Karalių kova

Ketlina

Didžiojoje Riverano menėje vakarieniauti dviese buvo nejauku. Pasieniais draikėsi tiršti šešėliai. Vienas deglas užgeso, liko tik trys. Ketlina tylėjo įsmeigusi akis į savo taurę. Vynas atrodė rūgštokas ir nesodrus. Kitapus stalo sėdėjo Brienė. Tėvo sostas buvo tuščias, kaip ir visa menė. Išėjo net ir tarnai. Ji leido jiems švęsti kartu su visais.

Pilies sienos buvo išties storos, bet vis dėlto pro jas iš kiemo skverbėsi duslus linksmybių triukšmas. Seras Desmondas iš rūsių išrideno dvi dešimtis statinaičių, ir visa prastuomenė, kilnodama tamsaus kaip riešutas alaus ragus, šventė būsimą Edmuro grįžimą ir Robo pergalę prie Krago sienų.

Negaliu jų kaltinti, galvojo Ketlina. Jie nieko nežino. O jeigu ir žinotų, kodėl jiems turėtų rūpėti? Jie niekada nepažinojo mano sūnų. Niekada užgniaužę kvapą nežiūrėjo, kaip Branas laipioja, kupini į vieną keistą jausmą susiliejusių ir pasididžiavimo, ir siaubo. Niekada nesiklausė jo juokiantis, nesišypsojo matydami, kaip atkakliai Rikonas stengiasi mėgdžioti vyresniuosius brolius. Ji žvelgė į padėtą ant stalo vakarienę — kumpio riekelėmis apvyniotą upėtakį, salotas su ropėmis, žalumynais, raudonaisiais pankoliais ir stumbražolėmis, žirnius, svogūnus, karštą duoną. Brienė valgė rūpestingai, tarsi vakarienė būtų kokia užduotis, kurią reikia atlikti. Tapau paniurusi, pagalvojo Ketlina. Manęs nedžiugina nei valgiai, nei gėrimai, dainos ir juokai man virto įtartinais prašalaičiais. Esu sielvarto persmelkta, dulkėse prasmegusi, geliančio ilgesio kupina būtybė. Ten, kur kadaise plakė mano širdis, — dabar tik tuštuma.

Ji jau nebegalėjo tverti klausydama, kaip greta valgo kita moteris.

— Briene, tau čia nyku. Jei nori, eik, pasilinksmink su visais. Išgerk ragą alaus ir pašok pagal Rimundo arfą.

— Nesu sutverta linksmybėms, miledi. — Ji stambiomis rankomis perplėšė duonos žiauberę pusiau. Tada įsižiūrėjo į tuos du gabalus, lyg būtų pamiršusi, ką čia turi. — Bet jeigu liepiate, aš…

Ketlina pajuto, kad Brienė suglumusi.

— Tik pamaniau, kad gal tau norėtųsi linksmesnės draugijos negu mano.

— Man čia visiškai gerai.

Duonos gabaliukus ji padažė į kumpio taukus, kuriuose buvo keptas upėtakis.

— Šį rytą atskrido dar vienas paukštis, — Ketlina pati nesuprato, kodėl tai sako. — Meisteris mane tučtuojau pažadino. Tai jo pareiga, bet kartais būna žiauri. Net labai žiauri.

Ji neketino Brienei apie tai pasakoti. Išskyrus ją ir meisterį Vimaną, niekas nežinojo, ji norėjo, kad taip ir liktų iki… iki…

Iki ko? Kvaila moterie, nejaugi tavo širdyje slapčia saugoma ta žinia bus ne tokia tikra? Jeigu niekam nepasakosi, nekalbėsi apie tai, ar ji liks tik sapnas, gal net kas dar menkiau, koks miglotas, tegu baisus, bet jau vos pamenamas įspūdis? Ak, jei tik dievai būtų tokie maloningi.

— Žinios iš Karaliaus Uosto? — pasiteiravo Brienė.

— Džiaugčiausi, jei taip būtų. Paukštis atskrido iš Servino pilies, nuo sero Rodriko, mano pilies valdytojo, — juodi sparnai, juodi ir žodžiai. — Jis sutelkė visas turimas jėgas ir žygiuoja į Vinterfelą atkovoti pilies, — kaip nereikšmingai visa tai dabar skamba. — Tačiau jis sako… jis rašo… praneša, jis…

— Miledi, kas atsitiko? Tai kažkokia žinia apie jūsų sūnus?

Toks paprastas klausimas; o, kad taip ir atsakymas galėtų būti toks pat. Pamėginus prabilti, Ketlinai žodžiai strigo gerklėje.

— Nebeturiu sūnų, tik vienintelį Robą, — ji pajėgė ištarti šiuos klaikius žodžius nepratrūkusi raudoti, bent jau tuo buvo patenkinta.

Brienė su siaubu pažvelgė į ją.

— Miledi?

— Branas su Rikonu bandė pabėgti, bet juos pagavo malūne prie Gilės. Teonas Greidžojus pamovė jų galvas ant Vinterfelo sienų. Teonas Greidžojus, kuris valgė prie mano stalo nuo dešimties metų.

Štai ir pasakiau, atleiskite man, dievai. Pasakiau, ir tai tapo tiesa.

Brienės veidas virto išskydusia dėme. Ji ištiesė ranką per stalą, bet jos pirštai sustojo nepasiekę Ketlinos plaštakos, tarsi išsigandę, kad jų prisilietimas nepageidautinas.

— Aš… neturiu žodžių, miledi. Mano geroji ledi. Jūsų sūnūs, jie… jie dabar jau pas dievus.

— Nejaugi? — šaižiai atsiliepė Ketlina. — Koks dievas galėjo leisti, kad šitaip atsitiktų? Rikonas dar visai kūdikis. Kuo jis nusipelnė tokios mirties? O Branas… kai iškeliavau iš tenai, jis dar nebuvo atsimerkęs po to kryčio. Turėjau išvykti jam dar neprabudus. Dabar niekada nebegalėsiu pas jį grįžti, nebeišgirsiu jo juoko.

Ji parodė Brienei delnus, pirštus.

— Šitie randai… jie pasiuntė žudiką, kad perpjautų miegančiam Branui gerklę. Tada jis būtų miręs, ir aš kartu su juo, bet Brano vilkas perplėšė tam vyrui gerklę, — ji akimirką atsikvėpė. — Manau, Teonas užmušė ir vilkus. Privalėjo užmušti, kitaip… Buvau tikra, kad berniukai saugūs, kol su jais tie didvilkiai. Kaip ir Robas su savo Pilkuoju Vėju. Tačiau mano dukterys jau nebeturi savo vilkų.

Staiga kitur nukrypusi kalba Brienę pribloškė.

— Jūsų dukterys…

— Sansa jau trejų metų buvo ledi. Visada mandagi, pasiruošusi padėti. Nieko taip nemėgo, kaip pasakojimus apie riterių narsą. Žmonės sakydavo, kad ji labai panaši į mane, bet suaugusi bus kur kas gražesnė negu aš jaunystėje. Dažnai, paleidusi tarnaitę, pati šukuodavau jai plaukus. Jie buvo kaštoniniai, šviesesni negu mano, tokie vešlūs ir švelnūs… deglų šviesoje tviskėdavo tarsi varis. O Arija, na… pas Nedą atvykę lankytojai, jeigu įjodavo į kiemą sargybai nepranešus, ją palaikydavo berniuku iš arklidžių. Sunku buvo su ja, reikia pripažinti. Pusiau berniukas, pusiau vilkiūkštis. Tik uždrausk jai ką nors, ir išsyk tai tapdavo didžiausiu jos troškimu. Turėjo pailgą Nedo veidą ir rudus plaukus, kurie visada atrodė taip, tarsi juose lizdą susisukęs koks paukštis. Jau buvau praradusi viltį iš jos padaryti ledi. Įdrėskimus ir mėlynes ji rinko, kaip kitos mergaitės — lėles, ir rėždavo viską, kas jai šaudavo į galvą. Manau, kad ir ji jau nebegyva.

Šitai tariant jai pasirodė, kad krūtinę spaudžia milžino ranka.

— Briene, noriu, kad visi jie žūtų. Visų pirma Teonas Greidžojus, paskui Džeimis Lanisteris ir Sersėja, ir Kipšas, visi, visi iki vieno. Bet mano mergaitės… mano mergaitės bus…

— Karalienė… ji pati turi mažą dukterį, — nedrąsiai tarė Brienė. — Taip pat ir du sūnus, bendraamžius su jūsiškiais. Kai išgirs, ji galbūt… galbūt pajus gailestį ir…

— Ir išsiųs mano dukteris atgal jų nenuskriaudusi? — Ketlina liūdnai nusišypsojo. — Vaikeli, tu tokia nekaltai naivi. Taip, iš tiesų norėčiau… bet ne. Robas atkeršys už savo brolius. Ledo kirtis gali būti toks pat pražūtingas kaip ir ugnies. Ledas buvo didysis Nedo kalavijas. Valyrijos plieno, su tūkstančių sluoksnių bangelėmis ant geležtės, toks aštrus, kad bijodavau jį paliesti. Robo ginklas, palyginti su juo, bukas kaip pagalys. Bijau, kad nukirsti Teonui galvą jam nebus lengva. Starkai niekada neturėjo budelio. Nedas visada sakydavo, kad kas paskelbė nuosprendį, tas privalo ir kalavijo imtis, nors tokia pareiga jis niekada nesidžiaugė. Bet aš dabar ją atlikčiau mielai, ak, tikrai mielai. — Ji ilgokai žiūrėjo į savo randuotas rankas, išskėtė plaštakas ir vėl sugniaužė, tada lėtai pakėlė galvą. — Liepiau nunešti jam vyno.

— Vyno, — Brienė sutriko. — Robui? Ar… Teonui Greidžojui?

— Karalžudžiui. — Toks sumanymas gerai pasitarnavo su Kleosu Frėjum. Tikiuosi, Džeimi, esi ištroškęs. Tikiuosi, tavo gerklė tiesiog perdžiūvusi. — Norėčiau, kad eitum su manimi.

— Jei tik įsakysite, miledi.

— Gerai, — Ketlina staiga atsistojo. — Palieku tave, ramiai baik valgyti. Vėliau pašauksiu. Vidurnaktį.

— Taip vėlai, miledi?

— Požemyje langų nėra. Ten visos valandos vienodos, o man bet kuri valanda — vidurnaktis.

Ketlinai išeinant iš menės, jos žingsniai dusliu aidu atsimušė nuo sienų. Lipdama į lordo Hosterio menę, ji girdėjo šūksmus lauke: „Tuliai!“, „Taurę! Taurę už narsų jaunąjį lordą!“ Mano tėvas dar nenumirė, norėjo ji šaukti tiems kieme. Mano sūnūs negyvi, tačiau tėvas dar nenumirė, būkite visi jūs prakeikti, jis — vis dar jūsų lordas.

Lordas Hosteris kietai miegojo.

— Jis neseniai išgėrė puodelį miegvynio, miledi, — tarė meisteris Vimanas. — Kad numalšintų skausmą. Jis nesupras, kad čia esate.

— Nesvarbu, — atsiliepė Ketlina. Jis panašesnis į mirusįjį negu į gyvą ir vis dėlto gyvesnis už mano vargšus mieluosius sūnelius.

— Miledi, galbūt galėčiau ką nors pasiūlyti ir jums? Gal migdomojo gėrimo?

— Ačiū, meisteri, nereikia. Nenoriu miegu slopinti savo sielvarto. Branas ir Rikonas šito nenusipelnė. Eikite švęsti su visais, aš valandėlę pasėdėsiu su tėvu.

— Kaip pageidausite, miledi. — Vimanas nusilenkė ir išėjo iš kambario.

Lordas Hosteris gulėjo ant nugaros, prasižiojęs, alsavo tyliai švogždamas. Viena ranka buvo nukarusi nuo čiužinio krašto — blyški, gležna, beveik bekūnė plaštaka, tačiau palietus šilta. Ketlina priglaudė prie jos delną, sunėrė pirštus, suspaudė juos. Kad ir kaip tvirtai spausčiau, jo čia neišlaikysiu, liūdnai pagalvojo ji. Tegu jis eina. Tačiau jos pirštai, regis, nenorėjo atsilenkti.

— Tėve, neturiu su kuo pasikalbėti, — prabilo Ketlina. — Meldžiuosi, bet dievai neatsako. — Ji švelniai pabučiavo tėvo ranką. Po šilta, blyškia, permatoma oda tarsi upės šakojosi melsvos gyslos. Už pilies sienų tekėjo didesnės upės, Raudonoji Šaka ir Akmenvartis, jos tekės amžinai, ne taip, kaip šitos upės tėvo rankoje. Neilgai truks, ir jų srovelės sustings. — Aną naktį sapnavau tą dieną, kai mudvi su Lisa pasiklydome jodamos iš Sigardo. Atsimeni? Atslinko tas keistas rūkas, o mes atsilikome nuo būrio. Viskas aplinkui buvo pilka, nieko negalėjau įžiūrėti vos per pėdą nuo arklio. Pametėme kelią. Medžių šakos tarsi ilgos kaulėtos rankos tiesėsi, taikydamosi mus sugriebti. Lisa pravirko, aš pradėjau šūkauti, bet tas rūkas, atrodė, sugerdavo visus garsus. Tačiau Petiras suprato, kur mes, apsisukęs grįžo ir rado mudvi…

— Tačiau dabar nėra kam manęs rasti, ar ne? Šį kartą pati turiu susirasti kelią, ir tai labai sunku, ak, kaip sunku. Vis prisimenu Starkų šūkį. Žiema atėjo, tėve. Man. Man jau atėjo. Dabar Robui teks kovoti ne tik su Lanisteriais, bet ir su Greidžojais, ir dėl ko? Dėl auksinio vainiko ir geležinio krėslo? Iš tiesų, visas kraštas jau tiek prisikentėjo. Noriu, kad sugrįžtų mano dukrytės, noriu, kad Robas padėtų kalaviją, išsirinktų kokią malonią Valderio Frėjaus mergaitę, būtų laimingas ir susilauktų sūnų. Noriu susigrąžinti Braną ir Rikoną, noriu… — Ketlina žemai nuleido galvą. — Noriu… — pratarė ji dar kartą ir pasijuto daugiau nebeturinti žodžių.

Po valandėlės žvakė sumirksėjo ir užgeso. Pro langinių plyšius įkypais spinduliais skverbėsi mėnesiena, ant tėvo veido klodama blausias sidabrines juostas. Buvo girdėti, kaip jis tyliai dūsaudamas kvėpuoja, kaip nė akimirkai nenutildami šniokščia upės vandenys, kaip kieme aidi pusbalsiu traukiama graži ir liūdna meilės daina. „Mergelė mano buvo graži kaip auksinis ruduo, — dainavo Rimundas, — saulė leidos liepsnodama jos plaukuos.“

Ketlina nė nepastebėjo, kada nutilo ta daina. Praslinko ne viena valanda, bet, regis, buvo prabėgęs vos akies mirksnis, kai į duris pabeldė Brienė.

— Miledi, — negarsiai pranešė ji, — jau vidurnaktis.

Jau vidurnaktis, tėve, pagalvojo Ketlina, ir aš privalau atlikti savo pareigą. Ji paleido tėvo ranką.

Sargybinis buvo mitrus nedidukas žmogelis raudona, susproginėjusių kraujagyslių išmarginta nosimi. Jos rado jį palinkusį prie alaus bokalo ir apkepo su balandiena likučių, jau nemenkai įkaušusį. Jis įtariai prisimerkė.

— Maldauju man atleisti, miledi, tačiau lordas Edmuras liepė nieko pas Karalžudį neleisti be jo rašto su antspaudu.

— Lordas Edmuras? Gal kartais mano tėvas jau mirė, o man niekas nepranešė?

— Ne, kiek man žinoma, — sargybinis apsilaižė lūpas.

— Atidarysi požemį arba tučtuojau eisi su manimi pas lordą Hosterį ir paaiškinsi, kodėl manai, kad nereikia manęs klausyti.

— Kaip įsakysite, miledi, — nuleido akis sargybinis.

Grandine surišti raktai kybojo ant geležimi kaustyto diržo, kuriuo tas vyras buvo susijuosęs. Kažką panosėje burbėdamas, čiupinėjo juos po vieną, kol rado tinkantį Karalžudžio požemio durims.

— Gerk savo alų toliau ir palik mus vienas, — įsakė Ketlina. Ant žemose lubose įtaisyto kablio suposi aliejinis žibintas. Ketlina jį nukabino ir atsuko didesnę liepsną.

— Briene, pasirūpink, kad man niekas netrukdytų.

Ši linktelėjusi atsistojo prie pat požemio durų ir uždėjo ranką ant kalavijo buoželės.

— Jei manęs reikėtų, miledi, prašau tik šūktelėti.

Ketlina pastūmė petimi sunkias medines, geležimi kaustytas duris ir žengė į atgrasią tamsą. Tai buvo Riverano viduriai, toks ten tvyrojo ir kvapas. Po kojomis sutraškėjo seni šiaudai. Sienos margavo salietros lopais. Už jų akmenų vos girdimai šniokštė Akmenvartis. Žibinto šviesoje Ketlina viename kampe įžiūrėjo išmatų kaupiną kibirą, kitame — į kamuolį susirietusį žmogų. Vyno ąsotis neliestas stovėjo prie durų. Štai tau ir gudrybė. Ko gero, dar turėčiau pasidžiaugti, kad to vyno neišgėrė sargybinis.

Džeimis kilstelėjo rankas užsidengdamas veidą ir žvangindamas grandines ant riešų.

— Ledi Stark, — tarė jis prikimusiu, nes seniai nekalbėjo, balsu. — Bijau, kad nesu tinkamai pasirengęs su jumis susitikti.

— Žiūrėkite į mane, sere.

— Šviesa mane akina. Gal malonėsite valandėlę palaukti.

Nuo tos dienos, kai Džeimis buvo sučiuptas Kuždesių girioje, jis niekada nematė skustuvo, tad susivėlusia barzda apaugo visas veidas, kadaise be galo panašus į karalienės. Toks apžėlęs žibinto šviesoje auksu tviskančiais gaurais atrodė lyg koks stambus geltonas žvėris, didingas net ir sukaustytas grandinėmis. Purvini, susitaršę plaukai kuokštais krito jam ant pečių, iš drabužių bebuvo likę skarmalai, veidas išblyškęs, sunykęs, ir vis tiek to vyro galia ir grožis nekėlė abejonių.

— Matau, mano siųstas vynas jums nepatiko.

— Toks netikėtas dosnumas man pasirodė įtartinas.

— Galiu jums nukirsti galvą kada tik panorėjusi. Kodėl man reikėtų jus nuodyti?

— Mirtis nuo nuodų atrodytų lyg įvykusi savaime. Sunkiau įrodyti, kad mano galva tiesiog pati nusirito nuo pečių. — Gulėdamas ant grindų jis prisimerkė, jo žalios tarsi katės akys po truputį apsiprato su šviesa. — Pasiūlyčiau prisėsti, bet jūsų brolis nesiteikė duoti man kėdės.

— Galiu ir pastovėti.

— Tikrai? Turiu pripažinti, atrodote siaubingai. Nors tai gal dėl netikusios šviesos.

Grandinės kaustė Džeimiui ir riešus, ir kulkšnis, be to, visos buvo sujungtos viena su kita, tad jis negalėjo nei patogiai atsisėsti, nei atsigulti. Kulkšnis laikančios grandinės dar buvo priveržtos prie sienos.

— Kaip mano apyrankės? Ar pakankamai sunkios, o gal atėjote dar vienos kitos pridėti? Jei norite, galiu gražiai jomis pabarškinti.

— Pats jas ir užsidirbote, — priminė jam Ketlina. — Anksčiau turėjote kambarį bokšte, kaip dera jūsų kilmei ir padėčiai. Už tai atsilyginote mėgindamas bėgti.

— Kalėjimas yra kalėjimas. Po Kasterlių Uola yra tokių požemių, su kuriais palyginus šitas atrodys lyg saulės nutviekstas sodas. Galbūt ateis diena, kai juos parodysiu ir jums.

Jeigu jis ir bijo, tai moka nuslėpti savo baimę, pagalvojo Ketlina.

— Žmogus, kuriam sukaustytos rankos ir kojos, turėtų rasti mandagesnių žodžių, sere. Atėjau čionai ne grasinimų klausytis.

— Ne? Tada, matyt, norėjote pasinaudoti manimi savo malonumui? Žmonės sako, kad našlėms pabosta jų tuščios lovos. Karaliaus sargyboje mes prisiekiame niekada nevesti, bet manau, kad galėčiau jums pasitarnauti, jeigu to trokštate. Įpilkite mums abiem to vyno, nusimeskite suknelę, ir pamatysime, ar ką nors dar sugebu.

Ketlina žvelgė žemyn į jį bjaurėdamasi. Kito tokio gražaus ir kartu niekšingo vyro turbūt nėra buvę.

— Jeigu tokius žodžius ištartumėt girdint mano sūnui, jis jus čia pat nudėtų.

— Nebent vis dar būčiau sukaustytas. — Džeimis Lanisteris, kilstelėjęs rankas, sudžeržgino grandinėmis. — Juk abu žinome, kad vaikinas bijo stoti į kovą su manimi vienas prieš vieną.

— Galbūt mano sūnus dar jaunas, bet jeigu manote, kad jis kvailas, tai apgailėtinai klystate… ir man regis, kad iššūkiais taip nesisvaidėte, kai už nugaros jums žengė kariuomenė.

— Ar ir senieji Žiemos karaliai slapstydavosi už motinų sijonų?

— Man tai pradeda pabosti, sere. Yra dalykų, kuriuos privalau iš jūsų sužinoti.

— Kodėl turėčiau ką nors jums sakyti?

— Kad išgelbėtumėte savo gyvybę.

— Manote, bijau mirties? — Tokia mintis jį, regis, pralinksmino.

— Derėtų bijoti. Už savo nusikaltimus pelnysite kančias giliausiame iš septynių pragarų, ten jus nublokš dievų teisingumas.

— Kokie gi tie dievai, ledi Ketlina? Tie medžiai, kuriems melsdavosi jūsų vyras? Ir kaip jie jam pasitarnavo, kai mano sesuo nukirto jam galvą? — Džeimis sukikeno. — Kodėl pasaulis toks pilnas skausmo ir neteisybės, jei jį globoja dievai?

— Dėl tokių žmonių kaip jūs.

— Tokių žmonių kaip aš nėra. Aš — vienintelis.

Nieko čia nebus, vien pasipūtimas, puikybė ir beprasmė pamišėlio drąsa. Su juo tik veltui aušinu burną. Jei kada ir ruseno jame kokia garbės kibirkštėlė, ji seniausiai užgeso.

— Jeigu nenorite su manimi kalbėti, tai ir nereikia. Tą vyną galite gerti, galite prišlapinti į jį, sere, man nerūpi.

Ranką ji jau laikė ant durų rankenos, kai Džeimis atsiliepė:

— Ledi Stark.

Atsigręžusi ji stabtelėjo.

— Šitoje drėgmėje viskas rūdija, — tarė jis, — taip pat ir išsiauklėjimas. Pasilikite ir gausite norimus atsakymus… bet ne veltui.

Neturi jis jokios gėdos.

— Belaisviai dėl kainos nesidera.

— Ak, pamatysite, manoji bus labai kukli. Jūsų prižiūrėtojas man nesako nieko, išskyrus bjaurius melus, paskui net pats susipainioja. Vieną dieną jis aiškina, kad Sersėjai nulupta oda, o kitą dieną pasirodo, kad tai nutiko mano tėvui. Atsakykite į mano klausimus, o aš atsakysiu į jūsų.

— Ir sakysite tiesą?

— Ak, nejaugi jūs norite tiesos? Būkite atsargi, miledi. Tirionas sako, kad žmonės dažnai skelbiasi trokštą tiesos, tačiau gavę tokį patiekalą retai lieka patenkinti jo skoniu.

— Esu pakankamai stipri, kad išgirsčiau visa, ką sumanytumėte pasakyti.

— Ką gi, puiku. Bet visų pirma, jei būtumėt tokia maloni… tas vynas. Man gerklė degte dega.

Ketlina pakabino žibintą ant durų ir pastūmėjo ąsotį su puodeliu arčiau Džeimio. Jis prieš nurydamas pateliūskavo vyną burnoje.

— Rūgštus ir aitrus, — pareiškė, — bet tiks.

Atsirėmęs nugara į sieną, pritraukė kelius prie krūtinės ir įsmeigė į Ketliną akis.

— Taigi, ledi Ketlina, jūsų pirmasis klausimas?

Nežinodama, ar ilgai truks šitas žaidimas, ji negaišo laiko.

— Jūs — Džofrio tėvas?

— Jeigu nežinotumėt atsakymo, niekada neklaustumėt.

— Noriu išgirsti iš jūsų paties lūpų.

Džeimis gūžtelėjo pečiais.

— Džofris — mano vaikas. Manau, kaip ir visi kiti Sersėjos jaunikliai.

— Pripažįstate buvęs savo sesers meilužiu?

— Visada mylėjau savo seserį, bet dabar esate man skolinga jau du atsakymus. Ar visa mano giminė iki šiol gyva?

— Girdėjau, kad prie Okskroso žuvo seras Stafordas Lanisteris.

Džeimis liko abejingas.

— Dėdė Bukagalvis, taip jį vadino sesuo. Man rūpi Sersėja ir Tirionas. Taip pat mano lordas tėvas.

— Jie gyvi, visi trys.

Bet gal neilgam, jei dievai bus maloningi.

Džeimis gurkštelėjo dar vyno.

— Klauskite.

Ketlina abejojo, ar jis drįs atsakyti į šitą jos klausimą nemeluodamas.

— Kaip atsitiko, kad mano sūnus Branas nukrito?

— Nustūmiau jį nuo lango.

Šiuos žodžius jis ištarė taip lengvai, kad Ketlina akimirkai neteko žado. Jei turėčiau peilį, dabar jį nužudyčiau, pagalvojo ji, bet iš karto prisiminė mergaites.

— Jūs — riteris, prisiekęs ginti silpnuosius ir nekaltuosius, — kalbant garsai jai strigo gerklėje.

— Taip, jis buvo silpnas, bet gal ne toks jau nekaltas. Šnipinėjo mus.

— Branas nešnipinėjo.

— Tada kaltinkite savo brangiuosius dievus, atvedusius tą berniuką prie mūsų lango ir leidusius išvysti tai, ko jam jokiu būdu nederėjo matyti.

— Kaltinti dievus? — negalėdama patikėti ištarė Ketlina. — Jį išstūmė jūsų ranka. Siekėte, kad jis mirtų.

Negarsiai žvangtelėjo Džeimio grandinės.

— Paprastai nemėtau vaikų iš bokšto, kad jie augtų stipresni. Taip, norėjau, kad jis mirtų.

— Bet jis nenumirė, ir tada supratote, kad pavojus dar didesnis, todėl samdytam galvažudžiui davėte maišą sidabro ir liepėte pasirūpinti, kad Branas niekada nepabustų.

— Tikrai? — Džeimis kilstelėjo puodelį ir gerokai sriūbtelėjo. — Neneigsiu, svarstėme tokį dalyką, bet jūs sėdėjote šalia berniuko ir dieną, ir naktį, dažnai užeidavo jūsų meisteris ir lordas Edardas, o kur dar sargybiniai ir tie prakeikti didvilkiai… Man būtų tekę su ginklu rankoje stoti prieš pusę Vinterfelo. Kita vertus, kam vargti, jei atrodė, kad tas berniukas tikriausiai mirs ir pats, be jokios pagalbos?

— Jeigu meluojate, šitas pokalbis baigtas. — Ketlina ištiesė jam rankas, rodydama pirštus ir delnus. — Šituos randus paliko žmogus, atėjęs perrėžti Branui gerklės. Prisiekiate, kad jis buvo ne jūsų siųstas?

— Prisiekiu Lanisterių garbe.

— Jūsiškė Lanisterių garbė verta ne daugiau negu štai šitai. — Ji spyrė į kibirą su išmatomis. Šlykščiai dvokianti tyrė, susigerdama į šiaudus, nuslinko per grindis.

Džeimis Lanisteris atsitraukė nuo besiskleidžiančios balos, kiek tik leido grandinės.

— Nesiginčysiu, gal mano garbė — tas pats, kas mėšlas, bet iki šiol niekada nieko nesamdžiau, kad žudytų už mane. Galite netikėti, ledi Stark, bet jei man būtų reikėję, kad jūsų Branas mirtų, būčiau nužudęs jį pats.

Dievai gailestingieji, jis sako tiesą.

— Jeigu žudiką siuntėte ne jūs, vadinasi, jį pasiuntė jūsų sesuo.

— Žinočiau, jei taip būtų. Sersėja nuo manęs neturi paslapčių.

— Tada tai padarė Kipšas.

— Tirionas toks pat nekaltas, kaip ir jūsų Branas. Jis nelaipiojo šniukštinėdamas palei niekieno langus.

— Tuomet kodėl žudikas turėjo jo durklą?

— Koks tas durklas?

— Ilgas, — ji parodė išskėsdama rankas, — paprastas, bet dailiai padarytas, su Valyrijos plieno geležte ir drakono kaulo rankena. Jūsų brolis laimėjo jį iš lordo Beilišo per princo Džofrio vardo dienai skirtą turnyrą.

Lanisteris įsipylė, išgėrė, dar įsipylė ir sėdėjo spoksodamas į savo puodelį.

— Šio vyno skonis, man jį geriant, regis, vis taisosi. Žinote, atrodo, kad iš jūsų pasakojimo atpažįstu tą durklą. Sakote, laimėjo? Kaip laimėjo?

— Statydamas už jus, kai varžėtės su Gėlių riteriu, — bet išgirdusi savo žodžius tuoj pat suprato klydusi. — Ne… tikriausiai buvo atvirkščiai.

— Tirionas per turnyrus visada mane palaiko, — tarė Džeimis, — bet tą dieną seras Loras nuvertė mane nuo arklio. Nepasisekė, žinoma, neįvertinau to vaikino, tačiau dabar nesvarbu. Kad ir ką mano brolis statė, jis pralaimėjo… ir tas durklas tikrai perėjo į kitas rankas, dabar gerai prisimenu. Tą vakarą per puotą Robertas man rodė jį. Jo malonybė mėgdavo pabarstyti druskos man ant žaizdos, ypač išgėręs. O kada jis būdavo neišgėręs?

Ketlina prisiminė, kad Tirionas Lanisteris, jiems jojant per Mėnulio kalnus, pasakojo labai panašiai. Tada ji nė už ką nenorėjo patikėti. Petiras prisiekinėjo priešingai. Petiras, kuris jai buvo beveik kaip brolis. Petiras, ją taip mylėjęs, kad dėl jos rankos stojo į dvikovą. Vis dėlto jei Džeimio ir Tiriono pasakojimai sutampa, ką tai galėtų reikšti? Broliai nebuvo susitikę nuo išvykimo iš Vinterfelo, vadinasi, daugiau kaip metus.

— Ar tik nemėginate manęs apgauti?

Kažkur čia tykojo spąstai.

— Jau prisipažinau išstūmęs jūsų brangiąją atžalą pro langą, ką laimėčiau meluodamas apie tą peilį? — Jis susipylė į gerklę dar vieną puodelį vyno. — Tikėkite kuo norite, man jau nerūpi, ką žmonės apie mane kalba. Tačiau dabar mano eilė. Ar Roberto broliai pradėjo karą vienas su kitu?

— Taip, pradėjo.

— Na, tai labai trumpi žodžiai. Sakykite daugiau, kitaip susilauksite tokio pat šykštaus atsakymo.

— Stanis žygiuoja pulti Karaliaus Uosto, — tarė ji nenoromis. — Renlis negyvas, nužudytas brolio prie Karčiojo tilto kažkokiais juodaisiais burtais, kurių nesuprantu.

— Gaila, — atsiliepė Džeimis, — Renlis man patiko, o Stanis — tai jau visai kas kita. Kurion pusėn stojo Taireliai?

— Iš pradžių Renlio. Kaip yra dabar, nežinau.

— Jūsų berniukas tikriausiai jaučiasi labai vienišas.

— Robui prieš kelias dienas sukako šešiolika… suaugęs vyras ir jau karalius. Kiek turėjo mūšių, visus laimėjo. Paskutinė žinia, kurios iš jo sulaukėme, — kad iš Vesterlingų atėmė Kragą.

— Bet su mano tėvu dar nebuvo susidūręs?

— Kai susidurs — sutriuškins. Kaip sutriuškino jus.

— Mane jis užklupo netikėtai. Bailių gudrybės.

— Drįstate kalbėti apie gudrybes? Jūsų brolis Tirionas atsiuntė galvažudžius, perrengtus pasiuntiniais ir nešinus taikos vėliava.

— Jeigu šitame požemyje sėdėtų vienas iš jūsų sūnų, ar jo broliai nesumanytų ko nors panašaus?

Mano sūnus nebeturi brolių, pagalvojo ji, bet nepanoro savo skausmu dalytis su tokiu padaru kaip šis.

Džeimis išgėrė dar vyno.

— Sakysite, ko verta brolio gyvybė, jei iškyla garbės klausimas? — dar gurkšnis. — Tirionas pakankamai gudrus ir supranta, kad jūsų sūnus niekada nesutiks paleisti manęs už išpirką.

Ketlina negalėjo šito nuneigti.

— Robo lordai džiaugtųsi, jei būtumėte negyvas. Ypač Rikardas Karstarkas. Kuždesių girioje nužudėte du jo sūnus.

— Ar tik ne tie du su balta saule? — Džeimis gūžtelėjo pečiais. — Tiesą sakant, tada norėjau nukauti ne ką kitą, o jūsų sūnų. Šitie tik pasitaikė pakeliui. Nužudžiau juos garbingoje kovoje, mūšio įkarštyje. Taip būtų pasielgęs bet kuris riteris.

— Kaip galite iki šiol laikyti save riteriu, jeigu esate sulaužęs visas kada nors duotas priesaikas?

Džeimis vėl siektelėjo ąsočio.

— Tų priesaikų tokia gausybė… duodi jas vieną po kitos. Ginti karalių. Paklusti karaliui. Saugoti jo paslaptis. Vykdyti jo paliepimus. Atiduoti už jį savo gyvybę. Globoti nekaltuosius. Ginti silpnuosius. Gerbti dievus. Paklusti įstatymams. Per daug visko. Kad ir ką darytum, arba vieną priesaiką laužai, arba kitą. — Jis vėl gerokai gurkštelėjo vyno, užsimerkė ir atsirėmė galva į salietros dėmę sienoje. — Buvau jauniausias iš visų, kada nors dėvėjusių baltąjį apsiaustą.

— Ir jauniausias išdavęs visa, ką jis reiškia. Karalžudys.

— Karalžudys, — lėtai pakartojo jis. — O koks jis buvo karalius! — Džeimis iškėlė puodelį. — Už Eirį Targarieną Antrąjį šiuo vardu, Septynių Karalysčių valdovą ir Krašto sergėtoją. Ir už kalaviją, perrėžusį jam gerklę. Už auksinį, žinokit, kalaviją. Kol raudonas jo kraujas pradėjo varvėti nuo ašmenų. Tokios yra Lanisterių spalvos — raudona ir auksas.

Jam juokiantis, Ketlina suprato, kad vynas jau atliko savo darbą. Džeimis ištuštino beveik visą ąsotį ir pasigėrė.

— Tik toks žmogus kaip jūs galėtų didžiuotis šituo žygiu.

— Juk sakiau — kito tokio kaip aš nėra. Tarkite man atvirai, ledi Stark — ar jūsų Nedas pasakojo kada nors, kaip mirė jo tėvas? Ar jo brolis?

— Jie pasmaugė Brandoną tėvo akivaizdoje, o paskui nužudė ir lordą Rikardą.

Bjauri, šešiolikos metų senumo istorija. Kodėl jis dabar apie ją klausia?

— Taip, nužudė, tačiau kaip?

— Manau, virve ar kirviu.

Džeimis dar gurkštelėjo, nusišluostė burną.

— Žinoma, Nedas nenorėjo jūsų gąsdinti. Miela jauna žmona, nors, ko gero, jau ir ne mergelė. Na, juk pageidavote tiesos. Klauskite. Esame susitarę, negaliu atsisakyti. Klauskite.

— Mirusieji yra mirę.

Nenoriu šito žinoti.

— Brandonas buvo kitoks negu brolis, ar ne? Jo gyslomis tekėjo kraujas, o ne šaltas vanduo. Panašesnis į mane.

— Brandonas nė truputėlio nebuvo panašus į jus.

— Galbūt, jei taip sakote. Ruošėtės už jo tekėti.

— Jis jau keliavo į Riveraną, kai… — keista, kaip kalbant apie tai net ir po visų šitų metų susigniaužia gerklė, — …kai išgirdo apie Lianą ir pasuko į Karaliaus Uostą. Tai buvo neapgalvotas žingsnis.

Ji prisiminė, kaip niršo jos tėvas, tai žiniai pasiekus Riveraną. Narsusis kvailys — taip pavadino Brandoną.

Džeimis susipylė į puodelį vyno likučius.

— Jis įjojo į Raudonąją pilį su keliais palydovais šaukdamas princą Reigarą ateiti ir mirti. Tačiau Reigaro ten nebuvo. Eiris nusiuntė savo sargybą, įsakęs suimti juos už pasikėsinimą nužudyti jo sūnų. Man regis, jo palydovai taip pat buvo lordų sūnūs.

— Brandono ginklanešys buvo Itanas Gloveris, — tarė Ketlina. — Jis vienintelis liko gyvas. Kiti — tai Džeforis Molisteris, Kailas Roisas ir Elbertas Arinas, Jono Arino sūnėnas ir įpėdinis. — Ji negalėjo atsistebėti, kaip iki šiol, prabėgus tiek daug laiko, atsimena tuos vardus. — Eiris apkaltino juos išdavyste ir atsakyti iškvietė į dvarą tėvus, sūnus pasilikęs įkaitais. Tėvams atvykus, nužudė juos be jokio teismo. Ir tėvus, ir sūnus.

— Na, teismas įvyko. Toks savotiškas. Lordas Rikardas pareikalavo kovos teismo, ir karalius sutiko. Starkas apsišarvavo rengdamasis kautis, tikėdamasis dvikovos su vienu iš karaliaus sargybos. Gal su manimi. O jie nutempė tą lordą į sosto menę ir pakabino ant lubas laikančių sijų. Tuo tarpu du Eirio piromantai po juo užkūrė laužą. Tada karalius pareiškė, kad Targarienų giminės garbę gins ugnis. Tad lordui Rikardui, norint įrodyti, kad jis išdavyste kaltinamas nepagrįstai, tereikėjo… na, nedegti. Kai ugnis kaip reikiant įsiliepsnojo, atvedė Brandoną. Jo rankos buvo grandinėmis surakintos už nugaros, o kaklą juosė šlapios odos virvė, kitu galu pritvirtinta prie tokio įtaiso, kurį karalius buvo parsigabenęs iš Tirošio. Tačiau kojos liko laisvos, o jo kalaviją padėjo visai čia pat, bet taip, kad Brandonas jo nepasiektų.

Piromantai lėtai čirškino lordą Rikardą, tai prislopindami, tai vėl įpūsdami ugnį, kad kaitintų gražiai ir vienodai. Pirmiausia užsidegė jo apsiaustas, paskui švarkas, ir netrukus ant jo blizgėjo tik šarvai ir draikėsi plėnys. Dar po valandėlės jis jau turėjo kepti — taip žadėjo Eiris, nebent jį išvaduotų sūnus. Brandonas mėgino, bet juo labiau jis draskėsi, juo standžiau jam gerklę veržė virvė. Taip jis galų gale ir pasismaugė.

Na, o lordo Rikardo šarvai po truputį įkaito iki vyšnios raudonumo, pentinų auksas tirpdamas lašėjo į ugnį. Stovėjau apačioje prie Geležinio sosto su savo baltu apsiaustu ir baltais šarvais ir stengiausi galvoti vien apie Sersėją. Vėliau pats Džeroldas Haitaueris pasivedėjo mane į šalį ir pasakė: „Davei priesaiką saugoti karalių, o ne jį teisti.“ Toks buvo Baltasis Jautis, ištikimas iki galo ir kur kas geresnis už mane, kas dėl to ginčytųsi.

— Eiris… — Ketlina pajuto, kaip aukštyn prie gerklės kyla tulžis. Pasakojimas buvo toks šiurpus, kad tikriausiai turėjo būti teisingas. — Eiris buvo pamišęs, tai žinojo visas kraštas, bet jei norite mane įtikinti, kad nužudėte jį keršydamas už Brandoną Starką…

— Šitaip nesakiau. Starkai man nerūpėjo. Sakyčiau, gana keista, kad vienas žmogus mane myli už gerumą, kuriuo nepasižymėjau, o gausybė kitų mane keikia už patį puikiausią mano poelgį. Karūnuojant Robertą, mane privertė klauptis prie jo karališkųjų kojų greta didžiojo meisterio Paiselio ir eunucho Veirio, kad karalius galėtų mums atleisti mūsų kaltes. Kalbant apie jūsų Nedą, jis turėjo pabučiuoti ranką, nukovusią Eirį, bet jam pasirodė svarbiau suniekinti tą užpakalį, kuris atsidūrė Roberto soste. Man atrodo, Nedas Starkas mylėjo Robertą labiau negu savo brolį ar tėvą… gal net labiau negu jus, miledi. Juk ištikimybės Robertui jis niekada nesulaužė, ar ne taip? — Džeimis nusikvatojo girtu juoku. — Nagi, ledi Stark, nejaugi visa šitai jums neatrodo klaikiai linksma?

— Tai, kas susiję su jumis, Karalžudy, man visiškai neatrodo linksma.

— Štai ir vėl ta pravardė. Ko gero, aš jūsų vis dėlto nedulkinsiu, juk pirmas jus patvarkė Mažasis Pirštas, jei neklystu? Prie svetimų išėdų niekada net neprisiliečiu. Beje, jūs grožiu nė iš tolo neprilygstate mano seseriai, — šypsena nuo jo lūpų jau buvo dingusi. — Nesu gulėjęs su jokia kita moterimi, išskyrus Sersėją. Vadinasi, esu jai savaip ištikimesnis negu jūsų Nedas. Vargšas senasis negyvėlis Nedas. Tai kieno dabar garbė, pasirodo, yra grynas mėšlas, klausiu aš jūsų? Kuo vardu buvo tas mergvaikis, kurį jis turėjo?

Ketlina žengtelėjo atgal.

— Briene!

— Ne, ne toks vardas. — Džeimis Lanisteris užsivertė ąsotį. Per veidą nuvingiavo skaisti tarsi kraujas srovelė. — Snou, taip, prisiminiau. Toks baltas vardas… kaip tie gražieji apsiaustai, kuriuos gauname karaliaus sargyboje, kai duodame tas mūsų gražiąsias priesaikas.

Brienė pastūmė duris ir žengė vidun.

— Kvietėte, miledi?

Ketlina ištiesė ranką:

— Duok man savo kalaviją.