Karalių kova

Arija

Baimė kerta giliau už kalaviją, vis kartojo sau Arija, bet baimė nesitraukė. Ji tapo tokia pat įprasta, kaip sužiedėjusi duona ir pūslės ant kojų pirštų, visą dieną ėjus kietu, provėžų išraižytu keliu.

Ji manė žinanti, ką reiškia bijoti, bet tik toje daržinėje prie Dievo Akies suprato, kas yra tikra baimė. Ten prasėdėjo aštuonias dienas, kol Kalnas liepė žygiuoti, ir kasdien jos akyse kas nors mirdavo.

Papusryčiavęs Kalnas ateidavo į daržinę ir pasirinkdavo vieną belaisvį tardyti. Kaimo žmonės niekada nepakeldavo į jį akių. Gal jie manė, kad jei patys jo nematys, tai ir jis jų nepastebės… Bet jis pastebėdavo ir vieną kurį išsirinkdavo. Nei pasislėpsi, nei išsisuksi, nei išsigelbėsi.

Viena mergina tris naktis paeiliui miegojo su vienu kareiviu; Kalnas ją išsirinko ketvirtą dieną, o kareivis nutylėjo.

Geraširdis senis taisė jiems drabužius ir vis tauškė apie sūnų, Karaliaus Uoste tarnaujantį auksiniu apsiaustu.

— Jis karaliaus žmogus, — nesiliovė kartojęs tas siuvėjas, — gerojo karaliaus, kaip ir aš, mes visi už Džofrį.

Jis taip dažnai šitai sakė, kad kiti belaisviai, sargybiniams negirdint, ėmė vadinti jį „Visi-už-Džofrį“. Visi-už-Džofrį buvo pasirinktas penktą dieną.

Jauna motina su raupų subjaurotu veidu pati pasisiūlė papasakoti viską, ką žino, jeigu gaus pažadą, kad jos dukters nelies. Kalnas jos išklausė, bet kitą rytą išsirinko jos dukterį, kad nekiltų abejonių, ar ji kartais ko nors nenuslėpė.

Pasirinktuosius tardydavo kitų belaisvių akivaizdoje, kad jie matytų, kas laukia maištininkų ir išdavikų. Klausinėdavo žmogus, kitų vadinamas Kutuliu. Jo veidas atrodė toks paprastas, o drabužiai taip niekuo neišsiskiriantys, kad Arija būtų palaikiusi jį vienu iš kaimiečių, jeigu nebūtų mačiusi besidarbuojant.

— Kutulis priverčia staugti taip, kad žmogus tuoj apsišlapina, — paaiškino jiems sukumpęs senis Čizvikas. Jis buvo tasai, kuriam Arija mėgino įkąsti ir kuris pavadino ją pasiutusia, o paskui šarvuotu kumščiu trenkė į galvą. Kartais Kutuliui padėdavo jis, kartais kiti. Seras Gregoris Kligeinas tik stovėdavo nejudėdamas, stebėdavo ir klausydavo, kol auka mirdavo.

Klausimai visada buvo tie patys. Ar yra kaime aukso? Sidabro, brangakmenių? Ar yra daugiau maisto? Kur lordas Berikas Dondarionas? Kurie iš kaimiečių jam talkino? Į kurią pusę išjojo? Kiek jis turi žmonių? Kiek riterių, lankininkų, kiek ginkluotų vyrų? Kaip jie ginkluoti? Kiek raitelių? Kiek sužeistųjų? Kokių dar priešų pasitaikė? Kiek jų? Kada? Kokias vėliavas turėjo iškėlę? Kur jie pasuko? Ar yra kaime paslėpta aukso? Sidabro, brangakmenių? Kur lordas Berikas Dondarionas? Kiek su juo vyrų? Trečią dieną Arija jau būtų galėjusi klausinėti pati.

Jie rado truputį aukso, truputį sidabro, didelį maišą variokų ir sulankstytą, granatais aptaisytą taurę, dėl kurios du kareiviai vos nesusipešė. Sužinojo, kad su lordu Beriku ėjo dešimt valkatų, o gal šimtas raitų riterių, kad jis pasuko į vakarus, į šiaurę arba į pietus, kad persikėlė per ežerą valtimi, kad buvo stiprus kaip stumbras ar iki kraujo nusividuriavęs. Kutulio tardymo neištvėrė niekas, nei vyrai, nei moterys, nei vaikai. Atspariausi išgyvendavo iki vakaro. Jų lavonus pakabindavo toliau nuo laužų vilkams.

Pagaliau pajudėjus į kelionę, Arija jau suprato, kad ji — visiškai ne vandens šokėja. Sirijus Forelis niekada nebūtų leidęs, kad jį parblokštų ir atimtų kalaviją, ir nebūtų stovėjęs, kai jie žudė Lomį Žaliarankį. Sirijus nebūtų tylutėliai tūnojęs toje daržinėje ir nebūtų klusniai pėdinęs kartu su kitais belaisviais. Starkų ženklas buvo didvilkis, bet Arija jautėsi tik avelė didelėje avių bandoje. Ji nekentė kaimiečių už tą gyvulišką nuolankumą, bet lygiai taip pat nekentė ir savęs.

Lanisteriai iš jos atėmė viską: tėvą, draugus, namus, viltį, drąsą. Vienas pasičiupo Adatą, kitas, triokštelėjęs sau ant kelio, perlaužė jos medinį kalaviją. Ji neteko net ir savo kvailos paslapties. Daržinė buvo gana didelė, jai pavykdavo niekam nematant nusėlinti kur nors į pakraštį ir nusišlapinti, tačiau keliaujant viskas buvo kitaip. Ji laikėsi kiek įmanydama, bet galų gale turėjo visų akivaizdoje nusimauti kelnes ir tūptelti po krūmu. Kitaip būtų apsišlapinusi. Pyragėlis išvertė akis kaip lėkštes, o kiti nė nepasuko galvos. Ėriukas ar avelė, berniukas ar mergelė — tai, regis, nerūpėjo nei serui Gregoriui Kligeinui, nei jo vyrams.

Jų pagrobėjai draudė bet kokias kalbas. Prakirsta lūpa Ariją pamokė, kad liežuvį reikia laikyti prikandus. Kiti niekaip nepasimokydavo. Vienas trejų metų berniukas niekaip nesiliovė šaukęsis tėvo, ir jie suknežino jam veidą dygliuota kuoka. Tada klykti ėmė jo motina, ir Meilutis Rafas ją nudėjo.

Arija žiūrėjo, kaip jie miršta, ir nedarė nieko. Kokia žmogui nauda iš to, kad jis drąsus? Viena tardyti išrinkta moteris mėgino būti drąsi, bet mirė klykdama, kaip ir visi kiti. Toje kelionėje drąsių nebuvo, tik įbauginti ir alkani. Dauguma — moterys ir vaikai. Nedaugelis vyrų buvo labai seni ar labai jauni, kiti liko kyboti kartuvėse ant grandinių vilkams ir varnoms. Vienintelio Gendrio pasigailėjo tik dėl to, kad jis prisipažino pats nukalęs raguotąjį šalmą; kalviai, net kalvių pameistriai buvo reikalingi, jų nevertėjo žudyti.

Juos vedė tarnauti lordui Taivinui Lanisteriui į Harenholą — taip jiems pasakė Kalnas.

— Esate maištininkai ir išdavikai, tad padėkokite savo dievams, kad lordas Taivinas suteikia jums tokią malonę. Iš visokių niekdarių to niekada nesulauktumėte. Klusniai tarnaukite ir liksite gyvi.

— Tai neteisybė, baisi neteisybė, — išgirdo ji sakant vieną suvytusią senę, kai visi taisėsi gulti nakčiai. — Niekada nieko neišdavėme, kiti atėjo ir pasiėmė viską, ko tik norėjo. Šita gauja tokia pat.

— Bet lordas Berikas mūsų nelietė, — sušnibždėjo jos draugė. — O tas raudonas šventikas, kur su juo, ką ėmė — už viską sumokėjo.

— Sumokėjo? Paėmė dvi vištas ir davė popieriaus skiautę su kažkokiu ženklu. Tai ir klausiu — gal man tą apdriskusį popierėlį suvalgyti? O gal jis padės kiaušinių? — Ji apsidairė, ar negirdi sargybiniai, ir tris kartus nusispjovė. — Čia Tuliams, o čia Lanisteriams, o čia Starkams.

— Vien gėda ir nuodėmė, — sušnypštė kažkoks senis. — Kol buvo gyvas senasis karalius, jis nebūtų leidęs šitaip elgtis.

— Karalius Robertas? — užsimiršusi paklausė Arija.

— Karalius Eiris, tegu dievai jam negaili malonių, — atsakė senis pernelyg garsiai. Jo užčiaupti palengva atžingsniavo sargybinis. Senis prarado paskutinius du dantis, ir tą vakarą kalbos baigėsi.

Kartu su belaisviais seras Gregoris vedėsi liesą melžiamą karvę, gabeno tuziną kiaulių, narvą vištų ir devynis vežimus sūdytos žuvies. Kalnas su savo vyrais jojo raiti, o visi belaisviai ėjo pėsčiomis, silpnuosius, nespėjančius su kitais, čia pat nužudydavo, taip pat ir sukvailiojusius bėgti. Sargybiniai naktį moteris vesdavosi į krūmus, daugelis, regis, tuo visai nesistebėjo ir gana nuolankiai paklusdavo. Viena gražesnė už kitas mergina buvo priversta kas naktį eiti su keturiais ar penkiais skirtingais vyrais, kol pagaliau neištvėrusi tvojo vienam akmeniu. Seras Gregoris privertė visus žiūrėti, kaip jis savo didžiuliu dvirankiu kalaviju vienu mostu nurėš jai galvą.

— Meskite lavoną vilkams, — baigęs paliepė jis ir padavė kalaviją ginklanešiui nuvalyti.

Arija akies krašteliu pažiūrėjo į Adatą, kurią makštyje prie šono turėjo pasikabinęs juodabarzdis, jau praplikęs ginklininkas, vardu Poliveris. Gerai, kad ją iš manęs atėmė, galvojo Arija. Kitaip būtų mėginusi nudurti serą Gregorį, ir jis būtų ją perkirtęs pusiau, tad ir Ariją būtų suėdę vilkai.

Poliveris buvo ne toks bjaurus, kaip kiti, nors ir pavogė Adatą. Tą naktį, kai Ariją sučiupo, Lanisterių vyrai buvo bevardžiai svetimšaliai vienodais veidais — tarsi šalmais su nosį saugančiu kyšuliu, bet dabar ji pažino juos visus. Reikėjo susigaudyti, kuris — tinginys ir kuris žiaurus, kuris sumanus ir kuris kvailas. Visa tai reikėjo žinoti jau vien todėl, kad tas, kurį jie vadino Mėšlaburniu, turėjo įprotį plūstis taip, kaip Arijai dar nebuvo tekę girdėti, tačiau paprašytas duodavo dar vieną riekę duonos, tuo tarpu linksmasis senukas Čizvikas ir švelniakalbis Rafas tik žiebdavo atgalia ranka.

Arija žiūrėjo, klausėsi ir vis šveitė savo neapykantą, kaip Gendris anksčiau raguotą šalmą. Tuos ragus dabar nešiojo Dunsenas, ir ji nekentė jo už tai. Poliverio nekentė už Adatą, taip pat ir senojo Čizviko, kuris save laikė pokštininku. Dar labiau ji nekentė Rafo Meilučio, suvariusio ietį Lomiui į gerklę. Nekentė sero Eimorio Lorčo už Joriną ir sero Merino Trento už Sirijų, nekentė Skaliko, nes jis nužudė mėsininko berniuką Miką, sero Ilino, princo Džofrio ir karalienės dėl tėvo, Storojo Tomo, Desmondo ir visų kitų ir net dėl Ledi, Sansos vilko. Kutulio nekęsti atrodė baisu. Kartais Arija net pamiršdavo, kad jis tebėra šalia; kai neklausinėdavo, būdavo paprasčiausias kareivis, už daugelį tylesnis, niekuo iš tūkstančių kitų žmonių neišsiskiriančiu veidu.

Kiekvieną vakarą Arija minėdavo jų vardus.

— Seras Gregoris, — šnibždėdavo ji akmeniui po galva. — Dunsenas, Poliveris, Čizvikas, Rafas Meilutis, Kutulis ir Skalikas, seras Eimoris, seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.

Kadaise Vinterfele ji su motina melsdavosi dievų giraitėje, tačiau kelyje į Harenholą dievų nebuvo ir tie vardai tapo vienintelė malda, kurią jai rūpėjo įsiminti.

Jie ėjo kasdien ir Arija kas vakarą vardijo juos visus, kol pagaliau medžiai praretėjo, pro juos atsivėrė įvairesnis kraštas — banguojančios kalvos, tarp jų išsiraitę upokšniai, saulės nutvieksti laukai, kuriuose tarsi išgedę dantys styrojo juodi sudegusių sodybų griaučiai. Praėjo dar viena žygio diena, kol tolumoje šalia mėlynų ežero platybių iškilo niūrūs Harenholo bokštai.

Pasiekus Harenholą, bus geriau, vienas kitam kalbėjo belaisviai, bet Arija tuo abejojo. Ji atsiminė senosios auklės pasakojimus apie tą baugią pilį. Statydamas ją, Harenas Juodasis į skiedinį maišė žmonių kraujo, sakydavo senoji auklė negarsiai, kad vaikai, stengdamiesi išgirsti, pasilenktų arčiau, tačiau Eigono drakonų ugnyje tuose milžiniškuose mūruose iškepė ir Harenas, ir jo sūnūs. Žingsniuodama pūslėtomis kojomis, Arija kramtė lūpą. Jau nebeilgai, sakė ji sau, iki tų bokštų ne daugiau kaip kelios mylios.

Tačiau jie ėjo visą rytojaus dieną ir dar beveik vieną dieną, kol pagaliau priėjo į vakarus nuo pilies sudeginto miesto liekanose įsikūrusios lordo Taivino kariuomenės stovyklos pakraščius. Atstumą iki Harenholo atspėti buvo sunku, nes jis buvo milžiniškas. Ežero pakrantėje kilo galingos priešakinės sienos, stačios ir neprieinamos tarsi kalnų uolos, o jų viršuje eilėmis surikiuotos svaidyklės atrodė mažutės tarsi vabalėliai.

Labai greitai atsklido Lanisterių kariaunos smarvė; tuo metu Arija dar niekaip negalėjo įžiūrėti ženklų vėliavose, kurių daugybė, iškeltos ant vakariečių palapinių, kyšojo palei ežero krantą. Sprendžiant iš dvoko, pagalvojo Arija, lordas Taivinas čia stovyklauja jau senokai. Stovyklą supančios išvietės buvo sklidinos, aplink jas zvimbė musių spiečiai. Ant daugelio stovyklą saugančių išaštrintų kuolų Arija pastebėjo jau susikaupusių žalių apnašų.

Harenholo vartų bokštas, dydžiu prilygstantis visai Vinterfelo Didžiajai piliai, stulbino ne tik galia, bet ir karo randais, sutrūkinėjusiais, spalvą praradusiais akmenimis. Stovint prie sienų, iš išorės buvo matyti tik penkių pilies bokštų viršūnės. Pats mažiausias buvo bent dvigubai aukštesnis už aukščiausią Vinterfelo bokštą, bet jie nesistiebė į viršų taip, kaip visi bokštai. Arijai pasirodė, kad tie bokštai primena susisukusius, gumbuotus seno žmogaus pirštus, mėginančius pastverti pralekiantį debesį. Senoji auklė pasakojo, kaip akmenys tirpo, kaip tas skystas srautas tekėjo lyg žvakių vaškas per laiptus ir langus grėsmingai ir svilinančiai raudonas, ieškodamas pasislėpusio Hareno. Dabar Arija tikėjo kiekvienu tada išgirstu žodžiu: visi bokštai dunksojo vienas už kitą keistesni, klaikiai šleivi, išsiklaipę, suskilinėję, išraižyti kreivų vagų.

— Nenoriu tenai, — suinkštė Pyragėlis, prieš juos atsivėrus Harenholo vartams. — Ten yra vaiduoklių.

Jo žodžius nugirdo Čizvikas, bet šį kartą tik šyptelėjo:

— Kepėjuk, gali rinktis. Eini pas vaiduoklius arba pats juo tampi.

Pyragėlis žengė vidun kartu su visais.

Juos suvarė į aidžią pirtį, pastatytą iš mūro ir rąstų, ten belaisvius privertė nusirengti, kruopščiai nusiprausti ir nusišveisti kūną iki raudonumo karšto, vos ne verdančio vandens kubiluose. Viską prižiūrėjo dvi smarkios senės, kurios nesivaržydamos aptarinėjo juos lyg kokius ką tik įsigytus asilus. Kai atėjo Arijos eilė, tetulė Amabelė pasibjaurėjo jos pėdomis, o tetulė Hara bečiupinėdama aptiko nuospaudas ant pirštų, kurias paliko ilgos pratybų su Adata valandos.

— Spėju, daug mušei sviesto, — pareiškė ji. — Matyt, būsi kokio valstiečio mergiotė. Na, nesvarbu, šičia gali palypėti aukščiau, bet reikia uoliai darbuotis. O jei dirbsi ne taip uoliai, gausi mušti. O kaip tave šaukia?

Arija nedrįso sakyti savo tikrojo vardo, bet ir Aris netiko, tai buvo berniuko vardas, o dabar jau visi matė, kad ji — ne berniukas.

— Kiaunė, — tarė ji, prisiminusi pirmą į galvą atėjusią mergaitę. — Lomis mane vadindavo Kiaune.

— Nieko nuostabaus, — purkštelėjo tetulė Amabelė. — Su šitais plaukais esi tikra baidyklė, ten tikra utėlių perykla. Juos nukirpsime, o tada keliausi į virtuvę.

— Aš verčiau prižiūrėčiau arklius.

Arija mėgo arklius, be to, atsidūrusi arklidėse, galėtų pačiupti kokį žirgą ir pabėgti.

Tetulė Hara tėškė jai per veidą taip, kad ištinusi Arijos lūpa vėl apsipylė krauju.

— Ir prikąsk tą savo liežuvį, nes bus blogai. Tavo norų niekas neklausia.

Kraujas burnoje buvo sūraus metalo skonio. Arija nuleido akis ir nieko neatsakė. Jeigu turėčiau Adatą, ji nedrįstų manęs mušti, niūriai pagalvojo ji.

— Lordo Taivino ir jo riterių arklius prižiūri arklininkai ir ginklanešiai, tokių kaip tu jiems nereikia, — paaiškino geroji tetulė Amabelė. — Virtuvėje jauku, švaru, visada kūrenasi ugnis, gali šiltai išsimiegoti ir visada būtum pavalgiusi. Tau ten būtų buvę gerai, bet matau, kad mažai turi proto. Hara, man atrodo, atiduokim šitą Vyzei.

— Gal ir gerai sakai, Amabele.

Jos davė jai pilkos šiurkščios vilnos suknelę, porą netinkamo dydžio batų ir liepė eiti šalin.

Vyzė buvo jaunesnysis Raudų bokšto prižiūrėtojas, kresnas vyras mėsinga raudona nosimi ir krūvele ryškiai raudonų spuogų prie vieno putlių lūpų kampo. Jam atsiuntė šešis naujokus, tarp jų ir Ariją. Vyzė nužvelgė juos skvarbiomis akimis.

— Lanisteriai dosnūs tiems, kurie dorai tarnauja. Tokios garbės jūs nė vienas nenusipelnėte, tačiau karo metu tenka verstis su tuo, ką gauni. Dirbkite uoliai, neišsišokite, ir galbūt vieną dieną iškilsite taip aukštai kaip aš. Bet jei manote naudotis lordo gerumu, žiūrėkite, nes lordo vieną dieną gali nebelikti, o aš čia būsiu visada ir jūsų lauksiu.

Jis žingsniavo prieš juos pirmyn atgal aiškindamas, kad jie privalo niekada nežiūrėti aukštakilmiams į akis, nekalbėti, kol jų nepaklaus, ir nesipainioti lordui po kojomis.

— Mano nosis niekada nemeluoja, — gyrėsi jis, — užuodžiu neklusnumą, pasipūtimą, panieką. Jei tik pajusiu menkiausią tokios smarvės kvapelį, jums teks už tai atsiimti. Nenoriu užuosti nieko kito, tik baimę.