Karalių kova

Arija

Užsikabarojusi ant pačios aukščiausios šakos, Arija pamatė pro medžius kyšančius kaminus. Palei ežero krantą ir nedidelį į jį įtekantį upelį vienas prie kito glaudėsi nendriniai stogai, o greta žemo, ilgo, skalūnu dengto pastato į vandenį buvo išsikišusi medinė prieplauka.

Ji slinko į priekį, kol šaka nuo jos svorio pradėjo linkti. Pririštų valčių nebuvo matyti, bet iš kai kurių kaminų rangėsi ploni dūmų siūleliai, o už arklidės kyšojo vežimo galas.

Ten kažkas yra. Arija prikando lūpą. Iki šiol jie visur rasdavo tik tuščius ir apleistus namus. Sodybos, kaimai, pilys, septos, daržinės — niekur jokių žmonių. Visa, kas galėjo degti, Lanisteriai degino, visa, kas gyva, — žudė. Kur pajėgdami jie net padegdavo mišką, nors lapija dar žaliavo, medžiai stovėjo šlapi po neseno lietaus, ir ugnis geso.

— Jeigu būtų galėję, būtų sudeginę ir ežerą, — anksčiau tarstelėjo Gendris, ir Arija matė, kad jis teisus. Tą naktį, kai jie išsigelbėjo, gaisro apimto miesto liepsnos taip ryškiai mirgėjo vandenyje, kad atrodė — dega pats ežeras.

Kai kitą vakarą jie pagaliau išdrįso nusėlinti atgal prie griuvėsių, ten buvo likę tik pajuodę akmenys, apanglėję namų kiautai ir lavonai. Kai kur iš pelenų dar kilo blausūs dūmeliai. Pyragėlis maldavo jų neiti tenai, Lomis išvadino kvailiais ir tikino, kad seras Eimoris sučiups juos ir nužudys, tačiau priėjus sodybą, Lorčo ir jo vyrų ten jau seniai nebebuvo. Vartus rado išlaužtus, sienas beveik išgriautas, viduje visur gulėjo lavonai. Gendriui pakako tik mesti akį.

— Jie negyvi, visi iki vieno, — tarė jis. — Jau ir šunys spėjo čia pasidarbuoti.

— Arba vilkai.

— Šunys ar vilkai, koks skirtumas. Čia nebėra ką veikti.

Bet Arija nenorėjo išeiti nesuradusi Jorino. Jo užmušti jie negalėjo, kartojo ji sau, jis toks tvirtas ir atsparus, be to, dar ir Nakties sargybos brolis. Taip ir pasakė Gendriui, kol ieškojo tarp lavonų.

Jį pribaigęs kirvio smūgis perskėlė kiaušą pusiau, tačiau didžiulė susivėlusi barzda galėjo būti tik Jorino, taip pat ir apdaras, dėmėtas, neskalbtas ir toks išblukęs, kad atrodė ne juodas, o beveik pilkas. Seras Eimoris Lorčas laidoti nesirengė nei tų, kuriuos nužudė, nei saviškių, tad greta Jorino į krūvą suvirtę gulėjo keturi Lanisterių kareiviai. Kažin kiek jų turėjo subėgti, kol jį priveikė?

Jis ketino parvesti mane namo, galvojo Arija kasdama senajam kariui duobę. Negyvėlių buvo labai daug, visų palaidoti jie negalėjo, tačiau Arija užsispyrė, kad bent jau Jorinas privalo turėti kapą. Jis ketino saugiai parvesti mane į Vinterfelą, buvo man tai pažadėjęs. Jai norėjosi tuo pat metu ir verkti, ir jam įspirti.

Gendriui atėjo į galvą pasidomėti lordo buveine ir ta trijule, kurią Jorinas pasiuntė jos ginti. Užpuolikai mėgino paimti ir ją, bet tas apvalus bokštas turėjo tik vieną įėjimą — duris antrame aukšte, iki kurių reikėjo lipti kopėčiomis. Jas įtraukus vidun, sero Eimorio Lorčo žmonės jų pasiekti negalėjo. Bokšto papėdėje Lanisteriai prikrovė žabų ir užkūrė ugnį, bet akmenys nedegė, o Lorčui pristigo kantrybės marinti juos badu. Gendriui pašūkavus, Kapoklis atidarė duris; Kurcas pareiškė, kad atgal grįžti neverta, geriau traukti pirmyn, į šiaurę, ir Arijai vėl sužibo viltis galbūt pasiekti Vinterfelą.

Na, šis kaimas Vinterfelo nepriminė nė iš tolo, tačiau tie nendrėmis dengti stogai tarsi žadėjo šilumą, šiokį tokį prieglobstį ir galbūt net maistą, jeigu tik jiems nepritrūks drąsos ten eiti. Jeigu tik ten ne Lorčas. Jie turėjo arklių, taigi keliauja greičiau už mus.

Tupėdama medyje, ji ilgai stebėjo namus vildamasi ką nors išvysti: žmogų, arklį, vėliavą, bet ką, kas padėtų susigaudyti. Kelis kartus ji tarsi įžiūrėjo kažką judant, tačiau pastatai buvo taip toli, kad tvirtai pasakyti negalėjo. Sykį ji labai aiškiai nugirdo žvengiant arklį.

Ore skrajojo daugybė paukščių, dažniausiai varnų. Sklęsdamos ratais ir plasnodamos virš nendrinių stogų, iš tolo atrodė ne didesnės už muses. Rytuose tyvuliavo Dievo Akis, jos saulės nutvieksta žydrynė, regis, buvo užklojusi pusę pasaulio. Kartais, jiems lėtai braunantis palei pelkėtus krantus (Gendris nė už ką nesutiko eiti keliais, ir šį kartą jam pritarė net Pyragėlis su Lomiu), Arija tarėsi girdinti, kaip ežeras ją šaukia. Ji troško pulti į tuos ramius mėlynus vandenis, vėl pasijusti švari, plaukti ir taškytis, o paskui šildytis saulės atokaitoje. Tačiau nedrįso nusivilkti drabužių ten, kur ją galėjo kas nors pamatyti, net norėdama juos išsiskalbti. Vakarais dažnai atsisėsdavo ant akmens ir teliūskuodavo kojomis vėsiame vandenyje. Jau anksčiau ji ryžosi išmesti savo prakiurusius ir suplyšusius batus. Eiti pėsčiomis iš pradžių buvo sunku, bet pūslės ilgainiui užgijo, žaizdos užsitraukė, o padai sukietėjo lyg odiniai. Purvas maloniai kuteno kojų tarpupirščius, einant buvo malonu jausti žemę po kojomis.

Nuo savo šakos ji šiaurės rytų pusėje matė nedidelę mišku apaugusią salelę. Už trisdešimties jardų nuo kranto vandens paviršiumi slydo trys juodos gulbės, tokios be galo ramios… niekas joms nepasakė, kad prasidėjo karas, joms nerūpėjo degantys miestai ir sukapoti žmonės. Arija žvelgė į jas su pavydu. Net pati norėjo pavirsti gulbe. Bet čia pat pagalvojo, kad mielai jas suvalgytų. Pusryčiams buvo užkrimtusi trintų gilių ir saują vabalų. Pripratus vabalai neatrodė itin bjaurūs. Su kirminais buvo prasčiau, bet vis geriau, negu diegliai pilve ištisomis dienomis nieko nevalgant. Vabalų ieškoti sekėsi gerai, pakakdavo nuspirti kokį akmenį. Arija, dar būdama visai maža, kartą suvalgė vabalą, nes norėjo, kad Sansa imtų klykti, todėl dabar jų griebėsi be baimės. Neišsigando ir Kiaunė, tačiau Pyragėlis, vos pamėginęs nuryti, apsivėmė, o Lomis su Gendriu nė nebandė. Vakar Gendris pagavo varlę ir pasidalijo ją su Lomiu, o prieš kelias dienas Pyragėlis rado gervuogių krūmą ir visą jį nudraskė, bet dažniausiai jie mito vien vandeniu ir gilėmis. Kurcas anksčiau buvo parodęs, kaip akmenimis sugrūsti giles ir pasidaryti tokios gilių tyrės. Ji buvo siaubingo skonio.

Arija gailėjo, kad tas medžiotojas mirė. Apie mišką jis nutuokė daugiau, negu jie visi kartu sudėjus, bet traukiant kopėčias į bokštą jį į petį kliudė strėlė. Tarberis aplipdė žaizdą samanomis ir ežero dumblu, ir porą dienų Kurcas tikino, kad tas sužeidimas — niekai, nors jo gerklė vis tamsėjo, o žandikaulius ir krūtinę nusėjo grėsmingos raudonos dėmės. Paskui vieną rytą jis nebeturėjo jėgų atsikelti, o kitą dieną jau buvo nebegyvas.

Jie palaidojo Kurcą po akmenų krūva. Kapoklis pasiėmė jo kalaviją ir medžioklės ragą, Tarberiui atiteko lankas, batai ir peilis. Visus tuos daiktus tie du pasiėmė išeidami. Iš pradžių jie manė, kad tie išėjo medžioti, netrukus grįš su grobiu ir visi galės pavalgyti. Ilgai laukus Gendris galų gale privertė keltis ir traukti toliau. Galbūt Tarberis su Kapokliu nusprendė, kad jiems geriau klosis, jeigu nereikės ganyti būrio našlaičių. Tikriausiai jie neklydo, bet tai nesutrukdė Arijai jų nekęsti visa širdimi.

Apačioje, po medžiu, Pyragėlis ėmė loti kaip šuo. Kurcas buvo jiems liepęs susižinoti gyvūnų balsais. Sakė, kad tai sena brakonierių gudrybė, tik numirė nespėjęs išmokyti, kaip teisingai tuos balsus pamėgdžioti. Pyragėlis paukščiu čiulbėjo klaikiai. Lojo irgi nekaip, bet vis šiek tiek geriau.

Arija, išskėstomis rankomis stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, nuo aukščiausios šakos nušoko ant žemesnės. Vandens šokėja niekada nekrinta. Lengvutė tarsi pūkas, kojų pirštais tvirtai spausdama šaką, ji žengė kelis žingsnius, stryktelėjo žemyn ant didesnės šakos, tada pro lapus kabindamasi už šakų tai viena, tai kita ranka nusigavo iki kamieno. Ir rankų, ir kojų pirštais užčiuopė šiurkščią žievę. Leidosi greitai, o paskutines šešias pėdas nušoko ir vikriai nusirito kūlvirsčia.

Ištiesęs ranką, Gendris padėjo jai atsikelti.

— Ilgai ten sėdėjai. Ką matei?

— Žvejų kaimelis, visai nedidelis, palei krantą į šiaurę. Dvidešimt šeši nendriniai stogai, vienas skalūnų, suskaičiavau juos. Mačiau vežimo galą. Ten kažkas yra.

Išgirdusi jos balsą, iš krūmų atropojo Kiaunė. Taip ją praminė Lomis. Sakė, ji panaši į kiaunę, tai buvo netiesa, bet toliau vadinti ją verksne netiko, nes verkti ji liovėsi. Buvo išsipurvinusi burną. Kad tik nebūtų vėl valgiusi dumblo.

— Žmonių matei? — paklausė Gendris.

— Šiaip tik stogus, — atsakė Arija, — bet kai kur iš kaminų rūko dūmai, dar girdėjau žvengiant arklį.

Kiaunė apsikabinusi tvirtai suspaudė jos koją. Dabar ji kartais taip darydavo.

— Jeigu yra žmonių, bus ir maisto, — per daug garsiai pareiškė Pyragėlis. Gendris nuolat jam aiškino, kad reikia kalbėti tyliau, bet be jokios naudos. — Gal kartais duotų ir mums.

— Gal kartais ir užmuštų, — pridūrė Gendris.

— Gal ne, jeigu pasiduotumėm, — Pyragėlis nenorėjo prarasti vilties.

— Dabar kalbi kaip Lomis.

Lomis Žaliarankis sėdėjo po ąžuolu, įsitaisęs tarp dviejų storų šaknų. Per mūšį sodyboje ietis jam persmeigė kairiąją blauzdą. Kitą dieną jam jau teko šlubčioti viena koja, ranka apsikabinus Gendrį, o dabar apskritai nebepajėgė eiti. Prilaužę šakų, jie surišo neštuvus, bet šitaip jį gabendami ėjo lėtai ir sunkiai, o pats Lomis aimanuodavo sulig kiekvienu krestelėjimu.

— Turime pasiduoti, — tarė jis. — Ir Jorinas taip būtų padaręs. Būtų atidaręs vartus, kaip jie liepė.

Ariją pykino nuo Lomio kalbų apie tai, kaip Jorinas būtų pasidavęs. Nešamas jis apie nieką kita ir nešnekėjo, dar apie savo koją ir tuščią pilvą.

Pyragėlis jam pritarė:

— Jie liepė Jorinui atidaryti vartus, liepė karaliaus vardu. Kai liepia karaliaus vardu, reikia klausyti. Čia to susmirdusio senio kaltė. Jei būtų nusileidęs, jie būtų palikę mus ramybėje.

Gendris susiraukė.

— Riteriai, lordai, jie ima į nelaisvę vieni kitus ir moka išpirkas, o tokie kaip mes jiems nerūpi, ar pasiduotume, ar ne.

Jis atsigręžė į Ariją.

— Ką dar matei?

— Jeigu ten žvejų kaimas, lažinuosi, jie parduotų mums žuvų, — tarė Pyragėlis. Ežere žuvų plaukiojo daug, tačiau jie neturėjo kuo žvejoti. Arija mėgino gaudyti rankomis, kaip buvo mačiusi darant Kosą, bet žuvys buvo vikresnės už balandžius, o dar vanduo vis taikėsi apgauti jos akis.

— Nežinau, kaip ten su žuvimis. — Arija pašiaušė susivėlusius Kiaunės plaukus galvodama, kad būtų geriau juos visai nurėžti. — Prie vandens daug varnų. Jos kažką lesa.

— Į krantą išmestas žuvis, — nutarė Pyragėlis. — Jeigu jos tinka varnoms, galvą guldau, tiks ir mums.

— Verčiau pasigautume varnų, jos tikrai valgomos, — pasakė Lomis. — Užkurtume laužą ir išsikeptume kaip viščiukus.

Susiraukęs Gendris atrodydavo rūstus. Jo barzda buvo sužėlusi tankiai lyg erškėčių krūmas ir juoda.

— Juk sakiau, jokių laužų.

— Lomis alkanas, — suinkštė Pyragėlis, — aš taip pat.

— Mes visi alkani, — tarė Arija.

— Tu — ne, — burbtelėjo nuo žemės Lomis. — Prisiėdi kirmėlių.

Nedaug trūko, kad Arija spirtų jam tiesiai į žaizdą.

— Sakiau, kad prikasčiau kirminų ir tau, jei nori.

Lomis nutaisė pasibjaurėjimo kupiną išraišką.

— Jeigu ne mano koja, sumedžiočiau vieną kitą šerną.

— Vieną kitą šerną, kurgi ne, — nusišaipė Arija. — Šernams medžioti reikia ypatingos ieties, žirgų, šunų ir žmonių, kad išbaidytum šerną iš guolio.

Jos tėvas su Robu ir Jonu Vilkų girioje medžiodavo šernus. Kartą pasiėmė ir Braną, bet Arijos niekada neleido, nors ši buvo vyresnė. Septonė Mordeina aiškino, kad šernų medžioklė — ne damoms, o mama tik pažadėjo, kad paaugusi galės turėti savo sakalą. Dabar ji jau buvo paaugusi, bet jei turėtų sakalą, tai jį suvalgytų.

— Ką tu išmanai apie šernų medžioklę? — metė Pyragėlis.

— Daugiau už tave.

Gendris nebuvo nusiteikęs jų klausytis.

— Nutilkite jūs abu, man reikia pagalvoti, ką toliau darysime.

Kai mėgindavo galvoti, visada atrodydavo tarsi jam kažką labai skaudėtų.

— Pasiduokime, — tarė Lomis.

— Vėl jis apie tą patį, sakiau, kad užsičiauptum. Net nežinome, kas ten tokie. Gal pavyktų pavogti maisto.

— Lomis galėtų vogti, jeigu ne jo koja, — pasakė Pyragėlis. — Mieste jis buvo vagis.

— Prastas vagis, — įsiterpė Arija, — jeigu jį pagavo.

Gendris prisimerkęs pažiūrėjo į saulę.

— Prislinkti bus geriausia sutemus. Vakarop eisiu apsižvalgyti.

— Ne, geriau eisiu aš, — tarė Arija. — Tu keli per daug triukšmo.

Gendris rūsčiai pažvelgė į ją.

— Eisim abu.

— Tegu eina Aris, — vėl įsikišo Lomis. — Jis moka tyliau vaikščioti.

— Eisime abu, juk pasakiau.

— O jeigu negrįšite? Pyragėlis pats vienas manęs nepaneš, kaipgi jis vienas, niekaip…

— Aplinkui yra vilkų, — pritarė Pyragėlis. — Praėjusią naktį, eidamas sargybą, girdėjau juos. Atrodė arti.

Girdėjo juos ir Arija. Ji miegojo guobos šakose, bet pabudo nuo staugimo. Visą valandą sėdėjo nesumerkdama akių ir klausėsi jausdama šiurpstančią nugarą.

— O tu net neleidi užkurti laužo, kad juos atbaidytume, — skundėsi Pyragėlis. — Neteisinga palikti mus vienus su vilkais.

— Niekas jūsų nepalieka, — burbtelėjo Gendris. — Jei pasirodytų vilkai, Lomis turi ietį, ir tu šalia būsi. Tik apsidairysime ten, ir viskas. Greitai grįšime.

— Nesvarbu, kas ten, turite jiems pasiduoti, — suinkštė Lomis. — Man reikia kokių vaistų kojai, ją labai skauda.

— Jei pamatysime kokių vaistų kojai, paimsime, — atšovė Gendris. — Ari, eime. Noriu iki saulės laidos įsitaisyti kuo arčiau. Pyragėli, žiūrėk, kad Kiaunė liktų čia, nenoriu, kad sektų iš paskos.

— Aną kartą ji mane apspardė.

— Jei nesaugosi jos čia, aš tave pats apspardysiu.

Nelaukdamas atsakymo Gendris užsidėjo savo plieninį šalmą ir nuėjo.

Arijai teko paskubom jį vytis. Gendris buvo penkeriais metais vyresnis, visa pėda aukštesnis ir dar ilgakojis. Valandėlę jis susiraukęs tylėjo, per daug triukšmingai braudamasis pro medžius. Pagaliau stabtelėjo ir tarė:

— Manau, kad Lomis mirs.

Arija nenustebo. Kurcas mirė nuo savo žaizdos, bet jis buvo kur kas stipresnis. Kaskart, kai Arijai ateidavo eilė Lomį nešti, ji jautė, kokia karšta jo oda ir koks šleikštus kvapas sklinda nuo jo kojos.

— Gal kur rastume meisterį…

— Meisterių būna tik pilyse. Net jeigu jį ir rastume, jis nesiteptų rankų su tokiu kaip Lomis, — Gendris nėrė po žemai kybančia šaka.

— Tai netiesa.

Arija neabejojo, kad meisteris Luvinas padėtų kiekvienam, kas pas jį ateitų.

— Jis mirs, ir kuo greičiau, tuo geriau mums visiems. Reikėtų jį palikti, kaip jis pats sako. Jeigu tu ar aš būtume sužeisti, jis tikrai mus paliktų.

Jie nušliaužė stačiu šlaitu žemyn į griovą, paskui ėmė keberiotis kita jos puse aukštyn, rankomis kabindamiesi į kyšančias medžių šaknis.

— Man įkyrėjo jį nešti, įgriso visos tos jo kalbos apie pasidavimą. Jeigu pajėgtų stovėti, išmalčiau jam dantis. Iš Lomio niekam jokios naudos. Kaip ir iš tos verksnės.

— Prie Kiaunės nekibk, ji paprasčiausiai išsigandusi ir alkana. — Arija grįžtelėjo atgal, bet šį kartą mergaitė iš paskos nesekė. Matyt, Pyragėlis laikė ją sugriebęs, kaip jam liepė Gendris.

— Iš jos jokios naudos, — užsispyręs pakartojo Gendris. — Ji, Pyragėlis ir Lomis verčia mus eiti lėtai, kada nors dėl jų galime žūti. Tu vienintelis iš šito būrio, kuris šio to vertas. Net jeigu esi mergiotė.

Arija suakmenėjo.

— Aš nesu mergiotė!

— Esi, esi. Negi manai, kad aš toks pat kvailas, kaip jie?

— Ne, tu dar kvailesnis. Nakties sargyba nepriima moterų, tai visi žino.

— Tiesa. Nežinau, kodėl Jorinas tave pasiėmė, bet tikriausiai buvo kažkokia priežastis. Vis tiek esi mergiotė.

— Ne!

— Tai išsitrauk pimpalą ir pavaryk. Nagi, pirmyn.

— Nenoriu varyti. Jeigu norėčiau, tai ir pavaryčiau.

— Melagis. Negali išsitraukti pimpalo, nes jo neturi. Kol mūsų buvo trisdešimt, nepastebėdavau, bet tu savo reikalu visada eini į mišką. Nei Pyragėlio, nei manęs taip darant nepamatysi. Jeigu tu ne mergiotė, tada esi koks eunuchas.

— Tu pats eunuchas.

— Gerai žinai, kad ne, — šyptelėjo Gendris. — Nori, kad išsitraukčiau pimpalą ir įrodyčiau? Neturiu ko slėpti.

— Štai ir turi, — rėžė Arija, iš paskutiniųjų stengdamasi išvengti kalbos apie pimpalą, kurio ji neturi. — Tie auksiniai apsiaustai prie smuklės ieškojo tavęs, bet tu taip ir nepasakei kodėl.

— Gerai būtų, jei pats suprasčiau. Man atrodo, Jorinas žinojo, bet taip ir nepasakė. Beje, o kodėl tu manei, kad jie gaudo tave?

Arija prikando lūpą. Ji atsiminė, ką buvo sakęs Jorinas tą dieną, kai nurėžė jai plaukus. Šitų pusė tave nė nemirktelėję įduos, kad gautų atleidimą, gal net priedo ir kelis sidabrinius. Kita pusė padarys tą patį, tik pirma išprievartaus. Bet Gendris buvo kitoks, taip pat karalienės ieškomas.

— Pasakyčiau, jei ir tu pasakytum, — atsargiai tarė ji.

— Jeigu tik žinočiau, Ari… ar taip tave ir vadinti? O gal turi mergaitišką vardą?

Arija stovėjo nuleidusi akis, įsmeigusi žvilgsnį į gumbuotą šaknį sau prie kojų. Suprato, kad toliau apsimetinėti beprasmiška. Gendris ją perprato, o kelnėse jokio įtikinamo įrodymo ji neturėjo. Galėjo išsitraukti Adatą ir čia pat jį nužudyti, o jei ne — reikėjo juo pasitikėti. Nebuvo tikra, kad pajėgtų jį nudėti net ir norėdama: jis pats turėjo kalaviją ir kur kas daugiau jėgos. Vadinasi, neliko nieko kita, tik tiesa.

— Lomiui ir Pyragėliui šito sakyti negalima, — prabilo ji.

— Jie nesužinos, — pažadėjo Gendris. — Tik jau ne iš manęs.

— Arija, — ji pakėlė galvą. — Mano vardas — Arija. Iš Starkų giminės.

— Iš Starkų… — praėjo kelios akimirkos, kol jis susivokė. — Karaliaus ranka buvo vardu Starkas. Tas, kurį nužudė kaip išdaviką.

— Jis tikrai nebuvo išdavikas. Jis — mano tėvas.

Gendris išpūtė akis.

— Štai kodėl tu manei, kad…

Arija linktelėjo.

— Jorinas vedė mane namo į Vinterfelą.

— Aš… vadinasi, esi iš didžiūnų… būsi ledi…

Arija pažvelgė į savo sudriskusius drabužius, basas kojas, suskirdusias ir pilnas suragėjusių nuospaudų. Pastebėjo purvinas panages, šašus ant alkūnių, apdraskytas rankas. Septonė Mordeina manęs neatpažintų. Sansa gal ir pažintų, bet apsimestų, kad nemato.

— Mano motina — ledi, taip pat ir sesuo, bet aš niekada tokia nebuvau.

— Buvai, buvai. Juk esi lordo duktė ir gyvenai pilyje? Ir dar tu… dievai maloningi, aš niekad… — Gendris staiga, regis, suglumo, net persigando. — Man nederėjo taip šnekėti — apie visus tuos pimpalus. Tavo akivaizdoje ir nusičiurkšdavau, ir visa kita, aš… prašau man atleisti, miledi.

— Liaukis! — sušnypštė Arija. Gal jis tyčiojasi iš jos?

— Miledi, aš žinau, kaip dera elgtis, — su dar didesniu užsispyrimu pareiškė Gendris. — Kai tik dirbtuvėje su tėvais pasirodydavo aukštakilmės merginos, šeimininkas liepdavo man priklaupti, kalbėti tik tada, kai jos man ką nors sakys, ir kreiptis į jas „miledi“.

— Jeigu vadinsi mane miledi, šitai pastebės net ir Pyragėlis. Tad ir čiurkšk geriau taip pat, kaip visada.

— Kaip įsakysite, miledi.

Arija abiem rankom trenkė jam į krūtinę. Gendris užkliuvo už akmens ir dusliai dribtelėjo žemėn.

— Nieko sau lordo duktė! — tarė jis juokdamasis.

— Še tau dar! — Arija spyrė jam į šoną, bet Gendris tik garsiau nusikvatojo. — Žvenk sau kiek nori, aš einu pažiūrėti, kas ten kaime.

Saulė jau buvo pasislėpusi už medžių, netrukus turėjo sutemti. Šį kartą vytis jau teko Gendriui.

— Užuodi? — paklausė Arija.

Gendris patraukė nosimi.

— Pūvanti žuvis?

— Juk žinai, kad ne.

— Reikia eiti labai atsargiai. Aš pasuksiu iš vakarų, gal ten yra koks kelias. Turėtų būti, juk matei vežimą. Tu eik pakrante. Jei prireiks pagalbos, sulok kaip šuo.

— Tai kvaila. Jei man prireiks pagalbos, taip ir šauksiu — gelbėkite.

Ji nėrė į krūmus, basomis kojomis be garso žengdama per žolę. Atsigręžusi per petį matė, kaip Gendris žiūri jai iš paskos tuo skausmingu žvilgsniu, kuris reiškė, kad jis mąsto. Tikriausiai galvoja, kad jam nedera leisti miledi eiti vogti maisto. Dabar Gendris nuolat elgsis kvailai, pamanė Arija.

Artėjant prie kaimo, smarvė vis labiau gniaužė kvapą. Ir visiškai nepriminė pūvančios žuvies. Tas tvaikas buvo aštresnis, šlykštesnis. Arija suraukė nosį.

Medžiai ėmė retėti, tad ji tyliai tarsi šešėlis slapstydamasi sėlino per krūmus. Kas kelis žingsnius vis stabteldavo pasiklausyti. Sustojusi trečią kartą, išgirdo prunkščiant arklius, taip pat ir žmogaus balsą. O tvaikas vis stiprėjo. Tai ne kas kita, tik negyvėlio dvokas. Buvo užuodusi tą kvapą jau anksčiau, dar kartu su Jorinu ir kitais.

Į pietus nuo kaimo plytėjo tankūs gervuogių brūzgynai. Kai ten atsidūrė, ilgi nuo besileidžiančios saulės nusidriekę šešėliai jau blėso, ore vis daugiau skraidė jonvabalių. Čia pat už gyvatvorės buvo matyti nendrėmis dengti stogai. Ji šliaužė palei gyvatvorę, kol rado plyšį, tada prasispraudė, pilvu prigludusi prie žemės, niekam nematoma, ir išvydo, kas skleidžia tą kvapą.

Palei švelniai teškenančius Dievo Akies vandenis rikiavosi ilga eilė iš žalio medžio suręstų kartuvių, ant jų kybojo tai, kas anksčiau buvo žmonės. Jų kojas tebekaustė grandinės, o kūnus, plasnodamos nuo vieno lavono prie kito, lesė varnos. Aplink kiekvieną pakaruoklį kilo spiečiai musių. Vėjeliui papūtus nuo ežero, artimiausias lavonas vos vos pasisuko ant grandinės. Jo veidą varnos jau buvo beveik nulesusios, o kūną, matyt, mėgino doroti ir koks kitas, gerokai stambesnis padaras. Gerklė ir krūtinė žiojėjo perrėžtos, iš sudraskyto pilvo kyšojo nukarę mėsos skutai ir žvilgantys žali viduriai. Viena ranka buvo nuplėšta nuo peties. Jos kaulai, švariai apgraužti, sutraiškyti, mėtėsi čia pat.

Arija prisivertė pažvelgti į kitą žmogų, paskui į dar kitą, kybantį už jo, ir į dar tolimesnį, vis kartodama sau esanti kieta kaip akmuo. Vien lavonai, visi taip išdarkyti ir suirę, kad ji tik po valandėlės suvokė, jog jie buvo pakarti nuogi. Neatrodė nuogi, apskritai neatrodė panašūs į žmones. Varnos iškapojo jiems akis, kai kuriems ir veidus. Iš šeštojo buvo likusi tik viena koja, tebesilaikanti ant savo grandinės ir siūbuojanti sulig kiekvienu vėjelio dvelktelėjimu.

Baimė kerta giliau už kalaviją. Negyvėliai jau niekuo negalėjo Arijai pakenkti, o štai juos nužudžiusieji buvo labai pavojingi. Tolokai nuo kartuvių, prie ilgo, žemo, palei vandenį nusitęsusio statinio, kuris buvo dengtas skalūnu, pasirėmę ant iečių stovėjo du vyrai grandininiais marškiniais. Priešais tą pastatą įsmeigtos į klampią žemę styrojo dvi aukštos kartys su nusvirusiomis vėliavomis. Viena atrodė raudona, kita blyškesnė, gal balta ar geltona, bet abi kybojo sukritusios, tad tirštėjančiose sutemose Arija negalėjo net įžiūrėti, ar raudonoji vėliava — Lanisterių spalvos. Negi būtinai turiu pamatyti liūtą, štai matau visus tuos lavonus, kas kitas čia galėtų būti, jei ne Lanisteriai?

Tą akimirką pasigirdo riksmas.

Abu ietininkai tuoj pat atsigręžė, pasirodė ir trečias, stumdamas prieš save sučiuptąjį. Jau beveik sutemo, veidų nebebuvo matyti, tačiau belaisvis ant galvos turėjo tviskantį plieno šalmą, ir Arija, išvydusi ragus, suprato, kad tai Gendris. Kvailys, kvailys, kvailys, visiškas kvailys! — pagalvojo ji. Jei būtų buvęs šalia, būtų vėl jam spyrusi.

Sargybiniai garsiai sušneko, bet būdama per daug toli Arija žodžių nenugirdo, juolab kad kur kas arčiau karkė ir sparnais plakė varnos. Vienas iš ietininkų nutraukė šalmą Gendriui nuo galvos ir kažko paklausė, bet atsakymas jam, matyt, nepatiko, nes tvojo belaisviui ieties koto galu į veidą. Gendris parkrito. Jį sučiupęs karys spyrė jam, tuo metu kitas ietininkas mėgino užsidėti raguotąjį šalmą. Galų gale Gendrį pakėlė ir nuvarė prie ilgojo namo. Jiems pravėrus sunkias medines duris, pro jas lauk nėrė mažas berniukas, bet vienas sargybinis spėjo pastverti jį už rankos ir įmetė atgal. Viduje pasigirdo aimanos, o paskui nuaidėjo toks garsus ir skausmo kupinas klyksmas, kad Arija net prikando lūpą.

Sargybiniai įstūmė Gendrį į daržinę kartu su tuo berniuku ir užrėmė duris. Tuo metu, tarsi ežerui atsidūsėjus, atsklido vėjo gūsis, nuo kurio sujudo ir prasiskleidė vėliavos. Vienoje, kaip ji ir tikėjosi, pasirodė auksinis liūtas. Ant kitos geltoname kaip sviestas lauke bėgo trys pailgi pavidalai. Šunys, pagalvojo Arija. Kažkur ji juos jau matė, tačiau kur?

Dabar tai nieko nebereiškė. Blogiausia, kad jie sučiupo Gendrį. Taip, jis užsispyręs ir kvailas, bet reikia jį ištraukti. Kažin ar jie nutuokia, kad jo ieško karalienė?

Vienas iš sargybinių nusimovė savo šalmą ir užsidėjo Gendrio. Matydama jį su tuo šalmu, Arija įsiuto, bet žinojo, kad nieko negali padaryti. Tame belangiame pastate kažkas, regis, vėl klykė, tačiau sienų mūrai slopino garsą, ir suprasti, kas ten iš tiesų vyksta, buvo sunku.

Krūmuose Arija tūnojo ilgai. Pamatė, kaip keičiasi sargyba ir daug kitų dalykų. Vyrai ateidavo ir išeidavo. Vedžiojo arklius prie upelio girdyti. Iš miško grįžo medžiotojai, nešini ant karties pakabintu elniu. Arijos akyse jie nudyrė jam kailį, išdarinėjo ir kitapus upelio užkūrė laužą. Kepamos mėsos kvapas keistai sumišo su puvėsių tvaiku. Arijai susuko tuščią pilvą, nedaug trūko, kad būtų apsivėmusi. Ruošiamas maistas iš namų išviliojo ir kitus vyrus, beveik visus vilkinčius kietintos odos liemenę ar kokią geležinių šarvų dalį. Elniui baigus kepti, geriausius gabalus nunešė į vieną iš namų.

Arija tikėjosi, kad tamsoje jai pavyks prišliaužti arčiau ir išlaisvinti Gendrį, bet sargybiniai nuo laužo prisidegė deglus. Ginklanešys dviem saugantiems belaisvių namą vyrams atnešė mėsos ir duonos, vėliau prie jų prisidėjo dar du, per rankas nukeliavo vynmaišis. Jam ištuštėjus, tie du pasitraukė, tačiau du sargybiniai liko budėti pasirėmę ant savo iečių.

Pagaliau išsirangius iš po erškėčių į miško juodumą, Arijos rankos ir kojos buvo nutirpusios. Naktis pasitaikė tamsi, plonas mėnulio pjautuvas tai šmėkšteldavo tarp lekiančių debesų, tai vėl pasislėpdavo. Tyliai lyg šešėlis, kartojo ji sau, žengdama tarp medžių. Tokioje tamsoje nedrįso bėgti, nes bijojo užkliūti už kokios šaknies ar pamesti kryptį. Kairėje į krantus ramiai pliuškeno Dievo Akies vandenys. Dešinėje judindamas medžių šakas dūsavo vėjas, šiureno ir krutėjo lapai. Tolumoje užkaukė vilkai.

Lomis su Pyragėliu vos neprivarė į kelnes, kai ji išdygo jiems už nugaros.

— Tyliau, — tarė Arija ir apkabino per pečius prie jos pribėgusią Kiaunę.

Pyragėlis žvelgė į ją išpūtęs akis.

— Manėme, kad palikote mus, — rankoje jis laikė trumpą kalaviją, tą patį, kurį Jorinas atėmė iš auksinio apsiausto. — Išsigandau, kad ateina vilkas.

— Kur Jautis? — paklausė Lomis.

— Jie jį pagavo, — sušnibždėjo Arija. — Privalome jį išlaisvinti. Pyragėli, turėsi man padėti. Prisėlinsime ir nužudysime sargybinius, tada aš atidarysiu duris.

Pyragėlis susižvalgė su Lomiu.

— Kiek ten jų?

— Nepajėgiau suskaičiuoti, — prisipažino Arija. — Mažiausiai dvi dešimtys, bet duris saugo tik dviese.

Pyragėlis žiūrėjo taip, lyg tuoj pravirktų.

— Su dvidešimčia nepakovosi.

— Tau kovoti reikės tik su vienu. Aš pribaigsiu kitą, pasiimsime Gendrį ir pabėgsime.

— Privalome pasiduoti, — atsiliepė Lomis. — Paprasčiausiai nueiti ir pasiduoti.

Arija užsispyrusi papurtė galvą.

— Ari, tada tiesiog palikime jį, — puolė maldauti Lomis. — Apie mus jie nežino. Jeigu slapstysimės, jie iškeliaus, juk tikrai nepasiliks čia. Mes nekalti, kad Gendris įkliuvo.

— Lomi, tu kvailys, — piktai atšovė Arija. — Jeigu Gendrio neištrauksime, tu mirsi. Kas tave neš?

— Tu ir Pyragėlis.

— Visą laiką, be jokios pagalbos? Niekaip nepajėgsime. Gendris buvo stipriausias. Šiaip ar taip, man nerūpi, ką tu galvoji. Grįžtu jo gelbėti, — ji pažvelgė į Pyragėlį. — Eini su manimi?

Pyragėlis žvilgtelėjo į Lomį, paskui į Ariją, tada vėl į Lomį.

— Einu, — pratarė jis nenoriai.

— Lomi, prižiūrėk Kiaunę.

Jis čiupo mergaitę už rankos ir prisitraukė arčiau.

— O jeigu pasirodys vilkai?

— Pasiduok, — patarė Arija.

Sugrįžti per mišką prie kaimo užtruko vos ne amžinybę. Pyragėlis klupinėjo tamsoje, vis taikydamas nuklysti į šalį, Arijai teko jo laukti ar net ieškoti. Galų gale paėmė už rankos ir nusivedė pro medžius.

— Tylėk ir eik paskui mane.

Kai danguje atsirado pirmieji vos įžiūrimi kaimo žiburių atšvaitai, ji tarė:

— Kitapus gyvatvorės kybo negyvėliai, bet jų bijoti nėra ko, atmink, kad baimė kerta giliau negu kalavijas. Turime sėlinti labai tyliai ir lėtai.

Pyragėlis linktelėjo.

Arija pirmoji išsirangė per erškėtrožes ir, laukdama jo, susirietė kitoje pusėje. Pyragėlis išlindo perbalęs, uždusęs, iki kraujo susibraižęs veidą ir rankas. Jis jau žiojosi kažko sakyti, bet Arija prispaudė pirštą jam prie lūpų. Jie keturpėsčiomis nuropojo palei kartuves po siūbuojančiais lavonais. Pyragėlis nė karto nekilstelėjo galvos ir šliaužė be menkiausio garso.

Bet staiga jam ant nugaros nutūpė varna, ir jis dusliai aiktelėjo.

— Kas ten? — iš tamsos tučtuojau sududeno balsas.

Pyragėlis pašoko.

— Pasiduodu!

Jis švystelėjo kalaviją į šalį, išbaidydamas varnas, kurios pakilo krankdamos visu būriu ir nepatenkintos plakė sparnais aplink pakaruoklius. Arija stvėrė jį už kojos mėgindama timptelėti atgal, bet jis ištrūko ir nukūrė pirmyn modamas rankomis.

— Pasiduodu, pasiduodu.

Arija pašoko ir išsitraukė Adatą, bet aplinkui jau buvo pilna žmonių. Ji kirto artimiausiam, bet šis atrėmė smūgį plienu šarvuota ranka, čia pat kažkuris kitas įsirėžė į ją ir pargriovė ant žemės, o trečiasis išplėšė iš rankos kalaviją. Ji pamėgino kąsti, bet dantys tik barkštelėjo į šaltus purvinus grandininių marškinių žiedus.

— Oho, koks pasiutęs, — juokdamasis tarė tas vyras. Jo geležimi dengto kumščio smūgis vos nenulaužė jai sprando.

Stovėdami virš jos, vyrai kalbėjo, bet Arija gulėjo apdujusi ir, regis, nepajėgė suprasti jų žodžių. Galva zvimbė. Ji pamėgino šliaužti, bet žemė taikėsi išslysti po jos rankomis. Jie atėmė Adatą. Gėda dūrė labiau už skausmą, nors skaudėjo smarkiai. Tą kalaviją jai davė Jonas. Juo naudotis išmokė Sirijus.

Pagaliau kažkas stvėrė ją už liemenės atlapų ir paklupdė. Šalia jau klūpojo ir Pyragėlis, o priešais juos dunksojo toks aukštas vyras, kad aukštesnio Arija niekad nebuvo mačiusi — tikras pabaisa iš senosios auklės pasakų. Ji nematė, iš kur čia atsirado tas milžinas. Per jo išblukusį geltoną apsiaustą lėkė trys juodi šunys, o veidas atrodė iškirstas iš akmens. Staiga Arija suvokė, kur anksčiau matė tuos šunis. Karaliaus Uoste, vakare prieš turnyrą, visi riteriai prieš savo palapines iškabino skydus. „Ana tas yra Skaliko brolio, — prasitarė jai Sansa einant pro juodus šunis geltoname lauke. — Pamatysi, jis aukštesnis net už Hodorą. Jį vadina Jojančiu Kalnu.“

Arija neišlaikiusi nusvarino galvą, sunkiai suvokdama, kas vyksta aplinkui. Pyragėlis vis kartojo pasiduodąs.

— Nuvesi mus pas likusius miške, — tarė Kalnas ir nuėjo.

Paskui Arija svirduliavo pro negyvėlius ant kartuvių, o Pyragėlis nesiliovė kareiviams žadėjęs kepti pyragus ir saldumynus, tegu tik jie jo neliečia. Juos lydėjo keturi vyrai. Vienas nešė deglą, kitas turėjo ilgą kalaviją, du buvo ginkluoti ietimis.

Lomį jie rado ten, kur buvo palikę — po ąžuolu.

— Pasiduodu, — vos juos išvydęs suriko Lomis. Tuoj metė šalin savo ietį ir iškėlė rankas, vis dar išmargintas senomis žalių dažų dėmėmis. — Pasiduodu, tikrai.

Vyras su deglu pasidairė aplink po medžiais.

— Tu čia vienas? Tas kepėjo bernas sakė, kad dar yra mergiotė.

— Ji pabėgo išgirdusi jus ateinant, — atsakė Lomis. — Kėlėte labai daug triukšmo.

Bėk, Kiaune, pagalvojo Arija, bėk kuo toliau, bėk, pasislėpk ir niekada nesugrįžk.

— Pasakyk, kur galėtume rasti tą kalės vaiką Dondarioną, ir tuojau gausi karšto maisto.

— Ką tokį? — kvailai sumirksėjo Lomis.

— Sakiau jums, kad šitie žino ne daugiau už tas bobas kaime. Tik veltui laiką gaištame.

Vienas ietininkas prisliūkino prie Lomio.

— Vaikine, tau kažkas negerai su koja?

— Susižeidžiau ją.

— Ar eiti gali? — jo balse, regis, suskambo rūpestis.

— Ne, — atsiliepė Lomis. — Jums reikės mane nešti.

— Tikrai?

Tas vyras atsainiai kilstelėjo ietį ir suvarė smaigalį Lomiui į minkštą gerklę. Dar kartą pasiduoti Lomis nebesuskubo. Tik krūptelėjo kartą ir sustingo. Žmogus ištraukė ietį, pro žaizdą tamsiu fontanu ištryško kraujas.

— Sako, nešti jį, matai, — su pašaipa burbtelėjo kareivis.