kuris nebuvo nei lordas, nei svečias, bet išmokė Šokėją, kad Branas galėtų ja jodinėti, — didžiulį omarą. Hodorui ir senajai auklei pasiuntė saldumynų šiaip sau, tik todėl, kad juos myli. Seras Rodrikas priminė, kad jis turįs ką nors pasiųsti ir netikriems broliams, tad Valderiui Mažajam pasiuntė virtų burokėlių, o Didžiajam — svieste apkeptų ropių.

Ant žemiau sustatytų suolų Vinterfelo žmonės sėdėjo pramaišiui su valstiečiais iš mažesnių miestelių, kaimynais iš aplinkinių sodybų ir į svečius atvykusių lordų palydovais. Kai kurių Branas niekada nebuvo matęs, kitus pažinojo kuo puikiausiai, bet visi dabar atrodė vienodai svetimi. Stebėjo juos iš šalies tarsi tebesėdėtų prie savo miegamojo lango ir žvelgtų į kiemą apačioje, matytų visus, bet niekur nedalyvautų.

Oša vaikštinėjo tarp stalų pilstydama alų. Vienas iš Leobaldo Tolharto vyrų kyštelėjo ranką jai po sijonu, ir ji, visiems aplinkui kvatojant, suskaldė jam į galvą ąsotį. Kita vertus, Mikenas laikė ranką po kažkokios moters marškiniais, o ši, regis, visiškai nesipiktino. Branas žiūrėjo, kaip Farlenas, rodydamas kaulą, verčia savo rudąją kalę tarnauti, ir šypsojosi iš senosios auklės, kuri raukšlėtais pirštais gnaibė plutą nuo karšto pyrago. Ant pakylos lordas Vimanas su garuojančia nėgių lėkšte kovėsi taip, tarsi tai būtų priešo kariuomenė. Jis buvo toks storas, kad seras Rodrikas liepė sukalti jam tinkamą platų krėslą, bet juokdavosi taip garsiai ir dažnai, kad Branas pagalvojo, jog tas seras jam patinka. Greta jo sėdėjo vargšė išblyškusi ledi Hornvud sustingusiu it kaukė veidu ir abejingai knebinėjo maistą. Kitame aukštojo stalo gale Hoteris ir Morsas lenktyniavo, kas daugiau išgers, vis susidauždami geriamaisiais ragais tarsi turnyre besikaunantys riteriai.

Čia per daug karšta, per daug triukšminga, visi jau pasigėrė. Jo pilkai balti vilnoniai apdarai Branui graužė odą, ir staiga jis panoro atsidurti bet kur, tik ne čia. Dievų giraitėje dabar vėsu. Nuo karštųjų tvenkinių kyla garas, šiurena raudoni burtmedžių lapai. Kvapai ten sodresni, netrukus patekės mėnulis, ir mano brolis ims jam dainuoti.

— Branai? — tarė seras Rodrikas. — Tu nieko nevalgai.

Regėjimas buvo toks ryškus, kad akimirką Branas nesusigaudė kur esąs.

— Gal vėliau dar valgysiu, — atsakė jis. — Man pilvas tuoj sprogs.

Baltus senojo riterio ūsus vynas nudažė raudonai.

— Labai gerai pasirodei, Branai. Ir šiandien, ir priimdamas svečius. Manau, kada nors būsi puikus lordas.

Aš noriu būti riteris. Branas dar kartą gurkštelėjo prieskoniais ir medumi pagardinto vyno iš tėvo taurės, džiaugdamasis, kad turi ko nusitverti. Ant taurės šono nasrus kaip gyva šiepė urzgiančio didvilkio galva. Branas jautė, kaip sidabrinė nosis spaudžia delną, ir prisiminė, kada paskutinį kartą matė lordą tėvą geriant iš tos taurės.

Tai nutiko per puotą karaliaus Roberto garbei, kai jis su visu dvaru atkeliavo į Vinterfelą. Tada dar buvo vasara. Jo tėvai ant pakylos sėdėjo kartu su Robertu ir karaliene bei jos broliais. Buvo ten ir dėdė Bendžinas, visas juodai apsitaisęs. Branas su broliais ir seserimis sėdėjo kartu su karaliaus vaikais — Džofriu, Tomenu ir princese Mirsela, kuri visą vakarą nuo Robo neatitraukė susižavėjusių akių. Kitapus stalo Arija, kai niekas nematydavo, rodė grimasas. Sansa tarsi užburta klausėsi karaliaus arfininko dainų apie riterius, o Rikonas vis klausinėjo, kodėl su jais nesėdi Jonas. „Nes jis pavainikis“, — galų gale Branui teko jam pašnibždėti.

O dabar jų visų nėra. Tarsi koks negailestingas dievas didžia ranka būtų juos nušlavęs. Mergaites — į nelaisvę, Joną — prie Sienos, Robą ir motiną — į karą, karalių Robertą ir tėvą — į kapus, ir dėdę Bendžiną, ko gero, ten pat.

Net ir toliau, ant suolų, užstalėje sėdėjo nauji žmonės. Džoris nebegyvas, ir Storasis Tomas, ir Porteris, Eilinas, Desmondas, Halenas, buvęs arklidžių viršininkas, jo sūnus Harvinas… visi iškeliavusieji į pietus su tėvu, net septonė Mordeina ir Veinas Pulas. Kiti išjojo į karą su Robu ir netrukus, kaip Branas nujautė, taip pat gali žūti. Jis iš tiesų mėgo Šiengalvį ir Spuoguotąjį Timą, Skitriką ir kitus naujus vyrus, bet pasiilgdavo senųjų draugų.

Branas žvalgėsi į visus tuos veidus, ir laimingus, ir liūdnus, vis svarstydamas, kurių nebebus po metų ar po dvejų. Nedaug trūko, kad būtų pravirkęs, bet negalėjo. Juk jis — Vinterfelo Starkas, savo tėvo sūnus ir brolio įpėdinis, beveik suaugęs vyras.

Menės prieangyje prasivėrė durys, ir šalto oro gūsio suvirpintos deglų liepsnos akimirką sušvito ryškiau. Alapilvis į puotą atvedė du naujus svečius.

— Ledi Mira iš Ridų giminės, — salės gaudesį pamėgino perrėkti apvalainas sargybinis. — Su broliu Džodženu iš Pilkųjų Vandenų.

Vyrai pakėlė galvas nuo lėkščių bei taurių ir sužiuro į naujai atėjusius. Branas išgirdo Valderį Mažąjį murmant Didžiajam:

— Varliaėdžiai.

Pakilo seras Rodrikas.

— Draugai, būkite pasveikinti. Kviečiame kartu su mumis pasidžiaugti derliumi.

Tarnai skubiai ilgino stalus ant pakylos, nešė daugiau krėslų.

— Kas jie tokie? — paklausė Rikonas.

— Dumblažmogiai, — su panieka atsiliepė Valderis Mažasis. — Jie — vagys ir bailiai, o nuo varlių jiems pažaliuoja dantys.

Šalia Brano pritūpęs meisteris Luvinas jam į ausį jau šnibždėjo patarimą:

— Privalai juos šiltai pasveikinti. Nesitikėjau jų čia pamatyti, bet… ar žinai, kas jie?

Branas linktelėjo.

— Salų gyventojai. Iš Sąsmaukos.

— Houlandas Ridas buvo didelis tavo tėvo draugas, — tarė seras Rodrikas. — Regis, šitie bus jo vaikai.

Naujiesiems svečiams artėjant per menę, Branas pamatė, kad vienas iš tiesų yra mergina, nors iš drabužių niekaip nebūtų atpažinęs. Ji vilkėjo nuo ilgo nešiojimo jau suminkštėjusias avikailio kelnes ir bronziniais žvynais šarvuotą liemenę. Amžiumi nedaug jaunesnė už Robą, buvo liesa tarsi berniūkštis, ilgus rusvus plaukus susirišusi pakaušyje, beveik neįžiūrimomis krūtimis. Ant vienos grakščios šlaunies turėjo pasikabinusi austą tinklą, kitoje pusėje — ilgą bronzinį peilį. Po pažastimi nešėsi seną geležinį didšalmį, kai kur jau pamargintą rūdžių; jai už nugaros pririšta kyšojo trišakė varlinė ietis ir odinis skydas.

Brolis buvo keleriais metais jaunesnis ir ginklų neturėjo. Visas apsivilkęs žaliai, net ir batus avėjo žaliai dažytos odos. Jam priėjus arčiau, Branas įsitikino, kad ir jo akys — samanų spalvos, nors dantys atrodė tokie pat balti kaip visų žmonių. Abu Ridai buvo smulkių kaulų, grakštūs tarsi kalavijai ir beveik Brano ūgio. Ties pakyla jie sustojo ir priklaupė ant vieno kelio.

— Lorde Starkai, — tarė mergina, — šimtai ir tūkstančiai metų praslinko nuo tada, kai mūsų giminė pirmą kartą prisiekė ištikimybę Šiaurės karaliui. Mano lordas tėvas atsiuntė mus, kad visų mūsų žmonių vardu vėl pakartotume tą priesaiką.

Ji žiūri į mane, staiga suvokė Branas. Reikėjo jai atsakyti.

— Mano brolis Robas kaunasi pietuose, — tarė jis, — bet, jei pageidaujate, galite duoti savo priesaiką man.

— Pilkųjų Vandenų vardu prisiekiame ištikimybę Vinterfelui, — prabilo jie vienu balsu. — Atiduodame jums, milorde, savo širdis, namus ir visą gerovę. Mūsų kalavijai, mūsų ietys ir strėlės laukia jūsų įsakymo. Nepalikite bėdoje mūsų vargdienių, būkite gailestingi mūsų paliegėliams ir teisingi mums visiems, ir mes niekada jūsų neišduosime.

— Prisiekiu žeme ir vandeniu, — tarė žaliai apsirengęs vaikinas.

— Prisiekiu bronza ir geležimi, — atitarė jo sesuo.

— Prisiekiame ugnimi ir ledu, — užbaigė jie vienu balsu.

Branas karštligiškai ieškojo tinkamų žodžių. Ar jis turėtų ir pats jiems ką nors prisiekti? Apie tokią priesaiką, kaip jų, niekas jam nepasakojo.

— Lai jūsų žiemos būna trumpos, o vasaros derlingos, — tarė jis. Šitai dažniausiai tikdavo visur. — Stokitės. Aš esu Brandonas Starkas.

Mergina, Mira, pašoko ir padėjo atsikelti broliui. Tas vaikinas nuo Brano nenuleido akių.

— Dovanų jums atgabenome žuvų, varlių ir paukščių.

— Dėkoju jums, — atsiliepė Branas svarstydamas, ar iš mandagumo jam reikės suvalgyti ir varlę. — Ir kviečiu paragauti Vinterfelo duonos ir medaus.

Jis mėgino prisiminti viską, ko jį mokė apie salų žmones, gyvenančius Sąsmaukos pelkynuose ir retai išlendančius iš savo balų. Jie vertėsi sunkiai, žvejojo, gaudė varles, būstus statėsi ant plūduriuojančių salų iš pintų nendrių ir švendrų lapų, slėpė juos giliai raistuose. Esą jie bailūs, kariauja užnuodytais ginklais ir slapstosi nuo priešų, užuot susikovę su jais atvirame mūšyje. Tačiau Houlandas Ridas, dar Branui negimus, buvo vienas ištikimiausių tėvo sąjungininkų kovoje už karaliaus Roberto karūną.

Berniukas, Džodženas, sėsdamasis smalsiai dairėsi po salę.

— O kur didvilkiai?

— Dievų giraitėje, — atsakė Rikonas. — Gaurius prastai elgėsi.

— Mano brolis norėtų į juos pasižiūrėti, — tarė mergina.

Valderis Mažasis užbaubė ant visos menės:

— Geriau tegu pasisaugo, kad jie jo nepamatytų, nes gali ką nors nukąsti.

— Jie nekąs, jeigu aš būsiu šalia. — Branui buvo malonu, kad jie nori pamatyti vilkus. — Vasara ir pats nekanda, ir Gauruočiui neleis.

Šitie dumblažmogiai jam žadino smalsumą. Regis, anksčiau nė vieno nebuvo matęs. Tėvas nuolat siųsdavo laiškus Pilkųjų Vandenų lordui, bet nė vienas salų gyventojas nesirodė Vinterfele. Branas norėjo su jais pasikalbėti, bet Didžiojoje menėje buvo taip triukšminga, kad vos galėjai girdėti, ką sako šalia esantis žmogus.

Greta Brano sėdėjo seras Rodrikas.

— Jie tikrai valgo varles? — paklausė jis senojo riterio.

— Taigi, — atsiliepė seras Rodrikas. — Varles, žuvis, didžiuosius driežus ir visokiausius paukščius.

Galbūt jie neturi avių ir raguočių, pamanė Branas. Jis paliepė tarnams atnešti jiems avienos kepsnių, po gabalą tauro šlaunies ir į išskobtas duonos žiauberes pripilti jautienos troškinio su miežiais. Regis, valgiai jiems patiko. Mergina pamatė, kad Branas į juos žiūri, ir nusišypsojo. Branas paraudo ir nusuko akis į šalį.

Gerokai vėliau, kai puotautojai iki soties paskanavo saldumynų ir viską gausiai užliejo vasarvyniu, valgiai buvo nukraustyti, o stalai nustumti į pasienius, kad būtų vietos šokti. Muzika suskambo garsiau, sudundėjo būgnai, Hoteris Amberis atsinešė didžiulį lenktą, sidabru kaustytą karo ragą. Dainininkas užtraukė „Nakties pabaigą“ ir toje vietoje, kur Nakties sargyba išjoja į Aušros mūšį pasitikti Kitų, Hoteris taip papūtė savo ragą, kad visi šunys prapliupo loti.

Du Gloverių vyrai dūdmaišiu ir arfa užgrojo smagią melodiją. Pirmasis pašoko Morsas Amberis. Jis stvėrė pro šalį einančią tarnaitę, išmušdamas jai iš rankų vyno ąsotį, šis ištiško ant žemės. Aplinkui mėtėsi kaulai, apgraužtos duonos plutos, bet jis pasileido suktis su ja per akmenines grindis, vis nepamiršdamas švystelėti aukštyn. Mergina ir juokėsi, ir spiegė visa išraudusi, kai jos sijonai plevėsuodami kilo jai virš galvos.

Netrukus įsitraukė ir kiti. Hodoras šoko vienas, o lordas Vimanas pakvietė mažąją Betę Kasel. Nors ir nepaprastai storas, bet judėjo grakščiai. Kai pavargo, vietoj jo su mergaite stojo šokti Klėjus Servinas. Seras Rodrikas priėjo prie ledi Hornvud, tačiau ši atsiprašė ir pasitraukė iš menės. Branas pasėdėjo, kiek reikalavo mandagumas, ir liepė pakviesti Hodorą. Buvo sukaitęs, pavargęs, įraudęs nuo vyno, o stebėdamas šokančius pajuto atslenkant liūdesį. Tai buvo dar vienas dalykas, kurio jis niekada nepatirs.

— Jau noriu eiti.

— Hodoras, — riktelėjo Hodoras klaupdamasis. Meisteris Luvinas ir Šiengalvis įkėlė Braną į jo krepšį. Vinterfelo žmonės tai buvo matę šimtus kartų, bet svečiams, žinoma, atrodė keista, ir smalsumas kai kuriuos privertė pamiršti mandagumą. Branas jautė į jį nukreiptus žvilgsnius.

Jie nėjo per visą menę, bet pasuko pro šonines lordams skirtas duris. Branas spėjo laiku palenkti galvą. Blausiai apšviestoje galerijoje greta Didžiosios menės jie pamatė arklidės viršininką Džosetą, įnikusį jodinėti visiškai kitaip. Prie sienos buvo prispaudęs moterį, kurios Branas nepažinojo, ir sijonus užkėlęs jai iki juosmens. Ta moteris kikeno, kol suglumęs Hodoras sustojo pažiūrėti. Tada ji ėmė klykti.

— Palik juos ramybėje, Hodorai, — teko įsikišti Branui, — nešk mane į miegamąjį.

Hodoras užnešė jį įvijais laiptais į bokštą ir atsiklaupė šalia vieno tų metalinių strypų, Mikeno įkaltų į sieną. Kabindamasis į juos, Branas nukeliavo iki lovos, o Hodoras nuavė jam batus ir numovė kelnes.

— Gali dabar eiti atgal į puotą, tik netrukdyk Džosetui ir tai moteriškei, — tarė Branas.

— Hodoras, — palinksėjo galva Hodoras.

Užpūtus prie lovos degusią žvakę, tamsa užklojo tarsi minkšta, gerai pažįstama antklodė. Pro langines skverbėsi vos girdimi muzikos garsai.

Staiga mintyse suskambo kadaise, dar kai buvo labai mažas, tėvo ištarti žodžiai. Jis klausinėjo lordo Edardo, ar karaliaus sargybos riteriai iš tiesų patys geriausi Septyniose Karalystėse.

„Dabar jau ne, — atsakė tėvas, — tačiau kadaise jie buvo tarsi stebuklas, švytintis visam pasauliui.“

„Ar kuris buvo iš jų geriausias?“

„Puikiausias riteris, kurį kada nors esu matęs, buvo seras Arturas Deinas, jo kalavijas vadinosi Aušra ir buvo nukaltas iš kritusios žvaigždės šerdies. Būtų mane užmušęs, jeigu ne Houlandas Ridas.“

Tėvas paniuro ir daugiau nebepasakojo. Branas gailėjosi nepaklausęs, ką tai reiškia.

Užsnūstant Brano galva buvo pilna riterių tviskančiais šarvais, o kalavijai jų rankose spindėjo lyg žvaigždės, bet atslinkus sapnui jis vėl pasijuto esąs dievų giraitėje. Iš virtuvės ir Didžiosios menės sklindantys kvapai taip kuteno nosį, lyg jis nė nebūtų išėjęs iš puotos. Šniukštinėjo po medžiais, čia pat lakstė ir jo brolis. Naktis buvo kupina pašėlusios gyvybės, įnirtingai staugdama smaginosi žmonių govėda. Tie garsai jaudino, kėlė nerimą. Jis norėjo lėkti, medžioti, norėjo…

Sutarškėjusi geležis privertė jį pastatyti ausis. Tą garsą pagavo ir brolis. Abu pakrūmėmis nuskuodė tenai, iš kur atsklido triukšmas. Peršokęs sustingusią vandens balą seno balto medžio paunksmėje, jis užuodė kažką svetima — žmogaus kvapą, gerai sumišusį su oda, žeme ir geležimi.

Kai atsidūrė prie jų, įsibrovėliai jau buvo per kelis žingsnius miške — patelė ir jaunas patinas. Nors jis iššiepė dantis, tie du jo visiškai neišsigando. Brolis grėsmingai suurzgė, bet atėjūnai nepuolė bėgti.

— Ana jie ateina, — tarė patelė. Mira, nuskambėjo kažkur toli jo galvoje, kur tebegyveno miegantis berniukas, nugrimzdęs į vilkišką sapną. — Ar žinojai, kad jie tokie dideli?

— Kai suaugs, bus dar didesni, — tarė jaunasis patinas, stebėdamas juos didelėmis, žaliomis akimis, kuriose nebuvo jokio išgąsčio. — Juodasis pilnas baimės ir įniršio, bet pilkasis stiprus… net pats nežino, koks jis stiprus… ar jauti jį, sesute?

— Ne, — atsiliepė ji dėdama ranką ant ilgo rudo jai prie diržo kabančio peilio. — Būk atsargus, Džodženai.

— Jis manęs nepuls. Šią dieną man neskirta mirti.

Patinas nesibaimindamas priėjo prie jų ir, ištiesęs ranką, palietė jo snukį švelniai, tarsi būtų brūkštelėjęs vasaros vėjelis. Bet tą pačią akimirką miškas ištirpo, žemė po kojomis virto dūmais ir kvatodama, sūkuriuodama dingo, o jis pats ėmė suktis ir krito, krito, krito…