Karalių kova

Tirionas

Nendrės jam badė basų kojų padus.

— Na, pusbrolis vizitui rado keistą laiką, — pasakė Tirionas užsimiegojusiam Podrikui Peinui, kuris, aišku, neabejojo gerokai gausiąs į kailį už tai, kad drįso jį budinti. — Įleisk jį į mano svetainę ir pasakyk, kad netrukus ateisiu.

Lauke buvo visiškai tamsu, matyt, gerokai po vidurnakčio. Gal Lanselis manė tokiu metu mane užklupsiąs mieguistą ir nesusigaudantį? — svarstė Tirionas. Ne, Lanselis apskritai nieko nemano, tai Sersėjos darbas. Bet seseriai teks nusivilti. Net ir atsigulęs jis iki paryčių ką nors veikdavo — skaitydavo mirguliuojančioje žvakės šviesoje, nagrinėdavo Veirio šnibždėtojų pranešimus, gilindavosi į Mažojo Piršto sąskaitų knygas, kol įskausdavo akys ir skaičių stulpeliai imdavo lietis.

Iš dubens, padėto šalia lovos, jis tekštelėjo sau ant veido drungno vandens ir neskubėdamas ilgokai patupėjo išvietėje, jausdamas, kaip vėsus nakties oras šaldo nuogą kūną. Seras Lanselis buvo šešiolikmetis ir kantrybe negarsėjo. Tegu palaukia, labiau susierzins belaukdamas. Sulaukęs malonios tuštumos viduriuose, Tirionas susisupo į naktinį apsiaustą ir pirštais pašiaušė skystus gelsvus plaukus, kad atrodytų ką tik atsikėlęs iš lovos.

Lanselis žingsniavo pirmyn atgal priešais išblėsusių pelenų pilną židinį, apsivilkęs iškarpytu raudono aksomo švarku su juodu šilku pamuštomis rankovėmis, ant diržo pasikabinęs brangakmeniais apsodintą durklą ir kalaviją paauksuotoje makštyje.

— Pusbroli, — pasveikino jį Tirionas, — taip retai pas mane lankaisi. Kuo nusipelniau tokio netikėto malonumo?

— Jos malonybė karalienė regentė atsiuntė mane, kad perduočiau jos įsakymą paleisti didįjį meisterį Paiselį. — Lanselis parodė tamsiai raudono pergamento juostą su Sersėjos antspaudu — į auksinį vašką įspaustu liūtu. — Štai jos raštas.

— Matau, — atsainiai mostelėjo ranka Tirionas. — Tikiuosi, mano sesuo ne per daug save vargina, juk ji ką tik smarkiai sirgo. Būtų gaila, jeigu liga vėl paūmėtų.

— Jos malonybė visiškai atsigavusi, — šaltai tarė Lanselis.

— Tavo žodžiai — tikra muzika mano ausims.

Nors man labiau tiktų kitokia melodija. Reikėjo tų miltelių jai duoti daugiau. Tirionas tikėjosi turėsiąs dar kelias dienas be Sersėjos kišimosi, tačiau per daug nenustebo, kad ji jau pasveiko. Juk galų gale ji — Džeimio sesuo dvynė. Jis pasistengė maloniai nusišypsoti.

— Podai, užkurk mums ugnį, nemėgstu tokio šalto oro. Išgersi taurę su manimi, Lanseli? Pastebiu, kad pašildytas vynas man padeda užmigti.

— Aš ir be vyno miegu puikiai, — pareiškė Lanselis. — Atvykau jos malonybės pavedimu, o ne gerti su jumis, Kipše.

Tapęs riteriu berniukas išdrąsėjo, pagalvojo Tirionas; pasipūtimo pridėjo ir jo apgailėtinas vaidmuo nužudant karalių Robertą.

— Vynas slepia savų pavojų, — nusišypsojo pildamas į taurę. — O dėl didžiojo meisterio Paiselio… jeigu mano sesuo taip juo rūpinasi, tai, mano manymu, galėjo ateiti pati. Vis dėlto ji siunčia tave. Kaip turėčiau tai suprasti?

— Supraskite kaip norite, bet kalinį privalote paleisti. Didysis meisteris — ištikimas karalienės regentės draugas, jos asmeniškai globojamas. — Lanselio lūpose šmėkštelėjo nežymi pašaipa; jam buvo smagu. — Jos malonybė niekada nepritars tokiam akibrokštui. Ji primena jums esanti Džofrio regentė.

— O aš — Džofrio ranka.

— Ranka tarnauja, — nerūpestingai pranešė jaunasis riteris. — Regentė valdo, kol karalius sulauks pilnametystės.

— Ko gero, jums vertėtų šitai užrašyti, kad geriau įsiminčiau, — ugnis židinyje jau linksmai spragsėjo. — Podai, gali eiti.

Tik Podui uždarius duris, Tirionas atsigręžė į Lanselį.

— Tikriausiai dar kažkas?

— Taip. Jos malonybė liepė pranešti, kad seras Džeislinas Baivoteris nepakluso karaliaus vardu duotam įsakymui.

Vadinasi, Sersėja jau liepė Baivoteriui paleisti Paiselį, tačiau gavo atkirtį.

— Štai kaip.

— Ji reikalauja, kad tas žmogus būtų tuoj pat nušalintas nuo pareigų ir suimtas už išdavystę. Įspėju…

Tirionas stumtelėjo taurę į šalį.

— Vaikine, neketinu klausyti jokių tavo įspėjimų.

— Sere, — šaltai prabilo Lanselis dėdamas ranką ant kalavijo rankenos, tikriausiai norėdamas priminti Tirionui nešiojąs ginklą. — Prašau neužsimiršti, kai šnekate su manimi, Kipše.

Be abejo, jis stengėsi, kad jo žodžiai skambėtų grėsmingai, tačiau viską gadino tie nevykę pūkeliai vietoj ūsų.

— Ak, kalaviją geriau palik ramybėje. Užteks man šūktelėti, į vidų įpuls Šiaga ir nudės tave. Kirviu, o ne vynmaišiu.

Lanselis išraudo; nejaugi jis buvo toks kvailas, kad įsivaizdavo, jog liks nepastebėta, kaip jis prisidėjo prie Roberto mirties.

— Aš — riteris…

— Turėjau progą pastebėti. Norėčiau žinoti, ar Sersėja pakėlė tave į riterius po to, kai pasiguldė į savo lovą, ar dar prieš tai.

Žalios Lanselio akys žybtelėjo — Tirionui kitokio prisipažinimo ir nereikėjo. Vadinasi, Veiris sakė tiesą. Na, bent jau niekas negali mano sesers kaltinti, kad ji nemyli savo šeimos.

— Ir ką gi, nebeturime ką sakyti? Kaip dabar su įspėjimais, sere?

— Jūs tučtuojau atsiimsite šiuos šlykščius kaltinimus arba…

— Na, prašyčiau. Ar kada pagalvojai, ką padarys Džofris, kai jam papasakosiu, kad nužudei jo tėvą, norėdamas sugulti su jo motina?

— Tai netiesa, viskas buvo kitaip, — persigandęs puolė prieštarauti Lanselis.

— Tikrai? O kaip, meldžiu pasakyti?

— Stipriojo vyno man davė karalienė! Jūsų paties tėvas lordas Taivinas, skirdamas mane karaliaus ginklanešiu, įsakė visur jai paklusti.

— Ar įsakė ją dar ir dulkinti? — Tik pažiūrėkite į jį. Mažesnio ūgio, veido bruožai ne tokie dailūs, plaukai smėlio, o ne aukso spalvos, bet vis dėlto… matyt, net ir prasta Džeimio kopija — geriau negu tuščia lova. — Manau, kad ne.

— Aš tikrai nenorėjau… tik dariau, kas man buvo liepiama, aš…

— …kankinausi nuo pirmos iki paskutinės akimirkos — ar norėtum, kad šituo patikėčiau? Aukšta padėtis dvare, riterystė, vakare prasiskečiančios mano sesers šlaunys — iš tiesų, visa tai tave nepaprastai iškamavo. — Tirionas sunkiai atsistojo. — Lauk čia. Jo malonybė būtinai norės šią žinią išgirsti.

Visas Lanselio pasipūtimas išgaravo akimirksniu. Jaunasis riteris krito ant kelių tarsi išsigandęs berniukas.

— Pasigailėkite, milorde, maldauju.

— Palik tai Džofriui. Jis mėgsta, kai žmonės karštai maldauja.

— Milorde, taip liepė jūsų sesuo, karalienė, kaip jūs ir sakėte, bet jo malonybė… jis niekada nesupras…

— Nejaugi norėtum, kad aš nuslėpčiau nuo karaliaus tiesą?

— Pasigailėkite mano tėvo! Aš išvyksiu iš miesto, tarsi niekada nieko nebūtų buvę. Baigsiu tuojau pat…

Žiūrint į jį, buvo sunku susitvardyti nesijuokus.

— Manau, kad ne.

Dabar vaikinas galutinai sutriko.

— Milorde?

— Teisingai išgirdai. Mano tėvas liepė tau paklusti mano seseriai? Puiku, klausyk jos. Laikykis kuo arčiau jos, būk jos patikėtinis, teik jai malonumų, kai tik ji pageidaus. Niekas nieko nesužinos… kol būsi man ištikimas. Noriu žinoti, ką Sersėja veikia. Kur ji eina, su kuo susitinka, apie ką kalba, kokius kuria planus. Viską. O tu juk man apie tai pasakysi, ar ne?

— Taip, milorde, — nė akimirkos nedvejojęs atsakė Lanselis. Tirionui tai patiko. — Būtinai. Prisiekiu jums. Vykdysiu visus jūsų paliepimus.

— Kelkis, — Tirionas pripylė antrą taurę ir atkišo jam. — Išgerkime už tai, kad suprantame vienas kitą. Užtikrinu, kad pilyje, kiek man žinoma, nėra nė vieno šerno. — Lanselis pakėlė taurę ir išgėrė, nors vis dar įsitempęs. — Nusišypsok, pusbroli. Mano sesuo — graži moteris, ir visa tai — karalystės labui. Ilgainiui galėtum gauti neprastos naudos sau. Riterystė — niekai. Jei būsi protingas, kada nors, gal ir greitai, padarysiu tave lordu. — Tirionas suko vyną savo taurėje. — Mums reikia, kad Sersėja visiškai tavimi pasikliautų. Grįžk ir pranešk, kad meldžiu jos atleidimo. Pasakyk, kad prigąsdinai mane, kad nenoriu pyktis, tad nuo šiol nieko nesiimsiu be jos pritarimo.

— Bet… ji reikalauja…

— Ak, atiduosiu jai Paiselį.

— Tikrai? — Lanselis apstulbo.

— Paleisiu jį rytoj rytą, — šyptelėjo Tirionas. — Galėčiau prisiekti, kad jam nė plaukas nuo galvos nenukrito, bet tai nevisiškai atitiktų tikrovę. Šiaip ar taip, jis laikosi neblogai, nors dėl jo sveikatos nesilažinčiau. Tamsieji požemiai — ne itin sveika vieta tokio amžiaus žmogui. Sersėja galės jį laikyti kaip kambarinį šuniuką ar išsiųsti prie Sienos, man nesvarbu, tačiau taryboje jo nebebus.

— O kaip su seru Džeislinu?

— Pasakyk seseriai, kad manai galįs jį nuo manęs nuvilioti, tik tam reikia daugiau laiko. Kol kas ji turėtų nusiraminti.

— Kaip įsakysite, — Lanselis baigė gerti vyną.

— Ir dar vienas dalykas. Kadangi karalius Robertas negyvas, būtų nei šis, nei tas, jeigu sielvartaujanti jo našlė staiga taptų pilvota.

— Milorde, aš… mes… karalienė man liepė ne… — Jo ausys tapo tamsiai raudonos kaip Lanisterių herbas. — Išlieju sėklą jai ant pilvo, milorde.

— Žavus pilviukas, nėmaž neabejoju. Laistyk jį kada tik nori, bet žiūrėk — niekur kitur savo rasos netaškyk. Daugiau sūnėnų man nereikia — ar aišku?

Seras Lanselis šaltai nusilenkė ir išėjo.

Tirionas leido sau valandėlę to berniuko pagailėti. Dar vienas kvailys, be to, silpnakinkis, tačiau jis nenusipelno, kad Sersėja ir aš su juo taip elgtumės. Gerai, kad lordas Kevanas turi dar du sūnus — šitas vargu ar išgyvens iki metų galo. Vos tik sužinotų, kad jis ją šnipinėja, Sersėja lieptų jį čia pat nugalabyti, o jeigu dėl kokios dievų malonės ji taip nepasielgtų, Lanselis būtų nebegyvas jau kitą dieną, kai į Karaliaus Uostą grįžtų Džeimis Lanisteris. Lieka neaišku tik, kas nutiks pirmiau — iš pavydo įnirtęs Džeimis sukapos jį į gabalus ar Sersėja paskubės nužudyti, kad Džeimis nieko nesužinotų. Savo sidabrinį Tirionas būtų statęs už Sersėją.

Jausdamasis sudirgęs, Tirionas žinojo šiąnakt nebeužmigsiąs. Bent jau ne čia. Už svetainės durų radęs krėsle snaudžiantį Podriką Peiną, čiupo jį už peties ir papurtė.

— Pašauk Broną, paskui bėk į arklides, tegu pabalnoja du arklius.

Užsimiegojęs ginklanešys žvelgė padūmavusiomis akimis.

— Arklius?

— Tai tokie dideli rudo plauko gyvuliai, mėgstantys obuolius. Neabejoju, kad esi juos matęs. Su keturiomis kojomis ir uodega! Bet pirma Bronas.

Samdinys netruko pasirodyti.

— Kas pridergė tau į lėkštę? — pasidomėjo jis.

— Sersėja, kaip visada. Tikriausiai manai, kad jau turėčiau būti pratęs prie to skonio, bet nesvarbu. Švelnioji sesutė, matyt, painioja mane su Nedu Starku.

— Kiek žinau, jis buvo aukštesnis.

— Jau ne, kai Džofas nurėžė jam galvą. Verčiau būtum apsirengęs šilčiau, naktis vėsoka.

— Kur nors keliausime?

— Kažin ar visi samdiniai tokie pat protingi?

Miesto gatvėse buvo pavojinga, bet su Bronu Tirionas jautėsi saugus. Sargyba atidarė šiaurinės sienos vartus, ir jie nujojo Juodųjų Šešėlių gatve iki Eigono kalvos papėdės, tada pasuko Kiaulių skersgatviu. Abipus jo uždarytų langinių eilėmis rikiavosi aukšti rąstų ir mūro namai, viršutiniais aukštais taip palinkę į gatvę, kad beveik glaudėsi vienas su kitu. Mėnulis, regis, sekė dviem vėlyviems raiteliams iš paskos, lyg žaisdamas slėpynių tarp kaminų. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, tik pasitaikė vieniša senė, už uodegos tempianti negyvą katiną. Ji baimingai pažvelgė lyg išsigandusi, kad jie gali atimti jos grobį, ir netardama nė žodžio nėrė į šešėlį.

Tirionas mąstė apie tuos, kurie anksčiau buvo karaliaus rankos ir nepajėgė atsispirti sesers klastoms. Kaipgi jie būtų pajėgę? Tokie vyrai… per daug garbingi šitam gyvenimui, per daug kilnūs šitam mėšlui, tokius kvaišas Sersėja kasdien kremta pusryčiams. Vienintelis būdas įveikti sesutę — žaisti taip, kaip žaidžia ji, o šito lordai Starkas ir Arinas niekada nesugebėjo. Nenuostabu, kad jie abu jau negyvi, o Tirionas Lanisteris jaučiasi gyvesnis negu bet kada. Trumpos jo kojos galbūt visus juokina derliaus šventėje, bet šituose šokiuose jis tikrai moka suktis.

Nepaisant vėlaus laiko, viešnamyje buvo pilna žmonių. Juos maloniai pasveikino Čataja ir palydėjo į bendrąjį kambarį. Bronas tuoj patraukė aukštyn su tamsiaake mergina iš Dorno, bet Alajaja buvo užsiėmusi.

— Ji labai apsidžiaugs išgirdusi, kad apsilankėte, — tarė Čataja. — Pasirūpinsiu, kad kambarys bokštelyje būtų jums paruoštas. Gal milordas, kol laukia, pageidautų taurės vyno?

— Mielai.

Vynas pasirodė labai prastas, palyginti su tais Arboro vynais, kurių Čataja siūlydavo anksčiau.

— Turite mums atleisti, milorde, — teisinosi Čataja, — pastaruoju metu gero vyno nerandu už jokius pinigus.

— Bijau, kad ne jūs viena.

Čataja valandėlę guodėsi jam, paskui atsiprašė ir nupleveno į šalį. Graži moteris, mąstė Tirionas žiūrėdamas jai pavymui. Kažin ar jam buvo pasitaikiusi kita tokia elegantiška ir ori kekšė. Nors, tiesą sakant, save ji laikė tarsi kokia žyne. Gal čia paslaptis ir glūdi. Svarbu ne tai, ką darome, svarbu, kodėl tai darome. Taip pagalvojus, jam tarsi tapo smagiau.

Iš kitų lankytojų daugelis šnairavo į jį. Kai jis paskutinį kartą buvo išsiruošęs į miestą, vienas vyras jį apspjovė… na, taikėsi apspjauti. Bet pataikė į Broną, tad ateityje dabar jam teks spjaudyti be dantų.

— Gal milordas liūdi nemylimas? — Densė užšoko jam ant kelių ir lūpomis brūkštelėjo ausį. — Galiu šitą ligą pagydyti.

Tirionas šypsodamasis papurtė galvą.

— Mieloji, tu tokia graži, kad man trūksta žodžių, tačiau jau esu pratęs prie Alajajos vaistų.

— Bet juk nesate bandęs manųjų. Milordas visada renkasi tik Jają. Ji puiki, bet aš dar geresnė. Negi nenorėtumėt pamėginti?

— Na, gal kitą kartą.

Tirionas neabejojo, kad Densei smarkumo nepristigtų. Ji buvo riestanosė, žvali ir lanksti, visa nusėta strazdanomis, o vešlūs raudoni plaukai tarsi liūto karčiai bangavo net žemiau juosmens. Tačiau mieste jo laukė Šaja.

Mergina kikendama kyštelėjo ranką jam tarp šlaunų ir per kelnes suspaudė jo daiktą.

— Man regis, jis nenori laukti kito karto, — garsiai paskelbė ji. — Jis mėgina ištrūkti laukan ir, atrodo, norėtų suskaičiuoti, kiek iš viso turiu strazdanų.

— Dense, — tarpduryje stovėjo Alajaja žalio perregimo šilko suknia, tamsi ir rami, — milordas atėjo aplankyti manęs.

Tirionas švelniai išsivadavo iš kitos merginos glėbio ir atsistojo. Densė, regis, neatlyžo.

— Iki kito karto, — priminė ji ir, įsikišusi į burną pirštą, ėmė čiulpti.

Vesdama jį laiptais į viršų, juodaodė mergina tarė:

— Vargšė Densė. Dar turi dvi savaites, kad įkalbėtų milordą ją pasirinkti. Kitaip savo juoduosius perlus turės atiduoti Marėjai.

Tą Marėją — santūrią, pablyškusią, gležną merginą — Tirionas buvo vieną ar du kartus matęs. Žalios akys, balta kaip porcelianas oda, ilgi sidabro atspalvio plaukai — nepaprastai graži, bet labai jau rimta.

— Būtų labai nemalonu, jei ta vargšelė dėl manęs netektų savo perlų.

— Tai kitą kartą veskitės ją aukštyn.

— Gal taip ir padarysiu.

Ji šyptelėjo:

— Manau, kad ne, milorde.

Ji teisi, pagalvojo Tirionas, nenusivesiu. Galbūt Šaja — tik šiaip kekšė, bet aš jai savaip ištikimas.

Bokštelio kambaryje, pravėręs spintos duris, jis smalsiai pažvelgė į Alajają.

— Ką tu veiki, kol manęs nebūna?

Mergina iškėlė rankas ir pasirąžė lyg grakšti juoda katė.

— Miegu. Kai pradėjote pas mus lankytis, milorde, kur kas geriau pailsiu. O Marėja moko mus skaityti, gal netrukus galėsiu leisti laiką su knyga.

— Miegas — puikus dalykas, — atsiliepė Tirionas, — o knygos — dar geresnis.

Jis pakštelėjo jai į skruostą ir nėrė žemyn į tunelį.

Sėdęs ant savojo keršio, Tirionas išgirdo kažkur virš stogų plevenantį muzikos aidą. Buvo malonu suvokti, kad žmonės, net ir kamuojami karo, kęsdami badą, dar kartais linksminasi. Pažįstami garsai tarsi išstūmė visas mintis, akimirksniu jam pasirodė, kad girdi Tišą dainuojant kaip kadaise, prieš pusę gyvenimo. Timptelėjęs vadeles sustojo paklausyti. Melodija atrodė klaidinga, žodžiai skambėjo taip toli, kad negalėjo jų pagauti. Matyt, ne ta daina, ir ko čia stebėtis? Jo nuostabioji nekaltoji Tiša buvo melas nuo pradžios iki pabaigos, kekšė, jo brolio Džeimio pasamdyta, kad padarytų jį vyru.

Dabar nuo Tišos išsivadavau, galvojo jis. Ji persekiojo mane pusę gyvenimo, bet dabar man jos nebereikia, kaip nereikia nei Alajajos, nei Densės, nei Marėjos, nei šimtų kitų, su kuriomis gulėjau per daugelį metų. Dabar turiu Šają. Šają.

Namo vartai buvo uždaryti ir tvirtai užremti. Tirionas beldė, kol tarkštelėjusi prasivėrė puošni bronzinė akutė.

— Tai aš.

Jį įleidęs žmogėnas buvo vienas dailesnių iš Veirio parinktųjų — galvažudys iš Bravoso su kiškio lūpa ir viena užkritusiu voku akimi. Tirionas nepageidavo, kad aplink Šają kasdien sukiotųsi jauni išvaizdūs sargybiniai.

— Suraskite man senų, bjaurių, randuotų, geriausia — su moterimis jau nepajėgių vyrų, — aiškino jis eunuchui. — Tokių, kurie mėgsta berniukus. O dar geriau — mėgstančių avis.

Avių mėgėjų Veiriui nepasitaikė, bet jis rado eunuchą smaugiką ir porą dvokiančių ibeniečių, be savo kirvių neįsivaizduojančių gyvenimo. Kiti samdiniai, vienas už kitą baisesni, būtų galėję papuošti bet kurį kalėjimą. Veiriui juos išrikiavus, Tirionas nusigandęs pamanė, kad to jau gal per daug, bet Šaja niekada nė vienu žodžiu nesiskundė. Ir ko gi jai skųstis? Ji nesiskundžia dėl manęs, o aš atgrasesnis už visus jos sargus, kartu sudėtus. Gal ji to bjaurumo nė nesuvokia.

Vis dėlto Tirionas būtų mieliau namui saugoti skyręs ką nors iš savo laukinių kalniečių — gal Čelos Juodaausius ar Mėnulio Brolius. Jų geležine ištikimybe ir garbe jis pasitikėjo kur kas labiau negu samdinių godumu. Tačiau tai buvo per daug pavojinga. Visas Karaliaus Uostas žinojo, kad tie laukiniai yra jo. Jeigu būtų atsiuntęs čia Juodaausius, netrukus mieste būtų pasklidusi žinia, kad karaliaus ranka turi sugulovę.

Vienas ibeniečių paėmė arklį.

— Pažadinai ją?

— Ne, milorde.

— Gerai.

Miegamajame ugnis nebedegė, iš jos liko tik kelios žarijos, tačiau kambaryje tebebuvo šilta. Šaja miegojo nuspardžiusi antklodes. Ji nuoga gulėjo tiesiai ant čiužinio, jauno kūno apvalumai švelniai ryškėjo vos žioruojančio židinio atšvaituose. Tirionas stovėjo tarpduryje negalėdamas nuo to vaizdo atitraukti akių. Jaunesnė už Marėją, saldesnė už Densę, gražesnė už Alajają — nieko man nereikia, tik jos. Kaip gali kekšė atrodyti tokia nekalta, tyra, miela, stebėjosi pats sau Tirionas.

Jis nenorėjo jos žadinti, tačiau susijaudino vien pažvelgęs. Paskubomis numetęs drabužius ant grindų, užsiropštė ant lovos, švelniai praskyrė jos kojas ir pabučiavo tarp šlaunų. Šaja per miegus kažką sumurmėjo. Jis vėl priglaudė lūpas, tada lyžtelėjo jos slaptą saldžiąją vietelę, paskui dar ir dar kartą, kol permirko ir jo barzda, ir jos plaukai. Jai tyliai sudejavus ir krūptelėjus, Tirionas užsigulė, įsibrovė jos vidun ir sprogo vos ne tą pačią akimirką.

Šaja gulėjo atsimerkusi. Ji nusišypsojo, paglostė jam galvą ir sušnibždėjo:

— Ką tik susapnavau nuostabų sapną, milorde.

Tirionas palietė lūpomis mažą standų jos spenelį ir padėjo galvą jai ant peties. Nesitraukė iš jos, būtų galėjęs likti šitaip amžinai.

— Tai ne sapnas, — patikino ją. Viskas tikra, mąstė jis, karai, klastos, didis kruvinas žaidimas, ir aš jo sūkuryje… aš, nykštukas, pabaisa, kurį visi niekino, iš kurio tyčiojosi, bet dabar viskas mano rankose — ir valdžia, ir miestas, ir šita mergina. Taip, esu šitam sutvertas, ir teatleidžia man dievai, bet man tai tikrai patinka…

O šitą moterį myliu. Be galo myliu.