Karalių kova

Arija

Jei Harenas Juodasis ir buvo davęs kokius vardus savo pilies bokštams, jie seniai pasimiršo. Dabar žmonės kalbėjo apie Siaubo, Našlių, Raudų, Vaiduoklių bokštus ir apie Karaliaus Laužą. Arija miegodavo tamsiuose rūsiuose po Raudų bokštu, negilioje nišoje ant šiaudų. Turėjo vandens nusiprausti kada panorėjusi ir gabalėlį muilo. Dirbti buvo sunku, bet ne sunkiau, negu kasdien pėdinti daugelį mylių. Kiaunei nebereikėjo rinkti kirminų ir vabalų, kad pavalgytų, kaip anksčiau Ariui; ji kasdien gaudavo duonos, miežinės košės su morkų ir ropių gabalėliais, o kartą per porą savaičių — ir kąsnelį mėsos.

Pyragėlis maitinosi dar geriau; jis įsitaisė ten, kur buvo jo vieta, — virtuvėje, apvaliame mūriniame pastate su kupolu, visiškai atskirame pasaulyje. Arija valgydavo prie lentinio stalo rūsyje su Vyze ir kitais jo globotiniais, bet kartais ją siųsdavo atnešti visiems maisto, ir jai pavykdavo ištaikyti valandėlę pasišnekėti su Pyragėliu. Jis niekaip negalėjo įsidėmėti, kad dabar ji — Kiaunė, ir toliau vadino ją Ariu, nors ir žinojo, kad ji — mergaitė. Kartą mėgino jai įbrukti karšto obuolių pyrago, bet padarė taip negrabiai, kad viską matė du virėjai. Jie atėmė tą pyragą ir prikūlė jį dideliu mediniu samčiu.

Gendris dirbo kalvėje, Arija matydavo jį retai. Tų, su kuriais dirbo pati, ji nenorėjo nė vardų žinoti, nes jiems mirštant tada būdavo dar skaudžiau. Dauguma buvo vyresni ir ja nesidomėjo.

Harenholas buvo milžiniškas, didžioji jo dalis stovėjo apleista. Anksčiau tą pilį Tulių giminės vardu valdė ledi Vent, bet iš penkių bokštų naudojo tik dviejų bokštų apatinius trečdalius, visa kita buvo palikta irti. Dabar ji pabėgo, o nedidelis jos tarnų būrelis nepajėgė rūpintis visais tais riteriais, lordais ir aukštakilmiais belaisviais, kuriuos atsivedė lordas Taivinas, tad Lanisteriams teko ne tik šiaip ieškoti grobio bei maisto, bet ir gaudyti apylinkėse tarnus. Žmonės kalbėjo, esą lordas Taivinas ketina atgaivinti buvusią Harenholo šlovę ir, pasibaigus karui, čia įkurti savo naująją buveinę.

Vyzė siuntinėdavo Ariją su pranešimais, liepdavo nešioti vandenį, maistą, kartais patarnauti prie stalo Kareivinių menėje virš ginklinės, kur valgydavo kariai. Bet daugiausia jai tekdavo valyti kambarius. Apatiniame Raudų bokšto aukšte buvo sandėliai ir aruodai, virš jų per du aukštus gyveno įgula, tačiau toliau visi viršutiniai aukštai stovėjo tušti jau aštuoniasdešimt metų. Dabar lordas Taivinas įsakė juos sutvarkyti, kad vėl būtų tinkami gyventi. Reikėjo atgremžti grindis, nuplauti purvą nuo langų, išnešti sulaužytas kėdes ir sutrūnijusias lovas. Pačiame viršutiniame aukšte visur akis badė didžiulių šikšnosparnių lizdai — tuos paukščius Ventų giminė buvo pasirinkusi savo ženklu. Rūsiuose veisėsi pulkai žiurkių… ir, pasak kalbų, vaiduokliai, Hareno Juodojo ir jo sūnų dvasios.

Arijos galva, tai buvo kvaila. Harenas ir jo sūnūs mirė Karaliaus Laužo bokšte, todėl jis taip ir vadinosi, tai kodėl jie turėtų keliauti per kiemą jos persekioti? Raudų bokštas raudodavo tik pakilus vėjui iš šiaurės, tą garsą sukeldavo oras, pučiamas pro akmenyse nuo karščio atsiradusius plyšius. Jeigu Harenhole buvo kokių vaiduoklių, Arijai jie niekada nekėlė rūpesčių. O štai gyvųjų reikėjo bijoti — Vyzės, sero Gregorio Kligeino ir paties lordo Taivino Lanisterio, gyvenusio Karaliaus Laužo bokšte, kuris tebebuvo aukščiausias ir galingiausias iš visų, nors ir palinkęs nuo apsilydžiusių akmenų svorio, todėl priminė didžiulę pusiau ištirpusią juodą žvakę.

Arija vis pagalvodavo, kaip pasielgtų lordas Taivinas, jeigu ji žengtų artyn ir prisipažintų esanti Arija Stark, tačiau puikiai suvokė, kad jai niekada nepavyktų prieiti taip arti, jog galėtų su juo pasikalbėti. Be to, net jeigu ir pasikalbėtų, jis nė už ką nepatikėtų, o Vyzė paskui ją sumuštų iki kraujo.

Tuose rūsiuose Vyzė savaip buvo beveik toks pat baisus kaip seras Gregoris. Kalnas galabijo žmones lyg muses, bet dažniausiai, regis, nė nežinojo, kad tos musės zyzia čia pat. Vyzė visada žinojo, kad tu esi čia, žinojo, ką veiki, o kartais net ką galvoji. Puldavo mušti už menkiausią prasižengimą. Ir turėjo šunį — bjaurią dėmėtą kalę, kuri dvokė šlykščiau už bet kokį šunį Arijos gyvenime. Kartą ji matė, kaip Vyzė tą kalę užsiundė ant išvietes valančio berniuko, kuris kažkuo jį supykdė. Kalė išplėšė didelį gabalą jam iš blauzdos, o Vyzė tik juokėsi.

Jau po trijų dienų Vyzė pelnė garbingą vietą vakarinėje Arijos maldelėje.

— Vyzė, — pradėdavo šnibždėti ji, — Dunsenas, Čizvikas, Poliveris, Rafas Meilutis. Kutulis ir Skalikas, seras Gregoris, seras Eimoris, seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.

Jei būtų nors vieną pamiršusi, kaip vėliau būtų galėjusi jį rasti ir nužudyti?

Pakeliui į Harenholą Arija jautėsi lyg avis, bet pilyje virto pelyte. Įlindusi į šiurkščios vilnos suknelę, ji buvo pilka tarsi pelė; lyg pelė ji tūnodavo užkampiuose, plyšiuose, tamsiuose pilies užkaboriuose, stengdamasi nesipainioti galingiesiems po kojomis.

Kartais jai dingodavosi, kad tarp šių storų sienų pelės yra visi, net riteriai ir didieji lordai. Milžiniškoje pilyje net ir Gregoris Kligeinas atrodydavo nedidukas. Harenholo plotas tris kartus viršijo Vinterfelą, o pastatai buvo tokie didžiuliai, kad netiko net lyginti. Arklidėse tilpo tūkstantis žirgų, dievų giraitė plytėjo per dvi dešimtis akrų, virtuvė dydžiu lenkė Vinterfelo Didžiąją menę, o paties Harenholo didžioji salė, skambiai vadinama Šimto Židinių mene, nors jų turėjo tik trisdešimt su trupučiu (Arija du kartus mėgino juos suskaičiuoti, bet vieną kartą išėjo trisdešimt trys, kitą — trisdešimt penki), buvo tokia erdvi, kad lordas Taivinas būtų galėjęs ten surengti pokylį visai savo kariuomenei, bet jis taip niekada nedarė. Sienos, durys, menės, laiptai — viskas buvo tokio nežmoniško dydžio, kad Arija vis prisimindavo senosios auklės pasakas apie milžinus, gyvenusius už Sienos.

Lordai ir ledi niekada nepastebėdavo aplink kojas zujančios mažos pilkos pelytės, tad Arija nė nesistengdama išgirsdavo visokiausių paslapčių, pakakdavo tik dirbant atidžiau klausytis. Gražuolė Pija iš maisto sandėlio pasirodė esanti tikra kekšė, gulėjusi su kiekvienu pilyje atsidūrusiu riteriu. Kalėjimo viršininko žmona laukėsi vaiko, bet tikrasis tėvas buvo arba seras Alinas Stakspyras, arba dainininkas, vardu Vatas Baltadantis. Lordas Lefordas prie stalo pokštaudavo apie vaiduoklius, bet šalia lovos visada statydavo degančią žvakę. Sero Dunaverio ginklanešys Džodžas per miegus varydavo į lovą. Virėjai niekino serą Harį Sviftą ir prispjaudavo į kiekvieną jam skirtą lėkštę. Kartą Arija net nugirdo meisterio Totmuro tarnaitę pasakojant broliui apie kažkokį laišką, kuriame pasakyta, esą Džofris — visai ne teisėtas karalius, o tik pavainikis. Ta mergina šnibždėjo, kad lordas Taivinas liepęs tą laišką sudeginti ir daugiau apie tokią bjaurastį neužsiminti.

Dar Arija sužinojo, kad į kovą stojo karaliaus broliai Stanis ir Renlis.

— Dabar abu jie — karaliai, — sakė Vyzė. — Krašte daugiau karalių negu žiurkių pilies rūsiuose.

Net ir Lanisterių žmonės abejojo, ar Džofriui pavyks ilgiau išlaikyti Geležinį sostą.

— Nieko tas vaikis neturi, jokios kariuomenės, tik tuos auksinius apsiaustus, o valdo jį eunuchas, neūžauga ir moteriškė, — burbėjo kažkoks lordas, apsikabinęs vyno taurę. — Kokia iš jų bus nauda, kai ateis laikas kautis?

Daugelis nuolat šnekėdavo apie Beriką Dondarioną. Storas lankininkas kartą sakė, kad jį nužudė Kruvinieji Juokdariai, bet kiti tik pasišaipė iš jo.

— Lorčas tą vyrą nudėjo prie Srauniųjų Krioklių, o Kalnas jį nudobė net du kartus. Statau sidabrinį elnią, kad ir šį kartą jis vis dar gyvas.

Arija nesuprato, kas tie Kruvinieji Juokdariai, kol po poros savaičių į Harenholą atvyko būrys, už kurį keistesnio ji dar nebuvo mačiusi. Iškėlę vėliavą su juodu ožiu kruvinais ragais, pro vartus jojo vario spalvos žmonės, susipynę plaukus kaselėmis ir įsirišę į jas skambalėlių. Ietininkai ant juodai ir baltai dryžuotų arklių, lankininkai pudruotais skruostais, kresni plaukais apžėlę vyrai su gauruotais skydais, rudaodžiai žmonės plunksnomis apkaišytais apsiaustais, liesutis, žaliais ir rausvais keturkampiais išsimarginęs kvailys, kalavijais ginkluoti kariai neįtikėtinomis dvišakomis, žaliai, tamsiai raudonai ir sidabru dažytomis barzdomis, dar kitokie kariai su spalvotais randais ant skruostų, grakštus vyras septono apdaru, kitas — rimtas tarsi tėvas pilkais meisterio rūbais, o dar vienas — geibus žmogėnas odiniu apsiaustu, apkraštuotu ilgomis šviesių plaukų sruogomis.

Jų priešakyje jojo liesas tarsi lazda ir labai aukštas vyras pailgo, išsekusio veido, kurį dar paryškino juoda susivėlusi, nuo smailaus smakro iki pat juosmens nutįsusi barzda. Prie balno kabojo juodo plieno šalmas, vaizduojantis ožio galvą. Ant kaklo turėjo grandinę iš įvairaus dydžio skirtingų metalų monetų, o jo žirgas buvo vienas iš tų keistų juodai ir baltai dryžuotų padarų.

— Kiaune, nuo šitų laikykis atokiau, — įspėjo Vyzė pamatęs ją spoksant į vyrą su ožio šalmu. Kartu su Vyze sėdėjo du jo draugai girtuokliai, tarnaujantys kareiviais pas lordą Lefordą.

— Kas jie tokie? — paklausė Arija.

— Patarnautojai, mergyte, — nusijuokė vienas tų kareivių. — Ožkanagiai. Lordo Taivino Kruvinieji Juokdariai.

— Ei, vištagalvi, jeigu jai nudirs odą, tuos prakeiktus laiptus gremžti galėsi pats, — atsiliepė Vyzė. — Tai samdiniai, Kiaune. Patys save jie vadina Smarkiaisiais Vyrukais. Jiems girdint, kitaip ir nesakyk, nes jie tavęs nepagailės. Tas su ožio šalmu — jų kapitonas, lordas Vargas Houtas.

— Koks jis tau lordas, — įsiterpė antrasis kareivis. — Girdėjau serą Eimorį taip sakant. Paprasčiausias samdinys, tik daug mala liežuviu ir labai jau gerai apie save galvoja.

— Taigi, — sutiko Vyzė, — bet ji verčiau tegu vadina lordu, bus sveikesnė.

Arija dar kartą pažvelgė į Vargą Houtą. Kiekgi pabaisų turi lordas Taivinas?

Smarkieji Vyrukai apsistojo Našlių bokšte, tad Arijai jiems patarnauti nereikėjo. Ji tuo džiaugėsi. Tą patį vakarą, vos atvykę, tie samdiniai įsivėlė į peštynes su Lanisterių žmonėmis. Sero Hario Svifto ginklanešys krito nudurtas, du Kruvinieji Juokdariai buvo sužeisti. Kitą rytą lordas Taivinas juos abu pakorė prie vartų kartu su vienu lordo Lideno lankininku. Vyzė sakė, kad tas lankininkas viską ir pradėjęs, erzinęs samdinius dėl Beriko Dondariono. Kai pakaruoklių kojos liovėsi trūkčioti, Vargas Houtas ir seras Haris apsikabino, pasibučiavo ir, stebint lordui Taivinui, prisiekė vienas kitam amžiną draugystę. Arijai pasirodė kvaila, kad Vargas Houtas taip jausmingai seilėjasi, bet jai užteko proto nenusijuokti.

Kruvinieji Juokdariai Harenhole ilgai neužsibuvo, tačiau dar jiems neiškeliavus Arija vieną jų nugirdo sakant, kad Ruzo Boltono vedama šiauriečių kariuomenė užėmė raudonąją Trišakio brastą.

— Jeigu jis išdrįs persikelti, lordas Taivinas vėl jį sutriuškins kaip anksčiau prie Žaliosios Šakos, — kalbėjo Lanisterių lankininkas, tačiau kiti kareiviai jį suniekino.

— Boltonas nė už ką nesikels, kol Jaunasis Vilkas neatžygiuos iš Riverano su laukinių šiauriečių būriais ir visais savo vilkais.

Arija nemanė, kad brolis taip arti. Riveranas buvo kur kas arčiau negu Vinterfelas, nors ji nesusigaudė, kurioj pusėj nuo jų yra Harenholas. Galėčiau kaip nors sužinoti, tikrai galėčiau, jeigu tik pavyktų ištrūkti. Pagalvojus, kad galbūt vėl išvystų Robo veidą, Arijai teko prikąsti lūpą. Ir Joną norėčiau pamatyti, ir Braną su Rikonu, ir motiną. Net ir Sansą… pabučiuočiau ją ir kaip tikra ledi paprašyčiau man atleisti, jai tai patiktų.

Iš kalbų kieme ji sužinojo, kad Siaubo bokšto viršutiniuose kambariuose gyvena bent trys tuzinai belaisvių, sučiuptų per kažkurį mūšį prie Žaliosios Trišakio Šakos. Dauguma, pasižadėję, kad nemėgins bėgti, galėjo laisvai vaikštinėti po pilį. Jie prisiekė nebėgti, tarė sau Arija, bet padėti man išsigelbėti jiems neuždrausta.

Belaisviai valgydavo prie atskiro stalo Šimto Židinių menėje, pilyje jų sutikti galėjai dažnai. Keturi broliai kasdien mankštindavosi Apsilydžiusių Akmenų kieme, kaudamiesi ilgomis lazdomis ir mediniais skydais. Trys jų buvo Frėjai iš Perkėlos, ketvirtasis — jų pavainikis brolis. Tačiau pilyje jie ilgai negyveno; vieną rytą su taikos vėliava ir skrynute aukso atkeliavo dar du broliai ir išpirko juos iš nelaisvės. Visi šeši Frėjai iškeliavo kartu.

Bet už šiauriečius išpirkos siųsti niekas neskubėjo. Vienas storulis lordas, kaip pasakojo Pyragėlis, vis landžiodavo į virtuvę taikydamasis nustverti atliekamą kąsnelį. Jo ūsai buvo tokie vešlūs, kad burnos net nebuvo matyti; apsiaustą jis susegdavo sidabriniu, safyru papuoštu trišakiu. Jis buvo lordo Taivino belaisvis, tuo tarpu barzdotas nuožmaus žvilgsnio jaunuolis, mėgstantis vienišas vaikštinėti sienos viršuje ir turintis juodą, baltomis saulėmis išsiuvinėtą apsiaustą, priklausė kažkokiam pakelės riteriui, kuris ketino iš tokio belaisvio praturtėti. Sansa būtų tuojau pasakiusi, kas jis toks ir kuo vardu anas storulis, tačiau Arija niekada per daug nesidomėjo titulais ir ženklais. Vos septonė Mordeina prabildavo apie vienos ar kitos giminės istoriją, Arijos mintys nuklysdavo kažkur toli, ji užsisvajodavo ir tik nekantraudavo sulaukti pamokos galo.

Tačiau lordą Serviną ji atsiminė. Jo žemės driekėsi netoli nuo Vinterfelo, tad jis su sūnum Klėjum čia lankydavosi dažnai. Bet likimas lėmė, kad lordas Servinas buvo vienintelis belaisvis, kuris niekur nesirodydavo, tik gulėjo lovoje bokšto kambarėlyje, mat turėjo pasveikti po sužeidimo. Ištisomis dienomis Arija stengėsi sugalvoti, kaip prasmukti pro sargybinius prie durų ir susitikti su juo. Jeigu ją pažintų, garbė reikalautų padėti. Lordas, aišku, turi aukso, visi jie jo turi; galbūt jis sumokėtų kuriems nors lordo Taivino samdiniams, kad palydėtų ją į Riveraną. Tėvas visada sakydavo, kad dauguma samdinių išduotų bet ką, svarbu tik pasiūlyti jiems pakankamai aukso.

Bet netrukus vieną rytą Arija pastebėjo tris moteris — tyliąsias seseris pilkais apsiaustais su gobtuvais, jos į savo vežimą kėlė lavoną. Palaikai buvo užsiūti į ploniausio šilko įkapes, išsiuvinėtas kovos kirvio ženklais. Pasiteiravus, kas ten toks, vienas sargybinis Arijai pasakė, kad mirė lordas Servinas. Išgirdusi tuos žodžius, ji pasijuto tarsi gavusi spyrį į pilvą. Vis tiek jis man nebūtų padėjęs, mąstė ji žiūrėdama, kaip seserys stumia vežimą pro vartus. Jis net ir sau padėti nepajėgė, kvaila tu pele.

Paskui ji vėl šveitė grindis ir laiptus, lakstė su paliepimais ir klausėsi prie durų. Paaiškėjo, kad lordas Taivinas netrukus puls Riveraną. O gal suks į pietus, į Haigardeną, šito iš jo niekas nesitiki. Ne, jis privaląs ginti Karaliaus Uostą, nes didžiausia grėsmė — tai Stanis. Gregoris Kligeinas ir Vargas Houtas gavo užduotį sunaikinti Ruzą Boltoną ir ištraukti tą durklą lordui Taivinui iš nugaros. Į Lizdą plasnojo varnai: jis ketino vesti ledi Lisą Arin ir perimti savo valdžion Slėnį. Nupirko tūkstantį svarų sidabro, iš kurio turėjo būti kalami stebuklingi kalavijai Starko pabaisoms žudyti. Parašė laišką ledi Stark siūlydamas taiką, kad Karalžudys greičiau atgautų laisvę.

Nors varnai kasdien išskrisdavo ir parskrisdavo, pats lordas Taivinas beveik ištisomis dienomis leisdavo laiką užsidaręs su karo taryba. Retkarčiais Arija pastebėdavo jį, bet visada tik šmėkštelint tolumoje — kartą lordas Taivinas vaikštinėjo ant sienų lydimas trijų meisterių ir storojo belaisvio vešliais ūsais, kitą kartą jojo su savo lordais apžiūrėti stovyklos, bet dažniausiai jis stovėdavo dengtoje galerijoje ir pro arką žiūrėdavo, kaip apačioje, kieme, vyrai mankštinasi. Laikydavo rankas sudėjęs ant auksinės kalavijo buoželės. Žmonės kalbėjo, kad lordas Taivinas labiausiai mėgsta auksą; net jo naktipuodis būna pilnas aukso, anot vieno pašaipaus ginklanešio. Lordas Lanisteris pagal amžių atrodė tvirtas, šiurkščiomis auksinėmis žandenomis ir plika galva. Jo veidas Arijai kažkuo priminė tėvą, nors jie buvo visiškai nepanašūs. Jo veidas kaip tikro lordo, ir tiek, kalbėjo ji sau. Prisiminė girdėjusi, kaip motina sakė tėvui — dabar nutaisyk tikro lordo veidą ir sutvarkyk tą reikalą. Tėvas tik pasijuokė iš tokio patarimo. Kad lordas Taivinas iš ko nors juoktųsi, Arija visiškai negalėjo įsivaizduoti.

Vieną popietę, laukdama su kibiru eilės pasisemti iš šulinio vandens, ji išgirdo dejuojant rytinių vartų vyrius. Po pakeltomis grotomis neskubėdamas jojo vyrų būrys. Įžiūrėjusi per vado skydą ropojančią mantikorą, Arija giliai viduje pajuto dilgtelint neapykantą.

Dienos šviesoje seras Eimoris Lorčas neatrodė toks baugus, kaip liepsnojant deglams, bet savo mažomis akutėmis vis tiek priminė paršą. Viena moterų pasakė, kad jo vyrai, vaikydamiesi Beriką Dondarioną ir kapodami maištininkus, apjojo visą ežerą. Mes juk nebuvome maištininkai, galvojo Arija. Mes buvome Nakties sargyba, ji nestoja nė į vieną pusę. Tačiau paskui serą Eimorį jojo mažiau vyrų, negu Arija atsiminė, daugelis buvo sužeisti. Tegu jų žaizdos supūliuoja. Tegu jie visi numiršta.

Tada ji būrio gale pamatė tuos tris.

Rordžas buvo užsidėjęs juodą pusšalmį su plačiu nosies kyšuliu, tad beveik nebuvo matyti, kad jis neturi nosies. Greta jo Kandžius sunkiai lingavo ant arklio, kuris, regis, turėjo tuoj pat susmukti nuo jo svorio. Atrodė dar atgrasesnis dėl gausybės nuo nudegimų likusių, jau apgijusių pūslių.

Bet Džakenas Hagaras tebesišypsojo. Vilkėjo vis tais pačiais purvinais skarmalais, tačiau buvo spėjęs išsiplauti ir susišukuoti plaukus. Raudoni ir balti, tviskantys, jie krito bangomis iki pečių, ir Arija nugirdo kikenant susižavėjusias merginas.

Reikėjo palikti juos sudegti. Gendris taip ir sakė, verčiau būčiau jo paklausiusi. Jeigu nebūtų sviedusi jiems kirvio, visi būtų žuvę. Ji staiga nusigando, bet ta trijulė prajojo visiškai abejingai. Tik Džakenas Hagaras tarsi metė akį Arijos pusėn, jo žvilgsnis nuslydo tiesiai per ją. Neatpažino manęs, pagalvojo ji. Aris buvo mažas smarkus berniūkštis su kalaviju, o aš — tik pilka pelytė su kibiru.

Tą dieną ji iki pat vėlumos gremžė laiptus Raudų bokšte. Vakare jai delnai peršėjo ir kraujavo, o rankos taip įskaudo, kad tempiant kibirą į rūsį nesuvaldomai drebėjo. Jautėsi tokia pavargusi, kad nepajėgė net valgyti, todėl atsiprašė Vyzės ir, nuropojusi ant savo šiaudų, užmigo.

— Vyzė, — žiovaudama sušnibždėjo, — Dunsenas, Čizvikas, Poliveris, Rafas Meilutis. Kutulis ir Skalikas, Seras Gregoris, seras Eimoris, seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.

Galbūt prie šitos maldos vertėjo pridurti ir dar tris vardus, bet Arija buvo per daug pavargusi, kad dabar nuspręstų.

Arija sapnavo vilkus, kurie kaip pašėlę lėkė per girią, kai stipri ranka tarsi lygus šiltas akmuo, tvirtas ir neįveikiamas, užgulė jai burną. Ji tučtuojau pabudo raitydamasi ir priešindamasi.

— Mergaitė nieko nekalba, — prie pat ausies pasigirdo šnabždesys. — Mergaitė tyli užsičiaupusi, niekas negirdi, ir draugai gali slapčia pasikalbėti. Taip?

Arija besidaužančia širdimi sugebėjo vos vos linktelėti.

Džakenas Hagaras atitraukė ranką. Rūsyje buvo tamsu, nors į akį durk, jo veido ji nematė, nors jautė jį čia pat. Tačiau aiškiai užuodė: jo oda kvepėjo muilu ir švara, nuo plaukų sklido malonus aromatas.

— Berniukas virto mergaite, — sumurmėjo jis.

— Visada buvau mergaitė. Maniau, kad nepastebėjai manęs.

— Žmogus mato. Žmogus pažįsta.

Arija prisiminė jo nekenčianti.

— Išgąsdinai mane. Dabar esi vienas iš tų, geriau būčiau palikusi tave sudegti. Ką čia veiki? Eik šalin, kitaip pašauksiu Vyzę.

— Žmogus grąžina skolas. Žmogus skolingas tris.

— Tris?

— Raudonasis dievas turi gauti, kas jam priklauso, mieloji mergyte, už gyvybę galima sumokėti tik mirtimi. Šita mergaitė pasiėmė tris, kurie jam buvo skirti. Šita mergaitė turi jų vieton duoti kitus tris. Sakyk vardus, visa kita žmogus padarys pats.

Jis nori man padėti, staiga suvokė Arija, pajutusi svaiginančią vilties bangą.

— Palydėk mane į Riveraną, tai netoli nuo čia, jei pavogtume kelis arklius, būtų galima…

Džakenas prispaudė pirštą jai prie lūpų.

— Gausi iš manęs tris gyvybes. Nei daugiau, nei mažiau. Trys, ir būsime atsiskaitę. Tad mergaitė tegu pagalvoja, — jis švelniai palietė lūpomis jos plaukus. — Bet ne per ilgai.

Kai Arija pagaliau uždegė savo žvakigalį, aplinkui tvyrojo tik vos juntamas kvapas — silpnutis imbiero ir gvazdikėlių dvelksmas. Gretimoje įduboje moteris ant savo šiaudų kūlio apsivertė ant kito šono burbėdama, kad žvakė šviečia jai į akis. Arija tuoj pat užpūtė liepsnelę. Užsimerkusi išvydo prieš akis plūduriuojančius veidus. Džofris ir jo motina, Ilinas Peinas ir Merinas Trentas, ir Sandoras Kligeinas… tačiau jie visi — Karaliaus Uoste, už šimtų mylių nuo čia, o seras Gregoris pilyje praleido vos kelias dienas ir vėl patraukė į apylinkes, su savimi išsivesdamas ir Rafą, ir Čizviką, ir Kutulį. Bet seras Eimoris niekur neišvyko, o jo Arija nekentė beveik taip pat karštai. Iš tiesų? Arija nebuvo tikra. Na, bet Vyzė buvo nuolat šalia.

Kitą rytą pabudo neišsimiegojusi ir žiovaudama, tad Vyzė tuoj pat priminė apie save.

— Kiaune, — sumurkė jis, — kitą kartą pamatęs tave šitaip išsižiojusią, išrausiu tau liežuvį ir sušersiu savo kalei.

Suspaudęs pirštais, Vyzė nusuko jai ausį, kad būtų tikras, jog ji išgirdo, ir liepė vėl šveisti laiptus — vakare turį būti švarūs iki trečiojo aukšto.

Dirbdama Arija mąstė apie žmones, kuriems linkėjo mirties. Įsivaizdavo matanti jų veidus ant laiptelių ir dar smarkiau gremžė, stengdamasi juos nutrinti. Starkai kariavo su Lanisteriais, o ji — iš Starkų, todėl turėtų nužudyti kuo daugiau Lanisterių, taip kare įprasta. Bet Arija nežinojo, ar galima pasitikėti Džakenu. Turėčiau juos nužudyti pati. Jos tėvas, pasmerkęs kokį žmogų myriop, visada pats atlikdavo tą darbą Ledu, savo didžiuoju kalaviju.

— Jeigu atimi žmogui gyvybę, privalai pažvelgti jam į veidą ir išklausyti jo paskutinius žodžius, — kartą ji girdėjo tėvą sakant Robui ir Jonui.

Rytojaus dieną, o paskui ir kitą dieną Arija vengė Džakeno Hagaro. Tai nebuvo sunku. Ji tokia mažutė, o Harenholas toks didelis, jame — daugybė vietų, tinkamų pelytei slapstytis.

O paskui anksčiau negu tikėtasi grįžo seras Gregoris, šį kartą vietoj būrio belaisvių varydamas ožkų bandą. Žmonės kalbėjo, kad per vieną naktinį Beriko Dondariono antpuolį jis neteko keturių vyrų, bet Arijos nekenčiamieji grįžo sveiki ir įsitaisė Raudų bokšte, antrame aukšte. Vyzė rūpinosi, kad jie nepristigtų gerti.

— Šitie visada būna baisiai ištroškę, — niurnėjo jis. — Kiaune, užlipk viršun ir paklausk, ar reikia jiems taisyti kokius drabužius. Atsiųsiu moterų, kurios tuo pasirūpins.

Arija užbėgo pačios gerai nušveistais laiptais. Jai įžengus niekas nekreipė nė menkiausio dėmesio. Čizvikas sėdėjo prie ugnies su alaus ragu rankoje ir pasakojo vieną savo juokingų istorijų. Įsiterpti Arija nedrįso, nenorėdama vėl vaikščioti prakirsta lūpa.

— Tai nutiko po Rankos turnyro, dar iki karo, — kalbėjo Čizvikas. — Keliavome atgal į vakarus, septyniese su seru Gregoriu. Be manęs, dar buvo Rafas ir jaunasis Džosas Stilvudas, turnyre jis serui tarnavo ginklanešiu. Na, pasiekėme tą prasmirdusią upę, vanduo po lietaus pakilęs. Nėra kaip keltis į kitą krantą, lieka ilsėtis. Seras prikelia tenykštį aludarį ir liepia jam žiūrėti, kad mūsų ragai būtų pilni, kol vanduo nuslūgs. Reikėjo matyti to žmogėno kiaulės akis, kaip jos sutvisko išvydusios sidabrą. Taigi tempia jis mums alų, neša kartu su dukterimi, prastas ten buvo gėralas, visai skystas, rudas šlapimas, ir tiek, nė kiek nemušė į galvą nei man, nei juo labiau serui. O tas aludaris visą laiką nesiliauja kartojęs, kaip jis džiaugiasi mūsų sulaukęs, mat dėl to lietaus žmonių beveik nėra. Tikras kvailys, niekaip neužsičiaupia, nors seras nesako nė žodžio, tik mąsto apie tą Žiedelių riterį ir jo kiaulystes. Lūpos kietai sučiauptos, paniuręs, tai mes su vaikinais suprantame, stengiamės tyliau, bet tas aludaris vis pliurpia, net klausinėja, kaip milordui sekėsi turnyre. Seras tik dėbtelėjo į jį šitaip, — Čizvikas sukikeno, sriūbtelėjo alaus ir atgalia ranka nusišluostė putas. — Tuo tarpu ta jo duktė vis nešioja, pilsto, storuliukė tokia, gal kokių aštuoniolikos…

— Jau greičiau trylikos, — nutęsė Rafas Meilutis.

— Na, gal ir taip, nebuvo ten į ką labai žiūrėti, bet Egonas jau įgėręs bando pačiupinėti, gal ir aš kartais čiuptelėjau, o Rafas ir sako jaunajam Stilvudui — tempkis tą mergą aukštyn, tapk pagaliau vyru, taigi drąsina tą vaikiną. Galų gale Džosas kyšteli ranką jai po sijonu, ta kad suspiegs, išmeta ąsotį ir sprunka į virtuvę. Na, tuo gal viskas ir būtų pasibaigę, bet spėkite, ką tas senas kvailys daro — eina pas serą ir prašo, kad lieptų mums nebelįsti prie jo mergaitės, juk seras esąs pateptasis riteris ir panašiai. Seras Gregoris nekreipė dėmesio, kuo mes ten užsiimame, bet dabar jau pakėlė akis, žinai, koks būna jo žvilgsnis, ir liepia atvesti tą mergą. Taigi seniui tenka traukti ją iš virtuvės, bet nėra ko skųstis, pats dėl visko kaltas. Seras nužvelgia ją ir sako: „Tai čia ta kekšė, kuria taip rūpiniesi?“, o tas kuoktelėjęs senas kvailys Gregoriui pareiškia: „Mano Laina — visai ne kekšė, sere.“ Seras nė nemirkteli, tik sako: „Klysti, seni“, švysteli jam dar vieną sidabrinį, nuplėšia mergai suknelę ir paima ją čia pat ant stalo tėtušio akyse, besiblaškančią, spurdančią tarsi koks triušis ir klykiančią visa gerkle. Žvilgtelėjau tam seniui į veidą, tai užsikvatojau taip, kad alus per nosį trykšti pradėjo. Visą tą šurmulį išgirdęs, iš rūsio atlėkė vaikinukas, matyt, koks sūnus, tai Rafui teko bakstelti jam durklu į pilvą. Seras tuo metu jau baigė, grįžo prie savo alaus, paliko mums visiems padirbėti. Tobotas, žinote, kaip jis mėgsta, tuoj apvertė ją ant pilvo ir varo iš kito galo. Kai atėjo mano eilė, mergelė jau buvo nurimusi, gal pagaliau nusprendė, kad jai patinka, nors, tiesą sakant, man būt buvę net smagiau, jei būtų šiek tiek pasispardžiusi. Bet geriausia — pabaiga… kai viskas jau buvo atlikta, seras tam seniui ir sako — atiduok grąžą. Neverta, sako, tavo merga sidabrinio… ir ką jūs manote, po galais, tas seniokas jau velka pilną saują variokų, maldauja milordo atleidimo ir dėkoja už apsilankymą!

Vyrai griausmingai nusikvatojo, o Čizvikas — garsiausiai iš visų. Jis taip juokėsi iš savo paties pasakojimo, kad sau į nušiurusią juodą barzdą iš nosies pritaškė snarglių. Arija stovėjo laiptų šešėlyje ir stebėjo jį. Netarusi nė žodžio ji nusėlino atgal į savo rūsį. Vyzė, sužinojęs, kad ji taip ir nepaklausė apie drabužius, nutraukė jai kelnes ir mušė lazda, kol per šlaunis pradėjo varvėti kraujas, bet Arija užsimerkė ir mintyse kartojo visus iš Sirijaus išmoktus žodžius, tad beveik nieko nejuto.

Po dviejų dienų Vyzė pasiuntė ją į Kareivinių menę patarnauti prie stalo. Vaikštinėdama su ąsočiu rankoje ir pilstydama vyną, Arija kitapus perėjimo pastebėjo prie lėkštės parimusį Džakeną Hagarą. Prikandusi lūpą, ji atsargiai apsidairė, ar kur nors netoliese nesisukioja Vyzė. Baimė kerta giliau už kalaviją, tarė ji sau.

Žengė vieną žingsnelį, paskui kitą, kaskart pasijusdama vis drąsesnė, jau nebe maža pelytė. Iš lėto slinko palei suolą, pildama vyną į taures. Smarkiai apgirtęs Rordžas sėdėjo Džakeno dešinėje, bet jos nepastebėjo. Arija pasilenkė kuo arčiau ir sušnibždėjo Džakenui į ausį:

— Čizvikas.

Loratietis niekuo neišsidavė ką nors išgirdęs.

Kai ąsotis ištuštėjo, Arija nuskubėjo žemyn į rūsį įsipilti vyno iš statinės ir tuoj pat grįžo prie stalo. Tuo tarpu niekas ten iš troškulio nenumirė, valgytojai nė nepastebėjo, kad ji buvo valandėlei dingusi.

Rytojaus dieną nieko nenutiko, ramiai praėjo ir dar viena diena, bet trečią dieną, nuėjusi su Vyze į virtuvę parsinešti maisto, ji išgirdo, kaip Vyzė pasakė vienai virėjai:

— Vienas Kalno vyrų šiąnakt nukrito nuo sienos ir nusisuko savo kvailą sprandą.

— Girtas? — pasidomėjo moteris.

— Ne daugiau negu visada. Kai kas kalba, esą jį nuo sienos nustūmė Hareno šmėkla. — Vyzė prunkštelėjo parodydamas, ką mano apie tokias šnekas.

Tai ne Harenas, norėjo šūktelti Arija, tai aš. Šnibžtelėjusi ji nužudė Čizviką ir nužudys dar du. Aš esu Harenholo šmėkla, mąstė ji. Tą vakarą neapykantai liko vienu vardu mažiau.