Karalių kova

Branas

Mira atsargiai judėjo ratu, kairėje rankoje laikydama palaidą tinklą, dešinėje — smūgiui iškeltą grakščią trišakę varlių ietį. Vasara sukdamasis sekė ją auksinėmis akimis, aukštai iškėlęs standžią, įsitempusią uodegą. Sekė nė akimirkai nenuleisdamas žvilgsnio…

— Hei! — riktelėjo mergina ir dūrė ietimi. Vilkas kryptelėjo kairėn ir šoko į priekį, kol ietis dar smigo pirmyn. Mira švystelėjo tinklą, jo klostės išsiskleidė prieš ją. Vasara pataikė tiesiai į jį ir su visu tinklu griuvo Mirai ant krūtinės, blokšdamas ją ant nugaros. Ietis ištrūko jai iš rankos ir vartydamasi nuskriejo į šalį. Drėgna žolė suminkštino smūgį, bet Mira vis tiek trumpam prarado kvapą. Vilkas liko gulėti ant jos.

— Pralaimėjai! — džiugiai klyktelėjo Branas.

— Ji laimėjo, — tarė jos brolis Džodženas. — Vasara supančiotas.

Branas matė, kad jis teisus. Urgzdamas ir blaškydamasis tinkle, mėgindamas ištrūkti, Vasara tik dar labiau įsipainiojo. Perkąsti to tinklo taip pat nepajėgė.

— Išleisk jį.

Juokdamasi Mira abiem rankomis apkabino įstrigusį vilką ir kartu su juo pasirito į šalį. Vasara gailiai kiauktelėjo, visomis keturiomis kojomis spardydamas varžančias virves. Mira atsiklaupė, vienur atmazgė kilpą, kitur timptelėjo kampą, truktelėjo dar kelias virvutes, ir staiga didvilkis jau šokinėjo laisvas.

— Vasara, pas mane, — išskėtė rankas Branas. — Žiūrėkite, — tarstelėjo jis viena akimirka anksčiau, negu vilkas atsitrenkė į jį. Branas čiupo jį ir laikė, kiek turėjo jėgų, o vilkas įsispyręs stengėsi nuvilkti jį per žolę. Jie susikibę raitėsi ir vartėsi, vienas urgzdamas ir amsėdamas, kitas kvatodamas. Galų gale Branas atsidūrė viršuje, o purve išsivoliojęs didvilkis — apačioje.

— Geras vilkas, — sunkiai alsuodamas pagyrė jis. Vasara lyžtelėjo jam ausį.

Mira papurtė galvą.

— Negi jis niekada neįniršta?

— Tik ne ant manęs. — Branas čiupo vilką už ausų, Vasara grėsmingai kaukštelėjo dantimis, bet aiškiai žaisdamas. — Kartais jis sudrasko man drabužius, bet niekada neįkanda.

— Nori pasakyti — neįkanda tau. Jeigu būčiau nepataikiusi mesti tinklo…

— Jis nebūtų tavęs sužeidęs. Žino, kad tu man patinki.

Visi kiti lordai ir riteriai, po derliaus šventės pabuvę dieną ar dvi, iškeliavo, o Ridai pasiliko ir susidraugavo su Branu. Džodženas buvo toks rimtas, kad senoji auklė vadino jį „mažuoju seneliu“, tuo tarpu Mira Branui priminė seserį Ariją. Ji nebijojo išsipurvinti, lakstė, pešėsi ir mėtė akmenis ne prasčiau už berniukus. Tiesa, už Ariją buvo vyresnė, beveik šešiolikos, jau suaugusi moteris. Abu jie buvo vyresni už Braną, nors devintoji jo vardo diena pagaliau atėjo ir praėjo; tačiau jie niekada su Branu nesielgė kaip su mažiuku.

— Geriau vietoj Valderių mūsų globotiniai būtumėt jūs.

Branas pradėjo kapanotis, mėgindamas pasiekti artimiausią medį. Stebėti, kaip jis raitosi ir velka savo kūną, buvo nemalonu, tačiau, Mirai žengus jam padėti, Branas pasipriešino:

— Ne, nekelk manęs.

Jis nevikriai stūmėsi, ritosi ir šliaužė atbulas, prisitraukdamas rankomis, kol galų gale nugara atsirėmė į aukštą uosį.

— Matai, juk sakiau tau.

Vasara padėjo galvą jam ant kelių.

— Dar nebuvau matęs, kad kas nors kautųsi tinklu, — tarė jis Mirai, kasydamas didvilkiui tarpuausį. — Šito tave išmokė kovų meistras?

— Mane išmokė tėvas. Pilkuosiuose Vandenyse riterių nėra. Nei ginklininkų, nei meisterių.

— O kas prižiūri jūsų varnus?

Mira nusišypsojo.

— Varnai neranda Pilkųjų Vandenų sargybos. Neranda ir priešai.

— Kodėl?

— Nes ji kilnojasi.

Iki šiol Branas nebuvo girdėjęs apie keičiančias vietą pilis. Jis pažvelgė į Mirą abejodamas, bet negalėjo suprasti — šaiposi ji ar ne.

— Norėčiau ją pamatyti. Kaip manai, ar jūsų lordas tėvas leistų man jus aplankyti, kai karas baigsis?

— Būtum labai laukiamas, prince. Ir tada, ir dabar.

— Dabar? — Branas visą gyvenimą nebuvo iškeliavęs iš Vinterfelo. Jis troško pamatyti tolimesnius kraštus. — Galėčiau paprašyti sero Rodriko, kai grįš.

Senasis riteris buvo išvykęs į rytus, nes reikėjo užgesinti ten kilusius vaidus. Viską pradėjo Ruzo Boltono Mergvaikis, kuris pagrobė ledi Hornvud, vos jai grįžus iš derliaus šventės, ir tą patį vakarą su ja susituokė, nors amžiumi tiko jai į sūnus. Tada lordas Manderlis užėmė jos pilį. Esą, kaip pats rašė, norėdamas apsaugoti Hornvudų valdas nuo Boltonų, tačiau seras Rodrikas ant jo niršo ne menkiau negu ant Mergvaikio.

— Galbūt seras Rodrikas leis man keliauti. Meisteris Luvinas nė už ką neleistų.

Sėdėdamas sukryžiuotomis kojomis po burtmedžiu, Džodženas Ridas rimtai žvelgė į jį.

— Būtų gerai, Branai, jeigu išvyktum iš Vinterfelo.

— Tikrai?

— Taip. Ir kuo greičiau, tuo geriau.

— Mano brolis turi žaliaregystės dovaną, — tarė Mira. — Jis sapnuoja tai, ko niekada nebuvo, bet kartais jo sapnai išsipildo.

— Mira, ne kartais, — jiedu susižvalgė. Džodženo akys buvo liūdnos, Miros — atkaklios.

— Papasakok, kas įvyks ateityje, — susidomėjo Branas.

— Gerai, — atsiliepė Džodženas, — jeigu tu papasakosi savo sapnus.

Dievų giraitė nuščiuvo. Branas girdėjo, kaip šiurena medžių lapai, kaip toli, prie šiltų šaltinių, pūškuoja Hodoras. Pagalvojo apie auksinį vyrą ir triakę varną, prisiminė, kaip traška kaulai tarp dantų ir koks varį primenantis kraujo skonis.

— Aš nesapnuoju. Meisteris Luvinas duoda man migdančio gėrimo.

— Padeda?

— Kartais.

— Branai, visi Vinterfele žino, — įsiterpė Mira, — kad tu prabundi naktį išpiltas prakaito, šaukdamas. Moterys apie tai kalba prie šulinio, sargybiniai — savo kambaryje.

— Papasakok, kas tave taip gąsdina, — tarė Džodženas.

— Nenoriu. Vis tiek tai tik sapnai. Meisteris Luvinas sako, kad sapnai gali ką nors reikšti, o gali būti visai beprasmiai.

— Mano brolis sapnuoja kaip ir kiti berniukai, tokie sapnai gali ir nieko nereikšti, — tarė Mira. — Tačiau žalieji sapnai — kas kita.

Džodženo akys buvo samanų spalvos, ir kartais jam žiūrint atrodydavo, kad jis regi kažką kita. Kaip dabar.

— Sapnavau sparnuotą vilką, prikaustytą pilko akmens grandinėmis, — prabilo jis. — Tai buvo žalias sapnas, tad žinojau — jis tikras. Varna mėgino sukapoti grandines, bet akmuo buvo per daug kietas ir ji snapu pajėgė atskelti tik menkus trupinius.

— Ta varna turėjo tris akis?

Džodženas linktelėjo.

Vasara pakėlė galvą nuo Brano kelių ir tamsiai geltonomis akimis žvelgė į pelkių vaikį.

— Kai buvau visai mažas, vos nenumiriau nuo pilkosios karštinės. Štai tada ta varna mane ir aplankė.

— Pas mane ji atėjo po to, kai nukritau, — nesusiturėjo Branas. — Labai ilgai miegojau. Varna sakė, kad turiu skristi arba mirti, ir tada nubudau, tik buvau sulaužytas ir skristi nebegalėjau.

— Jei norėtum, galėtum, — pakėlusi tinklą, Mira išpurtė susiraizgiusius kampus ir ėmė jį dėstyti laisvomis klostėmis.

— Branai, sparnuotas vilkas esi tu, — pasakė Džodženas. — Kai tik atvykome, dar negalėjau suprasti, bet dabar tikrai žinau. Varna atsiuntė mus čionai, kad sutraukytume tavo grandines.

— O kur ta varna — Pilkuosiuose Vandenyse?

— Ne. Varna — šiaurėje.

— Prie Sienos?

Branas visada norėjo pamatyti Sieną. Dabar ten — jo pavainikis brolis Jonas, Nakties sargybos karys.

— Už Sienos, — Mira Rid pasikabino tinklą ant diržo. — Kai Džodženas papasakojo mūsų lordui tėvui ką sapnavęs, šis pasiuntė mus į Vinterfelą.

— O kaip galėčiau sutraukyti tas grandines, Džodženai? — paklausė Branas.

— Atmerk akį.

— Jos atmerktos. Negi nematai?

— Dvi atmerktos, — pastebėjo Džodženas. — Viena ir antra.

— Tik dvi ir turiu.

— Tris. Trečiąją davė varna, tačiau tu jos neatmerki, — jis turėjo įprotį kalbėti lėtai ir švelniai. — Dviem akimis matai mano veidą. Trimis gali matyti mano širdį. Dviem matai ana tą ąžuolą. Trimis gali matyti gilę, iš kurios tas ąžuolas išaugo, ir kelmą, kuriuo jis vieną dieną taps. Dviem akimis tavo žvilgsnis siekia tik iki sienų. Trimis žvelgsi į pietus iki pat Vasaros jūros ir į šiaurę tolyn už Sienos.

Vasara atsistojo.

— Man nereikia žiūrėti taip toli, — Branas nejaukiai nusišypsojo. — Pavargau nuo tų kalbų apie varnas. Pakalbėkime apie vilkus. Arba didžiuosius driežus. Mira, ar buvai kada jų sumedžiojusi? Pas mus jų nebūna.

Mira iš krūmų ištraukė savo trišakę ietį.

— Jie gyvena vandenyje. Nesrauniuose upeliuose, giliuose raistuose…

— Ar sapnavai didįjį driežą? — nutraukė ją Džodženas.

— Ne, — atsakė Branas, — juk sakiau, nebenoriu…

— O vilką sapnavai?

Jis jau pykdė Braną.

— Neprivalau tau pasakoti savo sapnų. Aš — princas. Vinterfelo Starkas.

— Ar tai buvo Vasara?

— Užsičiaupk.

— Tą vakarą po derliaus šventės sapnavai esąs Vasara dievų giraitėje, ar ne taip?

— Liaukis! — suriko Branas. Vasara atsliūkino prie burtmedžio ir iššiepė dantis.

Džodženas Ridas nieko nepaisė.

— Liesdamas Vasarą, pajutau tave jo viduje. Taip, kaip ir dabar tu esi jo viduje.

— Nieko tu negalėjai pajusti. Aš gulėjau lovoje. Miegojau.

— Buvai dievų giraitėje, visas pilkai apsitaisęs.

— Tai tiesiog buvo sunkus sapnas.

Džodženas atsistojo.

— Jaučiau tave. Jaučiau, kaip krinti. Ar šitai tave gąsdina — tas kritimas?

Kritimas, galvojo Branas, ir tas auksinis vyras, karalienės brolis, jis taip pat mane gąsdina, bet visų labiausiai kritimas. Balsu jis nieko nepasakė. Kaip būtų galėjęs? Nedrįso prisipažinti serui Rodrikui ar meisteriui Luvinui, tai negalėjo prasitarti ir Ridams. Jeigu apie tai nekalbės, gal viskas ir pasimirš. Prisiminti jis niekada nenorėjo. Ko gero, tai net ir nebūtų tikras prisiminimas.

— Branai, tu kiekvieną naktį krinti? — tyliai paklausė Džodženas.

Kažkur giliai Vasaros gerklėje pasigirdo duslus grėsmingas urzgimas, šį kartą jau visiškai rimtai. Jis nusėlino į priekį iššiepęs dantis, įniršio kupinomis akimis. Mira žengtelėjusi atsistojo tarp vilko ir brolio, laikydama rankoje ietį.

— Branai, sustabdyk jį.

— Džodženas jį pykdo.

Mira vėl išsitraukė savo tinklą.

— Branai, tai tavo pyktis, — tarė jos brolis. — Tavo baimė.

— Ne, aš ne vilkas.

Tačiau naktį jis staugė kartu su jais ir vilkiškuose sapnuose ragavo kraujo.

— Dalis tavęs — tai Vasara, o dalis Vasaros — tu. Juk pats šitai žinai, Branai.

Vasara puolė, bet Mira užstojo jam kelią ir atkišo trišakę ietį. Vilkas šoktelėjo į šalį, nusėlino iš kitos pusės. Mira vėl atsisuko.

— Branai, pasišauk jį.

— Vasara! — riktelėjo Branas. — Vasara, pas mane!

Jis pliaukštelėjo delnu sau per šlaunį. Ranką skaudžiai dilgtelėjo, bet negyva koja nieko nepajuto.

Didvilkis vėl puolė, ir Miros ietis vėl smigo priekin. Vasara atšoko, žengė žingsnį į šoną. Sušnarėjo krūmai, iš kitos burtmedžio pusės pasirodė juodas, grakštus, dantis iššiepęs žvėris. Kvapas buvo stiprus, ir brolis užuodė jo įniršį. Branas pajuto, kaip jam nugara perbėgo šiurpas. Mira stovėjo greta brolio, vilkai artinosi iš abiejų pusių.

— Branai, sustabyk juos.

— Negaliu!

— Džodženai, lipk į medį.

— Nebūtina. Šiandien ne ta diena, kai mirsiu.

— Greičiau! — suriko ji, ir brolis, kabindamasis už kamiene išraižyto veido, užsiropštė burtmedžiu ant šakos. Didvilkiai buvo jau čia pat. Mira metė žemėn ietį ir tinklą, tada pašokusi rankomis įsikibo į šaką virš galvos. Gauruočius kaukštelėjo žandikauliais jai ties kulkšnimis, bet ji prisitraukė ir užšoko ant šakos. Vasara atsitūpė ant užpakalinių kojų ir sustaugė, o Gaurašunis puolė dantimis tampyti ir purtyti tinklą.

Tik tada Branas prisiminė, kad jie ne vieni. Sudėjęs rankas piltuvėliu prie burnos, šūktelėjo:

— Hodorai! Hodorai!

Jam buvo iš tiesų baisu ir kažkodėl gėda.

— Hodoro jie nelies, — Branas patikino medyje tupinčius draugus.

Tik po valandėlės pasigirdo nesklandus niūniavimas. Hodoras atėjo pusnuogis, apsitaškęs purvu iš karštųjų šaltinių, tačiau Branas dar niekada taip nesidžiaugė jį pamatęs.

— Hodorai, padėk man, nuvyk vilkus. Nuvyk juos šalin.

Hodoras džiugiai ėmėsi šito darbo — puolė moti rankomis, trypti didžiulėmis pėdomis ir šūkauti: „Hodoras, Hodoras!“ — tai vienam, tai kitam vilkui. Pirmasis, dar kartą urgztelėjęs, į lapiją spruko Gauruočius. Likęs vienas, Vasara netrukus nurimo, grįžo pas Braną ir atsigulė greta jo.

Mira, vos tik nušokusi, tuoj pastvėrė savo ietį ir tinklą. Džodženas nenuleido akių nuo Vasaros.

— Mes būtinai dar pasikalbėsime, — pažadėjo jis Branui.

Aš juk nieko nedariau, čia tik vilkai. Jis nesuprato, ko jie taip pasiuto. Gal meisteris Luvinas elgiasi teisingai, laikydamas juos dievų giraitėje.

— Hodorai, — paliepė jis, — nunešk mane pas meisterį Luviną.

Branas labai mėgo meisterio bokštelį su varnų pastoge viršuje. Luvino kambariai visada stebino beviltiška netvarka, tačiau sujauktos knygos, ritiniai, buteliukai atrodė tokie pat pažįstami ir mieli, kaip nuplikęs meisterio viršugalvis ir plevėsuojančios pilkų plačių jo apdarų rankovės. Patiko Branui ir varnai.

Luviną jis rado tupintį ant aukštos kėdutės prie stalo ir rašantį. Išvykus serui Rodrikui, visi pilies reikalai užgriuvo meisterio pečius.

— Mano prince, — Hodorui įžengus, tarė jis, — iki pamokų dar daug laiko.

Kiekvieną popietę meisteris kelias valandas mokydavo Braną, Rikoną ir abu Valderius Frėjus.

— Hodorai, stovėk ramiai.

Branas abiem rankomis įsikibo į sieninę žvakidę ir, prisitraukdamas prie jos, išlindo iš krepšio. Šitaip pakabėjo ant rankų, kol Hodoras nunešė jį iki krėslo.

— Mira sako, kad jos brolis žaliaregis.

Meisteris Luvinas rašomąja plunksna pasikasė nosies šoną.

— Tikrai?

Branas linktelėjo.

— Kažkada pasakojote, kad žaliaregiai buvo miškavaikiai. Gerai atsimenu.

— Buvo tokių, kurie teigė turį šitą galią. Žaliaregiais jie vadino savo išminčius.

— Ar tai burtai?

— Jeigu nėra tinkamesnio žodžio, galima sakyti ir taip. Bet iš esmės tai buvo tiesiog kitokios žinios.

— Kokios?

Luvinas padėjo plunksną.

— Niekas iš tiesų nežino, Branai. Miškavaikių šiame pasaulyje seniai nebėra, su savimi jie išsinešė ir turėtą išmintį. Manoma, kad su jais kažkaip susiję medžių kamienuose išraižyti veidai. Pirmieji Žmonės tikėjo, kad žaliaregiai mato burtmedžių akimis. Todėl, kai tik pradėdavo su miškavaikiais karą, visada puldavo kirsti burtmedžius. Dar kalbama, esą žaliaregiams paklusdavo miško žvėrys ir paukščiai. Net ir žuvys. Ridų berniukas teigia turįs tokių galių?

— Ne, nemanau. Bet Mira sako, kad jis sapnuoja sapnus, kurie kartais išsipildo.

— Visiems mums kartais pasitaiko, kad sapnas išsipildo. Atsimeni, kaip sapnavai lordą tėvą kriptoje, nors dar nežinojome, kad jis nebegyvas?

— Šitai sapnavo ir Rikonas. Mums prisisapnavo tas pats sapnas.

— Gali, jei nori, tai vadinti žaliaregyste… bet nepamiršk ir tų dešimčių tūkstančių savo ir Rikono sapnų, kurie neišsipildė. Gal dar atsimeni, ką jums pasakojau apie grandinę, kurią ant kaklo nešioja kiekvienas meisteris?

Branas valandėlę mąstė stengdamasis prisiminti.

— Meisteris sau grandinę nukala Senmiesčio Citadelėje. Grandinė reiškia, kad jis prisiekia tarnauti, ji pagaminta iš skirtingų metalų, nes jis prisiekia tarnauti kraštui, o krašte — daugybė skirtingų žmonių. Kaskart ko nors išmokęs jis gauna dar vieną grandį. Geležinę — už išmanymą, kaip prižiūrėti varnus, sidabrinę — už gydymą, auksinę — už skaičiavimą. Visų neprisimenu.

Luvinas pakišo pirštą sau po apykakle ir po truputį ėmė sukti savo grandinę. Nors neaukšto ūgio, bet buvo storasprandis, tad grandinė laikėsi ant kaklo standžiai, bet vis dėlto kelis kartus trūktelėjęs jis apsuko ją visu ratu.

— Tai Valyrijos plienas, — tarė jis, kai priekyje atsidūrė tamsiai pilko metalo grandis. — Tokią grandį nešioja tik vienas iš šimto meisterių. Ji reiškia, kad mokiausi to, kas Citadelėje vadinama aukštesniosiomis paslaptimis — paprasčiau sakant, burtų. Be galo įdomus užsiėmimas, tačiau menkai pritaikomas, todėl tik vienas kitas meisteris gaišta šiam mokslui laiką. Bet visi, kurie gilinasi į aukštesniąsias paslaptis, ir patys anksčiau ar vėliau išmėgina burtus. Turiu prisipažinti, kad susigundžiau jais ir aš. Na, buvau tuo metu dar berniukas, o kuris berniukas slapta netrokšta atrasti savyje slaptų galių? Man pavyko ne daugiau negu tūkstančiams berniukų iki manęs ir po manęs. Gaila, tačiau burtai neveikia.

— Kartais veikia, — užginčijo Branas. — Tą sapną mačiau ir aš, ir Rikonas. O rytuose yra burtininkų ir žynių…

— Tiksliau, yra žmonių, kurie vadina save burtininkais ir žyniais, — tarė meisteris Luvinas. — Citadelėje turėjau draugą, kuris tau iš ausies galėjo ištraukti rožę, tačiau jis buvo ne didesnis burtininkas negu aš. Ak, žinoma, yra gausybė dalykų, kurių nesuprantame. Prabėga šimtai ir tūkstančiai metų, o kiek gyvenimo regi paprastas žmogus — vos kelias vasaras ir kelias žiemas? Žvelgiame į kalnus ir sakome, kad jie amžini, nes mums taip atrodo, bet laikui slenkant kalnai kyla ir smunka, upės keičia vagą, žvaigždės krinta iš dangaus, o didingus miestus praryja jūros gelmės. Regis, miršta net ir dievai. Viskas keičiasi. Galbūt kadaise burtai buvo galinga šio pasaulio jėga, bet tie laikai seniai praėjo. Tai, kas iš jų liko, tėra tik menkas dūmelis, besisklaidantis išblėsus didelio laužo liepsnai. Valyrija buvo paskutinė jo žarija, bet Valyrijos nebėra. Nebėra ir drakonų, milžinai išmirė, miškavaikiai užmiršti kartu su visa jų išmintimi. Tad, mano prince, turiu atsakyti tau — ne. Džodženas Ridas galbūt susapnuoja vieną ar kelis sapnus, kurie, jo nuomone, išsipildo, tačiau žaliaregystės gebėjimo jis neturi. Tokios galios neturi nė vienas gyvas žmogus.

Tą patį Branas pakartojo ir Mirai Rid, atėjusiai pas jį temstant, kai Branas sėdėjo prie lango stebėdamas, kaip pilyje žiebiasi žiburiai.

— Labai atsiprašau, kad taip nutiko su vilkais. Vasarai nederėjo pulti Džodženo, tačiau ir Džodženas neturėjo taip kalbėti apie mano sapnus. Varna melavo sakydama, esą galiu skraidyti, melavo ir tavo brolis.

— Bet ir tavo meisteris gali klysti.

— Ne, jis teisus. Jo patarimais remdavosi net mano tėvas.

— Aišku, jis jų išklausydavo, nė kiek tuo neabejoju. Tačiau galų gale nuspręsdavo pats. Branai, ar galėčiau papasakoti tau sapną, kurį Džodženas regėjo apie tave ir tavo įbrolius?

— Valderiai man — jokie įbroliai.

Mira tarsi nė negirdėjo tų žodžių.

— Tu sėdėjai prie vakarienės stalo, bet valgius nešė ne tarnas, o meisteris Luvinas. Jis atrėžė tau patį geriausią kepsnio gabalą — sultingos, dar su krauju mėsos ir taip gardžiai kvepiančios, kad visi aplinkui ėmė varvinti seilę. O Frėjams padavė senstelėjusios, papilkėjusios ir apdžiūvusios. Tačiau jie vakariene liko labiau patenkinti negu tu.

— Nesuprantu.

— Brolis sako, kad dar suprasi. O tada vėl pasikalbėsime.

Tą vakarą Branas net bijojo vakarieniauti, tačiau galų gale atsidūręs prie stalo prieš save pamatė pyragą su balandiena. Tą patį valgį gavo ir visi kiti, Valderiams paduotas maistas atrodė nė kiek ne prastesnis negu jo. Meisteris Luvinas teisus, tarė jis sau. Nieko bloga Vinterfele nenutiko, kad ir ką būtų sakęs Džodženas. Branas lengviau atsikvėpė… bet kartu šiek tiek nusivylė. Jeigu burtai veikia, gali atsitikti bet kas. Gali vaikštinėti vaiduokliai, prabilti medžiai, o luoši berniukai išaugti puikiais riteriais.

— Bet ne, — pratarė jis į tamsą balsu, gulėdamas savo lovoje, — burtų nėra, visa tai tik pasakos.

Ir jis niekada negalės nei vaikščioti, nei skristi, nei būti riteriu.