Karalių kova

Arija

Galvos buvo pamerktos į degutą, kad lėčiau pūtų. Kas rytą, eidama pasemti iš šulinio vandens Ruzui Boltonui praustis, Arija turėjo praeiti po jomis. Jos žvelgė į išorę, tad veidų ji nematė, tačiau mėgo galvoti, kad viena jų — Džofrio. Bandė įsivaizduoti, kaip jo dailus veidelis atrodytų pamirkytas į degutą. Jei būčiau varna, nutūpčiau ir išlesčiau jo kvailas storas ir putlias lūpas.

Lankytojų toms galvoms niekada nestigo. Dvėsena mintančios varnos suko ratus aplink vartų bokštą triukšmingai bardamosi, sutūpusios ant sienos viršaus pešdavosi dėl kiekvienos akies, klykdamos ir karkdamos, ir kildavo aukštyn, kai tik priartėdavo sienos viršumi vaikštantis sargybinis. Kartais į tą puotą atlėkdavo ir meisterio varnai, plačiais juodais sparnais atplasnodavo iš bokšto. Jiems pasirodžius, varnos tuoj išsisklaidydavo, bet, didiesiems paukščiams nuskridus, po akimirkos grįždavo.

Kažin ar varnai atsimena meisterį Totmurą? — svarstė Arija. Ar liūdi jo? Kai šaukia jį krankdami, ar stebisi, kad jis neatsiliepia? Tikriausiai mirusieji su jais susišneka kokia slapta kalba, kurios gyvieji negirdi.

Totmuras padėjo galvą ant budelio trinkos už tai, kad tą naktį, kai buvo paimtas Harenholas, išsiuntė paukščius į Kasterlių Uolą ir Karaliaus Uostą. Ginklininkas Lukanas — kad Lanisteriams kalė ginklus, geroji tetulė Hara — kad ledi Vent tarnams liepė jiems dirbti, pilies valdytojas — kad lordui Taivinui atidavė raktus nuo lobyno. Virėjo pasigailėjo (kai kas sakė, dėl to, kad jis išvirė kiaunės sriubą), bet gražiajai Pijai ir kitoms moterims, negailėjusioms malonių Lanisterių kareiviams, buvo sukaltos trinkos. Išrengtas, plikai nuskustomis galvomis jas paliko sėdėti viduriniajame kieme šalia lokio duobės, ir bet kuris vyras galėjo jomis naudotis kada panorėjęs.

Arijai žingsniuojant prie šulinio, trys Frėjų kareiviai tuo ir buvo užsiėmę. Arija stengėsi nežiūrėti, bet girdėjo, kaip tie vyrai juokiasi. Pilnas vandens kibiras buvo labai sunkus. Ji jau priėjo posūkį į Karaliaus Laužą, kai ją už rankos pastvėrė geroji tetulė Amabelė. Vanduo kliūstelėjo per kibiro kraštą tiesiai jai ant kojų.

— Tu tyčia taip padarei, — suspiegė ta moteris.

— Ko tau reikia? — raitėsi jos gniaužtuose Arija. Nuo tada, kai Hara neteko galvos, Amabelė vaikščiojo lyg pamišusi.

— Matai, kas ten? — Amabelė rodė per kiemą į Piją. — Kai šitas šiaurietis pralaimės, tu atsidursi ten, kur dabar sėdi ji.

— Paleisk mane! — Ji mėgino ištrūkti, bet Amabelė dar tvirčiau spaudė pirštus.

— Bus nugalėtas ir jis, Harenholas galų gale pribaigia juos visus. Lordas Taivinas jau laimėjo, dabar atžygiuos su visomis pajėgomis, ir tada ateis jo eilė bausti neištikimuosius. Ir nemanyk, kad jis nesužinos, ką esi padariusi! — nusijuokė senė. — Gal ir pati tave patvarkysiu. Hara turėjo seną šluotą, pasaugosiu ją tau. Jos rankena sulūžusi ir pilna rakščių…

Arija užsimojo kibiru. Tokio sunkaus neišlaikė rankoje, tad nepataikė Amabelei į galvą, kaip norėjo, bet ta moteris vis tiek gavo ją paleisti, nes išsiliejęs vanduo permerkė ją kiaurai.

— Nedrįsk manęs liesti, — riktelėjo Arija, — kitaip užmušiu tave. Eik šalin!

Visa varvanti, geroji tetulė Amabelė dūrė liesu pirštu į žmogų nulupta oda ant Arijos tunikos.

— Manai, esi saugi su tuo kruvinu žmogeliu ant papų? Klysti! Lanisteriai grįžta! Pamatysi, kas bus, kai jie ateis čionai.

Beveik visas vanduo išsitaškė ant žemės, ir Arijai teko grįžti atgal prie šulinio. Jeigu papasakočiau lordui Boltonui, ką ji kalbėjo, jos galva dar iki saulės laidos atsidurtų šalia Haros, galvojo Arija vėl traukdama aukštyn kibirą. Bet nieko pasakoti ji neketino.

Kartą, kai galvų dar buvo perpus mažiau, Gendris pamatė Ariją spoksant į jas.

— Grožiesi savo darbu? — paklausė jis.

Arija žinojo, kad Gendris širsta, jis mėgo Lukaną, bet taip kalbėti buvo neteisinga.

— Tai padarė Voltonas Geležinė Koja, — teisindamasi atsakė ji. — Ir Juokdariai, ir lordas Boltonas.

— O kas mus visus jiems atidavė? Tu su savo kiaunės sriuba.

Arija tvojo kumščiu jam per ranką.

— Ten buvo tik karštas viralas. Tu pats nekentei sero Eimorio.

— Šitos gaujos nekenčiu dar labiau. Seras Eimoris kovojo už savo lordą, o Mimai — tik samdiniai ir išverstakailiai. Pusė jų net nemoka bendrosios kalbos. Septonas Utas mėgsta mažus berniukus, Kiburnas užsiima juodaisiais burtais, o tavo draugas Kandžius — žmogėdra.

Blogiausia, kad ji net negalėjo ginčytis, jog jis neteisus. Smarkieji Vyrukai beveik vieni rinko atsargas Harenholui, ir lordas Boltonas pavedė jiems naikinti Lanisterius. Vargas Houtas savo vyrus padalino į keturias gaujas, kad nusiaubtų kuo daugiau kaimų. Pats vedė didžiausią būrį, kitiems vadovauti paskyrė savo patikimiausius kapitonus. Arija girdėjo Rordžą juokiantis iš to, kaip lordas Vargas ieško išdavikų. Jis tik nuvykdavo ten, kur anksčiau lankėsi su lordo Taivino vėliava, ir čiupdavo tuos, kurie jam tada padėjo. Lanisterių sidabras buvo suviliojęs daugelį, tad Mimai greta maišo su galvomis neretai parsigabendavo ir maišą pinigų.

— Mįslė! — džiugiai šūkaudavo Šegvelis. — Jeigu lordo Boltono ožys ėda žmones, kurie šėrė lordo Lanisterio ožį, tai kiek iš viso yra ožių?

— Vienas, — jo klausiama atsakė Arija.

— Nagi, šita kiaunė gudri kaip ožys! — kikeno kvailys.

Rordžas ir Kandžius buvo tokie pat bjaurūs kaip ir kiti. Lordui Boltonui sėdus valgyti kartu su įgula, Arija paprastai matydavo ir juos. Kandžius dvokė kaip sugedęs sūris, todėl Smarkieji Vyrukai liepdavo jam sėdėti pačiame stalo gale, kur jis galėjo netrukdomas sau urgzti, šnypšti ir dantimis bei pirštais draskyti mėsą. Arijai einant pro šalį, jis vis uostinėdavo, bet Rordžas baugino ją dar labiau. Sėdėdavo su Ursviku Ištikimuoju, bet dirbdama savo darbus ji nuolat jautė jo kibų, tarsi čiupinėjantį žvilgsnį.

Kartais Arija gailėdavosi neiškeliavusi su Džakenu Hagaru kitapus Siaurosios jūros. Tebeturėjo tą kvailą jo duotą pinigą, varioko dydžio geležies gabalėlį, jau aprūdijusį palei briauną. Vienoje pusėje buvo kažkas užrašyta, keisti žodžiai, kurių ji nemokėjo perskaityti. Kitoje pusėje pavaizduota vyro galva, bet veido bruožai buvo visiškai nusitrynę. Jis sakė, kad šita moneta labai vertinga, bet tikriausiai tai toks pat melas, kaip jo vardas ir net veidas. Ji taip supyko, kad numetė tą pinigiuką šalin, bet po valandos kažkodėl susigraužė ir nuėjusi vėl jį, tokį visiškai bevertį, susiieškojo.

Eidama per Apsilydžiusių Akmenų kiemą ir galynėdamasi su sunkiu kibiru, ji mąstė apie tą pinigą.

— Nen, — šūktelėjo kažkas, — padėk tą kibirą, eikš, pagelbėsi man.

Elmaras Frėjus buvo to paties amžiaus, kaip ir Arija, ir dar mažoko ūgio. Jis net įraudęs rideno statinę su smėliu per nelygius kiemo akmenis. Arija stojo jam padėti. Kartu jie nurideno statinę iki pat sienos ir atgal, tada atvertė ją stačią. Elmarui atlupus dangtį ir traukiant lauk šarvų marškinius, buvo girdėti, kaip viduje byra smėlis.

— Kaip manai, gal jau gana?

Ruzo Boltono ginklanešys privalėjo rūpintis, kad riterio šarvai visada tviskėtų.

— Reikia gerai išpurtyti smėlį. Čia dar yra rūdžių dėmių. Matai? — Ji parodė pirštu. — Geriau pavalyk dar kartą.

— Pati valyk.

Elmaras elgdavosi draugiškai, kol jam reikėdavo pagalbos, bet šiaip niekada nepamiršdavo esąs ginklanešys, o ji — tik tarnaitė. Mėgdavo girtis, kad jis — Perkėlos lordo sūnus, ne sūnėnas, mergvaikis ar anūkas, o tikragimis sūnus, ir todėl vesiąs princesę.

Brangiąja Elmaro princese Arija nesidomėjo ir nemėgo, kai jis imdavo jai nurodinėti.

— Turiu atnešti milordui vandens praustis. Jam miegamajame dabar uždėtos dėlės. Ne paprastos juodosios, o tos didžiosios, blyškios.

Elmaro akys išsiplėtė maždaug kaip du virti kiaušiniai. Dėlės jam kėlė siaubą, ypač tos didelės blyškios, primenančios drebučius, kol neprisisiurbusios kraujo.

— Ak, pamiršau, tu per liesa stumdyti tokiai sunkiai statinei.

— Ak, pamiršau, kad tu kvailas, — Arija pasiėmė kibirą. — Gal ir tau reikėtų uždėti dėlių. Sąsmaukoje jų būna didumo sulig paršiuku. — Ir nuėjo palikusi jį prie statinės.

Atėjusi į lordo miegamąjį, rado daugybę žmonių. Ten buvo ir Kiburnas, ir paniurėlis Voltonas su žiedmarškiniais ir antblauzdžiais, ir bent tuzinas Frėjų, visi broliai, įbroliai ir pusbroliai. Ruzas Boltonas nuogas gulėjo lovoje. Dėlės buvo prisisiurbusios rankų ir šlaunų vidinėje pusėje, margavo ant blyškios krūtinės — ilgi permatomi padarai, kurie siurbdami kraują virsta ryškiai rožiniais. Boltonas, kaip ir Arija, nekreipė į jas jokio dėmesio.

— Negalime leisti, kad lordas Taivinas užspeistų mus čia, Harenhole, — Arijai pilant vandenį į praustuvą, kalbėjo seras Einis Frėjus. Ne vyras, o žilas susikūprinęs milžinas pavandenijusiomis raudonomis akimis ir didžiulėmis gumbuotomis rankomis. Seras Einis atvedė į Harenholą pusantro tūkstančio kareivių, bet kartais atrodydavo, jog jis nepajėgia vadovauti net savo broliams. — Pilis tokia didelė, kad jai išlaikyti reikia ištisos kariuomenės, o jei būsime apsupti, tokios kariuomenės neišmaitinsime. Be to, nėra jokios vilties sukaupti pakankamai atsargų. Kraštas virtęs plėnimis, kaimuose siaučia vilkai, derlius sudegęs arba išgrobstytas. Ruduo jau čia pat, o maisto sandėliai tušti ir nieko nepasėta. Gyvename tuo, ką atsigabename iš apylinkių, ir jei Lanisteriai ims trukdyti, nespės nė mėnulis pasikeisti, kai mums teks pereiti prie žiurkių ir batų odos.

— Čia apgulties laukti neketinu, — Ruzas Boltonas kalbėjo taip tyliai, kad kitiems teko įtempti ausis norint išgirsti, todėl jo kambariai visada būdavo keistai nuščiuvę.

— Tai ką darysime? — panoro žinoti Džeredas Frėjus, liesas, praplikęs vyras raupuotu veidu. — Negi Edmuras Tulis taip apsvaigo nuo savo pergalės, kad nori stoti su lordu Taivinu į atvirą mūšį?

Jei stos, tai ir sumuš, pagalvojo Arija. Sumuš taip, kaip sumušė prie Raudonosios Šakos, pamatysite. Niekam neužkliūdama ji atsistojo šalia Kiburno.

— Lordas Taivinas — už daugelio mylių nuo čia, — ramiai tarė Boltonas. — Kol kas jam dar liko daug reikalų Karaliaus Uoste. Kol išsiruoš žygiuoti į Harenholą, praeis nemažai laiko.

— Jūs nepažįstate Lanisterių taip, kaip mes, milorde, — užsispyręs purtė galvą seras Einis. — Karalius Stanis taip pat manė, kad lordas Taivinas — už tūkstančio mylių, ir šitai jį sužlugdė.

Blyškusis vyras lovoje, dėlėms tebesiurbiant jo kraują, vos vos šyptelėjo.

— Aš nesu tas, kuris leidžiasi sužlugdomas.

— Net jeigu Riveranas sutelks visas pajėgas ir Jaunasis Vilkas prasiverš iš vakarų, nesugebėsime skaičiumi prilygti kariuomenei, kurią prieš mus pasiųs lordas Taivinas. Ateidamas jis bus kur kas galingesnis negu prie Žaliosios Šakos. Primenu, kad Džofrio pusėn stojo Haigardenas!

— Aš nepamiršau.

— Kartą jau buvau lordo Taivino nelaisvėje, — įsiterpė seras Hostinas, augalotas vyras keturkampiu veidu, pasak kalbų, iš visų Frėjų stipriausias. — Neturiu nė menkiausio noro dar sykį patirti Lanisterių vaišingumą.

Seras Haris Heigas, Frėjus iš motinos pusės, smarkiai linksėjo galva pritardamas:

— Jei lordui Taivinui pavyko nugalėti tokį užsigrūdinusį žmogų kaip Stanis Barateonas, tai ko prieš jį gali tikėtis mūsų karalius berniukas? — Vildamasis palaikymo jis pažvelgė į brolius bei pusbrolius, ir kai kurie pritardami kažką sumurmėjo.

— Kas nors privalo turėti drąsos tai pasakyti, — vėl prašneko lordas Hostinas. — Karas pralaimėtas. Reikia atverti karaliui Robui akis.

Ruzas Boltonas nukreipė į jį blyškų žvilgsnį.

— Kiek tik jo malonybei teko mūšio lauke susidurti su Lanisteriais, visada juos sumušdavo.

— Jis prarado šiaurę, — nenusileido Hostinas Frėjus. — Prarado Vinterfelą. Jo broliai negyvi…

Akimirką Arija liovėsi kvėpavusi. Negyvi? Branas ir Rikonas negyvi? Ką jis nori pasakyti? Ką jis čia kalba apie Vinterfelą, Džofris niekaip negalėjo Vinterfelo paimti, jokiu būdu, Robas niekada nebūtų jam leidęs. Paskui prisiminė, kad Robo Vinterfele nėra. Jis išvykęs į vakarus, Branas sužalotas, o Rikonui — tik ketveri. Ji iš visų jėgų stengėsi tvardytis, tylėti ir stovėti ramiai, taip, kaip ją mokė Sirijus Forelis, — stovėti tarsi būtum baldas. Jautė akyse besitvenkiančias ašaras, bet prisivertė jas nuryti. Tai netiesa, negali būti tiesa, tai dar vienas Lanisterių melas.

— Jeigu Stanis būtų laimėjęs, viskas galėjo pasisukti kitaip, — susimąstęs pratarė Ronelis Riversas. Jis buvo vienas lordo Valderio mergvaikių.

— Bet Stanis pralaimėjo, — atšovė seras Hostinas. — Nuo mūsų ilgesingų norų niekas nepasikeis. Karaliui Robui reikia susitaikyti su Lanisteriais. Jis turi nusiimti karūną ir atsiklaupti, kad ir kaip jam tai nepatiktų.

— O kas gi jam apie tai pasakys? — nusišypsojo Ruzas Boltonas. — Puiku šiais neramiais laikais turėti tiek daug narsių brolių. Pagalvosiu apie visa, ką sakėte.

Ta šypsena buvo ženklas visiems išeiti. Frėjai atsisveikino ir patraukė pro duris, kambaryje liko tik Kiburnas, Voltonas Geležinė Koja ir Arija. Lordas Boltonas pamojo jai, kad prieitų.

— Jau užtektinai nukraujavau. Nen, gali nuimti dėles.

— Tuojau pat, milorde.

Visada vertėjo pasistengti, kad Ruzui Boltonui nereikėtų prašyti antrąkart. Arija norėjo paklausti, ką seras Hostinas norėjo pasakyti apie Vinterfelą, tačiau nedrįso. Paklausiu Elmaro, pagalvojo ji. Elmaras man pasakys. Ji rūpestingai skabė nuo lordo kūno lėtai besiraitančias dėles, jų blyškūs kūneliai palietus atrodė drėgni ir išpampę nuo kraujo. Čia tik dėlės, priminė ji sau. Jei sugniaužčiau delną, jos ištrykštų tarp pirštų.

— Atėjo laiškas nuo jūsų ledi žmonos. — Kiburnas iš rankovės ištraukė pergamento ritinį. Nors vilkėjo meisterio apdarą, grandinės ant kaklo jis nenešiojo; žmonės šnibždėjosi, esą prarado ją už tai, kad nevengė juodosios magijos.

— Skaityk, — tarė Boltonas.

Ledi Valda iš Dvynių rašė beveik kasdien, bet visi laiškai buvo vienodi. „Mano mieliausiasis lorde, meldžiuosi už jus rytą, dieną ir vakare, — rašė ji, — ir skaičiuoju dienas, kol jūs vėl aplankysite mano guolį. Grįžkite kuo greičiau pas mane, ir padovanosiu jums daug tikragimių sūnų, kurie atstos Domeriką ir valdys po jūsų Dredfortą.“ Arija įsivaizdavo lopšyje gulintį putnų rausvą kūdikį su daugybe prisisiurbusių storų rausvų dėlių.

Ji atnešė lordui Boltonui drėgną rankšluostį, kad jis galėtų nusišluostyti savo minkštą beplaukį kūną.

— Norėsiu pasiųsti laišką, — pasakė jis buvusiam meisteriui.

— Ledi Valdai?

— Serui Helmanui Tolhartui.

Sero Helmano pasiuntinys atjojo prieš dvi dienas. Tolharto žmonės paėmė Darių pilį, kurioje Lanisterių įgula po trumpos apsiausties nutarė pasiduoti.

— Liepk jam karaliaus įsakymu belaisvius nugalabyti, o pilį sudeginti. Tada tegu susijungia su Robeto Gloverio pajėgomis ir smogia į rytus Duskendeilo kryptimi. Ten turtingos, kovų beveik nepaliestos žemės. Laikas ir jiems pasismaginti. Gloveris prarado pilį, Tolhartas — sūnų. Tegu keršija Duskendeile.

— Paruošiu laišką jums antspauduoti, milorde.

Arija nudžiugo išgirdusi, kad Darių pilis bus sudeginta. Ten ją nuvežė sugavę po peštynių su Džofriu, ten karalienė privertė tėvą užmušti Sansos vilką. Taip jai ir reikia, tegu dega. Tačiau Arija būtų norėjusi, kad Robetas Gloveris ir seras Helmanas Tolhartas sugrįžtų į Harenholą. Jie išžygiavo labai greitai, jai dar nespėjus apsispręsti, ar gali patikėti jiems savo paslaptį.

— Šiandien medžiosiu, — paskelbė Ruzas Boltonas, kai Kiburno padedamas vilkosi pamuštą švarką.

— Ar tai saugu, milorde? — paklausė Kiburnas. — Vos prieš tris dienas septono Uto žmones užpuolė vilkai. Atėjo tiesiai į stovyklą, vos per penkis jardus nuo laužo, ir papjovė du arklius.

— Kaip tik vilkus ir ketinu medžioti. Jie taip staugia, kad naktį nebegaliu sumerkti akių. — Boltonas užsisegė diržo sagtį ir pasitaisė kalaviją bei durklą. — Pasakojama, esą šiaurėje kadaise didvilkiai lakstė gaujomis po šimtą žvėrių ir daugiau, nesibaidydami nei žmonių, nei mamutų, tačiau tai buvo labai seniai ir visai kituose kraštuose. Keista matyti, kad paprasti pietų vilkai šitaip suįžūlėjo.

— Baisiais laikais gimsta baisūs dalykai, milorde.

Boltonas pravėrė lūpas parodydamas dantis, tai tikriausiai turėjo reikšti šypseną.

— Nejaugi šie laikai tokie baisūs, meisteri?

— Vasara baigėsi, o krašte — keturi karaliai.

— Vienas karalius gali būti baisus, bet keturi? — jis gūžtelėjo pečiais. — Nen, mano kailinį apsiaustą.

Ji padavė jam tą drabužį.

— Man grįžus kambariai turi būti švarūs ir tvarkingi, — paliepė jai segdamasis apsiaustą. — Ir pasirūpink ledi Valdos laišku.

— Klausau, milorde.

Daugiau nė nežvilgtelėjęs į ją, lordas su meisteriu negaišdamas išėjo iš kambario. Paėmusi laišką, Arija įmetė jį į židinį, tada žarstekliu pajudino rąstus, kad ugnis įsidegtų iš naujo. Žiūrėjo, kaip pergamentas raitosi, juoduoja ir pagaliau užsiliepsnoja. Jeigu Lanisteriai ką nors padarys Branui ir Rikonui, Robas išžudys juos visus iki vieno. Jis niekada neatsiklaups, niekada, niekada, niekada. Jis nė vieno jų nebijo. Pelenų draiskalai sklęsdami kilo aukštyn į kaminą. Arija tupėjo prie ugnies, pro deginančių ašarų miglą žiūrėdama, kaip jie sūkuriuoja. Jeigu Vinterfelo iš tiesų nebėra, tai kur dabar mano namai? Ar aš vis dar Arija, o gal tik tarnaitė Nen, ir taip bus amžinai, amžinai, amžinai?

Kitas kelias valandas ji praleido tvarkydama lordo kambarius. Iššlavė senas nendres, paskleidė šviežių ir maloniai kvepiančių, į židinį prikrovė malkų, pakeitė paklodes, supureno pūkų čiužinį, į išvietės angą supylė naktipuodžius, paskui juos iššveitė, nutempė skalbėjoms didelį glėbį nešvarių drabužių, o viršun iš virtuvės atnešė dubenį puikių rudeninių kriaušių. Baigusi tvarkyti miegamąjį, nusileido per kelis laiptelius į menę, tuščią ir erdvų kambarį, prilygstantį daugelio mažesnių pilių didžiosioms menėms. Iš žvakių buvo likę tik galiukai, tad Arija jas pakeitė. Palei langus stovėjo milžiniškas ąžuolinis stalas, ant kurio lordas rašydavo laiškus. Ji sudėjo knygas į krūveles, pakeitė žvakes, tvarkingai surikiavo plunksnas, rašalus ir antspaudų vašką.

Ant popierių numesta gulėjo didelė avies oda nelygiais kraštais. Arija jau pradėjo vynioti ją į ritinį, bet jos akį patraukė ryškios spalvos: mėlyni ežerai ir upės, raudoni taškai ten, kur turi būti pilys ir miestai, žali miškai. Užuot padėjusi į šalį, Arija jį išskleidė. TRIŠAKIO ŽEMĖS — skelbė puošnus užrašas žemėlapio apačioje. Piešinys vaizdavo viską nuo Sąsmaukos iki Juodųjų Vandenų įlankos. Štai Harenholas prie didelio ežero, susigaudė ji, o kurgi Riveranas? Netrukus pamatė ir tą tašką. Ne taip jau ir toli…

Jai baigus visus darbus, diena buvo vos persiritusi į antrą pusę, tad Arija patraukė į dievų giraitę. Lordo Boltono taurininkės pareigos buvo lengvesnės negu pas Vyzę ar net Raudonakį, nors dabar jai teko rengtis pažo drabužiais ir praustis dažniau, negu ji būtų norėjusi. Medžiotojai turėjo grįžti tik po kelių valandų, tad jai liko laiko pasidarbuoti su šluotkočio „Adata“.

Arija kapojo beržų lapus, kol nulaužtasis šluotkočio galas pažaliavo ir tapo lipnus.

— Seras Gregoris, — iškvėpė ji. — Dunsenas, Poliveris, Rafas Meilutis.

Ji sukosi aplinkui, lakstė šuoliais, sustingdavo ant pirštų galų, vėl šokdavo tai vienon, tai kiton pusėn, be gailesčio taškydama į šalis kankorėžius.

— Kutulis, — šūktelėjo kartą. — Skalikas, — čia pat pridūrė. — Seras Ilinas, seras Merinas, karalienė Sersėja.

Prieš akis sudūlavo ąžuolo kamienas, ir Arija šoko priekin ketindama persmeigti jį kiaurai, drauge urgzdama:

— Džofris, Džofris, Džofris.

Jos kojos ir rankos margavo nuo saulės ir lapų šešėlių. Kai stabtelėjo atsipūsti, ant odos blizgėjo prakaito lašeliai. Nubrozdintas dešinysis kulnas buvo kruvinas, tad ji ant vienos kojos sustojo prieš širdmedį ir iškėlusi savo kalaviją atidavė pagarbą.

— Valar morgulis, — tarė ji seniesiems šiaurės dievams. Jai patiko, kaip tariami skamba šitie žodžiai.

Eidama per kiemą pirties pusėn, Arija pastebėjo į meisterio bokštą besileidžiantį varną ir tuoj pat pagalvojo, iš kur jis atskrido ir kokią atnešė žinią. Gal jis nuo Robo, gal praneša, kad apie Braną ir Rikoną viskas netiesa. Pajutusi viltį, net ėmė kandžioti lūpą. Jei turėčiau sparnus, nuskrisčiau į Vinterfelą ir pasižiūrėčiau pati. Ir jei tai būtų tiesa, tiesiog skrisčiau tolyn, link mėnulio ir spindinčių žvaigždžių, išvysčiau visa tai, apie ką savo pasakose sekdavo senoji auklė, drakonus ir jūrų pabaisas, Bravoso milžiną, ir galbūt niekada nebeparskrisčiau, nebent labai užsimanyčiau.

Medžiotojų būrys grįžo visai vakarėjant ir pargabeno devynis nudobtus vilkus. Septyni buvo suaugę, stambūs, pilkšvai rudi žvėrys, galingi ir žiaurūs, ilgais geltonais dantimis priešmirtinio įniršio pražiodytuose nasruose. Tačiau du buvo dar tik vilkiukai. Lordas Boltonas liepė iš kailių pasiūti jam antklodę.

— Jauniklių kailis dar labai švelnus, milorde, — patarė vienas vyrų, — jums išeitų puiki šiltų pirštinių pora.

Boltonas žvilgtelėjo aukštyn į vėliavas, plevėsuojančias virš vartų bokštų.

— Kaip mums nuolat mėgsta priminti Starkai, žiema ateina. Siūkite pirštines.

Išvydęs Ariją, paliepė:

— Nen, norėsiu karšto vyno su prieskoniais, miške gerokai sužvarbau. Žiūrėk, kad nebūtų ataušęs. Vakarieniauti ketinu vienas. Miežinės duonos, sviesto, šernienos.

— Tučtuojau, milorde, — toks atsakymas visada būdavo geriausias.

Jai įžengus į virtuvę, Pyragėlis kepė avižinius papločius. Kiti trys virėjai darinėjo žuvį, o berniukas parankinis virš ugnies suko ant iešmo pamautą šerną.

— Milordas pageidauja vakarienės ir karšto vyno jai užgerti, — paskelbė Arija, — ir nori, kad jis būtų iš tiesų karštas.

Vienas virėjų nusiplovė rankas, susirado puodą ir pripylė tiršto saldaus raudonojo. Pyragėliui buvo liepta, kol vynas šyla, susmulkinti prieskonių. Arija ėmėsi jam padėti.

— Pats moku, — niūriai tarė jis, — man nereikia patarimų, kaip sutaisyti karštą vyną.

Jis taip pat manęs nekenčia, o gal bijo. Ji pasitraukė į šalį nesupykusi, veikiau nuliūdusi.

Paruošę maistą, virėjai uždengė jį sidabriniu dangčiu, o ąsotį apvyniojo storu rankšluosčiu, kad ilgiau išlaikytų šilumą. Lauke jau temo. Ant sienų varnos niurnėjo aplink galvas tarsi dvariškiai apie karalių. Vienas iš sargybinių atidarė Karaliaus Laužo duris.

— Tikiuosi, kad čia ne kiaunės sriuba, — pajuokavo jis.

Ruzas Boltonas, jai įėjus, sėdėjo prie židinio ir skaitė storą, oda įrištą knygą.

— Uždek žvakių, — paliepė versdamas puslapį. — Čia jau tamsoka.

Arija padėjo maistą jam prie alkūnės ir padarė kaip liepta. Kambarys prisipildė mirgančios šviesos ir gvazdikėlių kvapo. Lordas Boltonas pirštu pervertė dar keletą puslapių, paskui užvožė knygą ir atsargiai įkišo į ugnį. Žiūrėjo, kaip ją apima liepsna, o jo blyškiose akyse mirguliavo jos atspindžiai. Sena išdžiūvusi oda ūžtelėjusi įsidegė, geltoni lapai degdami sklaistėsi, lyg juos skaitytų koks vaiduoklis.

— Šį vakarą man tavęs nebereikės, — tarė Boltonas, taip ir nepažvelgęs į ją.

Ji turėjo išeiti tyliai tarsi pelė, bet kažkas jai nedavė ramybės.

— Milorde, — paklausė ji, — ar pasiimsite mane su savimi, kai išvyksite iš Harenholo?

Jis atsigręžė į ją tokiomis akimis, tarsi nuo lėkštės būtų prabilusi šerniena.

— Nen, ar aš tau leidau klausinėti?

— Ne, milorde, — ji nuleido akis.

— Vadinasi, tu neturėjai prabilti? Ar taip?

— Taip, milorde.

Akimirką atrodė, kad tai jį pralinksmino.

— Atsakysiu tau, bet tik šį kartą. Grįždamas į šiaurę, ketinu palikti Harenholą lordui Vargui. Tu liksi čia, su juo.

— Tačiau aš ne… — buvo besakanti ji. Boltonas ją nutraukė:

— Nesu pratęs, Nen, kad tarnai mane klausinėtų. Gal turėčiau nupjauti tau liežuvį?

Ji žinojo, kad jis galėtų tai padaryti taip lengvai, kaip kitas žmogus paspiria šunį.

— Ne, milorde.

— Vadinasi, daugiau iš tavęs šito nebegirdėsiu?

— Ne, milorde.

— Tuomet eik. Šį akiplėšiškumą aš užmiršiu.

Arija išėjo, bet gulti dar nesirengė. Žengiant į kiemo tamsą, sargybinis prie durų linktelėjo jai galva ir tarė:

— Audra ateina. Užuodi, kaip oras kvepia?

Pūtė gūsingas vėjas, draskydamas liepsnų sūkurius nuo deglų, sukaišiotų ant sienos greta eilėmis prismaigstytų galvų. Pakeliui į dievų giraitę ji praėjo Raudų bokštą, kur anksčiau gyveno bijodama Vyzės. Harenholui kritus, jį sau pasiėmė Frėjai. Pro langą sklido pikti balsai, vienu metu kalbėjo ir ginčijosi daug žmonių. Lauke ant laiptelių vienišas sėdėjo Elmaras.

— Kas nutiko? — paklausė Arija, išvydusi ant jo skruostų blizgančias ašaras.

— Mano princesė, — sušniurkščiojo Elmaras. — Einis sako, kad suteršta mūsų garbė. Paukštis atskrido iš Dvynių. Mano lordas tėvas sako, kad turėsiu vesti kažkokią kitą arba tapti septonu.

Kvaila princesė, pagalvojo Arija, nėra čia ko verkti.

— Mano broliai gali būti mirę, — prisipažino ji.

Elmaras pažvelgė į ją su panieka.

— Niekam nerūpi kažkokios tarnaitės broliai.

Šitai išgirdus buvo sunku susivaldyti jam nevožus.

— Tikiuosi, kad tavo princesė mirs, — metė ji ir nukūrė, kad tas nespėtų jos sugriebti.

Dievų giraitėje ji iš slėptuvės išsitraukė savo šluotkočio kalaviją ir nusinešė prie širdmedžio. Ten atsiklaupė. Šiureno raudoni lapai. Raudonos akys žvelgė jai į širdį. Dievų akys.

— Jūs, dievai, sakykite, ką man daryti, — meldėsi Arija.

Ilgokai nebuvo nieko girdėti, tik vėjas, vanduo, lapai, šakų girgždesys. Bet paskui kažkur be galo toli, už dievų giraitės ir apkerėtų bokštų, už milžiniškų akmeninių Harenholo sienų, iš nepasiekiamo pasaulio atsklido vienišas vilko kauksmas. Šiurpas nubėgo Arijai per nugarą, ir akimirką ji pasijuto lyg apsvaigusi. Tada vos girdimai suskambo, regis, tėvo balsas.

— Kai krinta sniegas ir pučia baltieji vėjai, vienišas vilkas miršta, bet gauja išlieka gyva, — kalbėjo jis.

— Bet gaujos nebėra, — sušnibždėjo ji burtmedžiui. Branas ir Rikonas mirę, Sansa Lanisterių rankose, Jonas iškeliavęs prie Sienos. — Net ir aš — jau nebe aš, o Nen.

— Tu — Arija iš Vinterfelo, šiaurės duktė. Sakei man, kad gali būti stipri. Tavyje teka vilko kraujas.

— Vilko kraujas, — dabar Arija prisiminė. — Būsiu stipri kaip Robas. Pasakiau ir būsiu.

Ji giliai atsikvėpė, abiem rankomis paėmusi šluotkotį iškėlė ir trenkė sau į kelį. Garsiai triokštelėjęs, pagalys lūžo, ir ji nusviedė abu medgalius šalin. Aš — didvilkė, ir gana tų medinių dantų.

Tą naktį ji gulėjo savo siauroje lovoje ant kūną badančių šiaudų laukdama patekant mėnulio ir klausydamasi, kaip šnabžda ir ginčijasi gyvųjų ir mirusiųjų balsai. Dabar ji pasitikėjo tik šitais balsais. Girdėjo savo pačios alsavimą ir vilkų, dabar jau visos rujos, staugimą. Jie arčiau negu tas, kurį girdėjau dievų giraitėje, pagalvojo ji. Jie šaukiasi manęs.

Pagaliau ji išsmuko iš po antklodės, įsirangė į tuniką ir basa nutipeno laiptais žemyn. Ruzas Boltonas buvo atsargus žmogus, prie durų į Karaliaus Laužą dieną naktį budėjo sargyba, tad jai teko išlįsti pro siaurą rūsio langą. Kieme tvyrojo ramybė, didžiulė pilis skendėjo užkerėtuose sapnuose. Aukštai virš galvos Raudų bokšto sienose raudojo vėjas.

Kalvėje žaizdrai buvo užgesinti, durys užrakintos. Arija, kaip ir aną kartą, įšliaužė pro langą. Gendris miegojo kartu su kitais dviem pameistriais ant vieno čiužinio. Ji ilgokai tupėjo susirietusi ant aukšto, kol akys apsiprato su tamsa tiek, kad neabejojo — Gendris guli iš krašto. Tada užspaudė jam burną ir gnybtelėjo. Gendris atsimerkė. Tikriausiai nebuvo labai kietai įmigęs.

— Labai prašau, — sušnibždėjo ji. Nuėmusi delną jam nuo burnos, mostelėjo ranka žemyn.

Akimirką jai atrodė, kad Gendris nieko nesuprato, bet paskui jis išlindo iš po antklodės. Nuogas tyliai nužingsniavo per kambarį, užsimetė palaidą šiurkščios drobės tuniką ir nulipo paskui ją nuo aukšto žemyn. Kiti miegantys nė nekrustelėjo.

— Ko tau reikia šį kartą? — pusbalsiu piktai paklausė Gendris.

— Kalavijo.

— Juodapirštis visus ginklus saugo užrakinęs, šitai sakiau tau šimtą kartų. Ar čia Dėlių lordui?

— Man. Sudaužyk spyną kūju.

— O jie man sudaužys rankas, — burbtelėjo Gendris. — Ar padarys ką nors blogiau.

— Nesudaužys, jeigu pabėgsi kartu su manimi.

— Pabėgsi, o jie tave pagaus ir užmuš.

— Jie padarys dar blogiau. Lordas Boltonas atiduoda Harenholą Kruviniesiems Juokdariams, taip jis man sakė.

Gendris nusibraukė nuo akių juodus plaukus.

— Na ir kas?

Ji bebaimiu žvilgsniu žiūrėjo tiesiai jam į akis.

— Tas, kad Vargas Houtas, tapęs lordu, ketina visiems tarnams nupjauti kojas. Kad nepabėgtų. Taip pat ir kalviams.

— Čia tik pasakos, — paniekinamai atsiliepė Gendris.

— Ne, tai tiesa. Girdėjau, kaip Vargas Houtas šitai sakė, — sumelavo Arija. — Kiekvienam nupjaus po vieną pėdą. Kairę. Nueik į virtuvę ir pažadink Pyragėlį, jis padarys, ką tu jam liepsi. Mums reikės duonos ar avižinių papločių, ar dar ko nors. Tu gauk kalavijus, aš pasirūpinsiu arkliais. Susitiksime prie rytinės sienos vartelių, už Vaiduoklių bokšto. Ten niekas niekada nevaikšto.

— Žinau tuos vartus. Jie saugomi, kaip ir visi kiti.

— Tai kas? Juk kalavijų nepamirši?

— Aš apskritai nesakiau, kad ateisiu.

— Nesakei. Bet jei ateisi, kalavijų nepamirši?

Jis susiraukė.

— Ne, — ištarė pagaliau. — Manau, nepamiršiu.

Arija grįžo į Karaliaus Laužą tuo pačiu keliu, kaip ir išėjo, ir nusėlino įvijais laiptais klausydamasi, kaip aidi jos žingsniai. Atsidūrusi savo kambarėlyje nusirengė nuoga, tada rūpestingai apsivilko iš naujo — du sluoksnius apatinių, šiltas kojines ir pačią švariausią tuniką. Ši buvo lordo Boltono spalvų. Ant krūtinės puikavosi išsiuvinėtas jo ženklas, Dredforto žmogus nulupta oda. Ji užsirišo batus, ant liesų pečių užsimetė vilnonį apsiaustą ir suveržė po kaklu. Tyliai tarsi šešėlis vėl nusileido laiptais. Prie lordo menės durų stabtelėjo pasiklausyti, tada lėtai jas pravėrė. Viduje buvo tylu.

Avies odos žemėlapis gulėjo ant stalo greta lordo Boltono vakarienės likučių. Arija jį standžiai suvyniojo ir užsikišo už diržo. Lordas ant stalo buvo palikęs ir savo durklą, tad Arija pasiėmė ir jį, jei kartais Gendrio drąsa išgaruotų.

Jai įsmukus į tamsos gaubiamą arklidę, tyliai sužvingo vienas žirgas. Visi arklininkai miegojo. Ji koja tol judino vieną, kol tas galų gale apspangęs atsisėdo ir ištarė:

— A? Kas?

— Lordui Boltonui reikia trijų pabalnotų arklių.

Vaikinukas atsikėlė, purtydamas iš plaukų šiaudus.

— Ką, šitokiu metu? Sakai, arklių? — Jis sumirksėjo žiūrėdamas į ženklą ant jos tunikos. — Kam jam tų arklių tokioje tamsoje?

— Lordas Boltonas nepratęs, kad tarnai jį klausinėtų. — Arija susidėjo rankas ant krūtinės.

Arklininkas tebežiūrėjo į žmogų be odos. Jis žinojo, ką tai reiškia.

— Sakai, trijų?

— Vienas — du — trys. Trijų. Tinkamų medžioklei. Greitų ir patikimų.

Arija padėjo jam sutvarkyti kamanas ir balnus, kad nereikėtų žadinti kitų. Ji vylėsi, kad šitam arklininkui paskui nenutiks nieko bloga, bet nujautė, kad tikriausiai bus kitaip.

Sunkiausia buvo vesti arklius per pilį. Ji stengėsi kiek įmanoma laikytis sienos šešėlyje, kad sienų viršumi vaikštantys sargybiniai galėtų pamatyti ją nebent pažvelgę vos ne stačiai žemyn. O jei ir pamatys, kas iš to? Aš — paties milordo taurininkė. Naktis buvo rudeniškai drėgna ir šalta. Iš vakarų lekiantys debesys užstojo žvaigždes, Raudų bokštas gedulingai užkaukdavo sulig kiekvienu vėjo gūsiu. Kvepia lietumi. Arija nežinojo, ar jų pabėgimui lietus padės, ar pakenks.

Niekas jos nepastebėjo ir ji pati nieko nematė, tik pilkai baltą katę, sėlinančią dievų giraitės sienos viršumi. Ta katė stabtelėjo ir sušnypštė, žadindama prisiminimus apie Raudonąją pilį, tėvą ir Sirijų Forelį.

— Galėčiau tave pagauti, jei tik norėčiau, — tyliai pasakė ji katei, — bet man reikia eiti.

Katė vėl sušnypštė ir nubėgo.

Iš penkių didžiulių Harenholo bokštų Vaiduoklių bokštas buvo labiausiai apgriuvęs. Tamsus ir apleistas jis slėpėsi už septos griuvėsių, kur jau beveik tris šimtus metų melstis rinkdavosi tik žiurkės. Ten ji ir laukė spėliodama, ar ateis Gendris su Pyragėliu. Regis, palaukti jai teko ilgokai. Arkliai pešė žoles, dygstančias tarp suskaldytų akmenų, debesys prarijo paskutines žvaigždes. Arija išsitraukė durklą ir ėmė jį galąsti, kad rankos būtų kuo nors užimtos. Ilgais sklandžiais judesiais, kaip ją mokė Sirijus. Tas garsas teikė ramybės.

Juos ateinant Arija išgirdo kur kas anksčiau, negu pamatė. Pyragėlis sunkiai dūsavo, o kartą tamsoje kluptelėjęs ir nusibrozdinęs koją nusikeikė taip garsiai, kad galėjo pažadinti pusę Harenholo. Gendris elgėsi tyliau, bet jo nešami kalavijai einant žvangėjo.

— Aš čia, — ji atsistojo. — Tyliau, kas nors gali išgirsti.

Per išsivarčiusius akmenis vaikinai užsiropštė iki jos. Gendris po apsiaustu vilkėjo aliejumi išteptus žiedmarškinius, už nugaros turėjo pasikabinęs savąjį kalvio kūjį. Apvalus rausvas Pyragėlio veidas kyščiojo iš po gobtuvo. Jam ant dešinės rankos tabalavo maišas su duona, po kaire pažastimi jis laikė paspaudęs didelį apvalų sūrį.

— Prie tų vartelių budi sargybinis, — tyliai tarė Gendris. — Juk sakiau, kad jis ten bus.

— Laukite čia prie arklių, — pasakė Arija, — aš jo atsikratysiu. Kai pašauksiu, tučtuojau ateikite.

Gendris linktelėjo.

— Ūktelk kaip pelėda, kai mums reikės eiti, — tarė Pyragėlis.

— Aš — ne pelėda, — atšovė Arija. — Aš — vilkė. Sustaugsiu.

Palikusi juos, ji viena nėrė pro Vaiduoklių bokšto šešėlį. Ėjo greitai, kad nepasivytų jos pačios baimė, ir atrodė, kad šalia jos žingsniuoja ir Sirijus Forelis, ir Jorinas, ir Džakenas Hagaras, ir Jonas Snou. Ne, ji dar nepasiėmė Gendrio atnešto kalavijo. Šį kartą durklas tiko labiau. Buvo geras ir aštrus. Šie varteliai buvo mažiausi iš visų Harenholo vartų — siauros ir tvirtos ąžuolinės durys, apkaltos geležinėmis vinimis, įtaisytos sienos kampe po gynybiniu bokštu. Jas saugojo tik vienas žmogus, bet Arija žinojo, kad bokšte sargybinių yra daugiau, kiti netoliese vaikšto ant sienos. Kad ir kas nutiktų, ji turi veikti tyliai tarsi šešėlis. Negalima leisti jam surikti. Pabiro paskiri lietaus lašai. Vienas tekštelėjo jai į kaktą ir lėtai nuriedėjo per nosį žemyn.

Ėjo nesislapstydama, žengė prie sargybinio atvirai, tarsi ją būtų siuntęs pats lordas Boltonas. Tas smalsiai žiūrėjo į ją — kas gi per pačią nakties tamsą atveda čionai pažą? Prisiartinusi pamatė, kad jis — šiaurietis, labai aukštas ir liesas, susisupęs į apdriskusį kailinį apsiaustą. Tai buvo blogai. Ji galėjo apkvailinti kokį Frėjų ar Smarkųjį Vyruką, bet Dredforto vyrai Ruzui Boltonui tarnavo visą gyvenimą ir jį pažinojo geriau už ją. O jeigu pasakyčiau, kad esu Arija Stark, ir liepčiau pasitraukti nuo vartų… Ne, ji nedrįso. Tas sargybinis — šiaurietis, bet ne iš Vinterfelo. Jis — Boltono žmogus.

Priėjusi praskleidė plačiau apsiaustą, kad jis pamatytų žmogų nulupta oda ant jos krūtinės.

— Mane atsiuntė lordas Boltonas.

— Tokiu metu? Ko gi dabar?

Po kailiu ji matė blykčiojant plieną ir nebuvo tikra, ar jai pakaks jėgos perdurti žiedmarškinius. Jo gerklė, reikia taikyti į gerklę, bet jis per daug aukštas, niekaip nepasieksiu. Akimirką ji nežinojo, ką sakyti. Staiga vėl tapo maža, išsigandusi mergaitė, o lietaus lašai ant veido atrodė lyg ašaros.

— Jis liepė visiems sargybiniams už gerą tarnybą duoti po sidabrinį pinigą, — žodžiai, atrodė, radosi tarsi iš niekur.

— Sakai, sidabrinį? — Jis nepatikėjo, bet norėjo patikėti, galų gale sidabras yra sidabras. — Ką gi, duokš jį.

Jos ranka pasislėpė po tunika ir vėl išnėrė spausdama tarp pirštų Džakeno duotą pinigėlį. Tamsoje geležis galėjo pasirodyti kaip apsiblausęs sidabras. Ji ištiesė ranką… ir moneta išslydo pro pirštus.

Tyliai keiktelėjęs, vyras priklaupė ant vieno kelio, apgraibomis ieškodamas ant žemės pinigo, ir jo kaklas atsidūrė tiesiai prieš Ariją. Ji išsitraukė durklą ir perbraukė jam per gerklę, lygią ir švelnią tarsi vasariškas šilkas. Karštas kraujas pliūptelėjo jai ant rankų, sargybinis dar mėgino riktelėti, bet ir burna jau buvo pilna kraujo.

— Valar morgulis, — jam mirštant sušnibždėjo Arija.

Kai vyras sustingo, ji susirado monetą. Už Harenholo sienų garsiai ir pratisai sustaugė vilkas. Ji pakėlė vartų skersinį, atrėmė į sieną ir atidarė sunkias ąžuolines duris. Kai vesdami arklius atėjo Pyragėlis ir Gendris, lijo kaip iš kibiro.

— Tu nužudei jį! — aiktelėjo Pyragėlis.

— O ką, tavo nuomone, turėjau daryti?

Pirštai buvo lipnūs nuo kraujo, jos kumelė baidėsi to kvapo. Nesvarbu, galvojo Arija, šokdama į balną. Lietus juos nuplaus, ir vėl bus švarūs.