Karalių kova

Daneiris

Ji įsivaizdavo, kad šiame nuostabaus grožio pertekusiame mieste Nemirtingųjų namai bus visų gražiausi, tačiau išlipusi iš neštuvų išvydo pilkus senoviškus griuvėsius.

Ilgas ir žemas pastatas, be bokštų ar langų, tarsi akmeninė gyvatė raitėsi per giraitę, kurioje augo medžiai juoda žieve; iš jų kaip rašalas mėlynų lapų rasdavosi burtų gėrimas, kvartiečių vadinamas vakaro šešėliu. Šalia nebuvo matyti jokių kitų namų. Rūmų stogą dengė juodos čerpės, daug jų buvo sutrūkinėjusios ar nukritusios. Perdžiūvęs kalkių sluoksnis tarp sienų akmenų daug kur trupėjo. Dabar ji suprato, kodėl Ksaras Ksoanas Daksas juos vadina Dulkių rūmais. Net ir Drogoną tas vaizdas, regis, suerzino. Juodasis drakonas šnypštė leisdamas dūmus pro aštrius dantis.

— Valdove, — dotrakių kalba prabilo Džogas, — tai blogio pritvinkusi vieta, šmėklų ir kerėtojų irštva. Tik pažvelk, kaip ji siurbia ryto saulę. Keliaukime iš čia, kol nesusiurbė ir mūsų.

Šalia jų atsirado seras Džora Mormontas.

— Kokios gi jų galios, jeigu jie gyvena tokiuose rūmuose?

— Neniekink išminties tų, kurie tave visų labiausiai myli, — tarė Ksaras Ksoanas Daksas, tysodamas neštuvuose. — Žyniai — piktos būtybės, mintančios dulkėmis ir geriančios šešėlius. Jie tau nieko neduos. Jie nieko ir neturi.

Agas uždėjo ranką ant aracho.

— Chalise, žmonės sako, kad į Dulkių rūmus įžengia daugelis, bet tik vienas kitas išeina lauk.

— Taip sako žmonės, — pritarė Džogas.

— Mes — tavo kraujo kraujas, — kalbėjo Agas, — prisiekę gyventi ir mirti kartu su tavimi. Leisk mums lydėti tave į šitą tamsią vietą ir saugoti nuo visų pavojų.

— Yra vietų, kur net chalas privalo eiti vienas, — atsakė Dani.

— Tada pasiimkite mane, — paragino seras Džora, — ta grėsmė…

— Karalienė Daneiris privalo įeiti viena arba neiti visiškai, — žynys Pijatas Prėjus žengė iš medžių šešėlio. Ar jis ten stovėjo visą laiką? — nusistebėjo Dani. — Jeigu ji nusigręš dabar, išminties durys jai užsivers amžinai.

— Mano gražioji laivė laukia, pasiruošusi išplaukti nors ir dabar, — šūktelėjo Ksaras Ksoanas Daksas. — Mesk šitą kvailystę, labiausiai užsispyrusi karaliene. Duosiu tau fleitininkų, kurie nuostabiausia muzika nuramins tavo sielą, ir mažą mergaitę, kurios liežuvėlis privers tave dūsauti ir tirpti iš malonumo.

Seras Džora Mormontas rūsčiai pažvelgė į didįjį pirklį.

— Jūsų malonybe, prisiminkite Miri Maz Dur.

— Aš prisimenu ją, — staiga apsisprendusi atsiliepė Dani. — Prisimenu jos išmintį. Bet ji buvo tik magė.

Pijatas Prėjus vangiai šyptelėjo.

— Vaikelis kalba protingai tarsi gyvenimo mačiusi senė. Štai mano ranka, leisk man tave vesti.

— Aš — ne vaikelis.

Vis dėlto Dani paėmė jo ranką.

Po juodaisiais medžiais buvo tamsiau, negu ji manė, ir kelias pasirodė ilgesnis. Nors takas nuo gatvės vedė tiesiai prie rūmų durų, Pijatas Prėjus netrukus pasuko į šalį. Į jos klausimą žynys teatsakė:

— Priekinės durys visada veda vidun, bet niekada laukan. Atmink mano žodžius, karaliene. Nemirtingųjų namai neskirti mirtingiems žmonėms. Jei brangini savo sielą, būk atsargi ir daryk, kaip aš sakau.

— Darysiu, kaip liepsite, — pažadėjo Dani.

— Įėjusi vidun, atsidursi kambaryje su ketveriomis durimis: vienos bus tos, pro kurias įeisi, ir dar trejos. Eik pro duris sau iš dešinės. Kiekvienąkart rinkis duris dešinėje. Jei prieisi laiptus, lipk aukštyn. Niekada nesileisk žemyn ir neik pro jokias duris, tik pirmąsias iš dešinės.

— Durys dešinėje, — pakartojo Dani. — Supratau. Išeidama turėsiu daryti priešingai?

— Jokiu būdu, — atsakė Pijatas Prėjus. — Išeinant ar įeinant, bet lygiai taip pat. Visada aukštyn. Visada pro dešiniąsias duris. Viduje išvysi daug dalykų, kurie tave trikdys. Meilės regėjimai ir siaubo regėjimai, stebuklai ir baisybės. Vaizdai ir garsai iš seniai praėjusių ar niekada nebuvusių laikų. Beeinant tave galbūt kalbins ten gyvenantys ar patarnaujantys. Gali atsakyti ar nepaisyti jų, kaip pati panorėsi, tačiau neužeik į jokį kambarį, kol nepasieksi priėmimų salės.

— Supratau.

— Įėjusi į Nemirtingųjų salę, būk kantri. Menkas mūsų gyvenimas jiems tėra tarsi drugelio sparnų plastelėjimas. Klausyk atidžiai ir kiekvieną žodį dėkis giliai širdin.

Priėjus duris — aukštą ovalinę burną sienoje, vaizduojančioje žmogaus veidą, ant slenksčio jų laukė nykštukas, už kurį mažesnio Dani niekada nebuvo mačiusi. Ūgiu siekė jai vos iki kelių, veidas susitraukęs, nusmailėjęs ir virtęs pailgu snukučiu, bet vilkėjo dailius purpuro ir žydros spalvos drabužius, o rankoje laikė sidabrinį padėklą. Ant padėklo stovėjo grakšti krištolinė taurė su tirštu mėlynu vakaro šešėliu, burtininkų vynu.

— Imk ir gerk, — liepė Pijatas Prėjus.

— Ar mano lūpos nuo jo pamėlynuos?

— Viena taurė tik atkimš tau ausis ir išsklaidys valktis nuo tavo akių, kad galėtum girdėti ir regėti tiesas, kurios bus tau atskleistos.

Dani pakėlė stiklą prie lūpų. Pirmas gurkšnis skoniu priminė rašalą ir pašvinkusią mėsą, atrodė šlykštu, bet nurijus gėrimas viduje tarsi atgijo. Atrodė, lyg krūtinėje skleistųsi čiuptuvai, ugniniais pirštais apglėbiantys širdį, o liežuvį užliejo nepaprastas skonis — tarsi medus ir anyžiai, ir grietinėlė, tarsi motinos pienas ir Drogo sėkla, tarsi raudona mėsa ir karštas kraujas, ir išlydytas auksas. Tarytum grįžo visa, ką buvo kada nors liežuviu patyrusi, ir vis dėlto kažkas visiškai kita… ir taurė staiga ištuštėjo.

— Dabar gali įeiti, — tarė Pijatas Prėjus. Dani pastatė taurę patarnautojui ant padėklo ir žengė vidun.

Ji atsidūrė prieškambaryje akmens sienomis ir ketveriomis durimis, kiekvienoje sienoje po vienas. Nė akimirkos nedvejodama pasuko į dešinę ir žengė tolyn. Antrasis kambarys niekuo nesiskyrė nuo pirmojo. Ji vėl pasuko pro dešiniąsias duris. Jas pravėrusi, išvydo dar vieną nedidelį prieškambarį su ketveriomis durimis. Čia burtų viešpatija.

Ketvirtasis kambarys buvo ne keturkampis, bet apvalainas, medinėmis kirminų išgraužtomis sienomis. Iš jo vedė ne ketverios, o šešerios durys. Dani pasirinko pačias dešiniąsias ir pateko į ilgą, prietemos gaubiamą salę aukštomis lubomis. Dešinėje pusėje rūkdami oranžine liepsna degė surikiuoti deglai, tačiau durys buvo matyti tik kairėje pusėje. Drogonas plačiai išskleidė juodus sparnus ir suplakė troškų orą. Nuskrido dvidešimt pėdų ir nerangiai dunkstelėjo ant grindų. Dani nužingsniavo iš paskos.

Supelijęs kilimas po kojomis kadaise žėrėjo nuostabiomis spalvomis, tarp išblukusių pilkšvai žalių dėmių audinyje iki šiol kai kur auksu blyksteldavo išlikę raštų užraitai. Dabar jis tik slopino jos žingsnių aidą, bet nuo to buvo tik dar blogiau. Kažkur pasieniais Dani girdėjo tapsenant ir krebždant; ji įsivaizdavo, kad tai žiurkės. Išgirdo jas ir Drogonas. Sekė tuos garsus sukiodamas galvą, jiems nutilus piktai rėkdavo. Dar grėsmingesni garsai aidėjo už kai kurių kitų durų. Vienas iš anos pusės kažkas daužė ir drebino lyg mėgindamas išlaužti. Už kitų skambėjo nemokšiška dūdų muzika, ją išgirdęs drakonas ėmė įnirtingai plakti į abi puses uodega. Dani kuo greičiau nuskubėjo tolyn.

Kai kurios durys buvo praviros. Nežiūrėsiu, tarė sau Dani, bet pagunda pasirodė pernelyg didelė.

Viename kambaryje tysojo nuoga graži moteris, o per ją ropojo keturi maži žmogučiai. Savo žiurkiškais snukučiais ir mažomis rausvomis rankutėmis jie priminė tą patarnautoją, kuris davė jai vakaro šešėlio. Vienas iš visų jėgų darbavosi jai tarp kojų. Kitas tąsė krūtis, šlapia raudona burnyte kandžiodamas, kramtydamas ir draskydamas spenelius.

Dar toliau ji išvydo negyvėlių pokylį. Žiauriai nužudyti puotautojai gulėjo išblaškyti tarp apverstų kėdžių, sukapotų stalų, mirko stingstančio kraujo balose. Kai kurie buvo likę be rankų, kojų, net be galvų. Nukirstos rankos tebegniaužė kruvinas taures, medinius šaukštus, keptos mėsos gabalus, duonos kriaukšles. Aukščiau jų soste sėdėjo negyvas žmogus vilko galva. Ant jos turėjo geležinę karūną, vienoje rankoje tarsi karaliaus skeptrą laikė avino koją, o jo akys žvelgė į Dani nebyliai kviesdamos artyn.

Ji spruko nuo jo, bet prie kitų atvirų durų vėl stabtelėjo. Šitas kambarys atrodo pažįstamas, pagalvojo ji. Prisiminė tas didžiules medines sijas ir ant jų išraižytas puošmenas — gyvūnų veidus. O už lango — citrinmedis! Jį išvydus, jai širdį užplūdo ilgesys. Tai namas su raudonomis durimis, namas Bravose. Vos tik ji šitaip pagalvojo, į kambarį, sunkiai pasiramsčiuodamas lazda, įžengė senasis seras Vilemas.

— Štai kur tu, mažoji princese, — tarė jis savo maloniai gergždžiančiu balsu. — Eikš, — kalbėjo jis, — eikš pas mane, miledi, dabar tu jau namie, dabar tau niekas nebegresia. Ir ištiesė didelę raukšlėtą, švelnią kaip sena oda ranką; Dani jau norėjo ją paimti, priglausti, pabučiuoti, tas noras buvo be galo stiprus. Ji jau krustelėjo pasirengusi žengti pirmyn, tik staiga pagalvojo, jis miręs, miręs, mielas senasis lokys, miręs labai seniai. Ji atsitraukė atbula ir pabėgo.

Ilgoji salė tęsėsi be galo, kairėje pusėje vis mirgėjo durys, o dešinėje rikiavosi tik deglai. Ji jau nebeskaičiavo, kiek durų pralėkė — uždarytų ar atvirų, iš medžio ar geležies, paprastų ar puoštų raižiniais, su rankenomis ar spynomis, ar belstukais. Drogonas talžė jai nugarą ragindamas eiti į priekį, ir Dani bėgo, kol visiškai neteko jėgų.

Pagaliau kairėje pusėje pasirodė didžiulės dvivėrės bronzinės durys, prašmatnesnės už visas kitas. Jai artinantis tos durys atsidarė, ir ji stabtelėjo pažiūrėti. Už jų prieblandoje dunksojo salė akmeninėmis sienomis. Nuo tų sienų žemyn žvelgė drakonų kaukolės. Aukštame soste su styrančiais smaigais ir geležtėmis sėdėjo prabangiai apsitaisęs senyvas vyras tamsiomis akimis ir ilgais pilkšvai sidabriniais plaukais.

— Tebūnie jis apanglėjusių kaulų ir sukepusių kūnų karalius, — tarė jis apačioje stovinčiam žmogui. — Tebūnie jis pelenų karalius.

Drogonas garsiai klyktelėjo ir per šilką suleido nagus į odą, tačiau karalius soste jo neišgirdo, ir Dani patraukė toliau.

Viseiris, kitą kartą sustojusi išsyk pagalvojo ji, tačiau atidžiau pažvelgusi suprato, kad ne. Tas vyras buvo tokiais pat plaukais, kaip jos brolis, bet aukštesnis, ir ne alyvų, o indigo spalvos akimis.

— Eigonas, — tarė jis moteriai, žindančiai naujagimį didžiulėje medinėje lovoje. — Nėra karaliui geresnio vardo.

— Ar sudėsi jam dainą? — paklausė moteris.

— Jis jau turi dainą, — atsiliepė vyras. — Jis — pažadėtasis princas, ir jam skirta ledo ir ugnies giesmė.

Tai tardamas jis pakėlė galvą, susitiko akimis su Dani, ir jai pasirodė, kad pamatė ją stovinčią už durų.

— Turėtų būti dar, — tarė jis, nors Dani nesuprato, su kuo jis kalba — su ja ar su ta moterimi lovoje. — Drakonas turi tris galvas.

Nuėjęs prie lango atsisėdo, pasiėmė arfą ir lengvai palytėjo sidabru tviskančias jos stygas. Kambarį užplūdo liūdesys, o vyras, žmona ir kūdikis ištirpo tarsi ryto rūkas, tik skambanti muzika ją palydėjo tolyn.

Atrodė, kad jai teko ištisą valandą žingsniuoti, kol ilgoji salė pagaliau baigėsi stačiais akmeniniais laiptais, besileidžiančiais žemyn į tamsą. Visos durys, ir atviros, ir uždarytos, buvo kairėje. Dani atsigręžė. Staiga išsigandusi pamatė, kad deglai gęsta. Jų degė gal dar dvidešimt. Daugių daugiausia trys dešimtys. Čia pat jai bežiūrint užgeso dar vienas, salės tamsa, iš lėto šliauždama link jos, dar šiek tiek priartėjo. Pasiklausius lyg buvo girdėti, kad kažkas eina iš paskos, lėtai vilkdamas kojas per nublukusį kilimą. Dani nusmelkė siaubas. Grįžti ji nebegalėjo, čia pasilikti buvo baisu, tačiau kur kelias toliau? Dešinėje durų nebuvo, o laiptai leidosi, užuot kilę viršun.

Jai besvarstant užgeso dar vienas deglas, neryškūs garsai po truputį stiprėjo. Drogonas ištiesė ilgą kaklą ir pravėrė nasrus leisdamas pro dantis garus ir ketindamas klykti. Jis taip pat girdi. Dani dar kartą atsigręžė į tuščią sieną, tačiau joje nieko nebuvo matyti. Gal kur nors yra slaptos durys, kurių aš nepastebiu? Ir vėl užgeso deglas. Paskui dar vienas. Pirmosios durys dešinėje, sakė jis, visada pirmosios durys dešinėje. Pirmosios durys dešinėje…

Staiga jai toptelėjo… yra paskutinės durys kairėje!

Ji galvotrūkčiais puolė pro jas. Ten rado nedidelį kambarį su ketveriomis durimis. Iš karto pasuko į dešinę, tuoj pat vėl į dešinę, dar ir dar į dešinę, vėl į dešinę, į dešinę, į dešinę, kol jau nebegalėjo atgauti kvapo ir apsvaigo galva.

Stabtelėjusi pamatė, kad atsidūrė dar viename šaltame, drėgname kambaryje akmeninėmis sienomis, bet šį kartą durys priešais buvo tarsi pražiota burna, už jų lauke, ant žolės po medžiais, stovėjo Pijatas Prėjus.

— Kaipgi čia dabar? Nemirtingieji taip greitai tave išleido? — išvydęs Dani, paklausė jis netikėdamas.

— Taip greitai? — pakartojo ji suglumusi. — Vaikščiojau valandų valandas, bet jų neradau.

— Ne ten pasukai. Eime, aš tave nuvesiu, — Pijatas Prėjus ištiesė ranką.

Dani dvejojo. Iš dešinės buvo dar vienos durys, vis dar uždarytos…

— Eiti reikia kitur, — tvirtai tarė Pijatas Prėjus, jo mėlynas lūpas iškreipė nepasitenkinimas. — Nemirtingieji amžinai nelauks.

— Mūsų menkas gyvenimas — jiems tik drugelio sparnų plastelėjimas, — prisiminusi atšovė Dani.

— Užsispyręs vaikas. Pasiklysi, ir niekas tavęs neberas.

Palikusi jį, Dani nuėjo prie durų dešinėje.

— Ne, — suspiegė Pijatas, — ne, pas mane, ateik pas mane, pas maneeeeee.

Jo veidas sukrito vidun virsdamas tarsi kokia blyškia kirmėle.

Nepaisydama jo, Dani žengė pro duris ir rado laiptus. Pradėjo jais lipti. Netrukus jai jau gėlė kojas. Ji prisiminė, kad Nemirtingųjų namai, regis, neturėjo jokių bokštų.

Pagaliau laiptai baigėsi. Dešinėje pasirodė plačiai atvertos medinės durys. Jos buvo iš juodmedžio ir burtmedžio, juodi ir balti pluoštai sukosi ir vijosi keistais susipynusiais ornamentais. Atrodė labai gražios, bet drauge gąsdinančios. Drakono kraujas neturi bijoti. Dani skubiai sukalbėjo maldą prašydama iš Karžygio drąsos, o iš dotrakių arklių dievo — stiprybės. Tada prisivertė žengti pirmyn.

Už durų jos laukė didžiulė puiki salė, kur susirinkę sėdėjo burtininkai. Kai kurie vilkėjo prašmatnius apdarus iš šermuonėlio kailių, raudono kaip rubinas aksomo, auksu atausto brokato. Kiti puikavosi įstabaus darbo šarvais, apsodintais brangakmeniais, ar aukštomis smailiomis, žvaigždėmis nusagstytomis kepurėmis. Tarp jų sėdėjo ir moterų, apsitaisiusių nepaprasto grožio suknelėmis. Pro spalvoto stiklo langus įstrižai krito saulės spinduliai, visą salę užpildė garsai muzikos, už kurią nuostabesnės Dani nebuvo girdėjusi.

Karališko stoto prabangiai apsirengęs vyras, pamatęs ją, atsistojo ir nusišypsojo.

— Būk pasveikinta, Daneiris iš Targarienų giminės. Ateik ir paragauk amžinybės peno. Mes — Kvarto Nemirtingieji.

— Mes ilgai tavęs laukėme, — tarė moteris greta jo, vilkinti rožinės ir sidabro spalvos drabužius. Krūtis, pagal kvartiečių paprotį jos palikta nuoga, atrodė nuostabi, tobulesnės nebūtum galėjęs įsivaizduoti.

— Žinojome, kad ateisi pas mus, — tarė karalius burtininkas. — Žinojome prieš tūkstantį metų ir visą tą laiką laukėme. Pasiuntėme kometą, kad rodytų tau kelią.

— Turime išminties, kuria norime su tavimi pasidalinti, — prabilo karys spindinčiais smaragdo spalvos šarvais, — ir stebuklingų ginklų, kuriuos ketiname tau įteikti. Tu įveikei visus išmėginimus. Eik čionai, sėskis prie mūsų, ir į visus savo klausimus sulauksi atsakymų.

Dani žengė žingsnį pirmyn. Tačiau tą akimirką Drogonas pašoko jai nuo peties. Jis užskrido ant juodmedžio ir burtmedžio durų viršaus, atsitūpė tenai patogiau ir ėmė snapu kapoti raižytą medį.

— Užsispyręs padaras, — nusijuokė jaunas gražus vyras. — Ar norėtum, kad išmokytume slaptosios drakonų kalbos? Eikš čionai.

Dani apėmė abejonės. Didžiulės durys buvo tokios sunkios, kad jas pastumdama Dani turėjo sukaupti visas jėgas, tačiau tos durys vis dėlto prasivėrė. Už jų pasirodė dar vienos slaptos durys. Paprastos, be jokių papuošimų, mediena sena, papilkėjusi… tačiau į dešinę nuo durų, pro kurias ji ką tik įėjo. Burtininkai tebekvietė ją maloniausiais žodžiais. Dani pasileido bėgti nuo jų, Drogonas atplasnojo žemyn paskui ją. Abu nėrė pro siaurąsias duris į prieblandoje skendintį kambarį.

Visą patalpą užėmė ilgas akmeninis stalas. Virš jo plūduriavo žmogaus širdis, išbrinkusi, melsva nuo puvinio, bet vis dar gyva. Ji lėtai tvinkčiojo, dusliai plakė, ir sulig kiekvienu tvinksniu sušvisdavo melsva šviesa. Siluetai aplink stalą atrodė tik mėlyni šešėliai. Dani priėjo prie tuščios kėdės stalo gale, bet tie šešėliai nekrustelėjo, netarė nė žodžio, net neatsigręžė į ją. Tvyrojo tyla, kurią trikdė tik lėti, duslūs pūvančios širdies dūžiai.

…drakonų motina… atsklido balsas, pusiau šnabždesys, pusiau dejonė… drakonų… drakonų… drakonų… tamsoje atitarė kiti balsai. Kai kurie vyrų, kai kurie moterų. Vienas lyg vaiko. Plūduriuojančiai širdžiai tvinkčiojant, prieblanda vis tirštėjo. Buvo sunku rasti valios prabilti, prisiminti jos taip seniai ir rūpestingai rinktus žodžius.

— Aš — Daneiris Gimusi Audroje iš Targarienų giminės, Septynių Vesteroso Karalysčių karalienė.

Ar jie mane girdi? Kodėl jie nejuda? Ji sėdėjo rankas laikydama ant kelių.

— Patarkite man, kalbėkite išmintimi tų, kurie įveikė mirtį.

Pro tamsiai mėlyną miglą ji dešinėje vos įžiūrėjo suvytusį Nemirtingojo veidą — jis buvo senas senutėlis, raukšlėtas ir beplaukis. Jo kūnas gąsdino keista melsvai violetine spalva, lūpos ir nagai buvo dar mėlynesni, tokie tamsūs, jog atrodė beveik juodi. Net ir akių baltymai bolavo mėlynai. Nereginčiomis akimis jie spoksojo į labai seną moterį kitoje stalo pusėje, šios suknelė iš blyškaus šilko buvo sudūlėjusi tiesiai ant jos kūno. Drabužis kvartiečių papročiu nedengė vienos sudžiūvusios krūties, jos smailus mėlynas spenelis styrojo tarsi odinis.

Ji nekvėpuoja. Dani įsiklausė į tylą. Nė vienas jų nekvėpuoja, jie nejuda, tos akys nieko nemato. Nejaugi Nemirtingieji galėtų būti mirę?

Atsakymas jai atsklido tartum šnabždesys, vos girdimas ir silpnutis kaip pelės plaukelis.

— …mes gyvi… gyvi… gyvi, — šiureno tas garsas, aidais nubangavo tūkstančiai kitų šnabždesių, — …ir žinome… žinome… žinome… žinome…

— Atėjau čionai ieškodama tiesos, — tarė Dani. — Tai, ką mačiau ilgojoje salėje… ar tai tikri regėjimai, ar tik melas? Tai buvo iš tiesų, o gal dar tik bus? Ką jie reiškia?

— …šešėlių pavidalai… rytojus dar neišaušęs… gerk iš ledo taurės… gerk iš ugnies taurės… drakonų motina… trijų vaikas…

— Trijų? — nesuprato ji.

— …tris galvas turi drakonas… — šmėklų būrio balsai dundėjo jos galvoje, nors jų lūpos nekrutėjo, sustingusio melsvo oro nevirpino nė menkiausias alsavimas, — …drakonų motina… audros kūdikis… — šnabždesiai jau panašėjo į sūkuringą giesmę, — tris laužus uždegti privalai… vieną už gyvenimą, ir vieną už mirtį, ir vieną už meilę… — jos pačios širdis plakė vienu ritmu su ta, kuri, pamėlusi ir sugedusi, plūduriavo priešais ją, — tris žirgus privalai išjodyti… vieną geismui, ir vieną baimei, ir vieną meilei… — ji suvokė, kad balsai skamba vis garsiau, jos širdis tarytum plaka vis lėčiau ir net alsavimas gęsta, — tris išdavystes patirsi… vieną už kraują, vieną už auksą ir vieną už meilę…

— Aš nesu… — jos pačios balsas jau virto šnabždesiu, beveik tokiu pat silpnu kaip jų. Kas jai darosi? — Aš nesuprantu, — ištarė ji garsiau. Kodėl čia taip sunku kalbėti? — Padėkite man. Parodykite.

…padėti jai… — pamėgdžiojo šnabždesiai, — …parodyti jai…

Tada tirštėjančioje prieblandoje krustelėjo tariami pavidalai, melsvos šmėklos. Klykė Viseiris, kai jam per skruostus į burną varvėjo lydytas auksas. Aukštas lordas vario spalvos oda ir sidabriškai auksiniais plaukais stovėjo po vėliava su liepsnotu eržilu, o jam už nugaros ugnis siaubė miestą. Iš mirštančio princo krūtinės tarsi kraujo lašai krito rubinai, jis puolė ant kelių vandenyje, sulig paskutiniu atodūsiu murmėdamas moters vardą…

— …drakonų motina, mirties duktė…

Raudonas kalavijas saulėlydžio gaisais švytėjo iškeltas žydraakio karaliaus, nuo kurio nekrito šešėlis. Virš džiūgaujančios minios ant karčių siūbavo skudurinis drakonas. Iš rūkstančio bokšto skristi pakilo didžiulė akmeninė, šešėlių ugnimi alsuojanti pabaisa…

— …drakonų motina, melo žudikė…

Jos Sidabrė po žvaigždžių jūra lėkė per žolę prie tamsaus upelio. Laivo pirmagalyje stovėjo lavonas, jo negyvame veide žėrėjo akys, o lūpos liūdnai šypsojosi. Iš plyšio ledo sienoje išaugo žydra gėlė, ir ore pasklido nuostabus aromatas…

— …drakonų motina, ugnies nuotaka…

Regėjimai keitė vienas kitą vis greičiau, kol pagaliau net oras, atrodė, atgijo. Palapinėje sūkuriavo ir šoko šešėliai, bekūniai ir klaikūs. Maža basakojė mergaitė bėgo prie didelio namo raudonomis durimis. Miri Maz Dur spiegė liepsnose, jai iš kaktos kalėsi drakonas. Širmas arklys vilko kruviną nuogo vyro lavoną. Per žolę, aukštesnę už žmogų, šuoliavo baltas liūtas. Kalnų Motinos papėdėje nuogos senės vorele brido iš ežero ir drebėdamos klaupėsi prieš ją, nulenkusios žilas galvas. Dešimt tūkstančių vergų tiesė kruvinas rankas, o ji lėkė ant savo Sidabrės pro juos kaip vėjas. „Motina! — šaukė jie. — Motina, motina!“ Siekė jos, stengėsi paliesti, tampė apsiausto, sijono kraštus, čiuopė pėdas, kojas, krūtinę. Jie jos norėjo, jiems reikėjo jos, ugnies, gyvybės, ir Dani dusdama išskėtė rankas pasirengusi jiems atsiduoti…

Bet staiga jai aplink galvą suplakė juodi sparnai, melsvą orą perskrodė įniršio kupinas klyksmas, regėjimai dingo, o Dani ryžtas virto siaubu. Ją iš visų pusių supo Nemirtingieji, šalti ir mėlyni, jie šnibždėdami lietė ją sausomis ir šaltomis rankomis, tampė, glostė, kišo pirštus jai į plaukus. Dani stovėjo praradusi paskutines jėgas. Net jos širdis liovėsi plakusi. Pajuto ranką ant nuogos krūties, pirštai sugnybo spenelį. Švelnią kaklo odą palietė dantys. Ties akimi atsirado burna, ji laižė, čiulpė, kando…

Tada mėlyna spalva virto oranžine, o vietoj šnabždesių nuaidėjo klyksmai. Jos širdis daužėsi nerimdama krūtinėje, burnos ir rankos pranyko, odą nutvilkė karščio banga, ir Dani sumirksėjo nuo staiga užplūdusios šviesos. Jai virš galvos tupėjo drakonas ir, išskėtęs sparnus, draskė tą klaikią tamsią širdį, gabalais plėšė pūvančią mėsą, ir kaskart ją griebiant jam iš pražiotų nasrų pliūpteldavo ryški ir svilinanti ugnis. Dani girdėjo, kaip rėkia liepsnos apimti Nemirtingieji, plonyčiais spigiais balsais šaukdami seniai mirusių kalbų žodžius. Jų kūnai trupėjo lyg pergamentas, kaulai degė kaip sausas lajumi suteptas medis. Liepsnos laižomi jie šoko, svirduliavo ir raitėsi, sukiojosi aukštai keldami svylančias rankas, jų pirštai žioravo tarsi deglai.

Dani vargais negalais atsistojo ir puolė brautis pro juos. Jie buvo lengvi tarsi pūkeliai, vien tik kevalai, ir krito vos paliesti. Kai pasiekė duris, liepsnojo jau visas kambarys.

— Drogonai! — šūktelėjo ji, ir šis atplasnojo per ugnį.

Už durų ilgas tamsus koridorius tarsi gyvatė vingiavo tolyn, jį apšvietė tik oranžinė jai už nugaros likusi šviesa. Dani skubėjo ieškodama durų, durų dešinėje arba durų kairėje, bet kokių durų, tačiau jų nebuvo, tik vingiuotos akmeninės sienos ir grindys, kurios, regis, siūbavo ir slydo jai iš po kojų, norėdamos ją pargriauti. Dani stengėsi laikytis tvirtai ir bėgo dar greičiau, tik staiga tiesiai prieš save išvydo išėjimą — burnos pavidalo duris.

Išlėkusi į saulę, apakinta ryškios šviesos ji iš karto suklupo. Pijatas Prėjus kažką vebleno nepažįstama kalba ir šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos. Atsigręžusi atgal Dani išvydo, kad pro senųjų akmeninių Dulkių rūmų sienų plyšius ir juodas stogo čerpes veržiasi dūmų kamuoliai.

Berdamas prakeiksmus, Pijatas Prėjus išsitraukė peilį ir puolė prie jos, bet Drogonas kibo jam į veidą. Po akimirkos Dani išgirdo pliaukštelint Džogo rimbą, ir malonesnio už šį garso ji niekad nebuvo girdėjusi. Peilis nuskriejo į šalį, tuoj pat Racharas bloškė Pijatą žemėn. Šalia jos ant vėsios žalios žolės suklupo seras Džora Mormontas ir apkabino per pečius.