Karalių kova

Sansa

Kai seras Lanselis Lanisteris pasakė karalienei, kad mūšis pralaimėtas, ji pasukiojo rankose tuščią vyno taurę ir tarė:

— Praneškite tai mano broliui, sere.

Jos balsas skambėjo abejingai, tarsi ta žinia jos visiškai nedomintų.

— Jūsų brolis tikriausiai žuvęs. — Sero Lanselio apsiaustas buvo permirkęs krauju, besisunkiančiu iš žaizdos po pažastimi. Išvydusios jį įeinant į salę, kai kurios viešnios net suspigo. — Atrodo, kad jis kovėsi ant tilto iš laivų, kai tas tiltas sutrūkinėjo. Matyt, bus prapuolęs ir seras Mendonas, be to, niekas neberanda Skaliko. Tebus dievai prakeikti, Sersėja, kodėl liepėte jiems parvesti Džofrį atgal į pilį? Auksiniai apsiaustai meta ietis ir bėga tiesiog šimtais. Pamatę karalių išeinant, jie visiškai nukabino nosį. Visa upė pilna sudaužytų laivų, visur ugnis ir lavonai, bet būtume atsilaikę, jeigu…

Jį į šalį nustūmė Osnis Ketlblekas.

— Jūsų malonybe, kova dabar vyksta abiejose upės pusėse. Gal tarpusavyje susikibo kai kurie iš Stanio lordų, visiškai neįmanoma susigaudyti, ten didžiausia sumaištis. Skalikas dingęs, niekas nežino, kur jis, o seras Beilonas atsitraukė į miestą. Jie užėmė visą pakrantę. Karaliaus vartus vėl daužo taranu, ir seras Lanselis sako tiesą, jūsų žmonės bėga nuo sienų ir žudo savo vadus. Prie Geležinių ir prie Dievų vartų susirinkusios minios mėgina veržtis lauk, visas Blusynas pasigėręs ir apimtas riaušių.

Dievai maloningiausieji, pagalvojo Sansa, štai ir prasidėjo, Džofris neteko galvos, o kartu su juo ir aš. Ji apsidairė, kur seras Ilinas, tačiau karaliaus budelio niekur nebuvo matyti. Vis dėlto jaučiu, kad jis čia. Jis kažkur netoliese, neištrūksiu iš jo nagų, nukirs jis man galvą.

Keistos ramybės apimta karalienė atsigręžė į jo brolį Osfrydą.

— Pakelkite tiltą ir užremkite visas duris. Niekas neįžengs į Meigorą ir neišeis iš jo be mano leidimo.

— O kaip tos moterys, kur išėjo melstis?

— Jos pačios nuo manęs pasitraukė. Tegu meldžiasi, tikriausiai jas apgins dievai. Kur mano sūnus?

— Pilies vartų bokšte. Jis norėjo vadovauti arbaletininkams. Ten, už vartų, stūgauja minia, pusė jos — auksiniai apsiaustai, atbėgę jam iš paskos, kai pasitraukėme nuo Purvo vartų.

— Tuoj pat atvesk jį į Meigorą.

— Ne! — Lanselis taip įširdo, kad užsimiršęs ėmė šaukti. Visi tuoj pat sužiuro į juos. — Purvo vartus privalome atkovoti. Tegu pasilieka ten, kur jis dabar, jis juk karalius…

— Jis mano sūnus, — Sersėja Lanister atsistojo. — Regis, tu, pusbroli, taip pat priklausai Lanisteriams, tai įrodyk šitai. Osfrydai, ko stovi? Gal nesupranti, ką reiškia tuoj pat?

Osfrydas Ketlblekas išskubėjo iš salės, kartu su juo ir brolis. Pro duris puolė ir daugelis viešnių. Kai kurios moterys verkė, kitos meldėsi. Buvo ir tokių, kurios liko sėdėti prie stalo ir pareikalavo dar vyno.

— Sersėja, — neatlyžo maldauti seras Lanselis, — jeigu prarasime pilį, juk pati supranti — Džofris vis tiek bus nužudytas. Tegu jis pasilieka, būsiu šalia jo, prisiekiu…

— Šalin iš kelio! — Sersėja delnu pliaukštelėjo jam tiesiai per žaizdą.

Seras Lanselis riktelėjo iš skausmo ir vos nenualpo, o karalienė neatsigręždama išėjo iš menės. Į Sansą ji nesiteikė net žvilgtelėti. Pamiršo mane. Seras Ilinas mane nužudys, o ji apie tai nė nesusimąstys.

— Ak, dievai, — aimanavo senyva moteris, — pražuvome, mūšis pralaimėtas, ji pabėgo.

Keli vaikai pravirko. Jie užuodžia baimę. Sansa apsižiūrėjo viena sėdinti ant pakylos. Ką jai dabar reikėtų daryti — pasilikti čia ar bėgti paskui karalienę ir maldauti, kad jos nežudytų?

Sansa pakilo, nors pati nesuprato, kodėl.

— Nebijokite, — garsiai tarė ji visiems. — Karalienė įsakė pakelti tiltą. Čia pati saugiausia vieta visame mieste. Storos sienos, griovys su smaigais…

— Kas ten dedasi? — tiesiai paklausė jai šiek tiek pažįstama moteris, vieno smulkaus lordo žmona. — Ką jai sakė Osnis? Karalius sužeistas? Miestas jau paimtas?

— Sakykite greičiau, — pritarė daugiau balsų. Viena moteris norėjo sužinoti apie savo tėvą, kita — apie sūnų.

Sansa iškėlė rankas prašydama tylos.

— Džofris grįžo į pilį. Jis nesužeistas. Kova tebevyksta, tik tiek ir žinau, visi narsiai kaunasi. Karalienė netrukus sugrįš. — Tai buvo melas, bet ji jautė privalanti nuraminti šitas moteris. — Mėnuliuk, prajuokink mus, — ji pastebėjo pasieniais stoviniuojančius juokdarius.

Mėnuliukas persivertė kūliu ir užšoko ant stalo. Stvėręs keturias taures, ėmė jomis žongliruoti. Viena kuri taurė vis išsprūsdavo ir kaukšteldavo jam per galvą. Menėje kai kas neramiai nusijuokė. Priėjusi prie sero Lanselio, Sansa atsiklaupė. Po karalienės smūgio jo žaizda kraujavo smarkiau.

— Beprotybė, — Lanselis duso iš susijaudinimo. — Dievai, Kipšas neklydo, tikrai neklydo…

— Padėkite jam, — paliepė Sansa dviem tarnams. Vienas tik dėbtelėjo į ją ir nubėgo su visu ąsočiu. Kiti tarnai taip pat spruko iš menės, tačiau jų sulaikyti Sansa negalėjo. Kartu su antruoju tarnu ji pakėlė riterį ir pastatė jį ant kojų.

— Nuveskite jį pas meisterį Frenkeną.

Lanselis buvo vienas iš jų, bet Sansa kažkodėl nepajėgė linkėti jam mirties. Esu silpna, neryžtinga ir kvaila — taip Džofris ir sako. Turėčiau ne gelbėti jį, o nužudyti.

Deglai po truputį jau blėso, vienas kitas ir užgeso. Niekas nesirūpino jų pakeisti. Sersėja negrįžo. Visiems spoksant į kitą juokdarį, ant pakylos užkopė seras Dontosas.

— Grįžkite į savo miegamąjį, mieloji Džonkvile, — sušnibždėjo jis. — Užsirakinkite, ten jums bus saugiau. Mūšiui pasibaigus, ateisiu jūsų.

Kas nors tikrai ateis manęs, galvojo Sansa, tačiau gal tai būsite jūs, o gal ir seras Ilinas? Staiga jai šovė beprotiška mintis maldauti Dontosą ją ginti. Juk ir jis kadaise buvo riteris, mokėjo elgtis su kalaviju ir prisiekė ginti silpnuosius. Ne. Neturi jis nei narsos, nei gebėjimų. Tik jį patį pražudyčiau.

Jai prireikė sutelkti visas jėgas, kad pajėgtų ramiai išeiti iš Karalienės menės, nors troško lėkte lėkti. Pasiekusi laiptus, jau pasileido bėgti aukštyn, kol sustojo apsvaigusi ir visiškai uždususi. Belipant į ją atsitrenkė vienas iš sargybinių. Per pakopas barškėdamos nusirito brangakmeniais apsodinta taurė ir pora sidabrinių žvakidžių, kurias jis nešėsi susukęs į tamsiai raudoną apsiaustą. Sargybinis paskubom susirinko savo grobį, į Sansą nekreipdamas dėmesio, matyt, nusprendęs, kad ji nemėgins atimti šio turto.

Miegamajame buvo tamsu nors į akį durk. Sansa užrakino duris ir apgraibomis nusigavo iki lango. Atitraukus užuolaidas, jai akimirksniu užgniaužė kvapą.

Pietų pusėje dangus švytėjo sūkuriuojančiomis ir nuolat besimainančiomis spalvomis — tai atsispindėjo didžiuliai apačioje siaučiantys gaisrai. Grėsmingos žalios bangos laižė debesų papilves, oranžinės šviesos srautai sklido tolyn tai į vieną, tai į kitą pusę. Raudoni ir geltoni paprastų liepsnų atšvaitai galynėjosi su smaragdine ar švelniai žalsva žaluma, kiekviena spalva sušvisdavo ir paskui lėtai blėsdavo, virpantys šešėliai vos užgimę po akimirkos nusklisdavo į nebūtį. Žalios aušros pražysdavo ir beregint traukdavosi spaudžiamos oranžinių sutemų. Net ir oras kvepėjo lyg būtų sudegęs, taip kartais atsiduoda puodas su sriuba, jei lieka ant ugnies per ilgai ir visas skystis nuverda. Nakties ore tarsi jonvabalių spiečiai sklandė kibirkštys.

Atsitraukusi nuo lango, Sansa žengė prie lovos, kur tikėjosi pasijusti saugesnė. Užmigsiu, sakė ji sau, o kai nubusiu, jau išauš kita diena ir dangus vėl bus žydras. Mūšis baigsis, ir kas nors pasakys, kokia mano lemtis — gyventi ar mirti.

— Ledi, — šniurkštelėjo ji tyliai pagalvojusi, ar mirusi vėl pamatys savo vilkę.

Staiga kažkas jai už nugaros sujudėjo, iš tamsos kyštelėjo ranka ir griebė ją už riešo.

Sansa jau žiojosi klykti, bet kita ranka dusindama užspaudė burną ir visą veidą. Pirštai buvo šiurkštūs, pilni nuospaudų, lipnūs nuo kraujo.

— Mažoji paukštyte, žinojau, kad ateisi, — suskambo girtas gergždžiantis balsas.

Lauke smaragdinės šviesos sūkurys šovė į žvaigždes, pripildydamas kambarį žalsvo švytėjimo. Akimirką Sansa išvydo jį, visą juodą ir žalią, ant veido sukepusiu juodu lyg derva krauju. Staiga nušvitusiame kambaryje jo akys sublizgo lyg šuns. Bet šviesa tuoj pat išblėso, ir jis virto tik gremėzdiška tamsia dėme su purvinu baltu apsiaustu.

— Jeigu rėksi — nužudysiu. Gali tuo neabejoti, — jis atitraukė ranką jai nuo burnos. Sansa jau duso. Ant stalelio prie lovos Skalikas turėjo vyno ąsotį. Dabar gerokai iš jo gurkštelėjo. — Negi nenori paklausti, mažoji paukštyte, kas laimi mūšį?

— Kas? — atsiliepė ji, iš baimės nedrįsdama jam priešgyniauti.

— Žinau tik, kas pralaimėjo, — nusikvatojo Skalikas. — Aš.

Tokio girto dar nesu jo mačiusi. Miegojo mano lovoje. Ko jam čia reikia?

— Ką jūs pralaimėjote?

— Viską, — apdegusi jo veido pusė atrodė lyg išdžiūvusio kraujo kaukė. — Prakeiktas neūžauga. Geriau būčiau jį nužudęs. Prieš daug metų.

— Sako, jis žuvęs.

— Žuvęs? Ne. Kad jį kur! Nenoriu, kad jis žūtų. — Skalikas švystelėjo tuščią ąsotį šalin. — Noriu, kad jis sudegtų. Jeigu dievai bus maloningi, jį sudegins, bet aš šito jau nepamatysiu, nes manęs čia nebebus. Man laikas eiti.

— Laikas eiti? — Sansa mėgino išsivaduoti, bet jo gniaužtai buvo tarsi plieniniai.

— Mažoji paukštytė ką išgirsta, tą ir kartoja. Taip, laikas eiti.

— Kur jūs eisite?

— Kur nors toliau nuo čia. Toliau nuo ugnies. Manau, išeisiu pro Geležinius vartus. Kur nors į šiaurę, bet kur.

— Iš pilies neištrūksite, — atsiliepė Sansa. — Karalienė uždarė Meigorą, be to, uždaryti ir miesto vartai.

— Tik ne man. Ant mano pečių — baltas apsiaustas. Ir dar turiu štai ką, — jis paplekšnojo per savo kalavijo rankeną. — Kas mane pamėgintų stabdyti, tas — jau lavonas. Nebent jis liepsnotų, — ir su kartėliu nusijuokė.

— Kodėl čia atėjote?

— Esi pažadėjusi man dainą, mažoji paukštyte. Nejaugi pamiršai?

Sansa nesuprato, ką jis turi galvoje. Negalėjo dainuoti jam čia, dabar, kai danguje blaškosi ugnies sūkuriai, o žmonės žūsta šimtais ir tūkstančiais.

— Negaliu, — tarė ji, — paleiskite. Jūs mane gąsdinate.

— Viskas tave gąsdina. Žiūrėk į mane. Žiūrėk!

Kraujo pluta slėpė baisiausius jo randus, bet baimę kėlė akys — baltos, išplėstos, grėsmingos. Apdegęs jo lūpų kamputis vis nesiliovė trūkčiojęs. Sansa užuodė jo kvapą — prakaito, rūgštaus vyno, senų vėmalų tvaiką, bet viską gožė kraujas, kraujas, kraujas.

— Galėčiau tave apsaugoti, — sugergždė Skalikas. — Jie visi bijo manęs. Niekas daugiau tavęs nenuskriaus, kitaip aš juos nužudysiu.

Jis trūktelėjo Sansą arčiau, ir akimirką ji pamanė, kad Skalikas nori ją pabučiuoti. Jis buvo pernelyg stiprus, kad Sansa galėtų jam priešintis. Ji užsimerkė laukdama, kada gi viskas pasibaigs, tačiau nieko nenutiko.

— Vis dar negali į mane žiūrėti, ar ne? — išgirdo jį sakant. Skaudžiai suktelėjęs jai ranką, apgręžė ir nustūmė ant lovos. — Dabar turiu išgirsti tą dainą. Apie Florianą ir Džonkvilę, sakei, — jo iš makšties ištrauktas durklas atsidūrė jai prie gerklės. — Dainuok, mažoji paukštyte. Dainuok, jei tau brangi tavo mažoji gyvybė.

Iš baimės Sansai perdžiūvo gerklė, žodžiai strigo burnoje, visos dainos, kurias žinojo, išgaravo iš atminties. Labai prašau, nežudykite manęs, norėjo klykti ji, nežudykite. Jautė, kaip jis, smarkiau spausdamas, pasuko durklo smaigalį, ir vėl buvo beužsimerkianti, bet staiga kažką prisiminė. Tai buvo ne daina apie Florianą bei Džonkvilę, tai buvo giesmė. Savas balsas jai pačiai pasirodė plonas, gailus ir virpantis.

Kitas eiles ji pamiršo. Sugiedojusi paskutinius žodžius ji liko sėdėti bijodama, kad dabar jis ją nužudys, bet po valandėlės Skalikas nieko nesakydamas atitraukė ašmenis nuo jos kaklo.

Kažkokios nuojautos paskatinta Sansa kilstelėjo ranką ir pirštais paglostė jam skruostą. Kambaryje buvo per daug tamsu, ji jo nematė, bet užčiuopė lipnų kraują ir dar kažką kita, šlapia.

— Mažoji paukštyte, — vėl pakartojo jis šiurkščiu ir gergždžiančiu balsu, tarsi plienas slystų per akmenį. Tada pakilo nuo lovos. Sansa išgirdo plyštant audeklą, paskui vis tyliau nukaukšėjo tolstantys žingsniai.

Kai po geros valandėlės ji drįso išlipti iš lovos, kambaryje nieko nebebuvo. Ant grindų rado jo baltos vilnos apsiaustą, grubiai susuktą, suglamžytą, išterliotą suodžiais ir krauju. Tuo metu dangus jau patamsėjo, tik kur ne kur dar tarp žvaigždžių šoko blyškiai žali vaiduokliai. Trankydamas langines pūtė žvarbus vėjas. Sansai pasidarė šalta. Ji papurtė suplyšusį apsiaustą, išskleidė ir, apsigaubusi juo, drebėdama susiraitė ant grindų.

Ji nežinojo, kiek laiko taip išgulėjo, bet pagaliau kažkur toli mieste išgirdo skambant varpą. Jis gaudė žemu sodriu žalvario balsu ir su kiekvienu dūžiu vis tankiau. Sansa nusistebėjo, ką tai galėtų reikšti, kai prabilo antras varpas, paskui trečias, jų balsai plaukė per kalvas ir slėnius, per bokštus ir skersgatvius į tolimiausius Karaliaus Uosto užkaborius. Sansa nusimetė apsiaustą ir priėjo prie lango.

Rytuose jau brėško pirmieji vos įžiūrimi aušros spinduliai. Dabar suskambo ir Raudonosios pilies varpai, įsiliedami į vis platėjančią garsų upę, kuri plūdo nuo septynių krištolinių Didžiosios Beiloro septos bokštų. Varpai skambėjo ir mirus karaliui Robertui, prisiminė Sansa, tačiau šįsyk buvo kitaip — ne sielvartingai lėti dūžiai, o džiaugsmo kupinas dundėjimas. Dar ji išgirdo, kaip gatvėse rėkauja žmonės — jie iš tiesų džiūgavo.

Tikrų žinių ji galų gale išgirdo iš sero Dontoso. Jis įsvirduliavo pro atviras duris, apkabino savo glebiomis rankomis ir puolė suktis su ja ratu po kambarį, kažką taip nerišliai šūkaudamas, kad Sansa nesuprato nė žodžio. Jis buvo toks pat pasigėręs kaip ir Skalikas, bet jo girta laimė tiesiog liejosi per kraštus ir varė jį šokti. Kai pagaliau ją paleido, Sansa niekaip negalėjo atgauti kvapo, jai svaigo galva.

— Kas? Kas nutiko? — ji įsikibo į lovos stulpą. — Sakykite greičiau!

— Viskas baigta! Baigta! Baigta! Miestas išgelbėtas. Lordas Stanis žuvo, lordas Stanis žlugo, niekas nežino, niekam nerūpi, jo kariuomenė sumušta, pavojus praėjo. Išžudyta, išblaškyta ar, sako, sutrypta. Ak, gražiosios vėliavos! Vėliavos, Džonkvile, vėliavos! Gal turi vyno? Tokią dieną turėtume išgerti, taip, tikrai. Tai reiškia, kad esate saugi, negi nesuprantate?

— Pasakykite pagaliau, kas atsitiko? — Sansa jį papurtė.

Seras Dontosas nusikvatojo ir toliau šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos vos ne griūdamas.

— Upei degant, jie atžygiavo per pelenus. Ten, prie upės, Stanis buvo jau įbridęs į vandenį iki kaklo, o jie smogė iš užnugario. Ak, kad vėl būčiau riteris, kad būčiau ten dalyvavęs! Sako, jo paties žmonės beveik ir nesikovė. Dalis pabėgo, bet dauguma krito ant kelių ir perėjo į kitą pusę, šaukdami lordo Renlio vardą! Kažin ką Stanis galvojo šitai išgirdęs? Man pasakojo Osnis Ketlblekas, šis išgirdo iš sero Osmundo, bet dabar jau grįžo sero Beilono vyrai, jie pasakoja tą patį, ir jie, ir auksiniai apsiaustai. Mes išgelbėti, mieloji! Jie atžygiavo Rožių keliu ir palei upę, per visas tas Stanio sudegintas žemes, sulig kiekvienu žingsniu kilo pelenų debesys, nuo jų papilkėjo visi jų šarvai, tačiau — ak! — vėliavos tikriausiai plevėsavo skaisčios, auksinė rožė ir auksinis liūtas ir visos kitos, Marbrandų medis ir Rovanų, Tarlių medžioklis ir Redvainų vynuogės, ir ledi Oukhart lapai. Visi vakariečiai, visa Haigardeno ir Kasterlių Uolos galia! Pats lordas Taivinas vedė jų dešinįjį sparną šiaurine puse, Rendilas Tarlis vadovavo centrui, kairėje Meisas Tairelis, tačiau mūšį nulėmė priešakiniai būriai. Jie pervėrė Stanį tarsi ietis — moliūgą, visi staugdami lyg po plienu pasislėpę demonai. O ar žinote, kas vedė priešakinius būrius? Ar žinote? Nagi, ar žinote?

— Robas? — šito tikėtis buvo iš tiesų per daug, bet vis dėlto…

— Tai buvo lordas Renlis! Lordas Renlis su savo žaliaisiais šarvais, su aukso ragais, ant kurių atsispindėdamos žaižaravo liepsnos! Lordas Renlis, atstatęs savo ilgąją ietį! Sako, dvikovoje jis nukovė patį serą Gajardą Morigeną ir dar tuziną garsiausių riterių. Tai buvo Renlis, Renlis, tai buvo Renlis! Ak! Vėliavos, brangioji Sansa! Ak! Kad būčiau riteris!