Karalių kova

Tirionas

Jį buvo įspėję apsirengti šilčiau. Tirionas rimtai atsižvelgė į tokius žodžius. Apsitaisė storomis, šiltu audiniu pamuštomis kelnėmis ir vilnone liemene, dar užsimetė sutemų katės kailio apsiaustą, kurį parsigabeno iš Mėnulio kalnų. Tas apsiaustas buvo labai ilgas, siūtas dvigubai aukštesniam vyrui. Eidamas pėsčiomis, Tirionas jį dėvėti galėjo tik vienu būdu — kelis kartus apsivyniodamas; tada atrodydavo lyg dryžuoto kailio kamuolys.

Vis dėlto jis džiaugėsi paklausęs patarimo. Po ilgo drėgno rūsio skliautais šaltis smelkė iki pat kaulų. Timetas, vos pajutęs, kaip šalta apačioje, nedelsdamas užlipo aukštyn. Jie jau buvo atsidūrę kažkur po Reinės kalva, už alchemikų gildijos. Ant drėgnų sienų akmenų margavo salietros dėmės, šviesą skleidė tik aliejinis žibintas, kurio ugnį saugojo geležinis rėmas su stiklais. Jį itin atsargiai nešė Halinas Piromantas.

Išties atsargiai… su tokiais puodeliais ne juokai. Tirionas paėmė vieną, norėdamas apžiūrėti. Buvo apvalus, rausvai rudas, toks stambus molinis vaisius. Šiek tiek didokas jo rankai, bet įprasto ūgio vyro delnui bus kaip tik, tuo Tirionas neabejojo. Sienelės atrodė plonos ir tokios trapios, kad jį įspėjo smarkiai nespausti, kad nesutraiškytų pirštais. Molis atrodė šiurkštokas, su žvyro priemaiša. Halinas paaiškino, kad taip padaryta tyčia:

— Lygus puodelis lengviau išslysta iš delno.

Tirionas palenkė puodelį, norėdamas pažiūrėti vidun, ir laukinė ugnis lėtai nutekėjo į tą pusę. Žinojo, kad spalva turėtų būti drumzlinai žalsva, bet blausioje šviesoje nieko negalėjo suprasti.

— Tiršta, — tarstelėjo jis.

— Tai nuo šalčio, milorde, — atsiliepė Halinas, pablyškęs, visada pataikaujantis vyras minkštomis, drėgnomis rankomis. Jis vilkėjo juodomis ir raudonomis juostomis puoštą, sabalo kailiu apkraštuotą apsiaustą, tačiau tas kailis atrodė gerokai nusišėręs ir kandžių pagraužtas. — Sušilusi medžiaga tekės lengviau, kaip lempų aliejus.

Medžiaga — patys piromantai laukinę ugnį visada vadino tik taip. Be to, ir vienas į kitą jie kreipdavosi „išminčiau“, tai Tirioną labai erzino, kaip ir jų įprotis nuolat užsiminti apie neaprėpiamas slaptas žinias ir stengtis įteigti, kad jos jiems prieinamos. Kadaise alchemikai buvo galinga gildija, bet per kelis pastaruosius šimtmečius juos beveik visur išstūmė Citadelės meisteriai. Dabar galėjai sutikti vos vieną kitą senosios brolijos narį, ir jie jau net nemėgino vaizduoti gebantys perkeisti metalus… bet jie mokėjo gaminti laukinę ugnį.

— Girdėjau, kad vanduo jos nenuslopina.

— Tai tiesa. Jeigu medžiaga užsidega, ji degs visa jėga, kol jos nebeliks. Negana to, ji įsismelks į audeklą, medį, odą, net plieną, tad ir užsidegs iš jų pagaminti daiktai.

Tirionas prisiminė raudonąjį žynį Torą iš Myro ir jo liepsnojantį kalaviją. Net plonytis laukinės ugnies sluoksnis degdavo valandą. Po kiekvieno susirėmimo Torui reikėdavo naujo kalavijo, bet Robertas tą vyrą mėgo ir su džiaugsmu aprūpindavo ginklais.

— Kodėl neįsismelkia į molį?

— Ak, tikrai įsismelkia, — užtikrino Halinas. — Po šia saugykla yra kita, ten laikome senesnius puodelius. Jie užsilikę dar nuo karaliaus Eirio laikų. Jis norėdavo, kad ąsotėliai būtų vaisių pavidalo. Tai išties pražūtingi vaisiai, milorde, ir, hmm, dabar jau itin prinokę, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti. Kiekvieną užliejome vašku, apatinę saugyklą pripumpavome vandens, bet vis dėlto… šiaip juos reikėjo sunaikinti, tačiau tiek daug mūsų meistrų žuvo, kai buvo siaubiamas Karaliaus Uostas, kad vos keleto gyvų likusių mūsų brolių jėgos šiam darbui per menkos. Kita vertus, nemaža dalis atsargų, kurias pagaminome karaliui Eiriui, dingo. Štai net praėjusiais metais aptikome du šimtus puodelių sandėlyje po Didžiąja Beiloro septa. Niekas nebeatmena, kaip jie ten pateko, bet esu tikras, kad nereikia jums aiškinti, koks siaubas apėmė aukštąjį Beiloro septoną. Pats pasirūpinau juos saugiai iš ten išgabenti. Liepiau pripilti į vežimą smėlio ir pasiunčiau sumaniausius brolius. Dirbome tik naktį ir…

— …viską puikiai atlikote, nėmaž tuo neabejoju. — Tirionas padėjo puodelį atgal į tvarkingą gretą. Surikiuoti po keturis, tie puodeliai stovėjo dailiomis eilėmis per visą stalą, tarsi tolyn į požemio tamsą žygiuojantys kareiviai. Už šito stalo buvo matyti kiti stalai, iš tiesų daugybė stalų. — Tie vaisiai, taip sakant, likę po velionio karaliaus Eirio — ar juos dar galima panaudoti?

— Ak, žinoma, be jokios abejonės… tačiau atsargiai, milorde, labai atsargiai. Sendama medžiaga tampa, hmm, dar labiau nenuspėjama, drįsčiau sakyti. Ją uždegti gali menkiausia ugnelė. Net žiežirba. Smarkiau įkaitę puodeliai gali užsiliepsnoti savaime. Būtų neišmintinga palikti juos saulės atokaitoje net ir trumpam. Kai medžiaga užsidega puodelio viduje, kaitra verčia ją smarkiai plėstis, ir netrukus puodeliai išsilaksto į gabalus. Jeigu šalia būtų sustatyta daugiau puodelių, sprogtų ir šie, todėl…

— Kiek puodelių turite dabar?

— Šįryt išminčius Munsiteris man pranešė, kad turime septynis tūkstančius aštuonis šimtus ir keturias dešimtis. Čia, savaime suprantama, įskaičiuoti ir keturi tūkstančiai puodelių iš karaliaus Eirio laikų.

— Mūsų pernokę vaisiai?

Halinas kinktelėjo galvą.

— Išminčiaus Maljardo manymu, sugebėsime pateikti visus dešimt tūkstančių puodelių, kaip esame pažadėję karalienei. Pritariu jam ir aš.

Tokia padėtimi piromantas, regis, džiaugėsi iki pat širdies gelmių.

Na, su sąlyga, kad mūsų priešai duos tau laiko. Piromantai uoliai saugojo laukinės ugnies gamybos paslaptį, bet Tirionas numanė, kad tai — ilgai trunkantis, pavojingas ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Todėl manė, kad pažadas paruošti dešimt tūkstančių puodelių — tik besaikės pagyros; taip didžiūnas aukštesniajam lordui pažada atvesti dešimt tūkstančių kalavijų, o mūšio dieną atžygiuoja su vienu ar dviem šimtais. Bet jeigu jie iš tiesų patiektų mums dešimt tūkstančių…

Tirionas nežinojo, džiaugtis jam ar nusigąsti. Gal ir viena, ir kita.

— Nuoširdžiai tikiuosi, išminčiau, kad jūsų gildijos brolių neužvaldo koks nederamas noras per daug skubėti. Mums nereikia dešimties tūkstančių puodelių su prasta laukine ugnimi… tiesą sakant, net ir vienas toks nepageidautinas. Ir tikrai nenorime jokių nelaimių.

— Jokių nelaimių nebus, milorde. Medžiagą gamina patyrę broliai atskirose uoloje iškaltose celėse. Pameistrys išneša kiekvieną puodelį tą pačią akimirką, vos tik jis baigiamas gaminti. Virš kiekvienos tokios celės yra patalpa, iki viršaus pripilta smėlio. Patalpų grindys apsaugotos burtais, sakyčiau, itin galingais. Jeigu celėje kiltų gaisras, viršutinio kambario grindys įsmuktų, ir smėlis tučtuojau uždusintų liepsną.

— Aišku, ir nerūpestingąjį meistrą.

Tirionas susigaudė, kad kalbėdamas apie burtus Halinas turi galvoje gudrų įtaisymą. Pamanė, jog būtų įdomu apžiūrėti vieną tų celių su netikromis lubomis ir išsiaiškinti, kaip ten padaryta, bet dabar laikas tam buvo netinkamas. Gal vėliau, kai karas jau bus laimėtas.

— Mano broliai visada elgiasi itin rūpestingai, — nesutiko Halinas. — Jeigu man, hmm, būtų leista kalbėti atvirai…

— Ak, žinoma, kalbėkite.

— Medžiaga teka mano gyslomis, ji gyva kiekvieno piromanto širdyje. Mes gerbiame jos galią. Tačiau paprastas kareivis, hmm, prie vieno iš karalienės ugniasvaidžių, tarkime, mūšio įkarštyje užsimiršęs… net ir menkiausia klaida gali nulemti didžiausią nelaimę. Jaučiuosi privaląs kartoti šitai be jokio atilsio. Mano tėvas lygiai taip pat dažnai šitai sakydavo karaliui Eiriui, o jo tėvas — senajam karaliui Džaheiriui.

— Matyt, jie atidžiai klausydavo, — tarė Tirionas. — Jeigu būtų sudeginę šitą miestą iki pamatų, kas nors man būtų papasakojęs. Taigi patariate laikytis kuo didžiausio atsargumo?

— Paties didžiausio, — atsiliepė Halinas, — didžiausio, koks tik įmanomas.

— O kaip su tais moliniais puodeliais… ar pakankamą jų atsargą turite sukaupę?

— Pakankamą, milorde, dėkoju, kad klausiate.

— Tada tikriausiai neprieštarausite, jeigu jų šiek tiek paimsiu. Gal kelis tūkstančius.

— Kelis tūkstančius?

— Arba kiek jūsų brolija galėtų atiduoti netrikdydama gamybos. Supraskite, juk prašau tuščių puodelių. Pasiųskite jų sargybos kapitonams prie kiekvienų miesto vartų.

— Būtinai, milorde, tačiau kokiu…

— Patarėte man apsivilkti šilčiau, ir štai esu tinkamai apsirengęs, — nusišypsojo jam Tirionas, žvelgdamas iš apačios į viršų. — O dabar siūlote elgtis atsargiai, na tai… — jis gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, pamačiau nemažai. Gal dabar teiktumėtės palydėti mane į viršų prie neštuvų?

— Su nepaprastu, hmm, malonumu, milorde. — Halinas pakėlė žibintą ir, rodydamas kelią, pasuko prie laiptų. — Be galo džiaugiamės, kad mus aplankėte. Tai didelė garbė, hmm. Labai jau seniai nebuvome sulaukę malonės čia regėti karaliaus ranką. Paskutinis buvo lordas Rosartas, bet jis priklausė mūsų brolijai. Tai nutiko dar karaliaus Eirio laikais. Karalius Eiris labai domėjosi mūsų darbu.

Karaliui Eiriui jūsų prireikdavo, kai sumanydavo iščirškinti savo priešus. Brolis Džeimis kadaise jam nemažai pasakojo apie Karalių Pamišėlį ir jo parankinius piromantus.

— Nė trupučio neabejoju, kad susidomės ir karalius Džofris.

Kaip tik todėl verčiau laikysiu jus kuo toliau nuo jo.

— Puoselėjame nuoširdžiausią viltį, kad turėsime galimybę mūsų gildijoje pasitikti patį karalių visoje jo karališkoje didybėje. Esu apie tai užsiminęs jūsų karališkajai seseriai. Didžiai puotai…

Lipant aukštyn, oras vis labiau šilo.

— Jo malonybė uždraudė bet kokias puotas, kol kare nebus pasiekta pergalė. — Mano reikalavimu. — Karalius mano, kad nedera skanauti puikių valgių, kai jo žmonėms stinga duonos.

— Nepaprastos užuojautos, hmm, kupinas sprendimas, milorde. Tada galbūt keli mūsiškiai galėtų aplankyti karalių Raudonojoje pilyje. Šiek tiek parodytume, ką sugebame, ir prablaškytume karalių, suteiktume bent vienam vakarui atgaivą nuo daugelio jam tenkančių rūpesčių. Laukinė ugnis — tik viena iš baugių senovinės mūsų brolijos paslapčių. Daugel mokame nuostabiausių dalykų, kurie tiktų pradžiuginti jūsų akims.

— Būtinai aptarsime šitai su seserimi.

Dėl vieno kito stebuklingo triuko jis nebūtų prieštaravęs, bet gana ir to, kad Džofriui patiko versti žmones kautis iki mirties. Tirionas visiškai nenorėjo, kad tam berniukui kiltų minčių pamėginti juos gyvus deginti.

Pagaliau užkopęs iki laiptų viršaus, Tirionas išsinėrė iš sutemų katės kailio ir užsimetė jį sau ant rankos. Alchemikų gildija buvo klaidus juodo akmens labirintas, bet Halinas nedvejodamas žingsniavo per daugybę vingių ir posūkių, kol pagaliau jie pasiekė Geležinių Deglų galeriją, ilgą aidžią salę, kur aplink juodas metalines dvidešimties pėdų aukščio kolonas šoko žalios ugnies stulpai. Atsispindėdamos nuo juodo gludinto marmuro sienų, vaiduokliškos liepsnos visą salę pripildė smaragdinio švytėjimo. Tirionas būtų patyręs dar ryškesnį įspūdį, jeigu nebūtų žinojęs, kad milžiniškus geležinius deglus įžiebė tik šį rytą jo apsilankymo garbei ir tuoj pat užgesins, vos tik paskui jį užsivers salės durys. Laukinė ugnis per daug brangi, kad ją būtų galima eikvoti šiaip sau.

Žengę laukan, jie atsidūrė ant plačių lenktų laiptų, vedančių į Seserų gatvę Visenijos kalvos papėdėje. Tirionas palinkėjo Halinui viso labo ir nukrypavo žemyn, kur su Apdegėlių palyda jo laukė Timetas, Timeto sūnus. Turint galvoje, kokį šiandien turėjo tikslą, apsaugą buvo pasirinkęs ypač tinkamą. Be to, regint Apdegėlių randus, miesto prastuomenės širdyse nubusdavo baimė. Šiais laikais tai labai praversdavo. Vos prieš tris dienas prie Raudonosios pilies vartų reikalauti maisto vėl buvo susirinkusi minia. Džofas paleido ant jos strėlių lietų, nudėjo keturis žmones ir dar šūktelėjo pavymui duodąs leidimą suvalgyti tuos negyvėlius. Ką gi, turėsime dar daugiau draugų.

Tirionas nustebo pamatęs šalia neštuvų ir Broną.

— Ką čia veiki?

— Perduodu tau skirtus pranešimus, — atšovė Bronas. — Geležinrankis prašo tave skubiai atvykti prie Dievų vartų. Kodėl — nesako. Taip pat esi kviečiamas į Meigorą.

— Kviečiamas? — Tirionas žinojo, kad tik vienas žmogus drįstų pavartoti šį žodį. — Ko Sersėjai iš manęs reikia?

— Karalienė įsako tau tuojau pat grįžti į pilį ir atvykti į jos menę, — Bronas gūžtelėjo pečiais. — Apie tai pranešė tavo jauniklis pusbrolis. Užsiaugino ant viršutinės lūpos tris plaukelius ir jau mano esąs vyras.

— Užsiaugino tris barzdaplaukius ir įsitaisė riterystę. Šiukštu nepamiršk, kad jis dabar — seras Lanselis.

Tirionas neabejojo, kad seras Džeislinas nesiųstų jo ieškoti, jeigu reikalas nebūtų tikrai svarbus.

— Verčiau sužinosiu, ko prireikė Baivoteriui. Pranešk seseriai, kad grįžęs ją aplankysiu.

— Jai tai nepatiks, — įspėjo Bronas.

— Na, ir gerai. Kuo ilgiau Sersėja lauks, tuo bus piktesnė, o įpykusi ji būna kvailesnė. Man ji labiau tinka pikta ir kvaila negu rami ir klastinga.

Tirionas švystelėjo sulankstytą apsiaustą į neštuvus, ir Timetas padėjo jam įsiropšti paskui tą kailį.

Turgaus aikštė prie Dievų vartų, gerais laikais knibždėjusi daržoves parduodančių valstiečių, Tirionui per ją keliaujant buvo beveik tuščia. Seras Džeislinas pasitiko jį prie vartų ir sausai pasveikino kilstelėdamas geležinę ranką.

— Milorde, čia yra jūsų pusbrolis Kleosas Frėjus, atvykęs iš Riverano su taikos vėliava ir Robo Starko laišku.

— Siūlo taikos sąlygas?

— Taip jis teigia.

— Koks mielas tas mano pusbrolis. Vesk pas jį.

Auksiniai apsiaustai serą Kleosą laikė uždarę belangėje vartų sargybos būstinėje. Jiems žengiant į vidų, jis pakilo.

— Tirionai, labai džiaugiuosi jus regėdamas.

— Pusbroli, nedažnai girdžiu taip sakant.

— Ar su jumis atvyko ir Sersėja?

— Mano sesuo užsiėmusi kitais reikalais. Čia tas Starko laiškas? — Jis pačiupo pergamentą nuo stalo. — Sere Džeislinai, palikite mus vienus.

Baivoteris nusilenkė ir išėjo.

— Man liepta perduoti pasiūlymą karalienei regentei, — durims užsivėrus, tarė seras Kleosas.

— Perduosiu nedelsdamas. — Tirionas žiūrinėjo prie laiško pridėtą Robo Starko žemėlapį. — Viskam savas laikas, pusbroli. Prisėskite. Atsipūskite. Atrodote sulysęs ir nusikamavęs.

Tiesą sakant, Frėjus atrodė dar prasčiau.

— Taip, — seras Kleosas klestelėjo ant suolo. — Upių žemėse reikalai nekokie, Tirionai. Aplink Dievo Akį, o ypač palei Karališkąjį kelią. Upių lordai patys degina savo derlių norėdami pakankinti mus badu, o tavo tėvo būriai kiekvieną užimtą kaimą leidžia plėnimis ir iškapoja valstiečius.

Taip jau karo metu būna. Valstiečiai žudomi, didikai laikomi išpirkai. Reikia nepamiršti padėkoti dievams, kad gimiau Lanisteriu.

Seras Kleosas delnu perbraukė savo skystus rudus plaukus.

— Mus du kartus puolė, net nepaisydami taikos vėliavos. Tarsi kokie šarvuoti vilkai, trokštantys sudraskyti kiekvieną, kuris už juos silpnesnis. Gal tik dievai ir težino, už kurią pusę jie kovėsi iš pradžių, bet dabar jie tiesiog savo pačių pusėje. Praradome tris vyrus ir dvigubai tiek sužeistų.

— Kokios žinios apie mūsų priešus? — Tirionas vėl įniko į Starko sąlygas. Berniukas daug neprašo. Tik pusės karalystės, susigrąžinti belaisvius, įkaitus, tėvo kalavijo… ak, tiesa, dar ir savo seserų.

— Vaikinas nieko neveikdamas sėdi Riverane, — tarė seras Kleosas. — Manau, kad jam baisu susidurti su jūsų tėvu mūšio lauke. Jo pajėgos sulig kiekviena diena mažėja. Pasitraukė upių lordai, kiekvienas iškeliavo ginti savų žemių.

Ar tik ne šito tėvas ir siekė? Tirionas susuko Starko žemėlapį.

— Tokios sąlygos mums tikrai netiks.

— Gal bent sutiktumėte mainyti Starkų mergaites į Tioną ir Vilemą? — nuolankiai pasiteiravo seras Kleosas.

Tirionas prisiminė, kad Tionas Frėjus — jo jaunesnis brolis.

— Ne, — švelniai atsakė jis, — bet pasiūlysime kitokius belaisvių mainus. Turiu pasitarti su Sersėja ir taryba. Siųsime jus atgal į Riveraną su mūsų sąlygomis.

Buvo akivaizdu, kad tokia ateitis Frėjaus visiškai nedžiugina.

— Milorde, netikiu, kad Robas Starkas nusileis. Šitos taikos nori ledi Ketlina, bet ne tas berniokas.

— Ledi Ketlina nori atgauti dukteris. — Tirionas nuslinko nuo suolo ant grindų, rankoje laikydamas žemėlapį ir laišką. — Seras Džeislinas pasirūpins, kad jums netrūktų maisto ir šilumos. Regis, pusbroli, jums būtina kaip reikiant išsimiegoti. Pasikviesiu jus, kai žinosime daugiau.

Serą Džeisliną jis rado ant tvirtovės pylimo stebintį, kaip apačioje, pievoje, vyksta kelių šimtų naujokų pratybos. Į Karaliaus Uostą plūdo daugybė prieglobsčio ieškančių pabėgėlių, tad netrūko ir vyrų, pasirengusių stoti į miesto sargybą už prikimštą pilvą ir šiaudų kūlį nakčiai kareivinėse, bet Tirionas nepuoselėjo didelių vilčių, kad šitie skarmaluoti gynėjai mūšio lauke kausis kaip tikri kareiviai.

— Teisingai pasielgėte man pranešdamas, — tarė Tirionas. — Palieku serą Kleosą jūsų globai. Jis nusipelno visapusiško svetingumo.

— O jo palyda?

— Duokite jiems maisto ir švarių drabužių, tegu koks meisteris pasirūpina jų žaizdomis. Iš pilies į miestą jiems nevalia nė nosies iškišti — ar aišku?

Jokiu būdu nederėjo leisti, kad tiesa apie padėtį Karaliaus Uoste pasiektų Robo Starko ausis Riverane.

— Visiškai aišku, milorde.

— Ak, tiesa, štai kas dar. Alchemikai prie kiekvienų vartų atsiųs didelius kiekius molinių puodelių. Juos panaudosite mokyti vyrams, kurie dirba su ugnies svaidyklėmis. Pripilkite į puodelius žalių dažų, ir tegu jie mokosi užtaisyti bei svaidyti. Jei kuris apsitaškys, tokį būtina tuoj pat pakeisti. Kai jau mokės apsieiti su dažų puodeliais, tada pripilkite į juos lempų aliejaus. Kareiviai turi sugebėti juos uždegti ir svaidyti degančius. Kai išmoks neapsideginti, bus pasirengę gauti laukinės ugnies.

Seras Džeislinas geležiniu pirštu pasikasė skruostą.

— Išmintingai sugalvota. Nors tas alchemikų mėšlas man nepatinka.

— Ir aš jo nemėgstu, bet reikia tenkintis tuo, ką turi.

Vėl atsidūręs savo neštuvuose, Tirionas Lanisteris užtraukė užuolaidas ir po alkūne pasikišo pagalvę. Sersėja įširs sužinojusi, kad jis perėmė Starko laišką, tačiau tėvas juk pasiuntė jį čionai valdyti, o ne pataikauti Sersėjai.

Jam atrodė, kad Robas Starkas siūlo jiems auksinę galimybę. Tegu tas vaikinas laukia Riverane puoselėdamas svajones apie lengvai pasiekiamą taiką. Tirionas nusiųs jam atsakymą su savo sąlygomis, pasiūlydamas Šiaurės karaliui to, ko jis trokšta, lygiai tiek, kad tas neprarastų vilties. Tegu seras Kleosas trina savo kaulėtą Frėjų pasturgalį jodinėdamas pirmyn atgal su pasiūlymais ir atsakymais. Per tą laiką pusbrolis seras Stafordas apginkluos ir paruoš naują kariuomenę, kurią turi surinkęs Kasterlių Uoloje. Kai bus pasirengęs, kartu su lordu Taivinu iš dviejų pusių puls Tulius bei Starkus ir sutraiškys juos.

Et, kad taip ir Roberto broliai būtų tokie sukalbami. Renlis Barateonas slenka lėtai tarsi ledynas, bet vis dėlto juda į šiaurę ir rytus su milžiniška pietiečių kariauna. Kita vertus, beveik nepasitaiko nakties, kad Tiriono nekankintų baimė išgirsti, jog lordas Stanis su savo laivynu jau kyla aukštyn Juodaisiais Vandenimis. Na, atrodo, laukinės ugnies atsargą turėsiu neblogą, bet vis dėlto…

Jo nerimastingas mintis sutrikdė kažkoks klegesys gatvėje. Tirionas atsargiai pažvelgė pro plyšį tarp užuolaidų. Nešikai kirto Batsiuvių aikštę, kurioje po oda dengtomis stoginėmis susirinkusi didoka minia klausėsi pranašo rypavimų. Nedažytos vilnos apdaras, surištas kanapine virve, rodė jį esant vieną iš elgetaujančių brolių.

— Bjaurastis ir paleistuvystė! — šaižiai rėkė tas žmogus. — Štai jums ženklas! Štai ji, Tėvo bausmė! — Iškėlęs ranką, jis rodė padūmavusią raudoną žaizdą danguje. Stovėjo taip, kad pilis ant Eigono kalvos tolumoje buvo jam tiesiai už nugaros, o kometa pranašingai kybojo virš jos bokštų. Gudriai pasirinkta vieta, pagalvojo Tirionas. — Esame išpampę ir priputę pikto. Karalių guolyje sanguliauja brolis ir sesuo, o jų kraujomaišos vaisius savo rūmuose kraiposi pagal išsigimėlio neūžaugos, beždžionių šėtono dūdelę. Aukštakilmės ponios ištvirkauja su juokdariais ir gimdo baidykles! Net ir aukštasis septonas užmiršo dievus! Jis maudosi kvapniuose vandenyse ir tunka skanaudamas vyturius ir nėges tuo metu, kai jo žmonės badauja! Puikybė nustelbia maldą, šlykštūs padarai valdo mūsų pilis ir visur karaliauja auksas… bet jau nebeilgai! Puvėsių pritvinkusi vasara baigiasi, o kekšių karalius parblokštas žemėn! Kai šerno iltys perrėžė jam pilvą, siaubingas dvokas pakilo iki dangaus, o iš vidurių išsirangė tūkstantis šnypščiančių gyvačių, kertančių visa, kas gyva! — Kaulėtu pirštu jis dūrė į kometą ir pilį sau už nugaros. — Štai ateina Pranašas! Apsivalykite, šaukia jums dievai, kitaip būsite apvalyti! Apsiplaukite dorybės vynu, kitaip jus nuplaus ugnis! Ugnis!

— Ugnis! — aidu pritarė kiti balsai, bet juos beveik užgožė patyčių šūksniai. Tirioną tai paguodė. Jis liepė eiti toliau, Apdegėliai puolė skinti kelią, ir neštuvai sulingavo tarsi laivas banguotoje jūroje. Na, štai, neūžauga išsigimėlis, beždžionių šėtonas. Bet apie aukštąjį septoną tas nelaimėlis, tiesą sakant, kalbėjo taikliai. Kaip ten aną dieną apie jį atsiliepė Mėnuliukas? Pamaldusis vyras taip karštai garbina Septynetą, kad kiekvieną kartą sėsdamas prie stalo valgo už juos visus. Prisiminęs kvailio pokštą, Tirionas smagiai nusišypsojo.

Jis džiaugėsi pasiekęs Raudonąją pilį niekieno daugiau netrukdomas. Lipdamas laiptais į savo kambarius, Tirionas buvo kur kas geriau nusiteikęs negu iš ryto. Laiko — štai ko man iš tiesų tereikia, laiko viskam tinkamai sustyguoti. Kai grandinė bus baigta… Jis pravėrė duris į savo menę.

Nuo lango atsigręžė Sersėja, banguodama aplink grakščias šlaunis švytuojančiais sijonais.

— Kaip drįsti nepaisyti mano kvietimo?

— Kas tave įleido į mano bokštą?

— Tavo bokštą? Tai mano sūnaus karališkoji pilis.

— Kažkur apie tai girdėjau, — Tirionas buvo ne juokais įširdęs. Kronui tai tikrai atsirūgs — šiandien sargybą ėjo Mėnulio Broliai. — Kaip tik ruošiausi pas tave užsukti.

— Nejaugi?

Tirionas užtrenkė paskui save duris.

— Turi mano atžvilgiu abejonių?

— Visada, ir labai pagrįstų.

— Tu mane skaudini. — Tirionas nukrypavo prie spintelės, kur stovėjo vynas. Pokalbiai su Sersėja jam neišvengiamai sukeldavo didžiulį troškulį. — Nesijaučiu kuo nors tau nusikaltęs.

— Koks esi bjaurus ir niekingas kirminas. Mirsela — vienintelė mano duktė. Negi iš tiesų įsivaizduoji, kad leisiu tau ją parduoti lyg kokį avižų maišą.

Mirsela, pagalvojo jis. Ką gi, šitas kiaušinis jau prasikalė. Pažiūrėkime, kokios spalvos jame paukštelis.

— Kuo čia dėtas avižų maišas? Mirsela — princesė. Galima sakyti, gimusi tokiai lemčiai. O gal ketinai ją apvesdinti su Tomenu?

Jos rankos mostas išmušė jam iš pirštų taurę, vynas pasiliejo ant grindų.

— Turėčiau už tai išrauti tau liežuvį, nors ir esi mano brolis. Džofrio regentė — aš, o ne tu, ir pareiškiu, kad Mirsela nebus išsiųsta pas tą žmogėną iš Dorno taip, kaip aš buvau išsiųsta Robertui Barateonui.

Tirionas nukratė nuo plaštakos vyno lašus ir atsiduso.

— O kodėl ne? Dorne jai bus saugiau negu čia.

— Gal visiškai nieko nebesupranti ar paprasčiausiai pakvaišai? Juk žinai ne prasčiau už mane, kad Marteliai neturi jokių priežasčių mūsų mylėti.

— Užtat gausiai jų turi mūsų nekęsti. Ir vis dėlto tikiuosi, kad jie sutiks. Lanisterių skriauda princui Doranui siekia tik praėjusios kartos laikus, o su Vėtrų Gūžta ir Haigardenu Dornas kariauja bent tūkstantį metų, nors, Renlio manymu, Dorno parama jam užtikrinta. Mirselai dabar devyneri, Tristanui Marteliui — vienuolika. Pasiūliau, kad jie susituoktų, kai Mirsela sulauks keturioliktojo gimtadienio. Iki tol ji kaip garbės viešnia gyventų Saulės Ietyje princo Dorano globojama.

— Įkaitė, — tarė Sersėja kietai suspausdama lūpas.

— Garbės viešnia, — nenusileido Tirionas, — ir manau, kad Martelis su Mirsela elgsis maloniau negu Džofris su Sansa Stark. Su ja ketinau pasiųsti serą Arį Oukhartą. Riteris iš karaliaus sargybos — su tokiu skydu niekas negalės pamiršti, kas ji ir iš kur.

— Nedaug bus jai naudos iš sero Ario, jeigu Doranas Martelis nuspręs, kad mano duktė turi mirtimi išpirkti jo sesers žūtį.

— Martelis per daug garbingas, kad žudytų devynerių metų mergaitę, juo labiau tokią mielą ir nekaltą kaip Mirsela. Kol ji gyvens po jo stogu, galės būti tikras, kad mes laikysimės to, ką pažadėjome. Tuo tarpu mūsų sąlygos per daug geros, kad jų atsisakytų. Mirsela — tik kukliausia dalis. Pasiūliau jam atiduoti jo sesers žudiką, suteikti vietą taryboje, keletą pilių pakraščiuose…

— Per daug! — Sersėja, švytruodama sijonais, nerimastingai nužingsniavo per kambarį lyg nirštanti liūtė. — Per daug pasiūlei, be to, neatsiklausei nei mano nuomonės, nei pritarimo.

— Kalbame apie Dorno princą. Jei pasiūlyčiau mažiau, jis tikriausiai spjautų man į veidą.

— Per daug! — Sersėja staigiai apsisuko ir patraukė atgal.

— O ką gi tu būtum jam pasiūliusi, gal tą savo skylę tarp kojų? — nesuvaldęs pykčio tėškė Tirionas.

Šį kartą jis spėjo pastebėti artėjantį smūgį. Jo galva trakštelėjusi atšoko į šalį.

— Mieliausioji, brangiausioji sesute, — tarė jis, — pažadu, kad daugiau tu manęs nedaužysi.

— Negrasink man, mažiuk, — nusijuokė sesuo. — Manai, kad tėvo laiškas užtikrina tavo saugumą? Tai tik popieriaus skiautė. Turėjo tokią skiautę ir Edardas Starkas, bet ar daug iš jos gavo naudos?

Edardas Starkas neturėjo nei miesto sargybos, pamanė Tirionas, nei mano laukinių, nei Brono surinktų samdinių. O aš turiu. Bent jau vylėsi turįs. Pasikliaudamas Veiriu, seru Džeislinu Baivoteriu, Bronu. Ko gero, savaip klydo ir lordas Starkas.

Tačiau nutylėjo. Išmintingas žmogus nepila laukinės ugnies ant žarijų. Tirionas tik nuėjęs įsipylė kitą taurę vyno.

— Kaip tau atrodo, ar Mirselai bus saugu, jei Karaliaus Uostas kris? Renlis su Staniu pasmeigs jos galvą šalia tavosios.

Ir staiga Sersėja pravirko.

Net jeigu į kambarį būtų įpuolęs pats Eigonas Užkariautojas raitas ant drakono ir besisvaidantis citrininiais pyragais, Tirionas nebūtų labiau nustebęs. Sesers verkiančios nebuvo matęs nuo vaikystės Kasterlių Uoloje. Jis nevikriai žengė žingsnį jos pusėn. Jei sesuo verkia, broliui derėtų ją guosti… bet juk čia Sersėja! Nedrąsiai ištiesęs ranką, padėjo jai ant peties.

— Neliesk manęs, — atšlijo ji. Regis, turėjo likti abejingas, bet tie žodžiai žeidė labiau negu bet kokie smūgiai. Išraudusi, pikta ir tuo pat metu prislėgta Sersėja mėgino atgauti kvapą.

— Nežiūrėk į mane, ne… ne šitaip… tik ne tu.

Stengdamasis jos netrikdyti, Tirionas nusigręžė.

— Nenorėjau tavęs gąsdinti. Pažadu, kad Mirselai nieko nenutiks.

— Melagis, — pasigirdo jam už nugaros. — Aš ne vaikas, kad tikėčiau tuščiais pažadais. Sakei išvaduosiąs Džeimį. Na, tai kur jis dabar?

— Manau, kad Riverane. Sveikas ir rūpestingai ten saugomas, kol rasiu būdą jį išlaisvinti.

— Turėjau gimti vyru, — šniurkštelėjo Sersėja. — Tada man nė vieno jūsų nebūtų reikėję. Tikrai nebūčiau leidusi, kad viskas taip susiklostytų. Kaip Džeimis galėjo leisti, kad tas vaikiščias paimtų jį į nelaisvę? O tėvas — aš, tikra kvailė, taip juo pasitikėjau, — kur jis dabar, kai jis ypač reikalingas? Ką jis veikia?

— Kariauja.

— Tūnodamas tarp Harenholo sienų? — su panieka iškošė ji. — Įdomus būdas kariauti. Pažvelgus iš šalies, labai įtartinai primena slapstymąsi.

— Žvelk atidžiau.

— O kaip dar tai pavadintum? Tėvas sėdi vienoje pilyje, Robas Starkas — kitoje, ir niekas nieko nedaro.

— Sėdėjimas sėdėjimui nelygus, — tarė Tirionas. — Abu laukia, kol kuris pajudės, tačiau liūtas tupi ramiai, pasiruošęs šuoliui, krutina uodegą, o elniukas sustingęs iš baimės, jo viduriai virtę šaltiena. Kad ir kur šoktų, liūtas jį sučiups, ir abu šitai žino.

— Ir tu visiškai tikras, kad liūtas — tai mūsų tėvas?

— Tokios yra visos mūsų vėliavos, — šyptelėjo Tirionas.

Sersėja nuleido pokštą negirdomis.

— Jeigu į nelaisvę būtų papuolęs mūsų tėvas, užtikrinu tave — Džeimis nesėdėtų rankų sudėjęs.

Džeimis blaškytųsi aplink Riverano sienas, džiugindamas Kitus, kol iš jo kariuomenės liktų tik kruvini skutai. Jis niekada nepasižymėjo kantrybe, kaip ir tu, mieloji sesute.

— Ne visi gali būti tokie narsūs kaip Džeimis, bet laimėti karus galima ir kitokiais būdais. Harenholas stiprus ir patogiai išsidėstęs.

— O Karaliaus Uostas — ne, ir abu tai puikiai žinome. Kol tėvas su Starkų bernioku žaidžia liūtą ir elniuką, Renlis žygiuoja Rožių keliu. Jis bet kurią dieną gali atsirasti prie mūsų vartų!

— Miestas per vieną dieną nekris. Nuo Harenholo iki čia — tiesus ir spartus žygis Karališkuoju keliu. Renlis nespės nė savo svaidyklių surinkti, o tėvas jau smogs jam iš užnugario. Jo kariuomenė bus kūjis, o pilies sienos — priekalas. Turėsime į ką pažiūrėti.

Į Tirioną smigo žalių Sersėjos akių žvilgsnis, atsargus, bet kupinas troškimo patikėti tuo, ką jis dėsto.

— O jeigu atžygiuos Robas Starkas?

— Nuo Harenholo visai netoli iki Trišakio brastų, tad Ruzui Boltonui šiauriečių pėstininkijos perkelti nepavyks, ir jie nesusijungs su Jaunojo Vilko raiteliais. Starkas negali pulti Karaliaus Uosto, pirma nepaėmęs Harenholo, tačiau net ir kartu su Boltonu jis tam per silpnas. — Tirionas pasitelkė savo žaviausią šypseną. — Tuo tarpu tėvas sunkia syvus iš upių žemių, o dėdė Stafordas Uoloje renka naują kariuomenę.

Sersėja įtariai pažvelgė į jį.

— Iš kur visa šitai žinai? Negi tėvas, tave čia siųsdamas, pasidalijo savo ketinimais?

— Ne. Pakanka pažiūrėti į žemėlapį.

Jos akyse blykstelėjo panieka.

— Ei, Kipše, tu juk viską iki paskutinio žodžio prasimanei savo kuoktelėjusia galva?

Tirionas vyptelėjo.

— Sesute, atsakyk man — jeigu mūsų padėtis nebūtų geresnė, argi Starkai mums siūlytų taikytis? — Jis išsitraukė sero Kleoso Frėjaus atgabentą laišką. — Štai žiūrėk, Jaunasis Vilkas atsiuntė mums sąlygas. Aišku, jos nepriimtinos, bet pradžiai vis šis tas. Gal norėtum paskaityti?

— Taip, — staiga ji vėl tapo tikra karaliene. — Kaip jos atsidūrė pas tave? Laišką turėjo atnešti man.

— Tam ir esu ranka, kad šį bei tą tau perduočiau, — Tirionas padavė jai laišką. Jam tebemaudė skruostą, kur savo žymę paliko Sersėjos delnas. Tegu nudirtų man pusę veido, dar ne tiek paaukočiau, kad tik ji sutiktų su Dorno vedybomis. Nujautė, kad tas sutikimas jau visiškai ranka pasiekiamas.

Be to, dabar jau tapo aišku, kas jai šnabžda į ausį… ką gi, šitame pyragėlyje yra ir uogytė.