Karalių kova

Arija

Pilyje tvyrojo sumaištis, nuo triukšmo aidėjo visi užkaboriai. Vyrai, sulipę į vežimus, krovė statines vyno, maišus miltų, ką tik pagamintų iečių ryšulius. Kalviai tiesino kalavijus, plaktukais lygino įlenktus šarvus, kaustė žirgus ir nešulinius mulus. Ginklanešiai grūdo žiedmarškinius į statines su smėliu ir rideno jas per nelygų Apsilydžiusių Akmenų kiemą, kad nusišveistų. Vyzės moterys gavo lopyti dvidešimt apsiaustų ir dar šimtą skalbti. Į septą melstis susigrūdo ir kilmingieji, ir prasčiokai. Stovykloje prie pilies sienų sparčiai mažėjo palapinių. Tarnai kibirais pylė ant laužų vandenį, kareiviai, išsitraukę galąstuvus, taikėsi dar sykį brūkštelėti ginklų ašmenis. Triukšmas tarsi bangų mūša vis augo: prunkštė ir žvengė arkliai, šūkaudami svaidė įsakymus lordai, vienas kitą plūdo kareiviai, kivirčijosi kekšės.

Lordas Taivinas pagaliau pakilo į žygį.

Seras Adamas Marbrandas iš vadų susiruošė pirmas, diena anksčiau už kitus. Savo išvykimą jis pavertė įspūdingu reginiu. Jojo karštu raudo plauko žirgu, kurio karčiai švytėjo tokiu pat variu, kaip ir ilgi, ant pečių krintantys sero Adamo plaukai. Arklį dengė puošni bronzos spalvos gūnia, atitinkanti raitelio apsiaustą. Ant jos buvo išsiuvinėtas liepsnojantis medis. Pamačiusios jį išjojant, aimanavo daugelis pilies moterų. Vyzė sakė, kad jis — puikus raitelis ir nuostabiai valdo kalaviją, narsiausias lordo Taivino vadas.

Tikiuosi, kad jis žus, pagalvojo Arija žiūrėdama, kaip jis joja pro vartus, o iš paskos susirikiavę po du plūsta jo vyrai. Tikiuosi, kad visi jie žus. Arija žinojo, kad tie vyrai žygiuoja kautis su Robu. Lakstydama su savo darbais ir klausydamasi įvairių kalbų, ji buvo girdėjusi, kad Robas vakaruose iškovojo didelę pergalę. Jis sudegino Lanisportą, sakė vieni, o gal dar tik ketino sudeginti, kiti tvirtino, kad užgrobė Kasterlių Uolą ir visus išžudė ar apgulė Aukso Dantį… tačiau, šiaip ar taip, buvo aišku — kažkas tikrai atsitiko.

Vyzė ją su visokiomis užduotimis vaikė nuo aušros iki sutemų. Kartais tekdavo išeiti ir už pilies sienų, į purvynuose ir sumaištyje skendinčią stovyklą. Galėčiau pasprukti, pro šalį girgždant vežimui, pagalvojo Arija. Užšokčiau ant vežimo galo ir pasislėpčiau arba įsimaišyčiau tarp kekšių ir tarnų, niekas manęs nepastebėtų. Gal taip ir būtų padariusi, jeigu ne Vyzė. Jis ne kartą aiškino, ką padarysiąs kiekvienam, kuris mėgintų nuo jo pabėgti. „Ne, nemuščiau, nė pirštu nepaliesčiau. Tik pasaugočiau, kol atvyks tas iš Kohoro, taigi, būtinai pasaugočiau ponui Luošintojui. Jį vadina Vargu Houtu, ir grįžęs šis tokiam bėgikui nupjautų pėdas.“ Gal jeigu Vyzė būtų negyvas, svarstė Arija… bet tikrai ne, kol jam tarnauja. Vos pažvelgęs, uoste užuosdavo, kas ką galvoja, — jis taip visada tvirtindavo.

Tačiau Vyzei niekada neatėjo į galvą, kad Arija moka skaityti, todėl jis niekada ant jai duodamų laiškelių nedėdavo antspaudo. Arija visada į juos žvilgteldavo, bet nieko gero ten nerasdavo, vien kvailus nurodymus — šitą vežimą į sandėlį, o tą į ginklinę. Viename buvo reikalaujama grąžinti tai, kas pralošta, tačiau riteris, kuriam ji tą laišką padavė, nemokėjo skaityti. Kai Arija pasakė jam, kas ten parašyta, riteris užsimojo jai trenkti, bet Arija tūptelėjusi išvengė smūgio, čiupo prie balno kabėjusį sidabru kaustytą geriamąjį ragą ir nuskuodė tolyn. Riteris sustugęs puolė vytis, bet ji prasmuko tarp dviejų vežimų, nėrė pro lankininkų būrį ir peršoko išvietės griovį. Apsivilkęs šarvų marškiniais riteris paskui ją niekaip nespėjo. Vyzė, gavęs tą ragą, pasakė, kad tokia maža vikri Kiaunė nusipelno atlygio.

— Esu nusižiūrėjęs riebų traškų gaidį šios dienos vakarienei. Mes abu jį pasidalysime. Tau tikrai patiks.

Kad ir kur eidama, Arija nesiliovė ieškojusi Džakeno Hagaro, nes norėjo pašnibždėti jam dar vieną vardą, kol jos nekenčiamieji neiškeliavo, tačiau visuotinėje netvarkoje ir sumaištyje samdinio loratiečio niekur nebuvo matyti. Jis buvo Arijai skolingas dar dvi mirtis, ir ją kamavo nerimas, kad tos skolos gali nesulaukti, jeigu Džakenas kartu su visais kitais išjos į mūšį. Galų gale ji įsidrąsino pasiteirauti vieno sargybinio prie vartų, ar jis dar čia.

— Jis vienas iš Lorčo vyrų, ar ne? — atsakė tas. — Tuomet jis niekur nekeliaus. Mūsų lordas serą Eimorį paskyrė Harenholo pilies valdytoju. Anie visi pasilieka ginti pilies. Liks ir Kruvinieji Juokdariai, užsiims maisto paieškomis. Tas ožys Vargas Houtas spjaudosi, jiedu su Lorču nuo seno vienas kito nekenčia.

Tačiau su lordu Taivinu iškeliauti turėjo ir Kalnas. Buvo paskirtas mūšyje vadovauti priešakiniam būriui, ir tai reiškė, kad Dunsenas, Poliveris ir Rafas ištrūks jai iš nagų, jeigu ji iki tol nesuras Džakeno ir nelieps vieno iš jų nužudyti.

— Kiaune, — tą popietę pasakė jai Vyzė, — eik į ginklinę ir pasakyk Lukanui, kad seras Lionelis per pratybas įlenkė kalavijo ašmenis, jam reikia naujo ginklo. Štai jo matmenys, — ir padavė popieriaus skiautę. — Ir skubinkis kiek gali, jis turi išjoti su seru Kevanu Lanisteriu.

Arija stvėrė tą popieriuką ir nubėgo. Ginklinė buvo įsikūrusi greta pilies kalvės, ilgo ir siauro belangio pastato aukštais skliautais su dvidešimčia sienose išmūrytų žaizdrų, kurių kiekvienas turėjo po akmeninį, vandens pilną lovį plienui grūdinti. Viduje pusė žaizdrų kūrenosi. Visa kalvė aidėjo nuo kūjų smūgių, tvirti vyrai su odinėmis prijuostėmis, apsipylę prakaitu nuo dusinančio karščio, stovėjo palinkę virš dumplių ir priekalų. Arija pastebėjo ir Gendrį, jo nuoga krūtinė blizgėjo nuo prakaito, bet žydros akys po juodų plaukų kupeta žvelgė su tokiu pat užsispyrimu kaip anksčiau. Arija suabejojo, ar apskritai nori su juo kalbėtis. Tai jo kaltė, kad juos sučiupo.

— Kuris čia Lukanas? — ji atkišo popierių. — Man reikia naujo kalavijo serui Lioneliui.

— Seras Lionelis palauks, — paėmęs už rankos, jis patraukė Ariją į šalį. — Vakar vakare Pyragėlis manęs klausė, ar girdėjau, kaip toje sodyboje, kai visi kovėmės ant sienos, tu šaukei „už Starkus“.

— Visiškai ne!

— Šaukei, aš taip pat girdėjau.

— Visi ten ką nors šaukė, — ėmė teisintis Arija. — Pyragėlis šaukė „karšti pyragai“. Išrėkė kokį šimtą kartų.

— Svarbu, ką šaukei tu. Pyragėliui pasakiau, kad geriau tegu išsikrapšto purvus iš ausų, nes šaukei „tuoj tau dar bus“. Jeigu jis tavęs klaustų, geriau sakyk tą patį.

— Gerai, — sutiko ji, nors pati sau pagalvojo, kad šaukti „tuoj tau dar bus“ atrodo kvaila. Pasakyti Pyragėliui, kas ji tokia iš tikrųjų, Arija nedrįso. Gal reikėtų apie Pyragėlį užsiminti Džakenui.

— Paieškosiu Lukano, — tarė Gendris.

Pažvelgęs į popierių, Lukanas suniurnėjo (nors Arija abejojo, kad jis mokėtų skaityti) ir ištraukė ilgą ir sunkų kalaviją.

— Tam pusgalviui jis per daug geras, perduok, kad tai mano žodžiai, — pasakė jis duodamas jai tą ginklą.

— Būtinai, — pamelavo Arija. Jei pasakytų ką nors panašaus Vyzei, tas ją sumuštų iki kraujo. Kitus plūsti Lukanas gali ir pats.

Didysis kalavijas buvo kur kas sunkesnis už Adatą, bet Arijai laikyti jį patiko. Plienas svėrė rankas, bet ji jautėsi stipresnė. Galbūt nesu vandens šokėja, bet ir ne pelytė. Pelytė nemoka elgtis su kalaviju, o aš moku. Vartai buvo atlapoti, kareiviai vaikštinėjo pirmyn atgal, į vidų viena po kitos riedėjo tuščios vežėčios, iš pilies siūbuodamos ir girgždėdamos nuo svorio ritosi jau pakrautos. Ji galėjo nueiti į arklides ir pasakyti, kad serui Lioneliui reikia naujo žirgo. Juk turėjo raštelį, arklininkai būtų jį skaitę taip pat, kaip Lukanas. Pasiimčiau arklį, kalaviją ir paprasčiausiai išjočiau. Jeigu sargybiniai mėgintų mane sustabdyti, parodyčiau tą popierėlį ir pasakyčiau, kad viską gabenu serui Lioneliui. Tačiau ji neįsivaizdavo, kaip tas seras Lionelis atrodo ir kur jis galėtų būti. Pradėję klausinėti jie greitai susigaudytų, o tada Vyzė… Vyzė…

Prikandusi lūpą ji stengėsi negalvoti, koks būtų jausmas, kai jai nupjautų pėdas. Tuo metu pro šalį nužygiavo būrys lankininkų su odinėmis liemenėmis ir geležiniais šalmais, ant pečių užsimetę lankus. Arijos ausis pasiekė jų kalbų nuotrupos.

— …sakau tau, milžinai ten su juo, dvidešimties pėdų ūgio, kur už Sienos gyvena, atkeliavo ir sekioja iš paskos kaip šunys…

— …tikrai ne žmonės, žinai, užpuolė taip staiga, naktį. Jis labiau vilkas, o ne žmogus, visi tie Starkai tokie…

— …švilpt man ant tavo vilkų ir milžinų, bernelis privarytų į kelnes sužinojęs, kad ateiname. Harenholą pulti drąsos tai pritrūko, ką? Į kitą pusę nurisnojo, ar ne? Neštų kudašių ir dabar, jei tik susivoktų, ką reikia daryti.

— Šnekėk šnekėk, bet gal tas vaikis kažką žino, o mes ne, gal kaip tik mums reikėtų bėgti…

Taip, pagalvojo Arija. Taip, jums tikrai reikia bėgti, ir lordui Taivinui, ir Kalnui, ir serui Adamui, ir serui Eimoriui, ir tam kvailam serui Lioneliui, kad ir kas jis toks, visi jūs geriau bėkite, nes mano brolis nužudys jus, jis — Starkas, labiau vilkas, o ne žmogus, ir aš tokia pat.

— Kiaune, — Vyzės balsas pliaukštelėjo tartum rimbas. Arija nė nepastebėjo, iš kur jis atsirado, bet dabar jis išdygo tiesiai prieš ją. — Duokš jį man. Labai ilgai užtrukai. — Jis čiupo kalaviją jai iš rankų ir skaudžiai šėrė atgalia plaštaka. — Kitąsyk suksies greičiau.

Valandėlę ji buvo vėl virtusi vilke, bet Vyzės antausis viską sunaikino, Arijai liko tik jos pačios kraujo skonis burnoje. Nuo smūgio ji įsikando liežuvį. Ir nusvilino neapykanta Vyzei.

— Nori dar? — paklausė Vyzė. — Gausi. Kad man čia nebūtų šitų akiplėšiškų žvilgsnių. Lėk į alaus daryklą ir pasakyk Tuflberiui, kad turiu jam du tuzinus statinių, bet tegu siunčia savo vyrukus jų parsinešti, kitaip rasiu, kam jų labiau reikia.

Arija pasisuko eiti, bet Vyzei pasirodė, kad per lėtai.

— Jei nori šį vakarą valgyti, bėk, — riktelėjo jis, jau pamiršęs paties žadėtą riebų traškų gaidį. — Ir nepradink, nes, garbės žodis, prilupsiu iki kraujo.

Neprilupsi, pamanė Arija. Daugiau nebeprilupsi. Tačiau nubėgo. Matyt, kelią jai rodė senieji šiauriečių dievai. Pusiaukelėje iki alaus daryklos, po akmeniniu tiltu, jungiančiu Našlių bokštą ir Karaliaus Laužą, pasigirdo šiurkštus, lojantis kvatojimas. Iš už kampo su kažkokiais trim vyrais pasirodė Rordžas, visi ant krūtinės turėjo išsiuvinėtą sero Eimorio mantikoros ženklą. Išvydęs ją sustojo ir išsišiepė, parodydamas pilną burną kreivų rudų dantų po odos juostele, kurią kartais nešiodavo uždengdamas veide žiojinčią skylę.

— Mažoji Jorino kekšyte, — šūktelėjo jis jai. — Ko gero, visi žino, kam tas juodasis netikėlis norėjo nugabenti tave prie Sienos, kaip manai? — Jis vėl nusikvatojo, pritardami nusijuokė ir kiti trys. — Kur dabar tas tavo pagalys? — Rordžas staiga įširdo, šypsena dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. — Man regis, žadėjau tave juo iškrušti. — Jis žengė artyn. Arija atsitraukė atbula. — Na, dabar atrodai ne tokia drąsi, kai aš be grandinių, ką?

— Aš tave išgelbėjau. — Ji stengėsi likti nuo Rordžo bent per jardą, pasirengusi sprukti žaibiškai tarsi gyvatė, jeigu tik jis pamėgintų ją griebti.

— Už tai, man atrodo, galėsiu tave dar sykį išdulkinti. Kur Jorinas tau varė — į plyšelį? O gal jam labiau tiko tavo mažas stangrus užpakaliukas?

— Ieškau Džakeno, — pasakė Arija. — Turiu jam žinią.

Rordžas stabtelėjo. Kažkas šmėstelėjo jo akyse… ar galėtų būti, kad jis bijo Džakeno Hagaro?

— Jis pirtyje. Nesipainiok po kojomis.

Arija staigiai apsisuko ir nukūrė prie pirties, kojomis vos liesdama kiemo akmenis. Džakeną ji rado mirkstantį kubile, tarnaitė pylė jam ant galvos karštą vandenį, o aplink tumulais kilo garai. Jam ant pečių krito ilgi, šlapi ir sunkūs plaukai, raudoni iš vienos pusės ir šviesūs iš kitos.

Arija prisėlino tyliai tarsi šešėlis, bet jis vis tiek atsimerkė.

— Ji sėlina mažutėmis pelės kojelėmis, bet žmogus girdi, — prabilo Džakenas. Kaip jis išgirdo, nusistebėjo Arija, bet jis, regis, išgirdo ir šitai. — Per akmenis čežanti oda aidi lyg karo ragas, jei žmogaus ausys atviros. Gudrios mergaitės vaikšto basos.

— Turiu tau žinią, — Arija neryžtingai žiūrėjo į tarnaitę. Ši nesirengė niekur eiti, tad Arija pasilenkė taip arti, kad lūpomis beveik lietė jo ausį. — Vyzė, — sušnibždėjo ji.

Džakenas Hagaras vėl užsimerkė ir plūduriavo suglebęs, tarsi užsnūdęs.

— Perduok milordui, kad žmogus, radęs laisvo laiko, aplankys jį.

Staiga jis mostelėjo ranka, tėkšdamas ant Arijos karšto vandens, šiai teko stryktelti atgal, kad neliktų kiaurai peršlapusi.

Kai Tuflberis išgirdo, ką perdavė Vyzė, tas aludaris prapliupo keiktis visu balsu.

— Pasakyk Vyzei, kad mano vaikinai turi sočiai darbų, ir dar pasakyk, kad jis — spuoguotas niekšas, ir greičiau septyni pragarai užšals nuo viršaus iki dugno, negu jis gaus iš manęs bent ragą alaus. Jeigu per valandą tų statinių nesulauksiu, viską pranešiu lordui Taivinui, štai tada ir žiūrėsim.

Arijai grįžus su atsakymu, Vyzė irgi keikėsi, nors apie spuoguotą niekšą ji neužsiminė. Vyzė niršo ir putojo, bet galų gale surado šešis vyrus ir niurnėdamas išsiuntė juos ridenti statinių į alaus daryklą.

Vakarienei tą vakarą buvo skystas miežių, svogūnų ir morkų viralas su kriaukšle sužiedėjusios duonos. Viena moterų sutiko miegoti su Vyze, todėl gavo dar ir gabalą ilgai brandinto mėlynojo sūrio bei sparnelį to gaidžio, apie kurį Vyzė kalbėjo rytą. Visa kita jis sušlamštė pats, net taukai plona blizgančia srovele varvėjo jam iš burnos per spuogus, pridygusius ties lūpų kampučiais. Iš paukščio beveik nieko jau nebuvo likę, kai jis pakėlė galvą nuo lėkštės ir pastebėjo į jį įsmeigtas Arijos akis.

— Kiaune, ateik čia.

Prie vienos šlaunelės dar kybojo keli tamsesnės mėsos kąsniai. Jis pamiršo, bet dabar prisiminė, pagalvojo Arija. Ir iškart susigraužė liepusi Džakenui jį nužudyti. Atsikėlusi nuo suolo, ji nuėjo į galustalę.

— Mačiau, kad spoksojai į mane. — Vyzė nusišluostė rankas į jos suknelės priekį. Tada viena ranka stvėrė ją už gerklės, o kita žiebė antausį. — Ką aš tau sakiau? — Ir trenkė dar kartą, dabar atgalia ranka. — Neužsimiršk, nes kitą kartą paėmęs šaukštą iškabinsiu tau vieną akį ir sušersiu savo kalei.

Tada pastūmė Ariją taip, kad ši nusirito ant grindų. Jos suknelės kraštas užkibo už vinies, kyšančios iš medinio suolo, ir perplyšo.

— Prieš guldama susitvarkysi, — pareiškė Vyzė, dantimis plėšdamas paskutinius mėsos likučius nuo gaidžio kaulo. Baigęs triukšmingai apsičiulpė pirštus, o kaulus numetė savo šlykščiai dėmėtai kalei.

— Vyzė, — šnibždėjo tą vakarą Arija, palinkusi prie sudriskusios suknelės. — Dunsenas, Poliveris, Rafas Meilutis, — kartojo ji, tardama po vardą sulig kiekvienu kaulinės adatos dūriu į nedažytą vilną. — Kutulis ir Skalikas, seras Gregoris, seras Eimoris, seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.

Spėjo pagalvoti, ar dar ilgai jai reikės savo maldelėje minėti Vyzę, ir užsnūdo sapnuodama, kad rytą atsibudus jis bus jau negyvas.

Tačiau ją, kaip visada, pažadino smaila Vyzės bato nosis. Pusryčiams kramtant avižinius papločius jis paskelbė, kad tądien turi išvykti pagrindinės lordo Taivino pajėgos.

— Tik nemanykite, kad dabar tai jau bus lengva, vyriausiajam Lanisteriui iškeliavus, — įspėjo Vyzė. — Pilis nė kiek nesumažės, galiu jus užtikrinti, tik jai prižiūrėti liks kur kas mažiau rankų. Dabar jūs, slunkių gauja, sužinosite, ką reiškia darbas, tai jau tikrai.

Bet ne iš tavęs. Arija knebinėjo savo paplotį. Vyzė žvelgė į ją susiraukęs, tarsi užuostų jos paslaptį. Arija skubiai nuleido akis ir daugiau nedrįso jų pakelti.

Lordui Taivinui išvykstant iš Harenholo, kiemą jau gaubė blausi šviesa. Arija viską stebėjo pro skliautinį langą, palypėjusi iki Raudų bokšto vidurio. Lordo žirgą dengė gūnia, puošta raudono emalio žvynais, jo galvą ir kaklą slėpė auksuoti šarvai, o pats lordas Taivinas jojo apsigobęs storu šermuonėlių kailių apsiaustu. Puošnumu nenusileido ir jo brolis Kevanas. Prieš juos net keturi raiteliai nešė didžiules tamsiai raudonas vėliavas su auksiniais liūtais. Paskui Lanisterius žengė jų aukščiausi lordai ir vadai. Akindamos nuostabiausiomis spalvomis, plevėsavo ir plaikstėsi jų vėliavos: raudonas jautis ir auksinis kalnas, purpurinis vienaragis ir karingas gaidys, dėmėtas šernas ir barsukas, sidabrinis šeškas ir juokdario keturkampiais išsimarginęs žonglierius, žvaigždės ir spinduliuojanti saulė, povas ir pantera, durklas ir ševronas, juodas gobtuvas, žydras vabalas, žalia strėlė.

Paskutinis buvo seras Gregoris Kligeinas pilkais plokščių šarvais, raitas ant eržilo, kuris būdo bjaurumu galėjo varžytis su savo raiteliu. Poliveris jojo greta laikydamas vėliavą su juodu šunimi, užsidėjęs Gendrio raguotąjį šalmą. Nors buvo aukštas vyras, savo šeimininko šešėlyje atrodė lyg vos ūgtelėjęs berniukas.

Bežiūrint į juos visus, žengiančius po didžiulėmis Harenholo vartų grotomis, Ariją nusmelkė šiurpas. Ji staiga suvokė padariusi baisią klaidą. Kokia aš kvailė, galvojo ji. Juk ir Vyzė, ir Čizvikas visiškai nieko nereiškia. O štai šie vyrai tikrai svarbūs, juos jai ir derėjo nužudyti. Jeigu tik vakar nebūtų taip įsiutusi ant Vyzės, kad ją mušė ir melavo apie gaidį, būtų sušnibždėjusi bet kurio iš šitų vardą ir to būtų laukusi mirtis. Lordas Taivinas, kodėl nepasakiau — lordas Taivinas?

Gal dar ne vėlu apsigalvoti? Vyzė iki šiol gyvas. Jeigu rastų dabar Džakeną, galėtų jam pasakyti.

Užmiršusi visus savo darbus, Arija nuskubėjo įvijais laiptais apačion. Išgirdo, kaip girgžda grandinės, vartų grotoms lėtai leidžiantis ir jų virbams smengant gilyn į žemę. Ir iškart nuaidėjo kitas garsas — kažkas klykė iš skausmo ir baimės.

Bent tuzinas žmonių atlėkė tenai pirma jos, nors artintis nė vienas nedrįso. Arija prasigrūdo į priekį. Vyzė gulėjo paslikas ant grindinio, ten, kur turėjo būti jo gerklė, raudonavo kažkokia košė, bereikšmių akių žvilgsnis buvo įsmeigtas į pilkus debesis danguje. Šlykštus dėmėtas jo šuo, užšokęs jam ant krūtinės, lakė iš kaklo plūstantį kraują, vis atsiplėšdamas gabalą mėsos nuo negyvėlio veido.

Pagaliau kažkas atsinešė arbaletą ir nušovė dėmėtąją kalę, tuo metu draskiusią Vyzės ausį.

— Tai bent prakeiktas padaras, — Arija išgirdo vieną žmogų sakant. — Tą kalę jis augino nuo pat mažens.

— Čia vieta prakeikta, — atsiliepė žmogus su arbaletu.

— Tai Hareno šmėkla, štai ką jums pasakysiu, — tarė tetulė Amabelė. — Prisiekiu, daugiau nė vienos nakties čia nemiegosiu.

Arija pakėlė akis nuo lavono ir jo negyvo šuns. Atsirėmęs į Raudų bokšto sieną stovėjo Džakenas Hagaras. Susitikęs su ja akimis, kilstelėjo ranką prie veido ir tarsi šiaip sau priglaudė prie skruosto du pirštus.