Karalių kova

Tirionas

Karalienė nebuvo nusiteikusi laukti Veirio.

— Išdavystė — jau savaime piktadarybė, — tūždama pareiškė ji, — tačiau šitai — įžūli ir nepakenčiama niekšybė, ir man nereikia to saldžialiežuvio eunucho aiškinimų, ką privalu daryti su niekšais.

Tirionas seseriai iš rankos ištraukė abu laiškus ir, sudėjęs greta, palygino. Žodžiai buvo lygiai tokie pat, bet rašyti skirtinga ranka.

— Pirmąjį gavo meisteris Frenkenas Stokvorto pilyje, — paaiškino didysis meisteris Paiselis. — Antrasis mus pasiekė per lordą Džailsą.

Mažasis Pirštas glostė barzdą.

— Jeigu Stanis juos pasiuntė net ir ten, galima neabejoti, kad toks laiškas pateko ir pas visus kitus Septynių Karalysčių lordus.

— Noriu, kad tie laiškai būtų sudeginti, visi iki vieno, — paskelbė Sersėja. — Nė menkiausia užuomina neturi pasiekti mano sūnaus ausų, taip pat ir mano tėvo.

— Ko gero, tėvas jau išgirdo kur kas daugiau negu šiaip užuominą, — šaltai tarė Tirionas. — Stanis, be abejo, pasiuntė vieną paukštį į Kasterlių Uolą, kitą — į Harenholą. O kokia prasmė dabar juos deginti? Vynas pasiliejęs, giesmė sugiedota, o mergelė pilvota. Ir, tiesą sakant, viskas čia ne taip jau baisu, kaip atrodo.

Sersėja atsigręžusi nutvilkė jį įniršio kupinomis žaliomis akimis.

— Gal visai protą praradai? Juk skaitei, ką jis rašo? Berniukas Džofris — štai kaip jis kalba. Ir drįsta kaltinti mane kraujomaiša, svetimavimu ir išdavyste!

Tik todėl, kad esi kalta. Buvo nuostabu žiūrėti, kaip įpykusi Sersėja siunta dėl tų kaltinimų, nors puikiai žino, kad tai tiesa. Jeigu pralaimėtume karą, ji galėtų eiti vaidinti su aktoriais, tikrai turi tokią dovaną. Tirionas palaukė, kol ji baigs, ir tarė:

— Staniui reikia pasitelkti kokią priežastį, kuri tiktų pateisinti jo maištui. Ką, tavo nuomone, jis turėjo parašyti? „Džofris — tikras mano brolio sūnus ir teisėtas paveldėtojas, tačiau ketinu, nieko nepaisydamas, atimti iš jo sostą“?

— Nepakęsiu, kad mane vadintų kekše!

Nagi, sesute, jis niekur nesako, kad Džeimis būtų tau mokėjęs. Tirionas apsimetė dar kartą skaitąs laišką. Ten buvo kažkoks neįprastas sakinys…

— Surašyta Dievo Šviesoje, — balsu perskaitė jis. — Sakyčiau, keistokai parinkti žodžiai.

Paiselis atsikrenkštė.

— Tokius žodžius dažnai matome laiškuose ir kituose popieriuose iš laisvųjų miestų. Jie reiškia maždaug tą patį, kaip ir, tarkime, „dievo akivaizdoje“. Tai raudonųjų žynių dievas. Esu tikras, čia jų rašyta.

— Prieš keletą metų Veiris mums pasakojo, esą ledi Selisa susidėjo su raudonaisiais žyniais, — priminė visiems Mažasis Pirštas.

Tirionas pabarbeno į popierių.

— Regis, dabar tą padarė ir jos lordas vyras. Galime šitai panaudoti prieš jį. Paraginkite aukštąjį septoną visiems pranešti, kaip Stanis nusigręžė nuo dievų ir nuo teisėto karaliaus…

— Taip, taip, — nekantriai įsiterpė karalienė, — bet pirmiausia turime sustabdyti tą bjaurastį, kad ji nesklistų toliau. Taryba privalo išleisti įsaką. Kiekvienam, kuris prabils apie kraujomaišą ar pavadins Džofą pavainikiu, turi būti išrautas liežuvis.

— Išmintingas žingsnis, — atsiliepė didysis meisteris Paiselis linksėdamas galva. Sulig kiekvienu judesiu skimbčiojo jo meisteriška grandinė.

— Kvailystė, — atsiduso Tirionas. — Išlupdami žmogui liežuvį niekaip neįrodote, kad jis melagis, tik visiems atskleidžiate, jog bijote to, ką jis galėtų pasakyti.

— Tuomet ką siūlai daryti? — negalėjo nurimti Sersėja.

— Beveik nieko. Tegu žmonės šnabždasi, netrukus jiems tos kalbos nusibos. Bet kuris nors trupinėlį sveiko proto turįs žmogus iš karto supras, kad tai — nevykęs mėginimas pateisinti karūnos užgrobimą. Ar pateikia Stanis kokių įrodymų? Kurgi jų rastų, jeigu šito niekada nebuvo? — Tirionas apdovanojo seserį pačia meiliausia šypsena.

— Iš tiesų, — tepratarė ji, — bet…

— Jūsų malonybe, jūsų brolis kalba išmintingai, — Petiras Beilišas suglaudė ištiestus delnus. — Mėgindami nutildyti tokias kalbas, tik suteiksime pagrindo jomis tikėti. Geriau niekinti tas paskalas kaip begėdišką melą, juk jos tokios ir yra. Ir tuo pat metu prieš ugnį kovoti ugnimi.

— Kokia gi ta ugnis? — klausiamai pažvelgė Sersėja.

— Galbūt koks panašus prasimanymas. Tik įtikinamesnis. Lordas Stanis per visą savo santuoką beveik nuolat gyveno atskirai nuo žmonos. Aišku, negalėčiau jo dėl to kaltinti, jei būčiau vedęs ledi Selisą, vargu ar pats elgčiausi kitaip. Vis dėlto, jeigu paskleistume gandą, kad jos duktė — žemos kilmės, o Stanis — raguotas vyras, na… prastuomenė apie savo lordus visada mėgsta kuo bjauriau pašnekėti, ypač apie tokius rūsčius, griežtus ir išdidžiai pasipūtusius kaip Stanis Barateonas.

— Jis niekada nebuvo labai mylimas, tai tiesa, — Sersėja valandėlei susimąstė. — Vadinasi, atmokėtume jo paties pinigu. Tikrai, man šitai patinka. Kas galėtų tapti ledi Selisos meilužiu? Man atrodo, ji turi du brolius. O vienas jos dėdžių visus šituos metus praleido Drakono Uoloje kartu su ja…

— Seras Akselis Florentas — jos pilies viršininkas, — kad ir nenoromis, Tirionas turėjo pripažinti, kad Mažojo Piršto sumanyta neblogai. Stanis savo žmona niekada nesižavėjo, bet visada pasišiaušdavo kaip ežys, jei būdavo užkabinama jo garbė, ir iš prigimties niekuo nepasitikėjo. Jeigu pavyktų pasėti nesantaiką tarp jo ir jį palaikančiųjų, reikalai klostytųsi kur kas geriau. — Girdėjau, tas vaikas turi Florentų ausis.

Mažasis Pirštas atsainiai mostelėjo ranka.

— Kartą vienas pirklys iš Lyso man prasitarė, kad lordas Stanis tikriausiai be galo myli savo dukterį, nes ant visų Drakono Uolos sienų rikiuojasi šimtai jos statulų. „Milorde, — atsakiau jam, — tai juk pabaisos“, — Mažasis Pirštas sukikeno. — Seras Akselis tiktų būti Šairinės tėvu, tačiau, mano galva, kuo keistesnė ir labiau stulbinanti istorija, tuo dažniau ji bus pasakojama. Stanis turi ypač atgrasų kvailį, tokį pusprotį margintu veidu.

Didysis meisteris Paiselis žvelgė į jį išpūtęs akis ir netekęs žado.

— Juk neketinate skelbti, kad ledi Selisa sanguliauja su kvailiu?

— Tik kvailiui galėtų ateiti į galvą mintis sugulti su ledi Selisa Florent, — atsiliepė Mažasis Pirštas. — Ko gero, Margaveidis priminė jai Stanį. O geriausias melas yra tas, kuriame yra tiesos grūdas, priverčiantis klausytoją susimąstyti. Beje, tas kvailys mergaitei labai atsidavęs ir visur sekioja jai iš paskos. Jie net šiek tiek panašūs. Šairinės veidas taip pat margas, pusiau sustingęs.

— Jis toks liko po pilkžvynės, — Paiselis atrodė visiškai suglumęs, — liga vos nepasiglemžė vargšelės dar kūdikystėje.

— Mano istorija atrodo įdomesnė, — atšovė Mažasis Pirštas, — tą patį galvos ir prasčiokai. Dauguma jų mano, kad jei moteris būdama nėščia valgys triušienos, jos vaikas gims ilgomis lapsinčiomis ausimis.

Sersėja nušvito tokia šypsena, kokios paprastai sulaukdavo tik Džeimis.

— Lorde Petirai, jūs tikras šelmis.

— Ačiū, jūsų malonybe.

— Ir itin gabus melagis, — kur kas šalčiau pridūrė Tirionas. Šis gerokai pavojingesnis, negu maniau, pagalvojo jis.

Mažasis Pirštas savo pilkšvai žalsvomis akimis kuo ramiausiai pasitiko įvairiaspalvį neūžaugos žvilgsnį.

— Visi mes puoselėjame savas dovanas, milorde.

Karalienė buvo per daug įnikusi į keršto planus, kad pastebėtų tą pašnekesį.

— Gavęs ragus iš puspročio kvailio! Visose smuklėse šioje Siaurosios jūros pusėje žmonės juoksis iš Stanio.

— Ta žinia neturėtų pasklisti iš mūsų, — tarė Tirionas, — kitaip atrodys, kad tai tik savanaudiškas melas.

Tiesą sakant, jis toks ir yra.

Mažasis Pirštas ir vėl pasiūlė išeitį:

— Kekšės mėgsta liežuvauti, o aš, beje, turiu vieną kitą viešnamį. Žinoma, ir Veiris gali pabarstyti sėklų smuklėse ir alinėse.

— Veiris, — susiraukusi tarė Sersėja. — O kurgi Veiris?

— Ir aš apie tai galvojau, jūsų malonybe.

— Voras ir dieną, ir naktį mezga savo slaptuosius tinklus, — grėsmingai atsiliepė didysis meisteris Paiselis. — Nepasitikiu aš juo, milordai.

— O jis taip maloniai kalba apie jus. — Tirionas nuslinko nuo savo krėslo. Tiesą sakant, jis žinojo, kuo buvo užsiėmęs eunuchas, tačiau kitiems tarybos nariams apie tai žinoti nebuvo jokio reikalo. — Meldžiu man atleisti, milordai. Turiu neatidėliotinų reikalų.

Sersėja tuoj pat sukluso.

— Ar tie reikalai karaliaus?

— Jie tikrai ne tokie, kad jums vertėtų rūpintis.

— Apie tai nuspręsiu pati.

— Nejaugi norėtumėt sugadinti mano staigmeną? — tarė Tirionas. — Ruošiu dovaną Džofriui. Nedidelę grandinėlę.

— Kam jam reikia dar vienos grandinėlės? Turi jų ir auksinių, ir sidabrinių, visų nespėja panešioti. Jeigu manai, kad gali pelnyti Džofo meilę dovanomis…

— Na, neabejoju, kad karalius mane myli, kaip ir aš — jį. O tą grandinę, tikiuosi, vieną dieną jis ims branginti labiau už visas kitas.

Mažasis žmogutis nusilenkė ir iškrypavo pro duris.

Prie tarybos menės jo laukė Bronas, pasiruošęs lydėti atgal į Rankos bokštą.

— Kalviai jau laukia tavo priimamajame, kol teiksies pasirodyti, — einant per kiemą, tarė jis.

— Kol teiksiuos pasirodyti. Gražiai skamba, Bronai. Jau kalbi kaip tikras dvariškis. Žiūrėk, netrukus išmoksi ir priklaupti.

— Krušt tave, neūžauga.

— Tai Šajos rūpestis.

Tirionas išgirdo ledi Tandą, linksmai jį kviečiančią nuo įvijų laiptų viršaus. Apsimesdamas, kad jos nepastebi, ėmė krypuoti sparčiau.

— Tegu manęs laukia neštuvai. Išvyksiu iš pilies, kai tik čia baigsiu reikalus.

Prie durų sargybą ėjo du Mėnulio Broliai. Tirionas maloniai su jais pasisveikino ir susiraukė išvydęs laiptus. Nuo laipiojimo į miegamąjį jam įskausdavo kojas.

Viduje rado drabužius ant lovos dėliojantį dvylikametį berniuką — savo ginklanešį, jeigu jį tiko taip vadinti. Podrikas Peinas buvo toks drovus, kad viską darė paslapčiomis. Tirionas niekaip negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad tėvas tą vaikinuką užkorė jam norėdamas pasityčioti.

— Jūsų apdaras, milorde, — Tirionui įžengus, sumurmėjo berniukas įsmeigęs žvilgsnį sau į batus. Net sukaupęs visą drąsą ir prabilęs, Podas nepajėgdavo pakelti akių. — Priėmimui. Ir jūsų grandinė. Kaip dera karaliaus rankai.

— Puiku. Padėk man apsirengti.

Jo švarkas buvo juodo aksomo, nusagstytas auksinėmis liūtų galvutėmis, grandinė iš gryno aukso rankų, kurių kiekviena pirštais laiko kitos riešą. Podas atnešė tamsiai raudono šilko, auksu apkraštuotą, jo ūgiui pritaikytą apsiaustą. Šiaip vyrui toks apsiaustas būtų dengęs tik pečius.

Karaliaus rankos priėmimų salė buvo gerokai mažesnė už karaliaus menę, juo labiau negalėjo lygintis su sosto menės platybe, tačiau Tirionui patiko jos kilimai iš Myro, audiniais drapiruotos sienos ir jaukumo jausmas. Jam įėjus, šauklys paskelbė:

— Tirionas Lanisteris, karaliaus ranka.

Tie žodžiai jį taip pat nuteikė maloniai. Brono surinktų kalvių, ginklininkų ir geležies pirklių būrys krito ant kelių. Tirionas užsikabarojo ant aukšto krėslo po apskritu paauksuotu langu ir ženklu parodė jiems keltis.

— Gerieji žmonės, žinau, kad turite daug darbo, tad kalbėsiu trumpai. Podai, malonėk.

Berniukas padavė jam drobinį maišą. Trūktelėjęs virvelę, Tirionas jį atrišo ir apvertė. Ant vilnonio kilimo dusliai subildėjo metalas.

— Šituos daiktus nukalė pilies kalviai. Man reikia tokių pat, tik tūkstantį kartų daugiau.

Vienas iš kalvių priklaupė iš arčiau apžiūrėti tų geležies gabalų — didžiulių viena su kita sujungtų plieno grandžių.

— Galinga grandinė.

— Galinga, bet trumpa, — atsiliepė nykštukas. — Panašiai kaip aš. Norėčiau, kad ji gerokai pailgėtų. Kuo esi vardu?

— Mane šaukia Geležinpilviu, milorde.

Kalvis buvo neaukštas, plačių pečių ir kresnas, vilkėjo paprastus vilnonius ir odos drabužius, bet rankas turėjo storumo sulig jaučio sprandu.

— Man reikia, kad kiekviena kalvė Karaliaus Uoste imtųsi kalti ir jungti tokias grandis. Visus kitus darbus privalu atidėti. Noriu, kad prie šitos užduoties stotų kiekvienas vyras, išmanantis, kaip apdoroti metalą, nesvarbu, kas jis — meistras, pameistrys ar šiaip samdinys. Jodamas Plieno gatve, noriu girdėti kūjų dūžius ir dieną, ir naktį. Ir man reikia žmogaus, tvirto vyro, kuris prižiūrėtų, kad darbas eitų tinkamai. Ar esi tas žmogus, gerasis Geležinpilvi?

— Gal ir esu, milorde. Tačiau kaip bus su šarvais ir kalavijais, kurių reikalavo karalienė?

— Jos malonybė, — prabilo ir kitas kalvis, — liepė mums kalti grandininius marškinius ir šarvus, kalavijus, durklus ir kirvius, ir visko kuo daugiau. Tai ginklai jos naujiesiems auksiniams apsiaustams, milorde.

— Tas darbas palauks, — atsakė Tirionas. — Visų pirma grandinė.

— Milorde, maldauju man atleisti, bet jos malonybė pažadėjo, kad jei kas nepagamins nustatyto skaičiaus, tam bus sutraiškytos rankos, — nesiliovė nerimo kamuojamas kalvis. — Sutraiškytos ant jo paties priekalo, taip ji sakė.

Ak, mieloji Sersėja, ji visada stengiasi pelnyti prastuomenės meilę.

— Niekas niekam rankų netraiškys. Duodu žodį.

— Geležis labai pabrangusi, — pareiškė Geležinpilvis, — o šitai grandinei jos prireiks nemažai, ir dar anglių žaizdrams.

— Lordas Beilišas pasirūpins, kad gautumėt pinigo, kiek bus būtina, — pažadėjo Tirionas vildamasis, kad bent jau tiek Mažuoju Pirštu galima pasikliauti. — Įsakysiu miesto sargybai, kad padėtų jums ieškoti geležies. Jeigu reikės, perlydykite šiame mieste viską iki paskutinės pasagos.

Priekin žengė pagyvenęs vyras prašmatniais drabužiais — damasto tunika su sidabrinėmis segėmis ir apsiaustu, kurio kraštus puošė lapės kailis. Atsiklaupęs jis atidžiai apžiūrėjo Tiriono ant grindų numestas didžiules grandis.

— Milorde, — rimtai pareiškė jis, — tai tik paprastas darbas. Nereikalingas jokios meistrystės. Žinoma, puikiai tinkamas paprastiems kalviams, kurie lanksto pasagas ir plaka katilus, tačiau teikitės pastebėti, kad aš esu ginklų meistras. Šis darbas — ne man ir ne kitiems tokiems meistrams. Mes kalame kalavijus, aštrius tarsi giesmė, ir šarvus, kuriuos vilktis nebūtų gėda ir dievams. Bet ne tokias geležis.

Tirionas pakreipė galvą į šoną ir apdovanojo tą vyrą įdėmiu dvispalvių akių žvilgsniu.

— Kuo esi vardu, ginklų meistre?

— Saloreonas, maloningasis milorde. Jeigu karaliaus ranka neprieštarautų, laikyčiau sau garbe nukalti jam šarvus, pritinkančius jo giminei ir aukštoms pareigoms.

Du kalviai būrelyje prunkštelėjo, bet Saloreonas, nieko nepaisydamas, varė savo:

— Man regis, derėtų plokštiniai ir iš žvynų. Žvynai paauksuoti, kad švytėtų ryškiai, kaip saulė. Plokštę dengtų emalis, sodrus Lanisterių raudonis. Šalmui siūlyčiau demono galvą, papuoštą ilgais auksiniais ragais. Kai josite į mūšį, žmonės iš baimės trauksis atatupsti.

Demono galva, liūdnai pagalvojo Tirionas, tai štai ką jie apie mane mąsto?

— Meistre Saloreonai, ketinu visus man likusius mūšius kariauti sėdėdamas šiame krėsle. Man reikia ne demono ragų, o grandžių. Taigi pasakysiu jums šitaip — jūs grandines gaminsite arba nešiosite. Galite pasirinkti.

Jis atsistojo ir išėjo neatsigręždamas.

Prie vartų su neštuvais laukė Bronas ir raitų Juodaausių palyda.

— Kur keliaujame, tu žinai, — tarė jam Tirionas ir neprieštaravo įkeliamas į neštuvus. Jis padarė visa, ką galėjo, kad pamaitintų alkstantį miestą, — keliems šimtams dailidžių liepė palikti svaidykles ir pasiuntė statyti žvejų laivų, karališkojoje girioje leido medžioti visiems, kas išdrįsdavo persikelti per upę, net išleido auksinius apsiaustus į rytus ir vakarus ieškoti maisto, tačiau, kad ir kur jodavo, visur jį lydėjo priekaištingi žvilgsniai. Neštuvų užuolaidos saugojo nuo jų, be to, leido ramiai mąstyti.

Lėtai sukiojantis Juodosios Šešėlių gatvės vingiais ir artėjant prie Aukštosios Eigono kalvos, Tirionas galvojo apie tai, kas nutiko rytą. Sesuo taip tūžo, kad nesuvokė tikrosios Stanio Barateono laiško reikšmės. Jo kaltinimai be įrodymų buvo nieko verti; svarbu, kad jis pasiskelbė karalium. O ką į tai atsakys Renlis? Juk susėsti Geležiniame soste jie abu negali.

Jis tingiai praskleidė užuolaidas per kelis colius pažiūrėti, kaip atrodo gatvės. Abipus neštuvų jojo Juodaausiai su savo kraupiais vėriniais apie kaklus, o Bronas priekyje skynė kelią. Tirionas stebėjo praeivius, kaip jie spokso į neštuvus ir palydą, ir pats sau sugalvojo žaidimą — mėgino atskirti, kurie minioje yra skundikai. Įtartiniausiai atrodantys tikriausiai niekuo dėti, nusprendė jis. O štai tų, kurie atrodo visiškai nekalti, reikia pasisaugoti.

Tiriono kelionės tikslas buvo už Reinės kalvos, ten gatvėse grūdosi daug žmonių. Praėjo beveik valanda, kol pagaliau neštuvai sustojo. Tirionas buvo užsnūdęs, bet staigiai nubudo, vos tik siūbavimas liovėsi, pasitrynė akis ir laikydamasis Brono rankos išlipo.

Namas, prie kurio jis atsidūrė, buvo dviejų aukštų, iš akmens apačioje ir medžio viršuje. Viename pastato kampe styrojo apvalus bokštelis. Daugelis langų buvo spalvoti. Virš durų siūbavo puošnus žibintas — paauksuoto metalo ir skaisčiai raudono stiklo rutulys.

— Kekšynas, — tarė Bronas. — Ką ketini čia veikti?

— O kas paprastai veikiama viešnamyje?

— Šajos tau negana? — samdinys nusikvatojo.

— Ji puikiai tiko žygyje, tačiau žygis jau baigėsi. Maži vyrukai pasižymi dideliu apetitu, ir man teko girdėti, kad šičia merginos nepadarytų gėdos ir karaliui.

— Ar tas berniukas jau pakankamai suaugęs?

— Kalbu ne apie Džofrį. Apie Robertą. Šitame name jis labai mėgo lankytis.

Beje, gal Džofris iš tiesų jau pakankamai suaugęs. Įdomi mintis, tikrai įdomi.

— Jei tu ar Juodaausiai sumanytumėt pasismaginti, nesivaržykite, tačiau Čatajos merginos brangios. Šioje gatvėje gausiai rasite pigesnių viešnamių. Palik čia vieną žmogų, kuris žinotų, kur ieškoti kitų, kai norėsiu grįžti.

— Bus padaryta, — Bronas linktelėjo. Juodaausiai plačiai šypsojosi.

Įžengus pro duris, jo laukė aukšta moteris plevenančiais šilkais, juoda oda ir sandalo medžio spalvos akimis.

— Aš — Čataja, — pareiškė ji žemai nusilenkdama, — o jūs…

— Nepripraskime kartoti vardų. Vardai pavojingi.

Ore sklandė kažkokių iš tolimų kraštų atgabentų prieskonių kvapai, mozaika ant grindų po jo kojomis vaizdavo dvi meilės glėbyje susirangiusias moteris.

— Pas jus gražu.

— Šito siekdama, įdėjau daug darbo. Džiaugiuosi, kad karaliaus rankai tai malonu, — jos balsas bangavo tarsi gintaras, suminkštintas tolimųjų Vasaros salų tarties.

— Titulai gali kelti ne menkesnių pavojų už vardus, — įspėjo Tirionas. — Parodykite vieną kitą savo merginą.

— Su didžiausiu džiaugsmu. Įsitikinsite, kad jos visos ir be galo malonios, ir nepaprastai gražios. Ir, savaime suprantama, nuostabiai išmano meilės meną.

Ji grakščiai apsisuko ir plevendama šilkais nuėjo, palikusi Tirioną iš visų jėgų krypuoti perpus trumpesnėmis kojytėmis jai iš paskos.

Sustoję už puošnios Myro širmos, raižytos gėlėmis, ornamentais ir svajingomis mergaitėmis, jie žvelgė niekam nematomi į menę, kur pagyvenęs vyras pūtė linksmą melodiją. Minkštasuoliais atitvertame kampe girtas tirošis su raudona barzda pasisodinęs ant kelių supo krūtiningą jauną mergą. Atrišęs jos korsažą ir palenkęs virš krūtų taurę, jis liejo vyną plona srovele, kad paskui galėtų jį lyžčioti. Kitos dvi merginos prie lango su spalvotu stiklu žaidė kauliukais. Viena, šlakuotoji, ant medaus spalvos plaukų turėjo mėlynų gėlių vainikėlį. Antrosios oda buvo lygi ir tamsi tarsi šlifuotas juodasis gintaras, akys didelės ir tamsios, krūtys mažutės ir stačios. Abi vilkėjo banguojančiais šilkais, kuriuos ties juosmeniu prilaikė iš karoliukų suveržti diržai. Pro spalvotą stiklą besiliejančios saulės spinduliai po plonu audiniu išryškino jų liaunus kūnus, ir Tirionas pajuto, kaip suvirpėjo jo slėpsnos.

— Drįsčiau pasiūlyti tamsiaodę, — tarė Čataja.

— Ji dar labai jauna.

— Jai šešiolika, milorde.

Tinkamas amžius Džofriui, pamanė jis prisiminęs Brono žodžius. Jo pirmoji buvo dar jaunesnė. Tirionas prisiminė, kokia ji atrodė drovi, kai jis pirmą kartą per galvą nutraukė jai suknelę. Ilgi tamsūs plaukai ir žydros akys, kurios viliojo tarsi akivaro gelmė, jis jose ir paskendo. Kaip seniai tai buvo… Na ir beviltiškas tu kvailys, neūžauga.

— Ar ji, ta mergina, kilusi iš jūsų kraštų?

— Jos gyslomis teka vasaros kraujas, milorde, bet mano duktė gimė čia, Karaliaus Uoste.

Jo veide, matyt, atsispindėjo nuostaba, nes Čataja kalbėjo toliau:

— Mano tauta galvoja, kad būti minkštųjų pagalvių namuose nėra jokia gėda. Vasaros salose labai vertinamas mokėjimas teikti malonumus. Daug kilmingų vaikinų ir merginų, sulaukę žydėjimo, keletą metų tarnauja dievų garbei.

— Kuo čia dėti dievai?

— Dievai sukūrė ir mūsų kūną, ir sielą, ar ne taip? Jie duoda mums balsą, kad garbintume juos giesmėmis. Duoda rankas, kad statytume jiems šventoves. Ir geismą, kad susilietume kūnais ir šitaip juos garbintume.

— Reikia nepamiršti pakalbėti apie tai su aukštuoju septonu, — tarė Tirionas. — Jei galėčiau melstis savo pimpalu, būčiau kur kas pamaldesnis, — jis mostelėjo ranka. — Su džiaugsmu priimu jūsų pasiūlymą.

— Pakviesiu dukterį. Eime.

Mergina pasitiko jį prie laiptų. Aukštesnė už Šają, nors ir ne tokia aukšta kaip motina, tad jai teko atsiklaupti, kad Tirionas galėtų ją pabučiuoti.

— Mano vardas — Alajaja, — tarė ji vos juntama motinos tartimi. — Ateikite, milorde.

Ji paėmė Tirioną už rankos ir nusivedė laiptais aukštyn ir toliau ilgu koridoriumi. Už vienų uždarų durų buvo girdėti dūsavimai ir džiaugsmingos dejonės, už kitų kažkas kikeno ir šnibždėjosi. Tiriono galas įsirėžė į kelnių raištelius. Kad tik neištiktų gėda, pagalvojo jis, paskui Alajają lipdamas dar aukštyn į kambarį bokštelyje. Ten buvo tik vienos durys. Įvedusi Tirioną vidun, ji jas uždarė. Kambaryje stovėjo plati lova su baldakimu ir didelė drabužių spinta, kurios duris puošė raižiniai su meilės scenomis, šviesa krito pro siaurą langą, įstiklintą raudonais ir geltonais rombais.

— Tu labai graži, Alajaja, — tarė jai Tirionas apsidairęs kambaryje. — Viskas tavyje nuostabu nuo viršugalvio iki mažiausio kojos pirštelio. Tačiau dabar, šią akimirką, mane visų labiausiai domina tavo liežuvis.

— Milordas netruks įsitikinti, kad mano liežuvis puikiai išmankštintas. Dar vaikystėje išmokau, kada reikia jį naudoti, o kada ne.

— Labai tuo džiaugiuosi, — nusišypsojo Tirionas. — Tai ką gi dabar veiksime? Gal turi kokių pasiūlymų?

— Taip, — atsakė mergina. — Jeigu milordas pravertų šią spintą, joje rastų tai, ko ieško.

Tirionas pabučiavo jai ranką ir įsiropštė į tuščią spintą. Alajaja uždarė paskui jį duris. Ištiesęs rankas, Tirionas surado galinę sieną, pajuto, kaip ji slysta po jo pirštais, ir nustūmė iki galo į šoną. Tuštumoje už jos tvyrojo aklina tamsa, bet ilgiau pagrabinėjęs užčiuopė metalą. Jo pirštai apkabino kopėčių pakopą. Nuleidęs koją, aptiko ir dar vieną žemiau, tad ėmė leistis. Gerokai po gatve tas šulinys virto žemėje išraustu, įkypai žemyn einančiu tuneliu, kur laukė Veiris su žvake rankoje.

Šis atrodė visiškai nepanašus į save. Iš po plieninio šalmo su smaigu viršugalvyje žvelgė randuotas veidas su tamsiais barzdos šeriais. Ant kietintos odos buvo užsivilkęs grandininius marškinius, ant diržo pasikabinęs durklą ir trumpą kalaviją.

— Tikiuosi, kad Čataja likote patenkintas, milorde?

— Gal net per daug, — patvirtino Tirionas. — Ar esate tikras, kad ta moterimi galima pasikliauti?

— Šiais permainingais ir apgaulės kupinais laikais, milorde, niekuo nesu tikras. Tačiau Čatajai nėra už ką mylėti karalienės ir ji žino, kad Alaro Dimo atsikratė tik jūsų dėka. Turbūt galime eiti? — Jis žengė tuneliu tolyn.

Jo net ir eisena kitokia, pastebėjo Tirionas. Vietoj levandų nuo Veirio dabar tvoskė rūgščiu vynu ir česnakais.

— Man patinka šis naujoviškas jūsų apdaras, — eidamas pratarė Tirionas.

— Mano toks darbas, kad negaliu keliauti gatvėmis supamas riterių būrio. Tad išvykdamas iš pilies pasirenku tinkamesnius pavidalus, dėl to gyvenu ir galiu jums tarnauti ilgiau.

— Oda jums tinka. Turėtumėte taip apsirengęs ateiti į kitą mūsų tarybos posėdį.

— Jūsų sesuo nebūtų patenkinta, milorde.

— Mano sesuo privarytų į savo sijonus, — Tirionas tamsoje nusišypsojo. — Nepastebėjau, kad kokie jos šnipai būtų sekioję man iš paskos.

— Man malonu tai girdėti, milorde. Kai kurie jūsų sesers samdyti žmonės dirba ir man, jai šito, aišku, nežinant. Mane slėgtų mintis, kad jie tapo tokie neapdairūs ir pastebimi.

— Na, o mane slėgtų mintis, kad veltui landžiojau po spintas ir kenčiau kamuojamas nepatenkinto geismo.

— Vargu ar veltui, — užtikrino jį Veiris. — Jie žino, kad jūs ten. Ar kuriam užteks drąsos užeiti pas Čatają apsimetus lankytoju — nežinau, bet, man regis, šiek tiek daugiau atsargumo niekada nepakenks.

— Kaip čia atsitiko, kad viešnamis turi slaptą angą?

— Tunelis buvo iškastas kitam karaliaus rankai. Atvirai žengti į tokį namą jam neleido garbė. Čataja rūpestingai saugojo to įėjimo paslaptį.

— Tačiau tai nesutrukdė jums ją sužinoti.

— Maži paukšteliai lakioja po daugelį tamsių vietelių. Atsargiai, čia statūs laiptai.

Jie išlindo į paviršių ir pasijuto esą arklidėje, po Reinės kalva įveikę bent tris kvartalus. Tirionas paleido landos dangtį, šiam garsiai dunkstelėjus, garde sužvingo arklys. Veiris užpūtė žvakę ir prilipdė ją prie sijos, Tirionas tuo metu apsidairė. Viduje stovėjo mulas ir trys arkliai. Priėjęs prie vieno keršio, žvilgtelėjo jam į dantis.

— Senas ir, regis, dusulingas.

— Na, taip, toks į mūšį joti netiktų, — atsiliepė Veiris, — bet dar patarnaus ir neatkreips dėmesio. Kaip ir kiti. O arklininkai mato ir girdi tik tuos gyvulius.

Eunuchas siektelėjo apsiausto ant kablio. Jis buvo šiurkštaus audinio, išblukęs ir sudėvėtas, bet didelis.

— Jeigu neprieštarausite…

Jis apgaubė Tirionui pečius, apsiaustas paslėpė jį visą nuo viršugalvio iki kulnų ir dar liko gobtuvas, kurį užsitraukus veidas paskęsdavo šešėlyje.

— Žmonės regi tai, ko tikisi, — kalbėjo Veiris taisydamas apsiausto kraštus. — Palyginti su neūžaugomis, vaikus matyti labiau įprasta, tad jie ir matys vaiką. Berniukas senu apsiaustu ant tėvo arklio, keliaujantis tėvo reikalais. Nors būtų geriau, jeigu dažniau atvyktumėte naktį.

— Taip ir ketinu daryti… nuo kito karto. Bet dabar Šaja jau laukia manęs.

Buvo ją apgyvendinęs tvoros saugomame name atokiame miesto pakraštyje šiaurės vakarų pusėje, netoli nuo jūros, bet lankyti nedrįso bijodamas, kad bus susektas.

— Kurį arklį pasirinksite?

— Tiks kad ir šitas, — gūžtelėjo pečiais Tirionas.

— Tuojau pabalnosiu, — Veiris nuo gembės nukabino pakinktus ir balną.

Tirionas pasitaisė sunkų apsiaustą ir neramiai vaikštinėjo aplinkui.

— Praleidote įdomų posėdį. Atrodo, Stanis pasiskelbė karaliumi.

— Žinau.

— Jis kaltina mano brolį ir seserį kraujomaiša. Vis svarstau, kaip jam kilo toks įtarimas.

— Tikriausiai paskaitė knygą ir palygino su kekšvaikio plaukais, lygiai kaip Nedas Starkas ar dar anksčiau Jonas Arinas. O gal kas nors apie tai jam šnibžtelėjo į ausį.

— Gal, pavyzdžiui, jūs?

— Nejaugi esu įtariamas? Aš to nedariau.

— O jei būtumėt daręs, prisipažintumėt?

— Ne. Tačiau kodėl turėčiau išduoti paslaptį, kurią taip ilgai saugojau? Apgauti karalių nesunku, bet visai kas kita slėptis nuo svirplio melduose ar paukštelio kamine. Be to, kekšvaikius matė visi.

— Roberto kekšvaikius? Ir ką?

— Jis turėjo jų aštuonis, kiek man žinoma, — aiškino Veiris krapštydamasis su balnu. — Jų motinos buvo visokiausių plaukų: ten ir varis su medum, ir kaštonai su sviestu, tačiau visi kūdikiai gimė juodi kaip varnai… ir, atrodo, taip pat pranašaujantys nelaimę. Todėl kai Džofris, Mirsela ir Tomenas išsprūdo iš plyšelio tarp jūsų sesers šlaunų, visi trys lyg saulė švytintys auksu, tiesą įžvelgti nebuvo labai sunku.

Tirionas papurtė galvą. Jeigu ji būtų savo vyrui pagimdžiusi nors vieną kūdikį, jo būtų pakakę visiems įtarimams išsklaidyti… tačiau tada ji nebūtų Sersėja.

— Jeigu į ausį šnibždėjote ne jūs, tuomet kas tas žmogus?

— Be abejo, koks nors išdavikas, — Veiris kiečiau suveržė dirželį.

— Mažasis Pirštas?

— Jokio vardo aš neminėjau.

Tirionas neprieštaravo, kad eunuchas padėtų jam užsėsti ant arklio.

— Lorde Veiri, — atsidūręs balne tarė jis, — kartais jaučiuosi taip, lyg būtumėt mano geriausias draugas Karaliaus Uoste, o kartais neatsikratau įspūdžio, kad esate pikčiausias priešas.

— Kaip keista. Aš lygiai taip pat galvoju apie jus.